I dalis
Laisvė mokytis
Vaikai geriausiai mokosi žaisdami artimiausios plėtros zonoje
Vienas keisčiausių ir, mano nuomone, kenksmingiausių mūsų santykio su vaikais aspektų yra polinkis juos skirstyti į grupes pagal amžių. Tai darome ne tik mokykloje ar darželyje, bet ir už įstaigų ribų. Išskirstydami vaikus pagal amžių, mes iš jų atimame vertingą jų natūralios saviugdos elementą.
Pagal amžių skirstomos grupės atsirado tada, kai masinė gamyba pramonėje pradėjo dominuoti. Analogija akivaizdi: sistema skirsto vaikus, lyg jie būtų produktai ant konvejerio fabrike, judantys nuo stotelės iki stotelės (iš klasės į klasę), visi tuo pačiu tempu. Kiekvienoje stotelėje fabriko darbuotojas (mokytojas) prideda naujų dalių (porciją žinių) produktui. Konvejerio pabaigoje puikuojasi pabaigti, nauji, suaugę žmonės, paruošti pagal gamintojo instrukciją.
Žinoma, kiekvienas, turintis ar bendravęs su vaiku, ypač tie, kurie dirba pagal amžių suskirstytų klasių mokyklose žino, kad toks vaiko raidos palyginimas yra visiškai neteisingas. Vaikai nėra pasyvūs produktai, prie kurių galime pridėti naujų dalių. Vaikai nėra neužbaigti suaugusieji, kuriuos reikia konstruoti pagal instrukciją. Vaikai – žmonės, norintys kontroliuoti savo gyvenimus ir, nepaisydami mūsų spaudimo, siekiantys mokytis to, ko nori patys ir gauti tokių įgūdžių, kokius mano esant reikalingais. Negalime jų stabdyti. Mums visiems būtų tik geriau, jei eitume su vaikais koja kojon, o ne su jais kovotume.
Senesniuose įrašuose esu apibūdinęs aplinką, reikalingą vaikų ugdymuisi be suaugusiųjų įsikišimo. Vienas pagrindinių tokios aplinkos bruožų yra galimybė susitikti ir drauge mokytis arba žaisti skirtingo amžiaus vaikams. Antropologai teigia, kad buvimas tarp skirtingo amžiaus vaikų buvo saviugdos raktas medžiotojų-rinkėjų genčių vaikams, o Daniel Greenberg sako, kad amžiaus grupių maišymasis yra Sudbury Valley mokyklos vaikų mokymosi pagrindas.
Prieš kelis metus drauge su Jay Feldman (kuris tuo metu buvo paskutiniame kurse
besimokantis studentas) atlikome tyrimą apie skirtingo amžiaus vaikų bendravimą Sudbury Valley mokykloje, turėdami kelis tikslus: a) nustatyti, kiek skirtingo amžiaus vaikai bendrauja tarpusavyje; b) identifikuoti, kokiame kontekste dažniausiai bendrauja skirtingo amžiaus vaikai; c) išsiaiškinti, kokiais būdais vaikų bendravimas daro įtaką jų ugdymuisi.
Kai turi galimybę pasirinkti, vaikai teikia pirmenybę veiklai su jaunesniais ir arba vyresniais už save vaikais.
Sudbury Valley mokyklą lanko apie 170-200 mokinių nuo 4 iki 18 metų, kartais – ir dar vyresnių. Mokiniai visada gali laisvai judėti mokyklos teritorijos ribose ir bendrauti su kuo nori. Mokykla yra pakankamai didelė ir, jei vaikai norėtų, jie galėtų bendrauti tik su savo bendraamžiais ir vyresnių ar jaunesnių vaikų net nesutikti. Tačiau jie to nedaro. Savo kiekybinio tyrimo metu nustatėme, kad daugiau nei 50% vaikų mokykloje bendrauja su vaikais, dviem metais jaunesniais arba vyresniais už juos, o 25% – su 4 metais vyresniais arba jausnesniais vaikais. Bendravimas tarp skirtingo amžiaus vaikų ypač pastebimas žaidžiant.
Bet koks aktyvus žaidimas buvo labiau tikėtinas mišrioje amžiaus grupėje, kai tuo tarpu pokalbis be žaidimo elementų nesurinkdavo mišrios grupės.
Įvairaus amžiaus vaikų maišymas leidžia jaunesniems vaikams užsiimti veikla, kurie jie negalėtų užsiimti patys arba tik su bendraamžiais.
1930-aisiais raidos psichologas iš Rusijos Levas Vygotskis (Lev Vygotsky) pirmą kartą paminėjo “artimiausios plėtros zoną”, apibūdinamą kaip “spektras veiklos ir užduočių, kurias vaikas gali įveikti padedamas labiau patyrusio žmogaus, bet negali įvykdyti vienas arba su to paties lygio vaikais”. Vygotskis teigia, kad vaikai geriausiai mokosi, dirbdami kartu su labiau patyrusiais vaikais ar suaugusiais. Nuo Vygotskio laikų
daugybė ugdymo profesionalų naudojo jo konceptą siekdami apibūdinti suaugusiojo ir vaiko santykį, nors pats konceptas turi daug platesnę reikšmę, ypač kalbant apie natūralų mišraus amžiaus grupės vaikų žaidimą ir veiklos organizavimą.
