Pasak tyrimo, kurį paskelbė Amerikos psichologų asociacija, vaikų (ypač tų, kurių pasitikėjimas savimi ir taip žemas) gyrimas už tai, kokie jie yra, o ne už jų pastangas, šiems suklydus ar nepasisekus verčia juos jaustis dar didesniais nevykėliais.

„Tokio pobūdžio pagyros gali atsisukti prieš pačius vaikus. Taigi tai, kas atrodytų logiška, norint padėti savimi nepasitikinčiam vaikui pasijusti geriau, gali būti klaida,“ – teigia tyrimo vadovas Eddie Brummelman. Tyrimas atskleidė, jog drovūs vaikai dažnai skatinami pagyrimais už asmenines savybes (tu gražus, teisingas, puikus šokėjas…), o tai verčia juos dar sunkiau išgyventi nesėkmes, labiau jų gėdytis. Galiausiai savivertė ne auga, o mažėja.

Eksperimentas vyko šitaip: 357 tėvai iš Olandijos (amžius nuo 29 iki 66), perskaitė šešis hipotetinių vaikų apibūdinimus. Trijų, kurie savimi pasitiki (pvz., Liza paprastai yra savimi patenkinta), ir trijų, kurių savivertė yra menka (pvz., Sara dažnai savimi nepatenkinta). Tuomet jų buvo paprašyta parašyti, kaip jie pagirtų kiekvieną vaiką už įvykdytą užduotį, tarkime, už nupieštą piešinį. Paaiškėjo, kad tėvai daugiau nei dvigubai girtų savimi nepasitikinčius vaikus už jų asmenines savybes (pvz.: „Tu puiki dailininkė!“) nei pasitikinčiuosius. O pastaruosius jie buvo linkę girti už jų pastangas (pvz.: „Matau, tu įdėjai daug darbo piešdamas!“).

Gal suaugusiems ir atrodo, kad girdami vaikus už jų įgimtas savybes jie padeda kovoti su nepasitikėjimu savimi, tačiau iš tikro vaikams ima atrodyti, jog jie kaip žmonės vertinami tik tuomet, jei jiems sekasi. Taigi jie padaro išvadą, jog kuomet nesiseka, jie išvis nieko verti.

Antruoju eksperimentu buvo siekiama išryškinti būtent tai.

Tyrime dalyvavo 313 vaikų (amžius nuo 8 iki 13 metų). Iš pradžių jie atliko standartinį testą savivertei nustatyti. Po kelių dienų vaikams buvo pasakyta, jog jie internetu žais su kitu (nematomu) moksleiviu žaidimą, kuriame reikalinga greita reakcija, o administratorius stebės jų veiksmus. Iš tikrųjų, rezultatus kontroliavo kompiuteris, o vaikai iš anksto buvo suskirstyti į laimėtojus ir pralaimėtojus, taip pat ir į grupes, kurios žaidimo metu buvo giriamos už asmenines savybes, už pastangas, ir išvis niekaip negiriamos.

Pirmosios grupės vaikams, užbaigus žaidimo etapą, įsižiebdavo užrašas: „Tikras šaunuolis!“, antrosios: „Oho, šauniai padirbėta!“. Trečioji grupė buvo kontrolinė. Po antrojo etapo vaikams buvo pranešta, ar jie laimėjo, ar pralaimėjo, o tuomet paprašyta užpildyti apklausą apie patirtą gėdą. Vaikai, kurie buvo giriami už asmenines savybes, jautė žymiai didesnę gėdą, nei kitos grupės vaikai. O iš jų didžiausią apmaudą pajuto nepasitikintys savimi vaikai.

Tyrėjai išvadose svarsto, jog vaikai, kurie giriami už pastangas, galbūt menkiau sieja save su sėkme, taigi nesėkmė jiems atrodo trumpalaikė problema ar tiesiog rezultatas, į kurį dėta nepakankamai pastangų, o ne charakterio trūkumas.

Skirtumai, kuomet giriamas pats vaikas ir jo pastangos, gali atrodyti labai menki ir subtilūs, tačiau jie gali turėti didžiulę įtaką vaiko savivertei.

Nuotrauka: asmeninio archyvo

Vienu metu gaminau vaikams maistą – tada, kai gyvenome Belgijoje ir kai pietūs (tik pietūs!) mokykloje per mėnesį kainuodavo apie 180eu, o mokytojai sakydavo, kad Augustas vis vien viską išmeta. Teisybę pasakius, niekada nesigilinau į tai, ką vaikai valgo mokykloje ir/ar darželyje. Gal kiek ir nepatiko tai, kad Augusto mokykloje Briuselyje buvo visada valgoma iš tokių a la plastmasinių indų, bet, kaip sakant, svarbiausia buvo, kad valgytų. Be to, jeigu būtų valgęs, tai nebūtų atbaidžiusi nė kaina, nes netikiu, kad aš galiu vaikui pagaminti geriau maistą išsinešimui, nei profesionali įmonė, kuri derina valgiaraščius ir savaitės meniu maistą gamina ne pagal tai, ką pamato tėvai atidarę šaldytuvą. Taigi nuolat derėdavomės, kad tik jis pradėtų valgyti. Grįžę į Vilnių tokio pasirinkimo net nedavėme: mokyklos maistą valgyti privalu, nes aš tiesiog neturiu galimybių gaminti ir netikiu, kad tai – sveikiau ir naudingiau, nei į mokyklą pristatomas maistas. Tą sako ir mokslininkai: kad ir ką sakytų tėvai, jie taip (su)balansuotai nemaitina (čia kalbu apie įdedamą maistą į darželį/mokyklą), kaip maitina ikimokyklinio ugdymo įstaiga (ar vietoje, ar atsiveždama). Žinoma, tobulėjimui ribų nėra: norėčiau tobulinti ir vaikų mokyklos meniu, ir Sodelio. Kita vertus, puikiai suprantu, kad dažnai yra kainos klausimas. Neabejoju, kad vaikams galėtų atvežti ir vieversėlių liežuvėlių paštetą su tik ką Paryžiuje kepta ekologiška duonele, tačiau tai turėtų savo kainą:) Taigi, ką sako mokslininkai?

