Genetika yra vienas įdomiausių mokslų. Aš genetika labiausiai buvau susidomėjusi 16-os metų JAV, kai viena mano draugė mokėsi AP (Advanced placement) biologiją gimnazijoje, o mes gyvenome viename kambaryje. Prisimenu, kartu darėme įvairius projektus, kuriuos prisimenu dar dabar. Juokinga, ar ne? – prisimenu tai, ką darė mano KAMBARIOKĖ, o ne tai, ko mokiausi pati Lietuvoje. Labiausiai dėl to, KAIP ji mokėsi. Bet čia ne apie tai. Pastebėjau, kad mane labai mažai veikia stresas. Pavyzdžiui, matau, kad dauguma žmonių, važiuodami itin slidžiu keliu, įsitempia taip, kad jiems net galvą pradeda skaudėti. Aš tuo tarpu – jeigu norėčiau miego – tikriausiai galėčiau net užmigti. Ir tai paskatino mane šiek tiek pasidomėti, kodėl vienus žmones stresas veikia labiau, nei kitus. Akivaizdu, kad neturiu vieno geno 🙂

Bet vis dėlto aš retai patiriu tik tą gilų stresą – kasdienio streso išvengti nepavyksta. Visai neseniai ieškojau straipsnių, kaip efektyviai atsikratyti streso, ir vienas straipsnis tikrai labai patiko. Taigi: ką reikia daryti, kad išvengtumėte streso? Pasirodo, viskas daug paprasčiau, nei gali atrodyti (ypač, jei turite dvi ilgas aleles:))

1. Liaukitės reagavę asmeniškai. Ar dažnai galvojate, kad žmonės kažką daro specialiai? Šiaip aš reaguoju gan asmeniškai ir manau, kad didele dalimi mano kasdienio streso yra būtent dėl to, kad į pastabas reaguoju taip tarsi jos būtų taikomos man, o ne apskritai. Mokausi. Mokausi reaguoti į kritiką, nepriimti jos asmeniškai ir konstruktyviai kritikuoti kitus:)

2. Peržvelkite lūkesčius. Jeigu tikitės, kad kolega visada bus draugiškas, o jis yra burbeklis, nuolat nusivilsite. Jūs pasirenkate nusivylimą, kai tikitės iš kitų kažko , kas – visi faktai liudija – yra vargiai įmanoma. Šitas patarimas yra tobulas, patikėkite, ir galioja ne tik darbe, bet ir šeimoje. Burbekliai dažniausiai burba. Vėluotojai dažniausiai vėluoja. Tinginiai – tingi. Tad kelkite sau klausimą: ar norite nusivilti kaskart, kai burbeklis burba, ar tiesiog geriau arba a) susitaikyti, kad kitaip nebus, arba b) išsiskirti su burbekliu. Mane to labiausiai išmokė G. Jis visada kartoja: jeigu visi būtų tokie, kaip tu, tai visi būtų TEN, kur tu. Negali iš žmogaus reikalauti, kad būtų toks, kaip tu. Žodžiu, tiesiog pati matau, kad man, pavyzdžiui, darbe dabar daug lengviau, nes išmokau (na, beveik) nebeinvestuoti ten, kur matau, kad nėra prasmės: vienas šansas (nes visi nusipelno antro šanso), antras šansas (nes aš šiaip esu malonus žmogus:)) ir jau tada geriausia, ką aš galiu padaryti, tai yra pasiūlymas palaukti, kol žmogus susiras kitą darbą ir gražiai išleisti.

3. Nebijokite pasakyti, ko norite. Tik mes ir tik mes patys esame atsakingi už tai, kad gautumėme tai, ko norime. Mes prarandame begalę laiko ir energijos tikėdamiesi, kad tą supras aplinkiniai. Jeigu norime girdėti daugiau komplimentų, turime apie tai pasakyti. Jeigu norime, kad mums išsamiau paaiškintų, turime tai pasakyti. Trumpai ir aiškiai: tik mes patys esame atsakingi už tai, kad gautumėme tai, ko norime, ir niekas kitas nežino, ko mes norime. Vadinasi, reikia sau įvardinti ir eiti sakyti. Man patiko vieno pažįstamo vadovo žodžiai, kad didžiausia paslauga prastam darbuotojui yra jo atleidimas. Kodėl? Nes tikriausiai jis pats nesugeba priimti sprendimo eiti ieškoti tokio darbo, kuriame jis jausis gerai. Nes visi žmonės – jei jie darbe jaučiasi gerai – jie gerai dirba (atkreipkite dėmesį, kad nerašau puikiai, o rašau gerai, nes puikiai dauguma darbuotojų dirbti negali, bet dauguma organizacijos darbuotojų turi dirbti gerai). Vadinasi, atleisdamas (arba suteikdamas galimybę susirasti kitą darbą ir išeiti) suteikti žmogui galimybę greičiau, o ne vėliau rasti mylimą darbą. Ir tai yra ne bausmė, o paslauga, ir žmogus turi būti dėkingas 🙂

4. Nedarykite prielaidų. Dažnai įsivaizduojame, kad žinome, ką kiti galvoja. Pagaukite prielaidas, kol jos netapo įsitikinimais. Pagaukite prieš imdamiesi veiksmų, kurie nepagrįsti faktais. Bus geriau, jeigu sužinosite, kad klydote, nei jeigu reikės taisyti pasėkmes veiksmo, kurio ėmėtės vadovaudamiesi prielaidomis.

5. Įvardinkite savo jausmus. Gera darbovietės mantra yra „pasitikrinkite jausmus prie durų”. Bėda ta, kad dauguma mūsų neįvardiname savo jausmų nei darbe, nei namuose. Neįvardinti/slepiami jausmai yra kaip uždelsto veikimo bomba, kuri dažniausiai sprogsta pačiu netinkamiausiu metu. Išmokite nuleisti garą vos pradėjus kauptis neigiamoms emocijoms, kad po to nereikėtų srėbti prisivirtos košės.  Esmė ta, kad labai dažnai problemos yra nedidelės ir lengvai išsprendžiamos, tačiau mes jas užspaudžiame ir nekalbame, nesprendžiame, nes nieko rimto, nieko tokio. Taip tos problemėlės kaupiasi, kol staiga supranti, kad…viskas blogai. O viskas tikrai nėra blogai. Tiesiog susikaupė nespręstų problemų kalnas. Ir jau tas kalnas atrodo baisus ir didelis. Nėra gyvenimo be problemų. Nėra darbo be problemų. Esmė ta, ar mes tas problemas sprendžiame. Jeigu leidžiame kauptis, tai vieną dieną net pats mylimiausias darbas gali tapti nemielu. Jeigu jaučiatės neįvertintas, taip ir pasakykite. Visada galima kalbėti apie tai, ko iš jūsų tikisi ir ko tikitės jūs. Ir – tikiu – dažniausiai sprendimai yra randami. Mano tėtė visada sako, kad nėra problemų, yra galimybės.

6. Valdykitės. Jeigu į nemandagų komentarą reaguojame gynybiškai, tik didiname stresą (ir savo, ir kito žmogaus). Manau, kad visiems, dirbantiems su klientais, vienas svarbiausių dalykų yra išmokti valdytis: neleptelėti atgal nemandagiai, neužversti akių, nepakelti tono, nesakyti taip, bet ir pan. Čia, aišku, labai susiję su pirmu punktu, bet mes galime reaguoti asmeniškai, tačiau susivaldyti. Galima nuo to pradėti: iš pradžių išmokti valdytis, o jau po to – ir ne(be)reaguoti asmeniškai.

Akivaizdu, kad nei aš, nei jūs, nei kas nors kitas nekontroliuojame kitų žmonių veiksmų (o kartais būtų visai neprošal, ar ne?), tačiau išlikdami ramūs mes nesame streso šaltiniai. Aš VISADA vaikams sakau, kad muštynėms/peštynėms reikia dviejų. Jeigu vienas pradeda, o kitas atsisako tęsti, tai dažniausiai ir muštynės, ir peštynės tuo ir baigiasi. Patiko straipsnio mintis: jeigu jūs apsispręsite nedalyvauti stresinių situacijų kūrime, tai tie, kurie nori pasidalinti stresu, turės keliauti kažkur kitur 🙂

Šis straipsnis buvo spausdintas „Dialoge” lapkričio mėnesį, o dabar dalinuosi ir su tinklaraščio skaitytojais.