Noriu jums pateikti iliustraciją, kurią dažnai naudoju. Įsivaizduokite du keturmečius, bandančius mėtytis kamuoliu. Jiems tai nepavyksta. Nei vienas dar nesugeba mesti kamuolio taip tiesiai, kad kitas pagautų, taigi po kelių nesėkmingų metimų žaidimas nebeteikia džiaugsmo ir yra nutraukiamas. Dabar įsivaizduokite keturmetį, žaidžiantį su aštuonmečiu. Vyresnysis vaikas, nors ir krisdamas ar gerokai pašokdamas, gali sugauti netikslius jaunesniojo metimus ir mėgausis žaidimu; jaunesnysis gali plačiai išskėstomis rankomis sėkmingai sugauti vyresniojo metamą kamuolį ir džiaugtis smagia veikla.
Taigi, kamuolio mėtymas ir gaudymas yra veikla, esanti artimiausios plėtros zonoje. Keturmečių grupėje šis žaidimas vykti negali, bet mišraus amžiaus grupėje, turinčioje ir keturmečių, ir aštuonmečių, mėtymas ir gaudymas yra įmanomas visiems vaikams.
Sudbury Valley mokykloje bet kokiu dienos metu galima pamatyti mažus vaikus, žaidžiančius su vyresniais vaikais tokius žaidimus, kurių tik su bendraamžiais žaisti negalėtų. Žaidimai – patys įvairiausi: nuo loginių ir strateginių iki judrių. Vaikai žaidžia kartu ne dėl to, kad jiems kas nors taip liepė, bet todėl, kad to nori patys. Jaunesnieji mėgsta veiklas su vyresniais vaikais ir pačius vaikus, o vyresnieji mėgaujasi galimybėmis bendrauti su jaunesniais vaikais.
Pateiksiu dar vieną pavyzdį – šįkart intelektinės veiklos artimiausios plėtros zonoje.
Kelis kartus esame stebėję septynmečius ir aštuonmečius, žaidžiančius sudėtingus kortų žaidimus kartu su vyresniais vaikais ir paaugliais. Jei tą žaidimą tarpusavyje žaistų tik septynmečiai ir aštuonmečiai, jiems nepavyktų: vaikai negalėtų ilgai išlaikyti dėmesio, atsiminti ir laikytis taisyklių ar net laikyti kortų taip, kad nematytų kiti žaidėjai. Su vyreniais vaikais tokie žaidimai įmanomi, nes jie padeda jausnesniems prisiminti, kieno ėjimas, kokios taisyklės ir kartais net duoda patarimų, tokių kaip “būk dėmesingas!”, “pabandyk prisiminti, kurios kortos jau panaudotos”, “gerai pagalvok, prieš dėdamas kortą, kad nepadėtum tos, kurią priešininkas pasiims”. Dėmesys, atmintis ir mąstymas kelis žingsnius į priekį yra tai, kad sutartinai vadiname intelektu. Kortų žaidimo metu, kai vaikai tiesiog mėgaujasi žaidimu, vyresnieji atsitiktinai padeda jaunesniems vaikams lavinti intelektinius gebėjimus.
Vygotskio konceptas taip pat padeda suprasti, kaip Sudbury Valley mokykloje maži vaikai mokosi skaityti. Dar nemokantys skaityti arba skaitantys prastai dažnai gali būti pastebėti su skaitančiais vaikais žaidžiantys žaidimus (ypač kompiuterinius), kuriuose yra užrašų. Skaitantieji garsiai perskaito tekstus, ir pamažu neskaitantieji išmoksta skaityti.
Skirtingo amžiaus vaikų maišymas taip pat leidžia jaunesniems vaikams leistis į žaismingus nuotykius, kurie vienam vaikui ar tik bendraamžiams gali būti per daug pavojingi. Vaikai, kuriems būtų per daug baisu eiti į žygį į mišką, drąsiai žygiuoja su vyresniais vaikais, pažįstančiais mišką. Lygiai taip pat vaikai, nedrįstantys lipti į medžius, mielai pabandys užsikabaroti ant žemesnių šakų, jei matys, kaip vyresnieji vaikai juos stebi, pataria, kaip lipti ir yra pasiruošę pagauti, jei jie kristų.
Kai esi mažas ir bendrauji tik su bendraamžiais, veiklų pasirinkimas yra gerokai apribotas žinių ir gebėjimų. Bendradarbiaujant su vyresniais vaikais ribos beveik išnyksta!
Parengė Emilija Malinauskaitė.