Valgyklos aplinkos ar kiti minimaliai kainuojantys pakeitimai skatina vaikus rinktis sveikesnį maistą

2012-ųjų sausį JAV vyriausybė išleido eilę nurodymų, kaip ugdymo įstaigos turėtų keisti vaikų mitybos įpročius, skatindamos juo rinktis maistingesnį maistą, didinti rupesnės duonos, vaisių, daržovių pasiūlą. Deja, padidinti pasiūlą – negana. Juk vaikų šito valgyti nepriversi. Naujas tyrimas, publikuotas The Journal of Pediatrics, atskleidė, jog nedideli ir nedaug kainuojantys pokyčiai mokyklų valgyklose daro įtakos sveikesniam vaikų pasirinkimui.

Taigi valgyklose vaisiai ir daržovės buvo perdėlioti taip, kad būtų labiau prieinami ir patraukliau pateikiami (pvz., švieži vaisiai prie kasų spalvinguose dubenėliuose ar stovuose). Taip pat aptarnaujančiam personalui pasiūlyta užduoti rutininį klausimą: „Gal dar norėtum obuolio?“ Toks „renovavimas“ tyrime dalyvavusioms mokykloms (JAV) užėmė 3 valandas ir kainavo mažiau nei 50 dolerių. Tokie pokyčiai neprieštarauja biheivioristų (elgseną tiriančių mokslininkų) principui, jog individo laisvė yra aukščiau visko, tačiau jo pasirinkimą galima kreipti tam tikromis užuominomis, vis dėlto išsaugant pasirinkimo teisę.

Norėdami pamatuoti rezultatus, tyrėjai fiksavo, kiek vaisių liko prieš pokyčius ir po jų. Po pertvarkymo mokiniai 13% noriau rinkosi vaisius ir 23% – daržoves. Faktinis vaisių suvartojimas išaugo 18%, o daržovių – 25%.

Tyrėjų išvadose teigiama, jog tokie menki pokyčiai gali pakeisti ilgalaikius vaikų mitybos įpročius ir užkirsti kelią nutukimui. Svarbu ir tai, jog jiems išsaugoma pasirinkimo galimybė ir naujas požiūris formuojasi net ir šalia esant ne tokiam sveikam maistui.

Panašių tyrimų – daugiau

Šią mintį patvirtina ir kiti panašūs pasaulyje atliekami tyrimai. Išvadose teigiama, jog matomose vietose iškabinti plakatai, kur, tarkime, šiuolaikiški „kieti“ paaugliai atlieka žirnių metimo į burną triuką, ir pan., skatina vaikus pažvelgti į daržoves kitomis akimis.

Žinoma, dauguma šių tyrimų atliekami ir finansuojami JAV, kur vaikų nutukimo laipsnis jau klykia visais aliarmo signalais. Štai kokie skaičiai: 2011m. atliktas tyrimas įrodo, kaip lengva padvigubinti (104%) vaisių pardavimą mokyklos bufete. Tam reikia tik… spalvingų indelių!  Pasak 2010 m. tyrimo – salotų baro perkėlimas iš pasienio į geresnę vietą valgykloje, arčiau kasų, daržovių pardavimus pakėlė 250-300%! Pasak biheivioristų: „Mes vaikams tik palengvinome priimti teisingą sprendimą“.

Prisideda žinomi virėjai

Pasaulyje populiarėja ir tokios iniciatyvos, kaip kad „Virtuvės šefai keliauja į mokyklas“. Programos idėja – žinomo ir sumanaus šefo apsilankymas ugdymo įstaigoje ir demonstravimas, kaip nedidinat lėšų pamaitinti vaikus sveikiau bei įvairiau, įdomiau.

Lietuvoje, vienoje Šiaulių progimnazijoje, taip pat buvo organizuotas ir Šiaurės šalių remtas panašus projektas „Sveikesnio pasirinkimo link“. Savaitę trukusių praktinių užsiėmimų metu patyrusios vaikų maitinimo srityje virėjos ir maisto technologės iš Švedijos, dirbdamos kartu su mūsų valgyklos personalu bei naudodamos vietinius, sezoninius produktus, sukūrė bei išbandė naują, sveikos mitybos pagrindus atitinkantį mokyklinį valgiaraštį. Be kita ko, jos rūpinosi patiekalų estetika, patiekimo kultūra (kas, pripažinkime, mūsų mokyklose gan apleista, o vaikų pasirinkimą gali labai paveikti). Tiesa, mūsiškio projekto tikslas nebuvo orientuotas į nutukimą, o labiau į vaikų sergamumą, imuniteto išsekimą.

Ikimokyklinukams geriau valgyti maistą ne iš namų

Augant maisto paruošimo bei laikymo kainoms, dalis tėvų, kurių vaikai lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigas, ėmė įdėti vaikams maistą iš namų.

Tačiau pasak Teksaso universiteto mokslininkų, „naminis meniu“ ne visada atitinka mažų vaikų augimui ir vystymuisi reikalingus kriterijus. Tyrime dalyvavo 74 visą dieną darželį lankantys vaikai (3-5 metų), kuriems maistą įdėdavo tėvai. Dėžučių turinys, žinoma, buvo kasdien tikrinamas.

Paaiškėjo, kad 50 procentų tėvai įdeda pietus, kuriuose yra mažiau nei minimaliai reikalingų kalorijų, angliavandenių, vitamino A, kalcio, geležies bei cinko. Net 96 proc. visų įdėtų pietų, trūko rekomenduojamo kiekio skaidulų. O štai natrio buvo per daug.

97 proc. tėvų, paklaustų, ar supranta visavertės mitybos svarbą vaiko gyvenime, atsakė – taip. Tačiau 63 procentai teigė, jog stengiasi dėti tik tą maistą, kurį žino vaiką suvalgysiantį.

Taigi mokslinė išvada – nors tėvai norėtų vaiką maitinti sveikai, ne visi žino, kaip jam sudaryti sveiką mitybos valgiaraštį. Įdėdami ne pačius sveikiausius pietus, jie praranda galimybę formuoti mažyliui sveikos mitybos įgūdžius.

