Aš vis dar naiviai nustembu, kad – kai žmonėms pasakau, kad buvau tarptautinėje mokykloje – jie visi (na, ne visi, bet vis dar labai daug) pradeda galvoti apie mokyklinukus, t.y. vaikus nuo septynerių metų. Taigi visiems, kurie skaitote mano rašinius, noriu dar kartą pasakyti, kad tarptautinė mokykla iš esmės (beveik) visada yra ir darželis. Vienerių metų vaikai į tarptautines mokyklas priimami labai nenoriai (bent jau man kol kas neteko tokioje būti), tačiau dvejų-trejų metų pypliai jau priimami į daugumą tarptautinių mokyklų. Tai štai tokia yra ir Miuncheno tarptautinė mokykla, kurioje man teko lankytis rugpjūčio mėnesį. (daugiau…)
Užvakar man buvo ilga diena. Jau 6.45 turėjau būti Lietuvos televizijoje, nes dalyvavau Labo ryto laidoje. Kalbėjau apie vaikų kūrybiškumo ugdymą. Kodėl būtent šiandien ir būtent dabar? Nes modernaus meno centras išleido keletą knygų, kurios, manau, labai vertos dėmesio. Tiesa, per pokalbį negalėjau minėti nei Vaikystės Sodo, nei MMC, tai nieko ir neminėjau 🙂 Bet knygas tai išleido MMC, ir aš apie jų iniciatyvą rašau čia ir spaudžiu dešinę – ŠAU-NUO-LIAI! Kodėl šaunuoliai? Todėl, kad tokios literatūros Lietuvoje labai trūko. Meno lavinamosios. Ir apie Vaikystės Sodą čia galiu kalbėti, tai ir papasakosiu, kodėl Vaikystės Sodui (ir man) taip patiko tos naujais išleistos knygos.
Anądien gavau nuorodą į 20 TED’o populiariausių pasisakymų. Palindau po apklotu (nes visi jau miegojo, nenorėjau pažadinti) ir klausiau. Dauguma tikrai verti dėmesio. Ir visiškai nesistebiu, kad sir Ken’o Robinson’o – daugiausiai peržiūrėtas. Jis tikrai yra įspūdingas. Tik, žinote, kas keista? Vat jis keliauja po visą pasaulį, kalba apie tai, kad švietimas XXI amžiuje turi būti jau kitoks, bet kaita ateina labai iš lėto. Taip iš lėto, kad daug kur vargiai jaučiasi. Aš irgi manau, kad atėjo naujos mokyklos era. Ir nors žinau, kad yra daug pedagogų, pykstančių ant manęs, vis vien išsakiau savo nuomonę Dialoge. Nes žinau, kad yra ir tokių, kurie visa širdimi nori kaitos. Kurie dirba, kad Lietuvos mokyklos keistųsi ir dirba kasdien. Neabejoju, kad lašas po lašo akmenį pratašo. Prisiminkite: juk pirmąsias mašinas žmonės daužė, nes tai – velnio išmislas. Ir apskritai daug kas šiame pasaulyje yra sutinkama su tiesiog neįtikėtinu pasipriešinimu. Ką gi, jeigu tai yra what it takes, tai, kaip sakant, tebūnie. Aš tai visiškai nebijau. Dalinuosi tekstu, publikuotu Dialoge:
Šį įrašą pradėjau rašyti gan seniai. Nors iš tiesų – ne taip ir seniai. Bet tas laikas buvo it amžinybė. Akimirkomis jaučiausi it filme, kurio esu viso labo tik žiūrovė. Bet apie viską nuosekliai…
Praeitoji savaitė buvo pirmoji Gertrūdos savaitė Sodelyje po tris savaites trukusių atostogų. Kaip visada, pirmoji savaitė po atostogų yra šiek tiek chaotiška: esi atpratęs ir išvažiuoti laiku, ir šiaip būni gyvenęs kitu ritmu.
Kai šiandien Gertrūdos paklausė, kiek jai metų, ji sukluso ir, akimirką pagalvojusi, tarė: „Nebežinau!”. Iš tiesų vaikui, kuriam tikrai neaktualu jo amžius, tas virsmas iš trejų į ketverius yra, tarkim, lengvai klaidinantis. Gertrūdos gimtadienį šventėme kaip visada – šiek tiek atitrūkusį nuo visų kitų vaikų, todėl buvome jau pasiilgę…gimtadienio šeimoje. Vasaros gimtadieniai dar turi vieną bėdą: daug kas yra išvažiavę. Šiemet Gertrūda jau sąmoningai suprato savo gimimo dieną ir net keletą mėnesių iki gimtadienio – jeigu kas nors prasikalsdavo – tuoj pat būdavo nusodinamas magiška fraze: nekviesiu į gimtadienį!
Šią vasarą teko susidurti su ypatingai daug šeimų, kurios uždavė klausimą: kelerių metų vaiką Lietuvoje leisti į mokyklą (šešerių ar septynerių)? Į šį klausimą man atsakyti sunku, nes jis – itin daugiadimensinis ir – atsakant – reikia atsižvelgti į daug faktorių ir į kiekvienos šeimos (ir ypatingai vaiko!) unikalią situaciją. Kadangi mūsų dukrai kaip tik šešeri su puse, šis klausimas itin aktualus ir mums.
Vienas didžiausių naujųjų namų privalumų – daiktai atranda savo vietą. Ne kažkur dėžėje-penktoje-lentynoje-pasiekiamoje-tik-palypėjus-ant-kopėčių, nes viskas sugrūsta, kad tik tilptų, bet iš tiesų ten, kur galima pasiekti ir džiaugtis jais. Žinoma, dažniausiai naudojami daiktai ir senuosiuose namuose buvo pasiekiamoje vietoje, tačiau receptų knygos buvo būtent ten – aukštai aukštai. Kai tvarkiau receptus ir receptų knygas, supratau, kad ši lentyna – nepaprasta istorija! Ypatingiausias – raudonasis segtuvas.
Norite pamatyti tokius ikimokyklinio ugdymo įstaigų kiemus (žr filmuką) Lietuvoje? Užeikite į Vaikystės Sodą! Tai, ką šį pavasarį sukūrė pedagogai (padedami tėvelių, VS administracijos bei mūsų meistrelio), yra tiesiog nuostabu. Ir nuostabiausia yra tai, kad visa tai – tik pradžia! Tikiuosi, kad tokių kiemų atsiras (yra?) ir daugiau, nes – tik pažiūrėkite! – kokia didžiulė nauda vaikams…
Vis daugiau ir dažniau prabylama apie tikrąjį kūrybiškumą. Na, ne tik apie įprastą kūrybiškumą (dailė, muzika, šokis), bet ir apie kūrybiškumą sprendžiant problemas, apie kūrybiškumą mokant(is) gamtos mokslų, apie kritinio mąstymo ugdymą. Apmaudu, kad – kaip ir teigia seras K.Robinson’as – visa tai dažnai taip ir lieka kalbomis. Teisybę pasakius, jau beveik visi kalba teisingai. Bet, visi žinome, kalbėti ir veikti nėra vienas ir tas pats. Bene lygiai taip pat dažnai tenka išgirsti frazę: man gerai buvo, bus gerai ir dabartiniams vaikams. As if.