Išversta iš: https://www.psychologytoday.com/blog/freedom-learn/200809/why-we-should-stop-segregating-children-age-part-i
Nereikia turbūt nė sakyti: paauglystė yra itin jautrus metas, kai reikia žmogaus, kuriuo galėtum pasitikėti, kuriuo galėtum tikėti, su kuriuo galėtum tiesiog…pasikalbėti. Dažnai to žmogaus reikia ne tam, kad jis kažką patartų ir padėtų, kartais tiesiog reikia, kad patvirtintų tai, ką galvoji ir parodytų teisingą kryptį. Būtų šalia.
Ilgai galvojome, kokios Mentorystės reikia pagrindinėje mokykloje. Šiandien paaugliams nereikia „auklėtojų”. Aš matau savo jau tris paauglius vaikus ir girdžiu, kad jiems reikia suaugusių su kuriais būtų įdomu. Tiesiog. Pasikalbėti. Diskutuoti. Išsakyti nuomonę. Pa(si)tikrinti faktus. Pasiskųsti tėvais. Draugais. Gyvenimu. Apsikabinti. Susipykti. Susitaikyti. Tiesiog išsikalbėti – ir apie tai, kas gerai, ir apie tai, kas erzina. Ir kartais net nereikia sprendimų – reikia tiesiog išsikalbėti.
Auklėjimas yra santykis, kur auklėtojas yra aukščiau už auklėjamąjį, nes auklėjamąjį reikia… auklėti. Matau, kad tiems auklėjamiesiems užtenka auklėtojų per akis: tėvai, mokytojai, seneliai, nepažįstamieji autobuse, kurie visi puikiai žino ir supranta, ką ir kaip turi daryti paauglys. Ir kaip reikia jį auklėti. Bet iš tiesų labiausiai paaugliui reikia paramos, pedagogikos (taip, to vedimo!), pasitikėjimo, tikėjimo juo ir tikėjimo, kad jis yra geras ir galintis. Jiems reikia Mentorių. Mentoriai padeda siekti aukštumų sporte, moksluose, santykiuose, na, visur gyvenime. Mentoriai galų gale padeda suprasti, ko vaikas nori šiame gyvenime.
Auklėjimas yra tikslinga veikla ir dažnai fokusuojasi į tai, kokios yra vaiko problemos, ką reikia taisyti, o ne į kasdienybę ir kasdienos iššūkius. Būtent šioje kasdienybėje mums reikia krypties, susitelkimo, prasmės ir supratimo, ką daryti, kad gyvenimas būtų prasmingas. Su paauglėjančiais vaikais ir jau su paaugliais mes turime kalbėti apie tai, ko jie nori, ko jie siekia gyvenime.
Patikėkite, vaikams pokalbiai su suaugusiu žmogumi, kuriuo jie pasitiki, yra labai svarbūs. Kartais tėvai sako, kad jais vaikas gali pasitikėti, kad jie yra geriausi draugai. Puiku, kad yra artimas ryšys, bet vaikui reikia pajusti, kad pasaulyje yra ir daugiau suaugusių žmonių, kuriais galima pasitikėti. Jie taip pat gali turėti įžvalgų, žinių ir įdomių pastebėjimų. Su jais galima pasikalbėti ir galbūt kitaip, nei su tėvais. Paaugliai formuoja savo įsitikinimus apie pasaulį ir apie gyvenimą, todėl jiems reikia ne tik tėvų nuomonės.
Todėl nusprendėme, kad svarbiausia, jog būtų žmogus, su kuriuo paauglėjantis vaikas ir jau paauglys galėtų pasikalbėti. Išsigryninome, kad Mentorystė yra Santykis. Santykis Mentoriaus su vaiku.
Kaip tas santykis atsiranda? Leidžiant laiką drauge!
Mentorius su vaiku gali susitikti bet kur. Koridoriuje. Parke. Kavinėje. Jie gali susiskambinti. Susirašyti Facebook žinute. Susitikimai gali būti ir planuoti, ir spontaniški. Nes kartais tai, kas nutinka, emocija, kuri užplūsta, yra svarbu ir negali laukti. Kartais tos kelios pokalbio minutės turi didesnę įtaką vaiko gyvenime, nei valandos sesija su psichoterapeutu. Nes Mentorystė yra apie kiekvieną dieną ir kiekvieną kiekvienos dienos akimirką. Mentorystė yra apie užuojautą, empatiją, išklausymą ir bene svarbiausi yra šie keturi procesai:
1. Mentorystė ir sprendimų priėmimas. Mentorius padeda vaikui išmokti priimti sprendimus. Paaugliai ir taip yra jautrūs, jiems svarbu prasmė. Jie nori draugauti, nori prasmingų ir praturtinančių draugysčių. Tiesiog dažnai jie nežino kaip ir kur pradėti. Suaugusiųjų įžvalgos padeda.
2. Mentorystė ir sveiki, autentiški santykiai. Kaip jau minėta, Mentoriais gali būti ir tėvai, kiti šeimos nariai bei kaimynai, tačiau neutralus profesionalus Mentorius tikrai įsiklausys į vaiką ir į tai, ką jis sako. Būtina suprasti, kad santykiai yra gyvybiškai svarbūs paaugliams, ir tie santykiai juos arba pakylėja, arba smukdo. Todėl Mentorius padeda naviguoti tuose santykiuose, padeda kurti ir puoselėti juos.