Prieš keletą savaičių lankiausi Švedijoje – ten vyko ES organizuoti švietimo vadybos mokymai. Be to, kad savaitę gliaudėme Švedijos švietimo sistemos ypatumus, susipažinau su dalyviais iš kitų 14 valstybių. Pati mokiausi švediškoje mokykloje, darbo praktiką vieną vasarą atlikau švediškame darželyje, o šįkart turėjau galimybę į šias ugdymo įstaigas pažvelgti jau vadovo akimis – tai buvo įdomus potyris.

Privačios mokyklos: finansavimas ir minimali kontrolė

Švedijos švietimo sistema yra unikali: ji turbūt yra labiausiai decentralizuota ir mažiausiai reguliuojama, ir ši reforma įvyko dar 1994 metais. Kita vertus, visi mokymų dalyviai – austrė, prancūzas, graikė, portugalas, vokietė, ispanė, anglė, lenkė, bulgarė – ir net mokyklos direktorė iš kaimyninės Norvegijos sutarėme – Švedijos švietimo vadybos, kaip ir visos švietimo sistemos, unikalumą lėmė šios šalies kultūra, todėl tiesiog imti ir perkelti šią sistemą nebūtų įmanoma.

Regione, kuriame lankėmės (Jarfala, 15 min. metro iki Stokholmo centro), 50 proc. moksleivių lanko privačias mokyklas. Bet – skirtingai nei bet kur kitur pasaulyje – Švedijoje privačios mokyklos yra… nemokamos! Jas finansuoja valstybė lygiai taip pat kaip ir valstybines, tačiau to, kur jos deda savo finansus, valstybė nekontroliuoja. Taip, supratote teisingai – visiškai nekontroliuoja. Svarbiausia – laikytis įstatymų, o visa kita – vadovo valia. Valstybė kontroliuoja tik rezultatą – kaip vaikai mokosi. Jeigu rezultatai geri, vadinasi, viskas gerai. Jeigu rezultatai blogi, mokyklą reikia uždaryti.

Todėl toks fenomenas kaip Kunskapskola – nemokamos privačios mokyklos, kurių pelnas toks įspūdingas, kad apie jas rašo ne vienas The Economist numeris, – ir buvo įmanomas Švedijoje. Ar ten vaikams blogai? Tikrai ne: jos – vienos geidžiamiausių mokyklų, o jose besimokančių moksleivių rezultatai dažnai geresni nei valstybinių mokyklų. Kaip pabrėžė patys švedai, privataus ir valstybinio sektoriaus konkurencija (Švedijoje, kaip ir Lietuvoje, mokyklos finansuojamos krepšelių principu) ypač jaučiama 9-12 klasėse: šioje pakopoje tikrai reikia pasistengti, kad mokiniai pasirinktų būtent tą, o ne kitą mokyklą.

Stebino ir tai, kad nei darželyje, nei mokykloje nėra reguliuojama, kiek vaikų turi tekti vienam pedagogui. Higienos rekalavimų irgi nėra. Tėra žemutinė riba, o toliau visi pasitelkia sveiką protą (juk nei tėvai ves, nei pedagogai dirbs ten, kur sąlygos baisios ir nesaugu). Kai ateina krepšeliai, vadovas gali pinigus leisti bet kam. Žodžiu, yra tik rekomendacijos, bet tu gali daryti viską priešingai. Esmė – rezultatai.

Renkiesi mokyti? Ieškok turtingo sutuoktinio!

Švedai, kai susipažinome arčiau ir pradėjome kalbėtis apie mokytojų atlyginimus, papasakojo, esą pas juos juokaujama: jeigu jau apsisprendei dirbti mokytoju, svarbiausia užduotis – rasti gerai uždirbantį sutuoktinį. 🙂

Kad būtų sąžininga (nes niekam ne paslaptis, jog Švedijos ir Lietuvos biudžetai skiriasi), atlyginimus matuoju taip: kiek procentų vidutinio šalies atlyginimo sudaro vidutinis pedagogo atlyginimas. Ir štai: Lietuvoje vidutinis pedagogo atlyginimas sudaro 121 proc. vidutinio šalies atlyginimo, o Švedijoje – 94 proc. Pabrėžiu, kad čia kalbu ne apie gyvenimo kokybę (kalbant apie ją straipsnis būtų kitoks), o apie vienos profesijos atlyginimą kitų profesijų atžvilgiu. Akivaizdu, kad Švedijos pedagogų atlyginimai nėra stebuklas.

Atlyginimas – individualus, pagal rezultatus

Bene įspūdingiausias dalykas Švedijoje – individualūs atlyginimai, paremti ne stažu ir ne kvalifikaciniais laipsniais, o rezultatais. Švedai didžiuojasi, kad štai tokia, atrodo, liberali JAV valstija kaip Kalifornija (JAV švietimas decentralizuotas, todėl kiekviena valstija turi savo tvarką) atmetė siūlymą vertinti pedagogus pagal konkrečius kriterijus, o štai Švedijoje pedagogai  vertinami būtent taip. Kodėl Kalifornijoje to buvo atsisakyta? Todėl, kad ten labai stipri pedagogų profesinė sąjunga, kuriai daug parankiau, kad pedagogams būtų mokama už stažą ir už surinktus popierėlius, o ne už rezultatus. O švedai nusprendė, kad atlyginimą reikia mokėti už darbą, motyvaciją ir pastangas.

Nežinau kaip jums, bet man tokia sistema patinka: esu mačiusi pedagogų ekspertų, kurie jau visiškai nebeturi motyvacijos, dirba „pagal vadovėlį“, ir tiek. Lygiai taip pat esu mačiusi tik ką universitetą baigusių jaunų pedagogų, kurių motyvacija yra didžiulė, jie dirba kūrybiškai, o jų rezultatai – stulbinantys. Suprantu, kad geram pedagogui atlyginimas su patirtimi turi augti, bet tai neturi būti pagrindinis kriterijus.

Beje, jaučiu pareigą atkreipti dėmesį, kad Švedijos mokytojų atlyginimas nepriklauso nuo moksleivių rezultatų (juk mokykla gali būti tokioje vietovėje, kur pusė vaikų – emigrantai, tad natūralu, kad jų švedų kalbos rezultatai bus prasti). Jis priklauso nuo pedagogo darbo rezultatų: kokia jo klasė, ar laimingi vaikai, ar patenkinti tėvai, ar pedagogas tobulėja, ar įgyja naujų kompetencijų, ar gerai sutaria su kolegomis, ar yra savo ugdymo įstaigos ambasadorius ir pan.

Man ypač patinka paskutinis punktas – lojalumas savo ugdymo įstaigai. Ar esate lojalūs savo ugdymo įstaigai? Ar dedate pastangas, kad jai būtų kuo geriau? Ar stengiatės burti bendruomenę? Žodžiu, peržiūrėjus visus kriterijus, supranti, kad į pedagogo darbą Švedijoje žiūrima ne kaip į darbą, o kaip į gyvenimo būdą.

Geriems mokytojams – sąlygos puikios

Paskutinį vizito vakarą susėdę aptarti to, ką pamatėme ir sužinojome, nusprendėme, kad Švedijoje dirbti motyvuotiems ir savo darbą mylintiems žmonėms yra puikios sąlygos. Tiesa, Švedijos atstovai juokėsi, kad jų šalies pedagogai nemažai skundžiasi, todėl jiems reikėtų važiuoti, pavyzdžiui, į Prancūziją, kur – kaip sužinojau – viskas yra be galo reguliuojama, ir tai, anot su mumis kartu Švedijoje viešėjusio vienos privačios prestižinės Prancūzijos mokyklos direktoriaus, siaubingai demotyvuoja savo darbą mylinčius pedagogus ir vadovus.

Na, už tvoros žolė visada atrodo žalesnė, ar ne?

 

Užvakar baigiau skaityti vieną knygą ir pradėjau naują (štai ir bėda, kai visos knygos dabar vienoje vietoje – nereikia niekur eiti pasiimti, tai atsispirti pagundai yra sunku). Naujoji – mano super duper mėgiamo autoriaus Jared Diamond naujoji knyga. L.A. mane jau seniai buvo informavęs, kad ji pasirodys ir pranešė tą pačią dieną, kai pasirodė (merci beaucoup!), tad aš nedelsus ir įsigijau. Pirmuosiuose knygos puslapiuose pasakojama apie tai, kaip Naujoji Gvinėja, kurios piliečiai dabar gyvena daugiau-mažiau gyvenimą panašų į mūsiškį, 1931 metais buvo primityvi bendruomenė. Žodžiu, per 75 metus jie pasiekė tai, ko apskritai žmonijai pasiekti prireikė – nepasikuklinkim sakydami – tūkstančių metų.

