primaryheadmasteris, Author at „Vaikystės sodas“

Visi įrašai

MOKSLO NAUJIENOS. Kas galėtų pagerinti vedybinius santykius?

2013 04 08

Tikriausiai pažįstate porų, kurios namų ruošos pasidalijime siekia visiškos lygybės, pavyzdžiui, šįkart indus plaunu aš, kitą – tu, sauskelnes pakeičiu aš, kitąkart – tu. Tačiau pasak naujų tyrimų, lygus darbų pasidalijimas atliekant juos paeiliui nėra geriausias kelias į kokybiškus santykius. Faktai rodo, jog šeimos santykiai stiprėja, jei namų ruošos darbai atliekami KARTU su sutuoktiniu.

„Mes tyrėme, ar sutuoktiniai patenkinti darbo pasidalinimu. Išsiaiškinome, jog visai nesvarbu, kas ką darė, bet žmonos buvo labiau patenkintos pasidalinimu, jei dirbo kartu su vyrais,“ – teigia dėstytoja Erin Holmes, kartu su studentais iš Misūrio ir Jutos universitetų atlikusi tyrimą, spausdintą The Journal of Family Issues. Buvo stebėta, kaip 160 porų dalinosi namų ruošos darbais ir vaikų priežiūra. Tyrimo tikslas – išsiaiškinti, kas galėtų pagerinti vedybinius santykius.

Paaiškėjo, jog bene svarbiausias veiksnys – tėvo ir vaikų bendravimo kokybė. Moterims stiprus tėvo ryšys su vaikais reiškia, jog ir jų su vyru santykiai turi gerą ateitį. Tyrėjai vertino tėčių įsitraukimą į įvairias veiklas – žaidimą su vaikais, bendrus pomėgius, pagalbą mokantis. Pasirodo, netgi toks paprastas užsiėmimas, kaip knygos vakarais paskaitymas ar pokalbis apie tai, kas nutiko per dieną, antrosios pusės yra be galo vertinamas. Tad tėtis turėtų žinoti, jog jam pagerinus ryšius su vaikais, išlošia VISI.

Daugumos porų amžius buvo 25-30 metų bei jos augino vaikus iki 5 metų. Šis gyvenimo tarpsnis poroms su mažais vaikais realiai gresia rimtais santykių išbandymais. Pasak ankstesnių E.Holmes tyrimų, tapus tėvais tiek vyrams, tiek moterims dramatiškai padaugėja pareigų namuose. Gimus pirmagimiui, tėčiams jų padaugėja maždaug dvigubai, užtat mamoms… daugmaž penkiagubai.

Nors meilėje ir namų ruošoje teisybės ieškoti neverta, tačiau Holmes statistinė analizė tam tikra prasme patvirtina posakį happy wife – happy life (laiminga žmona lygu laimingas gyvenimas). Kai žmonos patenkintos darbo pasidalijimu, ABU sutuoktiniai tikina vedybinius santykius pagerėjus.

Nuotr. by sean dreilinger

Maži vaikai pritaria sąžiningoms dalyboms, bet dažnai realybėje veiksmai su tokiomis kalbomis prasilenkia…

Toks tyrimas atliktas šiemet Bostono universitete. Išvadose pažymima, jog nors vaikai labai palaiko sąžiningumo idėjas, tokias, kaip kad reikia dalintis, bet gyvenime atsiradus progai pasidalinti dažnai elgiasi priešingai.

Tai tikrai nieko nauja, tačiau šio reiškinio nagrinėjimui retai paskiriamas visas atskiras mokslinis darbas. Pažvelgę į tai nauju kampu, tyrėjai pateikė akivaizdžių šio kalbų ir veiksmų neatitikimo įrodymų bei toliau gilinasi į galimus paaiškinimus, kodėl su amžiumi tas neatitikimas mažėja.

Pirmoje tyrimo dalyje vaikai nuo trejų iki aštuonerių metų nedvejodami tvirtino, jog jie turėtų dalintis su kitais po lygiai, o tie kiti irgi turėtų daryti tą patį. Nepaisant to, vaikams lygios dalybos realybėje buvo per sunki užduotis iki pat septynerių ar net aštuonerių.

Antroje tyrimo dalyje 7-8 metų vaikai teisingai nusakė, jog jie pasidalintų po lygiai. O štai 3-6 metų vaikai irgi nemelavo – tik jie teisingai nuspėjo, kad „dalintųsi“ savo naudai. Beje, tyrėjai atmetė galimybę, jog jiems paprasčiausiai pritrūktų valios. Spėjama, jog nors trimečiai ir pažįsta bei pripažįsta normą dalintis po lygiai, jos reikšmė vaikams auga kartu su amžiumi, kuomet pats dalijimasis tampa vertybe.

Nuotr. „SXC”

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

išpūstas kiaušinis;
žirklės;
rudas ir juodas kartonas;
dvipusė lipni juosta;
kempinėlė;
rudas guašas;
judančios akytės (jas galima pasigaminti ir patiems);
truputis rudo ir geltono modelino (arba plastilino).

DARBO EIGA:

Kempinėle nudažome kiaušinį rudais dažais.

Paliekame išdžiūti. Rekomenduojame užmauti kiaušinį ant kokio nors pagaliuko ar pieštuko, taip lengviau dažyti ir džiovinti.

Iš juodo kartono iškerpame pelėdai koją-nagučius. Įstatome koją lukšto apačioje į skilutę ir pritvirtiname kiaušinį prie pagrindo (tai gali būti kartonėlis su modelinu).

Iš rudo kartono iškerpame du sparnelius ir dvi lašo formos dalis, tai bus pelėdos akys. Lašo formos kartono kraštelius smulkiai pakarpome, atrodys kaip plunksnos.

Viską pritvirtiname prie kiaušinio dvipuse lipnia juosta.

Akių vietoje priklijuojame judančias akis.

Iš geltono ir rudo modelino arba plastilino suformuojame kirmėliukus, juos sujungę pritvirtiname snapą.

PASTABA: Tėvelių priežiūra/pagalba atliekant darbelį – BŪTINA!

Kai kurių iš mūsų namuose gyvena ne mergaitės, o penkiametės princesės. Mums neramu, kad mažųjų mėgstamiausias užsiėmimas – puoštis ir gražintis, kad jos savo gyvenimo jau neįsivaizduoja be lūpų blizgio ir nagų lako bei yra išprotėjusi dėl rožinės spalvos. Galbūt šiandien kuri nors ruošiasi į dar vieną gimtadienį princesių tema – jau trečiąjį nuo Naujųjų… Kas iš tų šiuolaikinių mergaičių išaugs – tuščiagarbės misės?

Maždaug tada, kai mūsų mažylės ima lankyti darželį, jos gali staiga virsti princesėmis. Ir virtusios neišlįsti iš jų kailio dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Jei prieš tai jūsų dukrą domino kubeliai, traukinukai ir kiti įvairūs dalykai, nuo tos akimirkos viskas, kas nėra princesiška, gali drąsiai lėkti sau į šiukšlių dėžę. O gal jūs buvote ta nėštukė, kuriai gydytojas ultragarso metu sušuko: „Sveikinu! Jūs turėsite mažą princesę!” Chmm, mergaičių tarsi nebėra – vietoj jų mes šiandien auginame princeses. Netgi dantistas pakviečia dukras sėstis į „princesės sostą”, kad galėtų apžiūrėti dantis. Jei kokiai kandesnei mamai išsprūsta: „Varge, gal jūs dar ir princesės grąžtą turit?”, ji gali būti nudelbta žvilgsniu it Piktoji Pamotė.