3. Mentorystė ir savo stiprybių išjautimas. Mes visi turime stiprybių, bet kartais taip susikoncentruojame į silpnybes, kad pamirštame, kokie esame nuostabūs. Stiprybės įgalina. Stiprybės suteikia sparnus. Aš kartą, diskutuodama su tėvais, esu pasakiusi: „Pagalvokite, ar tikrai vaikui, kuriam vidutiniškai sekasi matematika, tačiau puikiai dainuoja, reikia…matematikos korepetitoriaus?! Gal jam reikėtų dainuoti? Gal reikėtų visas pastangas dėti, kad jo stiprybė stiprėtų? Nes nejau didžiausia vertė yra ta, kad visur būtų vidutinybė?!”
100% atsakymo į šį klausimą aš dar šiandien neturiu, bet širdis linksta prie to, kad vis dėlto dainininkas turi dainuoti, o ne prakaituoti ties uždaviniais.
Žinoma, bendrasis išsilavinimas reiškia, kad žmogus turi turėti bendrą supratimą apie tai, ką, bendruomenės susitarimu, jį reikia turėti. Tad mes, mokytojai ir tėvai, tiek ir turime užtikrinti. Bendrąjį išsilavinimą. O Mentorius turi padėti vaikui skleistis. Pasitikėti savimi. Tikėti savimi.
4. Mentorystė ir socio-emociniai gebėjimai, gyvenimo gebėjimai. Tegul mergaitės tampa tvirtomis, savimi pasitikinčiomis, gebančiomis merginomis, o berniukai – tvirtais, savimi pasitikinčiais, gebančiais vaikinais. Ne kalbomis, o veiksmais. Priimdami sprendimus. Laikydamiesi įsipareigojimų. Būdami pilietiški. Atsakingi. Tegul šie vaikai, padedami suaugusiųjų, supranta, ko iš tiesų nori gyvenime ir kaip tai pasiekti.
Tad kokios Mentorių taisyklės? Teisybę pasakius, Mentorystė neturi itin aiškių ribų ir taisyklių. Mentorius tiesiog YRA.
Kiekvienoje pagrindinės mokyklos klasėje 2016/2017 mokslo metais turėsime du Mentorius: taip, kaip klasėje turime berniukus ir mergaites, taip turėsime Mentorių ir Mentorę. Nes galbūt berniukas norės pasikalbėti su Mentore. Arba mergaitė su Mentoriumi. Arba mergaitė su Mentore. Arba pasikalbėti su abiem. Galiausiai, abu Mentoriai gali norėti pasikalbėti ir analizuoti tai, ką mato, girdi ir jaučia ir tarpusavyje. Nes dvi galvos yra geriau, nei viena, ar ne? Nes Mentorystė yra rimta, o mes nenorime užsidėti pliuso. Nes mes norime, kad vaikai padėtų mums padėti jiems. Nes tikime, kad kartu tikrai galime.
Karalienės Mortos mokykloje neužduodame pradinių klasių mokiniams namų darbų. Patikėkite, net rašyti apie tai nėra lengva.
Kodėl?
a) Tėvų spaudimas. Kai kurie tėvai paprastai ir aiškiai pasakė, kad tai (jog nėra namų darbų) – „demagogija”, nes „kaimynų vaikas jau du sąsiuvinius pratybų padarė ir, vadinasi, jūs tikrai ne tokie geri akademiškai, kaip X mokykla, kur užduoda NORMALIAI namų darbų”. Ir dar pasakė, kad „mes išeisime, nes tokių eksperimentų su mūsų vaiku tikrai nereikia”. Ir tai – ne vienas atvejis. Ne du. Ne trys. Tėvų spaudimas yra didžiulis. Nes tai kaimynų, tai draugų, tai bendradarbių vaikas daro tikrai daugiau, geriau, labiau…(įsirašykite, ką norėtumėte).
Kartais atrodo, kad mokyklos gerumas Lietuvoje tiesiogiai koreliuoja su užduodamų namų darbų kiekiu – kuo daugiau vaikas dirba ir kuo ilgiau kankinasi, tuo rimtesnė mokykla. (Kas, mano nuomone, yra visiška nesąmonė!)
b) Mokytojų baimės. Nors į Karalienės Mortos mokyklą ateina mokytojai, kurie tiki kitokio ugdymo galia, kurie supranta ir tiki, kad pradinėse klasėse namų darbų nereikia, jie, pamatę, kad vaikui nesiseka puikiai, išsigąsta. Ir tai yra normalu: juk jie patys nesimokė tokioje mokykloje, jų draugai nesimokė, praktikos jie neatliko. Net tie, kurie turi pedagoginio darbo patirties, atėję dirbti į mokyklą, kurioje nėra namų darbų, patiria nerimą. Vaikais jie pasitiki. Dažniausiai trūksta pasitikėjimo savimi, kurį dar, kaip sakant, silpnina žr punktą (a). Tačiau tikiu, kad čia svarbiausias – šeimos ir mokyklos supratimas, kad – taip, kaip skindami obuolį anksčiau jo neprisirpinsime – taip ir spausdami vaiką daugiau iš jo neišspausime. Pradinėse klasėse vaikas „sirpsta”, jis dar tik mokosi mokytis. Taip, dedami pagrindai, ir žinios yra labai svarbu, bet daug kas vyksta šuoliais, ir viskas yra nepaprastai susiję su tuo, apie ką, pavyzdžiui, su vaiku yra kalbama namuose. Ir ar vaikui skaitoma. Ar skaito jis pats.
