Laida – KARŠTAS VAKARAS. Kodėl žinau, kad tokia bus, tiksliau, iš kur žinau, apie ką bus? Ogi pasakiau savo nuomonę iš Briuselio šiuo klausimu 🙂 Pasirodo, vaikams žada neduoti sriubos. Bet dabar jau važiuoju susirinkti vaikų iš ugdymo įstaigų. Ir dar reikia susitarti su karščiuojančia Gertrūda, kad palauktų mašinoje, kol nubėgsiu iki kiemo vis susitinkti vaikų – vadinasi, reikia pasiruošti įvairių gėrybių į mašiną:) Jeigu žiūrėsite – papasakokite. Nes labai įdomu, kokios nuomonės ir požiūriai bus išsakyti:)
Išvažiuodama į Belgiją, gavau dovanų: Knygų Klubas tinklaraščiui padovanojo krūvą knygų, apie kurias, sakiau, išsakysiu savo nuomonę tinklaraštyje. Pirmoji knyga, kurią noriu aprašyti, yra knyga vaikams. Ir kurios, kaip sakant, namuose net nebeturiu. Mat – vos mums grįžus – Morta buvo pakviesta į gimtadienį. Ir, kaip sakant, reikėjo greitai sugalvoti, kokią gerą dovaną draugei padovanoti. O, mano manymu, veik visada geriausia dovana yra knyga. Tai štai pravėriau aš tą savo maišelį ir…net žagtelėjau išvydusi knygą, kurią jau turime! Тai buvo Pasaulio atlasas su langais. Tiesa, mes ją turime prancūziškai! Kai gavome pernai dovanų čekį iš draugų, knygyne išrinkau būtent šią knygą, nes ji man pasirodė itin įdomi ir tinkanti vaikams!
Ach, ta amžina diskusija! Lietuvoje ji keliauja bangom: atrodo, nurimsta, nurimsta, ir staiga vėl atsirita banga (dažniausiai kam nors bent užsiminus apie motinystės atostogų trumpinimą). Kaip tik vakar kalbėjau su slovėne. Ji sako: na, kaip Lietuvoje? Sakau, oi gerai, tikriausiai ilgiausia galimybė būti su vaiku šiam pasaulyje 🙂 Tai ji ir sako: eik, eik, pas mus tokia:) Pasirodo, pas juos metai, ir jie tuo labai didžiuojasi. Kai pasakiau, kad pas mus dveji, ji net žagtelėjo: WOW. Ir, žinoma, antras klausimas buvo: o iš kur valstybė – tokia kaip Lietuva – ima ŠITIEK pinigų??? Ai, sakau, neklausk – aš jau seniai perdegiau šituo reikalu. Šiandien šį pokalbį priminė žiūrėta BBC diskusija.
