Kadangi vakar ir šiandien teko lankytis Rygoje, laisvu laiku užėjau į vaikų žaislų/žaidimų parduotuves. Vieną žaidimą parsivežiau, kurį iškart ir išbandėme su mūsų vaikais (tiesa, žaidė mergaitės, Vilhelmas stebėjo, o Augusto net nebuvo namie, nes su mano sese išvažiavo į kino teatrą). Žaidimas Djeco kompanijos (kuri gamina tikrai smagius žaislus vaikams) ir yra skirtas 2.5-5 metų vaikams. Nusprendžiau jį pirkti, nes atrodė, kad bus smagus žaidimas, o, žinia, Vaikystės Sodą lanko daug įvairaus amžiaus vaikų, tad, pažaidus merginoms, jis tikrai ras savo vietą, kur bus mylimas dar daug dienų:)
Žaidimas iš tiesų paprastas:
a) trys žaidimo lentos: 1) ledo lytis be igloo; 2) ledo lytis su igloo ir 3) tiltas, kuris yra pastatomas ant šešių medinių pastolių.
b) keturi gyvūnai, kurie turi keliauti tiltu nuo vienos ledo lyties ant kitos namo (igloo).
c) didelis medinis kauliukas. Jeigu išmeti tiltą, gali statyti vieną gyvūną nuo ledo lyties ant tilto; jeigu išmeti igloo, gali statyti vieną gyvūną nuo tilto ant ledo lyties su igloo; jeigu išmeti ledo kubus, vadinasi, tirpsta ledas ir turi ištraukti vieną medinį pastolį iš po tilto.
d) žaidimo tikslas – nespėjus tiltui „ištirpti” perkelti visus gyvūnus namo.
Man patiko tai, kad laimi arba pralaimi visi žaidėjai, tad žaidžiama visiems „sergant” vienas už kitą – smagu žiūrėti! Nors Mortai septyneri, tačiau ji su užsidegimu žaidė. Neabejoju, kad jai gan greitai nusibostų, bet juk svarbu kompanija, ar ne? Tad žaidimą siūlyčiau, jei vaikui yra iki penkerių metų. Kita vertus, kartais, pavyzdžiui, priešmokyklinėje grupėje reikia žaidimų, kuriuos vaikai be jokių sunkumų galėtų žaisti savarankiškai ir tuo pačių įgytų socialinius gebėjimus. Šis žaidimas – būtent toks. Su dvejų-ketverių metų vaikais dar reiktų žaisti drauge, kad šie laikytųsi taisyklių ir pan., o jau 5+ gali smagiai žaisti savarankiškai.
Žodžiu, nepasigailėjau pirkusi:)
Jaudulys tirpstant tiltui 😀
Ojojoi…
P.S. Įdomiausia buvo tai, kad – kai pradėjau rašyti šį įrašą – priėjo Vilhelmas ir paklausė, ar galėtų su manimi pažaisti šį žaidimą. Aš jam sakau: „Gi sakei, kad šis žaidimas mažiams„. Jis man: „Na, žinai, gal ir man bus įdomu, jei nebus galima liesti tilto ir pataisyti, jei jis pasislenka„. Taigi – šiek tiek adaptavę taisyklę – visai smagiai žaidėme žaidimą ir su Vilhelmu. Vėliau Vilhelmas įsibėgėjo ir sako: „O dabar žaisime ne su šešiais, o su keturiais pastoliais!”. Adaptuoti, žinia, niekas nedraudžia kiek nori:) Toks no-brainer’is, bet jo dėka pasikalbėjome apie tai, ką jie veikė su bočiais tol, kol mes buvome išvykę į Rygą, o aš parašiau ir šį įrašą. Pasirodo, visai neblogas žaidimas ir kaip „fonas”!
Per MS gimtadienį man į darbą paskambino AG ir paklausė, ar galiu kalbėti. Tą akimirką aš buvau vidury pokalbio, tad pasakiau, kad negaliu kalbėti, todėl būčiau dėkinga, jei jis greitai pasakytų, kas nutiko. Jis pasakė: „Mane partrenkė mašina”. Viskas sustingo. Žodžiai kolegos lūpose. Telefonas mano rankoje. Širdis krūtinėje. Pajutau, kad vienintelis organas, kuris yra gyvas, yra akys, nes jose tuoj pat priplūdo ašarų. Teko greitai atsitokėti ir nusisukti į sieną. Susiimti. Kalbėti toliau.
Užbėgsiu šiek tiek istorijai už akių – viskas buvo ir baigėsi gerai. AG iš tiesų partrenkė, bet vairuotojas spėjo pasukti ir kliudė jį šonu, Augustas nudaužė veidrodėlį ir buvo nublokštas į pusnį. Kadangi mašina važiavo nelabai greitai + žieminiai rūbai + pusnys, tai viskas baigėsi taip gerai, kad net sunku buvo tikėtis. Tiesa, išsigandęs Augustas peršoko mūsų tvorą (manau, kad suveikė adrenalinas, nes aš, pažiūrėjusi į mūsų tvorą, manau, kad per ją peršokti gali tik lengvaatletas) ir bandė šį įvykį mums papasakoti švelniau, nei buvo iš tiesų, bet viskas tuo ir baigėsi.
Kadangi buvo MS gimtadienis, tądien nelabai turėjome kada pasikalbėti apie tai, kas įvyko. Be to, Augustas ne tik vengė, bet ir kaskart užpykdavo, kai bandydavome pradėti pokalbį – vis sakė, kad jam viskas aišku, kad viską suprato ir pan. Akivaizdu, kad jautėsi ir šiek tiek kaltas. Kaip bebūtų, taip ir turėjo jaustis, nes ėjo per gatvę vis dar stovint autobusiukui ir išlindo visiškai netikėtai prieš vairuotoją ir savo, ir vairuotojo siaubui.
Atrodo, šimtą milijonų kartų sakyta, kad gatvė – ne juokas. Kad būtina apsižvalgyti. Kad einame per gatvę tik tada, kai viską matome. Beje, moteris, kuri buvo įvykio liudininkė, pypino pamačiusi, kad atvažiuoja mašina, o Augustas eina per gatvę – norėjo jį perspėti, tačiau jis nesuprato. Vakare ta moteris atvažiavo į mūsų namus – ji norėjo įsitikinti, kad Augustui viskas gerai. Tiesa, tada namuose buvo mano ir G tėvai, kurie nežinojo apie dienos įvykį, tad situacija buvo tragikomiška: ateina moteris, kuri ieško mašinos partrenkto berniuko, o čia šeimyna su balionais, tortais ir švenčianti (MS gimtadienį) bei neturinti nė žalio supratimo. Kaip atpasakojo mano mama, jie dar bandė ją įtikinti, kad visi vaikai namuose ir tikrai niekam nieko nenutiko, tačiau, moteriai paprašius pakviesti berniukus ir atpažinus Augustą, abejonių neliko. Mudu su G grįžome iš parduotuvės į gan įkaitusią atmosferą: ta moteris jau buvo išvažiavusi, tačiau visi giminaičiai karštai aptarinėjo dienos įvykį ir – susijaudinę dėl Augusto – mokė jį saugaus elgesio gatvėje taisyklių.