c) Tėvai arba už vaikus atlieka namų darbus, arba atlieka juos kartu su jais. Nors kartoju begalę kartų, kad tėvai pradinę mokyklą baigė ir kartoti kurso jiems nereikėtų, vis dėlto jie niekaip neatsispiria pagundai pirkti užduotėlių sąsiuvinius ir užduotis atlikti su vaikais. Suprantu, kai tai yra projektas, kurio tikslas – šeimos būtis drauge (drauge prisiminti, drauge pristatyti, drauge pasidžiaugti ir pan.), bet jeigu užduotis skirta vaikui, tai ją turėtų atlikti…siurprizas…VAIKAS!
d) Korepetitoriai. Čia jau gal išvis nieko nesakysiu, nes kai antroje klasėje „trūksta žinių” ir „reikia pasispausti”, tai asmeniškai aš neturiu komentarų. Suprantu, kad esame šiek tiek išprotėję dėl reitingų, egzaminų ir jų rezultatų, bet ANTROJE KLASĖJE?! TIKRAI?!?! Ar jūs, žmonės, juokaujate?! Tiems vaikiukams yra septyneri-aštuoneri metai. Net pagal Piaget jie dar ne visai šiame pasaulyje gyvena, jei jau mano ar kitų mokslininkų (na, gyvų) nuomonė nėra svarbi!
Harris Cooper ketvirtį amžiaus – 25 METUS – studijavo ir analizavo namų darbus (suprantu, kad jūs (arba jūsų kaimynė, kuri yra lankiusi mokyklą arba bendradarbė, kuri turi du vaikus pradinėje mokykloje ir irgi supranta realiai tai daugiausiai ir geriausiai) suprantate daug daugiau apie namų darbus, nes juos esate darę, na, bet gal tačiau paklausykime ir jo?!) ir jo išvada viena: NAMŲ DARBAI KENKIA PRADINIŲ KLASIŲ MOKINIAMS.
Savo knygoje The Battle over Homework: Common Ground for Administrators, Teachers, and Parents namų darbų ekspertas aprašo ryšį tarp klasės ir namų darbų poveikio vaikams. Pasirodo, gimnazijoje namų darbai yra būtini, nes nauda tikrai didelė. Pagrindinėje mokykloje nauda mažėja, o pradinėje mokykloje nėra jokios naudos. J-O-K-I-O-S. Profesorė E.Kralovec iš Arizonos universiteto jam pritaria, kaip, beje, ir tikrai daug kitų mokslininkų.
Tad kodėl nereiki pradinių klasių mokiniams namų darbų?
Yra ne viena priežastis:
1. Namų darbai formuoja neigiamą požiūrį į mokyklą. Mokyklą pradedantys vaikai turi daug metų – dauuuuuug – mokyklos prieš akis, tad paskutinis dalykas, ką turėtų norėti padaryti mokytoja(s), yra formuoti neigiamą vaiko požiūrį į mokyklą (arba prisidėti prie jo formavimo). Pradinėje mokykloje mokytis turi būti smagu. Taip. Sma-gu. Ir tai nėra „demagogija”. Taip turėtų būti. Pradinėje mokykloje vaikai mokosi mokytis. Man vis dar siaubą kelia tas tyrimas (dabar neprisimenu, kuris universitetas jį atliko), kad 90%+ Lietuvoje darželinukų nori eiti į mokyklą, tačiau 90%+ NEnori į ją grįžti po pirmos klasės. Kas per tuos vienerius metus yra padaroma vaikams?! Ką tu turi padaryti, kad per mažiau, nei devynis mėnesius, užmuštum vaiko norą mokytis?! Pasirodo, namų darbai – vienas puikių būdų tą norą užmušti.
2. Per anksti užduoti namų darbai kenkia santykiams. Nors namų darbai yra skirti tam, kad sustiprintų vaikų ir tėvų tarpusavio ryšį ir įtrauktų tėvus į vaikų ugdymo(si) procesą, tačiau su pradinių klasių mokiniais dažnai pasiekiamas efektas yra priešingas, nei tikimasi. Visų pirma, tokio amžiaus vaikams dažniausiai reikia priminti apie namų darbus. Po ilgos dienos mokykloje (ir dažnai nelengvos!) vaikai mažiausiai nori girdėti apie papildomus darbus (ypač, jei labiau traukia į lovą, o ne prie stalo). Taigi dažniausiai tai virsta kova, kuri tęsiasi iki tada, kai jau namų darbai YRA naudingi vaikui.
