Turbūt daugeliui teko girdėti kalbų apie tai, kad „Coca-Cola“ tirpdo vaikų dantis, valo kriaukles bei rūdis ir daro kitus dalykus, kurie nėra jos tiesioginė paskirtis. Man, išgirdus panašų gandą, vis kildavo noras jį patikrinti pačiai, bet neprisiruošdavau. Užtai dabar susiėmiau ir patikrinau visą krūvą gandų apie tai, ką daro ir ko nedaro šis gėrimas.

 

1 gandas: Į kokakolos stiklinę įmerktas vaikiškas dantukas per naktį tiesiog ištirptų.

O tai įrodytų, kaip baisiai šis gėrimas veikia dantis. Man buvo gaila patį pirmąjį iškritusį dukrytės dantuką, kurį planavau saugoti ilgai ilgai, mesti į stiklinę ir laukti, ar ištirps. Bet įmečiau. Laukiu savaitę, danties būklę tikrinau kasdien. Jau po pirmos paros jis buvo parudavęs, netrukus patamsėjo dar smarkiau. Bet tikrai neištirpo ir formos nepakeitė. Dar teko skaityti, kad per keturias dienas šio gėrimo stiklinėje ištirptų žmogaus nagas. Bandžiau – neištirpo.

2 gandas: šiuo gėrimu nupurškus kenkėjų apniktus augalus, parazitai nunyksta.

Šitai išbandžiau dar prieš porą metų, kai mano balkone augančias gėles, agurką bei pomidorus užpuolė voratinklinės erkės, su kuriomis niekaip nesusidorojau. Viename mamų forume perskaičius, kad „Coca-Colos“ išnaikina ir šiuos, ir kitus kenkėjus – neva net kai kurie ūkininkai vietoje chemikalų naudoja kokakolą. Taigi aš savuosius augalus purškiau ja kelis kartus kas keletą dienų. Deja, efekto nepastebėjau. Pomidoras, kurį purškiau ypač gausiai, ilgam liko nemaloniai lipnus. Be to, po šio bandymo balkone dažniau nei paprastai ėmė lankytis vapsvos.

3 gandas: kokakola naikina rūdis.

Šį gandą perskaičiau automobilininkų forume – neva kai kurie mechanikai tokia priemone naikina rūdis nuo senų transporto priemonių kėbulų. Namie ilgai ieškojau ko nors surūdijusio ir pagaliau aptikau daiktą, vadinamą diskiniu pjūklu. Jį šveisdama susidariau įspūdį, kad kokakola rūdis iš tiesų bandė įveikti. Tai yra, joje mirkytas skudurėlis šveičiant metalą parudavo, o pjūklo paviršius mažumėlę pašviesėjo. Vis dėlto darbas sunkus, o rezultatas – abejotinas. Jeigu dirbčiau ten, kur reikia šalinti rūdis, pasiieškočiau patikimesnės už kokakolą priemonės.

4 gandas: kokakola valo klozetą.

Niekada nebūčiau patikėjusi, kad dirbant žurnaliste teks valyti klozetą, bet faktas, kad aš tai dariau… Sekėsi neblogai, bet abejoju, ar kokakola padėjo, ar ir be jos rezultatas būtų tas pats, prisiruošus pasidarbuoti šepečiu. Tuomet pabandžiau šiuo gėrimu šveisti vonią, kurios pakraščiuose buvo prisikaupę kalkių apnašų. Iš tiesų rezultatas buvo! Palyginusi įsitikinau, kad jis geresnis, nei šveičiant paprasta drėgna kempine. Tačiau prastesnis, nei šveičiant indų plovikliu.

5 gandas: kokakola tirpdo mėsą – įdėję į ją gabalėlį kepsnio, kumpio ar dešros, po paros jo ten nerasite.

Na, o iš to seka išvada, kad gėrimas kažką panašaus daro ir skrandžiui… Taigi merkiu į stiklinę dešrą ir kasdien žiūriu, ar neišnyko. Tikrai nenyksta, net mažumėlę išbrinksta. Po trijų dienų gėrimo paviršius pasidengė pelėsiu, taigi eksperimentą nutraukiau.

6 gandas: kokakola išvalo kraujo dėmes.

Kaip tik turėjau pagalvės užvalkalą su įsisenėjusia vaikui iš nosies bėgusio kraujo dėme. Ją pamirkiau gėrime, gerai patryniau, palikau keliolikai minučių, tada nuploviau vandeniu. Dėmė liko, kur buvusi. Gerai nors, kad pati „Coca-Cola“ dėmių nepalieka.

7 gandas: kokakola iš skalbinių išvalo riebalų dėmes.

Kadangi įsisenėjusių riebalų dėmių neaptikau, jų ant audinio atraižos pridariau tyčia ir tuojau pabandžiau pašalinti. Ne, kokakola šviežių riebalų dėmių neveikia.

8 gandas: kokakola gerai valo sidabrinius ir auksinius juvelyrinius dirbinius, taip pat stalo įrankius.

Štai man puiki proga išvalyti nuo laiko patamsėjusius sidabrinius auskarus ir grandinėles. Iš tiesų veikia! Papuošalai netapo kaip nauji, bet tikrai pašviesėjo ir įgavo blizgesio. Kad būtų dar geriau, palikau juos nakčiai pamirkti kokakoloje. Rezultatu likau patenkinta. Gaila, kad viską, ką reikėjo, nuvaliau su „Coca-Cola“ – reikėjo kokią patamsėjusią grandinėlę pasilikti ir pažiūrėti, kas įvyktų, ją pavalius „Sprite“ bei „Vytauto“ mineraliniu vandeniu.

9 gandas: kokakola nuvalo purvinas monetas.

Lyg ir kažkas vyko, bet labai silpnai. Palikus mirkti pernakt, monetos mažumėlę pagražėjo, bet vis dar atrodė prastai. Įtariu, kad čia veikia tos pačios jėgos, kurios valė sidabrą, bet kadangi monetos purvinesnės, jų purvą įveikti buvo per sunku.

 

10 gandas: šiuo gėrimu greitojo maitinimo restoranuose šveičiamos priskretusios skardos.

Kaip tik nešvarią skardą turėjau orkaitėje, taigi bandžiau ją iššveisti kokakola. Jos išvaizda mažumėlę pagerėjo, tačiau riebalų žymės nuo skardos niekaip nedingo. Teko jas pašalinti įprastiniu indų plovikliu. Greitojo maitinimo restoranų administracija tikrai turėtų personalą aprūpinti šiomis priemonėmis.

11 gandas: įmetus į kokakolą saldainį „Mentos“, įvyksta „ugnikalnio išsiveržimas“, kurio metu gėrimas putodamas veržiasi lauk.

Pabandau – reakcija vyksta. Bet, naudojant vieną saldainį ir stiklinę kokakolos, tas „išsiveržimas“ mažiau įspūdingas, nei rodoma internete. Matyt, tam, kad būtų įspūdingiau, reikėjo nepagailėti viso butelio gėrimo. Nepabijojau ir suvalgyti „Mentos“ bei užsigerti „Cola-Cola“. Fiziškai nieko nejaučiau, o psichologiškai buvo nejauku. Juk internete yra šnekų, kad nuo kokakolos ir šio saldainio derinio gali ištikti mirtis, nes organizme susidaro didelis kiekis anglies dioksido (kita versija – susidaro nauja mirtinai nuodinga medžiaga). Tiesa, kitur internete yra rašoma, kad šie gandai paneigti. Vėliau „Mentos“ saldainį įmečiau į stiklinę „Sprite“. „Išsiveržimas“ toks pats kaip ir su kokakola. Tuomet atėjo eilė mineraliniam vandeniui „Birutė“ – tas pats.

Išvados
Žinojau, kad internete daug neteisingos informacijos, bet nemaniau, kad jos tiek daug…
Paeksperimentavus pasirodė, kad daugelis kalbų apie „Coca-Colą“ iš piršto laužtos: šis gėrimas netirpdo pieninio danties bei mėsos, nevalo dėmių, nenaikina augalų kenkėjų. Šiek tiek padeda šveičiant vonią ar skardą, bet rezultatas abejotinos vertės. O sidabrui atnaujinti ji tikrai tiko.
Kiti gandai, kurių namuose patikrinti nesugebėjau arba nenorėjau
JAV policininkai su „Coca-Cola“ valo nuo asfalto kraują po autoavarijų.
Šio gėrimo transportuotojai jau 20 metų jį, pasibaigus galiojimo laikui, naudoja savo sunkvežimių varikliams plauti.
Ji atkemša užsikimšusius vamzdžius – tereikia supilti butelį kokakolos ir kelias valandas palaukti.
Kad atsuktum surūdijusį varžtą, reikia sudrėkinti skudurėlį „Coca-Cola“, juo apvynioti varžtą ir po kelių minučių bus nesunku jį atsukti.
Ji gerai nuvalo vabzdžių dėmes nuo automobilio stiklo.
Jeigu vaikas viduriuoja, jam reikia duoti valgyti sūrių šiaudelių, užgeriant juos kokakola – tai atkurs organizme elektrolitų pusiausvyrą.
Šis gėrimas pašalina arbatinuke susikaupusias nuosėdas.
Su „Coca-Cola“ automechanikai po darbo nusiplauna tepaluotas rankas.
Kokakola žudo spermatozoidus – nenorint pastoti, po lytinio akto pakanka apsiplauti šiuo gėrimu.