Ir ta mintis mane nuvedė link kitos minties. Žmogaus ir šimpanzės DNR skiriasi keliais procentais (yra net teigiančių, kad vos vienu – apie tai yra ir viena Jared Diamond knyga), tačiau mes juk žiauriai skiriamės! Ta prasme, kad tie keli procentai nepadaro, kad mano geriausia draugė  būtų šimpanzė. Ir tada aš supratau, kad tikimybė, jog į Žemę atkeliaus kitų Visatų gyventojai, yra beveik nulinė. Kodėl? Todėl, kad tokie kaip mes sėdi savo planetoje ir mąsto, ar yra ateivių, o visiems, kurie nors kiek yra už mus protingesni (tarkim, jų DNR skiriasi keliais procentais), mes esame…beždžionės. Jeigu beždžionės gali išmokti keletą gestų kalbos ženklų, o mes puikiausiai kalbamės tarpusavyje su kitais žmonėmis, tai gal tie, labiau pažengusieji, komunikuoja mintimis. Ir taip, kaip šimpanzė žiūri į mus ir net nepavydi, nes to nesupranta, tai taip ir mes į juos žiūrėtumėme ir savo tamsybėje būtumėme laimingi.

Ir tada, pirmą valandą ryto, puoliau ieškoti, kad gal kas nors jau apie tai buvo kalbėjęs, nes G jau miegojo, o aš sau net ėmiau ir pagalvojau, kad – o gal?! – aš pirma apie tai susimąsčiau. Ir tada aš radau štai šį  – vieną Augusto guru – Dr.Niel DeGrasee Tyson filmuką. Aha, niekas nepagalvojo. Bet, teisybę pasakius, tai buvo pirmas jo filmukas, kurį peržiūrėjau neišsižiojusi, nes visi kiti mane tiesiog apžavi – esu visiška jo fanė. Jeigu būčiau turėjusi tokį mokytoją, tai šiandien – be jokios abejonės – būčiau astrofizikė:)

Bet grįžkime prie tų skirtumų ir prie ateivių. Ar jūs tikėjote ateiviais? Na, ne tais žaliais žmogėnais, o iš tiesų…kad gyvybė egzistuoja ne tik Žemėje? Aš visada galvojau, kad – jeigu yra tokia nesuskaičiuojama daugybė žvaigždžių – tai kažkur turi būti ir gyvybė. Gerai sako Niel’as – nesam mes niekuo ypatingi, tokių gali būti devynios galybės.

Ir vis dėlto.

Savo tamsoje mes esame ypatingi. Tūkstančius metų mes jau einame pirmyn. Kai pagalvoju, mes juk iš tiesų visai neseniai rinkome uogas, ne kalbėjome, o mykėme ir pusnuogiai medžiojome. Dar neseniai tikėjome, kad Žemė plokščia, o perkūnas – dievybė. Ką jau ten, prieš keletą metų atrasti veidrodiniai neuronai ir neuroplastiškumas leido mums įkišti nosį ten, apie ką dar visai neseniai nė žalio supratimo neturėjome. Ir dar kaip tik vakar su G kalbėjome, kad vaikai auga protingesni, įdomesni, skvarbesni, nei mes. Tiesa, mane ne taip seniai prajuokino vienas komentaras, kur komentatorius leptelėjo, kad nesąžininga, kai mokytojo atlyginimas yra žemesnis, nei žmogaus, kuris buvo jo mokinys. Man būtent tada susijungė, kad tikras mokytojas – tas, kuris turi pašaukimą – savo darbo kokybę gali matuoti tuo, kiek jo mokinių jį pranoko. Nes juk toks turėtų būti tikslas, ar ne? Nes juk ta linkme mes ir einame. Aš žinau, kad žiūrėsiu į fantastiškus suaugusius ir galvosiu: kaip didžiuojuosi, kad dalelę to, ką jie šiandien turi ir kur jie šiandien yra, yra dėka manęs. O dar jeigu jie tą patys jaustų…galėčiau ramiai numirti.

Gražaus savaitgalio. Ir nepamirškite sausio 13-ąją sustoti ir akimirką susimąstyti, kur mes buvome tada ir kur esame šiandien. Ir ką tai reiškia kiekvienam mūsų.

Nuotrauka: planets

 

Vaikystės Sode kasdien akcentuojame kūrybiškumo ir raštingumo (kalbos sklandumas, žodyno turtingumas, nuolatinis įvairios literatūros skaitymas, meilė knygai ir pan.) ugdymą. Turime keletą stalo žaidimų, kurie apima ir kūrybiškumo, ir raštingumo ugdymą. Visų pirma šį žaidimą radau skaitydama apie kūrybiškumą skatinančias aplikacijas. Taip ši aplikacija atsirado mano telefone ir buvo išbandyta mūsų žavaus jaunimėlio ir jų draugų, kurių nuolat pilni mūsų namai. Patiko.

Po kelių mėnesių mūsų draugai keliavo į DB (ugdomųjų žaislų parodą) ir paprašėme parvežti vieną žaidimą (jeigu jį ten užtiktų). Jie parvežė pirmąjį žaidimą, kuris – po kelių dienų mūsų namuose – iškeliavo į VS.

Vėliau iš parduotuvės D6 atkeliavo dar vienas žaidimas:

O galiausiai aš iš Švedijos parvežiau trečiąjį:

Dėžutė yra nedidelė, tačiau galimybių – devynios galybės. Aplikacijas turi visų klasių (taip, dabar iPad’us turi visos Vaikystės Sodo klasės) iPad’ai, o trys žaidimai keliauja po visus Sodelius ir yra mėgstami visų Sodiečių. Reikia pasakyti, kad Rory’s Story Cubes nepanašus nė į vieną stalo žaidimą, tad neturiu su kuo jo palyginti. Man labiausiai patinka, kad šiame žaidime visi yra laimėtojai ir kūrėjai. Be to, šis žaidimas tikrai skatina kūrybiškumą ir raštingumą taip, kaip nė vienas kitas. Tad jeigu ieškote įkvėpimo, smegenų atpalaidavimo ir norite smagiai leisti laiką su vaikais (taip, jiems šis žaidimas labai patinka!) – nesnauskite.

Vaikystės Sodo pedagogai dar turėjo keletą pastebėjimų:

1. Vyresni vaikai (nuo 5) žaidžia savarankiškai, jaunesnieniems reikalinga suaugusiojo pagalba užbaigiant istoriją;
2. Vaikai mokosi raiškiai kalbėti;
3. Vaikai mokosi sieti pradinį veiksmą su vėliau sekančiu, kuris net nenumatytas;
4. Lavėja vaizduotė;
5. Gali žaisti vienas vaikas (pats kuria istoriją ir ją užrašo);
6. Gali žaisti grupė vaikų – istorija kuriama drauge;

U. G. (6 metai)

Žemės paslaptis

Kartą gyveno stebuklinga avytė. Ji ganėsi sau pievoje. Ir pamatė vabalą. Avytė turėjo savo šeimininką, kurio vardas buvo Dėdžius Skrutas. Jis turėjo stebuklingą lazdelę. Jai įsakius bent kokį žodį, tas ir atsitikdavo. Ir ji dar buvo gyva (lazdelė). Vieną kartą šeimininkas paklausė:

–      Ei, kodėl čia dar nedega šviesa?

Ir seneliukas lazdelei pasakė:

–      Padaryk, kad čia būtų šviesa.

Bet tuo metu kažkas leidosi pro langą. Ogi ten, buvo parašiutininkas. Vos tik kur jis nusileisdavo, pradėdavo šviesti vaivorykštė. Ir buvo be galo gražu, ir pievoje skraidė bitutės. Ir tokia buvo žemės paslaptis.

M.K. (5 metai)

U. G. (6 metai)

Žemės pasaka

Vieną kartą žemės rutulyje nutiko žaibas. Jis pataikė į du žmones. Ir vienas iš jų nuliūdo, ir tada jis surado stebuklingą lazdelę. Netoliese pamatė rūmų pilį, į kurią vedė pėdsakai. Ir tada pėdsakai nuvedė ten. Jie surado strėlę ir auksinį padidinamąjį stiklą.