Kaip viskas pasikeitė…

Taigi, kaip tas princesizmas paveiks mažų mergaičių vystymąsi? Ar lakuoti nagučiai nieko nereiškia, ar tai jau pirmas žingsnis hiperseksualumo link? Turbūt daugelis mūsų neprisimena, kad pačios vaikystėje būtume tokiais kiekiais vartojusios rausvą spalvą. Arba turėjusios lėlę su, atsiprašau, papais. Normalu, kad ši naujoji mergaitiška kultūra daugeliui mūsų kartos mamų yra visiškai svetima ir kartu bauginanti – juk reiškinys akivaizdžiai galingas ir užkrečiantis.

Reikia neišleisti iš galvos ir to fakto, kad lūkesčiai mergaitėms per dvidešimt metų pasikeitė. Ne tai, kad iš esmės, tačiau jie išties tapo komplikuotesni. Viena vertus, mergaitės siekia ir pasiekia gerokai daugiau nei kadaise. Joms puikiai sekasi mokykloje, jų daugiau įstoja į aukštąsias mokyklas. Nuoširdžiai ir pagrįstai tikimasi, kad mergaitės gali pranokti ir pranoks berniukus. Tačiau tuo pat metu jos jaučia spaudimą vertinti save pagal tai, kaip atrodo. Pasak tyrimų, toks spaudimas smarkiai suintensyvėjo nuo mūsų laikų.

Todėl sudėtinga tokio progreso šešėlyje auginti dukrą ir mėginti suvokti, ar visi tie rausvumai ir blizgučiai – tai labai blogai ar tik pusė velnio? Ar leisti, ar neleisti tokiam mažam vaikui apsikarstyti karoliukais ir auskariukais? Kur tai veda? Kokį poveikį princesių kultūra įspaus mažų mergyčių sąmonėje – juk jos iš to mokosi, kokioms joms būti. Ar žaidimas Pelenėmis ir Snieguolėmis apsaugos jas nuo ankstyvo seksualinio gyvenimo ar kaip tik pastūmės ton pusėn? Ar dažnas spoksojimas į veidrodį nepavers jų narcizėmis?

Atsipalaiduoti ar ne?

Galima pamėginti įžvelgti princesių manijoje ir progresą – ženklą, jog silpnybė rausvai spalvai neatima iš mergaičių stiprybės ir ambicijų. Galbūt atėjo laikai, kai galima turėti viską – būti ir feministei, ir moteriškai; ir gražiai, ir stipriai; pelnyti ir nepriklausomybę, ir vyrų pritarimą. Gal reikia atsipalaiduoti ir taip labai nesigilinti į tuos blizgučius? Juk, perfrazavus Froidą, kartais princesė tėra princesė.

Be to, galima logiškai išmąstyti, kad princesiavimas – tik praeinanti fazė. Juk nė viena nepasiims savo princesės apsiaustėlio išvykdama studijuoti į kitą miestą – išaugs. Tad kam sukti galvą?

Tačiau troškimas tapti princese – tai galbūt pirmasis jūsų vaiko bandymas įsilieti į „meinstrymą”, masių kultūrą. Pirmasis pasidavimas įtakai, ateinančiai ne iš šeimos. Ir koks gi pirmas dalykas, kurį toji kultūra įdiegia mūsų mažei? Ne tai, kad ji sumani, stipri, kūrybinga ir smagi. Ne! Ji sužino, kad kiekviena mergaitė trokšta – ar bent jau turėtų trokšti – būti visų princesiškiausia.

Vietoj to, kad akcentuotų mergaičių šaunumą, pasitikėjimą savimi ir gebėjimą valdyti situaciją, ši kultūra ir iš to gimusi komercijos kryptis skatina perdėtą mergaičių domėjimąsi savimi ir ypač savo išore. Kitaip tariant, mergaitė mokoma jaustis pasaulio bamba, o ne pasaulio piliete, galinčia kurti grožį ir gėrį aplink save.

Kodėl jai reikia pūsto sijono

Maždaug trejų vaikai ima suvokti save kaip berniuką ar mergaitę ir imasi tyrinėti lytiškumo sąvoką visais įmanomais įrankiais, kuriuos aplinka jiems suteikia. „Princesiavimas” – tai vienas iš būdų rasti ir įtvirtinti savo moteriškumą. Pasak kai kurių mokslinių šaltinių, maži vaikai dar nesuvokia, kad lytis yra, kaip čia pasakius, „fiksuota” ir ji nesikeis. Dukrai gali atrodyti, kad štai ji miegoti nueis kaip mergaitė, o prabus gal jau berniukas. Todėl mažyles gali imti traukti rausvi ir blizgantys princesių apdarai, nes taip jos tarsi pasitvirtina sau, jog tikrai yra mergaitės.

Tačiau princesių bumas taip pat skiepija mergaitėms mintį, jog kaip atrodai – tas ir esi. Daugybė tėvų visai neakcentuoja pasakų ir istorijų, iš kurių tos princesės kilusios – dažnai todėl, kad netrokšta, jog jų dukros įsijaustų į bejėgių plaštakių vaidmenį ir turėtų vienintelį tikslą – susimedžioti vyrą.

Gera žinia ta, jog ne visos tos pasakos tokios jau prastos. Yra pakankamai pasakų, kuriose princesės yra išmintingos, išradingos, kilnios ir kuklios būtybės, prireikus gebančios pademonstruoti vidinę stiprybę. Deja, visa tai nubraukus, telieka blizgesys… Tad skaitykite mergaitėms pasakas!

Tai ką gi daryti?

Nėra jokio reikalo drausti žaisti princesę, ypač jei jūsų dukrą jau paveikė šie magiški kerai. Vaikai dievina fantazuoti, jog jie – karaliai. Tiesiog reikia pasirūpinti, kad jiems būtų prieinama ir daugiau knygų, žaidimų, temų, į kurias jie taip pat galėtų visa širdimi pasinerti.

Privalu įsisąmoninti, kur tas „princesiavimas” gali nuvesti: noro turėti lūpų blizgį ketverių ir rengtis aptemptais rūbais penkerių. Mums, tėvams, iššūkis štai koks – kad princesė nevirstų stereotipine „fifa” (lietuviškai – tuštute…), o atrastų savyje kur kas didesnių ir linksmesnių dalykų.