SPECIALISTŲ KOMENTARAI
Gydytoja dietologė Žana Antonova:
„Didžiausias trūkumas – daug kalorijų”
Kadangi kokakola – bene populiariausias tokio tipo gėrimas, jis turi daug šalininkų bei priešininkų ir apie jį sklando daug įvairiausių kalbų.
Kokakolos sudėtis yra panaši į kitų saldžių gazuotų gėrimų – nėra kažkokio specifinio elemento, kuri paverstų ją grėsmingesne už kitus. Tiesa, jos sudėtis iki galo neatskleidžiama, nes tai yra kompanijos paslaptis.
Kokakoloje, kaip ir energiniuose gėrimuose, yra kofeino, todėl ji tonizuoja. Tai viena priežasčių, dėl kurios šie gėrimai nerekomenduojami vaikams.
Tai, kad gėrime esanti karamelė ruda spalva nudažė vaikišką dantuką, nerodo kažko išskirtinai blogo. Ir natūralios kilmės dažikliai – burokėlių ar morkų sultys – gali nudažyti puodelį, morkos net gali „nuspalvinti“ žmogaus odą. Tačiau geriau rinktis produktus su natūralios kilmės dažikliais.
Visuose gazuotuose gėrimuose esantys „burbuliukai“ – anglies rūgštis – veikia skrandžio gleivinę. Tad jeigu vaikas skundžiasi juo, tokių gėrimų vartoti jam negalima.
Fosforo rūgštis, esanti kokakoloje, mažina kalcio įsisavinimą, o tai veikia kaulų sistemą. Tačiau pokyčius sukelia didelis šios medžiagos kiekis, o gėrime naudojamas kiekis neviršija leistinų normų.
Taip pat yra studijų, bylojančių, kad dideli kiekiai gazuotų saldžių gėrimų padidina riziką susirgti kasos vėžiu.
Vis dėlto pagrindinė priežastis, dėl kurios dietologai nerekomenduoja vaikams duoti saldžių gazuotų gėrimų, yra ta, jog jie turi daug kilokalorijų, o jų maistinė vertė maža. Vaikų, kurie geria daug limonado, mityba paprastai būna nesubalansuota.
Taigi teoriškai saldžių gazuotų gėrimų vaikams gerti nereikia visiškai, o praktiškai tai įgyvendinti sunku. Dažna tėvų klaida – jie atžalai duoda tokio gėrimo prieš valgį ar valgio metu. Tuomet jis numalšina apetitą ir vaikas suvalgo mažiau visaverčio maisto.
Na, o sveikiausia gerti vandenį arba šviežiai spaustas sultis.

Kodėl tai įvyko?
VU Chemijos fakulteto docentas dr. Albinas Žilinskas
Skirtingų gamintojų pilstomos kokakolos sudėtinės dalys šiek tiek skiriasi, bet pagrindiniai ingredientai yra šie: vanduo, specialios prieskoninės medžiagos, t.y. kokakolos „firminis“ koncentratas, kofeinas, fosforo rūgštis, karamelė (E150d) ir cukrus arba saldikliai.
Kai kurių mėgėjiškų bandymų, atliekamų su kokakola, rezultatus nulemia jos sudėtyje esanti fosforo rūgštis. Ji nutirpdo kai kuriuos nešvarumus, t.y. metalų oksidus ir kitus junginius, susidariusius ant sidabro dirbinių, monetų ar kitų paviršių, taigi į skystį įmerktas nešvarus daiktas, iš jo ištrauktas, gali gražiai blizgėti. Tai nėra kažkoks stebuklas. Panašiai nešvarumus valytų ir kitos rūgštys – acto, citrinų, obuolių ir pan. Fosforo rūgšties yra ir žmogaus organizme, taigi tokio mažo jos kiekio, kuris yra stiklinėje kokakolos, bijoti nereikia.
Vonioje susidariusias kalkes gali nutirpinti ir kokakolos sudėtyje esanti angliarūgštė, kuri reaguoja su kalkėmis (kitaip sakant, kalcio karbonatu), iš netirpios vandenyje druskos paversdama jas tirpiu kalcio hidrokarbonatu.
Įmetus į kokakolą saldainį, „fontanas“ kyla dėl to, kad gėrimas yra prisotintas CO2 (vadinamosios angliarūgštės), o į butelį įmestas daiktas, ypač toks, kurio paviršius yra nelygus, skatina tas dujas išsiskirti visas iš karto. Tas pats įvyktų ir paėmus mineralinio ar bet kokio kito gazuoto gėrimo butelį ir į jį įmetus ne saldainį, o vinį ar akmenuką.
Dantis kokakoloje ištirpti galėtų per kelerius metus, tikrai ne per naktį. Gal šitaip vaikus ir jų tėvelius gąsdina kokie ekologiško maisto garbintojai? Gėrimo gamintojai, suprantama, teigia priešingai. O paprastiems žmonėms aš siūlyčiau laikytis aukso vidurio.

Gintarė Kairytė, straipsnis spausdintas „Mažylio” žurnale

 

Tai, kad ne visi žmonės gali ir yra linkę prisiimti vadovo atsakomybę, smarkiai susiję su genetika,  praneša Londono universitetas (UCL) bei tyrėjų komanda iš viso pasaulio.
Šis tyrimas pirmasis nustatė specifinę DNR seką, susijusią su tendencija užimti lyderio pozicijas. Ištyrus daugybę mėginių, paaiškėjo, jog net ketvirtadalis lyderio bruožų turinčių asmenų galėjo paveldėti juos iš tėvų. „Mes identifikavome genotipą, vadinamą rs4950, kuris siejamas su šių savybių perdavimu iš kartos į kartą, – teigiama tyrimo vadovo Dr. J.E. De Neve pranešime. – Tradicinė išmintis, jog lyderio savybės yra įgyjamos, iš dalies lieka tiesa, tačiau mes įrodėme, jog jos gali būti ir įgimtos“.
Dr. De Neve su kolegomis sulygino 4000 asmenų genetinius pavyzdžius ir išanalizavo juos, pasitelkę informaciją apie tų žmonių užimamas pareigas bei asmeninius santykius.
„Į klausimą, ar egzistuoja specifinis lyderio genas, šiandien galime atsakyti – taip. Tai nepaneigia nuomonės, jog šį bruožą galima iš(si)ugdyti, tačiau įrodo, jog tam tikras genotipas taip pat nemažai prisideda nulemiant tikimybę užimti vadovo pareigas“.
Vis dar trūksta tyrimų ir duomenų, kaip konkrečiai genotipas rs4950 sąveikauja su kitais veiksniais, pavyzdžiui, vaiko mokymosi ir ugdymosi aplinka.
„Mūsų darbas atkreipia dėmesį ir į etines problemas, tarkime, galimybę pasinaudoti genetiniais testais vykdant darbuotojų atranką, todėl reikia iš anksto pagalvoti apie galimą genetinę diskriminaciją darbo rinkoje. Mūsų, mokslininkų, tikslas – padėti nustatyti specifinius aplinkos veiksnius, kurie pasitarnautų ugdant lyderio savybes. Jei išties norime suvokti lyderystės esmę, turime gilintis tiek į prigimtį, tiek į ugdymą,“ – teigiama pranešime. 

„SXC“ nuotr.

 

Mes, lietuviai, kartais galvojame, jog rinkliavos darželiuose ir mokyklose – tai neturtingų šalių rykštė. Mūsų galva, vakariečių vaikų pieštukams tikrai pakanka lėšų. Pieštukams – taip, tačiau yra aibė dalykų, kurių trūksta ir ten, „anapus tvoros“, kur žolė visad žalesnė. Lietuvius tikrai nustebintų, tarkime, tūlo amerikiečio svajonė, kad iš jo paimtų grynais, o ne reikalautų suktis kaip voverėms įvairiausiose lėšų rinkimo mugėse ir panašiai. Tačiau tėvų dalyvavimas – šis tas daugiau, nei tiesiog pagalba ugdymo įstaigai.