M.K. (5 metai)

U. G. (6 metai)

Žuvelės istorija

Kartą jūroje plaukė auksinė žuvelė. Ji pamatė danguje vaivorykštę ir į vandenį spindėjo tos spalvos. Užsižiūrėjusi į vaivorykštę, žuvelė nepamatė, kaip ją paėmė ranka.

Auksinė žuvelė pamatė bitę. Bitė žuvelę nuskraidino pas seneliuką su lazdele, kuris kitoje rankoje turėjo žibintuvėlį. Jis su žibintuvėliu apšvietė raktelio spynelę ir įkišo ten raktą. Pasuko į dešinę ir atrakino duris, už kurių pradėjo degti ugnis. Žuvelė išsigando.

Praskriejo stebuklinga strėlė ir parnešė žuvelę į jūrą.

M.D (6 metai)

E.Š. (4 metai)

G.A. (5 metai)

Pasaka

Kartą gyveno spyna ir į ją trenkė žaibas, tada spyna ėjo toliau ir pamatė žvaigždę, kuri atsitrenkė į žemę, ir žemė nuskriejo. Bitė pamačiusi skrendančią žemę, nuskriejo paskui ją, tačiau atsitiko nelaimė ir jai sulūžo ranka ir bitė nuskrido medaus, o vėliau pas bičių gydytoją į palapinę. Po viešnagės pas gydytoją, pasižiūrėjo į laikrodį, kad jau dvylika valandų.

G.A. (5 metai)

Mergaitė pati sukūrė ir pati užrašė

Statė namą, o berniukui skaudėjo ausis. O berniukas mėtė kamuolį ir to žaislas lūžo. Gaudė drugelį, mėtė kamuolį. Berniukas gavo dovanų žiedą ir gamtis nepatiko, ir atėmė pinigus ir pradėjo rėkti.

 

Sveikinu visus su 2013-aisiais metais. Kai prisimeni, kas buvo prieš 20 metų, pasijauti, kad jau paaugliai turėtų žiūrėti į tave ir galvoti, kad esi pagyvenusi moteris. Prisimenu, kartą kalbėjau su tėte (man buvo, na, gal septyniolika metų) ir sakau jam: ką aš žinau, kiek tam žmogui buvo metų…pagyvenęs toks…gal kokie keturiasdešimt. 🙂 Tada tėtė labai juokėsi. Juokas juokais, bet aš pati tai tikrai nesijaučiu pagyvenusi…nors – žiūrėdama į Augustą – esu priversta įsisąmoninti, kad tas išstypęs žavingas jaunuolis yra…mano sūnus!

Aš pati niekaip nesupratau, kodėl FB ir kitur aplink skaičių 2013 rangėsi gyvatės. Pasirodo, gi gyvatės metai, o aš pati esu gyvatė – buvau visai pamiršusi. Taigi jeigu kas nors sugalvotų vadinti mane gyvate, tai nelabai ir prašautų. Gal ir gerai – nebus kaip susinervinti ar įsižeisti.

Pažadų sau šiaip nemėgstu, bet aplinkybės taip susidėliojo, kad jau prieš keletą mėnesių pasižadėjau keletą dalykų:

1) neimti į širdį bjaurių komentarų;

2) 2013 atidaryti svajonių mokyklą;

3) pradėti sportuoti;

4) neatidėlioti.

Galvodama, ką norėčiau daryti kitaip, dar sugalvojau keletą tokių procesinių pažadų sau.

5) reguliariai rašyti tinklaraštį. Tiesiog supratau, kad – jei neįsipareigosiu sau ir jums – rašysiu vis rečiau. O rašyti noriu. Tiesiog jaučiu didelį vidinį poreikį dalintis tuo, ką turiu. Taigi rašysiu vieną įrašą trečiadienį, o kitą – savaitgalį. Bent jau. Reguliariai. (Čia susiję ir su tuo neatidėlioti pažadu sau).

6) mesiu lauk iš savo žodyno (na, stengsiuosi mesti) tokias frazes kaip: „užimta”, „daug reikalų” ir pan. Perskaičiau straipsnį, kuris plentvoliu per smegenis pervažiavo – atrodė, kad į žemę sulįsti noriu. Jis būtent paskatino įsisąmoninti (nors jau buvau nemažai straipsnių ir knygų skaičiusi šia tema ir ėjau šia linkme, tačiau niekaip nesusidėliodavau taškų ant „i”), kad iš tiesų tai beveik visi ir visada, kurie sako, kad jie be proto užimti, iš tiesų tokie nėra: a) visi turime 24 valandas paroje ir visi tas valandas kažkuo užpildome; b) yra begalė žmonių, kurie per tas pačias valandas padaro daug daugiau. Ir tai nėra dėl to, kad jie yra iš kitokio molio. Tiesiog jie PASIRENKA gyventi kitaip. Taigi iš visų jėgų stengsiuos:

– susikaupti ties svarbia veikla (taip, telefonu tuo metu irgi neatsiliepsiu)

– šitas išvis be komentarų: Busy gives you an excuse for poor performance. Mokysiuosi gyventi taip, kad svarbiausią savo dėmesį skirčiau svarbiausiam. Manau, to mokomės visą gyvenimą, bet vis vien.

– prioritetizuoti.

– sakysiu „ne”. Šitas bus sunkus, nes aš labai noriu, kad visi aplink mane gerai jaustųsi. Pasakau „taip”, o po to verčiuosi per galvą, nespėju, padarau kažką, nuo ko man būna blogiau arba – dar blogiau – suerzinu tą, kuriam pasakiau „taip”.  NE. Ne piktą, o tiesiog tvirtą ir argumantuotą „ne” visiems žmonėms ir projektams, kurie nėra mano gyvenime prioritetas.

Taigi nebebūsiu „užimta” ir nebeturėsiu „daug reikalų”. Tiesiog susikaupsiu ties tuo, kas iš tiesų yra svarbu visais atžvilgiais. Dabar skaitau knygą The Checklist Manifesto, kuri jau dabar pradeda padėti susidėlioti prioritetus. Tikiuosi, kad tas užsidegimas išliks bent jau kurį laiką, nes man patinka šis jausmas.

Turiu dar keletą konkrečių įsipareigojimų, tačiau apie juos parašysiu tada, KAI pavyks juos įgyvendinti. Žinoma, 2013-aisiais metais.

Gražaus jums savaitgalio! Man jis bus tikrai nuostabus, nes ryt iš Švedijos – kur buvo 10 dienų – grįžta mūsų Vilhelmas Konstantinas. Esam visi išsiilgę iki Urano ir atgal.  Be to, sulaukiau skambučio, kuris tikrai šią savaitę padarė nuostabia: tiesiog paskambino man dėstytoja, kuri perskaitė straipsnį MOTERS žurnale (ten yra išspausdintas interviu su manimi) ir…pasidžiaugė, kad aš esu Lietuvos švietime. Įsivaizduojate?! Žmogus susirado telefoną ir paskambino tiesiog pasidžiaugti. Made my day. Kur ten dieną – visą savaitę. Ir apskritai šią savaitę nutiko daug nuostabių dalykų: susirinkome į Sodelius po atostogų, daug kalbėjome apie prieš keletą dienų gimusį Gertrūdos krikšto brolį, žiūrėjome net keletą gerų filmų (namuose), Augustas dirbo Sodelyje, išbandžiau interaktyvią lentą ir nusprendžiau, kad vis dėlto man ji ne taip patinka, kaip atrodė, kad patiks, mano tėvai pasakė, kad važiuos drauge su mumis atostogauti (mes juos vis kvietėme ir kvietėme, tačiau jie tik dabar pasiryžo), kalbėjau su devyniais žmonėmis, norinčiais dirbti Vaikystės Sode ir, turiu pasakyti, tikrai ne vienas patiko…galėčiau vardinti ir vardinti.

Ir DAR pasidžiaugsiu. Kalėdų senelis man šiemet atnešė dvi ypatingas dovanas: Austėjos amuletą ir Kindle.

Pasirodo (mano mama įsigilino – nebūtų mano mama), Austėjos ženklas yra vienas iš trijų (Lietuvėnas, Austėja ir Auseklytė) galingiausių ir veiksmingiausių ženklų. Austėja – lyg Z raidė, susidedanti iš dviejų bangų: kylančios ir nusileidžiančios. Norint apsisaugoti arba kitam sukurti apsaugą, Austėjos ženklą galima nupiešti ore ir šitaip nupūsti gresiančią blogą energiją. Štai vat taip tie mūsų protėviai tikėjo ir darė, o aš turiu amuletą, į kurį labiau žvelgiu kaip į savo mamos meilės amuletą man.