Kaip pasukti karūną į kitą pusę

Pasakokite pasakas apie Pelenę ir panašias į ją. Pasaulyje paplitę tūkstančiai pasakų versijų, kuriose dominuoja stiprios, išdidžios ir darbo nebijančios merginos. Kas gi, jei ne drąsi ir nuoširdi dukrelė ryžtasi pavojams, kad tesėtų kadaise tėvo duotą pažadą už raudoną gėlelę? O ar ne nuoširdi ir tikromis vertybėmis galinti pasigirti mergina gali pamilti geros širdies pabaisą, kurį jos meilė pavers princu?
Neribokite mergaitiškais laikomų daiktų – plėskite asortimeną. Nieko tokio, jei vaikas myli savo Barbę. Tiesiog duokite dukrai idėjų ir medžiagų, kaip savo lėlėms pastatyti tvirtovę, kubelių pilį. Nieko baisaus, jei statydama bus su tiara…
Suteikite dukrai galimybę rinktis. Vietoj kategoriškų draudimų geriau nuspręskite, ką dar galite pakęsti (būkite karališkai išmintingi). Leiskite dukrai rinktis iš to, kas jums priimtina. Pavyzdžiui, galbūt lakuoti nagai jums atrodo dar ne tokia baisybė, kaip dažytos akys.

Neleiskime praryti savo dukrų

● (Ne)lavina vaizduotės. Pegė Orenštein knygoje „Pelenė prarijo mano dukrą” sveikai ir išmintingai „preparuoja” princesių ir rausvosios invazijos fenomeną. Ji pakalbino vieną iš „Disnėjaus” animacijos studijos vadovų, kūrusį „Disnėjaus princesių” koncepciją. Pasak jo, princesės vysto mergaičių vaizduotę. Tačiau tyrimai rodo kitką – per piešimo užsiėmimus berniukai gali vaizduoti save bet kokiame kailyje. Jie gali sakyti: „Šitas vabzdys (debesis, automobilis ar dešrainis) – tai aš!“ O štai mergaitės beveik visos virsta uniformuotomis princesėmis, fėjomis ar balerinomis…

● Prekybininkams – sava vaga, tėvams – sava. Kas kaltas dėl šios iki koktumo rausvos invazijos? Ar prekybininkai, kurie gamina vis daugiau patologiškai saldžių, nudailintų „štampuočių” ir akį rėžiančiai seksualių lėlių? O gal tėvai (tetos, močiutės), kurie tuos žaislus perka? Verta žinoti, kad mokslininkai nustatė, jog žaislų pasirinkimas yra paveldimas, kitaip tariant, įgimtas, o ne įgytas. Pasirodo, netgi beždžionės patelės mieliau renkasi lėles nei mašinytes. Tačiau tie patys mokslininkai teigia, jog mergaites ir berniukus skatinant žaisti kartu plečiasi jų interesų sritis ir gebėjimai. Išvada: nors žaislų gamintojams ir naudinga kurti žaislus, skirtus būtent mergaitėms ar berniukams, tėvų užduotis – žiūrėti, kad tų žaislų būtų visokių, ir organizuoti „mišriai” kompanijai skirtus žaidimus.

● Graži, vadinasi – laimiga? Knygoje cituojamas JAV atliktas tyrimas, nustatęs, jog nuo 2000 iki 2006 metų mergaičių susirūpinimas savo išore ir svoriu smarkiai išaugo, dėl to jos patyrė daugiau streso ir įtampos, užfiksuota daugiau depresijos atvejų, tarp paauglių padaugėjo savižudybių. Tokia statistika patvirtina tėvų intuityvų pojūtį, kad seksualios Bratz lėlės turi žudantį poveikį – švelniau tariant, jos lėtai ėda vaikų sąmonę. Psichologai tvirtina, kad kultūrose, kur seksualus elgesys tampa norma, mergaitės nutolsta nuo savo kūno ir troškimų. Jos ima sieti savo išvaizdą su tuo, kaip jos jaučiasi. O juk jei plaukučiai gražiai garbanoti, dar nereiškia, kad tavo kūnas šiandien dainuoja gyvenimą. Deja, tu neišmokai girdėti nei jo, nei savo nuotaikų… Taip depresija tyko ne už kalnų, o už kampo.

O jei taip… pro pirštus?

Tėvus kartais vilioja pažvelgti į tą „princesiavimą” pro pirštus. Juk ir taip yra tiek daug su auklėjimu susijusių rūpesčių. O mūsų energija, pripažinkime, su kiekvienu vaiku vis mąžta, o štai tolerancijos ribos vis plečiasi… Tad jei gimtadienis „Spa” tema suteiks mūsų šešiametei laimės, kodėl gi ne. Juk mergaitės yra mergaitės, ar ne?

Tačiau kaip tik dėl to turime skirti daugiau dėmesio tam, kas vyksta jų gyvenimuose. Pasak Amerikos psichologų asociacijos, komercializuota šių laikų mergaitiška kultūra akcentuoja išorinį grožį ir seksualumą, o tai reiškia, kad jos lengviau gali įpulti į labiausiai tėvus gąsdinančias duobes: depresiją, valgymo sutrikimus, iškreiptą kūno suvokimą, rizikingą seksualinį elgesį. Remiantis ne vienais tyrimais, vis daugiau merginų sprendžia apie savo kūną pagal tai, kaip jis atrodo kitiems. Ir net du trečdaliai nėra juo patenkintos, jaučia gėdą ir nerimą. Turbūt nereikia sakyti, kaip tai veikia pasitikėjimą savimi. Ir, pasirodo, ne tik fizinėje, bet ir akademinėje plotmėje.

Nesuteikia ši naujoji seksualumo banga ir daugiau laimės seksualiniame gyvenime užaugus. Pasak JAV profesorės Deboros Tolman, kuri tyrinėja paauglių merginų troškimus: „Į klausimus apie susijaudinimą, apie tai, ką jaučia jų kūnas, jos atsako apibūdindamos, kaip, jų nuomone, jos tuo metu atrodo. Tenka priminti, kad gražiai atrodyti – nėra jausmas.”

Taigi sudėtinga eiti ir vesti dukrą už rankos slidžiu keliu, kuris dažnai skatina painioti asmenybę su įviazdžiu, saviraišką su išvaizda, moteriškumą su vaidyba, malonumą su malonumo teikimu, seksualumą su seksualizacija.

Dar šis tas, ką vertėtų žinoti apie Barbę

Visų pirma, tiesiog įdomu žinoti faktą, jog Barbės pirmtakė Lilli buvo žaisliukas suaugusiems vyrams, sukurtas pagal pokarinių komiksų personažą bulvariniame vokiečių laikraštyje. Šita Lilli dievino du dalykus – seksą ir pinigus bei nieko daugiau neveikė, kaip tik kaitaliojo turtingus meilužius. Savaime suprantama, ją pardavinėjo ne žaislų parduotuvėse, bet baruose ir tabako kioskuose. Ją buvo madinga dovanoti, na, kaip čia pasakius, kaip juokingą dovanėlę su „mintimi“.

Vėliau iš vokiečių lėlės gamybos teises perpirko amerikiečiai „Mattel“, kuri ėmėsi švarinti jos biografiją, kad ji atrodytų nepriekaištinga. Mat vis dėlto buvo nuspręsta orientuoti šią pupytę į vaikus. Nepaisant dedamų grandiozinių pastangų, naujoji Barbė kelią į vaikų ir tėvų širdis skynėsi labai sunkiai. Bijodami, kad suaugusios merginos figūra gali atbaidyti tėvus, kai kurie pardavėjai net atsisakė ja prekiauti. Motinos baiminosi, jog itin moteriškų formų lėlės nėra tinkami žaislai mergaitėms. Tuomet rinkodaros specialistai patarė reklamuoti lėlę kaip priemonę mokyti mergaites moteriškumo ir išvaizdos subtilybių, tarsi tarpininkę tarp mamos ir dukters. Tuometinėse reklamose skambėjo: „Ji mokysis iš tavęs, bet Barbė jums padės. Stebėk, kaip duktė rengia lėlę drabužėliais, modeliuoja jos plaukus, kartu svajokite apie ateitį…“.