Niudžersyje (JAV) gyvenanti dviejų dukrų mama, lietuvė Lijana pasakoja: „Nebijau pasakyti, kad savanorystė mokyklose – ne visai savanoriška veikla, ir dažnai ją lydi nuovargis bei sumažėjęs susidomėjimas savo tiesioginiu darbu. Elektroniniai laiškai atakuoja dažnai ir gan griežtai. Kokiomis dienomis galėsiu dalyvauti knygų mugėje? Kiek keptų sausainių atnešiu parduoti kepinių mugėje? Ar labiau norėčiau kepti „braunius“, sviestinius sausainius, o gal bandeles? Ar nenorėčiau aplankyti vietinių prekeivių ir paklausinėti, ar jie neturi ko paaukoti labdaros aukcionui?
Nesupraskite neteisingai. Aš iš tiesų tikiu, jog reikia paremti savo vaikų mokyklas. Be to, šios kampanijos pinigėliams surinkti tikrai yra puiki proga artimiau susipažinti su kitais tėvais, burti ir puoselėti bendruomenės jausmą, rodyti gerą pavyzdį vaikams. Tačiau nors aš suprantu, jog mokykloms trūksta lėšų, bėda ta, jog jų trūksta ir mūsų šeimai. Aš, kaip daugelis, imu jaustis pernelyg įsipareigojusi ir suirzusi“.
Panašiai jaučiasi ir Anglijoje gyvenanti Gerda: „Aišku, noriu, kad mano sūnūs važiuotų į ekskursijas, klasėje būtų pakankamai kompiuterių bei vyktų dailės pamokos. Tačiau mokykla prašo (tai panašiau į reikalavimą) aplankyti kaimynus bei įduoti jiems lankstinukus su informacija, į kokią sąskaitą jie galėtų pervesti aukojamą sumą mokyklai. Deja, mūsų kaimynystėje negyvena daug turtingų žmonių, tad prašyti pinigų daugiau nei kartą per metus man nepaprastai nepatogu.“
O štai Ingos iš Vokietijos pasakojimas: „Kiekvieno mėnesio paskutinį penktadienį mokykla pažymi „Bendrystės dieną“. Ir jei nenupirksime sūnui marškinėlių su mokyklos simbolika, suprask, jis tos bendrystės dalimi tikrai nesijus. Apie tai pamurma tai vieni, tai kiti tėvai, bet galiausiai visi numoja ranka ir nuperka viską, ko reikia…“
Žinoma, vieneri marškinėliai – tai tik lašas šeimos biudžeto taurėje, bet padauginkite tai iš kelių vaikų, pridėkite visus kepinukus ar rankdarbius įvairioms mugėms, loterijose būtinus įsigyti bilietus ir kitas smulkmenas – ir tai jau pradės kainuoti rimtus pinigus bei atkąs didelį kąsnį laiko.

Krizė palietė visus
Mokyklos nuo tėvų pinigų kažkiek priklausomos yra ne tik Lietuvoje. Tarkime, Kolorado valstijos mokykloms 2011-aisiais metais buvo nurėžta 260 milijonų dolerių (tai reiškia vidutiniškai apie 400 dolerių vienam vaikui). Savaime suprantama, tėvai tai pajuto sumažėjus dailės, sporto ir kitų pamokų, kurios nelaikomos „pagrindinėmis tvarkaraštyje“. Tam mokyklos ir kaupia fondus, iš kurių vėliau minėtus užsiėmimus ir finansuoja.
Deja, ta pati krizė, apkarpiusi švietimo įstaigų biudžetus, į darbą siunčia ir anksčiau namie šeimininkavusias mamas, taip sumažindama ir mokyklų nemokamo darbo pajėgas (vadinkime tiesiai). Dirbančios mamos ir tėvai norėtų kažkuo prisidėti, bet tuomet jaučiasi išsunkti. Po darbų pasirūpinti, kad šeima būtų pamaitinta, švari, aprengta – tai lyg antras darbas. Kai kurie tėvai forumuose netgi diskutuoja, jog papildoma veikla mokyklos labui atima iš jų laiką, kurį jie paskirtų kokybiškam bendravimui su vaikais – juk sprendžiant iš apklausų, ir šio katastrofiškai stinga.  Be to, nereikia mokslinių tyrimų (nors yra ir šių), jog būtų aišku, kad poilsis bei laisvalaikis žmonėms taip pat reikalingas, o nuolatinis stresas turi daug neigiamų pasekmių.

Nepatinka, bet… veikia
Pagerinti bei pakeisti tokią situaciją norėtų ne tik tėvai, bet ir mokyklų vadovai. Tarkime, JAV nacionalinės pradinių mokyklų direktorių asociacijos duomenimis, net 64 procentai direktorių visiškai atsisakytų lėšų rinkimo veiklos, jei tik galėtų. Jų nuomone, visos pastangos pritraukti lėšų blaško mokinius, apkrauna tėvus ir trukdo tiesioginei pedagogų veiklai. Kita vertus, 90 procentų direktorių pasisakė, jog tikslas (gauti pinigai) pateisina investuotą laiką bei pastangas.
Timas Salivanas, Tėvų ir Mokytojų organizacijos (JAV) įkūrėjas bei prezidentas, teigia: „Tradicinės lėšų rinkimo mugės, kuriose parduodamas tėvų pagamintas vyniojamasis popierius, saldėsiai, taip pat marškinėliai – surenka apie 80 procentų sumos, reikalingos papildomai ugdomajai veiklai“ (žurnalas „Parents“).
Į tai atsako Aviva, gyvenanti Floridoje: „Gal tai ir veiksminga. Bet kartą, laukdama prie raudonos šviesos, perskaičiau prieky stovėjusios mašinos lipduką: „Laukiu dienos, kuomet visoms mokykloms pakaks lėšų, o Pentagono darbuotojai galės kepti sausainius, kad įsigytų bombą“. Tada ir aš susimąsčiau, galbūt yra kitų kelių sukrapštyti švietimui ir be mano gamybos macų pyrago“.

O gal verčiau duoti pinigų?
Tad kitų šalių tėvai, ypač amerikiečiai, nesyk galvojo, kad mielai atsipirktų pinigais, vietoje aukojamo laiko. Ir toks būdas paremti vaikų mokyklą tik ima populiarėti, nes tikrai nemažą dalį tėvų džiugina galimybė vietoje dalyvavimo lėšų rinkimo veikloje, metų pradžioje paaukoti tam tikrą pinigų sumą tiesiai mokyklai. Tai taupo ne tik laiką, bet ir pinigus, nes juk nereikia dalintis pelno kartu su maisto produktų pardavėjais (jei tėvai keptų sausainius, juk reikėtų įsigyti miltų, kiaušinių ir pan.), tad mokykla gauna visą šimtą procentų tėvų pinigų. Tarkime, kai kurios mokyklos bendradarbiauja su kitomis savivaldybės įstaigomis, ir už paaukotą sumą siūlo nemokamus kvietimus į kino teatrą ar pan. Amerikiečių spaudoje galima užtikti tokių raginimų: „Jei jūsų mokykla oficialiai tiesioginio biudžeto rinkimo nepropaguoja, visiškai teisėta yra tai pasiūlyti patiems“.

Jei vis tiek tenka dalyvauti
Žinoma, ir svetur yra tėvų, neturinčių galimybių mokslo metų pradžioje išrašyti nemenką čekį ir nusiplauti rankas. O kiti ir nenori „plautis“, nes tiki tokios veiklos prasme. Deja, aktyvumą parodžiusių tėvų pečius paprastai užgula dar didesnė atsakomybė – ir Lietuva ne išimtis. Jei, taip sakant, parodėte norą ir sykį įdėjote pastangų, ateity visų žvilgsniai kryps į jus. Čia reiktų pacituoti dažnus grupės tėvų atsakymus į laiškus, kuriuos gauna juos išsiuntusieji iniciatyvieji: „Atleiskite, prisidėti negalėsime. Esame dirbantys“. Neva, neturite ką veikti, tai ir dalyvaukite. Toliau kalbėti norėtųsi ne apie užverdantį kraują, o priminti psichologų patarimus – jei esate geri tėvai, nereiškia, kad kartelę turite kelti ir kitiems. Galvokime apie SAVO, o ne kitų prioritetus.
Ir vis dėlto, kaip elgtis, jei ir norite prisidėti, ir nenorite, kad į jūsų vežimą sukrautų visut viską?  Šeima galėtų nuspręsti pasirinkti vieną renginį (labiau patinkantį, priimtiną ar atitinkantį pomėgius) per metus, kuomet galėtų prisidėti pinigais ar laiku. Tai suteikia teisėtą ir mandagią dingstį atsisakyti kitų pasiūlymų ir nepasirodyti abejingiems. Tokiu atveju, sulaukus elektroninio laiško iš tėvų komiteto dėl, tarkime, kalėdinių papuošimų, galima atsakyti: „Puiki idėja, palaikau, tačiau šiemet apsiėmiau organizuoti vaikams išvyką į žvėryną už miesto, tad tam ir žadu skirti visą savo laiką“. 
Atsidėdami vienam projektui ir pozityviai tam nusiteikę, nesijausite susierzinimo dėl kiekvieno smulkaus prašymėlio, reikalaujančio jūsų laiko, energijos ar pinigų.

Apie žodį „privaloma“
Nors ir įtikinti, jog nėra vienintelės rinkliavų „aukos“ pasaulyje, vis dėlto Lietuvoje lėšų rinkimas šiek tiek skiriasi nuo svetur egzistuojančių tradicijų. Reikia pripažinti, jog tai kartais primena savotišką reketą.
Ir nors teisiškai nei lito pridėti mes neprivalome, kartais būtent žodis „privaloma“ yra naudojamas valstybiniuose darželiuose. „Kadangi dalyvauju darželio tėvų tarybos veikloje ir moku rašyti, manęs buvo paprašyta sudėstyti laišką tėvams, ko darželiui reikėtų šiais metais. Kadangi naudojau frazes „kad vaikams būtų gera mūsų darželyje, galime prisidėti ir mes“, „mes džiaugtumėmės, jei kieme atsirastų tai ir tai“, „kuo mūsų daugiau – tuo geriau mūsų vaikams“ ir pan., šis laiškas nepasiekė tėvų. Vėliau grupėje radome paliktus raštelius su žodžiais: „Reikia atnešti tiek ir tiek“, – pasakoja Sigita. Kai darželis norėjo atnaujinti baseiną, Sigita pavydžiu nurodė kitą darželį, kurio baseinas renovuotas lėšomis, gautomis iš Europos Sąjungos, laimėjus projektą. Darželio vadovė atsakiusi: „Ar žinote, kaip sunku rašyti tuos projektus?“ Na taip, kol kas lengviau susirinkti iš tėvų.