Be to, kad esu beprotiškai laiminga, jog viskas gerai baigėsi, džiaugiuosi ir tuo, kad Lietuvoje yra pilietiškų ir atsakingų žmonių. Mat liudininkė ne tik atėjo, bet ir buvo užsirašiusi visus mašinos duomenis. Kai Augustas peršoko tvorą, ji, sakė, prašė jo atverti vartus, nes bijojo, kad jis galėjo būti susižeidęs (o tvorą peršoko, nes buvo ištiktas šoko), nenuėjo iškart, vis jį šaukė. Tik Augustui neatidarius kurį laiką nuvažiavo, tačiau vakare atvažiavo patikrinti ir informuoti tėvų. Pilietiška, ar ne? Ji mano tėvams sakė, kad visą dieną negalėjo nieko daryti, nes rankos dreba prisiminus įvykį.
Kitą rytą į mūsų kiemą įsuko jaunas vaikinas, kuris, pasirodo, vairavo tą mašiną. Jis atvažiavo pasiteirauti apie Augusto savijautą ir nedrąsiai užklausė, ką mes darysime. Ką jau ten padarysi…be to, mūsų vaikinas pats išlėkė priešais atvažiuojantį automobilį. Pagalvojau, kad pagarba vairuotojui dėl to, kad sukaupė drąsą ir atvažiavo. Irgi pilietiška. Nėra taip blogai toje mūsų Lietuvoje, kaip kartais norima parodyti.
O aš…Aš sapnavau keletą košmarų: pirmą po kelių dienų, o antrą dar vėliau. Supratau, kad net neįsivaizduoju, ką jaučia žmogus, kuris praranda savo vaiką, nes aš, vien tik tikimybiškai priartėjus prie galimybės, pajutau atsiveriant juodą bedugnę. Po to įvykio vis pagaunu save, pavyzdžiui, paimant Augusto megztinį nuo grindų ir pagalvojant: kas būtų buvę, jeigu… Ir suprantu, kad būtų atsivėrę pragaro vartai.
Štai toks įvykis įsirėžė mums šią žiemą. Dabar Augustui vis pasakau: atsargiai eik per gatvę. Tikiu, kad jis ir be mano perspėjimo jau nelekia it patrakęs ir apsižvalgo.
Priminkite savo vaikams, kaip yra einama per gatvę.
Net ir tie, kurie mums atrodo be galo be krašto protingi…vis dėlto yra vaikai. Patrakę. Nutrūktgalviai. Bebaimiai. Sparnuoti. Manantys, kad jie bėga greičiau už gepardą ir mato geriau už erelį. Ir gerai, kad jie taip mano – tik šitaip mūsų pasaulis nesustodamas tobulėja; nes jaunosios kartos pranoksta prieš jas buvusias. Kita vertus, tas jaunatviškas polėkis yra ir be galo pavojingas. Mūsų, tėvų, uždavinys toks be galo sunkus…apsaugoti ir tuo pačiu neriboti. Kahlilis Džibranas rašė teisingai:
Jūsų vaikai nėra jūsų.
Jie – savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros.
Jie atėjo per jus, bet ne iš jūsų,
Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso.
Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis,
Nes jie turi savąsias.
Jūs galit priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas,
Nes jų sielos gyvena rytojaus namuose, kurių jūs net svajonėse negalit aplankyti.
Jei galit, siekit būti į juos panašūs, bet nesistenkit juos padaryti panašius į save.
Nes gyvenimas neina atgal ir negaišta vakarykščioj dienoj.
Jūs – lankai, iš kurių lyg gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai.
Lankininkas mato taikinį kelyje į begalybę ir savo galia Jis įtempia jus, idant Jo strėlės lėktų greitai ir toli.
Džiugiai leiskitės įtempiami lankininko rankos;
Nes, mylėdamas lekiančią strėlę, Jis myli ir pasiliekantį lanką.
Paleiskime. Strėles. Lėkti.
Prisimenu, rašiau jau tinklaraštyje, kad, susilaukęs vaikų, supranti, kad širdis niekada nebeplaks vien tavo kūne. Kiekvieną kartą, kai vaikui iškyla pavojus, pajunti, kaip ta širdis, atrodo, sustoja.
Kokie mes keisti sutvėrimai, kad – visa tai žinodami – vis vien vėl ir vėl ryžtamės turėti vaikų, išgyventi pragarišką baimę…ir, kaustomi tos baimės, juos paleidžiame ir palydime nueinančius su šypsena veide ir begaline meile akyse nors mintyse laikome juos geležiniškai suspaudę glėbyje ir nenorintys paleisti.
Vieną dieną į biurą pasiuntinys atnešė siuntinuką. Atidarius radau R.Oreno knygą „Plastilino paslaptys” ir plastilino rinkinuką. Kadangi vos ne tą patį vakarą G ilgai dirbo, tai su vaikais sėdome lipdyti. Knyga graži, vaikams patiko vartyti ir rinktis, ką lipdys. AG (11m) nelipdė, sakė, neįdomu, tačiau VK (9m), MS(jau 7m:)) ir M(6m) mielai lipdė. Kurį laiką prisijungusi buvo ir GE(4m), tačiau jos dar ši veikla (t.y. lipdymas pagal instrukcijas) neužkabino.
Turiu pasakyti, visai smagi alternatyva kūrybiniam lipdymui. Taip pat LABAI SIŪLAU perskaityti įžangą: viena yra skirta vaikams, o kita – suaugusiems. Ją verta perskaityti dėl to, kad dar ne visada suprantame, kaip dirbti su tokia knyga. O jeigu ir suprantame, tai visada neprošal pasikartoti, ar ne?
Dabar knyga jau keliauja į Vaikystės Sodo pedagogų biblioteką – neabejoju, kad tokių kūrinių pasipils visuose sodeliuose! Smagaus lipdymo.
P.S. Jeigu dovanosite knygą, nepamirškite plastilino – man buvo smagiausia būtent tai, kad siuntinyje radau ir jį – nereikėjo važiuoti į parduotuvę ir pirkti su pavargusia ketveriuke:)
Šiemet MS gimtadienį šventėme dvi dienas ir valgėme tris tortus: mokykloje, namuose su šeima ir su draugais. Iš tiesų tai gimtadienis buvo tikrai toks, kokio norėjo Morta, ir tai, manau, yra svarbiausia! Turime tokią tradiciją-ne-tradiciją (stengiamės, bet ne visada pavyksta), kad TĄ dieną atvažiuoja giminės. Su Morta šįkart pavyko puikiai, nes jos TA diena buvo penktadienis; o šeštadienį mergina šventė su draugais laipiojimo uolomis salėje.
Kai paklausėme, ko Morta norėtų dovanų, ji pasakė, kad norėtų siurprizo. Kadangi noras buvo toks, kaip sakant, suteikiantis laisvę tėvams, tai sutarėme, kad mano giminaitė, nuostabi autorinių juvelyrikos darbų autorė Eglė, padarys jai sidabrinį baltų papuošalą ant kaklo. Kadangi turime nemažai Eglės gamintų darbų (pavyzdžiui, Gertrūdos krikšto tėvų dovana jai per krikštynas), neabejojau, kad bus nuostabu. Tie akmenėliai – granatas, nes Morta sausį gimus, o, pasirodo, tai yra sausį gimusių akmuo. Mortulė nuo gimtadienio šios dovanos dar nenusiėmė. Nežinau, kiek ilgai taip bus, bet iš tiesų abu su tėte norime, kad ji žinotų, jog mes ją labai mylime ir globojame.
Kaip jau yra įprasta, gimtadienio rytą visi atsikėlėme anksčiau, atėjome į Mortos kambarį ir, uždegę žvakeles, dainavome „su gimimo diena”.