Kiekvieną kartą, perversdama užsiprenumeruotas mokslo naujienas (jos ateina kartą savaitėje ir dažniausiai skaitau, kai jau miega vaikai), galvoju: va, kaip smagu būtų apie tai parašyti tinklaraštyje. Dažniausiai tuo pagalvojimu ir baigiu rašymą. Dar pagalvoju, kad po kelių dienų tikriausiai turėsiu daugiau laiko, tada prisėsiu parašyti. Nieko panašaus. Bet štai praėjusią savaitę susėdome ir nutarėme, kur bus paskutiniai komentarai, kaip veiks paieška ir kategorijos, žodžiu, atsižvelgėme į tai, ką jūs, skaitytojai, vis parašydavote, ko pasigendate naujajame tinklaraštyje. Be to, jau ir pavasaris ne už kalnų (gal). Tad rubrika MOKSLO NAUJIENOS gimsta drauge su atgimstančia gamta.

Šiek tiek daugiau papasakosiu apie pačias naujienas. Yra tokia kaip mokslo naujienų tarnyba (ir ne viena), kuri surenka visas tos savaitės mokslo naujienas. Jas galima užsiprenumeruoti. Tada į el pašto dėžutę ateina tokia paklodė nuorodų (man visas vienos savaitės nuorodas pavyksta nufotografuoti tik per keturis kartus!).

Eini per tas nuorodas ir – jei kas nors patraukia dėmesį – spaudi ant nuorodos ir jau tada skaitai apie tą mokslinį tyrimą išsamiai. Straipsniai yra apie viską: nuo to, kaip geriau išdėlioti vaisius valgykloje, kad vaikai valgytų daugiau vaisių iki to, kaip ir kada dažniausiai yra diagnozuojamas plaučių vėžys. Žodžiu, DAUG naujienų. Iš straipsnio paprastai yra dar nuoroda, vedanti į jau itin išsamų ir mokslinį tyrimo aprašymą. Man patinka, nes tai – mokslo naujienos. Ne nuomonė, ne įsivaizdavimas, o rimti reikalai. Žinoma, socialiniai mokslai visada turi savo o-bet-tačiau, tačiau mokslinis tyrimas bet kuriuo atveju yra rimčiau, nei vieno ar kelių žmonių nuomonė. Perskaičius tyrimą, išklausius kitų su(si)formuotą (ir pagrįstą) nuomonę jau galima su(si)formuoti savo nuomonę vienu ar kitu klausimu. Na, bent jau aš taip darau, nes kol kas dar nesu išgėrusi stebuklingos, leidžiančios viską grįsti vien savo nuomone, piliulės:))))

Be jokios abejonės, būna, kad ir be mokslinių tyrimų atsakymas aiškus. Pavyzdžiui, kad vaikui kenkia fizinis ir emocinis smurtas. Arba kad vaikui būtinas fizinis kontaktas ir besąlygiška meilė. Nors, kaip jau rodo patirtis, ir tai nėra visiems savaime aišku.

Įrašas apie kūdikio verksmą buvo grįstas būtent pranešimu, perskaitytu mokslo naujienų sraute. Turiu dar keletą, kuriais noriu pasidalinti. Tikiu, kad MOKSLO NAUJIENOS bus įdomios ir skatins diskusiją. Žinoma, čia bus rašoma daugiausiai apie tėvystę ir ugdymą.

Gražaus saulėto šeštadienio ryto!

Nuotrauka: Science museum UK by coolinsights

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

• Kartonas;
• Mėlynas/žydras spalvotas popierius;
• Pieštukas;
• Rėžtukas;
• Žirklės;
• Jūros nugludinti pagaliukai;
• Kriauklės;
• Gintarėliai.

 

DARBO EIGA:

• Iškirpti kartoninį pagrindą (iš kartoninės dėžės).

• Iš mėlynos/žydros spalvos popieriaus iškirpti juostelę (banguotais kraštais).

• Ant kartoninio pagrindo klijuoti mėlyną juostelę ir kriaukles, gintariukus bei medinius pagaliukus.

 

PASTABA: Tėvelių priežiūra/pagalba naudojantis kartono rėžtuku – BŪTINA!

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

• 1 didelio baliono;
• Laikraščių;
• PVA klijų;
• Vandens;
• Plastikinio indo, kad būtų galima padėti ant jo balioną;
• Teptuko (guašui);
• Guašo (mėlynos, baltos, žalios, rudos, oranžinės, geltonos spalvos);
• Ritinėlio (nuo popierinių rankšluosčių).

DARBO EIGA:

• Pripučiame balioną.

• Klijus sumaišome su vandeniu (santykis 1/4), plėšome laikraštį skiautelėmis, merkiame į klijus ir dedame ant baliono. Patogu klijuoti, kai balioną padedame ant dubenėlio kraštų. Taip klijuojame 1 sluoksnį ir paliekame išdžiūti. Klijuojame antrą sluoksnį ir paliekame išdžiūti. Nepamirštame ir trečio sluoksnio.

• Išdžiuvus klijams visą gaminį nudažome baltais dažais. Galima nudažyti ir antrą kartą. Laukiame kol išdžius.

• Su markeriu išpiešiame kontinentų kontūrus. Užrašome pavadinimus.

• Su mėlynu guašu dažome vandenynų vandenį mėlynai. Maišydami su baltu guašu mėlyną spalvą šviesiname ir taip užbaigiame piešti kontūrus aplink žemynus. Laukiame kol išdžius.

• Skirtingomis spalvomis nudažome kontinentus. Pietų ir šiaurės ašigalius paliekame baltus.

• Aplink viršutinį ritinėlio kraštą tepame PVA klijais ir ant jo padedame gaublį (į vidų įleidžiant baliono užrištą galiuką). Kad tvirčiau laikytųsi – aplink sujungimą su teptuku atidžiai patepame klijais. Laukiame kol išdžius.

Gaublys baigtas! Didžiuojamės savo darbu!

