Lygiai po trijų mėnesių, rugpjūčio viduryje, jau daugelyje Lietuvos mokyklų mokytojai keliaus į savo klases ir ruošis naujų mokslo metų pradžiai. Man šis rugpjūtis taip pat bus įsimintinas, nes pirmą kartą rugsėjo pirmąją duris pravers ir Karalienės Mortos mokykla.

Jau keletą mėnesių ruošiamės šiam atidarymui ir, atrodo, darbai tik vis labiau įsibėgėja kiekvieną dieną. Kokie darbai yra susiję su mokyklos atidarymu? Net nežinau, nuo ko pradėti vardinti.

Vienas labiausiai pastebimų – darbas su architektu. Karalienės Mortos mokyklai vaizdą kuria architektas Sigitas Kuncevičius. Jis yra Balsių mokyklos – vienintelės, pastatytos po Nepriklausomybės ir stebint naujausias mokyklų projektavimo ir statymo tendencijas – architektas. Su architektu planuojame ne tik mokyklos vidų, kuris atitiks XXI amžiaus mokyklos poreikius, bet ir lygių Lietuvoje neturintį kiemą, kuriame vaikai ne išsilakstys, o užsiims organizuotais ir laisvais žaidimais, tobulinančiais jų stambiąją motoriką. Kadangi kiemas reikalaus didžiulių investicijų, šiuo metu kaip tik dėliojamės, kokiais etapais bus įgyvendinamos visos idėjos.

Smagu ir tai, kad jau turime beveik visus pedagogus, kurie dirbs mokykloje. Šiuo metu jie dirba Vaikystės Sode, kad susipažintų su mūsų darbo filosofija. Aš visada sakau, kad turinio prasme ikimokyklinis ir pradinis ugdymas nėra raketų mokslas, t.y. iš esmės visi suprantame ir, atrodo, galėtumėme įgyvendinti ikimokyklinio ir pradinio ugdymo tikslus ir uždavinius. Kartais net juokauju, kad Augustas, kuris dabar yra šeštoje klasėje, puikiai galėtų išdėstyti vadovėlinę pirmokams skirtą medžiagą. BET. Yra vienas BET. Ir būtent tas BET ir yra sunkiausia ikimokykliniame ir pradiniame ugdyme. Tas BET nusakomas vienu trumputėliu žodeliu – KAIP. Ikimokykliniame ir pradiniame ugdyme svarbiausia yra tai, KAIP mes ugdome vaikus, t.y. metodai ir filosofija. Nes – nors tai ir yra išmokstama – tai turi būti gyvenimo dalimi, kad būtų sėkmingai įgyvendinama. Siekiu, kad dirbtų tik tokie pedagogai, kuriuos nuo šiol vadinsiu PAŠAUKIMO PEDAGOGAIS (šį nuostabų terminą sugalvojo Vaikystės Sodo pedagogai). Kaip tik neseniai baigiau skaityti knygą From Good to Great ir ten buvo parašyta apie tai, kad vienas svarbiausių organizacijos uždavinių – jeigu ji nori būti geriausia – yra atsisveikinti su visais darbuotojais, kurie nėra motyvuoti ir netiki organizacijos filosofija. Turiu pripažinti, kad aš iki šios knygos maniau, kad žmones reikia motyvuoti. Pasirodo, reikia samdyti motyvuotus darbuotojus! Taigi į mokyklą ieškome būtent tokių žmonių, kurie tiki būtent tokio darbo prasmingumu.

Jau sukurtas ir mokyklos logotipas. Jo kūryba užtruko, bet galutiniu rezultatu esu patenkinta.

Į pabaigą jau ir uniformų kūryba – prieš porą savaičių buvau susitikusi su LtIdentity ir išrinkome medžiagas. Dizainerė pasakojo, kad kaip tik lankėse Japonijoje ir Korėjoje, kur uniformų kultūra yra labai išplėtota, kur tikrai galima paganyti akis, nes uniformos siuvamos iš kokybiškų medžiagų ir yra tikrai gražios. Aš apsidžiaugiau ir pasakiau, kad KMM uniforma juk irgi bus kokybiška ir graži, o dizainerė pasakė, kad ji bus gražiausia! (Man patinka dirbti su žmonėmis, kurie išmano savo darbą ir tiki jo sėkme!).  Turiu pripažinti, kad uniformų procesas buvo tikrai įdomus: visų pirma gavome eskizus, o po to – lėlytes, kurias mūsų Vaikystės Sodo priešmokyklinukai galėjo įvairiai rengti. Pedagogai stebėjo, kokios kombinacijos vaikams labiausiai patinka, ir tą informaciją perdavė dizainerei. Praeitą savaitę LtIdentity komanda išmatavo du vaikus (berniuką ir mergaitę), ir jiems bus pasiūti pirmieji uniformų modeliai (kad pamatytumėme, kaip uniformos atrodo gyvai). Laukiu nesulaukiu!

Baigiame apgalvoti ir užklasinės veiklos sistemą. Mūsų tikslas – kad tėvams būtų patogu, nes juk pradinukas dar pats dažnai nekeliauja į įvairius būrelius. Taigi jau stovi nupirktas pianinas, kuris laukia būti pastatytas mokykloje – bus galima vaikams (kaip ir Vaikystės Sode) mokytis groti pianinu (iš tiesų bus galima pasirinkti bet kokį instrumentą – mūsų uždavinys bus rasti mokytoją, kuris galėtų ateiti į mokyklą ir mokyti vaiką groti tuo instrumentu). Apgalvoję jau esame  12 būrelių, iš kurių šeima galės rinktis, kuris būrelis labiausiai atitinka jos poreikius. Sieksime, kad po pamokų KMM taptų neformalaus ugdymo centru, kuriame vyktų prasminga popamokinė veikla.

Taigi idėjų – devynios galybės. Gegužę vyks Atvirų durų vakaras, kur susidomėjusiems tėvams parodysime ir pristatysime dar daugiau, nei prieš tai buvusiuose – juk darbai kasdien juda į priekį!

Jeigu susidomėjote, į Atvirų durų vakarus galite registruotis el paštu: info@kmmokykla.lt

Arba paskambinę į Karalienės Mortos mokyklą telefonu: ( +370) 630 07 474

Jeigu negalite atvykti į Atvirų durų vakarą, mielai atsakysime į Jūsų klausimus ir elektroniniu paštu, ir telefonu.

Iki pasimatymų!

Tėvai ir taip žino, kad paprastai kūdikiai nurimsta paimti ant rankų ir nešiojami, bet nežino, kodėl taip yra. Neseniai žurnale Current Biology publikuotame RIKEN Brain Science Institute tyrime atskleidžiama, kodėl tiek žmonių kūdikiai, tiek pelių jaunikliai automatiškiai giliai atsipalaiduoja nešiojami.

 

Tai pirmasis tyrimas, įrodantis, jog raminanti reakcija į motinos nešiojimą yra koordinuotas nervų, širdies bei motorinės sistemų veiklos derinys. Tyrėjai spėja, jog tai gali būti evoliucijos bėgyje išsaugotas ir svarbus motinos-kūdikio sąveikos komponentas. Toks kūdikio atsakas palengvina mamai nešiojimo naštą ir yra naudingas tiek jai, tiek mažyliui.

Atliekant visą eilę tyrimų, taip pat ir EKG, tyrėjų komanda patvirtino, jog kūdikių pulsas iškart žymiai sulėtėja juos paėmus ir nešiojant. Beje, tam nepakanka juos paprasčiausiai laikyti, reikia nešioti.

Panaudoję labai mažą elektrokardiogramos matavimo aparatūrą su pelių jaunikliais, mokslininkai užfiksavo tą patį reiškinį. Peliukai nurimo, liovėsi judėję bei skleidę ultragarsinius „verksmus“, o taip pat įsitaisė į būdingą kompaktišką pozą sulenktomis galūnėmis, dažną kitiems žinduoliams, pvz., katėms ir liūtams. Pasak mokslininkų, pelėms šis nusiraminimas susijes su lytėjimo pojūčiu bei propriocepcija – gebėjimu įvertinti kūno dalių padėtį erdvėje. Jį valdo parasimpatinė nervų sistema bei smegenų dalis, vadinama smegenėlėmis.

Šie duomenys reikšmingi tėvystės kelyje ir netgi gali prisidėti užkertant kelią smurtui prieš vaikus.  Mat teisingas kūdikių poreikių suvokimas sumažina tėvų frustraciją, o nenuraminamas verksmas – didžiausias rizikos veiksnys imtis smurto prieš vaikus, teigia mokslininkai. Ir nors tyrimas atliktas su motinomis, jie mano, jog tai galioja ir kitiems artimiausiems globėjams.

 

 

Photo by D. Clow www.flickr.com

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

• 4 ritinėliai nuo tualetinio popieriaus;
• spalvotas popierius;
• medinis iešmelis/pagaliukas;
• guašas;
• popieriaus segiklis;
• žirklės;
• klijai/karšti klijai;
• pieštukas;
• teptukas.

DARBO EIGA:

• Tualetinio popieriaus ritinėlius perlenkite per pusę ir popieriaus segikliu susekite vieną su kitu, kad gautumėte apvalų gėlytės žiedą.

• Gautą žiedą nuspalvinkite norima spalva iš abiejų pusių ir palikite jį džiūti.

• Kol gėlės žiedas džiūva, ant spalvoto popieriaus lapo apibrėžkite rankytę ir ją iškirpkite – tai bus gėlytės lapelis.
• Ant medinio iešmelio priklijuokite iškirptą rankytę – jau turite gėlės kotelį su lapeliu.

• Iš spalvoto popieriaus išsikirpkite du apskritimus ir juos priklijuokite ant jau išdžiuvusio gėlytės žiedo, iš abiejų pusių.
• Sujunkite gėlytės žiedelį su koteliu – tai padarykite patepdami smailųjį iešmelio galą klijais ir įbesdami jį į gėlės žiedą. Jei norite, kad tvirčiaus laikytųsi, kotelį prie gėlės žiedo galite priklijuoti karštais klijais.