Šį jogurtinį pingvininį tortą MS nešėsi į mokyklą. Vakare parduotuvėje susitikome Mortos mokytoją, tai ji pasakojo, kad Morta nurinko pingvinukus ir pasakė mokytojai, kad neš juos namo broliams ir sesei (miela, ar ne?); tortu pasidalino su visais, bet ir vėl paprašė, kad galėtų nunešti ir vienam ir kitam broliui į jų klases.
Tą patį vakarą namo pas mus sugužėjo visi seneliai ir krikšto tėvai. Mano tėvai atvažiavo su dar vienu tortu:
Krikšto tėtei ant kelių su krikšto mamos dovanota suknele:) (Beje, krikšto tėte su žmona padovanojo LEGO, kurį Morta taip viens-du ir sustatė! Apskritai MS labai lengvai sustato visus LEGO, tiesiog, atrodo, be jokių pastangų!).
MS stebėjo dangų pro babos dovanotą teleskopą:
Vakaras buvo smagus, nes namai buvo pilnut pilnutėliai. Svarbiausia, kad MS jautėsi ypatinga…
Gimtadienį su draugais MS šventė šeštadienį. Jau prieš kokį mėnesį mūsų organizuotoji Morta ragino mane sėsti drauge ir padėti jai išsirinkti, kur ji švęs gimimo dieną. Pasakė, kad namuose šiemet nenori. Ilgai ir nuobodžiai rinkomės. Teisybę pasakius, net nustebau, koks skurdus yra pasirinkimas. Nustebo ir Morta 🙂 Ir vis dėlto…išsirinko laipiojimą uolomis Montis Magia, Turiu pasakyti, kad tikrai patiko. Kodėl?
a) daug erdvės;
b) tvarkinga;
c) netrūksta geriamo vandens;
d) nuostabi mergina, kuri organizuoja veiklas;
e) veiklos nėra bukos, atvirkščiai, įdomios ir įtraukiančios vaikus (vaikai net raginami nėjo nei gerti, nei į tualetą, nes nenorėjo praleisti veiklų:));
f) veikla aktyvi ir tinkanti būtent tokio (6-7m) amžiaus vaikams.
Kelios akimirkos:
Mortą visi vaikai septynis kartus kėlė prie rastos lobių dėžės.
O jau atrastoje lobių dėžėje kiekvienas gimtadienio dalyvis rado po nedidelę dovanėlę!
GE atsisakė dalyvauti programoje: vis laukė, kada jau valgysime tortą. Nabagulė, labai pavargo, nes veiksmo buvo daug, o dalyvauti nedalyvavo. Tiesa, gimtadienyje dalyvavo du su broliu bei sese atėję ir pasilikę tų pačių metų (2008) gimimo vaikai (tiesa, abu berniukai), bet jie buvo maždaug pusmečiu vyresni, tad gal dėl to jiems jau buvo drąsiau? Nežinau, bet GE nedalyvavo.
Į šį gimtadienį Morta pakvietė nemažai berniukų. Man, tiesą pasakius, smagu, kad MS draugauja su visais vaikais. Kartą, kai važiavome namo, ji man sako: mama, man patinka žaisti su berniukais, jie linksmesni. Kai paklausiau, ką reiškia linksmesni, sakė, kad jie dūksta 🙂 Gan įdomus epitetas ir išvada, nes šiaip MS yra itin rimta mergina, kuri net nesišypso be reikalo.
O šiaip…šiaip MS yra jau tokia – kaip pasakytų mano tėtė – nedicka panelė. Ji – kaip niekas kitas – moka šyptelėti lūpų kampučiu ir užversti akis taip, kad – galvą duodu nukirsti – girdisi kitame rajone. Ji moka subtiliai prisiglausti – taip, tarsi nenorėtų, kad pastebėtum. Ji rengiasi taip, tarsi tikrai ne aš būčiau jos mama: susiderina viską nuo galvos iki kojų. Ji yra žiauriai konkuruojanti ir stengiasi laimėti visomis išgalėmis: jeigu laimi, džiaugiasi labai santūriai, o jeigu pralaimi…praūžia vėtra. Individualistė, turinti savo nuomonę ir šiek tiek laikanti pasaulį per ištiestą ranką. Prieš keletą dienų viena mano draugė pasakė, kad josios mama, pastebėjusi MS, įvardino, kad ji yra tokia prancūzaitė. G sako, kad ji – dėl savo rimtumo ir dramatiškumo – yra it kokia italė. Mes vis juokiamės, kai savaitgalio rytais įeina užlaužusi antakius MS ir įstraksi visa švytinti GE. Ir, pasirodo, ta pati naktis vienai buvo labai bloga, o kitai – puiki. 🙂 MS yra it simbolis, kad nėra čia ko džiūgauti be reikalo 🙂 Ir vis dėlto ji turi kerinčią šypseną, kuri svaigina…
Kadangi šiandien gimtadienyje, kuriame svečių teisėmis dalyvavo mūsų merginos, manęs paklausė, ar į Atvirų durų vakarą, skirtą m0kyklai, išaugusiai iš Vaikystės Sodo (pavadinimą paskelbsime per Atvirų durų vakarą:)), gali ateiti ir nelankančių Vaikystės Sodo vaikų tėveliai, noriu visiems viešai parašyti, kad ŽINOMA, jog GALI! Pirmasis Atvirų durų vakaras įvyks š.m. vasario 7 dieną, ketvirtadienį, 19.00 val. Vieta – verslo centras „Europa“, 31 aukštas (adresas: Konstitucijos pr. 7, Vilnius). REGISTRACIJA BŪTINA (žr apačioje).
Kalbėsime apie:
– Mokyklos ugdymo programą ir metodus,
– Lankymo ir mokėjimo tvarką.
Susipažinsite su naujosios mokyklos pedagogais (taip, jie jau dirba!) bei galėsite užduoti visus rūpimus klausimus.
Į mokyklos pristatymo vakarą prašome registruotis el.paštu info@vaikystes-sodas.lt.
Kadangi vietų skaičius ribotas, pirmieji užsiregistravę turės daugiausiai galimybių patekti į pirmąjį (vėliau tikrai bus daugiau – jei negalėsite atvykti, sekite informaciją) pristatymo vakarą.
Registruotis prašome 2006, 2007 metais gimusių vaikučių tėvelius bei visus kitus, kurie domisi naująja mokykla. Beje, rimtai svarstome ir galimybę formuoti antrąją klasę, tad laukiame ir susidomėjusių 2005 gimusių vaikučių tėvelių.
Laukiame Jūsų ir iki pasimatymo!
P.S. Labai prašau neprivatizuoti įrašų nuotraukų. Ačiū.
Visų pirma, kalbant apie profiliavimą, reikia kalbėti apie reformas Lietuvoje. Bėda ta, kad mes gyvename nuolatinių reformų ritmu. Ar žinote, kad nuo reformos pradžios iki jos rezultatų (apčiuopiamų) turi praeiti bent jau dešimtmetis? Taigi, jeigu būtumėme nuo…iki įgyvendinę Tautinės mokyklos idėją, dabar jau skintumėme vaisius. Lietuvos švietimo koncepcija nubrėžė gaires. Nežinau, kaip jūs, bet aš, ją skaitydama, visada galvoju, kad, duokdie, būtumėme visa tai įgyvendinę. Suprantu, kad kai kas netiko, kai ką reikėjo tobulinti, kai ką sinchronizuoti su septinmyliais batais pirmyn lekiančiu ir besikeičiančiu gyvenimu.