3. Namų darbai iškreipia atsakomybės supratimą. Tie, kurie yra UŽ namų darbus, teigia, kad namų darbai ugdo vaikų atsakomybę, tačiau tyrimai rodo, kad ugdo atsakomybę tik vyresniame amžiuje. Tol, kol tėvai turi priminti (ir ypač jei priminti reikia kiekvieną vakarą), jokia atsakomybė nėra ugdoma.
4. Namų darbai atima iš vaikų vaikystę. Pavyzdžiui, straipsnis The Tyranny of Homework: 20 Reasons Why You Shouldn’t Assign Homework Over The Holidays aiškiai įvardina, kad vaikai per mažai juda. Vakarai ir savaitgaliai turi būti skirti aktyvioms veikloms: žaidimams kieme, sportuojant su draugais, tėvais ir pan. Ir tėvai, ir mokykla turėtų skatinti aktyvias veiklas, kurios yra būtinos pradinių klasių mokiniams, kurie ir taip labai daug laiko praleidžia sėdėdami.
5. Vaikai turi į mokyklą ateiti pasiilsėję, kad galėtų būti produktyvūs/kad galėtų mokytis. Pradinių klasių mokiniai dažnai lanko ne vieną užklasinės veiklos užsiėmimą, leidžia laiką popamokinės veiklos grupėje. Taigi, darbą baigia dažnai net vėliau, nei jų tėvai! Tad įsivaizduokite: po tokios sunkios dienos jūs vaikui pasakote, kad jam reikėtų dar…padirbėti! Pradinių klasių mokiniui vidutiniškai reikia 10 valandų miego. Kad jis galėtų aktyviai dalyvauti pamokose, susikaupti, būtina, kad jis būtų pasiilsėjęs.
Aišku, nereikia pulti į kitą kraštutinumą.
Buvo šeimų, kurioms pasakėme, kad pas mus nėra namų darbų, tačiau išgirdę, kad kasdien reikia bent 20min skaityti (ir už tai, kad vaikas skaitytų, YRA atsakingi tėvai) ir kad būtina su vaiku kalbėti mokykloje nagrinėjama tema ir kad sveikintina, jei tėvai ateis pasidalinti/pristatyti projekto, kuris praturtintų temą, kai kurie tėvai sakė: tai juk namų darbai! 🙂
Na, tai yra ne namų darbai, o DARBAS SU VAIKU, kuris yra būtinas, jei norime, kad jo patirtis pradinėje mokykloje būtų sėkminga. Pradinėje mokykloje yra gyvybiškai būtina, kad tėvai dirbtų drauge su mokytoju. Ar smagi žinia? Na, nelabai, nes juk taip norėtųsi, kad viską padarytų mokykla!
Tad ką reikėtų daryti, kad patirtis pradinėje mokykloje būtų sėkminga? Alternatyvų namų darbams yra tikrai ne viena!
1. Skaitykite. Pradinėje mokykloje skaitymas yra daug, daug, daug kartų efektyvesnis, nei namų darbai. Tegul vaikas skaito tai, kas jam yra įdomu. Padėkite jam rasti literatūrą, kuri bus įdomi. Tegul vaikas skaito savarankiškai ir skaitykite jam (rekomenduojama vaikui skaityti iki šeštos klasės). Jeigu jums sunku išrinkti vaikui, ką skaityti, paprašykite, kad padėtų mokytoja(s) – taip bus daug prasmingiau praleistas laikas su mokytoja, nei aptariant namų darbus! Žinoma, galvojimas apie tai, kaip sudominti vaiką, ką jam duoti skaityti, užima daugiau laiko, nei tiesiog visiems vienodų namų darbų davimas, tačiau vaisiai skaitymo yra dauuuug saldesni.
2. Atsakomybės mokykite duodami namų ruošos darbų. Atsakomybę ugdo atsikėlimas laiku (ir atėjimas laiku!) į mokyklą, lovos klojimas, šiukšlių išnešimas, pasirūpinimas augintiniu ir t.t. Klasėje atsakomybę ugdo kėdės pristūmimas/pakėlimas, rūšiavimas, daiktų su(si)rinkimas einant namo, taisyklių laikymasis ir pan.
3. Kalbėkite ir mokykite vaikus, kad jie visą laiką yra mokiniai, t.y. žmogus mokosi visą gyvenimą. Kai vaikas supranta, kad jis mokosi visą laiką, visą gyvenimą, tai namų darbų atlikimas tam, kad dar daugiau išmoktų, tampa savaime suprantamu. Tačiau tas procesas, tas supratimas, kad mokytis yra be galo svarbu, kad tai yra nenutrūkstantis procesas, turi įvykti pradinėje mokykloje.