 

PASTABA: Tėvelių priežiūra/pagalba naudojantis klijais – BŪTINA!

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

• Magnetukai;
• Plokšti akmenėliai;
• Guašas;
• Karšti klijai arba lipalai klijai;
• Teptukai;
• Purškiamas lakas.

DARBO EIGA:

• Ant akmenėlio, naudojant teptuką ir guašą, nupiešti norimą paveikslėlį ar inicialus.

• Palaukti kol piešinio dažai išdžius ir apipurkšti purškiamu laku.
• Magnetuką priklijuoti prie akmenėlio naudojantis karštais klijais arba lipalu.

PASTABA: Tėvelių priežiūra/pagalba naudojantis karštais klijais – BŪTINA!

Ispanų mokslininkai tyrė tėvų „taiklumą“ spėjant, kokios emocijos pravirkdė jų kūdikius. Pasirodo, labiausiai atskirti padeda akių judesiai ir paties verksmo dinamika. Rezultatai spausdinti „Spanish Journal of Psychology“.

Išties nelengva atspėti, ko verkia naujagimis. Ypač „pirmakarčiams“ tėvams. Nors dažniausios priežastys yra žinomos – alkis, skausmas, baimė, pyktis – tačiau jas atpažinti nėra paprasta. Pasak Valensijos universiteto tyrėjo M. Choliz’o, verksmas – vienas iš svarbiausių būdų kūdikiui pranešti apie savo neigiamus jausmus, o dažnai – ir vienintelis. Taigi ispanai ėmėsi tirti 3-18 mėnesių kūdikių verksmo, kurį sukėlė baimė, pyktis arba skausmas, skirtumus. Tuo pačiu mokslininkai stebėjo ir tėvų gebėjimą pastebėti, atpažinti emociją bei į ją reaguoti dar prieš mažyliui pravirkstant.

Paaiškėjo, kad verkdami iš pykčio ar baimės, kūdikiai būna atsimerkę, tačiau jei verksmą sukėlė skausmas, akys lieka atmerktos.

Jei mažiukas verkia iš pykčio, garso intensyvumas palaipsniui auga, gestai bei judesiai stiprėja. O štai bijant ar skaudant, verksmas būna vienodai stiprus visą laiką.

Na, kai dėl tėvų… paaiškėjo, kad tik mažuma geba atskirti verksmo priežastį, ypač painioja pyktį ir baimę. Nepaisant to, kad dėl priežasties tėvai nebūna visiškai įsitikinę, verkiantys iš skausmo kūdikiai sulaukia jų instinktyviai didesnio emocinio atsako bei paguodos, nei verkiantys iš pykčio ar baimės.

Smulkiau apie požymius

● Pyktis. Pykstant dauguma kūdikių prisimerkia (akys lieka pusiau atmerktos). Mažyliai arba nežiūri jokia konkrečia kryptimi, arba priešingai, fiksuoja žvilgsnį ir tarsi įsmeigia jį. Burna būna arba atvira, arba pusiau praverta. Verksmo intensyvumas palaipsniui auga.

● Baimė. Šiuo atveju akys lieka atmerktos beveik visą verksmo laiką. Kartais net atlošia galvą ir išplečia akis. Įtampai išaugus, verksmas pratrūksta it sprogimas.

● Skausmas. Šis reiškiamas užmerktomis akimis. Jei jas ir praveria, tai tik kelioms sekundėms. Kūdikio žvilgsnis lieka tolimas, nekoncentruotas. Užmerktus vokus kūdikis netgi smarkiai spaudžia, ant kaktos taip pat atsiranda įtampos raukšlės. Verksmas prasideda maksimaliu intensyvumu, iškart po stimulo.

Technologijų karta

Šiandieniniai tėvai, kuriems nepavyksta iššifruoti nuosavo mažylio verksmo priežasčių, gali į pagalbą pasitelkti aparatus:) Jau sukurtas vaiko verkimo analizatorius, kuris pagal verksmo pobūdį išsiaiškina verkimo priežastį. Padėjus prietaisą greta verkiančio kūdikio po keliolikos sekundžių ekrane pasirodo užrašas, pvz., alkanas… Kartu pridedamos instrukcijos, kaip nuraminti vaiką įvairiais atvejais. Regis, beliko sulaukti elektroninio nuramiklio.

Nuotrauka: San Diego Air and Space Museum Archive

Man taip dažnai tenka girdėti argumentą, kad mes auginame savo vaikus šiltnamio sąlygomis, kad dažniausiai jau tik nusišypsau tokiam (dažniausiai – tokiai) ekspertui ir prakalbstu apie ką nors kita. Apskritai, kas yra šiltnamio sąlygos?

Tai, kad aš nenoriu, jog mano vaikas lankytų mokyklą, kurioje tyčiojasi – šiltnamio sąlygos?! Kurioje, noriu, kad dirbtų profesionalūs pedagogai, o su vaiku ir su manimi būtų elgiamasi pagarbiai – šiltnamio sąlygos?! Kad nenoriu, jog jo klasėje mokytųsi vaikai, kurie keikiasi be sustojimo (aš apskritai nesu prieš keiksmažodžius – mano nuomone, jie yra kalbos dalis, tačiau reikia žinoti vietą, laiką ir toną)?! Kurie mušasi, nes buvo auginami „duok atgal” dvasia?! Kurie kalba apie visokias nesąmones, kurias rodo per televizorių ir per pusmetį neperskaito nė vienos knygos?! Galėčiau klausimų seriją tęsti. Tiesiog atsakymas vienas – NE, NENORIU. Tada ir prasideda minėtieji ekspertų (eksperčių) komentarai, kad po to vaikas negebės gyventi normaliame pasaulyje. Apsibrėžkime, kas yra normalu.