• Darbelis baigtas! Galite pasidžiaugti savo rankų darbo pavasarine gėlyte.

 

PASTABA: Tėvelių priežiūra/pagalba atliekant darbelį – BŪTINA!

 

 

Mama skundžiasi: „Beveik visą laiką praleidžiu su dukra, nuolat ką nors kartu žaidžiame, piešiu jai šuniukus ar katytes, skaitau pasakas, o jai vis negana, vis trūksta dėmesio. Ji irzli, įnoringa, nuolat „įsisegusi“ man į kojas. Ką aš darau ne taip?“

 

 

Panašių problemų psichologams tenka išgirsti iš daugelio tėvų. Atrodo, jie nei auklės mažyliui samdo, nei palikinėja su seneliais, nuolat su juo būna ir visaip užima, tačiau vaikui kaip trūksta dėmesio, taip trūksta.

Problema ta, kad su vaiku būti beveik VISADA yra ne tik žalinga mamai ar tėčiui, bet pavojinga ir jų atžalai. Tėvai, atiduodami vaikui visą savo laisvalaikį, užmiršta save, pervargsta, darosi irzlūs ir nepatenkinti – o tada ir vaikas jaučia įtampą, jam atrodo, kad tėvams jis trukdo. Kai mažasis pajunta, kad tėvai būna su juo tik iš pareigos, jis ima dar labiau siekti jų dėmesio ir visaip terorizuoti, nes nejaučia nuoširdaus ir gilaus ryšio. Štai tada visa šeima papuola tarsi į užburtą ratą…

 

Užburtas ratas

Tėvai, norėdami būti tobuli ir besąlygiškai mylintys, suteikia vaikui neribotą dėmesį, visad su juo būna ir užiminėja, vykdo visus įnorius, stengiasi niekada ant mažylio nepykti ir nieko nedrausti. Akivaizdu, kad tada žmonės pervargsta, pamiršta savo gyvenimą, savo laisvalaikį ir tampa pikti, pilni nuoskaudų, tačiau… to galbūt neįsisąmonina. Tėvai netiesiogiai nori nuo vaiko atsitraukti, pabėgti, kaip nors išvengti buvimo su juo. Bet tas tobulumo siekimas neleidžia savo tikrųjų jausmų suvokti ir pripažinti.

Mažylis tokioje situacijoje yra puikus šeimos jausmų veidrodėlis ir visą tą įtampą atspindi – jis pasąmoningai jaučia, kad tėvai norėtų išvengti buvimo su juo. Ir tada vaikas bando tėvus susigrąžinti, nori prisikviesti juos nuoširdžiam ir maloniam bendravimui, o ne buvimui iš pareigos. Tas vaiko dėmesio siekimas gali būti drastiškas, isteriškas ir priekabus, tačiau problema yra ne sunkiame vaiko charakteryje, o tėvų perfekcionizme, poreikyje būti tobuliems.

 

Kas patinka mums abiem?

Tai kaip tuomet būti su vaiku, kad visi būtų patenkinti? Būdamas su vaiku suaugusysis turėtų įsitraukti į bendrą veiklą nė kiek ne mažiau nei vaikas – bet tai įmanoma tik tada, kai mamai ar tėčiui veikla patinka. Bendraujant suaugęs ne tik kažką duoda atžalai, bet ir pats turi gauti iš vaiko kai ką pozityvaus – žaidimų džiaugsmą, pasivaikščiojimo malonumą ar dūkimo azartą. Vaikai mėgsta įvairiausius dalykus, todėl ir mama, ir tėtis, ir seneliai gali atrasti bendrų „taškų“.

Pozityvaus dėmesio ir kokybiškai praleisto su vaiku laiko neįmanoma įvertinti valandų skaičiumi ar vaiko mėgstamais užsiėmimais. Gali užtekti kelių minučių, kad vaikas pasijustų mylimas ir išgyventų nuoširdų ryšį su mama. Tikrai nereikia vaikui vakare sekti pasaką po pasakos tol, kol mama netekusi jėgų pati užmiega, kad ir kaip graudžiai vaikelis tų pasakų prašytų. Geriau iš anksto susitarti dėl vienos pasakos, tačiau ir mamai, ir vaikui įsitraukti į pasakos pasaulį, o tai pavyks tik tuomet, jei toji pasaka patiks ne tik mažajam, bet ir mamai. Jei tėtis su dukra eina į lauką, tikrai nebūtina ten dar ir žaisti lėlėmis, jei tėčiui nuo to ima žiovulys. Geriau žaisti tai, ką mėgsta abu, nes tėtis irgi turi teisę išsirinkti tą veiklą, kuri jam įdomi, o ne tik vykdyti dukros valią.

 

 

Kokybiško dėmesio taisyklės

1. Dviejų žmonių kontaktas. Pasak psichologų, geriausiai vaikas jaučiasi tada, kai suaugęs su juo būna prie keturių akių, dviese. Tai reiškia, jeigu mama eina su vaiku pasivaikščioti, tai broliukas tuo metu su tėčiu turėtų būti kitur, leisti laiką atskirai. Patariama, kad per savaitę reikėtų po kartą pabūti tik dviese su visais šeimos nariais. Vyras su žmona irgi įsiskaičiuoti, – jie irgi privalo bent kartą per savaitę pabūti kartu ir tik dviese. Jei kartas per savaitę jums atrodo per dažnai, paklauskite savęs, kas kiek galite skirti tam laiko – ir skirkite. Jei atsakymas priartės prie „laiko nėra niekada“, susirūpinkite – kažkas negerai.

2. Nuoširdumas, įsitraukimas. Dėmesys vaikui turėtų būti rodomas ne iš pareigos ar atsakomybės, bet nuoširdžiai, tikrai norint. Veikla su mažuoju turi iš tikrųjų sudominti suaugusį žmogų. Geriausia būtų, jeigu mama ar tėtis atsimintų, ką mėgo veikti vaikystėje ir pasiūlytų tą patį paveikti kartu – tada tiktai abiem būtų smagumėlis.

3. Poilsis, poreikių patenkinimas. Labai svarbu prieš žaidžiant ir tėvams, ir vaikui būti gerai išsimiegojusiems, pavalgiusiems, pailsėjusiems, nes nuovargis ir pagrindinių poreikių nepatenkinimas gali stipriai trukdyti bendrauti. Tėvų poreikių patenkinimas taip pat svarbus! Pernelyg dažnai tėvai užmiršta, kad kelias naktis neišsimiegojo, ir vietoj poilsio vis tiek nori vaikui skirti daug dėmesio, nors dėl miego trūkumo yra suirzę ir pikti. Tokiu atveju visiems bus į naudą, jei pailsėsite.

4. Laisvalaikio leidimas ir pasilepinimas (tėvams). Tėvai turi patys turėti savo gyvenimą, nepamiršti pabūti su draugais, užsiimti mėgstama veikla, negyventi tik dėl vaikų – nes tada pervargstama ir neįmanoma skirti vaikui kokybiško dėmesio. Tėvai turėtų mokėti save palepinti, skirti laiko sau, nepamiršti, kad jie yra ne tik mama ir tėtis, bet ir moteris bei vyras, kad jie yra šeimos kūrėjai, o vaikai atsirado tik dėl to, kad kadaise susitiko jų tėvai…

5. Stebuklingos mažos smulkmenos. Reikėtų nepamiršti, kad pats puikiausias dėmesys užima tik keliolika sekundžių – tai mylintis žvilgsnis vaikui į akis, šypsena, apsikabinimas, paglostymas, žodžiai: „Aš tave myliu“, „Gera, kad tu esi“, „Mes džiaugiamės tavimi“ ir t.t.

 

 

Prie keturių akių

Turbūt ne viena mama prievartiniu būdu buvo ištempusi pasivaikščioti savo šešiametį, bet už tą ištempimą buvo baudžiama ilgiausiu tylėjimu. Vis dėlto po kantraus bandymo tampyti už liežuvio dažna iš jų sulaukė ilgo pokalbio, kuris baigėsi kažkuo panašiu į štai ką: „Žinai, aš taip džiaugiuos, kad tu mano mama.”

Kartais pokalbis, it lavina, pasipila netikėčiausioje vietoje. Pavyzdžiui, autobuse vaikas gali atskleisti, jog jo draugo tėvai skiriasi. O judu su tėčiu ar niekada nesiskirsit? Galbūt pajusite, kaip aplink išsitempia smalsios ausys, bet į užplūdusią laviną klausimų atsakyti reikia čia pat, neatidėliojant. Yra tėvų, kurių vieni gražiausių pokalbių gyvenime apie meilę ir santuoką su vaiku vyko būtent autobuse…

Tėvai instinktyviai suvokia laiko, praleisto tik dviese, svarbą. Paprastutėliam dalykui – valandėlei dviese – priskiriama daugybė „naudų“. Ekspertai – nuo daktaro Spoko iki daktaro Grynspeno (knygos apie ADHD sindromą autoriaus) – tvirtina, jog visiškai nedaug laiko, praleisto akis į akį su vaiku kasdien, nuverčia štai tokius kalnus:

■ kaip ant mielių augina vaiko savivertę, suvokimą, kad jis mylimas ir vertinamas;

■ sustiprina tėvų ir vaikų ryšį;

■ padeda tėvams pažinti ir skatinti vaiko stipriąsias puses;

■ mažina konkurenciją tarp brolių ir seserų;

■ padeda vaikams išugdyti empatijos, bendradarbiavimo ir savikontrolės jausmą;

■ padeda mažyliams susidoroti su streso veiksniais – naujagimiu namuose, problemomis darželyje ir pan.;

■ padeda vaikams su specialiaisiais poreikiais tobulinti įvairius sugebėjimus;

■ skatina dvynius stiprinti savo individualybes.