Pasidalinsiu viena istorija. Jau dabar prieš keletą metų pakviečiau į pokalbį merginą, kuri norėjo dirbti pas mus pradinių klasių mokytoja. Baigusi pradinių klasių pedagogiką. Aš jai sakau: „Pas mus reikia daug mokytis, domėtis, skaityti. Ar Jūs tam pasiruošusi? Ar mokysitės visą gyvenimą? Nuolat?”. Mergina nuščiuvo. Žiūri į mane. Galų gale sako: „Bet juk aš jau baigiau mokslus!”. Kalbėjome daugiau, tačiau supratau, kad ji mano, jog jau TAŠKAS, ji jau IŠMOKO.
Žinoma, ji nedirba KMM. Bet dirba kitoje mokykloje. Ir aš vis dar dažnai pagalvoju, kad vat yra mokytoja (labai jauna mokytoja!), kuri visiškai netiki mokymosi visą gyvenimą idėja. O jei ji netiki pati, tai ar gali įtikinti kitus?! Vaikus?! Tėvus?! Juk ji kalba apie žinias kaip apie duotybę ir baigtybę. Aš netikiu, kad tol, kol ji pati tuo netiki, ji gali įtikinti kitus. Galų gale, ji man labai aiškiai keletą kartų pakartojo, kad ji „jau mokslus baigė ir visas knygas perskaitė”.
5. Eikit į muziejus. Kalbėkite. Diskutuokite. Žiūrėkite edukacines laidas drauge. Aš visada kaifuoju, kai išgirstu, kad tėvai praplėtė vaiko akiratį. Na, pavyzdžiui, vaikas mokosi apie smegenis, tai jie į klasę pakvietė pažįstamą neurochirurgą diskusijai. Arba skaitė apie tai knygą. Nuėjo į parodą. Ieškojo Youtube informacijos.
Galimybių yra tuntai. Reikia tiesiog truputį kūrybiškumo. Ir jokiu būdu nereikia pulti į kraštutinumus: vaikui žalingas ir begalinis užduotėlių darymas, ir mintis, kad viskas (diskusijos, analizė, tobulėjimas) turi vykti TIK mokykloje. Tėvai ir mokykla esame partneriai. Mes DRAUGE esame atsakingi. Nemažai mokslinių tyrimų sako, kad didesnė atsakomybės dalis gula ant tėvų pečių – pavyzdžiui, tai, kiek tėvų namuose yra knygų, tiesiogiai koreliuoja su vaiko pasiekimais. (Aišku, vien nupirkti daug knygų neužtenka! :))
Taigi ugdykime vaikus, prisiimkime atsakomybę kartu. Nes kiekvienas vaikas yra MŪSŲ atsakomybė. Ir MES GALIME.
Daugiau straipsnių lietuvių kalba:
1) Kai jau pradeda ruošti namų darbus, perskaitykite šį straipsnį.
2) Kodėl svarbu teminės išvykos?
3) O jeigu vis dėlto yra namų darbai? Ar reikia vaikui padėti (ir kiek)?
4) Namų darbai – vaiko pareiga.
Įrašą įkvėpęs straipsnis.
Paklausus vaikų: „Kuo norėtumėte būti užaugę?“, dažnai nuskamba atsakymas: „Kosmonautu!”. Kad svajonė būtų lengviau pasiekiama galite čia ir dabar kartu su vaikais pasidaryti kosmonauto kostiumą!
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
* Trys popierinės vienkartinės lėkštės (gali būti ir plastikinės);
* Segiklis;
* Sausi klijai;
* Žirklės;
* Spalvotas popierius;
* Aliuminio folija;
* Vaiko nuotrauka.
DARBO EIGA:
Iš vienkartinės lėkštės iškirpkite būsimo skafandro priekį ir apklijuokite jį plėvele, kad būtų sandarus, imitacinis stiklas. Ant kitos vienkartinės lėkštės priklijuokite nuotrauką. Sudėję abi lėkštes, susekite jas segikliu.
Paruoštą skafandrą dekoruokite spalvoto popieriaus gabaliukais.
Kai jau turite kosmonauto skafandrą, toliau kurkite kosmonauto kostiumą. Ant vienkartinės, popierinės lėkštės, klijuokite sagas ir imitacinės kostiumo detales.
Po to iš aliuminio folijos išlankstykite kojas ir rankas bei pritvirtinkite prie kūno su segikliu.
Štai ir tikrų tikriausias kosmonautas!
PASTABA: Tėvų/suaugusiųjų priežiūra būtina.
Gilinantis į kosmoso platybes, kosmosą galite pasidaryti ir savo kambaryje. Kviečiame pasigaminti Žemę ir kitas planetas!
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
* Tualetinis popierius arba laikraščiai;
* Lipalas;
* Vanduo;
* Balionai;
* Dažai;
* Nedidelis indelis;
* Teptukai.
DARBO EIGA:
Į indelį įpilkite lipalo ir vandens bei gerai išmaišykite, kad neliktų klijų burbuliukų.
Pripūskite balioną. Tepkite tualetinį popierių klijais su vandeniu ir dėkite ant pripūsto baliono.
Popierių sluoksniuokite, uždengdami visą balioną. Klijuokite popierių, kol sluoksnis atrodys pakankamai tvirtas.