Tėvai norėtų būti motyvuojami
Taip pat iš apklausų aiškėja, jog tėvai laukia, kad juos ugdymo įstaiga motyvuotų pervesti ir 2 procentus pajamų mokesčio. Sąmoningumo ir noro padėti savo vaiko mokyklai tarsi ir nepakanka. Tėvai norėtų, jog iš tų lėšų būtų rengiamos šventės, kad už tai būtų gražiai padėkota ar pan.
Taip pat tėvai norėtų žinoti, kur konkrečiai surinkti pinigai išleisti. Paprastai visos ugdymo įstaigos metų pradžioje pristato ataskaitas. Tačiau to kartais maža. Nemažai tėvų norėtų dalyvauti tų lėšų paskirstyme, t. y. spręsti biudžeto klausimus. Ir tam išties yra legalios galimybės, mat  kiekviename darželyje, be vadovų, yra ir jo savivaldos institucijos, o jų sprendimai ne tokie jau ir beverčiai. Tačiau ši noras reguliuoti bei kontroliuoti finansus galbūt yra (istoriškai) susijęs su tuo, jog nepasitikime vadovais, turime apsčiai pavyzdžių, kaip tos lėšos buvo nutekinamos šiek tiek ne ten, kur labiausiai reikia. Iki šiol turime ir gerų, ir blogų ugdymo įstaigų vadovų, tačiau situacija juk turi gerėti! Vadovui, kai juo nepasitikima, taip pat labai sudėtinga paskirstyti lėšas – juk jis mato, kur jų labiau reikia, o tėvai ragina naudoti jas kitkam. Trumpiau tariant, kol kas egzistuoja nepasitikėjimas – kartais jis išeina vaikų naudai, kartais ir ne.
Nieko nuostabaus, jog norint pritraukti  vertinguosius 2 procentus, viešosios įstaigos netgi visaip reklamuojasi. Tačiau kai kurios švietimo įstaigos reklamuojasi žadėdamos savotiškai „išgryninti“ tėvų pinigus, tarkime, skirti po 40 litų kiekvienam abiturientui išleistuvėms pasirengti. Kažin, ar tai yra teisėta, tačiau, žinoma, veikia. Toji sostinės mokykla surenka žymiai daugiau pinigų už kitas, tad netgi išleidus tuos kelis tūkstančius abiturientams, jų biudžete lieka daugiau pinigų ir bendram katilui.

Atpainiokime sąvokas: savanorystė, bendruomeniškumas ir rinkliava
Paprašyta papasakoti apie savanoriavimą Norvegijoje, čia gyvenanti Lina iš pat pradžių pasiūlo nepainioti keleto dalykų: „Skandinavijoje sąvoka „savanorystė“ yra reiškia kitką – tai neatlygintinas darbas, tačiau jis niekaip nesusijęs su tavo šeima, pavyzdžiui, aš kažkiek valandų per savaitę budžiu  prie telefono „Psichologinės pagalbos linijoje“. Kai kažką darome dėl savo ir kitų vaikų, anoks čia savanoriavimas – tai socialinė atsakomybė, bendruomeniškumas. Žinoma, teoriškai tai yra visiškai laisvanoriška veikla, tačiau mokytojai pasižymi, kas dalyvavo talkoje, o kas – ne… Kita vertus, visi supranta, kad būtina lygiomis teisėmis prisidėti prie to, kad mūsų ir jūsų vaikams būtų geriau, saugiau gyventi.
Tik kad tos bendruomeniškos veiklos – išties labai daug… Mokykloje gan dažnai vyksta ir mamų, ir tėvų susitikimai, į kuriuos reikia atsinešti užkąsti ir atsigerti.  Keliskart per metus vyksta talkos. Kadangi auginame tris sūnus – dalyvaujame šešiose… Taip pat patalkininkauti tenka ir būreliuose. Tėvams kelis kartus per metus tenka dalyvauti „Naktinių varnų“ veikloje – tai reiškia budėjimą savo rajone tamsiais vakarais. Ateina eilė pabudėti ir prie sankryžų netoli mokyklos.
Mokykloje kasmet suburiamos vadinamos „šeimos grupės“ iš 5-6 vaikų, tai daroma siekiant juos suartinti, supažindinti ir įtraukti tėvus. Kartą per pusmetį, numatytą savaitgalį viena šeima turi pasikviesti tuos draugus į svečius, praleisti su jais 3-4 valandas, o po to sulaukti jų tėvų, brolių ir sesių, visus pavaišinti. Žinoma, atitinkamą savaitgalių skaičių reikia pasisvečiuoti pas kitus. Turint tris vaikus, galima pasiskaičiuoti, kiek laisvų savaitgalių per pusmetį lieka sau ar saviems draugams! Kitąmet draugai bus kiti, žinoma, tai puiki patyčių prevencija ir padeda susidraugauti bendrąja prasme, tačiau… aš matau ir trūkumą. Tarkime, paklauskite mano sūnaus, kas jo geriausias draugas – ir jis suglums, juk tai „politiškai nekorektiškas“ klausimas, juk visi yra geri. Na, man atrodo, jog turėti geriausią – yra visiškai normalu. Juk ir tuokiamės kaip ir ne su bet kuo…
Su rinkliava čia susidūriau tik vieną sykį, kai iš darbo išėjo sūnaus mylima auklėtoja, ir tėvai nusprendė susimesti jai gėlėms bei šokoladui. Vyresnieji taip pat turi klasės fondą, tačiau jame esantys pinigai yra skirti ne papildomam ugdymui, o labiau vaikų pramogoms, tarkime, kelionei į boulingą. Tiesa, kartą gavome žinutę, jog fonde trūksta pinigų vaikų pasirinktam žygiui, tačiau tai nebuvo prašymas pridėti tam tikrą sumą, o klausimas, ar leistume sūnui su klasės draugais organizuotai rinkti butelius. Žinoma, leidome, ir vaikai trūkstamą sumą susirinko. Mokyklos pozicija yra tokia, jog prašyti pridėti – negalima, nes kuri nors šeima gali pinigų neturėti, ir tuomet jų vaikas jaustųsi nemaloniai išskirtas.
Lėšos renkamos ir kitais būdais. Tarkime, dukart per metus mokykla organizuoja blusturgį. Tai vyksta šitaip: sūnus parneša iš mokyklos informacinį lapelį bei lipdukų, kurį reikia užklijuoti ant nereikalingų daiktų maišų ir tiesiog išnešus palikti juos prie durų – surinkimą ir pardavimą mokykla organizuoja pati, tačiau laikoma garbės reikalu ateiti ir ko nors nusipirkti. Visos surinktos lėšos tenka mokyklos orkestro išlaikymui. Orkestrantų tėvai dar ir kepa, pardavinėja vaflius ar dešreles.
Kadangi mes auginame futbolininkus, mes budime bei dešreles kepame per rungtynes, tenka padirbėti rūbinėje, mašinų aikštelėje. Klubas dar išleidžia loterijos bilietų, kuriuos tenka paplatinti kaimynams. Tai daro patys vaikai, ir paprastai labai greitai parduoda, nes juk negražu nepirkti iš vaiko tokiam reikalui…“ 

Tėvų dalyvavimas ugdymo įstaigos veikloje – didžiulė nauda vaikui!
Bendruomeniškumo ugdymas, jo svarba Lietuvoje dar nėra įprastas reiškinys. Ir būna, kad gerai stojamuosius egzaminus, tarkime, į jėzuitų mokyklą, išlaikęs vaikas čia nepatenka, nes per pokalbį tėvai yra užklausiami, kuo prisideda prie bendruomeniškos veiklos. Tėvai išplečia akis, vaikas iš sąrašų išbyra…
Daugelis nežino ir to, jog paprasčiausias dalyvavimas, susidomėjimas ugdymo procesu darželyje ar mokykloje, yra nepaprastai naudingas jų vaikui. Dešimtis metų atliekami moksliniai tyrimai liudija, kad moksleiviai, kurių tėvai aktyviai dalyvauja: gauna geresnius pažymius; geriau baigia vidurines mokyklas; geriau išlaiko egzaminus; yra labiau motyvuoti; labiau pasitiki savimi; vėliau (arba net nepradeda) vartoti alkoholį, tabaką, narkotikus; vėliau pradeda lytinius santykius; yra mažiau agresyvūs. Kuo anksčiau tėvai įsitraukia į vaiko ugdymo(si) procesą, tuo geresnių rezultatų pasiekia vaikas! Atrodo paprasta – organizuok šventes ar bent dalyvauk jose, ateik į grupę padrožti pieštukų, pasisiūlyk pasiūti lėlėms sukneles, paskaityti vaikams pasakų, kol auklėtojos skirs individualų dėmesį jo reikalingiems vaikams, padėk dekoruoti patalpas – ir vaikas ateityje gaus geresnius pažymius. Kaip čia taip? Paprastas ir atsakymas – dalyvaudami, bendradarbiaudami rodome vaikui, kad mums rūpi. Kai vaikas mato, kad mums rūpi, jam auga noras stengtis, parodyti, kaip jis viską puikiai daro. Daugiau apie tai pasiskaityti galima čia.
Tad tėvai, iki šiol smaugiami žodžio „privaloma“, galėtų pamažu persiorientuoti. Tikrai neprivaloma. Savanorystė – tai dovana. Ne tik kitiems, bet ir sau, savo vaikui.