Jau nekalbant apie tai, kad laikas, praleistas dviese, kloja gražiausius prisiminimus, kuriuos su vaiku aptarinėsite iki pat gyvenimo pabaigos…

Amžiaus ribos nėra

Bet kokio amžiaus vaikams reikalingas tėvų dėmesys. Kai verkia kūdikis, mums aišku, kad reikia jį pasupti ant rankų, kai užsiožiuoja dvimetukas, irgi suprantama, kad su juo reikia pasikalbėti. Tuo tarpu mokyklinukų, juo labiau paauglių, poreikiai yra mažiau akivaizdūs. Bet ne ką mažiau rimti.

Tarkime, jei auginate trečioką, jums gali atrodyti, kad kiekvieną akimirką, kai nemiega, jis trokšta praleisti su draugais. Tačiau tyrimai sako kitką – tai netiesa, netikėkite tuo. Revoliucingas smegenų tyrimas atskleidė, jog jų funkcijos „nenusistovi“ ankstyvojoje vaikystėje, o vystosi toliau. Normanas Doidge’as, knygos „Besikeičiančios smegenys” (2007 m.) autorius, teigia, jog vaiko smegenims, kol šios pasieks galutinę vystymosi stadiją, reikalingos didelės dozės tėvų dėmesio „viens ant vieno“. Knygoje rašoma: „Norint, kad vaikai mokėtų valdyti savo emocijas, užmegzti visaverčius socialinius santykius, jiems reikia labai daug tokio pobūdžio interakcijos su tėvais – tiek kritiniais periodais, tiek ir vėliau.”

Prispausti vaikai netgi patys pripažįsta, kad jiems mūsų reikia. 2010 metais IKEA užsakymu pasaulio mastu atliktas tyrimas apie vaikų žaidimus. Paaiškėjo, kad paprašyti rinktis tarp televizoriaus ir žaidimų su tėvais, triuškinanti dauguma vaikų rinktųsi laiką praleisti su tėvais.

Kaip atsikratyti kaltės jausmo

Minėtasis IKEA tyrimas atskleidė ir kitą faktą – pasirodo, daugybė tėvų jaučia kaltę, kad praleidžia su vaikais per mažai laiko. Tad ką daryti?

 Skirkite vaikui nedalomo dėmesio susitartu laiku ir sutartą laiko kiekį (pusvalandį, valandą). Tuo metu išjunkite televizorių, mobilųjį, ignoruokite savo elektroninį paštą.

 Leiskite vaikui pasirinkti veiklą (mažiukams pasiūlydami rinktis iš dviejų), tačiau niekuomet nesutikite daryti to, ko nepakenčiate. Nevaidinkite, kad jums smagu, jei taip iš tiesų nėra. Vaikai tučtuojau pajunta entuziazmo stoką. Mažesnieji trumpai išlaiko dėmesį, todėl būkite pasirengę veiklą pakeisti.

 Nepaverskite visko pamoka, galimybe kažko išmokti. Tai nepaprastai „nusodina“ vaikus.

 Atsitūpkite, nusileiskite iki fizinio savo vaiko lygio.

 Uždavinėkite klausimus, į kuriuos negalima tiesiog atsakyti „taip“ arba „ne“. Norėdami sužinoti, ką vaikas išties galvoja, klauskite: „Ką šis piešinys reiškia?“ ir pan.

 Imkitės iniciatyvos. Gaudykite galimybes pabendrauti su vaiku akis į akį automobilyje, maisto parduotuvėje, pakeliui iš darželio.

Straipsnis spausdintas „Mažylio“ žurnale

Konsultavo psichologė Rosita Pipirienė

„SXC“ nuotr.

 

• Krepinis popierius;
• Klijai;
• Spalvotas kartonas;
• Spalvotas popierius;
• Gėlytės.

DARBO EIGA:

• Iš spalvoto kartono iškirpti gėlių vazonėlio formos lapelį. Gausiai užtepti klijų, norimos formos.

• Iš krepinio popieriaus padaryti mažus kamuoliukus.

• Krepinio popieriaus kamuoliukus sudėti ant klijų.

• Iš žalios spalvos popieriaus lapo iškirpkite vaiko plaštaką, ir ją priklijuokite prie papuošto vazonėlio.

• Džiovintas gėlytes užklijuoti ant kiekvieno piršto.

 

PASTABA: Tėvelių priežiūra/pagalba atliekant darbelį – BŪTINA!

Vaikas, kuriam nustatytas autizmas, kopijuodamas suaugusiojo elgesį greičiausiai praleis ką nors „kvailo“. O štai įprastai besivystantys vaikai visomis išgalėmis stengsis pakartoti kiekvieną smulkmeną, net jei ir suvoktų, jog ši neturi jokios prasmės.

Tyrimas, atliktas Notingemo universitete ir publikuotas žurnale Current Biology, pirmasis atskleidžia, jog socialinė mėgdžiojimo prigimtis yra labai svarbi ir sudėtinga autizmu sergantiems vaikams. Tyrėjai pabrėžia ir tai, kaip svarbu daugumai vaikų būti tokiems, kaip kiti.
Surinkti duomenys įrodo, jog autistai vaikai labiau linkę elgtis veiksmingai, nei socialiai, o sveiki vaikai – priešingai. Taigi pastarieji pakartoja viską, ką daro suaugusieji, o autistukai – tik tai, ko jiems iš tiesų reikia.
Tyrėjai šios išvados priėjo stebėję 31 vaiką su įvairiais autizmo spektro sutrikimais ir 30 įprastai besivystančių vaikų, atitinkančių pagal verbalinį ir protinį lygį. Kiekvienam vaikui reikėjo atlikti penkias užduotis: jo buvo prašoma atidžiai stebėti demonstruotoją ekrane rodant, tarkime, kaip išimti žaislą iš dėžutės ar sudėlioti paprastą objektą. Vaikams buvo rodomi du būtini veiksmai (pvz., kaip atidaryti ir nuimti dėžutės dangtelį) bei vienas nebūtinas (pvz., dukart patapšnoti dėžutės viršų). Tuomet ką tik ekrane matyta dėžutė buvo paduodama vaikui ir jo paprašoma „kuo greičiau išimti žaisliuką“. Vaikų nebuvo prašoma atlikti viską tiksliai, kaip jie buvo matę. 
Beveik visi vaikai sėkmingai pasiekė tikslą ir išėmė žaisliuką, bet įprastai besivystantys vaikai dažniau pakartodavo ir visiškai nereikalingą veiksmą (57 proc.), lyginant su autistukais (22 proc.). Ir tai nepaisant to, jog paklausti dauguma vaikų teisingai įvardino tapšnojimą, kaip „kvailą“, o ne „protingą“ veiksmą.
Šiuo metu tyrėjai toliau domisi, kokius konkrečiai veiksmus vaikai linkę kartoti ir ar ši tendencija mėgdžioti bet ką gali prisidėti prie kultūrinio pažinimo perdavimo. Taip pat mokslininkai atkreipia tėvų ir mokytojų dėmesį į socialinių vertybių reikšmę vykdant panašias užduotis.

Nuotr. by Motorito, www.flickr.com

 

Konkretūs objektai, tokie kaip žaisliukai, kaladėlės ar pan, kuriuos vaikai gali paliesti ir perkelti į kitą vietą, naudojami mokant matematikos pagrindų nuo 1980-ųjų metų. Tai grindžiama ilgalaikiu įsitikinimu, jog mažų vaikų mąstymas iš prigimties yra labai konkretus, taigi mokantis skaičiuoti jiems turėtų pagelbėti konkretūs dalykai.

Tačiau nauji Notre Dame universiteto tyrimai atskleidžia, jog ne visos konkrečios pagalbinės priemonės yra vienodai geros. Paaiškėjo, kad vienos jų veiksmingiau už kitas padeda vaikui suvokti matematines sąvokas.
Taigi prancūzų psichologai, tiriantys, kaip vaikai suvokia ir sprendžia matematikos užduotis, aptiko, jog pakeitus pagalbines priemones, pakinta ir vaikų rezultatai. Jie gerėja, jei skaičiavimo objektai yra gausūs percepcinių, jutiminių detalių (yra ryškūs ir blizgūs).
Ryškiaspalviai, neįprastos tekstūros ar formos daiktai labiau patraukia vaiko dėmesį ir padeda jiems susikoncentruoti į užduotį. Kita vertus, kai vaikams objektai jau yra pažįstami, minėtos detalės tik apsunkina skaičiavimo užduotį, nes dėmesys labiau krypsta į pačius objektus bei jų paskirtį, nei į matematikos užduotį.
Šie atradimai leidžia manyti, jog vaikams lengviau mokytis skaičiuoti, jei pagalbinės mokymo priemonės maksimaliai rėžia akį ir yra minimaliai žinomos. Bendresne prasme, šis tyrimas padės mokytojams nuspręsti, kokios mokymo priemonės tiks naudoti klasėje būtent tądien.

„SXC” nuotr.

 

 

Ar žinote, jog paracetamolio vaikams pardavimai per pastaruosius 20 metų Europoje išaugo daugiau negu dvigubai? Bet vaikai dvigubai daugiau neserga… Per dažnas antibiotikų vartojimas kelia rimtą grėsmę sulaukti tokių bakterijų, kurios šiems vaistams yra atsparios.

Pasaulyje vaikų iki penkerių metų, kuriems išrašomi psichiatriniai vaistai, skaičius nežmoniškai greitai auga. Šokiruoja? Tai jau taip. Bet svarbiausias klausimas – ar jie reikalingi?