Uždavinys rengti vaikus tam tikroms specialybėms šiandien yra per daug sudėtingas. Neabejoju, kad visi jau esate skaitę tą faktą, kad nemažai profesijų, kurioms mes šiandien ruošiame savo vaikus, bus išnykę, kai jie baigs mokyklą. Tai koks tada mūsų uždavinys? Vargu, ar valdantieji, ar dar kas nors turi galių išsiaiškinti, kokius specialistus reikia ruošti. Nes, išsiaiškinę, kokių trūksta šiandien, jie vis dėlto neturi nė žalio supratimo, kokių reikės po ketverių metų (universitetinės studijos) – ką ir kalbėti apie dar mokykloje besimokančius vaikus: kai jie baigs mokyklas ir stos į universitetus, gyvenimas bus dar labiau pasikeitęs.
Tik čia susiduriame su dar viena problema: pačiais moksleiviais. Vis dar daug jų mano, kad darbas yra „gaunamas”, beje, kaip ir atlyginimas. Mano žiniomis, atlyginimas yra uždirbamas. Ir kuo geriau dirbi, tuo už(si)dirbi daugiau, nes tuo labiau esi vertinamas ir kolegų, ir darbdavio. Jeigu toks nesusigaudantis tampa tuo, kuris priima sprendimus, atsiduriame užburtame rate. Vadinasi, visų pirma reikia keisti mąstymą. Puikiai žinome, kad – jeigu norime geriausio rezultato – medį reikia lenkti, kol jaunas. Vadinasi, visų pirma keistis turi tie, kurie dirba su vaikais. Ką daryti, kad jie keistųsi?! Na, pradžia gali būti šis filmukas (Ir nepamirškite, kad net ir jis jau pasenęs!).
Mano mintis yra apie XXI pasaulio ypatumus pradėti intensyviai kalbėti su vaikais (suprantu, kad daug pedagogų, ypač vyresnių, turi nostalgiją seniems geriems laikams, kai viskas buvo mažų mažiausiai gerokai geriau, bet, kaip sakant, tas traukinys jau išvažiavo): profesijų yra pačių įvairiausių; faktų šiame pasaulyje yra tiek daug, kad – jeigu bandysi visus juos iškalti – daugiau nieko ne(be)darysi (o ir kokia nauda?!); niekas tau nieko neatneš ant lėkštutės, tačiau galimybės yra beribės. Viena vertus, specializuojamės iki nukvaišimo. Kita vertus, kuo esam lankstesni ir įvairiapusiškesni, tuo geriau. Tai kaip žinoti?!
Ką jūs būtumėte linkusi(-ęs) patarti savo vaikui, jei ji(s) šiandien būtų, tarkim, dešimtokas? Kokios mintys sukasi jūsų galvoje (ar kas nors būtų pagalvojęs apie tokį filmuką internete prieš 30 metų?!)
P.S. Labai prašau neprivatizuoti mano įrašų nuotraukų ir/arba teksto (tekstą galima cituoti nurodant šaltinį). Ačiū.
Šis straipsnis buvo spausdintas Dialoge. Dalinuosi ir su tinklaraščio skaitytojais.
Ne ginklai čia lemia
Nors jau praėjo nemažai laiko, tik dabar galiu rašyti apie Njutaune (JAV) įvykusią tragediją, kai vaikinas, įsiveržęs į mokyklą, nušovė 20 vaikų ir 6 suaugusiuosius.
Dauguma rašiusiųjų šia tema kalbėjo apie ginklus JAV. Mano nuomone, ta diskusija yra apie nieką. Anglijoje (1987 m.), Kanadoje (1989 m.), Australijoje (1996 m.), Škotijoje (1996 m. iššaudyta 16 vaikų ir jų mokytoja), Vokietijoje (2002 m. nušauti du vaikai ir 13 mokytojų), Suomijoje (2007 m. nušauti 8 moksleiviai, 2008 m. nušauta 10 žmonių), Indijoje (2008 m.), Azerbaidžane (2009 m.), Norvegijoje (2011 m. nužudyti 68 žmonės!) griežti ginklų kontrolės įstatymai nesutrukdė iššaudyti nekaltų žmonių. Neabejoju, kad į šį sąrašą įtraukiau ne visus atvejus, tad, akivaizdu, jog apimti pykčio ir vedami kažkokios beprotystės šaudo ne tik amerikiečiai ir ne tik JAV.
Esmė: ką reikia daryti, kad mūsų vaikai, išgirdę apie tokius įvykius, jaustųsi saugūs? Nes – juk visi tai suprantame – nevilksime vaikams neperšaunamų liemenių. Be to, kai kurie iš nužudytų vaikų buvo suvarpyti keliolikos kulkų – jokia liemenė jiems nebūtų padėjusi. Ir namuose juk vaiko nelaikysi paslėpto po neperšaunamu stiklu. Turi išleisti jį į darželį, į mokyklą, į gatvę. Ir be galo be krašto nori, kad vaikas ten jaustųsi saugus ir gyventų normalų gyvenimą.
Bijoti baisų dalykų – normalu
Psichiatro G.Saxe‘o ir kitų šios srities ekspertų nuomone, net ir su mažais vaikais svarbu apie įvykius kalbėti. Svarbiausia – kalbėti apie jausmus, nuoširdžiai atsakyti į vaikų klausimus. Pradėti pokalbį galite paklausdami, ką vaikas girdėjo ir ar turi klausimų.
Mūsų Morta paklausė: „Kodėl jis taip padarė?“ Aš atsakiau: „Nežinau.“ Nes aš iš tiesų nežinau.
D.Schonfeldas, Mokyklų krizių centro direktorius (JAV), tvirtina, jog negalima vaikams sakyti, kad jie turi nebijoti įvykių, kurie yra baisūs, – tai būtų nesąžininga. Normalu bijoti to, kas yra baisu. Kita vertus, – psichiatras dr. L.Krausas rekomenduoja, – derėtų užtikrinti vaikus, jog jie yra saugūs ir jog tėvai bei pedagogai darys viską, kad jie tokie būtų. Vaikai turi gyventi normalų gyvenimą, o išgyvenę siaubą – kuo greičiau į tokį gyvenimą grįžti.
Gali būti, kad kai kurie vaikai užduos vis tuos pačius klausimus. Nesakykite, kad jau viską tris (ar trisdešimt) kartų pasakojote – taip vaikas siekia užsitikrinti, kad tikrai viskas gerai. Tad dar kartą pakartokite, jog jis yra saugus, jog jūs rūpinsitės, kad jis būtų saugus. Kiekvienas vaikas turi jausti, kad jo klausimai ir rūpesčiai suaugusiajam (tėvams ir pedagogams) yra svarbūs.
Tik nepersistenkite – vaikams (ypač pradinukams ir ikimokyklinukams) nereikia nei žiūrėti reportažų, nei skaityti straipsnių šia tema, nei mokytis, ką daryti tokiu atveju.