Logistiką padeda spręsti kompiuteriai
Nepaisant to, kad dalyvavimas ugdymo įstaigos veikloje yra naudingas, rinkliavos – reikalingos, logistikos klausimai vis dėlto lieka sudėtingi. Jei mokytojai to dar nepadarė patys, galima pasiūlyti sąrašą priemonių, kurių trūksta vaikams ugdomajai veiklai, sudaryti virtualioje erdvėje ir prisijungimo duomenis išsiųsti ne tik tėvams, bet ir paplatinti seneliams ar kitiems asmenims, kurie galėtų tam reikalui paaukoti. Tuomet sąraše galima pažymėti, kas imasi ką nupirkti, o mokytojai turėtų galimybę toms atsargoms išsekus vėl gražinti jas į sąrašą. Tai – ne tik patogu. Tai leidžia tėvams tikėti, kad jų pinigai konkrečiu pavidalu pasiekia jų vaikus, ir tuomet finansai skiriami žymiai noriau.
Efektyviau planuoti darbus taip pat galima naudojantis internetiniais įrankiais. Tarkime, volunteerspot.com sudaro galimybę savanorių lyderiui surašyti planuojamas veiklas ar darbus, tėvams – vienu pelės spustelėjimu pasižymėti, kokius darbus jie apsiima padaryti, o pati programa apsiėmusiesiems išsiunčia patvirtinimus bei priminimus, jog jau reiktų tai padaryti… Tuomet ir tėvų pašto dėžutės neužsikemša nuo diskusijų, kas, ką ir kaip darys. O aktyvūs tėvai žino – jog neaktyvieji tokiu atveju išvis blokuoja laiškus (arba tiesiog jų neskaito ir trina), ir taip tikimybė juos įtraukti į kitas veiklas žymiai sumažėja. Be to, kai kam gali patikti galimybė pasirinkti kompaniją – tarkime, ruoštis šventei su patinkančia Mariaus mama ir išvengti būtinybės kelias valandas bendrauti su ta pagyrūne Ugnės mama, kuri prisiėmė pareigų kitą dieną…

Lietuvoje – dar kosmosas
Tarkime, amerikiečiai į išmaniuosius iPhone’us gali atsisiųsti programą edRover.  Tai – mobilus socialinio pobūdžio rėmimo išradimas. Naudodamiesi šia programa, tėvai gali paremti savo mokyklą. Labdaros programoje dalyvauja savanorės įmonės. Jei esate netoli jų (per 100 pėdų – maždaug 30 metrų) ir esate užsiregistravęs, į jūsų telefoną atskrieja tos įmonės info, vartotojai gali pasirinkti, kurie prekybininkai remia jiems rūpimus fondus, ir tam tikra suma automatiškai nusiskaičiuoja jūsų mokyklos (ar kitos pasirinktos remtinos organizacijos) naudai.
Taigi panašu, kad rinkliavos artimiausiu metu „nenumirs“, o tik tobulės. Galbūt galime tikėtis, jog ateities lėšų rinkimas labiau priklausys ne nuo mūsų kišenės, o nuo inovatyvių koncepcijų, kurios nuolat gimsta, yra kuriamos ir vystomos.

Nuotr. Ralphaverbush www.flickr.com

Skleidžiantis pavasariniams žiedams, smagu ir patiems „pražydinti“ medelį…

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

• Gabalėlis kartono;
• medžio šakelė;
• baltas popierius;
• plastilinas (geriausiai tinka ne modelinas, bet rusiškas murzinų spalvų plastilinas, jis geriausiai limpa tiek prie popieriaus, tiek prie gamtinės medžiagos);
• PVA klijai;
• sausi lapai, samanėlės.

DARBO EIGA:

• Iš kartono iškirpti norimo dydžio pagrindą – ant jo „sodinsime“ medelį.

• Ant pagrindo iš plastilino suformuoti kalniuką ir įsmeigti į jį medžio šakelę.

• Darbelio pagrindą ir kalniuką iš plastilino ištepti PVA klijais.

• Pagrindą ir kalniuką gausiai apibarstyti sausomis žolelėmis / samanėlėmis /smėliu, prispausti, po to nupurtyti tai, kas neprilipo.

• Iš balto popieriaus iškirpti žiedelius.

• Ant žiedelio viduriuko dėti plastilino rutuliuką ir prispausti žiedelį prie medžio šakelės, taip pritvirtinti visus žiedelius.

 

PASTABA: Tėvelių priežiūra/pagalba atliekant darbelį – BŪTINA!

 

Išsivysčiusiose pramoninėse šalyse alergijos tampa įprastu reiškiniu. Viena iš mokslininkų iškeltų teorijų teigia, jog kontaktas su nekenksmingomis bakterijomis galėtų nuo šios bėdos apsaugoti. Tačiau, žinoma, sudėtinga nustatyti, kokios bakterijos vaikui nepakenktų, kokiu metu ir kokiu būdu idealiausia su jomis kontaktuoti.

Švedijos mokslininkai iš Gotenburgo universiteto ištyrė, jog paprasčiausias įprotis, konkrečiau – nukritusio čiulptuko aplaižymas, galėtų reikšmingai sumažinti alergijos riziką.

Jie ištyrė 184 vaikus, kuriuos stebėjo nuo gimimo. Buvo registruojama, kiek iš jų naudojo čiulptukus pirmuosius šešis gyvenimo mėnesius, ir kaip tėvai palaikė čiulptukų švarą. Daugelis prieš duodami kūdikiui pakišdavo jį po kranu, taip pat ir nukritus ant žemės. Kai kurie tėvai čiulptukus virino. Tačiau buvo ir tėvų, turinčių įprotį prieš įdedant čiulptuką mažyliui į burnytę, jį pačiulpti ar aplaižyti patys.

Paaiškėjo, kad taip auginti mažyliai triskart rečiau serga egzema, sulaukę pusantrų metų, nei vaikai tų tėvų, kurie čiuptuko į burną neėmė. Netgi sulyginus kitus rizikos faktorius, tokius, kaip paveldimumas bei gimdymas per cezario pjūvį, čiulptukų aplaižymo nauda išlieka nesumažėjusi.

Pats čiulptuko naudojimas ar nenaudojimas alergijos išsivystymui jokio poveikio neturi. Statistiškai neveiksnus ir čiulptuko virinimas.

Vaikai, kurių tėvai apčiulpdavo čiulptukus, nesirgo viršutinių kvėpavimo takų ligomis daugiau už tuos, kurių tėvai šio įpročio neturėjo.

Seilės – labai „turtingas“ bakterijų ir virusų šaltinis. Mokslininkai mano, jog per čiuptuką tėvai perduoda nemažai savo mikrobų kūdikiui. Šią hipotezę patvirtino vaikų burnos bakterinės floros tyrimai – ji skyrėsi nuo mažylių, kurių tėvai čiulptuko į burną nekišo, floros.

Vaikų alergijos atvejų smarkiai daugėja (pasak kai kurių tyrimų – iki 40 proc. per 20 metų!). Tokio padažnėjimo priežastys kol kas tiksliai nenustatytos, tačiau mokslininkai mano, kad tai gali būti susiję su vis švaresne mūsų aplinka, tiksliau, su nuolatiniu dezinfekcinių priemonių naudojimu. Vaikai kasdienybėje susiduria su vis mažiau mikrobų, dėl ko, paprastai sakant, imuninė sistema nebeturi ką veikti. Jeigu jai nebereikia kovoti su mikrobais ir virusais, vaiko organizmas netgi nekalčiausius aplinkos dalykus (žiedadulkes, maistą) gali imti traktuoti kaip priešus.

Remiantis šia higienos hipoteze, alergijos atsiradimą galima paaiškinti mikrobų stimuliacijos trūkumu ankstyvoje vaikystėje. „Taigi dalybos burnos mikroflora su tėvais gali užkirsti kelią alergijos vystymuisi,“ – teigia tyrimo vadovė, profesorė Agnes Wold. Šį tyrimą, publikuotą moksliniame žurnale Pediatrics“, vykdė komanda, sudaryta iš pediatrų, besispecializuojančių alergijos srityje, mikrobiologų bei imunologų.

„SXC“ nuotr.

 

Gal dabar mums kramtomoji guma atrodo kažkoks įtartinas sintetinis darinys, bet atsiminkime, kiek džiaugsmo vaikystėje suteikdavo „Donaldo“ popierėlis ir galimybė pūsti burbulus… Ar verta tokį džiaugsmą atimti iš savo vaikų?