Man, pavyzdžiui, yra normalu, kad žmogus Afrikoje moko/gydo ir pan. vaikus. Man tai – normalus pasaulis. Man yra normalu, kad žmogus dirba Silicio slėnyje ir dirba po 70 val per savaitę. BET man yra nenormalu, kad žmogus neina dirbti, nes pašalpų susirenka daugiau, nei būtų atlyginimas. Man yra nenormalu, kai žmogus Lietuvoje nuolat keikia valdžią ir savo dvasios bei gebėjimų neįgalumą dangsto valdžia. Man yra nenormalu, kai įmonėse mokamas atlyginimas vokeliuose, o ligoninėse į kišenes kišami pakištukai. Man tai yra ne-nor-ma-lu. Ir aš nenoriu, kad mano vaikai būtų aplinkoje, kurioje yra manančių, jog tai – normalu.

Pastaruoju metu teko aplankyti tikrai daug tarptautinių mokyklų. Žinia, mokykla yra žmonių bendruomenė, o ten, kur žmonės, ten ir susiduriame su konfliktais, nuomonių išsiskyrimu ir t.t. ir pan. Ir tai – normalu. Taigi visos mokyklos turi savų iššūkių. Visų vadovai kalba apie tai, kad būna lengvesni, būna sunkesti etapai, tačiau visada nėra lengva ir visada yra kokia nors problema, kurią reikia spręsti. BET. Yra vienas (na, ne vienas, bet vienas esminių) BET: tarptautinėse mokyklose yra tvarka. Ir tai prasideda nuo smulkmenų (pavyzdžiui, kad vaikai negali mokykloje turėti mobilaus) iki rimtų (pavyzdžiui, už trenkimą kitam vaikui vaiką gali pašalinti iš mokyklos dienai-dviem) taisyklių bei pasekmių už taisyklių nesilaikymą. Ir man tai patinka. Man patinka, kad su vaiku nuo pirmos dienos yra kalbama apie teises IR apie pareigas. Kaip ir su jo(s) tėvais. Tėvai tokiose mokyklose lygiai tai pat turi savo teises (pavyzdžiui, išsakyti savo nuomonę) ir pareigas (pavyzdžiui, atvesti vaiką laiku). Taip susikuria bendruomenė, kurioje SIEKIAMA, kad žmonės būtų atsakingi, kultūringi, pagarbūs ir pan. Ir ne tik gražiomis kalbomis.

Noriu, kad mano vaikas augtų tokioje aplinkoje.

Nes aš noriu, kad, išėjęs iš tualeto, jis nusiplautų rankas. Kad netyčia paperdęs ar atsiraugėjęs viešoje vietoje atsiprašytų. Kad atsiprašytų parduotuvėje netyčia užkliudęs žmogų, o ne dėbtelėtų, kad, manding, kur čia, kvaily, ne vietoj eini?! Kad valgytų naudodamas įrankius ir burną valytųsi servetėle, o ne rankove. Kad nepūstų snarglių mieste ant šaligatvio. Kad nemestų popierėlio į krūmus, o pakeltų mokyklos koridoriuje pamatęs netyčia nukritusį. Kad gebėtų išklausyti draugo nuomonę. Kad gebėtų apginti savąją. Kad galėtų ateiti į mokyklą (jei nėra uniformų) apsirengęs taip, kaip nori, ir niekas jam dėl to neknistų smegenų. Kur tyčiotis iš kito vaiko ar pedagogo, nusirašinėti ir neparuošti namų darbų būtų netoleruotina ir jo lauktų pasekmės. Kur visi gyvena bendruomenėje, kurios nariai supranta, kad žmonės yra skirtingi, ir tie skirtumai yra priimami kaip natūrali gyvenimo dalis. Kur vaikas, susidūręs su sunkumais, gali drąsiai kreiptis į suaugusįjį (pedagogą), ir jam bus padėta, o ne pasakyta, kad reikėjo klausyti per pamoką ir pan.

KUR JŪS ČIA MATOTE ŠILTNAMĮ?! Aš čia matau normalų pasaulį ir labai normalų norą. Ir žinau, kad toks pasaulis yra. Nes aš jame gyvenau ir gyvenu. Lankiau gerą mokyklą, mano klasėje buvo kultūringų šeimų kultūringi vaikai. Niekaip nesuprantu, kodėl mano tėvai turėjo norėti leisti mane į kokią nors mokyklą pagal rajoną. Ačiūdiev, kad jie taip nemąstė! Jie dėl mano mokyklos net iš Žemaitijos į Vilnių atsikraustė. Jei netikite – paklauskite mano mamos arba tėtės. Tai buvo vienintelė persikraustymo priežastis. Nė kruopa neabejoju, kad šiandien didele dalimi esu ten, kur esu, nes mane supo tokie draugai ir tokie jų tėvai. Šiandien jau mokslininkai pripažįsta, kad 50% mūsų gyvenimą lemia genai, o 50% – aplinka.

Tai jūs man dabar atsakykite į klausimą: kodėl aš norėčiau sąmoningai neieškoti savo vaikui geriausios pagal galimybes aplinkos?!

Puikiai suprantu, kad žmonių galimybės yra skirtingos ir negaliu pakęsti, kai kai kurie anksčiau minėtieji ekspertai pradeda varyti socialistinę-komunistinę demagogiją, kad negalima apie tai garsiai kalbėti, nes tai žeidžia ir skaudina tuos, kurie negali sau leisti. VISI mes turime kažką, kas yra konkrečiai mums geriausia pagal galimybes. Aš, pavyzdžiui, norėčiau geresnės mokyklos savo vaikams, nei ta, kurią jie lanko šiandien. Deja, negalime to sau leisti. Bet dėl to nesakau, kad sąmoningai pasirinkau tą mokyklą, nes noriu, kad būtų šiek tiek prastesnė kokybė 🙂 Net juokas rašant ima. Dėl to ir tik dėl to, kad vaikams esame nusprendę ieškoti geriausio, ką galime pagal aplinkybes, mūsų vaikai lanko tarptautines mokyklas. Ir tik keletą metų galėjome leisti sau, kad jie lankytų tokią, kuri buvo pirmasis mūsų pasirinkimas. Ar šios mokyklos yra tobulos? Nejau esate tokie naivuoliai ir manote, kad yra tobula mokykla?! Bet jos buvo geriausia, ką galėjome leisti sau pagal aplinkybes. Ir jeigu aš galiu savo vaikui pagerinti aplinką bent 1%, tai, kaip sakant, padarysiu tai versdamasi per galvą. Nes, manau, visi puikiai suprantame, kad 47% yra daugiau, nei 46% ir jeigu tas nedidelis aplinkos pagerinimas sąlygos, kad geresnė aplinka vėliau lems geresnį gyvenimą mano vaikui, tai kodėl aš turėčiau to nesirinkti?! Sąmoningo pasirinkimo kenkti savo vaikui – kai TIKRAI galėtum to nedaryti – nesupratau, nesuprantu ir nesuprasiu.