Nors lėlė galiausiai išpopuliarėjo, psichologai rimtai susirūpino, kad Barbė ugdo mergaičių elgesio stereotipą, kuris daro žalą tiek visuomenei apskritai, tiek atskirai asmenybei. Keičiasi mergaičių psichologija – jos įgyja vaikams nebūdingo manieringumo, šaltumo ir ankstyvo seksualumo. Rengdamos Barbę, mergaitės beveik formuoja savo gyvenimišką credo – būti aikštinga lėle kažkieno rankose.

Jei Barbė taptų gyva

Barbei dažniausiai prikaišiojama dėl figūros: esą ji taip neatitinka sveikos moters kūno anatomijos, kad lėlėmis besižavinčios ir į jas norinčios būti panašios moterys rizikuoja susirgti anoreksija. Patys didžiausi kritikai nepasivargino suskaičiuoti, kad jeigu moteris norėtų tokio kūno kaip Barbės, ji turėtų būti 2 m 14 cm ūgio, sverti 52–55 kg, o krūtinės, liemens ir klubų apimtis atitinkamai siekti 95–120 cm, 45–57 cm ir 75–90 cm. Įstabaus biusto savininkė turėtų avėti 33 dydžio batus. Šių, turbūt, jai tektų ieškoti vaikų skyriuje. Jos pilve tilptų tik pusė kepenų ir vos keliolika centimetrų žarnų, tad susilaukti mažylio jai tikrai būtų neįmanoma. Be to, tokiai moteriai trūktų 17–22 proc. kūno masės, reikiamos normaliai vaisingumo funkcijai palaikyti. Plonas ir ilgas kaklas nenulaikytų galvos, o rankos būtų tik perpus trumpesnės už kojas (normalios moters rankos sudaro 80 proc. kojų ilgio). Taip atrodanti dama vaikščioti galėtų tik keturiomis, nes dėl itin mažų pėdų ir griozdiškos krūtinės vos pabandžiusi atsistoti virstų veidu į žemę.

Prof. Janina Tutkuvienė yra rašiusi, jog „antropologinėje literatūroje teigiama, kad lėlės Barbės figūrą populiacijoje galėtų turėti viena iš 150 tūkst. moterų. Tad ši neseniai 50 metų atšventusi lėlytė, pasiūlyta žaisti mažoms mergaitėms ir taip formuoti jų požiūrį į neva gražų kūną, buvo sukonstruota iš ypač retos moters kūno požymių kombinacijos.“

Vis dėlto kadaise kaltinta tuo, jog jos dėka mergaitės įsitaiso valgymo sutrikimų ir nevertina mokslo, Barbė, reikia pripažinti, evoliucionavo. Papilnėjo ne tik jos liemuo, bet galbūt ir smegenys, nes kuo ji tik nedirbo – buvo ir sesele, ir veterinarijos gydytoja, ir net astronaute. Reikia įvertinti jos 50 metų trunkantį ryšį su Kenu (išskyrus trumpalaikius pykčius…), o 2012-aisiais ji net buvo nusiskutusi savo puošniuosius plaukus, solidarizuodamasi su vėžiu sergančiais vaikais. Galiausiai atėjo diena, kai galime ją išvysti štai tokią:

Garsioji blondinė be makiažo, strazdanota, spuoguota, patinusiais paakiais, ataugusiomis plaukų šaknimis ir kabėmis… Tai – tikriausiai natūraliausia jos išvaizda, labiausiai primenanti realų žmogų (bent jau iš ryto). Ir ką? Ar žinote, jog toks įvaizdis tautai visiškai nepatiko ir atgarsis buvo labai negatyvus? Nuotraukai pasirodžius internete, komentatoriai rašė: „Akivaizdžiai serganti lėlė? Ar jai pagirios, ar inkstų problemos? Koks vaikas galėtų jos norėti?“ Tad ar gali Barbė kada nors laimėti? O gal žmogiškai natūrai būdinga susikurti stabus ir paskui juos versti?…

Straipsnis spausdintas „Mažylio“ žurnale

Remtasi P.Orenstein knyga „Pelenė prarijo mano dukrą”

Nuotr. by Treasures and Tiaras Kids Parties, www.flickr.com

Naujausi tyrimai Ajovos universitete patvirtina tai, ką daugelis moterų įtarė jau seniausiai – nėštumas išties visam laikui pakeičia moters pėdos dydį ir formą.

Suplokštėjusi pėda – įprasta nėščiųjų problema. Pėdos skliautas suplokštėja, kaip manoma, dėl papildomo svorio ir padidėjusio sąnarių bei raiščių laisvumo, kuriuos sąlygoja organizme nėštumo metu pakitę hormonai, ruošiantys moters kūną gimdymui. Pasak naujo tyrimo, kovo mėnesį publikuoto žurnale American Journal of Physical Medicine & Rehabilitation, suplokštėjusi pėda gali vėliau ir neatsistatyti.

„Girdėjau moteris skundžiantis, jog po nėštumo pasikeitė batų dydis, bet medicininėje literatūroje nieko apie tai neradau, – sako Neil Segal, tyrimą vykdęs medicinos mokslų daktaras, ortopedas reabilitologas. – Norėdami patvirtinti tai moksliškai, išmatavome moterų pėdas nėštumo pradžioje ir po gimdymo praėjus penkiems mėnesiams. Išsiaiškinome, jog pėdos pokyčiai yra faktas.“

Ajovos universiteto studijoje dalyvavo 49 besilaukiančios moterys. Tyrėjai išmatavo jų pėdos skliautą judant bei ramybės būsenoje pirmo trimestro metu ir vėliau, po gimdymo. Paaiškėjo, kad 60-70 proc. moterų pėdos pailgėjo ir paplatėjo.

Konkrečiai, tyrimas įrodė, jog skliauto aukštis ir tvirtumas žymiai sumažėjo, palyginus su tuo, koks buvo nėštumo pradžioje, o tai sąlygojo atitinkamus pėdos ilgio pokyčius (nuo 2 iki 10mm). Kita vertus, nepastebėta, jog būtų pakitęs ir svorio pasiskirstymas pėdoje. Tyrimo duomenimis, pėdą labiausiai pakeičia pirmasis nėštumas, o štai antras, trečias ir kiti daugiau pokyčių nebesukelia.

Žinoma, kad moterys, ypač gimdžiusios, žymiai dažniau už vyrus kenčia dėl raumenų ir kaulų sistemos problemų. Gali būti, jog būtent pėdų pokyčiai nėštumo metu paaiškina, kodėl, lyginant su vyrais, joms rizika ateityje patirti artrito skausmus pėdose, keliuose, klubuose ir stubure yra didesnė. Taigi mokslininkai tęsia tyrimus šia linkme, o tai pat siekia rasti būdų, kaip apsaugoti moters kaulus bei raumenis nėštumo metu.