Nuolat TV ekranuose rodoma kramtomosios gumos reklama kala mums į galvas, kad šis produktas užkerta kelią ėduoniui, gaivina burnos kvapą ir gydo dantenas, prireikus netgi gali atstoti dantų valymąsi. Be to, tai skanu, gardžiai kvepia ir leidžia linksmintis, pučiant burbulus. Vaikus reklama lengvai įtikins, kad kramtomoji guma – tikrai geras dalykas, kurio reikia vartoti kuo daugiau. Iš tikrųjų reklama šio produkto naudą išpučia kaip tos pačios gumos burbulą. Tačiau naudos tikrai gali būti. Gali būti ir žalos, jeigu guma bus kramtoma netaisyklingai.

Šiek tiek istorijos
Šį tą pakramtyti žmonės mėgo nuo seno. Manoma, kad dar senovės graikai kramtė medžio sakus arba vašką tam, kad atšviežintų kvėpavimą ir padėtų iš burnos pasišalinti maisto likučiams. Indai kramtė tiesiog medžio šakelę be žievės, vidurinės Azijos ir Užkaukazės gyventojai – granato žievę, rusai – eglės arba pušies sakus.
Manoma, kad pirmoji kramtomoji guma pramoniniu būdu pradėta gaminti JAV apie 1850 m. brolių Curtis. Jie ją gamino iš pušies sakų. Gamyba neišsiplėtė, nes guma nebuvo kokybiška, joje netgi pasitaikydavo spyglių.
Dabartinę gumą labiau primenantį produktą gaminti pradėjo amerikietis Thomas Adamsas apie 1870 m. Ši guma daryta iš kaučiuko, kurį iš pradžių ketinta panaudoti kitoms reikmėms.
Bandymų pagaminti kokybišką kramtomąją gumą JAV vis daugėjo. 1891 m. ją pradėjo gaminti iki šiol gerai žinoma įmonė „Wrigley“. Būtent šis gamintojas šiek tiek vėliau suteikė gumai dabar paplitusią plokštelės formą. Dar vėliau būtent „Wrigley“ specialistų dėka paplito mėtų bei vaisių skonio gumos.
Dar 1899 m. pradėta platinti guma, kuri, pasak reklamos, „sustabdo dantų yrimą ir atgaivina kvėpavimą“.
1928 m. rasta kramtomosios gumos sudėties formulė, kuria remtasi gan ilgai: reikia 20 proc. kaučiuko, 60 proc. cukraus ar jo pakaitalų, 19 proc. kukurūzų sirupo ir 1 proc. aromatizatorių. Guma tapo gerokai elastingesnė, nei buvo iki tol.
SSRS šalyse kurį laiką gumos kramtymas buvo laikomas piliečiams nederančiu vakarietišku užsiėmimu. Sovietinėje Lietuvoje kramtomoji guma pradėjo plisti apie 1970 m. – ji buvo atvežama iš Lenkijos ir labai geidžiama. Daugiau SSRS pagamintos gumos atsirado po 1980 m.

Iš ko ji gaminama?
Šio produkto esmė – vadinamasis guminis pagrindas. Seniau jam naudotos kaučiukmedžio sultys, dabar jas beveik išstūmė dirbtiniai polimerai, į kuriuos kartais įdedama natūralių augalinių medžiagų. Gamintojai teigia, kad dirbtinis gumos pagrindas dar geresnis už natūralų.
Cukrų iš kramtomosios gumos vis dažniau išstumia jo pakaitalai. Tai iš esmės yra gerai, nes nuolat burnoje besimakaluojantis cukrus kenktų dantims. Taip pat gumoje būna skonio stipriklių, aromatizatorių, konservantų ir kitų maisto priedų. Kartais į ją įdedama ir medžiagų, stabdančių ėduonies susidarymą – floro, ksilito, karbamido. Būtų naivu tikėtis, kad tokia guma padės išgydyti jau esantį ėduonį, tačiau ji tikrai gali padėti užkirsti kelią jo susidarymui.
Kai kurie gumoje esantys maisto priedai būtų organizmui kenksmingi, jeigu suvartotume didelius jo kiekius. Tarkim, sorbitas (E420), gana paplitęs cukraus pakaitalas, gali sukelti pilvo skausmus, vidurių pūtimą ar viduriavimą. Tačiau keliuose gumos gabalėliuose nebus kenksmingo sorbito kiekio.
Kai kurių rūšių gumoje dažiklių ir kvapiklių būna labai daug. Toks produktas netiks alergiškiems vaikams.

Kramtomosios gumos privalumai
● Pagalba dantims. Reklamoje yra tiesos: kramtomoji guma valo burnos ertmę, gaivina kvapą, skatina seilių išsiskyrimą, masažuoja dantenas. Veikiant kramtomajai gumai, išsiskiria maždaug tris kartus daugiau seilių nei ramybės būsenoje, o seilės padeda apsivalyti burnos ertmei ir nuo dantų pasišalinti maisto likučiams. Tai ir trukdo vystytis ėduoniui.
Antai jeigu pasmaguriaujame pyragėliu ar saldžiu gėrimu, burnoje lieka daug lipnių apnašų, tinkamų įvairiausiems mikrobams daugintis. Kietas maistas (kaip kad obuolys) mechaniškai nuvalytų nuo dantų tas apnašas. Jeigu obuolio vaikas nenori, padės ir guma. Žinoma, daug geriau su ėduonimi kovoja ne gumos kramtymas, o dantukų valymas. Galiausiai, kai kurių rūšių guma išties pastebimai atgaivina burnos kvapą (bet kažin ar tai labai aktualu vaikui).
● Žandikaulių ir dantenų stiprinimas. Kai kurie stomatologai pataria vaikams duoti kramtomosios gumos, kad burnos ertmėje vyktų darbas. Kadangi šiuolaikiniai vaikai daugiausia valgo minkštą maistą, jų dantenos ir žandikaulių sąnariai negauna reikiamo krūvio. Gumos kramtymas – savotiška mankšta žandikauliui, be to, kadangi kramtomosios gumos sudėtis tolygi, už kramtymą atsakingiems raumenims tenka vienodas krūvis. Žinoma, tam būtų geriau kramtyti tvirtus vaisius ir daržoves, pavyzdžiui, morką, obuolį, kopūstą ir kt. Gumos atliekamą dantenų masažą galima laikyti parodontozės profilaktika, bet vis dėlto efektas – minimalus.
● Pagalba kasai. Kramtomoji guma naudinga sergantiesiems kasos ligomis (pvz., cistine fibroze). Ji skatina kasos fermentų išsiskyrimą.
● Lūpų kramtymo prevencija. Kai kurie žmonės turi nemalonų įprotį kramtyti ar laižyti lūpas, kai nerimauja. Būna, kad šaltuoju metų laiku dėl to tai mėgstančių daryti vaikų lūpos atrodo lyg nubrozdintos. Nuo šio nenaudingo ir lūpų suskirdimą spartinančio įpročio padėtų atprasti gumos kramtymas.
● Ausų uždegimo profilaktika ir gydymas. Manoma, kad sloguojančiam vaikui gumos kramtymas gali padėti išvengti ausų uždegimo. Kramtant gumą atsidaro tarp vidinės ausies ir burnos ertmės esantis Eustachijaus vamzdis. Šitaip ausis išvėdinama ir joje negali įsikurti uždegimą sukeliančios bakterijos. O kai kuriems vaikams jau ir sergant ausų uždegimu gumos kramtymas palengvina būklę. Taip pat guma gali pagelbėti, kai ausytės užgultos.

Kramtomosios gumos trūkumai
● Galima žala dantukams. Dėl nuolatinio kramtymo gali padidėti kramtomųjų raumenų tonusas, dėl kurio vaikas per miegus gali griežti dantimis. Su dažnu gumos kramtymu kai kuriais atvejais galima sieti ir pernelyg greitą dantų nusidėvėjimą. Jeigu vaiko dantukuose yra netvirtai besilaikančių plombų, kramtomoji guma gali jas „išlupti“. Dar ji netinka vaikams, kurie nešioja dantų plokšteles ar kabes, taip pat tuomet, kai yra pažeista burnos gleivinė.
● Rūgštingumo padidėjimas. Kramtant gumą išsiskiria seilės, o jos skatina skrandžio rūgšties išsiskyrimą. Taigi gumą kramtyti galima tik sveikiems vaikams – sergantiesiems virškinamojo trakto ligomis ji nerekomenduojama. Taip pat negerai, jeigu gumą vaikas krims tuščiu skrandžiu. Skrandžio sulčių išsiskyrimas gali skrandį dirginti, o vyresniame amžiuje tai gali paskatinti gastrito ar skrandžio opos vystymąsi.
● Pilvo pūtimas. Jeigu kramtydamas gumą vaikas prisiris oro, vėliau jam gali pūsti pilvuką.
● Priklausomybės vystymasis. Jeigu guma kramtoma nuolat, vystosi savotiška priklausomybė, kai vaikui sunku be jos ištverti.
● Kalba. Pastebima, kad dažnai gumą kramtantys vaikai kartais įpranta neaiškiai kalbėti.
● Virusų platinimas. Būna, kad mažesni vaikai išsitraukia gumą iš burnos, palaiko ją rankose ir vėl dedasi į burną, o kartais netgi ta pačia guma pavaišina draugą. Taip jie gali užsikrėsti peršalimo ligomis.
● Dėmesio blaškymas. Kramtymas neretai blaško dėmesį. Jeigu vaikas mokosi, kramtydamas gumą, daugiau kraujo tenka ne smegenims, o veido ir žandikaulio raumenims, ir tai gali trukdyti įsisavinti naujas žinias.