 

Visų pirma, norėtųsi pasidžiaugti, kad lyginantis su pasauliu, šįkart galime jaustis pirmaujantys –vaistų NEvartojimo srityje. Atrodo, lietuviška žiniasklaida ir medikai formuoja atsargią ar bent jau atsargesnę nuomonę į medikamentus, nei Vakarų Europos ar JAV gydytojai. Štai, tarkime, neseniai spaudoje viena mama pasakojo, jog Majamyje suviduriavus ir ėmus vemti pusantrų metų vaikui, jam buvo skirti labai stiprūs vaistai „Zofran“. Mamai sunerimus ir paskambinus savo gydytojai į Lietuvą, ši patikino, jog Lietuvoje toks vaistas skiriamas kaip vėmimą slopinantis vaistas po chemoterapijos ar narkozės bei paprastos enterovirusinės infekijos gydymui tikrai nevartojamas…

Tad pasirodė įdomu palyginti situacijas pasaulyje ir pas mus.

 

Paracetamolis prie kasos

Jei pastebėjote, daugelyje užsienio šalių, lūkuriuojant eilėje prie kasos, dar gali paskutinę minutę sugalvoti nusipirkti kramtomos gumos, prezervatyvų ar… paracetamolio. Na, žinoma, kartais ir sugalvojama, ir nusiperkama.

Taigi naujausia ES statistika rodo, kad paracetamolio vartojimas per dvidešimtmetį išaugo labai smarkiai. Lietuvos Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos duomenimis, pastaraisiais metais šio vaisto vartojimas šiek tiek sumažėjo. Bet gali būti dėl to, kad čia daugiau nei Europoje vartojama ibuprofeno, todėl tendencija greičiau įbrukti temperatūrą mažinančių vaistų vos negaluojančiam vaikui (kad jis nustotų zirzti, visa šeima išsimiegotų, ir rytoj galėtų vesti mažylį į darželį) gali būti labai panaši kaip ir visame pasaulyje.

Pasak gydytojų, būtų nelogiška teigti, jog per palygini trumpą laikotarpį (10-20 metų) dvigubai išaugo skausmo ir temperatūros atvejų. Mokslininkai svarsto, jog pasikeitė tėvų požiūris į tai, kada vaikui labai skauda ar bloga. Greičiausiai tai susiję su stipriai pagreitėjusiu gyvenimo tempu. Gal kaltas mūsų palyginti nesenas įprotis žaibiškai spręsti visas problemas ir priimti skubius sprendimus? Gal mes jau nebemokame skirti daugiau laiko slaugyti ir vaiką stebėti? O gal savo padarė ir skaitlingos baisios istorijos žiniasklaidoje, ir išgąsdinti mažų vaikų tėvai šitaip elgiasi dėl šventos ramybės?

Tiesa, reiktų prisiminti ir dar vieną galimybę – galbūt dalis nupirkto paracetamolio tiesiog guli namie vaistų stalčiuose nepanaudota, „atsargai“?

 

Kada reikia, kada ne

Paklauskite bet kurio gydytojo – nėra vaistų, kurie neturėtų jokio šalutinio poveikio. Be to, visuomet išlieka galimybė perdozuoti. Paracetamolis „sodina“ kepenis, tačiau jo konkurentas ibuprofenas gali sukelti kraujavimą, sudirginti skrandžio gleivinę, pakenkti inkstams ir pan.

Tad iš tikrųjų paracetamolis yra saugus medikamentas. Tiesiog jį vartoti reikia saikingai ir laikantis instrukcijos, be to, esant reikalui, o ne užbėgant už akių. „Užbėgimas už akių“, kai kalbame apie karščiavimą, apskritai yra, paprastai kalbant, nesąmonė. Kodėl? Todėl, kad temperatūrą mušantys vaistai niekaip neprisideda prie to, kad vaikas greičiau pasveiktų.

 Karščiavimas yra simptomas, ne liga, tai – organizmo gynybinė reakcija prieš infekciją. Daugelis vaikų gerai toleruoja karštį, todėl prieš duodami vaistų nuo temperatūros, tėvai turėtų labiau vertinti bendrą mažylio būklę, o ne skaičių termometre. Naujausiuose šaltiniuose nurodoma, jog šių vaistų nereikia duoti, kol nėra 40 laipsnių (anksčiau buvo nurodoma 38,5), nebent vaikas labai blogai jaučiasi ar yra gretutinė centrinės nervų sistemos patologija.

 Interferonas – specialus baltymas, neutralizuojantis virusus – gaminasi tik esant aukštesnei temperatūrai. Maksimalus jo kiekis pasiekiamas trečią dieną. Žinoma, jei temperatūra nenumušama vaistais…

 Temperatūros mažinimas vaistais, kai to nereikia, laikomas imuniteto slopinimu, mat vaistai neleidžia imuninei sistemai atlikti savo darbo. Ši sistema gali „aptingti“ ne tik tąkart, bet ir ateityje.

● Organizmui kenkia staigūs temperatūros pokyčiai – už tai, žinoma, reikia „dėkoti“ vaistams. Visiškai nereikia stengtis nuo 39– 40 laipsnių numušti iki 36, pakaktų temperatūrą sumažinti 1–1,5 laipsnio. Tą padaryti galima ir pasitelkus fizines šaldymo priemones (aptrynimus vėsiu rankšluosčiu ir pan.), jei vaistų ir reikės – tai galbūt mažesnės dozės.

● Žinoma, yra riba, kuomet karštį mušti vaistais jau reikia. Esant aukštai temperatūrai labai padidėja širdžiai, inkstams tenkantis krūvis, o pernelyg sudirgusi centrinė nervų sistema gali „pasireikšti“ traukuliais.

 

Antibiotikai lietuviams – pakankamas baubas

Nors mes vis dar mėgstame pasigirti, jog va štai mūsų šeima antibiotikų tai vengia, o kaimynė girdo vaikui jau trečią jų kursą, iš tikro ir tų kaimynių sparčiai mažėja. Lietuviai tėvai, atsakingai žvelgiantys į antibiotikų vartojimą, tampa savotišku „mainstrymu“ – pagrindine mase. Jei paklaustumėte, ką apie tai galvoja gydytojai, vėlgi sulauktumėte įvairių nuomonių. „Pakankamai dažni atvejai, kuomet pas mane atėję tėvai, išgirdę, jog jų vaikui reikia antibiotikų, atsako jų nepageidaujantys, – pasakoja šeimos gydytoja Aurika Jurevičienė. – Tai primena ne visuomet protingą kovą su skiepais. Aš manau, kad neprotingas žingsnis lieka neprotingas abiem atvejais – ir kai vaistais piktnaudžiaujama, ir kai jų atsisakoma tuomet, kai tikrai reikia. Mažam vaikui rimtos ligos sukelia tikrai rimtas komplikacijas, tad jį saugoti turėtų būti tėvų pareiga. Ir turiu galvoje, saugoti nuo ligų, o ne nuo vaistų. Tam, kad patartų, ar vaistų tikrai reikia, ir yra gydytojai, kurie ne vienerius metus studijavo ir turi patirties bei kompetencijos priimti tokius sprendimus“.

Kol lietuviai į antibiotikus žiūri gan įtariai (ir gal per įtariai), tarp užsieniečių tėvų tas įtarumas (arba sąmoningumas) vis dar aktyviai propaguojamas. Sunerimę ir pasaulio mokslininkai, jie tikina, jog kartu su vartojimu didėjantis atsparumas antibiotikams kelia didžiulę grėsmę (apie tai pasiskaityti galite kad ir čia). Pasak mokslininkų, neatsakingas antibiotikų vartojimas gali atvesti prie situacijos, kuomet bakterijos nebebijos vaistų ir tai prilygs grįžimui į priešantibiotikinę erą. Tada žmonės mirdavo nuo to, ką dabar laikome nereikšmingomis bakterinėmis infekcijomis. Tai ne ta era, kurią norėtume susigrąžinti.

Beje, pasaulyje nemažai svarstoma ir apie dažnai bereikalingą antibakterinių priemonių naudojimą buityje. Tarkime, antibakterinis muilas naikina ne tik blogąsias, bet ir gerąsias bakterijas (ir teigiama, kad šios netgi lengviau pasiduoda), taigi didiname natūralų bakterijų disbalansą.

 

Ar gali būti kontraceptikai – mada?

Į Švediją išvykusi mokytis paauglė pasakojo, jog jos klasiokės visos geria vadinamuosius kontraceptikus, nes „tada mažiau PMS simptomų, reguliariau, mažiau skausmų – žodžiu, paprasčiau gyventi”. Geria net ir tos, kurios lytinio gyvenimo negyvena.

Taip, ir Lietuvos ginekologai teigia, jog būna atvejų, kuomet geriami kontraceptikai yra skiriami priešmenstruaciniam sindromui sumažinti – kai jo simptomai kenkia gyvenimo kokybei, siautėja nesubalansuoti hormonai, nuotaikų kaitos, ryškūs bėrimai, kurie mergaitėms trukdo psichologiškai. Tačiau receptas (be kurio vaistinėje šių vaistų negausite) tikrai niekuomet neišrašomas dėl mados, nes „draugės geria“.

Gydytojai nenori pasisakyti nei griežtai už, nei griežtai prieš tabletes, nes, pasak jų, kiekvieno žmogaus atvejis labai individualus. Jiems nesinorėtų, kad pasiskaičiusi mergaitė kontracepcijos imtų baimintis (o jai ji išties būtų reikalinga), arba priešingai – imtų jos norėti (o jai ji visai nereikalinga ir tada vertėtų pagalvoti apie žalą). Kontraceptikai yra geras vaistas, jeigu skiriami pagal indikacijas. Draugės patarimai dėl vaistų tikrai negelbės. Prieš parinkdami vaistus, gydytojai merginai visuomet atlieka išsamius tyrimus: bendrą kraujo, gliukozės, patikrina krešėjimą, išklausia, kokios giminėje ligos, ar nėra vėžio atvejų. Svarbūs gali būti netgi klausimai, ar mergina nerūko ir ar nėra vegetarė.