Palaukite, kol popierius išdžius, tuomet bus galima dažyti. Nuo Jūsų pasirinktų spalvų priklausys, kokia planetas gims prieš jūsų akis!
Kai nudažysite savo pasirinktos planetos spalvomis, palaukite kol dažai išdžius.
Išleiskite orą iš baliono ir štai – Žemės planeta pagaminta. Dabar galite gaminti ir kitas Saulės sistemos planetas. Gražaus laiko gaminant planetas!
PASTABA: Tėvų/suaugusiųjų priežiūra būtina.
Vasara žaidimų metas! Pasidaryk žaidimą-labirintą pats!
Kas gali būti smagiau, nei žaidimą pasigaminti pačiam?
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
* Kinų maisto medinių lazdelių (tinka ir mediniai pagaliukai);
* Kartonio batų dėžutės dangtelio;
* Skystų klijų;
* Akrilinių mėlynos spalvos dažų;
* Dviejų teptukų;
* Rutuliuko (metalinio) tinka ir kitokie (pvz.: stiklinis);
* Pieštuko;
* Dangtelio nuo uogienės arba kitokio indelio klijams ir dažams;
* Trupučio vandens stiklinėje.
DARBO EIGA:
Pamiklinkite pirštelius ir sulaužykite kinų maisto lazdeles (galima jas perkirpti žirklėmis) ir išdėliokite jas ant batų dėžutės dangtelio. Tarpai tarp lazdelių turi būti tokie, kad pro juos „prabėgtų“ rutuliukas. Pieštuku nusibrėžkite liniją pagal lazdelę, kad žinotumėte, kur tiksliai tepti klijus. Tepkite ant linijos klijus.
Priklijuokite ant dėžutės visas lazdeles. Uogienės dangtelyje sumaišykite mėlynus akrilinius dažus ir jais nudažykite kinų maisto lazdeles.
Įmeskite į labirintą metalinį rutuliuką ir iškart pradėkite ruoštis pirštelių miklinimo olimpiadai!
PASTABA: Tėvų/suaugusiųjų priežiūra būtina.
Šis darbelis yra skirtas tiems vaikams, kurie mėgsta matyti darbo rezultatą ilgesnį laiką. Pirmą kartą vaikui reikės Jūsų pagalbos, tačiau kiek pasipraktikavęs vaikas galės pats gaminti skirtingus vilkelius.
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
* Žirklės;
* Kompaktinis diskas (CD) arba kitoks apskritas daiktas;
* Pieštukas;
* Klijai;
* Kietesnis popieriaus lapas arba kartonas;
* Įvairių spalvų popieriaus gabalėliai.
DARBO EIGA:
Ant lapo nupieškite apskritimą, naudodamiesi kompaktiniu disku. Viduryje nupieškite taškelį.
Iškirpkite apskritimą ir viduryje padarykite mažą skylutę.
Ant apskritimo užklijuokite įvairaus dizaino popieriaus lapelius. Mes pasirinkome žalius taškelius, bet leiskime vaikams patiems rinktis, kirpti ir klijuoti.
Į apskritimo vidinę skylutę įdėkite pieštuką. Jeigu atsitiko taip, kad skylutė per didelė, galite patepti klijais.
Pasukite pieštuką ir stebėkite, kaip piešinys susilieja!
PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!
Artėjant Valstybės dienai, karūnuokite karalių Mindaugą!
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
* Žirklės;
* Pieštukiniai klijai;
* Spalvotas popierius;
* Lipnios akelės;
* Tualetinio popieriaus ritinėlis;
* Spalvoti flomasteriai.
DARBO EIGA:
Ant tualetinio popieriaus ritinėlio (iki pusės) užklijuokite pasirinktos spalvos popieriaus juostelę.
Iš spalvoto popieriaus iškirpkite stačiakampį ir jį iki pusės sukarpykite juostelėmis. Kiekvieną stačiakampio juostelę susukite arba parieskite žirklėmis.
Iš spalvoto popieriaus iškirpkite dvi tiesias juosteles. Jas taip pat susukite arba parieskite žirklėmis.
Paruoštą stačiakampį ir juosteles klijuokite ant tualetinio popieriaus ritinėlio. Tai – karaliaus barzda.
Priklijuokite karaliui akis.
Iš popieriaus iškirpkite karūną.
Priklijuokite karaliui karūną ir nupieškite burnelę, nosį. Štai ir karalius Mindaugas!
PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!
Žemėje gimiau, ugnimi apsikrikštijau, ant vandens puoliau ir visa prapuoliau. Kas? (Druska).
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
* Druska;
* Spalvotos kreidelės;
* Tuščias indas.
DARBO EIGA:
Paimkite norimos spalvos kreidelę ir stipriai spauskite bei trupinkite ją. Trupinkite, kol išgausite norimą spalvą. Paprasta ir smagu!
Išgaukite norimas spalvas.
Supilkite spalvotą druską į permatomą indą. Štai ir baigtas Jūsų darbelis.
PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!