Nuotrauka „SXC”

Vis noriu parašyti, kad mūsų Morta debiutavo teatre. Pati apie spektaklį rašyti nelabai galiu, nes man vien tai, kad girdėjau savo vaiko balsą, padarė šį spektaklį tokiu, kuriam nėra lygių. Mūsų Morta spektaklyje „Berniukas ir žuvėdros” (gegužę dar rodys ir Vilniuje, Mažajame teatre) įgarsino vieną iš žuvėdriukių (kitą įgarsino bendraamžė mergaitė, o jų senolę – Veronika Povilionienė). Morta įgarsino tą žuvėdrą, kuri yra tokia panaši į ją, kad, atrodo, jai net nereikėjo vaidinti. Kai mergaitės-žuvėdros pradėjo kalbėti, jų balsai atrodė panašūs, tačiau tuoj atskyriau Mortą iš tos švelnios ironijos jos balse, kurios gamta jai nepagailėjo. Kadangi Morta tikrai daug laiko ir energijos skyrė šiam įrašui (būdavo, kad grįžta jau kai broliai ir sesė miega), sėdėdama premjeroje žinojau, kokio sunkaus tik ką sulaukusios septynerių metų mergaitės darbo visa tai pareikalavo. Ir didžiavausi ja iki pasaulio krašto ir atgal. Ir kai ji išėjo į sceną nusilenkti su visais aktoriais, kai švytėjo vis prieinant kitiems pasidžiaugti ja, mačiau, kad jai visos tos pastangos atsipirko su kaupu, o aš pati negalėjau sulaikyti pasididžiavimo ašarų.

Apie patį spektaklį man gražiai parašė Meda Petrikaitė savo tinklaraštyje teatre:

„Berniukas ir žuvėdros“ – nesitikėjau, kad būna tokių spektaklių.
Jį žiūrint neįmanoma išlikti šaltam, abejingam ir ramiam. Neįmanoma sėdėti ir leisti mintims sklandyti ore – tu visas scenoje, kiekvienas tavo ego čia ir dabar ir tu visas persismelkęs tuo spektaklio kvapu. Negali kitaip. Čia jau nekyla klausimas ar leisti sau išgyventi spektaklio būtį, ar ne – tu visas visas čia ir niekas niekada nepaklaus ar norėjai persismelkti tuo oru ir tomis mintimis, kuriomis rėkia spektaklis. Negali išeiti, palikti, išmesti – jis pernelyg paliečia visą tave ir jį išmesti būtų tas pats, kas atseikėti dalelę savęs ir numesti kažkur į jūros tolį…
Čia viskas atvira ir suaugusiojo akimis, ir vaiko. Vieną akimirką matai save dešimties, kitą – dvidešimties. Norisi atsistoti, pakeisti, sutramdyti, surėkti garsiai, kad viskas bus gerai ir siužeto vingius bent truputį pašvelninti – pernelyg skauda matyti, kaip vaikas bando išgyventi netektis, išėjimus, mamos ligas, o protarpiais – dargi draugystę, šiltas pamokas ir nuoširdumą. Jis dar atviras, pasiryžęs labai daug kam, jaunas, vaikiškai pamišęs ir daug kas jam dar labai svetima, bet gi tai visai nereiškia, kad jis nemoka jausti, išgyventi, patirti. Moka. <…> suaugusieji čia irgi atlieka didelę rolę – duoda daug gyvenimiškų pamokų, pastato vaikams pamatus ir neuždaro mažojo jausmų į narvą – leidžia išsiverkti, išsibūti, išsilaižyti skaudančias žaizdas. O po to – į gyvenimą, į realybę, kur net palikusiam vyrui galima pasakyti „Ačiū“, kur sūnaus prašoma nusišypsai ir turbūt po truputį pradedi tikėti, kad įveiksi viską, kas neleido mėgautis būtimi.
Žuvėdros čia – vaiko draugai. Kaip dovana už visas netektis, skaudulius ir nevaikišką vaikystę. Kaip padėka – tu išgyvenai, tu atsistojai, patikėjai… <…> Turbūt mūsų pačių mintys bežiūrint šį spektaklį atlieka ne mažesnį vaidmenį už pačius herojus. Turbūt daugelis išėjo nešinas vaikiška tvirtybe ir atviru protu.

Labai gražu, ar ne?

Mūsų Gertrūda Elena, žiūrėdama šį spektaklį, vietoje susigraudino. Neįtikėtina, kokie protingi yra vos ketverių metų vaikai. Mudvi sėdėjome greta p.V.Povilionienės, tai ji vis šypsojosi girdėdama Gertrūdos komentarus (nes ji komentavo ojojoi – gerai, kad moka komentuoti vidaus balseliu). Spektaklis patiko ir Vilhelmui, ir Augustui. Žodžiu, amžiaus cenzo nėra. Manau, kad spektaklis įdomus ir 4 mečiui, ir 40mečiui. Priverčiantis susimąstyti. Graudinantis. Pasibaigiantis akimirksniu, bet paliekantis daug minčių, kurios nepalieka ilgai po to, kai nutilo plojimai.

Mortai pasakėme, kad po premjeros kitą dieną važiuosime pirkti jai dovanos. Iš pradžių ji lyg ir norėjo LEGO, tačiau vėliau sugalvojo, kad vis dėlto nori ne LEGO, o vaikščiojančio šuniuko. Spėkite, kiek su juo žaidė?! Bet – kadangi vis apie jį pasvajodavo, o šįkart pažadėjome, kad tikrai galės išsirinkti sau dovaną – namuose atsirado lojantis pūkuotas dirbtinis šuo (atsidūstu…)

Mortai Sofijai patiko vaidinti. Mums patiko, kad jai buvo gera. Jau nekalbant apie tai, kad daug laiko praleido su seneliu, susipažino su režisieriumi Gela Kandelakiu ir suprato, koks sunkus (ir įdomus!) yra šešėlių teatro ir apskritai aktoriaus darbas. Tikiu, kad tokios patirtys leidžia vaikams pajusti pasaulį taip, kaip neleis jokios išgirstos istorijos ir – neabejojoju – net ir jei tai bus vienintelė Mortos patirtis teatre, ji jau visą gyvenimą į teatrą eis šiek tiek kitaip.

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

Popieriaus lapas;
Norimo paveikslėlio trafaretas (šį kartą naudotas kiaušinio trafaretas);
Guašas;
Teptukas;
Skutimosi putos.

DARBO EIGA:

Ant popieriaus lapo užpurkšti skutimosi putų.

Ant putų uždėti guašo lašelius. Kuo daugiau naudojame guašo, tuo margesį piešinį gauname.

Guašą ir putas atsargiai pamaišyti, pasklaidyti teptuku, jog spalvos šiek tiek susimaišytų, tačiau nesusilietų.

Ant putų ir guašo spalvų jūros uždėti norimo piešinio trafaretą, lapo nespausti.

Trafaretą atsargiai nukelti. Dažų ir putų perteklių galima nubraukti kietesnio popieriaus skiaute.

Gauname dailiai išdažytą margutį.

PASTABA: Tėvelių priežiūra/pagalba atliekant darbelį – BŪTINA!