Žinoti, ką daryti, jei kyla pavojus, vaikai turi visada. Prisimenu, Kalifornijos darželiuose ir mokyklose visi vaikai žino, kaip elgtis, jei prasideda žemės drebėjimas, jei užsidega drabužiai, jei įvyksta nelaimė. Šią taisyklę turime ir „Vaikystės sode“ – kiekvienais metais viena tema yra saugumo. Jeigu kasmet kartojama, ką reikia daryti nelaimės atveju, didelė tikimybė, kad vaikas, susidūręs su ja, pasielgs tinkamai. Tačiau nelaimei jau nutikus mokyti apie tai, kaip derėtų elgtis, yra netinkamas metas, nes vaikas ir taip išgyvena stresą bei nesaugumo jausmą.
Pamoka visam gyvenimui
Pedagogai didelių nelaimių akivaizdoje vaidina ypač svarbų vaidmenį.
Ar jie pripažįsta, kas įvyko? Ar jie pripažįsta, kad vaikai gali turėti įvairių jausmų?
Mes taip dažnai vaikams neleidžiame jausti. Sakome: „susiimk“, „čia nieko baisaus“, „viskas bus gerai“. Net paprasčiausias „na, vaikai, jau turime baigti pokalbį šia tema, juk dabar matematikos pamoka“, mano manymu, tokiu atveju rodo neprofesionalumą.
Kai kurios mokyklos išsikviečia psichologą apie tai pakalbėti. Bet juk tas psichologas nepažįsta vaikų, neįsivaizduoja, ką jie (ir kiekvienas jų atskirai) gali jausti, o vaikas nepažįstamam žmogui tuo labiau iškart neatsivers. Tokio įvykio akivaizdoje su vaikais turi kalbėti tas žmogus, kuriuo vaikas pasitiki.
Tad padėkite tuos matematikos vadovėlius į šoną ir pasikalbėkite su vaikais. Nuoširdžiai. Tiek, kiek reikia. Jie šią pamoką prisimins galbūt visą gyvenimą.
Taip pat nereikia pamiršti, kad žmogus gyvena bendruomenėje, ir bendruomenės parama, palaikymas ir vienybė mums yra itin svarbi. Tyrimai rodo, kad po tokių įvykių vaikai geriausios pagalbos sulaukia… iš kitų vaikų. Mums reikia tiesiog būti šalia, išklausyti, įsiklausyti ir pasakyti, jog mes darome viską, kad vaikai būtų saugūs. Geriausia, ką mes galime pasiūlyti, yra saugi vieta, kur kiekvienas vaikas gali liūdėti ir iškalbėti savo liūdesį.
Nebijokite vaikams parodyti ir pasakyti, kad ir jums liūdna. Būkite atviri (tik jokiu būdu ne verskite juos užduoti) klausimams, atsakykite vaikams paprasta, jiems pagal amžių suprantama kalba.
Gebėjimas, ne mažiau svarbus nei skaitymo ar rašymo
Kodėl vaikai labiausiai jaudinasi dėl savęs? Todėl, kad maži vaikai yra egocentriški. Jiems rūpi, ar tokia nelaimė negali atsitikti ir jiems. Todėl kantriai išaiškinkite, kad nelaimės (gaisras, smurtas ir pan.) šiais laikais tikrai nėra dažnas reiškinys, be to, tėvai ir pedagogai daro viską, kad vaikus apsaugotų.
Kodėl svarbu kuo greičiau grįžti į įprastą dienos ritmą? Todėl, kad vaikui rutina suteikia saugumo jausmą. Be to, savo elgesiu parodysite, kad iš visų duobių yra įmanoma išlipti. Tačiau – net ir grįžus į įprastą ritmą – klausimai vis dar gali kilti. Jeigu mirė klasiokas(-ė), nebijokite jo(s) prisiminti, kalbėti apie tai, ką drauge darydavote – vaikui sveika žinoti, kad miręs žmogus yra gyvas mūsų prisiminimuose.
Pabaigai noriu pasakyti pedagogams ir tėvams, kad darželis ir mokykla – nepaisant gruodžio mėnesio įvykių – yra viena saugiausių vietų. Ir priminti, kad pedagogas yra pavyzdys ir būtent į jį / ją žiūrėdamas vaikas mokosi efektyviai spręsti problemas ir įvardinti emocijas. Nė akimirkai nepamirškite, kad šis gebėjimas yra toks pat svarbus kaip gebėjimas skaityti, rašyti, skaičiuoti, todėl jam verta skirti tiek, kiek reikia, laiko. Ypač tada, kai vaikams skauda.
Šį interviu savo sausio mėnesio numeryje spausdino MOTERS žurnalas. Man jis patiko, tad dalinuosi ir su tinklaraščio skaitytojais:)
Svajonių laboratorija, arba žongliravimas kamuoliukais.
Prieš pustrečių metų keturių vaikų mama edukologė Austėja Landsbergienė gyvendama Belgijoje sugebėjo Vilniuje įsteigti pirmąjį savo privatų vaikų darželį. Sako, savoje žemėje ir sienos padėjo. Dabar „Vaikystės sodas” tapo tikra modernaus švietimo laboratorija. Privačių darželių tinklas vis plečiasi, Austėja jau kuria ir pirmąją moyklą. Savo sėkmės istorija žinoma edukologė dalijasi su žurnaliste Jolanta Vazbutaite.
Esate pasakiusi tokius žodžius: „2010 metais atėjau į verslo pasaulį. Atėjau, nes norėjau pakeisti Lietuvos švietimą.” Ar ne pernelyg patetiška? Ir kokios didžiausios šių dienų Lietuvos švietimo bėdos?
Sutinku, skamba patetiškai, tačiau tokia realybė. Didžiausios šių dienų švietimo bėdos yra būdingos ne tik mūsų šaliai, jos universalios. Visos ugdymo įstaigos vis dar veikia taip kaip po industrinės revoliucijos, kai švietimas iš elitinio tapo masiniu. Nors šiandien turėtų būti svarbiausia vaikus išmokyti kritiškai mąstyti, atsirinkti svarbią informaciją, deja, mokymo sistema vis dar grįsta kalimu. Todėl prieš porą metų mano įkurtas vaikų darželių tinklas „Vaikystės sodas” tapo tikra laboratorija moderniam švietimui įgyvendinti. Tai – lyg gyvas įrodymas, o gal ir priekaištas, kad toks yra įmanomas. Tikrai daug kam esame lyg rakštis. Ir susiduriame su požiūriu – et, tas „Vaikystės sodas” – nieko ypatingo, suprask, tai išpūstas reikalas. Tačiau esame vienintelis darželių tinklas, turintis 300 vaikų. Vadinasi, ne visi mano, kad tai išpūstas reikalas ir nesąmonė.
Pavyzdžiui, pernai per Ūkio ministerijos organizuotą Verslo dieną gavote reikšmingą apdovanojimą nominacijoje „Versli ir sėkminga” – buvote įvertinta už sėkmingą uab „Vaikystės sodas”veiklą.
Taip, buvau maloniai nustebinta. Pasirodo, verslo srityje tai reikšmingiausias apdovanojimas. O 2011 m. už gražiausią pavadinimą mus apdovanojo Valstybinė kalbos inspekcija. Pavadinimas buvo vienas pirmųjų dalykų, kuriuos sugalvojau, todėl labai džiaugiausi, kai už jį gavome apdovanojimą. Norėjosi, kad jis būtų lietuviškas, kad atspindėtų tai, ką mes darome. „Vaikystės sodas” yra tarptautinė mokykla, mes mokome to, ko moko geriausios pasaulio ugdymo įstaigos, tik žinias pateikiame ne anglų kalba, o lietuviškai. Be to, darželis man asocijuojasi su palenkta nugara, daržu, vien žemės matymu. O sodą mintyse sieju su žalia žole, žydinčiais krūmais, stiebimusi į dangų, į beribes galimybes. Apdovanojimus gauti smagu. Visa tai įrodo, kad einame teisingu keliu. Kad esame reikalingi, liudija ir naujų darželių poreikis. Šiuo metu turime keturis Vilniuje ir vieną Kaune. Planuojame, kad nuo rudens sostinėje ims veikti ir mokykla bei dar vienas darželis. Be to, turėtų duris atverti antrasis darželis Kaune ir pirmasis Klaipėdoje.