O Kindle…Kindle yra tiesiog gėrių gėris. Mažutis, lengvutis, gražutis…tiesiog tobulas įrenginys. Keliolika knygų mano rankinėje. Čia ir dabar. Žinau, kad dar daugybės funkcijų neišsiaiškinau, bet jau dabar man tiesiog šiurpuliukai bėgioja iš malonumo.

Tobulas scenarijus: vidurnaktis. vaikai miega. aš užsivelku savo naująją minkštutę pižamą. įsirangau į patalus. įsijungiu kindle. skaitau. šalia knygą skaito G. rojus. kasdienybėje.

 

 

 

Šiandien – ypatinga diena. Ne tik todėl, kad graži data (2012-12-12), ne tik todėl, kad Kauno Sodelyje šventėme žiemos šventę ir gavau tokią dovaną, kad atėmė žadą, ne tik todėl, kad prisnigo, bet ir todėl, kad šiandien – ketvirtasis Austėjos blogo gimtadienis. Ketveri metai. Daug. Tik pažiūrėkite į Gertrūdą – iš mažyčio kukulio ji tapo sąmoninga mergaite. Taip ir tinklaraštis: iš tokio mažulyčio, kuris daugiau buvo skirtas Lietuvoje gyvenantiems giminėms ir draugams: papasakoti apie save – kaip mes gyvename Belgijoje – ir atsakyti į draugams nuolat kylančius tuos pačius klausimus bei pasidalinti savo (mano) mintimis apie švietimą, jis tapo tinklaraščiu,kurį kiekvieną dieną skaito vidutiniškai 3000 unikalių skaitytojų. Ačiū jums!

Šie ketveri metai buvo sunkiausi ir smagiausi mano gyvenime. Smagiausi, nes būtent tiek metų mūsų šeimoje gyvena Gertrūda Elena. Ji – kerinčio juoko ir šelmiškų akių savininkė. Ji – mūsų šeimos kukulis. Įnešęs į mūsų šeimą tiek dzen ir hipiškumo, tiek tėvystės pilnatvės džiaugsmo, kad kasdien galėčiau apie tai nesustodama pasakoti. Jeigu kas nors ir leido man pajausti, ką reiškia pozityvi tėvystė, tai Gertrūda Elena tą leido pajusti 120%. Ir aš nepritariu tiems, kurie sako, kad tą duoda amžius. Aš manau, kad tą duoda ketvirtas vaikas. Na, bent jau man davė. Ir su tokiu kaupu, kad maža nepasirodė.

Smagiausi ir dėl to, kad įgyvendinau savo svajonę – Vaikystės Sodą. Kaip simboliška – šįvakar gavau dovaną, kuri yra nepaprastai ypatinga. Net nežinau, nuo ko pradėti apie ją pasakoti. Tikriausiai geriausia pradėti nuo to, kad ji labai susijusi su tinklaraščiu. Taigi Kauno tėvai (mamos:)) iš vienos mano tinklaraščio istorijos – Kelionės į Laplandiją – padarė pasakiško grožio albumą. Bet jūs net neįsivaizduojate, kokio jis grožio – apgalvotas kiekvienas niuansėlis. Žinote, kodėl ši dovana tokia simbolinė? Ogi todėl, kad šiandien – tinklaraščio gimtadienis. Įrašas – iš tinklaraščio. Sodelis – labai persipynęs su tinklaraščiu. O nuostabųjį albumą padarė Sodelio mamos. Kosmosas, ne kitaip. Vaikystės Sodas šiandien yra didžiausias ir fantastiškiausias, daugiausiai mane privertęs mokytis, daugiausiai ašarų išlieti ir nuoširdžiausią džiaugsmą ir pasididžiavimą sukėlęs mano profesinio gyvenimo projektas. Jo ištakos – irgi tinklaraštyje. Būtent tinklaraščio skaitytojų – jūsų – palaikymas padėjo įveikti savyje tą kirminą, kuris kužda, kad nesugebėsi.

Tinklaraštį pradėjau rašyti Belgijoje, kur pralėkė beveik ketveri mūsų gyvenimo metai. Todėl kaskart, kalbėdama apie tą dieną, kai pradėjau jį rašyti, prisimenu Belgiją. Ir tą tokį kitokį gyvenimą ten. Net nežinau, koks žodis geriausiai apibūdintų tą gyvenimą, bet gal lengvumas?! Šiandien man atrodo, kad tada aš per mažai džiaugiausi tuo, ką turiu – tokį neišpasakytą būties lengvumą.

Kita vertus, džiaugiuosi, kad grįžome į Lietuvą. Lietuva yra galimybių žemė. Tiesiog tiek galimybių, kiek dabar yra Lietuvoje, tikriausiai mažai kur yra. Tik pažiūrėkite – aplink naujos idėjos įgyvendinamos ir dygsta kaip grybai po lietaus. Ir visa yra inovatyvu, įdomu, žavinga. Man tai it kažkoks proveržis. Rimtai. Gražu žiūrėti. Džiaugiuosi, kad galiu būti viso to dalimi. Įkvepiu tą aplink tvyrantį orą ir, atrodo, skanauju norinčių atrasti svajonių šalį – Lietuvą – lietuvių ryžtą ir tikėjimą.

Ir dar. Šiandien, po ketverių metų tinklaraščio, gimė dar viena  mintis, ką būtų galima su tinklaraščiu daryti. Bandysiu ją įgyvendinti, bet kol kas dar tssss, tyliu:)

Beje, šiandien nuėjau sportuoti. Kai tik parašiau pas Beatą savo pasižadėjimus, gavau Kristinos laišką, kad prisijungčiau prie jos, o po to parašė Ieva ir padovanojo treniruotę Stimulus studijoje. Tai vat šiandien joje ir pabuvojau (pilates). Didžiausias siurprizas buvo net ne treniruotė, o tai, kad ją vedė mano pažįstama. Pasaulis mažas, o Lietuva – dar mažesnė. Yra vilties, kad pradėsiu sportuoti.  Dideliausias AČIŪ, Ieva, už švelnų stumtelėjimą.

Dar šiandien gavau iš vaikystės laikų draugės laišką (kaip nerealu, kai gali pasakyti, kad turi žmogų, su kuriuo draugauji jau…33 metus! Ir iš tiesų draugauji), kur ji tiesiog parašė, kad manimi didžiuojasi. Įsivaizduojate, kaip nuostabu yra gauti tokį laišką?! Kalėdos gruodžio 13, ir tiek.

Ir viską vainikavo susitikimas su Augusto mokytojais mokykloje. Mat šiandien buvo individualūs susitikimai su mokytojais. Aš norėjau susitikti su visais. Tiesa, mes abu norėjome susitikti su visais, bet du vaikai keliavo pas gydytoją su tėte, tad man teko keliauti į mokyklą vienai. Na, ne vienai – mane lydėjo Gertrūda, nes važiavau tiesiai iš darbų. Gertrūda buvo ne viena tokia – koridoriuose marširavo ne vienas ir ne du broliai/seserys.

Taigi susitikau lietuvių kalbos mokytoją, prancūzų, ispanų, gamtos mokslų, matematikos, technologijų, geografijos, istorijos mokytojus. Esmė ta, kad prancūziškoje sistemoje nėra taip, kad visų dalykų būtų vis kitas mokytojas (Augustas – šeštokas). Pavyzdžiui, lietuvių kalbos mokytoja yra viena (natūralu, gi prancūzų mokykla). Prancūzų kalbą, istoriją ir geografiją dėsto vienas mokytojas. Gamtos mokslus, technologijas ir matematiką – dar vienas. Žodžiu, susitikti reikėjo tik su keturiais. Du iš jų buvo vyrai. Prancūzų kalbos, istorijos ir geografijos mokytojas pasakė, kad tokio vaiko jis dar nėra turėjęs (Augustas turi 19 iš 20 galimų balų, klasės vidurkis – 12.5), sutarėme, kad pasistengs siųsti į olimpiadą(-as) Lietuvoje, nors tai gali būti sudėtinga, nes mokykloje dirbama pagal Prancūzijos programą. Jo komentaras: „Excellence, culture et rigueur”. Matematikos mokytojas irgi pasakė, kad nuo Naujų duos Augustui  7os klasės užduočių, o ispanų jis ir taip lanko su septintokais. Prasčiausiai Augustui sekasi dailė. Spėju, kad dailininku nebus :). Nestebina, nes prisimenu, kaip Belgijoje su manimi susisiekė dailės būrelio pedagogė ir pasakė, kad mes tiesiog išmetame pinigus, nes Augustas ateina, per 5min kažką papiešia, išsitraukia knygą ir visą likusį laiką skaito.  Lietuvių mokytoja pasidžiaugė, kad Augustas rašo tinklaraštį apie skaitomas knygas, o gamtos mokslų mokytojas paklausė, ar Augustas skaito Iliustruotą mokslą bei National Geographic savo, ar mūsų iniciatyva. Kai pasakiau, kad šių žurnalų prenumerata buvo jo Kalėdinių pageidavimų sąraše, tai, sakė, labai didžiuojasi. Ir dar sakė pastebėjęs, kad Augustas skaitė „The Fifty Years War: Israel and the Arabs”. Paklausė, kodėl. Atsakiau, kad jam buvo labai įdomus kilęs konfliktas, todėl ir perskaitė knygą. Pasakė, kad jis užduoda gerus klausimus ir puikiai mąsto kritiškai, ir mokytojas mano, kad tai yra dėl to, jog mes su juo daug diskutuojame, o ir jis pats daug skaito.

