Leonardas iš širdelių suklijavo pelėdą. (daugiau…)
Šį žaidimą fotografavau dar Briuselyje. Šiandien – atsidariusi šį įrašą ir apsisprendusi jį užbaigti – susigraudinau. Pasiilgau Briuseliooooooo. Tačiau ne gyvenimo jame, o ORO. Jeigu būtų mano valia :), sukeisčiau Lietuvą su Belgija šią pačią akimirką. Mirkt, ir viskas 🙂 Tačiau žaidimą „Grybai” (lietuviškai jį išvertė „Grybautojai”) galima puikiai žaisti ir Vilniuje, ir Briuselyje – kad ir kur jie būtų.
Įdomu, kiek amžių jau vyksta diskusija, kiek mums reikia žinių? Aš, pavyzdžiui, tikiu, kad žinios yra reikalingos. Kuo daugiau mokomės, tuo daugiau susidaro neuronų jungčių, o kuo daugiau neuronų jungčių, tuo lengviau siejame informaciją, tuo lengviau įsisaviname naują. Juk tikriausiai kiekvienas girdėjote, kad sunkiausia mokytis pirmas penkias kalbas 🙂 Ir štai negalėjau patikėti, kai perskaičiau, kokie reikalavimai buvo aštuntokams 1895 metais Kanzaso valstijoje. Įdomu, kiek mūsų atsakytumėme į šiuos klausimus?
Šią savaitę Vaikystės Sode kalbame su vaikučiais apie paukščius. Kadangi paukščio sugebėjimas skraidyti priklauso nuo jo sparnų formos, sparnai jiems yra labai reikšmingi, o uodegos naudojamos vairavimui, pusiausvyrai bei stabdymui.
Atsiųstas dar vienas NUOSTABUS darbelis, kurio kažkodėl negavome konkurso metu, nors darbštuoliai siuntė ir pirmąjį laišką.
Prieš keletą dienų radau puikių minčių, kaip daryti darbelius iš namuose TIKRAI turimų „senienų„. Na, bent jau mes tai tikrai turime ir senų kaklaryšių, ir džinsų, ir begalę pirštinių-po-vieną. Su ta kišene tai dar, tarkim, ne pats išradingiausias darbelis, bet tokia gyvatė, manau, yra puiki temai apie roplius, iliustruoti pasakai apie „Eglę žalčių karalienę” ir pan. Sėkmės kūryboje! (daugiau…)
Nežinau, kaip jūs, bet aš vis atsidarau begalę internetinių tinklalapių, kurie, manau, yra naudingi. Dažniausiai galvoju, kad ką nors su ta informacija darysiu (bet būna kaip visada – nepadarau nieko). Guodžiu save bent tuo, kad atėjo (galų gale) tie laikai, kai prasmingai naudoju rastus praktinius-profesinius tinklalapius – siunčiu nuorodas į juos Vaikystės Sodo auklytėms.
Man žiauriai patiko šios fotografės mintis ir jos įgyvendinimas.
Per Kalėdas mano sesuo, kuri tąkart buvo Vilniuje – it tarpinėje stotelėje – apsistojusi tarp studijų Danijoje ir Australijoje – padovanojo Kalėdinę dovaną savo krikšto dukrai – mūsų Mortai – vietose, kurios yra vienaip ar kitaip brangios savo esatimi.