Nėra vienos priežasties, kuri sukelia ciklo sutrikimus. Tačiau iš praktikos gydytojai pastebi, jog mergaitėms tokiame amžiuje dažnai ima trūkti estrogeno dėl streso. Šiais laikais jo daugiau, jauni žmonės sunkiau su juo susidoroja, tuomet „iš paskos“ ir sutrinka hormonų pusiausvyra. O tada merginos gali kraujuoti po dvi savaites, kas dvi savaites… Toks amžius – viskas auga, viskas žydi, ir turi gauti pakankamai deguonies. Jei kraujuojama per gausiai, hemoglobino rodikliai smarkiai nukrenta, tuomet iš kur ta deguonis? Taigi tai žala ir širdžiai, ir inkstams, ir smegenims, todėl vaistų tikrai reikia.

Kitas svarbus dalykas – skiriamas kiekis ir vartojimo laikas. Pasiskaičius instrukciją, galima susidaryti įspūdį, jog tabletes galima vartoti be pertraukos nors ir visą gyvenimą. Iš tikrųjų, dažnas ginekologas po pusės metų rekomenduoja kas pusę metų padaryti pertrauką, ypač mergaitėms. Saikas būtinas. Jei kontraceptinių vaistų vartojama per daug, gali išnykti mėnesinės, prasidėti galvos skausmai, kūno svorio pakitimai.

Na, galiausiai jaunam žmogui gydytojai visuomet mėgina patarti. Jei, tarkime, 16 metų mergina prašo kontraceptinių tablečių dėl lytinio gyvenimo, o paklausus paaiškėja, kad tie lytiniai santykiai vyksta kartą per dvi savaites, verta atkreipti dėmesį, kam jai visą mėnesį dėl to gerti vaistus? Yra ir kitokių, organizmą mažiau veikiančių, apsisaugojimų priemonių. Mažai kas kalba ir apie psichologinį-moralinį tablečių poveikį – manoma, jog „tuo klausimu“ merginos išsiugdo labiau atsipalaidavusį požiūrį į seksualinį gyvenimą.

Tad nors apibendrinti ar lyginti yra sudėtinga, pabaigai galbūt tiktų du faktai.

JAV atliktas tyrimas patvirtina, jog toje šalyje ne tik paauglės, bet ir jų tėvai labiau vertina tabletes, nei prezervatyvus ar kitą kontracepciją (plačiau – čia).

Lietuvoje atliktos apklausos duomenimis, tėvai išvis nepilnamečių kontracepcija pradeda rūpintis gerokai per vėlai, tik sužinoję, kad paaugliai jau gyvena lytinį gyvenimą. Kontraceptinių priemonių nupirktų tik 7,8 proc., ir tik 22,5 proc. nukreiptų pas ginekologą pasikonsultuoti (plačiau apie tai – čia).

 

Psichotropiniai vaistai vaikams?!

JAV piliečius nebelabai jau ir stebina, kai 18 mėnesių (!) vaikui skiriami psichotropiniai vaistai. Pasak kai kurių tėvų, tie vaistai – tikra Dievo dovana. Ir tam pačiam Dievui ačiū, kad yra ekspertų, kurie nerimauja, kad dar nepakankamai žinoma, kaip šie vaistai paveiks besivystančias smegenis bei mažus kūnelius.

Štai tikras vaizdelis iš ketverių metų Šelbės gyvenimo (aprašytas „Parents“ žurnale): „Finikse patekėjus saulei, mažoji prabunda. Ji mieguistai atsitupia ant puoduko, nusiplauna rankutes ir klusniai išgeria mamos paduotą baltą kapsulę. Ir tada mėlynakė šviesiaplaukė eina pasitikti savo dienos – rūpinasi jūrų kiaulyte, lipdo iš plastilino namą ir tiesiog būna Šelbė.

Kapsulėje yra 20 mg ritalino (metilfenidato), receptinio stimuliatoriaus, padedančio hiperaktyviems vaikams nusiraminti ir susikaupti. Popiet Šelbė išgers daugiau vaistų – 2,5 mg aripiprazolo (kuris kontroliuoja nuotaikų kaitą) ir 0,5 mg klonidino (tramdančio nerimo sutrikimą). Mažylė vaistus vartoja nuo dvejų. Tuomet ji miegodavo maždaug tik po keturias valandas per parą ir keldavo dažnas, audringas scenas, po kurių jos mamai likdavo mėlynių bei įkandimo žymių. Psichiatrė diagnozavo Šelbei bipolinį sutrikimą. Metus mergaitė buvo gydoma vis stipresnėmis risperidono (vaisto nuo psichozės) bei divalproekso (prieštraukulinis preparatas, taip pat mažinantis ir manijas) dozėmis. Kadangi dukrą kamavo rimti šalutiniai poveikiai – neaiški kalba, drebuliai, priaugtas svoris, klupčiojimas einant, jos mama susirado kitą specialistą. Šis nesutiko su pradine diagnoze ir spėjo, kad Šelbei bipolinio sutrikimo nėra, bet yra hiperaktyvumo (ADHD) sindromo bei opozicino nepaklusnumo sindromo kombinacija. Ir skyrė ritaliną…“

 

Lietuvoje – retenybė

Taigi šią situaciją pakomentuoti paprašėme vaikų neurologės A. Januškevičienės: „Kiekviena tauta turi savo požiūrį į gydymą ir, deja, čia nieko nepakeisi. Tas faktas, kad jau ikimokyklinio amžiaus vaikai gydomi psichotropiniais vaistais, tikrai šiurpina. Šiandien jau nieko nestebina tai, kad farmacija yra verslas, kurios pagrindinis tikslas – uždirbti pinigų, bet kai ji nusitaiko į vaikus, iš tiesų labai liūdna. Belieka tik pasidžiaugti, kad Lietuvoje, bent jau kol kas, situacija yra kitokia.

Aprašytos jūsų situacijos sprendimo kelias, jei tai būtų įvykę Lietuvoje, greičiausiai būtų toks:

tėvai išsakytų savo nusiskundimus šeimos gydytojui arba pediatrui, o pastarasis (jei turėtų kompetencijos ir dar svarbiau – laiko) pateiktų tėvams keletą problemos sprendimo variantų, dažniausiai patarimų, rečiau – vaistų (pvz., kokių nors augalinių) forma. Jei gydytojas neturėtų laiko (o gilinimasis į elgesio bei emocijų sferą jo užima nemažai) arba matytų, kad vienas nesusidoros su problema, jis greičiausiai siųstų tokį pacientą pas vaikų neurologą, nors galbūt labiau būtų tikslinga – pas vaikų psichiatrą (tik tai pas mus dar nėra įprasta, nes tėvus labai išgąsdina vien tik užuomina apie psichiatro konsultaciją).

Taigi jei Šelbė patektų pas vaikų neurologą, pirmiausia jis įsigilintų į situaciją, išklausydamas tėvus, tuo pačiu metu stebėdamas Šelbės, jos mamos (ar tėčio) elgesį bei jų tarpusavio santykius. Paprastai jau pirminės apžiūros metu paaiškėja labai daug problemų: gal mergaitės mama pati labai emocinga ir impulsyvi, gal tėvai tarpusavyje konfliktuoja, nesutaria dėl vaiko auklėjimo, gal šeimoje yra smurtaujama?

Vien tik iš trumpo aprašymo („miegodavo maždaug tik po keturias valandas per parą ir keldavo dažnas, audringas scenas, po kurių jos mamai likdavo mėlynių“) sunku įvertinti, kokia buvo reali Šelbės būklė. Įžvelgiu dvi problemas: nepakankamas miego kiekis ir pykčio priepuoliai. Iš tikrųjų reikėtų labai atidžiai pasitikslinti, ar tikrai mergaitės paros miego kiekis buvo tik 4 val.? Ir kokį laiko tarpą tai tęsėsi? Gal tiesiog mergaitė buvo linkusi dažnai prabusti naktimis, o tos 4 val. buvo tik nepertraukiamo miego trukmė? Tokio amžiaus vaikų miego – būdravimo režimas dar nėra pilnai susiformavęs, todėl naktiniai prabudimai yra norma. Pykčio priepuoliai dvimečiams vaikams irgi yra būdingi, nes jie dėl savo nebrandžios nervų sistemos ir nepakankamų įgūdžių dar nesugeba valdyti emocijų.

Jei vaikų neurologui pavyktų pačiam išsiaiškinti mergaitės nepageidaujamo elgesio priežastis ir atsargiai nurodyti jas tėvams, jei tarp tėvų ir specialisto užsimegztų reikiamas kontaktas, tada galbūt užtektų vien tik pokalbio. Mano nuomone, vaistai skiriami tik esant būtinam reikalui. Jei problema tikrai sunki, neurologas siųstų šią mergaitę į vaiko raidos sutrikimų ankstyvos reabilitacijos tarnybą, kur šeima būtų konsultuojama psichologo, tėvai būtų mokomi elgesio su vaiku būdų, būtų įvertinta mergaitės raida, nustatytas raidos sutrikimo pobūdis bei laipsnis (jei toks būtų). Jei ir čia problemos įveikti dar nepavyktų, tolesnei pagalbai mergaitė būtų siunčiama į specializuotus vaiko raidos centrus, kurie Lietuvoje yra du – Vilniuje ir Kaune. Čia teikiamos ir ambulatorinės, ir stacionarios paslaugos, konsultuoja vaikų psichiatrai, psichologai, taikomi įvairūs nemedikamentiniai (psichologo terapija, žaidimų, dailės, muzikos terapijos, elgesio korekcija ir kt.) gydymo būdai ir tik esant rimtai problemai skiriami medikamentai.