Jūsų įkurtas „Vaikystės sodas” ypatingas tuo, jog jame įgyvendinama autorinė Kontekstinio ugdymo programa, tai leidžia vaikams pažinti visuomenę, jos pokyčius bei tobulėti kartu su aplinkiniais.
Programą įkvėpė trys ugdymo programos: akademinę dalį – Tarptautinio bakalaureato programa, kūrybinę ir bendradarbiavimo su tėvais dalį – Reggio Emilia ugdymo programa, visuminio ugdymo bei ugdymo lauke dalį – Švedijos nacionalinė ugdymo programa.
Esmė ta, kad aš tikiu mokslu ir tikiu jo pažanga. Ir tikiu, kad kai kurie dalykai yra amžini ir universalūs. Pavyzdžiui, amžina ir universalu yra tai, kad vaikas turi žinoti savo teisės ir pareigas. Amžina ir universalu yra tai, kad prievarta gimdo prievartą, o pagarba – pagarbą. Amžina ir universalu yra tai, kad tėvai – na, dauguma jų – labai myli savo vaikus ir nori jiems paties geriausio, tačiau ne visada supranta, ar tai, ką jie daro, yra vaikams geriausia. Tam ir yra edukologai, psichologai, socialiniai pedagogai, kad papasakotų, ką sako moksliniai tyrimai, ką rodo patirtis, kad bendradarbiaudami galėtumėme daryti tai, kas iš tiesų yra geriausia mūsų vaikams. Atkreipkite dėmesį, kad aš sakau BENDRADARBIAUDAMI: aklai tikėti tyrimais ir specialistais irgi negalima – aš, pavyzdžiui, gerbiu profesionalų nuomonę, tačiau, jeigu abejoju, užklausiu kito profesionalo ir visada kalbuosi, dalinuosi informacija, kurią turiu pati. Pavyzdžiui, aš pasitikiu vaikų pedagogais ir tikiu jų profesionalumu, tačiau jiems papasakoju apie savo vaikus, nes suprantu, kad apie savo vaikus žinau labai daug, ir ta informacija bus pedagogams naudinga.
Ar vaikas, lankantis „Vaikystės sodą”, skiriasi nuo vaiko, kuris lanko valstybinį darželį? O gal tai kvailas klausimas?
Labai geras klausimas, nes tikrai skiriasi. Jei vaikas, pavyzdžiui, pradėjo lankyti „Vaikystės sodą” vienerių, po metų tėvai jau pastebi, kad jų vaikas yra kitoks. Jis nebijo kalbėti su suaugusiais, reiškia savo nuomonę. Jei, tarkim, apsilanko pas gydytoją, drąsiai su juo bendrauja, nebijo pašnekovui žiūrėti į akis, elgiasi pagarbiai, o jeigu kitas žmogus su juo taip nesielgia, šiam tai pasako. Žmonės žiūri net išsižioję, kai trejų metų pyplys pareiškia pastabą. Pas mus beveik visi penkerių metų vaikai jau skaito. Jie išmoksta tai daryti žaisdami. Skatiname vaikų motyvaciją, domėjimąsi, o jie juk yra nepaprastai protingi, žingeidūs. Labiausiai didžiuojuosi, kad trečiaisiais savo darbo metais „Vaikystės sodas” siejamas su geru ugdymu, o ne su laiku nuvalytomis vaikų nosimis. Aišku, jas nuvalome, bet tai nėra nr. 1 mūsų sąraše, nes pirmu numeriu eina ugdymas. Mums svarbu, kad vaikas užaugtų galinčiu keisti pasaulį. Ir nesvarbu, kur jis gyvens – bus finansų ryklys Niujorke ar Afrikoje mokys vaikus valytis dantis. Svarbu, kad tai, ką darys, darytų gerai.
Kaip apskritai kilo idėja kurti vaikų darželį?
Mano idėja – išbrandinta ir išpuoselėta. Visų pirma dešimtmetį dirbau tarptautinėje mokykloje. Ne tik dirbau, bet ir nuolat diskutuodavau su kolegomis ikimokyklinukais ir pradinukais. Kadangi kolegos buvo iš viso pasaulio, tai davė neįkainojamos patirties. Vėliau dirbau akreditaciniuose tarptautinių mokyklų tarybos komitetuose, teko keliauti ir akredituoti mokyklas – supratau, kas man labai patinka, o ko, tarkim, nenorėčiau savo mokykloje. Konferencijų, seminarų, mokymų skaičių jau seniai pamečiau, o kur dar du magistrai (Lietuvos ir JAV), doktorantūra (Lietuva, JAV, Belgija) ir podoktorantūrinės studijos (Belgija). Natūralu, kad susiformavo ugdymo įstaigos, kokią norėčiau matyti, vaizdinys, idealas. Liko tik atsiraitoti rankoves, giliai įkvėpti ir…
Vis dėlto pasirinkote itin nestandartinį kelią – verslą Lietuvoje pradėjote kurti gyvendama… Belgijoje.
Taip, ten gyvenome, nes mano vyras Gabrielius yra diplomatas. Vaikų darželio idėja brendo ir formavosi jau seniai, bet galutinai subrendo būtent Belgijoje. Į Lietuvą grįžome 2011 metų sausio mėnesį, o „Vaikystės sodas” duris atvėrė ir pirmuosius vaikus pakvietė 2010 rugpjūtį. Pusę metų nuolatos skraidydavau į Lietuvą kas dvi-tris savaites. Sunku? Savoje žemėje ir sienos padeda… Visada mačiau, kad būtent Lietuvoje tokio darželio labiausiai reikia. Nes tik čia viešumoje dar ramiausiai galima kalbėti apie tai, kad muši savo vaiką. Gali apie tai prisipažinti televizijos laidoje ir nieko tau nebus – dar netgi atsiras tokių, kurie tau paantrins, neva „aš irgi mušu, na ir gerai, taip vaikiščiui ir reikia, pats mažasis bjaurybė bausmę ir prisišaukia”. Civilizuotoje valstybėje tai protu nesuvokiama. Atlikta begalė mokslinių tyrimų, įrodžiusių, kad tai kenkia vaikui, kad tai jį žaloja, tai yra silpnesnio skriaudimas. Deja, mūsų darželiuose vis dar svarbiausi tėvų užduodami klausimai – „ar vaikas miegojo”, „ar valgė”, o ne „ar mano vaikas turi draugų”, „ar jis sutaria su kitais”, „kokia veikla jam įdomiausia, kas jam patinka, iš kelių dalių dėliones jis dėlioja, kokius žaidimus nupirkti, kad jis galėtų tobulėti”. Atidarant darželį, beje, mus labiausiai kontroliavo Visuomenės sveikatos centras, Maisto ir veterinarijos tarnyba. Tai irgi atspindi požiūrį – „kiek vaikas miegojo ir ką valgė” yra daug svarbiau nei tai, ką vaikas veikė visą dieną. Suprantu, kad turi būti ir higienos normos, ir reikalavimai vaikų maitinimui, bet Lietuvoje atrodo, kad tik tai ir svarbu. Niekas netikrina nei kas atidaro darželį, nei pagal kokią programą dirbs, nei kokie pedagogai auklės vaikus. Nusamdei keletą žmonių, ir – pirmyn. O higienos normos griežtai prižiūrimos.