Tokios išvados remiasi 20 metų trukusiais tyrimais, pradėtais su didele tuomet dar paauglių dalyvių grupe. Šis tyrimas šiandien laikomas pačiu informatyviausiu, įrodinėjant ilgalaikes patyčių pasekmes žmogui. Publikuota 2013 vasario mėn. „JAMA Psychiatry“ studija paneigia visuomenėje įsigalėjusią nuomonę, jog patyčios daro tik trumpalaikę žalą, kurios poveikis aukų yra išaugamas.

„Mes patys esame nustebę, kaip giliai ir smarkiai patyčios paveikia žmogaus gyvenimą ateityje, – teigia dr. W. E. Copeland, Duke Universiteto (JAV) Psichiatrijos ir elgesio analizės katedros bei šio tyrimo vadovas. – Psichologinė žala neišgaruoja šiaip sau vien todėl, kad žmogus užaugo ir iš jo niekas nebesityčioja. Tai lieka visam gyvenimui. Tad jei imtumėmės priemonių čia ir dabar, užkirstume kelią daugybei galimų problemų ateityje.“

Ankstesnių ilgalaikių tyrimų, vykdytų Suomijoje, išvados apie berniukus ir mergaites skyrėsi. Buvo nustatyta, jog berniukai patiria mažesnę ilgalaikę psichologinę žalą, nei mergaitės. Tačiau šis tyrimas rėmėsi sveikatos priežiūros istorijų įrašais, kurie neapėmė pilnų psichiatrinių stebėjimų.

Amerikietiškasis tyrimas yra žymiai platesnis bei informatyvesnis. Jame dalyvavo 1420 vaikų (9, 11, 13 metų). Įsitraukę į tyrimą 1993-iaisiais vaikai ir tėvai buvo kasmet apklausiami kol vaikams sukako 16 metų, bei periodiškai po to. Kaskart susitikus vaikų, be kita ko, buvo klausiama, ar per tris mėnesius iki interviu iš jų kas nors tyčiojosi, erzino, o gal jie patys tai darė kitiems. 421 dalyvis (26 proc.) prisipažino, kad iš jų buvo nors kartą pasityčiota; 887 teigė niekuomet tokių dalykų nepatyrę. Berniukai ir mergaitės pasidalijo daugmaž po lygiai. Beveik 200 (arba 9,5 proc.) prisipažino tyčiojęsi iš kitų; 112 iš jų buvo tik agresoriai, o 86 – tiek besityčiojantys, tiek aukos.

Iš 1420 vaikų, 1270 tęsė tyrimą ir suaugę. Vėlesnėse apklausose buvo domimasi jų psichologine sveikata. Suaugę, kurie teigė patyrę patyčias, o taip pat tie, kurie buvo ir aukos, ir agresoriai, dažniau priklausė padidintai psichiatrinių sutrikimų rizikos grupei, nei tie, kurie su patyčiomis susidūrę nebuvo. Jauni žmonės, kurie buvo tik aukos, buvo labiau linkę į depresiją, įvairius nerimo sutrikimus, panikos priepuolius bei agorafobiją (atvirų visuomeninių vietų baimę). Tie, kurie buvo ir aukos, ir agresoriai, be minėtų sutrikimų turėjo dar ir didelį polinkį į savižudybę. Buvę agresoriai pasižymėjo polinkiu į antisocialinį asmenybės sutrikimą (pasireiškiantį empatijos neturėjimu ir negebėjimu justi pagarbą tiek sau, tiek kitiems). Tyrėjai išskyrė ir kitus veiksnius, galėjusius prisidėti prie psichiatrinių sutrikimų formavimosi (neturtas, smurtas ar nestabili padėtis šeimoje).

Pasak mokslininkų, patyčios yra problema ir agresoriams, ne tik aukoms. Taigi patyčios, kurias laikėme beveik normalia ir tikrai jau ne siaubingai svarbia vaikystės dalimi, iš tiesų gali turėti labai rimtų pasekmių vaikų, paauglių ir suaugusiųjų gyvenime.

Tyrimas tęsiamas, stengiantis išsiaiškinti, ar patyčios turi įtakos seksualinės orientacijos formavimuisi.

Nuotrauka Bully by trix0r www.flickr.cm/photos/trixer/3531445744/

Išgirdę skambutį ir pasiūlymą: „Norime užsukti ir atlikti jūsų geriamojo vandens tyrimus“, neskubėkite džiaugtis, kad kažkas susirūpino jūsų šeimos sveikata. Veikiausiai skambina vandens filtrų pardavėjas, kuris apsilankęs gali prišnekėti daug netiesos. O kokia yra tiesa? Į tai atsako chemikas Valdas Šimčikas, UAB „Vandens tyrimai“ direktorius.

Turime kuo pasidžiaugti

Gamtoje esantį vandenį galima suskirstyti į tris grupes: paviršinis, gruntinis bei artezinis. Paviršinį vandenį sudaro ežerai, upės ir pan. Šio vandens perteklius laidžiu dirvožemio sluoksniu leidžiasi žemyn, kol pasiekia mažai vandeniui laidžius sluoksnius – vandensparas. Ant jų susikaupia gruntinio vandens sluoksnis. Dar giliau yra per šimtmečius susidaręs nuo paviršiaus poveikio izoliuotas artezinio vandens sluoksnis. Pirmajame sluoksnyje būna įvairių teršalų (pvz., iš gamyklų, ganyklų ar, tarkime, ne vietoje išmestų vaistų), visa tai gali patekti ir į gruntinį vandenį, o į artezinį jau nepatenka. Daugelyje didžiųjų pasaulio valstybių yra geriamas arba paviršinis, arba gruntinis valytas vanduo, nes prieinamų požeminio vandens išteklių nėra. O Lietuva jų turi daug, ir tai yra didžiulis mūsų turtas.

Pasitaiko sakančiųjų, jog, pavyzdžiui, Londone gėrė skanesnį vandenį nei mūsiškis. Tačiau tam, kad Londono vanduo būtų paruoštas gerti, su juo atliekama apie dvidešimt operacijų, o mes savąjį paprastai geriame po vienos operacijos – geležies pašalinimo.

Pasitelkus šiuolaikines technologijas geriamąjį vandenį galima padaryti iš daug ko. Žurnale „Nathional Geographic“ rašyta, kad Pekine ruošiamasi pereiti prie mechanizmo, kai visos nuotekos, subėgančios į kanalizaciją, bus išvalytos ir vėl paverstos geriamuoju vandeniu. Turbūt niekas nesiginčys, kad maloniau gerti natūralesnį produktą.

Minėti pagyrimai galioja geriamajam vandeniui, kuris tiekiamas vamzdynais centralizuotai. Individualių namų gyventojų padėtis vandens atžvilgiu gali būti prastesnė, jei šulinys ar gręžinys tesiekia gruntinį vandenį. Tuomet privalomas nedidelis cheminis tyrimas, kuriuo nustatoma, kokios rūšies vanduo jus pasiekia ir kokių medžiagų jame yra (jeigu yra) per daug.

Ar vamzdžiai visko nepablogins?

Dauguma centralizuotai tiekiamo vandens iki namų vamzdynais atkeliauja geras ir tinkamas gerti iš karto. Bet ar jis neužsiterš, keliaudamas senos statybos namo vamzdžiais? Seni metaliniai vamzdynai turi savybę kalkėti, taip pat juose kaupiasi geležis. Kartais tie nešvarumai nekenkdami tūno viduje, bet, būna, prasiveržia lauk. Vis dėlto tos kalkės ir geležis pavojaus sveikatai nekelia, nors vanduo su jais ir atrodo nemaloniai.