Kad dviejų metų vaikas būtų gydomas trimis psichotropiniais vaistais, dar neteko girdėti. Hiperaktyvumui (ADHD) gydyti kartais rekomenduojami vaistai, bet tai tikrai yra tik pavieniai atvejai – gal dėl didelės kainos, gal ir dėl gana atsakingo mūsų gydytojų požiūrio į gydymą psichostimuliantais“.

 

O ten tokių – daug

Baisu, bet pasaulyje daugėja vaikų, kurie išmoksta ryti tabletes anksčiau nei užsirišti batų raištelius. 2007-aisiais metais JAV atliktas tyrimas atskleidė, jog 1 iš 70 ikimokyklinukų vartojo psichotropinius vaistus: stimuliantus, antidepresantus, nuotaikos stabilizatorius, o taip pat preparatus nuo psichozės bei nerimo (Kolumbijos universiteto duomenys). Jei mažylių dėmesio sutrikimui ir depresijai gydyti gydytojai išrašinėja receptus jau kokį dešimtmetį, tai antipsichotiniai vaistai nuo irzlumo bei agresijos šiai amžiaus grupei – dar naujiena. Šis pokytis – sudėtinė naujos tendencijos dalis. Tendencijos apskritai išrašinėti mažiems vaikams vaistus nuo bet kokios būklės.

„MedcoHealthSolutions, Inc“, duomenimis – daugiau nei ketvirtadalis JAV vaikų bei paauglių šiandien, liaudiškai tariant, „sėdi ant vaistų“.

Nepaisant šių skaičių, FDA (JAV Maisto ir vaistų kontrolės valdyba) nėra patvirtinusi specialaus leidimo vartoti šiuos vaistus jaunesniems nei šešerių metų vaikams. Kodėl? Todėl, kad dar per mažai tyrimų ir duomenų, kaip jie veikia augančius organizmus, besivystančią nervinę sistemą.

Užtat tikrai žinoma štai kas: stimuliuojantys vaistai (naudojami nuolat kelerius metus) gali sąlygoti augimo sulėtėjimą. Psichotropiniai vaistai siejami su sparčiu svorio prieaugiu, medžiagų apykaitos bei endokrininės sistemos sutrikimais. Bet net ir nepaisant visų šalutinių poveikių, amerikiečiai gydytojai gina vaistus, ypač sunkiais atvejais. Tiesiog vaikus, vartojančius šiuos vaistus, reikia nuolat ir atidžiai stebėti.

 

Kas baisiau – šalutinis poveikis ar…?

Tėvams, kurių gyvenimą aukštyn kojomis apvertė problematiški vaikai, vaistai atrodo siųsti iš dangaus. Štai ką pasakoja Daysono mama: „Mano sūnus buvo it tiksinti bomba – radęs atsuktuvą galėjo žaibiškai pramušti skylę monitoriuje, o kita akimirką jau nuskandinti meškiuką klozete ir, žinoma, užkimšti kanalizaciją…“ „Tokie vaikai, kaip maniškis, be vaistų galėtų ir mirti,“ – tikina Maddoxo, kuriam vos trejų buvo diagnozuotas bipolinis sutrikimas, mama. Tuomet jis miegodavo ne ilgiau kaip po porą valandų kaskart, jo isterijos trukdavo po 8 valandas, o darželyje kandžiojo kitus vaikus. Kartą Maddoxas patyrė haliucinacijas, kurių metu iššoko pro langą (gerai, kad pirmo aukšto), o tai jam dar prilipdė ir šizofreniją. Šiandien septynerių Maddoxo gyvenimą kontroliuoja 5 rūšių vaistai, ir tik jų dėka, pasak mamos, jis geba toleruoti namie atsiradusį naujagimį bei 15 minučių išbūti parduotuvėje neištaisęs scenos – kas šeimai atrodo didžiulis progresas.

Tad nors ir svarstome šalutinio poveikio pasekmes, turime pagalvoti ir apie pasekmes, jei tokių vaikų negydytume išvis. Jei vaikas nesugeba mokytis normalioje mokykloje, o vaistai jam gali padėti, reikia apsvarstyti ir tokią galimybę.

Su tuo sutinka ir vaikų neurologė A. Januškevičienė: „Kai vaiko elgesys tikrai trukdo ir yra socialiai nepriimtinas (ar kartais net pavojingas aplinkiniams), gydymas vaistais, kad ir kokie jie mums atrodytų nepatrauklūs, yra reikalingas“.

 

Tačiau…

2010 metais New York Times buvo aprašytas atvejis, kai gydytojas skyrė psichotropinių vaistų pusantrų metų berniukui Kailui, siekiant kontroliuoti jo iki tol nevaldomą elgesį. Straipsnyje dokumentiškai išdėstyta berniuko tėvų kelionė nuo gydytojo prie gydytojo, nuo diagnozės prie diagnozės, kol, sulaukęs trejų jis jau gėrė ir antipsichotinius, ir antidepresantus, dviejų rūšių migdomuosius, ir vaistus nuo hiperaktyvumo bei dėmesio sutrikimo sindromo. Tik sulaukęs septynerių, Kailas atjunkytas (ir šis žodis čia tinka) nuo vaistų, išskyrus vieną – nuo ADHD.

Daktaras Glysonas, paskutinis gydęs Kailą, tiksliau, “nuėmęs” beveik visus jam skirtus vaistus, tvirtina, jog nebuvo jokios priežasties duoti antipsichozinius vaistus berniukui. Ir apskritai – jokiam dvejų metų amžiaus vaikui.

Kita vertus, pagalbos tėvams juk reikėjo? „Vien jau tas faktas, kad tėvai kreipiasi į gydytojus, reiškia, kad jiems reikia pagalbos, – sako A. Januškevičienė. – Kitas dalykas – ar nepageidaujamas vaiko elgesys tikrai yra patologija? Ir ar reikia “gydyti” vaiką, kuris, būdamas dvejų, yra užsispyręs, neklauso ir prieštarauja? Įsigilinus į vaiko raidos etapus, pasirodytų, kad tai yra normalu… Bet kai kuriems tėvams tą sunku priimti. Jie skundžiasi: “Duktė nė minutės nepasėdi ramiai, tempia mums žaislus ir reikalauja žaisti, neša knygutes, prašo skaityti, ji nuolat reikalauja dėmesio, mes su žmona net televizoriaus ramiai negalime pažiūrėti!“

 

Ašaros gali reikšti depresiją arba tiesiog tai, kad jums… treji

Akivaizdu, jog tam tikrais amžiaus tarpsniais diagnozės nustatymo kriterijai turi skirtis. Pripažinkime, kartais beprotiškai gali atrodyti ir elementari scena parduotuvėje, ir be priežasties užvažiavimas broliui kastuvėliu, ašarų upės dėl pamestos pirštinytės. Taip yra todėl, kad smegenų dalis, atsakinga už emocijas, vis dar formuojasi ir bręsta. Taigi daugelis simptomų, kurie būtų nenormalūs suaugusiems, vaikams gali būti tipiški. Tad ašaros gali reikšti depresiją arba tiesiog tai, kad jums – treji… Kartais net ir specialistams labai sunku nustatyti, kur baigiasi normalus ikimokyklinuko elgesys ir prasideda diagnozės reikalinga būklė.

Kai kurie vaikai taip dažnai nenustygsta vietoje, būna tokios nepastovios nuotaikos ar tiek baugštūs, jog jiems “teisėtai” galima diagnozuoti ADHD, depresiją ar nerimo sutrikimus. Tačiau mokslininkai vis dar dėlioja, kuo ir kaip skiriasi simptomai, pasireiškiantys mažyliams ir vyresniems vaikams ar suaugusiems. Pvz., depresuojantys ikimokyklinukai paprastai apie savižudybę nekalba, tačiau žaisdami jie gali domėtis liguistais dalykais. Bipolinio afektinio sutrikimo, kuris pasireiškia ilgais energijos protrūkiais, lydimais ilgų depresijos periodų, diagnozavimas dar kontroversiškesnis.

Norint išgirsti tikrą diagnozę, tėvams reiktų kreiptis į teisingus specialistus – tai yra VAIKŲ neurologą, psichiatrą ar psichologą. Jis turėtų stebėti vaiką daug valandų, ypač tai, kaip jis bendrauja su tėvais, surinkti pilną istoriją, įskaitant ir nors vieno pašalinio asmens pastebėjimus, pavz., darželio auklėtojos. Tačiau JAV trūksta specialistų, eilėje tenka laukti porą mėnesių, o konsultacija gali tetrukti dešimt minučių…

 

Psichoterapija labai brangi

Jei kvalifikuotas specialistas nustato vaikui psichinę diagnozę, jo tėvai susiduria su nelengva dilema – psichoterapija ar vaistai. Nors dauguma gydytojų rekomenduoja pirmąjį variantą išmėginti prieš vaistus, vis dėlto šis necheminis gydymo būdas JAV pasirenkamas retai. Deja, vieną ar kelis kartus per savaitę apsilankyti užsiėmimuose yra sunkiau, nei pasiimti receptą ir kas mėnesį pasirodyti gydytojui. Psichoterapija, šeimos terapija, elgesio korekcija ir pan. yra gana efektyvūs būdai padėti, bet reikalauja daug šeimos pastangų, laiko ir kantrybės. Su vaistais juk viskas paprasčiau: duodi tabletę ir ramu…

Be to, psichoterapija ir gerokai brangesnė už vaistus. Lietuvoje taip pat. Tačiau mūsiškė sistema vis dėlto sudaro sąlygas gauti gydymą nemokamai, o užsienyje tai daugiau priklauso nuo turimo sveikatos draudimo rūšies.