Kas buvo didžiausias Jūsų pagalbininkas pradedant verslą – galbūt vyras?
Pirmąjį „Vaikystės Sodą” įsteigiau vyrui net nežinant, nors kalbėta apie tai jau buvo daug. Šiandien Gabrielius apie mano verslą žino tiek pat kiek ir aš, nes nuolat su juo apie tai kalbuosi, prašau pagalbos, minčių, įnašo. Viskas būtų daug sunkiau, jei jis nedalyvautų, nes man pačiai kartais būna labai sunku. Vis dėlto turėjau nuostabių žmonių, kurie man pradžioje padėjo, finansiškai taip pat. Bankas neteikė paskolos, jie bijo tokių nulinukų, bijo, kad nepasiseks, tad pasiūlė imti nebent vartotojišką paskolą. O tokia pradedantį verslą sužlugdytų. Laimei, turėjome draugų, kurie padėjo. Sutarėme, kad grąžinsime tada, kai galėsime. Buvo bičiulių, kurie padėjo finansiškai , buvo tokių, kurie padėjo patarimais dėl verslo. Man pagelbėjo daug protingų, šaunių žmonių. Taip pat už pagalbą esu labai dėkinga ir savo tėvams.
Sakykite, ar Jūsų darželis skirtas vien visuomenės elito vaikams, ar jį gali lankyti ir paprastų piliečių atžalos? Koks, pavyzdžiui, yra mėnesinis mokestis?
Yra skirtingi lankymo moduliai. Jei vaikas lanko visą dieną, visą savaitę, tai už ugdymą mokama apie 1200 Lt ir dar plius maitinimas. Pasakysiu jums vieną pavyzdį. Kartą drauge su sūnumi (jis lanko privačią mokyklą) nuvykome į jo klasės draugo gimtadienį. Draugas gyveno blokiniame name, visiškai paprastame bute. Supratome, kad ta šeima veikiausiai atiduoda visą vieno žmogaus atlyginimą, kad tik tas vaikas galėtų lankyti privačią mokyklą. Esmė yra pasirinkimas. Ir požiūris. Jei mano požiūriu kokybiškas ugdymas mano vaikui yra absoliutus prioritetas, tai aš atsisakau geresnių namų, geresnės mašinos, atsisakau visko. Tai buvo toks akivaizdus įrodymas… Neabejoju, kad ir „Vaikystės sode” yra tokių šeimų. Net žinau, kad jų yra. Tokių, kurios augant vaikui persidėlioja gyvenimo prioritetus. Ir kai tai žinai, tada supranti, kokia milžiniška atsakomybė užgriūva tavo pečius. Ir negali pavesti tų žmonių, ir viskas tampa labai rimta.
Austėja, ar, steigdama „Vaikystės sodą”, norėjote sukurti darželį, panašų į tą, kokį pati lankėte vaikystėje, ar, atvirkščiai, kardinaliai priešingą?..
Mano pirmasis darželis buvo tas, kuriame direktorė buvo mano mama. Nenuostabu, kad sąlygos man buvo šiek tiek kitokios – aš galėdavau nusliūkinti į mamos kabinetą, susirangyti po stalu ir iškeliauti į kitus pasaulius, kai pavargdavau nuo draugų ir veiklų darželyje. Be to, visada jaučiau, kad mama šalia. Vėliau teko eiti jau į darželį savarankiškai. Ten buvo pragaras. Šiandien neabejoju, kad kompleksai, kuriuos turiu, yra atsinešti didele dalimi iš ten. Nieko gero neprisimenu – tik baimę. Esu net pabėgusi namo iš to darželio, ir ne vieną kartą. Taip anksti supratau, kad visų pirma vaikas turi jaustis saugus. Nes kitaip jis neprisimins nieko gero. „Vaikystės Sode” visų pirma siekiame, kad vaikui čia būtų gera. Kai yra gera, su vaiku galima daryti ir akademinius stebuklus. Pedagogas čia yra mylintis ir supratingas tarpininkas. Tarpininkas tarp tėvų, vaikų ir žinių bei gebėjimų.
Tapti žinoma edukologe neįmanoma be meilės vaikams.
Visada mylėjau vaikus. Kur tik nueidavau, atrodo, savaime atsidurdavau prie vaikų. Tačiau niekada negalvojau, kad turėsiu daug vaikų ir kad studijuosiu edukologiją. Tačiau dabar – kai žiūriu atgal – vis dėlto pamažu artėjau būtent į tai. Kai buvau dešimties su puse metų, gimė sesuo – išsipildė mano visos vaikystės svajonė. Norėjau daryti ir dariau viską: ir vystyklus ploviau, ir juos lyginau… Dar ir šiandien prisimenu, kaip aš ruošiu pamokas, o ji ropoja ant stalo per mano vadovėlius ir sąsiuvinius. Žinoma, būdavo dienų, kai pagalvodavau, kad „neturiu gyvenimo”, tačiau tokios dienos būdavo retai. Iš tiesų kiekvieną dieną dėkojau Dievui, Likimui ir visiems tiems Aukštesniems už tai, kad esu ne viena. Ir dabar tebedėkoju.
Kaip suderinate žinių siekį su mamos pareigomis? Kas Jus skatina eiti į priekį?
Mokiausi JAV, Švedijoje, Norvegijoje, Belgijoje. Turiu skandinavistikos bakalauro laipsnį, edukologijos (VU) magistro laipsnį, tarptautinės edukologijos (JAV) magistro laipsnį, socialinių mokslų (edukologijos) mokslo daktaro laipsnį. Niekada nenorėjau būti tik mama ir tuo labiau niekada nenorėjau būti namų fėja. Bet visada be proto mylėjau vaikus. Man su jais linksma, gera, lengva – ypač tada, kai galiu tiesiog būti su jais. Todėl natūralu, kad teko (ir tenka) šias dvi gyvenimo meiles derinti.
Aš turiu begalinį norą pakeisti pasaulį. Nenoriu mirti po savęs palikusi tik vaikus, anūkus, proanūkius ir pan. Noriu palikti kaitą. Noriu, kad žmonės sakytų ir jaustų, jog aš prisidėjau sąlygojant kaitą ir tobulėjimą. Tuo pačiu turiu keistą savybę – itin gerai jaučiu laiko tėkmę, ir siaubingai bijau nespėti. To noro pakeisti ir baimės nespėti vejama einu į priekį.
Ar Jūsų vaikai lanko „Vaikystės sodą”?
Taip. Tas, kuris yra darželinis, tas ir lanko – tai 4 metų Gertrūda Elena. Kiti trys – 11 metų Augustas Gabrielius, 9 metų Vilhelmas Konstantinas, 6 metų Morta Sofija – jau mokyklinukai.