Kai Augustulis buvo mažas, mums vis sakė, kad jis tai hiperaktyvus, tai agresyvus, tai šioks, tai toks, tai anoks. Per keletą savaičių valstybiniame darželyje jam buvo priklijuota tiek etikečių, kad mes išsigandę net kreipėmės į raidos specialistus – ką žinosi, gal meilė savam vaikui užgožia profesinį akylumą?! Laimei, turėjome pakankamai proto ir, ačiūdiev, galimybių vesti jį į tarptautinę mokyklą. Tai buvo vienas geriausių sprendimų, beje, pakeitęs ir mano gyvenimą. Nes aš pamačiau, kur Lietuvos švietimas dar iš tiesų yra ir kur galėtų būti. Aš pamačiau, kaip vaikas – tinkamoje aplinkoje ir su tinkamais pedagogais –  galėjo atsiskleisti. Aš pamačiau, kaip vaikas pasijuto mylimas ir atsipalaidavo. Aš pamačiau, kaip jo stipriosios savybės buvo stiprinamos, o ten, kur jam buvo sunku, jam buvo padedama augti. Aš pamačiau, kaip vaikas iš „hiperaktyvaus” ir „trukdančio” tapo  „talentingu” ir „lyderiu”. Žinoma, buvo visko. Bet ir šiandien mokytojai sakė (kai aš paklausdavau, koks jo elgesys): „jis išdykauja tada, kai jam nuobodu, ir aš turiu pripažinti, kad ne visada galiu jį sudominti, nes klasėje yra įvairių vaikų. Bet tai ne vaiko, o mano problema, todėl sakau, kad viskas yra gerai, ir mes problemas išsprendžiame klasėje”. Viena pedagogė pasakė, kad yra tekę pakelti balsą, bet ir tai ją stebina Augusto gebėjimas savarankiškai ir greitai nusiraminti ir tęsti pamoką. Ji taip pat pasakė, kad didžiuojasi, jog jis mokosi iš klaidų ir labai brandžiai reaguoja į kritiką.

Grįždama iš Augusto mokyklos šiandien pagalvojau, kad būtent tas asmeniškas susidūrimas su švietimo sistema, kuri tikrai galėtų kisti ir su tokia, kuri daug labiau atsižvelgia į tai, kas tinka XXI moksleiviui, paskatino mane rašyti šį tinklalapį (tai, ką rašau apie švietimą). Nes aš nebegalėjau girdėti tų: Na, ir kas?! Vat aš išaugau tokioje sistemoje…ir ką?! Ir mokslus baigiau, ir normalus esu, ir daug pasiekiau. Ko tu čia ardaisi?! Nėra jau taip blogai. Man buvo gerai, bus ir vaikui gerai.

Lietuvoje turime be galo daug protingų vaikų. Atsižvelgiant į tai, kokie esame maži – tikrų tikriausiai. Didžiuojuosi tokiais vaikais/jaunimu. Tad tik pagalvokime, kaip būtų puiku, jei tokių vaikų būtų dar daugiau. Ar gali? Be jokios abejonės. Tik galų gale turime suprasti, kad – jeigu patys vaikai pageidauja dirbti projektais, o ne 45min pamokomis – reikia paleisti. Jeigu vaikai turi klausimų – reikia kartu ieškoti atsakymų. Jeigu vaikai aklai nepaklūsta – džiaugtis ir didžiuotis. Ir dar reikia suprasti tai: jeigu Sveikatos ministerija nubaus mokyklą dėl to, kad ten nevyksta pamokos po 45min minutes…mes eisime į priekį lėtai. Nes senų papročių nereikia gerbti ir laikytis vien todėl, kad tai yra seni papročiai. Sveikas protas yra didesnė vertybė, nors – kaip sako commonsense tinklaraštis – common sense is not so common. O gal vis dėlto?

Tad su gimimo diena, tinklarašti!

Ir noriu padėkoti skaitytojams, kitiems tinklaraštininkams(-ėms), kurie man atsiunčiate įdomių temų, kurie siunčiate gražius laiškus, kurie šio tinklaraščio dėka atėjote į mano gyvenimą. Vienas kung-fu meistras sakė: nėra atsitiktinumų. Jau šiandien žinau, kodėl vienas ar kitas žmogus atėjo į mano gyvenimą. Bet kai pagalvoju, kas dar, gali būti, laukia, aš tarsi sustingstu erdvėje. Ir, žinoma, didžiulė padėka tinklaraščio – dabar jau ir VS tinklalapio – darbelių skilties koordinatorei Renatai ir – kitaip ir būti negali – mano šeimai. Be jūsų visos mano temos būtų neiškepusios. Be jūsų aš nebūčiau aš ir nebūčiau ten, kur esu.

Šis tinklaraštis mane prisijaukino. O aš, tikiuosi, prisijaukinau bent dalelę jūsų.

 

 

 

Anksčiau gi sakydavo jūros pašauktas, jei žveju tapdavai. Gal ir yra šiandien tiesos šiame posakyje, tačiau, manau, jis šiek tiek ir mutavęs. Nežinau, kiek jūsų žinote, kad pirmą kartą istorijoje Ambersail reprezentuos Lietuvą Rolex Sydney Hobart jachtų lenktynėse jau visai greitai, vos už keliolikos dienų  – Rolex laikrodukas tiksi štai čia. Tai va, manau, kad visi tie įgulos nariai yra jūros pašaukti, nes nežinau, ar norėčiau savaitėmis maitintis maistu, kuriuo jie maitinasi ir gyventi tokiomis sąlygomis, kad po to, jau grįžęs į krantą, lovoje už kraštų laikaisi, nes ji tau siūbuoja.

Bet, kita vertus, žavesio yra. Ir gal net susigundyčiau, jei nesirgčiau siaubinga jūros liga kaskart, kai įkeliu koją į laivą. Kadangi su amžiumi šiek tiek gerėja, turiu vilties, kad kokių 90ies turėčiau plaukti jau visai pusė velnio. Kita vertus, jeigu oras geras, tai dabar plaukti visai malonu – tik žiūrėti turiu į horizontą.

Šią vasarą turėjome malonumą plaukti jachta Graikijoje. Mus lydėjo jaunas britas, kuris leido Augustui išbandyti ir gyrė jį visaip sakydamas, kad Augustas jaučia laivą. Kadangi Augustui labai patiko, tai jis atvairavo gerą gabalą, ir jaunasis britas perėmė iš jo vairavimą tik tada, kai bangos jau buvo tikrai didelės.

Kadangi Morta ir Vilhelmas didelio entuziazmo vairuoti nerodė (nors pabandė visi), tai Augustas galėjo mėgautis. Beje, skiperis sakė, kad nedžiūgausime mes, tėvai, jei šis sportas taps Augusto hobiu – labai jau brangus malonumas:)

 

 

Na, nemoku aš kol kas čia nuotraukų gražiai įdėti – gal, kaip sakant, išmoksiu dar šiais metais – bet kuriuo atveju smagu prisiminti vasarą, kai už lango pusnys, o vaikai pabalę ir pajuodusiais paakiais. Ir nutįsusiomis nosimis. Ir krenkščiantys. Ir patamsėjusiais – kaip ir Lietuvos dienos – plaukais.