Beveik visi specialistai sutinka, kad išvargusioms šeimoms vaistai neturėtų būti pirmoji greitoji išeitis. Jei ikimokyklinukui skiriami stiprūs psichotropiniai vaistai, tėvai, prieš sutikdami, turėtų išsistudijuoti galimus šalutinius poveikius. Jei jie nepasitiki gydytojo sprendimu, vertėtų išklausyti ir kitos nuomonės. Svarbiausia nepamiršti, jog tėvai savo vaiką pažįsta geriausiai. Taip pat žinoti, jog vaistų paskyrimas – tai ne šuolis nuo uolos. Kursą visuomet galima pakeisti.

 

 

„SXC“ nuotr.

 

 

 

 

 

 

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

• Tuščio popierinio pakelio nuo pieno (taipogi tinka nuo kefyro ar sulčių);
• Vandens;
• Žirklių;
• Įvairių smulkių daiktų (lego kaladėlių, džiovintų augalų, smulkių žaisliukų);
• Šaldymo kameros.

DARBO EIGA:

• Nukirpti pieno pakelio viršų.
• Į nukirptą popierinį pieno pakelį įpilti vandens.

• Į vidų sudėti smulkius daiktus.

• Pakelius su vandeniu ir smulkiai daiktais įdėti į šaldymo kamerą ir laikyti joje 24 valandas.

• Praėjus 24 valandoms iš šaldymo kameros išimti paruoštą darbelį, nukirpti kraštus, išimti ledą.

• Ir štai jau galima apžiūrėti, tyrinėti, žaisti, lyginti.

 

PASTABA: Tėvelių priežiūra/pagalba atliekant darbelį – BŪTINA!

 

Daugelis apie pasakų terapiją esame girdėję ir žinome, kad vaikui sekamos istorijos ne tik padeda jam užmigti, bet ir gali turėti naudos asmenybės raidai. Vis dėlto nelengva „užčiuopti“, kaip būtent tai veikia. Užtat čia pateiksime konkrečių įvairioms situacijoms tinkančių pasakų.

 

Kaip pasirinkti pasaką?
Yra skirtingų pasakų terapijos metodikų. Eilinė pasaka, kurią sekate vaikui prieš miegą, gali turėti jam teigiamo poveikio, jeigu ją tinkamai parinksite, o pasekę būtinai kartu aptarsite. Tas aptarimas visuomet svarbus, antraip papasakota istorija tarsi praeina pro šalį, nepalikdama pėdsakų. Galima analizuoti, kodėl aplinkybės pasakoje susiklostė vienaip ar kitaip, fantazuoti, kas būtų, jeigu herojus būtų pasielgęs išmintingiau, aiškintis, kokiais būdais jis gali spręsti jam kylančias problemas. Beje, teigiamai vaiką veiktų ir aktualias situacijas paliečiantys filmukai – peržiūrėjus juos taip pat svarbu aptarti.
Tokiai terapijai tiks ir jūsų pačių kuriamos, ir senų senovėje sukurtos pasakos. Tam, kad sukurtų savo istoriją, kūrybiškumo pakanka tikrai ne kiekvienam suaugusiajam. Jeigu tai daryti vis dėlto pasiryšite, reikėtų remtis toliau išvardijamais principais.
Personažai. Kurdami pasakas patys, paprasčiausiai realius asmenis (vaiką, save, vaiko broliuką, senelius ir pan.) paverčiame pasakiškais personažais.
Siužetas. Reikia iš karto sugalvoti, koks sekamos pasakos tikslas, ką norite ja klausytojui paaiškinti. Istorijos pagrindas, žinoma, bus probleminė situacija, panaši į jūsiškę. Problema gali būti vaizduojama tiesiogiai arba metaforiškai. Tarkim, jeigu mažylis bijo likti vienas, pasakoje jį vaizduojantis princas taip pat gali bijoti vienatvės, bet gali baidytis ir priešų, grasinančių jo karalystei. Kai pasakojime kalbame apie vaiką kamuojančias negandas, jis tarsi pažvelgia į savo situaciją iš šono, ir tai yra labai naudinga.
Pabaiga. Kai norite pasakomis mėginti išspręsti savas problemas, jos visada turi baigtis laimingai. Jeigu pasakodami pristingate fantazijos ir nežinote, kaip sumodeliuoti, kad viskas vystytųsi teigiama linkme, galite kreiptis pagalbos į burtininką ar panašų personažą, kuris padarys tai, kas realiame gyvenime nėra įmanoma. Problemų gali kelti piktosios raganos ir kitokie fantastiniai veikėjai.
Kai norime vaikui ką nors paaiškinti ar jį pamokyti, laiminga pabaiga nėra būtina. Tokiems pamokymams dažnai tinka vadinamosios buitinės pasakos. Tarkim, „Pasaka apie auksinį kiaušinį“, kurioje senelis ir senelė svajoja, ką darys su auksiniu kiaušiniu. Tuo metu pelytė prabėgdama uodegyte jį stumteli ir jis sudūžta. Taip galima vaikui paaiškinti, kad kai kuriose situacijose reikia elgtis atsargiai.
Efektas. Puiku, jeigu pasaką kursite kartu su sūneliu ar dukryte. Vaikai tuo paprastai geba užsiimti maždaug nuo ketverių metukų. Kai mažylis pradeda kurti, jis per fantazijas išreiškia savo problemas, neigiamas emocijas. Vaikams (kartais ir suaugusiesiems) suvokti, kad jaučia pyktį, nerimą ar kitas neigiamas emocijas, dažnai būna sudėtinga. Kai pasakos padedamas mažylis išsikalba, tėvai gali aiškiau suprasti, ką jis išgyvena. O ir jam pačiam išsiliejus palengvėja.

Pasakos droviam vaikui
Suprantama, tokiam vaikui būtų naudingos pasakos apie drąsą, kartu pasiūlančios, kaip tos drąsos gauti. Pasakų apie narsius riterius ir princus bei jų patirtus nuotykius yra tikrai daug. Jūs pasirinktą įprastinę pasaką galėtumėte papildyti pastabomis, kad pagrindinis herojus bijojo drakono ar žygio į tolimą karalystę (kas sakė, kad princai nebijo?). Jis pusę nakties svarstė: „Baisu, juk man gali nepasisekti“, tačiau vis dėlto sukaupė drąsą ir išsiruošė atlikti savųjų žygdarbių. Kelionėje sutiko įvairių pagalbininkų. Nedrąsiam vaikui reikia pabrėžti, kad prireikus jis sulauks aplinkinių pagalbos. Jeigu pasakos herojus būtų likęs ir sėdėjęs namie, jis tos pagalbos sulaukęs nebūtų… Ir, žinoma, nebūtų pasiekęs savųjų pergalių. Jų siekti gali būti baugu, bet rizikuoti verta.
Kurdami pasaką patys, vaiko drovumą galime vaizduoti tiesiogiai. Pavyzdžiui, praskrisdama pro šalį ragana užburia princą, kad jis pradėtų visko bijoti. Jis vengia eiti į karalystėje rengiamą puotą, nors seniau tokius pokylius labai mėgdavo. Tuomet kartu su vaiku svarstykite, ką princui daryti. Ar būtų išmintinga į puotą neiti arba jos metu stovėti susigūžus kamputyje ir su niekuo nesikalbėti? Koks galėtų būti problemos sprendimas? Pavyzdžiui, princas gali sutarti su riteriu, kad į puotą eis kartu, ir riteris pirmas pasisveikins su puotos dalyviais, po to ir princui nebus taip baisu.
Pavyzdžiui, drovuoliui tiktų pasaka „Drąsus Mėnulis“.

Drąsus mėnulis
Anksčiau naktinis dangus buvo juodas, juodas. Žemės gyventojai paprašė dangaus burtininko apšviesti naktinį dangų, kad nebūtų taip baisu ir tamsu. Burtininkas sukūrė mėnulį. Mėnulis drąsiai apsigyveno tamsiame naktiniame danguje. Savo drąsumu jis dalijosi su visais žemės gyventojais. Bet vieną kartą ežere jis išvydo savo atspindį ir suprato, kad jis yra vienut vienas danguje. Jam pasidarė labai liūdna ir baisu… (Čia su vaiku plačiau aptarkite mėnulio savijautą. Po to pakalbėkite apie tai, ką gi reikėtų vargšeliui daryti.) Nuliūdęs mėnulis kreipėsi į dangaus burtininką, kad šis sutvertų jam draugus. Dangaus burtininkas žinojo, kad kai kurie vaikučiai moka daryti stebuklus. Jis nusiuntė jiems mėnulio gabaliukų ir paprašė sukurti mėnuliui draugus – žvaigždes. Mėnulis danguje matys savo draugus ir džiaugsis. O mėnulio gabaliukai žemėje dalins drąsą vaikams, kurie į juos žiūrės. (Klausytojui pasiūlykite: „Kaip manai, gal ir tau praverstų pažiūrėti į žvaigždes ir paprašyti, kad suteiktų tau drąsos?“ Verta pakalbėti ir apie draugus: kaip draugai gali padėti, kai vaikui yra baisu, ir kaip vaikas gali padėti draugui, taip pat mamai, tėčiui, broliui, sesei ir pan., kai jiems yra baisu. Nedrąsus žmogus padėti nesugeba, nes bijo.)

Pasakos vaikui, kuris skriaudžia jaunesnįjį broliuką
Čia, suprantama, pravers pasakojimai apie brolių ir seserų santykius. Tarkim, populiarios klasikinės pasakos „Laukinės gulbės“ arba „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“. Jose brolių ir sesės santykiai klostosi gerai. Jūs galite pafantazuoti, kas būtų buvę, jeigu visi dvylika brolių būtų skriaudę jaunesniąją sesutę – atiminėję iš jos žaislus, ją mušę… Pasakoje viskas susiklostė taip, kad Elenytė vienintelė galėjo padėti savo broliams, piktosios raganos paverstiems paukščiais. Ar sesutė, kurią broliai skriaudė, būtų jiems pynusi marškinius iš dilgėlių?! Aptarkite, kas būtų, jeigu jūsų vaikas atsidurtų panašioje situacijoje – ar jo skriaudžiamas mažylis imtųsi jį gelbėti. Taip vyresnėliui parodysite, kad jis yra savotiškai priklausomas nuo jaunėlio, ir negeras elgesys gali atsisukti prieš jį patį.
Jeigu įtariate, kad ir mažasis vaikas – ne idealus ir dėl tarpusavio konfliktų kaltos abi atžalos, pasakos siužetas turėtų rutuliotis kitaip. Tarkim, savo kuriama istorija galite paaiškinti, jog vyresnysis sūnus yra gudresnis, todėl jis turi jaunėlį mokyti įvairių dalykų. Smagu kažką kitam duodi – kai pats duodi, atgal gauni dvigubai.