Vaikai, iš kurių yra tyčiojamasi, netampa atsparesni, stipresni ir t.t. Patyčios žaloja, skaudina, pakerpa sparnus ir po to gali reikėti daugybės energijos, pastangų ir laiko, kad vėl atsirastų pasitikėjimas savimi, tikėjimas pasauliu ir pan. Kartais man atrodo, kad žmonės, kurie to nežino, gyvena kažkokiame pačių susikurtame pasaulyje, nes aplinkoje – pilna straipsnių bei mokslinių tyrimų išvadų, kad vaikai nusipelnė aplinkos, kurioje patyčios nebūtų toleruotinos. Vietoj to, kad kalbėtų apie tai, kaip tas patyčias išgyvendinti, jie drįsta teigti, kad po to vaikams gyvenime geriau (net jeigu jie patys patyrė patyčias ir išgyveno ir kalba dėl to – juk jie nežino, kur jie būtų šiandien, jei nebūtų reikėję investuoti į išgyvenimą!). Dėl to – jeigu galiu rinktis – aš net nenoriu, kad mano vaikai tokias kalbas girdėtų.

Iliustruojantis pavyzdys: Šilo gatvėje yra Maxima, kurioje dažnai tenka sustoti ir šio-to įsigyti. Ten vis sutinkame visokius apsi… (tiesiogine prasme) girtuoklius. Tai gal man prašyti, kad jie reguliariai bendrautų su mano vaikais, nes vaikams „juk reikia pamatyti tikrą pasaulį”? Ačiū. Nei man, nei jiems nereikia tokio tikro pasaulio. Ir, žinote, ką? Yra nemaža tikimybė, kad jie niekada su tokiu pasauliu ir nesusidurs. Ir vien dėl tikimybės (kuri – pripažįstu – yra), kad gali tekti susidurti, aš nesiruošiu vaiko kišti į tokias situacijas. Juk dėl tikimybės, kad bus primuštas, mes nemušame savo vaikų. Dėl tikimybės, kad patirs širdies skausmą, neskaudiname specialiai.

Pavyzdžiui, jūsų vaikas yra talentingas ir nori studijuoti ten, kur geriausiai atsiskleistų jo talentas. Tikiu, kad visa širdimi jam linkėsite įstoti į tokį universitetą, kur vyksta tokie dalykai, o ne į Lietuvos universitetą, kur dauguma nusirašinėja (kai kurie net patys nežino, kodėl…tiesiog dauguma taip daro), o kai kurie dėstytojai dėsto iš konspektų, kuriuos pasiruošė dar tada, kai aš nebuvau gimusi. Jau net nekalbu apie tai, kokius žmones jis sutiks studijuojamas, pavyzdžiui, Stanford’e, o kokius – VU. Ir tie žmonės bus jo aplinka, kuri lems, kur jis bus po kelerių metų. Ir jeigu mano dukra gali lankyti mokyklą, kurioje dauguma tėvų mano, kad tokie žurnalai (paskaitykite temas ant viršelių) yra tiesiog klaikuma ir mano dukra, nuvažiavusi pas draugę, aptarinės NG Kids, o ne tas nesąmones, tai aš darysiu viską, kad ji tokią lankytų. Ir visiškai nemanau, kad tai – šiltnamis. Aš tiesiog užtikrinu, kad mano vaikas būtų normalioje aplinkoje, nes, mano manymu, būtent anoji aplinka yra nenormali. Ir aplinka man padeda. Nes jeigu aš turėčiau leisti savo vaiką į kitą mokyklą, nes, tarkim, pasikeistų mano finansinės galimybės, aš turėčiau skirti labai daug laiko kalbėdama apie tai, kodėl draugių tėvai perka joms tuos bukus žurnalus, kodėl draugės neskaito, kodėl, kodėl, kodėl… Dabar gi tą laiką mes galime leisti skaitydamos enciklopediją. Ir aš esu dėkinga Likimui iki begalybės ir atgal, kad turiu tokią galimybę. Ir duokdie ją turėtų kuo daugiau žmonių.

Man rašant šį įrašą priėjo MS ir klausia: „O kas buvo Šerlokas Holmsas?”. Ir, žinau, didele dalimi tai yra ne tik mūsų, tėvų (bei artimųjų), dėka, bet ir to šiltnamio, kurį ji lanko nuo pat tada, kai neabeauga vien tik namuose su manimi/tėte.

 

Apie mokyklą galvojau jau seniai. Kai Vaikystės Sodo tėvai pirmą kartą apie ją užklausė dar 2010 metais, pasakiau, kad užduotų tą klausimą po poros metų. Mat aš šventai tikiu, kad pradžia turi būti ne mokykloje. Į mokyklą ateina jau didelis, iš esmės susiformavęs žmogus.

Kita vertus, iki penktos-šeštos klasės mes dar turime šansą daryti jaunam žmogui didelę įtaką. Įtaką tam, kaip jis mokysis. Koks bus jo požiūris į ugdymą(si). Kokia bus jo vidinė motyvacija. Ar stiprus bus jo emocinis stuburas. Kokie bus socialiniai įgūdžiai. Ar mokės mokytis. Kritiškai mąstyti. Formuluoti klausimus. Rasti reikiamą informaciją. Kai pagalvoji, ikimokykliniame ir pradinės mokyklos amžiuje reikia tiek daug išmokti apie šį pasaulį…uch!