Nepuoselėju iliuzijų. Aišku, kad mano vaikai manęs gauna mažiau nei tie, kurių mama visą laiką yra namuose ir visą laiką skiria jiems. Bet aš stengiuosi, kad mano laikas, skirtas jiems, būtų prasmingas ir kokybiškas. Aš labai tikiu ir tikiuosi, kad mano vaikai tai supras ir nepasmerks manęs, kad nesijaus nukentėję dėl „Vaikystės sodo”. Aš labai tikiuosi, kad jie manys, kad dirbau prasmingą darbą, ir todėl šiek tiek mažiau laiko buvau su jais, ir tai nenutolins mūsų. Kai būnu su jais, išjungiu telefoną, ir vakarinė pasaka yra mūsų šventas laikas. Stengiamės eiti į teatrus, veikti ką nors drauge, būti kartu, kai galime. Kai kažkas sako, kad idealiai pavyksta viską suderinti, netikiu… Tada, kai esu visa širdimi darbe, nukenčia mano vaikai, o kai esu visa širdimi su vaikais, darbas stovi, laukia.
Tai ir yra tas žaidimas kamuoliukais, ir stengiesi žongliruoti taip, kad jie nenukristų. Tam reikia gerai jausti pusiausvyrą, stebėti akimis visus kamuoliukus, nes jeigu tik nusisuksi, kuris nors ir nukris. Negali sau leisti atsipalaiduoti. Visą laiką turi sąmoningai galvoti, kad dabar, va, skiriu laiko vaikams, dabar – verslui.
Prieš keletą metų sužinojau apie tokios kompanijos, kurios pavadinimas 23andMe, egzistavimą. Sužinojau iš LA, kuris pasidarė genetinį testą ir mums su G apie tai papasakojo. Esmė yra ta: tu užsisakai genetinį tyrimą, kompanija atsiunčia kolbą, tu – į ją prispjaudęs – siunti ją atgal ir po mėnesio-dviejų gauni savo genetinio tyrimo rezultatus. Tai štai būtent iš ten atėjo mūsų siuntinys šeštadienį. Kodėl 23andMe? Žinia, turime 23 poras chromosomų.
Man šis skaičius patinka. Gimiau 23 dieną ir didžiausią (kol kas) savo gyvenimo dalį gyvenau 23 name. Bet…šiame įraše rašysiu ne apie genus ir genetiką. Mokslo populiarinimo kalba apie tai galite žiūrėti filmuką ir skaityti štai čia. Šiame įraše rašysiu apie tai, kad nusprendžiau išsiaiškinti daugiau apie save. Atidarius šeštadienį gautą siuntinį viduje pamatau dėžutę, o atidarius dėžutę – užrašą: WELCOME TO YOU. Gerulis.
Genetinis testas papasakoja, iš kur esi kilęs (truputį giliau pažvelgia, nei tiek, kad esi iš Prienų). Kaip jie patys apie save rašo: 23andMe is a DNA analysis service that helps you explore your DNA. Paprasta. Bet tuo pačiu ir labai intriguoja, ar ne? Gali sužinoti ne tik apie savo kilmę (pavyzdžiui, kiek % tavyje yra romo), bet ir apie savo sveikatą (pavyzdžiui, kokia tikimybė, kad susirgsiu Parkinsono liga). Man didžiausią įspūdį daro žmonės, kurie ten dirba. Harvard, Stanford, Berkeley, USC, MIT… Suprantu, kad išsilavinimas ir universitetas, kuriame studijuota, nėra viskas, bet, pripažinkime, yra labai daug.
Pavyzdžiui, jie gali pasakyti apie tai, kokia yra tavo tikimybė susirgti viena iš 40+ paveldimų ligų. Arba kokia liga gali susirgti tavo vaikas. Žinau, kad yra žmonių, kurie atsiduoda Likimui ir galvoja, kad neverta nieko žinoti. Aš, kita vertus, manau priešingai. Aš manau, kad mokslas yra geriausia, kas yra nutikę žmonėms, todėl reikia naudotis mokslo teikiamomis privilegijomis. Žinodama, kas man gresia, aš galiu imtis prevencinių priemonių. Ir išvengti. Mano amerikietiškas tėtė, gyvenime nerūkęs nė vienos cigaretės, mirė nuo plaučių vėžio. Neabejoju, kad – jeigu jis būtų galėjęs kažkaip tą įtakoti – būtų įtakojęs. Ir nebūtinai būtų išvengęs, bet galbūt ta liga būtų užklupusi vėliau arba pakirtusi lėčiau. Žinoma, dabar aš tik keliu hipotezes, bet, pavyzdžiui, žinodama, kad esu rizikos grupėje susirgti Alzheimerio liga, mažiausiai, ką galėčiau sąžiningai daryti, tai suvalgyti vieną datulę kasdien 🙂
Ar žinote, kad pasaulyje kairiarankių yra 17%? 44% turime priaugusius ausų spenelius? 14% – absoliučią klausą? 22% – netoleruojame laktozės? Apie ligas net nekalbu.
Tada, kai LA pasidarė tą testą, jis dar buvo tikrai brangus. Tad tik pavarvinome seilę ir pagalvojome, kad kada nors gal… Prieš maždaug kokį mėnesį vėl išėjo iš kalbos, prisiminėme, pamatėme, kad dabar kaina jau įkandama ir jau tą patį vakarą užsisakėme, kad atsiųstų mums testo kolbeles (man ir G). Atplėšę DHL voką ir atidarę Welcome to you dėžutę radome štai ką:
Pusvalandį negėrę ir nevalgę (žr instrukciją) spjaudėme išsijuosę, viską supakavome taip, kaip reikia (viskas – drauge su atgalinio siuntimo DHL voku – buvo sudėta į mūsų gautą siuntinį) ir…išsiųsime štai tokį rezultatą (reikia užpildyti keletą formų, be to, siųsti per DHL, tai lauksime darbo dienos).
Man yra žiauriai įdomu. Kita vertus, suprantu, kad žmonės skirtingai toleruoja naują informaciją. Be to, juk tikrai galiu sužinoti tokių dalykų, kuriais visiškai nenorėsiu dalintis su aplinka. Bet tam yra yra pasirinkimas – juk šie duomenys nebus vieši: 1) man įdomu; 2) aš apsisprendžiu tai daryti; 3) gauta informacija arba dalinuosi, arba ne – priklauso nuo to, ko pati norėsiu. Bet bet kuriuo atveju neabejoju, kad noriu ir kad verta.
Be to, registruojantis turi apsispręsti, ar duosi sutikimą savo duomenis naudoti moksliniams tyrimams. Įsivaizduojate?! Kiek žinau, jau užsisakantiems tai būna antras svarbus klausimas (po apsisprendimo apskritai užsisakyti DNA tyrimą) sau. Nes viena yra išsitirti, o kita – atiduoti savo duomenis naudojimui. Bet, pavyzdžiui, 10 svarbiausių atradimų genetikoje 2012 metais, kuriuos paskelbė 23andMe, neabejoju, yra dėka tų žmonių, kurie davė sutikimą mokslininkams naudoti jų duomenis. Pavyzdžiui, juk vis kalbame apie tai, kad tik vyresnės moterys neturėtų gimdyti vaikų, nes padidėja įvairių ligų rizika, o, pasirodo, vyresnis tėtė labai didina autizmo ir šizofrenijos tikimybę. O tėvystė apskritai, pasirodo, susijusi su mažiau širdies ligų.
Taigi…laukiu tos dienos, kada žinosiu tyrimo rezultatus ir, matydama skelbiamus naujų tyrimų rezultatus, žinosiu, kad prisidedu prie to, jog žmonija tobulėtų.