Tačiau vamzdynuose gali įsiveisti mikroorganizmų – tai vadinamoji mikrobiologinė tarša. Ji dažniausiai atkeliauja ne iš gręžinio, o patenka į vandentiekį per kitą galą – per čiaupą (kurį lietė nešvarios rankos) ir tuomet slenka tolyn prieš srautą. Mikroorganizmams klestėti irgi reikia sąlygų – dažniausiai tai nutinka tuomet, jeigu šaltas vanduo gauna šilumos, pavyzdžiui, eidamas po šildomomis grindimis ar per katilinę. Dėl bakterijų poveikio vanduo gali įgauti žemės, pelėsio, kanalizacijos ar kitą nemalonų kvapą.

Ar reikia vandenį filtruoti?

Jeigu vanduo tiekiamas centralizuotai, galima kreiptis į savo vandens tiekėją, kuris turi gyventojus informuoti apie jiems tiekiamo vandens sudėtį (Vilniaus gyventojai informaciją apie vandens kokybę ras svetainėje www.vv.lt). Tiekėjai vandenį nuolat tikrina ir nėra reikalo jį tirti papildomai.

O jeigu manote, kad yra reikalas savo vandenį išsitirti, geriau tą daryti ne paprašius vandens filtrų pardavėjų. Tikrai yra sąžiningų prekybininkų, kurie atkalbinėja žmones nuo jiems nereikalingų pirkinių, bet yra ir tokių, kurie rekomenduoja visus turimus prietaisus.

Prieš kurį laiką laboratorijoje susidūrėme su anekdotą primenančiu atveju. Atėjo turtingas naujakurys, kuris sakė, kad yra įsitaisęs net septynis filtrus, bet vis tiek buvo nepatenkintas geriamuoju vandeniu. Patikrinus vandens kokybę prieš filtravimą ir po jo teliko pasiūlyti visus filtrus atjungti. Po poros mėnesių tas žmogus pripažino, kad vandeniu pagaliau patenkintas. Taigi būna atvejų, kai netinkamai naudojami filtrai vandenį ne pagerina, bet pablogina.

Filtrai, kurie kartais praverčia

Vandens filtrai yra geri tuomet, kai naudojami pagal paskirtį. Būna selektyvių filtrų, kurie padeda iš vandens pašalinti konkretų teršalą, ir universalių filtrų, kurie teoriškai turėtų šalinti visas blogybes, bet praktiškai jiems neretai pasirodo per sudėtinga tą padaryti.

Štai pora prietaisų, kurių Lietuvos vandeniui tikrai neretai prireikia:

1. Geležies šalinimo filtras. Ištirpusios vandenyje geležies būna visuose izoliuotuose nuo paviršiaus tarpmoreniniuose sluoksniuose. Ji nėra kenksminga sveikatai, tačiau geležies turintis vanduo būna drumstas, gelsvos spalvos, gali įgauti nemalonų kvapą, gadina santechniką ir buitinius prietaisus

2. Nitratų šalinimo filtrai. Nitratai – gana paplitęs ir tikrai kenksmingas teršalas. Nitratų neišeina pamatyti ar pajausti skonio receptoriais, pašalinti virinant. Ypač jie kenksmingi naujagimiams – šie gali dėl jų net uždusti. Jeigu vanduo nekokybiškas ir nėra galimybės pasirinkti geresnį, reikalingi specialūs filtrai, kurie nitratus vandenyje pakeičia netoksiškais chloridais. Dabar tai padaryti nors ir nepigu, bet nėra sudėtinga, o prieš keliolika metų tai buvo rimta problema. Kartais prekybininkai nitratams šalinti siūlo atvirkštinės osmozės filtrus, tačiau jie nėra patikimi nitratų šalintojai, be to, kartu pašalina ir reikalingas mineralines medžiagas.

Vandens minkštinimo privalumai ir trūkumai

Platintojai nuolat siūlo įsigyti vandens minkštinimo filtrų. Svarbu žinoti, kad jie iš vandens pašalina kalcį ir magnį, o vietoje jų „įkelia“ natrį. Kalcio ir magnio geriamajame vandenyje turi būti, o natrio kiekis yra ribojamas – jeigu jo gausime per daug, jis gali turėti neigiamo poveikio sveikatai. Pasirodo, kad minkštindami vandenį pašaliname iš jo naudingas medžiagas, o „įkeliame“ nenaudingą natrį.

Vilniuje iš čiaupo paprastai bėga vidutinio kietumo vanduo – gerdami tokio vandens po 2 l per dieną, galime gauti 15–20 proc. dienos kalcio ir magnio normos. Šiaip šių medžiagų, ypač magnio, mūsų maiste dažnai trūksta (nors filtrų pardavėjai gali to nepripažinti).

Seniai paneigtas mitas, kad nuo kieto vandens organizme susidaro akmenys. Įrodyta, kad akmenys formuojasi ne dėl to, jog kažkokių medžiagų gauname per daug ar per mažai, o todėl, kad sutrikusi jų apykaita. Kitas mitas – nuo kieto vandens kalkėja kraujagyslės. Iš tikrųjų kraujagyslėse susitelkia ne kalkės, o cholesterolis. Gąsdinimai, kad arbatinyje besikaupiančios nuosėdos kaupiasi ir jūsų organizme, visiškai nepagrįsti – arbatinyje ir žmogaus organizme vyksta visiškai skirtingi procesai.

Taigi skalbyklei, indaplovei, boileriui ar kitiems prietaisams tikrai labiau patiktų minkštas vanduo, bet mūsų organizmams naudingesnis yra vidutinio kietumo vanduo. Tais atvejais, kai vanduo labai kietas, jį galima iš dalies suminkštinti.

Ar virinti, ar pirkti?

Jeigu jūsų vanduo tiekiamas centralizuotai arba iš gręžinio, dėl kurio kokybės esate ramūs, galite ir mažam vaikui duoti gerti vandens tiesiai iš čiaupo. Virinimas panaikina mikrobiologinę vandens taršą, t.y. padeda, jeigu jame yra bakterijų. Jų centralizuotai tiekiamame vandenyje paprastai nebūna.

Kalcį ir magnį iš virinto vandens organizmas įsisavina, jeigu vandenį išgeriame, kol jis dar neatvėsęs. Vėliau netirpūs kalcio ir magnio junginiai virsta nuosėdomis, kurios prilimpa prie arbatinio sienelių. Beje, jeigu kaskart užvirinę vandenį ir pasidarę arbatos vandens likutį iš virdulio išpiltumėte, jis kalkėtų mažiau.

Daugeliu atvejų vanduo, bėgantis iš čiaupo, ne prastesnis ir už tą, kuris parduodamas parduotuvėse. Netgi atvirkščiai – ilgai parduotuvėje stovinčio vandens kokybė gali suprastėti. Dar prastesnis dažnai būna vanduo iš aparatų, stovinčių įvairiose įmonėse, ypač tuomet, jeigu jis neišnaudojamas greitai. Pats vanduo tuose aparatuose yra geras, tačiau, kai pirmą kartą prileidus stiklinę inde pakyla oro burbulai, į vidų patenka bakterijų, kurios šviesioje šiltoje vietoje sparčiai dauginasi. Ne visos bakterijos yra kenksmingos, bet kartais nuo jų gali atsirasti specifinis skonis ar kvapas, gali net paleisti vidurius.