Pasaka apie gerus sapnus
Pasirodo, vorai ne šiaip sau mezga savo voratinklius. Taip jie gaudo gerus ir blogus sapnus. Blogi sapnai taip ir lieka voratinklyje ir laikui bėgant išnyksta, o geri išsipainioja ir išskrenda. Kad geri sapnai daugiau niekur neįkliūtų, o ateitų pas žmones, kai šie miega, juos pasigauna paukščiai ir išnešioja po gerų vaikučių namus. (Aptarkite, ar vaikas, kuris elgėsi blogai, skriausdamas broliuką ar sesutę, naktį sulauks gražių sapnų. Ar nuskriaustasis, gavęs gerų sapnų ir galėdamas jais pasidalinti, dalinsis su skriaudėju? O juk geri sapnai suteikia mums jėgų…)

Pasakos netvarkingam vaikui
Tai galėtų būti pasaka apie atsakomybę, apie tai, kad vaikas turi rūpintis jam priklausančiais daiktais. Iš žinomų pasakų netvarkingam vaikui tinka „Fedolios vargai“ (yra ir toks animacinis filmas), kur nuo moteriškės pabėgo visi indai ir baldai dėl to, kad ji buvo apsileidusi. Ir jūsų kuriamoje pasakoje nuo netvarkingo vaiko gali pabėgti daiktai. Arba jie gali jausti nuoskaudą, kad yra neprižiūrėti, ir pasiskųsti burtininkui. Šis sumanys daiktus paversti žmonėmis, o vaiką – jų žaislu. Užkerėtieji žmogeliukai negražiai su savo žaisliuku elgsis, norėdami jam atkeršyti… Leiskite vaikui pafantazuoti, kaip toliau klostysis žaisliuko likimas.
Beje, ši pasaka yra moralizuojanti, taigi laiminga pabaiga nebūtina. Vėliau, kai jūsų tinginiukas vėl atsisakys sudėti ant grindų besivoliojančius daiktus į vietas, galėsite priminti: „Ar pameni, kaip buvo sunku tam vaikui, kuris kai pasakoje virto išdykėlių žmogeliukų žaislu…“ .

Gyvatės metai
Vyriausias burtininkas turi atlikti daug stebuklingų darbelių. Tam, kad stebuklai saugiai išlauktų savo laiko, stebukladarys kiekvienais metais paskiria kokį nors gyvūną, visus metus saugosiantį stebuklus. 2013 metais stebuklus saugo Gyvatė. Ji turi juos tvarkingai sudėlioti į lentynėles, kad žinotų, kada kurio eilė keliauti pas žmones. Bet kas bus, jeigu Gyvatė  bus netvarkinga? Visi turėsime gyventi be stebuklų… (Tegul vaikas paragina Gyvatę, kad šis susitvarkytų, ir paaiškina jai šį tą apie tvarką.)

Pasakos vaikui, išgyvenančiam dėl tėvų skyrybų
Žinoma, ši situacija labai sudėtinga. Pasakos, skiriamos tokį skaudų įvykį išgyvenusiam vaikui, gali būti liūdnos, apie netektis. Tačiau laiminga pabaiga reikalinga. Personažas gali ir nežūti, o pakeisti savo pavidalą. Tarkim, princas pavirsta varliuku, o pagrindinei herojei princesei tenka susitaikyti su tuo, kad gyvenimas greta mylimojo visiškai pasikeitė.
Susidūrusiems su skyrybomis vaikams pasakos turi padėti suprasti, kad, nors tėtis gyvens atskirai, jis vis tiek bus tėtis, mylintis savo dukrą ar sūnų.
Šiam atvejui viena užsienio psichologė yra sukūrusi daug paaiškinančią terapinę pasaką. Joje kalbama apie gėlyną, kuriame augo daug gražių gėlių. Tačiau vienai gėlei kažkas pradėjo nepatikti. Jai reikėjo kitokios žemės, kad galėtų sėkmingai augti ir gražiai žydėti. Greta savo draugių ji tiesiog merdėjo. Tuomet vaikas kviečiamas diskutuoti – kas geriau, ar kad gėlė mirtų tarp savo draugių, ar kad būtų persodinta toliau, už kampo. Ji išsiskirs su bičiulėmis, bet šios žinos, kad jai viskas gerai.
Tokio tipo pasaka ypač tiks vaikams, kurie skyrybas išgyvena labai jautriai. Su jais reikia kalbėti alegorijomis. Pirmą ar antrą kartą pasekus pasaką, nereikia jos tiesiogiai sieti su gyvenimiška situacija. Geriau, kad klausytojas pats suvoktų, ką norėta pasakyti. Jeigu vaikas mažiau jautrus, tiks pasaka, artimesnė realybei. Pavyzdžiui, pasaka „Meškiuko bėdos“.

Meškiuko bėdos
Miške su savo mama ir tėčiu gyveno mielas juodai rudas meškutis. Jo tėtis buvo juodas, o mama – ruda. Tačiau  tėtis darėsi vis irzlesnis, nes užsinorėjo gyventi vien su juodomis – tokiomis pat, kaip jis – meškomis. Galiausiai meškinas nusprendė šeimą palikti ir iškeliavo į gretimą girią. Mažasis rudnosiukas labai dėl to išgyveno. Kartą jis, atsisėdęs po pušimi ir atsiminęs, kaip linksmai žaisdavo su tėčiu, apsiverkė. (Pasvarstykite, kaip mažylis jaučiasi, kas ji slegia.) Verkiantį žvėriuką pastebėjo išmintingoji pelėda. Ji meškučiui paaiškino, kad verkti neverta: tėtis iš jo gyvenimo niekur nedingo, jis visuomet liks tėčiu. Tai, kad jis negyvena kartu, nereiškia, kad  savo vaiką myli mažiau. Naujas gyvenimas bus palankesnis ne tik meškiuko tėčiui, bet ir mamai.

Pasakos vaikui, kuris atsikalbinėja
Pasistenkite tokiam sūnui ar dukrai parodyti, jog nieko nenorėdamas ir atsisakydamas įvairių pasiūlymų, jis nepažins pasaulio ir nesužinos daugybės įdomių dalykų. Mūsų vaikystėje buvo populiari istorijų apie berniuką Nežiniuką serija. Nežiniukas nieko nenorėjo išmokti, ir, kol jo draugai užsiimdavo rimtais dalykais, dykinėdavo. Už tai nuolat pakliūdavo į bėdą. Bėdų prisidarė ir tėčio Karlo neklausęs Buratinas (Pinokis). O štai Pagrandukas, nepaklausęs suaugusiojo, išėjo į mišką, ir jį suėdė lapė… Taigi vaikas, kuris nuolat sako „nenoriu“, „nedarysiu“, gali atsidurti situacijoje, kai  nežinos, kaip elgtis, į ką kreiptis pagalbos.

Pasaka apie žuvelę
Panoro Auksinė žuvelė išmokti pildyti daugiau nei tris norus. Kreipėsi ji su savo pageidavimu į išmintingą vandenynų ir jūrų karalių. O jis pasakė, kad tam, jog noras išsipildytų, žuvelė turėtų būti dar puošnesnė ir gražesnė ir turėti savo nepaprastą namelį. Ir dar pridūrė, kad jai teks gyventi tai vandenyne ir jūroje, tai tame namelyje. Namelis bus pas kažkokį žmogų, kuris ją papuoš ir būstą įrengs, o už tai sulauks norų išsipildymo. Tačiau apsigyvenusi gražiame stikliniame akvariume ir nuolat savojo šeimininko stebima žuvelė išpuiko. Ji ėmė atsikalbinėti ir jokių norų nepildė… (Kartu su vaiku aptarkite, ar gražiai žuvelė elgiasi. Gal jai vertėtų įsiklausyti į šeimininko pageidavimus? Kas gali nutikti, jeigu žuvelė nevykdys savo pažadų?)

Pasakos vaikui, nenorinčiam į darželį
Situacija yra nevienareikšmiška, nes priežasčių, kodėl vaikas nenori eiti darželį, būna įvairių. Gal jam nepatinka auklėtoja, gal nemoka bendrauti su bendraamžiais, o gal bijo išsiskirti su mama, nes mano, kad ši jo nepasiims namo.
Pats vaikas gali aiškiai ir nepasakyti, kodėl nenori eiti į darželį. Tačiau to priežastis galima išsiaiškinti per pasakas. Tarkim, paskaityti skyrelį iš Astridos Lindgren „Karlsono, kuris gyvena ant stogo“, kuriame Mažyliui tėvai atveda auklę freken Bok. Čia galima vaiko užklausti: „Gal ir tavo auklėtoja tokia pat pikčiurna, kaip freken Bok?“ Jeigu mažylis užginčys, kad jo auklėtoja ne tokia, tvirtins, kad ji gera, vadinasi, nenoro eiti į darželį priežastis slypi kitur. Taigi pradžioje reikia išsiaiškinti, kas vaikui kelia nerimą. O problemą radus, reikia ieškoti pasakų, padėsiančių ją išspręsti.

Straipsnis spausdintas „Mažylio“ žurnale,
konsultavo psichologė Viktorija Grigorjeva

 

Nuotr. by m kasahara