Tad kai pradėjau galvoti apie mokyklą, iškart susimąsčiau apie tai, koks turėtų būti geriausios mokyklos pavadinimas. Ambicinga? Žinoma! Bet geriau nė nepradėti, jei ruoši save nesėkmei. Ruoškis sėkmei suprasdamas, kad gali ne tik skristi, bet ir kristi. Bet kiekvienas suklupimas – puiki galimybė tęsti kelionę vis tvirčiau stovint ant kojų.

Man labai norėjosi sieti mokyklos pavadinimą su Lietuvos istorija. Su svarbiu Lietuvai žmogumi. Su moterimi. Kodėl būtent su moterimi? Todėl, kad Lietuvoje vis dar labai stiprūs stereotipai. Be to, be Barboros Radvilaitės nelabai ką ir žinome. Kokia kita karališka moteris iškyla, kai galvoju apie Lietuvą? Man – tik vienintelė mūsų karalienė Morta, karaliaus Mindaugo žmona. Be to, kad Morta buvo vienintelė karalienė, ji buvo ir pirma ryški moteris mūsų valstybės istorijoje, turėjusi nemažai įtakos. Jos jautrumas artimiesiems ir rūpestis valstybės reikalais susieti su esminiais įvykiais kuriant Lietuvos karalystę. Karalienė Morta aktyviai dalyvavo politiniame Lietuvos gyvenime, turėjo savo nuomonę visais klausimas. Būtent toks gebėjimas ne tik įsiklausyti į kito nuomonę, bet ir turėti savo nuomonę bei gebėti ją pagrįsti, manau, yra itin svarbūs XXI amžiaus žmogui. Nes, žinia, dabar jau net personalo vadyboje įsigali tokie terminai kaip „opinion of the crowd”, t.y. nebe „opinion of the management”, nes dabar – kaip niekada anksčiau – yra svarbus kiekvienas žmogus. Priimti sprendimus ir kritiškai mąstyti turi nebe tik karaliai 🙂

Karalienės Mortos valdymo – nors ir trumpo – metu į Lietuvą atkeliavo daug mokslo ir kultūros naujovių. Kadangi Karalienės Mortos mokykloje ugdymo procesą grįsime naujausiais moksliniais tyrimais, įrodančiais, kaip mokosi žmogus, manau, tinkamesnio pavadinimo už šį net ir norėdamas nerastum. Neabejoju, kad pradinėje mokykloje vaikai mokosi per konkrečias patirtis, kad vienas svarbiausių uždavinių ir susieti turimą informaciją su nauja. Karalienės Mortos mokykloje bus taikomi aktyvaus mokymo(si) metodai, kurie, mano giliu įsitikimu, yra tinkamiausi XXI amžiaus mokiniams.

Galiausiai paskutinis argumentas – Karalienės Mortos premija, kuri yra skiriame kūrybiškiausiems Lietuvos vaikams. Kadangi vedu nemažai seminarų apie kūrybiškumą, visada pabrėžiu, kad kūrybiškumas yra žmonijos tobulėjimo pagrindas. Jeigu A.Einšteinas nebūtų buvęs kūrybingas, jeigu T.Edisonas nebūtų buvęs kūrybingas, jeigu D.Kahnemanas nebūtų buvęs kūrybingas, tai šiandien mes kaip žmonija nebūtumėme ten, kur esame. Kūrybiškumas yra būtinas visur: matematikoje, fizikoje, biologijoje, ekologijoje…ne tik dailėje, šokyje, muzikoje ar literatūroje. Kaip teigia seras K.Robinsonas, mokyklos žudo kūrybiškumą. Kad nebūtų žudomas kūrybiškumas, turi būti ir štai taip. Ir taip ir bus! Tai bus nauja, nematyta, nepatirta. Ir ši mokykla turės šaknis Lietuvos istorijoje, tačiau bus sukurta XXI amžiaus vaikams.

Ir, žinoma, pedagogai. Žinot, kas būtų (tikriausiai) juokinga, jei nebūtų labai graudu? Tai, kad mes visi savo vaikams norime geriausio mokytojo, tačiau nenorime, kad mūsų vaikai stotų į pedagogiką. Paradoksalu, ar  ne? Kai tik pasiklausai tėvų, tai jie norėtų, kad jų vaiko mokytojas būtų išprusęs, gebėtų kalbėti užsienio kalba, būtų energingas, žavingas, puikus oratorius, domėtųsi kvantine fizika (na, gerai, čia šiek tiek perlenkiau:)) ir mažų mažiausiai keletą kartų per mėnesį eitų į teatrą, o televizoriaus nežiūrėtų arba žiūrėtų tik Discovery – nes juk toks mokytojas perteiks tai, ko labiausiai reikia mūsų vaikams, ar ne?! Aš – patikėkite – irgi noriu tokio mokytojo savo vaikams. Tokių mokytojų. Deja, visi žinome, kad dažniausiai – jeigu gali įstoti į tarptautinius arba mediciną – tai net jeigu ir labai myli vaikus, stosi ten. Ir savo vaiką raginsi ten stoti, nors ir matysi, kad jis būtų fantastiškas pedagogas kitų žmonių vaikams! Vietoj to, kad džiaugtumėmės, mes bandome jį atkalbėti… Kodėl? (Klausimas retorinis).

Taigi mano tikslas – kaip ir su Vaikystės Sodu – pritraukti žmones, kurie tiki. Kurie tiki, kad švietimas ne tik gali, bet ir privalo būti kitoks. Ir žinau, kad taip ir bus. O tai jau yra puiki pradžia, ar ne?!

Medalis (įrašo iliustracija) – J.Kalinausko, skirtas Lietuvos Karalienės Mortos karūnavimo 750-mečiui paminėti.

 

Šis įrašas – apie Vaikystės Sodą ir apie Karalienės Mortos mokyklą. Nes šiandien – ypatinga diena.

