Jau minėjau dvi netinkamo vaikų elgesio priežastis: noras įtvirtinti savo autoritetą ir nežinojimas, kur yra leistino elgesio ribos. Tačiau ne visada galima atsiremti tik į šias dvi priežastis. Juk gali būti, kad jūsų vaikas tiesiog pavargęs. Nors dauguma mažylių pradeda kalbėti apie antrąjį gimtadienį, tačiau ir tada jų žodynas dar labai ribotas. Be to, paprastai prireikia dar bent dvejų metų, kad vaikas sugebėtų įvardinti savo emocijas. Dažnai susijaudinęs mažylis gali iškelti sceną, jį gali ištikti pykčio priepuolis, gali imti mušti broliuką, o iš tiesų…tiesiog nesijaučia saugus tik ką pradėjęs lankyti darželį.
Tėvams nėra lengva – juk jie turi išskaityti tikrąsias vaiko susierzinimo priežastis. Taigi ne kartą teks susitapatinti su Šerloku Holmsu, o tokiam virsmui dažnam tėvui/mamai nepakanka nei žinių, nei laiko, pagaliau, netgi noro. Tačiau patikėkite, visiems vaikams gyvenimą palengvina tęstinumas ir taisyklės. Tačiau taisykles kiekviena šeima turi susikurti pati, atsižvelgdama į daugybę veiksnių, betgi pirmiausiai, žinia, į savo mažylį. Juk vienam vaikui pakaks griežtesnio žvilgsnio, kitam –žodžio ,,ne“, trečiam – lanksčių, o linkusiam eksperimentuoti tėvų pakantumu – ir griežtesnių taisyklių ( ir mūsų šeimoje auga vienas derybininkas, kuris nepraleis progos išsiderėti nuolaidų ir privilegijų).
Kai rengiatės vaiką paauklėti, įsiklausykite į tai, ką jis sako, kaip elgiasi…gal jo širdelė krūpčioja iš susijaudinimo, o ne iš pykčio? Pagal konkrečią situaciją jums teks apsispręsti, kokių veiksmų reikia imtis DABARTINIU MOMENTU.
Taigi – apie tai, ką galite daryti.
Kartais teks įsikišti, kad mažas vaikas nusiramintų. Pažįstama situacija: siautė, siautė broliai, kol pradėjo netinkamai elgtis, tačiau jau nebegali sustoti, pagreitis auga greitėjančia spirale, kuri virsta viesulu. Jeigu pajuntate, kad situacija gali išslysti iš rankų, stabdykite nedelsdami. Nukreipkite vaikus į ramią veiklą: tegul piešia, paskaitykite drauge, sudėkite dėlionę, paprasčiausiai atsisėskite drauge ir ramiai pasikalbėkite…apie bet ką. Palaukite, kol vaikas nusiramins: veidas atgaus savo spalvą, susilygins kvėpavimas. Tada leiskite grįžti prie norimos veiklos.
Nukreipkite dėmesį. Gali atrodyti, kad dėmesio nukreipimas tinkamas tik visai mažiems vaikams, tačiau nustebsite kaip lengvai galima užšnekinti ir beveik trejų metų pyplį. Juk svarbiausia – intonacija, intriguojantis pasiūlymas, ir mažylis – pamiršęs savo pykčio priepuolį – jau imasi kitos veiklos. Žinoma, tą akimirką, kai pasakysite „ne“, jis supyks, tačiau neleiskite įsivažiuoti – nukreipkite mintis kita linkme.
Leiskite „laimėti“ ir vaikui. Kaip jau minėta anksčiau, mažylis dažnai nori parodyti savo viršenybę. Taigi, jeigu tik galite, atiduokite tą ,, viršenybę“ į jo rankas. Pavyzdžiui, sutikite palikti KIEK pravertas vaiko kambario duris, kai paliekate jį nakties miegelio; kambaryje (koridoriuje) pažadėkite palikti ( ir palikite) šviečiančią lemputę; leiskite rinktis kaip rengtis į darželį ( iš vakaro ); kai metas keliauti namo iš žaidimų aikštelės, o jis maldauja „dar“, leiskite jam dar pažaisti ir t.t. Žinoma, po to, kai jau susitariate, kad vaikas dar du kartus nuvažiuos nuo čiuožynės, tai ir turi būti…du kartai.
Kartais supykusiam mažyliui tiesiog reikia, kad jį…apkabintumėte. Juk kartais jis susierzina, nes nepavyksta užsegti batuko arba nespėja susiruošti į lauką taip greitai kaip vyresnis brolis. Tokiu atveju labiausiai padeda buvimas šalia, apkabinimas ir galimų frustracinių situacijų mažinimas.
Jeigu matote, kad vaikui jūsų apkabinimo nereikia ir su juo susitarti nepavyks, tiesiog palikite jį ramybėje. Jeigu vaikas, negavęs to, ko nori, tiesiog bando jus ir krenta ant žemės, ignoruokite.
Nemažai tėvų ir pedagogų taiko „ramybės minutėlę“: netinkamai pasielgusį vaiką pasodina ant kėdės ar išveda, kad jis nusiramintų. Šis metodas gali būti išties labai efektyvus. Jeigu sodinsite vaiką ant kėdės, ta kėdė turi būti toliau nuo vietos, kur įvyko netinkamas poelgis, tačiau pakankamai arti, kad vaiką matytumėte. Kai kurie tėvai pastato vaiką į artimiausią kampą (neįsivaizduojate, koks statymas į kampą populiarus Belgijoje! Tai yra daroma ir darželiuose ir net lopšeliuose! Teisybę pasakius, man buvo labai netikėta…) arba ant laiptų. Kai vaikas pasielgia netinkamai a) pakartokite jam taisyklę, kurią pažeidė ir b) išveskite nusiraminti. Dauguma dar trejų nesulaukusių vaikų lengvai nepaklus, taigi jums gali tekti mažylį į ,,ramybės salelę“ nunešti.. Būkite pasiruošęs protestams ir ignoruokite juos. Tegul vaikas ten būna tiek minučių, kiek jam metų. Kad geriau suprastų, galite įsigyti smėlio laikrodį arba užstatyti žadintuvą: būsi čia, kol išbėgs smėliukas/suskambės laikrodis. Svarbiausia – tuo metu jokių pramogų: nei maisto, nei žaislų, nei televizoriaus, nei pokalbių su jumis ar broliuku/sesute. NIEKO. Jeigu jūsų vaikas išdykauja ant kėdės arba vis nuo jos pašoka, prieikite ir tiesiog švelniai, bet tvirtai palaikykite jį ten, kiek reikia. Gali prisireikti ne vieno karto, kol vaikas supras, kad jūs nejuokaujate, tačiau vieną dieną tikrai išmoks ramiai išlaukti savo bausmės laiką. Kai bausmės laikas baigsis (jei vaikas jau kalba ir yra vyresnis, nei trejų metų), paklauskite, ar žino, kodėl buvo nubaustas: taip sužinosite, ar mažylis suprato, už ką buvo skirta bausmė ir kaip turi elgtis, jei nenori čia sėdėti ,,amžinai“. Jeigu vaikas dar mažas, šią dalį praleiskite. Tačiau nesvarbu, kokio amžiaus jūsų vaikas, po bausmės nebepriminkite jam jo netinkamo elgesio, būkite malonus ir elkitės taip tarsi nieko nebuvo atsitikę: vaikas turi žinoti, kad bausmė nėra begalinė.