Ar esate patyrę tą jausmą, kai pradedi gyventi paskutinio nuotaika? Labiausiai tą jausmą prisimenu iš tų laikų, kai man buvo 16 metų ir išsiruošiau į JAV. Atrodė, kad išvažiuoju amžiams: paskutinė diena mokykloje, išleistuvės, paskutinis rytas namuose, paskutinis užbėgimas į parduotuvę… Ir štai prasidėjo paskutiniai metai Belgijoje. Todėl ir šiandien – paskutinė diena be automobilio Briuselyje mums vis dar gyvenant čia. Pirmą kartą susigraudinau nuėjus su vaikais į mokyklą. Kai pagalvojau, kad paskutinį rudenį ir paskutinė nauja mokytoja. Dabar tie paskutiniai pasipils vienas po kito…
Šį savo įrašą noriu pradėti Malcolm’o Gladwell’o (kuris buvo įdomiausias šios mano vasaros atradimas. Čia be Jared Diamond’o. Kurį atradau dar pavasarį ir kuris – anot Gabrieliaus – yra apsigyvenęs mūsų namuose:)) citata, kurią naudojau jau ir rašydama apie laidas vaikams: “What we do as a community, as a society, for each other, matters as much as what we do for ourselves. It sounds a little trite, but there’s a powerful amount of truth in that, I think.” Nes aš manau, kad aplinka, kurioje esame, kurioje augame, kurioje mokomės daro MILŽINIŠKĄ įtaką. Tėvų namai gali būti puikūs, bet jei mokykloje klasiokai keikiasi, kalba tik apie „Kriminalinę kroniką” (laisvai galima keisti į kitą panašaus lygio laidos pavadinimą) ir kur gauti cizų (irgi galima laisvai keisti), tai net nesvajok apie tokį rezultatą, kokį turėtum, jei keiksmažodžiai ir patyčios mokykloje būtų netoleruojami, diskutuojamos knygos (nes TV beveik niekas nežiūri, nes neturi tam laiko…) ir eina iš vieno būrelio į kitą su draugais arba žaidžia Petanque/šachmatais ir pan. 😉
Na, štai, sulaukėme dar vienos laidos vaikams. Aš jau maniau, kad be „Telebimbam” ir „Gustavo enciklopedijos” daugiau niekas nieko ir ne(be)pasiūlys. Pasirodo, klydau. Tiesa, „Telebimbam” nebėra LTV eteryje. Nežinau, ar man labai gaila, nes mūsų vaikai laidos nebežiūrėjo. Bet kol buvo maži berniukai, tai šios laidos buvo vienintelės, kurias žiūrėjo. Nuo pirmų dienų Belgijoje (atvykus Augustui buvo šešeri, o Vilhelmui ketveri) nebežiūrėjo „Telebimbam” (neįdomu, nuobodu, mažiukams), o maždaug po metų nebesudomindavo ir „Gustavo enciklopedija”. Bet grįžkime prie „Linksmosios šeimynėlės”.
Ingos ir Jurgytuko paskatinta sėdau rašyti šio įrašo. Na, kad neliktų n metų tame be pabaigos sąraše, apie ką noriu parašyti į tinklaraštį. Lyrinis nukrypimas: parašyti noriu tiek daug apie ką ir gavau per vasarą tiek laiškų, kad vien nuo tos minties paskausta galvą. Iš tiesų atsiprašau visų, kuriems neatrašiau visą šią vasarą (o tokių buvo bent keletas į savaitę…), bet mano penktasis kūdikis buvo/yra reikliausias iš visų iki šiol turėtų 🙂
Visada maniau, kad moku. Na, gal dėl to, kad man daug kas patikėdavo pakuoti. Mat aš – anot kai kurių draugų ir artimųjų – galiu labai kompatiškai supakuoti daiktus. Tačiau – kaip visada – viskas priklauso nuo to, su kuo lygini. Kai pažiūrėjau šį vaizdo įrašą, tai taip ir žagtelėjau: GERULIS!
Ką tikimės išgirsti atėję į pirmąjį tėvų susirinkimą? Gal gauti instrukcijas, ko iš mūsų vaiko tikimasi? O gal kaip jis bus ugdomas? O gal išvis neinate į tuos susirinkimus, nes jie – tik laiko gaiši(ni)mas? Gal manote, kad jūs rūpinatės vaiku namie, o mokykla tegul dirba savo darbą? Einate viena(s)? Su sutuoktiniu? Iš tiesų nepaprastai įdomu. O aš papasakosiu, kaip buvo man.
Kai galvoje rutuliojosi Vaikystės Sodo koncepcija, viena pirmųjų su maistu susijusių minčių buvo ta, kad Vaikystės Sode vaikams būtų tik vandenukas. Ne kartą buvau skaičiusi, kad natūralios sultys (kuriomis labai daug kas labai labai džiaugiasi) yra it saldaniai: geri saldainiai, tačiau saldainiai, todėl jais piktnaudžiauti nereikėtų.