Kadangi mūsų kaimynas – vienas įgulos narių, tai jo kelionės išvakarėse vaikinai galėjo išbandyti specialų kostiumą, kuriuo apsirengę plauks sportininkai. Teisybę pasakius, net neįsivaizdavau tokio kostiumo – va čia tai lietaus rūbai full time! Pagalvojau, kad jeigu Sodelyje vaikus tokiais aprengtumėme, tai būtų tiesiog tobula, nes nė lašas drėgmės nepatektų ant jų vidaus rūbų/kūno, o galėtų taškytis didžiausiose balose! Mūsų švediški lietaus rūbai atrodo apgailėtinai greta šių.

Vaikinams dar patiko mintis, kad – jeigu iškrenti iš laivo – gali pripūsti savo aprangą ir laukti, kol tave paims, nes laivas tai nulekia tokiu greičiu, kad maža nepasirodo. Nieko sau jausmas turi būti, kai aplink – vien bangos, o laivo tik pasturgalį pamatai ir išnyksta.

 

Nerealu yra tai, kad kiekvieną dieną gali kažko išmokti. Dar prieš pusmetį apie Ambersail žinojau tik tiek, kad Lietuvos tūkstantmečio proga jachta plaukė aplink pasaulį, o apie tai, kaip vyksta rungtynės ir apskritai apie šį sportą – tik nuotrupas. Prasidėjęs susipažinimas Graikijoje vis dar tęsiasi, ir aš eilinį kartą pagalvojau, kad turbūt kvailiausias dalykas, ką galime padaryti gyvenime, tai pagalvoti, kad žinome pakankamai ir nustoti domėtis mus supančiu pasauliu.

 

 

Viešint pas draugus į akis krito viena knyga, kurią beviešėdama ir pradėjau skaityti. Ją skaičiau ir LITEXPO parodoje, kai norėjau  numalšinti jaudulį prieš pranešimą įkvepiančiame forume LAIMINGAI AUGTI. Štai taip ėmiau ir viens-du knygą perskaičiau (sąžiningumo dėlei reikia pasakyti, kad ji a) labai lengvai skaitosi, nes neturi jokių mokslinių ambicijų ir b) yra tik 212psl). Tai G.Wright knyga „Daddy Dates” (Tėčio pasimatymai). Autorius – keturių dukrų tėtė, kuris vieną dieną suprato, kad – nors ir viskas buvo lyg ir gerai – jis iš tiesų nepažįsta savo paauglėjančių dukrų. Ir nusprendė jas pažinti. Kviesdamas po vieną į tėčio-dukros pasimatymus.

Vienas pirmųjų pasakojimų yra apie vieną pirmųjų pasimatymų su jo tada devynerių metų dukra, kuri po pasimatymo atsisėdusi į mašiną…pravirko. Paklausta, kodėl ji pravirko, mergaitė kūkčiodama pasakė, kad ji verkia, nes dar niekada nesijautė tokia ypatinga. Nenuostabu, kad tėtė nuo tada nė karto neuždavė sau klausimo, ar verta kviesti dukras į pasimatymus.

Žinoma, viskas prasideda nuo seno gero pažink savo vaiką. Autorius net siūlo pasidaryti testą. Man patiko siūlymas, kad vieną testo kopiją sužymėtų suaugęs (kaip įsivaizduoja, kad atsakys vaikas), kitą  – pats vaikas. O tada sėstų ir palygintų. Autorius sako, kad nustebsime, kokie skirtingi gali būti atsakymai. O tada – susirašyti sąrašą klausimų ir paklausti vaiko. Ir visada vaiką GIRDĖTI. Ne tik klausyti jo(s), bet ir girdėti. Kaip sako pats autorius, daddy date only counts if she’s the main event. Taisyklė – suaugęs kalba 20% kalbų, o vaikas – 80%.

Įdomi mintis buvo ta, kad autorius su žmona nusprendė, kad mergaitėms nėra ko vaikščioti į pasimatymus iki tol, kol jos baigs mokyklą. Draugams – taip. Pasimatymams – ne. Ką jis daro? Ogi organizuoja vakarėlius namuose, į kuriuos kviečia jaunimą, kad susipažintų su jais. Ir nuolat kalbasi su merginomis, kad nenori matyti jų sudaužytų širdelių tol, kol jos nėra subrendusios. Be to, tėvai nori, kad jos priimtų gyvenimą keičiančius sprendimus savo galva, o ne todėl, kad viena ar kita daro jų kavalierius.

I know in the end, their worries are theirs to carry, and they have both the strength and outfit to match. Kitaip tariant, visi gauname nešti tai, ką galime panešti, todėl mūsų vaikams iš esmės viskas bus gerai. O koks bus mūsų santykis su jais, priklauso nuo mūsų. Aplinka negali būti kalta. Jeigu nėra santykio, atsistokite prieš veidrodį ir pamatysite tą kaltininką. Ir, žinote, ką? Pradėti lipdyti santykius niekada nėra vėlu.

Vienoje knygoje skaičiau (dabar net neprisimeniu, kokia tai knyga), kad visada atrodo, kad kitų santuoka yra darnesnė, o kitų santykiai šeimoje – geresni. Čia kaip ta lietuviška patarlė, kad už tvoros žolė visada atrodo žalesnė, ar ne?! Bet juk taip dažnai ir atrodo! Aš pati ne kartą esu save pagavusi galvojant, kad štai kitiems yra geriau, nes….a,b,c,d,e ir f. 🙂 Pati suprantu, kad nesąmonė, kad jie tikriausiai turi savo a,b,c,d,e ir f, kodėl mano šeima yra nuostabesnė, nei jų. Esmė ta: tol, kol mes galvosime, kad kiti yra geresni ir mums be šansų, tol ir trypčiosime vietoje. Vaikai tiesiog turi žinoti, kad yra mylimi. Čia ir dabar. Taškas.

Kadangi pati mokausi kontroliuoti savo laiką, man patiko autoriaus nuomonė: „Friends will gripe, „I don’t have the time for all these dates, Greg.” REALLY? Every time I get all balled up in my head about schedule, I put down the remote, get off the computer, turn off the phone, and wow, there he is. Father Time gives me a little chump change, and I use it to make one of my girls feel loved. Sometimes a date with your wife is just forty-five minutes at a local coffee joint, but if you are focused just on her, keeping your eyes glued no matter who shows up, it counts”.

Dar man patiko viena Wright’ų šeimos tradicija: kai mergaitei sukanka 13  metų, tėtė jai padovanoja žiedą. Šiuo žiedu jis pasako, kad rūpinsis mergaite emociškai ir finansiškai tol, kol ji taps savarankiška. Tą patį vakarą (jie būna restorane, pasipuošę ir šventiški) tėtė kalbasi su mergaite apie tai, kas yra meilė ir kas nėra meilė. Jo nuomone, mamos su dukromis daugiau pakalba apie biologinius dalykus, o tėtė gali papasakoti, kodėl vienaip ar kitaip elgiamasi, kokios gali būti to pasekmės. Jis kalba su mergaite apie tai, kokia svarbi yra draugystė, pareiga ir kasdienis noras daryti gera žmogui, kurį myli.

Knygos pabaigoje autorius surašo, kokie pasimatymai gali būti: knygyne, nuvažiuojant į ypatingą vietą, pasivaikštant, šokant, piknikaujant, ko nors išmokstant, sportuojant, savanoriaujant ir t.t.

Man ši knyga patiko, nes parašyta lengva ranka, atrodo, tiesiog slysti per puslapius. Juokiesi, susigraudini. Siūlyčiau ją perskaityti visiems tėčiams. Ir mamoms būtų neprošal. Nes skaitysite maždaug tiek laiko, kiek vyksta krepšinio rungtynės (na, gal truputį ilgiau), bet nauda bus didžiulė. Dar man patiko ir tai, kad jis jau trisdešimties metų turėjo visas keturias dukras, apie kurias iš esmės ir yra ši knyga. Tai įrodo, kad nereikia patirties, jog suprastum, kaip svarbu yra bendrauti su savo vaiku. Kita vertus, jis pats sako, kad jam gan lengvai sekasi bendrauti su žmonėmis, o į pasimatymus (nors kai kuriais šiandien nesidižiuoja) su juo visada mielai eidavo merginos, nes būdavo charizmatiškas ir išradingas. Suprantu, kad ne visiems bus lengva. Pavyzdžiui, aš manau, kad G yra paprasčiau, nes jam lengviau kalbėti, nei man. Aš galiu paromis kalbėti apie švietimą, bet apie tai, kaip jaučiasi mano vaikai, dažnai tieisog užklausiu ir… Rašant šį įrašą paskambino Augustas ir klausia: „Mama, ar leidžiate Sodelyje vaikams mėtytis gniūžtėmis?” Aš: „Ne”. Augustas: „Aaa”. Aš: „Tu mėteisi gniūžtėmis ir tave nubaudė?” Augustas: „Mhm”. Aš: „Augustai, bet juk tu žinai, kad mėtytis gniūžtėmis mokykloje yra nesaugu, ar ne?”. Augustas: „Bet juk tu žinai, kad man visos tos taisyklės atrodo nesąmonė”. Aš: „Bet taisyklių – net ir tada, kai jos mums nepatinka – laikytis reikia, nes kitaip būtų netvarka”. Augustas: „Žinau, mama. O žinai….”