Kramtymas pagal taisykles
Taigi gumos kramtymas turi ir privalumų, ir trūkumų. Jis bus pakankamai naudingas dalykas, jeigu guma nepiktnaudžiausite ir duosite ją vaikui, laikydamiesi rekomendacijų:
1. Gumos mažyliui galima duoti nuo tada, kai jis supranta, kad ją pakramčius reikia išmesti. Tai paprastai įvyksta apie trečiuosius gyvenimo metus.
2. Vaikui duodami kramtomąją gumą, priminkite jam, kad netrukus turės ją išspjauti.
3. Gumą reikia kramtyti po valgio, jokiu būdu ne tada, kai skrandis tuščias.
4. Pakaks gumą kramtyti 15–20 min. Pernelyg ilgas skrandžio sulčių išsiskyrimas skrandžiui nebūtų naudingas.
5. Maksimalus leistinas kiekis vaikui – 3 ar 4 gabalėliai becukrės kramtomosios gumos per dieną.
6. Verčiau pirkti žinomo gamintojo produktą.
7. Jeigu kramtydamas vaikas daug šneka, padidėja tikimybė gumą praryti.
8. Viešose vietose gumą žiaumojantis vaikas neatrodo gražiai – gal pavyktų šį malonumą pasilikti būnant namie?
9. Tai, kad vaikas po valgio kramtys gumą, jokiu būdu neatleidžia jo nuo dantukų valymosi.

Iš gydytojo priimamojo:
jei vaikas prarijo gumą…

Vaikų ligoninės gydytoja endoskopuotoja Danguolė Ruževičienė papasakojo, kad vaiko nuryta kramtomoji guma paprastai esti nepavojinga. Ji skrandyje ar žarnyne neužsilaiko ir pasišalina iš organizmo kartu su išmatomis.
Per beveik 20 gydytojos praktikos metų tebuvo keletas atvejų, kai teko iš vaiko organizmo traukti kramtomosios gumos darinius. Tai buvo vadinamieji bezoarai, kai dėl virškinimo funkcijų sutrikimo skrandyje užsilaikęs gumos gabalėlis aplipo plaukais, saulėgrąžų lukštais ir pan., ir teko jį šalinti. Taip gali nutikti psichikos sutrikimų turintiems vaikams, kurie nuolat valgo nevalgomus daiktus.
Literatūroje rašoma, kad bėdų dėl gumos nurijimo gali kilti po tam tikrų stemplės ar žarnyno operacijų, kai juose atsiranda susiaurėjimų. Tokiais atvejais operuotų vaikų tėvai apie grėsmes žino ir gumos jiems neduoda.
Dar literatūroje nurodoma, kad jeigu vaikas prarys daug kramtomosios gumos gabalėlių, šie gali sulipti ir dėl to kils plonųjų žarnų obstrukcija (nepraeinamumas). Tačiau per gydytojos praktiką tokių atvejų nepasitaikė.
Jeigu kiltų rūpesčių dėl nurytos gumos, simptomai būtų tokie patys, kaip ir nurijus kitus svetimkūnius – pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai.
Tačiau, kaip jau supratote, kramtomosios gumos nurijimas paprastai praeina be pasekmių. Kur kas didesnė problema – mažyčių maitinimo elementų, naudojamų šiuolaikiniuose žaisluose, laikrodžiuose ar pan., nurijimas. Elementai gali išdeginti skrandį ar stemplę.

Straipsnis spausdintas „Mažylio“ žurnale

Nuotr. Jonas Thun, www. flickr.com

 

Į vaikus orientuoti maisto produktai Didžiosios Britanijos prekybos centruose yra mažiau sveiki nei tie, kurie skirti platesnei vartotojų visuomenei. Tokių išvadų prieina Hertfordšyro universiteto mokslininkai, atlikę tyrimą. Tuo pačiu jie kelia klausimą, ar nereikėtų reguliuojant vaikams skirtą maisto rinką įvesti daugiau apribojimų.

Europoje ir pasaulyje plintant vaikų antsvorio problemoms, vyriausybės susirūpino, kaip sugriežtinti reikalavimus reklamai tų vaikiškų produktų, kuriuose gausu riebalų, cukraus ir druskos. Į taikiklį pirmiausiai papuolė konditerijos gaminiai ir gėrimai. Deja, šis tyrimas atskleidė, jog netgi tie vaikams skirti produktai, kurie tradiciškai yra laikomi „sveikais“, pvz., jogurtai, dribsnių batonėliai  ir kitoks vartoti paruoštas maistas, yra nesveikesni už parduodamus bendrai rinkai.
Taigi tėvai, tikintys, jog „vaikiškas“ (sprendžiant iš pavadinimo, pakuotės su paveiksliukais ar pridėto žaisliuko, o tai pat reklamos pobūdžio) – tai reiškia sveikesnis, klysta. Yra priešingai – analogiškuose produktuose, skirtuose suaugusiems, rasta mažiau riebalų ir cukraus (pvz., jogurtuose), o taip pat druskos. Žinoma, tai kelia nerimą ir nedidina vartotojų pasitikėjimo…
Taigi tyrėjai ragina tėvus atsargiai rinktis vaikams skirtus produktus, žinant, jog jie nėra sveikiausias pasirinkimas, o taip pat skatina gamintojus pasvarstyti, kaip tuos produktus patobulinti.

Nuotr. coffeehistorian, www.flickr.com

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

• tualetinio popieriaus rulonėliai;
• guašas;
• žirklės;
• rašiklis;
• spalvotas popierius;
• lipalas;
• akutės;
• teptukai.

DARBO EIGA:

• Tualetinio popieriau rulonėlius susikarpome žiedais, o žiedus kerpame pusiau. Turime pasiruošti 6 „pusžiedžius“.

• Kiekvieną kirmėliuko kūno dalį nudažome norima spalva ir paliekame džiūti.

• Pasiruošiame 5 nedidelius lapukus su skaičiukais nuo 1 iki 5. Ant nudžiūvusių kirmėliuko kūno dalių klijuojame skaičiukus.

• Priklijuojame akytes.

• Matematinė darbelio dalis. Apžiūrime, kokie skaičiukai užklijuoti ant kirmėliuko. Lipalu suklijuojame juos nuosekliai.

 

PASTABA: Tėvelių priežiūra/pagalba atliekant darbelį – BŪTINA!

 

Beveik visi tėvai yra patyrę, jog tai, kas tinka vienam vaikui, nebūtinai paveikia kitą. Tėvai naudoja įvairius būdus, norėdami įveikti vaiko kaprizus, suvaldyti pyktį, baimę ar nuotaikų kaitą, tuo pat metu ugdant juose savarankiškumą ir gebėjimą prisitaikyti.

Tačiau koks tėvystės stilius kokiam vaikui tinka? Tyrimą apie tai, kaip priderinti auklėjimą prie vaiko asmeninių savybių, trejus metus vykdė Vašingtono universiteto psichologai ir publikavo žurnale The Journal of Abnormal Child Psychology. Jie išsiaiškino, jog parinkus konkrečiam vaikui tinkantį auklėjimo būdą, mokyklinio amžiaus vaikams perpus sumažėja depresijos bei nerimo sutrikimo simptomai. Deja, jei tėvystės stilius vaiko būdui netinka, minėtų simptomų padvigubėja.

 

Šis tyrimas dar labiau atitolina nuo požiūrio, jog „vienas dydis tinka visiems“. Jo išvadose konkrečiai patariama tėvams, kaip sušvelninti vaiko depresiją ir nerimą. Mokslininkai gvildeno, kokios savybės prisideda prie depresijos bei nerimo sutrikimo atsiradimo, ir stebėjo, kaip vaikai reaguoja į skirtingus tėvų auklėjimo stilius.

„Nemažai girdime apie persistengiančius tėvus, liaudyje vadinamus „tėvais-straigtasparniais“ ar „mamomis-tigrėmis“, – teigia viena tyrimo autorių L. Lengua – Tėvams instinktas liepia kažkaip padėti ir paremti savo vaiką, tačiau ne visada aišku, kokiu būdu geriausia būtų įsikišti. Šis tyrimas padės tėvams išlaikyti pusiausvyrą tarp kišimosi ir nesikišimo politikos. Norint padėti savo vaikui, geriausia yra įsiklausyti į jį“.

Mokslininkai fiksavo 214-os vaikų ir motinų bendravimą, remdamiesi apklausomis, vykusiomis namuose. Vaikų amžius tyrimo pradžioje buvo vidutiniškai devyneri, mergaičių ir berniukų buvo beveik po lygiai. Tyrėjai stebėjo, kaip vaikai ir tėvai aptarinėjo neutralias temas, pvz., kaip praėjo diena, ir įprastas problemas, pvz., konfliktus dėl namų darbų ar kambarių tvarkymo. Tyrėjai žymėjosi tokius niuansus, kaip kad švelnumas ir priešiškumas bendraujant, kiek motinos leido vaikams valdyti pokalbį, kiek suteikė autonomijos. Taip pat buvo vertinamos asmeninės vaikų savybės bei depresijos ar nerimo sutrikimo simptomai. Ypatingas dėmesys kreiptas į sąmoningas vaiko pastangas kontroliuoti savo emocijas ir veiksmus.