Šiandien – gimtosios kalbos diena. Pernai šią dieną Vaikystės Sodas gavo apdovanojimą. Šiandien sakiau kalbą  Kultūros ministerijoje šių metų laureatams ir iš tiesų širdis dainavo. Dainavo, nes man šis apdovanojimas yra labai svarbus. Nes aš lietuvė. Nes ir mano mama, ir mano anyta – kalbos redaktorės (beje, anyta šiandien gavo geriausios metų redaktorės apdovanojimą!). Svarbus, nes Vaikystės Sodo pavadinimas nebuvo tiesiog vienos dienos romanas – tai buvo dešimtmečio ryšys, kuris perėjo ir ugnį, ir vandenį. Todėl mano akyse ir mano širdyje nėra gražesnio pavadinimo už “Vaikystės Sodas” (atsiprašau visų įsižeidusių). Myliu jį iki begalybės ir atgal. Dievinu taip, kaip savo vaikų vardus, kurie privers mano širdį smarkiau plakti tol, kol ji apskritai plaks.

Todėl šiandien buvo ir ta diena, kai labiausiai norėjosi pristatyti ir naująjį Vaikystės Sodo logotipą. Nes tai simboliška dėl kelių priežačių: dėl pernai gauto apdovanojimo, dėl pavadinimo prasmingumo ir dėl to, kad šiandien yra puiki diena naujai pradžiai.

Prisimenu, kad tądien, kai pristačiau pirmąjį išsirinktą Vaikystės Sodo logotipą, buvo daug nuomonių, kad jis – per margas, visko per daug ir t.t. ir pan. Bet aš tada žinojau, kad noriu būten jo. Ir tiek. Pirmasis logotipas buvo meno kūrinys, kuris atspindėjo mano idėją. Ir visa kita man nebuvo svarbu.

Šiandien mūsų pirmasis logotipas pasitraukia į antrą planą, tačiau – kaip pirmasis Vaikystės Sodo logotipas – jis visada išliks pirmame plane. Ir kaip nuostabus kūrinys – lygiai taip, kaip ir apdovanojimas už puikų pavadinimą – turės garbingą vietą Vaikystės Sodo istorijos galerijoje.

Žinote, kaip yra sakoma: iki septynerių (maždaug) metų vaikas mąsto konkrečiai, o po to – jau ir abstrakčiai. Pirmasis logotipas buvo labai konkretus – buvo ne simbolis ir ne metafora, bet tiesiogiai atspindėjo Vaikystės Sodo dvasią: chaosą, begalybę visko daug ir tuo pačiu naivumą bei vaikišką šilumą. Naujasis logotipas – kaip jau bręstantis žmogus – atspindi abstraktų mąstymą: metaforas, simbolius. Nusivylimus. Nusvilimus. Vėjo nugairintą odą ir keletą žilų gijų plaukuose, kurios atsirado ne iš vėjavaikiškumo ir naivumo, o iš begalinio susikaupimo ir ne visada malonaus realybės suvokimo.

Suprantu, kad ne visi supranta metaforas ir simbolius, bet juk negali pykti dėl to, kad ketverių metų vaikas nemąsto abstrakčiai. Tiesiog jis dar nėra tam pasiruošęs. Aš jau buvau (esu) pasiruošusi. Ach, kad jūs žinotumėte, kiek tas procesas užtruko…atrodė, kad visą amžinybę! Mat iš pradžių aš kategoriškai atsisakiau logotipą keisti. Žinote, kaip tie dvimečiai, kurie įsikabina į jau visiškai išaugtą sijoną ir niekaip negali jo atiduoti vaikui, kuris jam būtų geras… For some freakin’ reason, kaip sakant. Vėliau pamažu pradėjau girdėti argumentus, koks turi būti logotipas: kad “sodas” nereiškia, kad tai turi būti žali sodinukai, o “vaikystės” nereiškia pliušiniai žaislai ir vaikai. Yra daugybė dimensijų.

Beje, ką akcentuoja Vaikystės Sodas? Ar prisimenate? Juk VS akcentuoja kūrybiškumą, raštingumą, emocinį intelektą, matematiką ir gamtos mokslus. Ar žinote, koks žaislas labiausiai skatina kūrybiškumą? Pažiūrėkite dar kartą į logotipą. Taip, kaladėlės! Ankstyvajame matematiniame ugdyme turime tokį terminą – liestinukai. Tai yra konkretūs daiktiniai objektai, leidžiantys atlikti matematinius veiksmus, kurie yra tinkami ikimokykliniame amžiuje. Ir vėl – kaladėlės. Gamtos mokslai ikimokykliniame amžiuje yra labiausiai siejami su gyvūnais, paukščiais ir augalais. Vėl pažiūrėkite į logotipą. Galėčiau dar ilgai vardinti, kodėl iš visų siūlytų logotipų pasirinkome būtent šį.

Liko spalvos. Pradžioje pasiūlė ryškias, bet aš net pagalvoti nenorėjau apie ryškias spalvas. Visų pirma man atrodo, kad ir taip pasaulis aplink yra svaiginančiai ryškus. Visų antra – kas sakė, kad vaikams reikia ryškių spalvų?! Galiausiai – ir senasis logotipas – mėlynas. Jau nekalbant apie tai, kad visi, kurie bent minimaliai (kaip ašJ) domisi spalvomis, žino, kad mėlyna spalva reiškia energiją, profesionalumą ir pasitikėjimą.

Vaikystės Sodo mėlyna spalva buvo nuo pirmos jo dienos – norėjau, kad spalva atspindėtų tai, kas esu aš, o aš esu mėlyna. Skirtumas tas, kad romantizmą (rožinė spalva) pakeitė patikimumo (rusva) spalva. Ir man be galo norėjosi solidaus skandinaviško jausmo. Teisybę pasakius, su tom spalvom vargome daugiausiai, nes vis man neįtikdavo. Tad dėl ko ko, bet dėl spalvų esu labiausiai patenkinta. Kai pamačiau tą variantą tarp visų kitų, iškart ŽINOJAU, kad šis yra TAS. Taip jau yra su manimi – aš ŽINAU, ir tiek. Ir būtent tai yra tas variklis, kuris nuolat skatina judėti į priekį ir eiti nepramintais takais.

Kadangi užmigau rašydama šį įrašą (atsibudau paryčiais: kompiuteris nukritęs ant žemės, šviesos plieskia…), bus tęsinys, kodėl mokyklos vardas yra toks, koks yra.