Taip ir einam tuo keliu. Aš džiaugiuosi, kad jis man paskambina. Tiesa, jis man retai skambina paburbėti (nes žino, kad – jeigu skambins paburbėti – nepaguosiu; dėl to skambina kuriai nors babai:)), bet pasikalbėti ir/arba paklausti – dažniau. Nors esu ne tėtė ir turiu tik dvi dukras, bet knyga paskatino prisiminti tai, ką jau buvau skaičiusi vienoje savo mėgiamiausių tėvystės knygų – su vaikais reikia kalbėti. Ir kalbėti ypatingai. Nes dažniausiai jiems nereikia sprendimų. Jiems reikia, kad juos išklausytum.

Kadangi šį įrašą pradėjau rašydama apie LITEXPO parodą, tai ir baigsiu būtent tuo pranešimu, prieš kurį kilusį jaudulį stengiausi nuraminti skaitydama šią knygą. Beje, būtent važiuodama į parodą sugalvojau, kaip visą savo pranešimą surišiu: sustojau sankryžoje, užsimerkiau ir…supratau, kad aš kalbėsiu būtent apie tokią mokyklą, kokią matau, kai užsimerkiu. Apie siekiamybę. Apie tai, apie ką pagalvojus mano širdis dainuoja. Ar tai reiškia, kad tokia mokykla taip ims ir atsiras? Jeigu atsiras, tai tuo pačiu atsiras ir kita siekiamybė. Mano manymu, visada turi būti kažkas, ko reikia siekti; visada turime tobulėti; visada turime norėti daugiau, nei turime. Ta prasme, kad negalime pasakyti sau: viskas, mano santykiai yra puikūs ir taškas, daugiau nieko nebereikia daryti. Santykiai yra vienas sunkiausių darbų. Bent jau man. O jums?

 

Šiemet su vaikais turime vieną Kalėdinį ritualą, kuris yra mielas iki Mėnulio ir atgal – su vaikais kiekvieną vakarą sėdam skaityti knygos. Skaitome Marko Leino knygą „Kalėdų istorija”. Nusipirkome ją dėl kelių priežasčių: a) ją redagavo vaikų baba, tai jau seniai žinojome, kad bus išleista smagi Kalėdinė knyga; b) knygoje –  24 langeliai (skyriai) – lygiai tiek, kiek trunka Kalėdų laukimas. Gertrūdai ši knyga dar per sudėtinga, todėl ji pusiau dalyvauja, tačiau kiti trys klauso sulaikę kvėpavimą.

Vieną skyrių baigusi tyliai pradėjau skaityti kitą, tačiau tuoj pat visi sušuko: „Nesąžininga!”. Štai taip. Skaitome visi kartu. Užsidegame kalėdines žvakes ir skaitome. Šį savaitgalį uždegėme jau antrąją.

 

Knyga graudžiai graži. Apie mažą berniuką Mikalojų Pukį, kuris gyvena Suomijos šiaurėje, žvejų kaimelyje. Kuris, būdamas vos penkerių, praranda savo šeimą. Ši knyga ir apie tai, kaip, praradęs gyvenimo džiaugsmą, žmogus gali vėl jį atrasti. Ir – turbūt jau supratote – apie Kalėdų Senelį. Morta jau šiandien uždavė klausimą: tai Mikalojus kitiems vaikams palikdavo žaisliukus taip, kaip ir Kalėdų Senelis palieka? BINGO! Manau, kad ši knyga atsakys vaikams į daug klausimų. Berniukams, kurie jau žino, kad Kalėdų Senelis yra graži pasaka ir mergaitėms, kurioms Kalėdų Senelis vis dar yra tikras – nors niekada ir nematytas. Manau, kad Mikalojaus paaiškinimai kitiems kaimelio vaikams ir vėliau suaugusiems, kodėl jis nenori, kad paslaptis būtų atskleista, mūsų vaikams daug ką paaiškins – visų pirma apie tai, kad prasmingiausias dovanas dovanojame nesitikėdami, kad ir mums kažką dovanos.

Knygos skyriai ganėtinai ilgi, tad jaukiai įsitaisome prie stalo arba ant sofų ir skaitome. Kartą, kai labai susigraudinau, perdaviau skaitymą G, bet šiaip skaitau visą laiką aš. Tai – mano šventas Kalėdų laukimo laikas su vaikais. Šiemet mes tiek ir teturime: žvakes ir Kalėdų istoriją. Tų saldaininių kalendorių net nebeturime. Tikslumo dėlei turiu pasakyti, kad jie buvo nupirkti, tačiau pagal paskirtį naudojami nėra. Keista. Jie buvo tokie aktualūs, kai augo berniukai. Keičiasi laikai, keičiasi papročiai!

Norėjau pasidalinti, kad man užteko parašyti, kad kitais metais noriu pradėti sportuoti, kai man parašė Kristina ir pakvietė kartu eiti į pilates treniruotę. Aš jau buvau beatsakanti, kad eisiu, kai parašė Ieva ir padovanojo kvietimą į stimulus treniruotę. Aš išsirinkau pilates. Kadangi jau esu nemažai girdėjusi, tai noriu ir išbandyti! Tiesa, kvatojau, kai Kristina parašė „šį rudenį ėmiausi vykdyti programą „už ausų visus kuriuos myliu ir į sporto salę” .Tik ruduo koks tai stebėtinai trumpas pasitaikė, nes ten nukeliavom tik lapkričiui įsibėgėjus” Pažįstama situacija (Kristina irgi turi šaunų ketvertuką), o visus mano argumentus prieš numušė Ievos frazė, kad stimulus – tiesiai prieš mano biuro langus.

Beje, apsisprendžiau, kad gruodžio 15 vyksiančiame seminare apie berniukus ir mergaites pateiksiu ir lenteles, kaip mes galime padėti berniukams ir kaip – mergaitėms, kad jie augtų iš tiesų turėdami lygias galimybes. Nes juk niekas nesiginčija, kad mes esame skirtingi. Juk net ir berniukai bei mergaitės tarpusavy irgi yra be galo be krašto skirtingi. Esmė – ką ir kaip mes akcentuojame. Pavyzdžiui, Giedrė šiandien pasidalino nuoroda, kuri, manau, ne vieną privers susimąstyti. Ką mato mūsų vaikai? Kaip aplinka veikia jų mąstymą, savivertę ir savęs įsivaizdavimą? Kokia aplinkos, o kokia – genų įtaka? Lauksiu seminare!

Ir dar. Kadangi Kalėdos – dovanų metas, tai ir aš turiu keletą dovanų. Dažnai per savo seminarus girdžiu: ką daryti, jei seneliai mano kitaip?! Ką daryti, jei seneliai elgiasi kitaip?! Ką gi, galima tiesiog džiaugtis, kad vaikas turi senelius (ne visada pavyksta, kai sukyla emocijos, ar ne?), o galima ir džiaugtis, kad vaikas turi senelius, ir švelniai senelius šviesti. Taigi dovana – knyga „Senelių meilė”– kad seneliai taptų geriausiais draugais su savo anūkais.  O dovaną atsitiktiniu būdu gaus vieno komentaro autorius(-ė). Reikia tik parašyti savo nuomonę apie tai, kiek mus veikia aplinka(%) ir genai(%). Labai laukiu atsakymų!!!

P.S. Atsakymų į šį klausimą laukiu iki trečiadienio vidurdienio. Konkurse dalyvauja TIK tinklaraštyje atsakymą parašiusieji komentatoriai. Trečiadienį paskelbsiu ne tik laimėtoją, bet ir atsakymą į šį klausimą.