Dar pora (ne)reikalingų prekių

Būna, kad žmonės namie įmontuoja prekybos centre įsigytą mechaniną filtrą – tarsi skaidrią kolbą su siūlų kamuoliu, manydami, kad taip išvalys vandenį. Tačiau ten susikaupia vadinamasis stagnacinis vanduo, yra šilta, drėgna, šviesu, tad mielai veisiasi bakterijos.

Kartais prekybininkai siūlo įsigyti atvirkštinės osmozės (arba osmosinius) filtrų. Jie iš vandens pašalina visas mineralines medžiagas. Taip gauname vandenį, kuris paprastai vadinamas distiliuotu arba demineralizuotu. Tokio vandens gamtoje nėra. Pasaulinė sveikatos organizacija net yra išleidusi traktatą, bylojantį apie tokio vandens keliamą grėsmę sveikatai. Toks vanduo sėkmingai naudojamas įvairioms techninėms reikmėms, bet nuolat gerti jis netinkamas.

Gal geriau jonizatorius?

Šiais laikais vis labiau plinta vandens jonizatoriai. Kad ir ką aiškintų jų platintojai bei produkcijos gerbėjai, šie prietaisai, gaminantys rūgštinį ir šarminį vandenį, nepagamina nieko, kas galėtų turėti gydomųjų savybių. Jonizatoriumi apdorodami skirtingos sudėties vandenį, galime gauti skirtingus produktus, tad visai neaišku, kuri vandens atmaina būtų gydomoji. Štai paėmus šulinio vandenį, rūgštų vandenį formuojančioje aparato dalyje susidarys azoto rūgštis, o jeigu panaudosite Šiauliuose vartojamą daug sulfatų turintį vandenį – susidarys sieros rūgštis (o rūgštinio vandens ir jonizatorių platintojai gerti nerekomenduoja).

Prie kito elektrodo susidaro šarminis vanduo, dažniausiai – natrio šarmas. Dabar labai populiarus terminas „organizmo šarminimas“. Tačiau mokslininkai teigia, kad šis procesas labai jau miglotas. Skirtingose organizmo vietose – skrandyje, seilėse, kraujyje ir kt. – yra skirtingas pH, taigi visai neaišku, ką būtent reikėtų šarminti. Be to, natrio šarmas, patekęs į skrandį, būna neutralizuojamas.

Galiausiai, jeigu jums tikrai norisi organizmą šarminti, žinokite, kad visoje Lietuvoje geriamojo vandens pH yra silpnai šarminis – gal ir to pakaks?

Dar vienas jonizuoto vandens šalininkų pamėgtas terminas yra redokso (arba oksidacinis-redukcinis) potencialas. Dauguma žmonių nežino, kas tai yra, taigi šia charakteristika lengva manipuliuoti. Iš tiesų tiek oksidacines, tiek redukcines savybes vandeniui gali suteikti labai skirtingos – tiek sveikos, tiek nuodingos – medžiagos. Todėl teigti, kad „redukcinis vanduo“ yra sveikesnis už paprastą, yra tas pats, kaip sakyti, jog raudonos tabletės gydo geriau nei žalios.

„Stebuklingo“ vandens demaskavimas

● Šaltinio vandenėlis. Žmonės nuo seno mėgsta gerti vandenį iš šaltinių – prie kai kurių net stovi norinčiųjų eilės su plastikiniais buteliais. Tačiau didžioji dalis šaltinių – tas pats gruntinis vanduo, kuris yra ir šulinyje. Šis vanduo po žeme teka į kokią nors upę, ir jeigu jis prateka po gamykla ar ferma, jame gali būti įvairiausių teršalų. Jeigu aplinka švari, vanduo bus geras, bet tikrai neypatingas.

● Sidabrintas vanduo. Pagrindą juo žavėtis davė pastebėjimai, padaryti Britanijos kariuomenės veiksmų Indijoje metu. Gerdami vandenį iš paprastų gertuvių kareiviai ligų pasigaudavo daug dažniau nei karininkai, gėrę iš sidabrinių gertuvių. Taip susiklostė todėl, kad sidabras turi baktericidinių savybių, tai yra, užmuša kai kurias bakterijas, kurių Indijos vandenyse netrūksta. Tačiau jeigu sidabro vandenyje yra per daug, jis, kaip ir kiti sunkieji metalai, gali veikti neigiamai. Taigi vandenį apdoroti sidabru verta nebent tuomet, jeigu žūtbūt turite gerti vandenį iš balos (ir vis tiek nebus garantijos, kad neapsinuodysite).

● Vanduo su koraliniu kalciu. Vaistinėse pardavinėjami iš Japonijos atvežti koralai, savo sudėtyje turintys kalcio karbonato. Atvirkščiai nei vandens minkštinimo šalininkai, „koralininkai“ teigia, kad vandenį reikia praturtinti kalciu ir magniu, t.y. kietinti. Koralinis kalcis, kaip ir bet kuri kita kalcio karbonato atmaina (kreida, dolomitas, kiaušinio lukštas ir kt.) gali tirpti vandenyje, jei šis yra rūgštus (pH<7) arba turi „agresyvaus“ anglies dvideginio. Lietuviškame vandenyje nei viena, nei kita, galima sakyti, nepasitaiko, tad kalcio vandenyje nuo šios priemonės nepadaugėja. Tai, kas tinka vandeniui, tekančiam per vulkanines uolienas, netinka mūsiškiam. Be to, nesvarbu, kur kalcis buvo prieš ištirpdamas vandenyje – korale ar kreidoje. Ištirpęs jis tampa tokiu pačiu kalcio jonu. Pvz., cukrus gali būti gabalinis, smulkus, rafinuotas ar miltinis, bet kai ištirpsta vandenyje, jis tampa tiesiog saldžiu cukrumi.

● Šungito vanduo. Šungitas – tai toks iš Karelijos vežamas neva vandenį išvalantis unikalus mineralas. Su juo laboratorijoje atlikome eksperimentinius tyrimus. Šungitas ne tik nepašalino iš vandens nė vienos deklaruotos medžiagos, bet ir užteršė vandenį sunkiaisiais metalais. Tikrai nerekomenduoju jo naudoti.

● Pakeistos struktūros vanduo. Būna pardavinėjami kamštukai, per kuriuos perleistas vanduo neva pakeičia struktūrą ir tampa daug geresnis. Tai – visiškiems lengvatikiams skirtos pasakos.

● Specialus vanduo kūdikiams. Tai – paprastas švarus vanduo, toks pats, koks daugelio mūsų namuose bėga iš čiaupo. Šį vandenį tikrai aktualu vartoti tose šalyse, kuriose nėra gerojo tarpmoreninio-spūdinio vandens. O mes galime sau leisti tokiu vandeniu ne tik vaikus girdyti, bet ir automobilius plauti.

Straipsnis spausdintas „Mažylio“ žurnale

Nuotrauka: tap by euphbass (www.flickr.com/photos/euphbass/254966198/)