Tyrimo išvados:

● Vaikams, sėkmingai gebantiems save kontroliuoti, pasireiškia mažiau depresijos bei nerimo sutrikimo simptomų, nei kitiems tyrime dalyvavusiems vaikams, ir šie simptomai paprastai neišryškėja vėliau, nepaisant auklėjimo būdo.

● Vaikams, gebantiems kontroliuoti emocijas ir veiksmus, tačiau kuriems tėvai nesuteikė daug autonomijos ir labiau juos kontroliavo, augant dažniau „išlįsdavo“ depresijos ir nerimo sutrikimo simptomai.

● Vaikai, sunkiai gebantys save kontroliuoti, mažiau pasiduodavo nerimui, jei motinos suteikdavo mažiau autonomijos bei spraudė į tam tikrus rėmus.

● Vaikams, sunkiai gebantiems save kontroliuoti, nerimo simptomai padvigubėjo, jei motinos suteikė jiems daug laisvės ir jų per daug nekontroliavo.

 

Taigi tėvai gali pasinaudoti šiomis žiniomis ir pagal vaiko temperamentą bei savybes nuspręsti, kokio pobūdžio pagalba ir kiek jos jam yra reikalinga. Kai kuriems vaikams, ypač tiems, kuriems sunku valdyti emocijas, yra gerai, kai tėvai labiau jiems padeda. Tačiau vaikams, kurie pakankamai gerai save kontroliuoja, per didelė tėvų kontrolė gali sukelti didesnį nerimą ir depresiją.

Šie rezultatai kažkiek nustebino, nes tokio amžiaus vaikų tėvai paprastai girdi, jog vaikams reikia suteikti daugiau savarankiškumo, kad jie išmoktų spręsti socialinius konfliktus ir priimtų sprendimus dėl namų darbų. Tai tarsi ragino tėvus neklausyti intuicijos balso, liepiančio padėti savo vaikams sudėtingesnėse situacijose. „Iš tikro tėvai turėtų būti šalia ir padėti vaikams, tačiau nedaryti to už juos“, – teigia L. Lengua.

Nuotr. pcorpos www.flickr.com

 

 

Į smalsių ar nuobodžiaujančių mažų vaikų burnas neretai keliauja visa, kas yra ne maistas, o maisto gabaliukai gali patekti į nosį ar ausį… Ligoninėje atsiduria netgi tokių vaikų, kuriems ką nors į nosį ar ausį įkišo draugas! Kitaip sakant, jei mažylis pamato angą, jam kyla natūralus noras į ją ką nors įbrukti.

 

Beno tėvai pastebėjo, kad vienerių metukų mažylio burnytėje kažkas trumpai sublizgėjo. Ilgai įkalbinėtas Benas trumpam pravėrė lūpas – to kaip tik pakako pamatyti dviejų centimetrų ilgio vinies galvutei… Kai tėtis pagaliau jį gan grubiai pražiodė, vinies burnoje jau nebebuvo. „Negaliu patikėti, kad vaikas prarijo vinį tiesiog mano akyse!“ – pasakoja dviejų sūnų tėvas.

Jis nuvežė Beną į ligoninės priimamąjį. Čia daktarai atliko rentgeno nuotrauką, kurioje puikiai matėsi vinis, jau nukeliavusi į skrandį. Ir ačiūdiev, neįstrigusi stemplėje ar kvėpavimo takuose. Todėl gydytojai rekomendavo leisti viniai pačiai iškeliauti visiems gerai žinomu keliu. Po savaitės Beno tėvai padarė kitą rentgeno nuotrauką, kurioje vinies jau nebesimatė, nors labai kruopščiai tikrinę sauskelnių turinį jos vis dėlto nerado. Tarsi ji būtų išgaravusi…

Benui neįtikėtinai pasisekė. Tačiau ne visi mažyliai – tokie laimės kūdikiai.

 

Įtariamas plaučių uždegimas…

Net ir mažiausias daiktelis gali sukelti pavojų sveikatai ir net gyvybei, jei atsiduria ten, kur jam ne vieta. Nutinka atvejų, kai pediatrai gydo mažylius nuo besikartojančio plaučių uždegimo – jie vis serga ir serga, o galiausiai, tarkime, pulmonologas pažiūri bronchoskopu ir randa… kalėdinės eglutės spyglį bronchų medyje. O randa vasarą, praėjus pusei metų!

Žinoma, didžiausios rizikos grupei priklauso patys mažiausieji, tačiau ir vyresni vaikai kai kada įstumia save į bėdą. Viename mamų forume aprašomas toks atvejis: antrokė, per pamoką iškritus dančiui, norėjo jį pasaugoti Dantukų fėjai ir paslėpė… giliai ausies kanale.

 

Atsargiai – baterijos!

Gydytojai ypač prašo atkreipti dėmesį, jei vaiko rankose atsiduria (net ir jei tik gali atsidurti) į sagutes panašios plokščios baterijos, dažnai dedamos į vaikų žaislus, laikrodžius ir pan. Jos gali būti labai pavojingos, ir nesvarbu, kur vaikas jas įsikiša, mat drėgmėje jos ima rūdyti ir išskiria ėdančias medžiagas. Vos per kelias valandas, atsidūrusi mažylio nosyje, tokia baterija gali padaryti skylę nosies pertvaroje!

 

Pavojingiausieji

Kiti pavojingiausi praryti daiktai „išmatuojami“ šitaip: ilgesni nei 5 cm, platesni nei 2 cm arba labai aštrūs, kaip kad adatos ar dantų krapštukai. Sunku patikėti, kad vaikai išties tokius dalykus praryja, tačiau taip – tai tiesa. Siuvimo adatos gali pradurti stemplę ar žarnas, o baigtis tai gali sudėtinga infekcija. Monetos, kurių sudėtyje yra greitai rūdijančio cinko, gali sureaguoti su skrandžio rūgštimi ir sukelti opą. O magnetukai yra ypač pavojingi, jei mažylis nuryja daugiau nei vieną – juos gali traukti vieną prie kito žarnose, o tai gali baigtis užsikimšimu ir prakiūrimu. Taigi prarijus mažų, bet galingų magnetukų iš, tarkime, magnetinio vaikams skirto konstruktoriaus, vaikas gali patekti ant operacinio stalo ir net mirti.

Laimei, dažniausiai vaikui prarijus mažą daiktą jis be jokios žalos keliauja virškinamuoju traktu. Tai paprastai užtrunka tris keturias dienas, bet kartais reikia palūkėti visą savaitę. Visada pasirodykite gydytojams, tačiau dažniausiai – jei daiktas ne itin aštrus ir neįstrigo gerklėje – jie rekomenduos palaukti įdėmiai stebint. Pasak gastroenterologų, kartais daugiau žalos gali sukelti mėginimai svetimkūnį ištraukti.

 

Nesikišk šito į burną!

Dažniausiai mažais daiktais užspringsta vaikučiai nuo pusės iki trejų metų amžiaus. Ne tik todėl, kad kūdikiai apskritai viską kiša į burną, bet ir todėl, kad neturi krūminių dantų gerai sukramtyti maistui, todėl jo didesni gabalėliai įstringa gerklėje arba patenka į kvėpavimo takus. Mažiausiems dažniausiai iš burnos iškrapštomi šie bėdų pridarę dalykai: monetos, kieti saldainiai, žemės riešutai, vynuogės, spragėsiai, maži žaisleliai ir nepripūsti balionai. Signalai, rodantys, kad kažkas įstrigę kūdikio stemplėje ar kvėpavimo takuose – kosėjimas, rankų kišimas į burną, sunkus ryjimas, vėmimas.

Pirmoji pagalba. Jei vaikas kosi, bet dar gali kvėpuoti ir leisti garsus, paraginkite jį pamėginti svetimkūnį iškosėti. Netrukdykite plekšnodami per nugarą ar bandydami pakelti vaikui rankas. Jei kelias minutes jam nepavyksta, skambinkite greitajai. Taip pat tuojau pat skambinkite, jei vaikui sunku kvėpuoti, jis mėlynuoja, praranda sąmonę. Tuomet atlikite pirmosios pagalbos veiksmus, aprašytus lentelėje. Bet kokiu atveju kreipkitės į gydytoją, jei jums atrodo, kad vaikas kažką prarijo.

Gydymas. Jei kas nors įstrigo mažylio stemplėje ar kvėpavimo takuose (nors jis ir gali kvėpuoti), gydytojai pamėgins tuojau pat pašalinti svetimkūnį. Atlikęs rentgeno tyrimą ir nustatęs tikslią vietą, medikas nuspręs, ar geriau jį specialiu plonu vamzdeliu nustumti gilyn į skrandį, ar ištraukti specialiu įrankiu su kaušeliu ar pincetu. Jei daiktas – nedidelis ir neaštrus, galbūt gydytojas pro jį atsargiai praves balioninį kateterį, tuomet išpūs balionėlį ir ištrauks įstrigusį „begėdį“.

 

Ne! Tik ne į ausis!

Vaikai dažnai į ausis kišasi akmenukus, karoliukus, pupeles, plastikinius žaisliukus ar jų smulkias detales. Požymiai, kad ausytėje kažkas yra, štai šie: vaikui skauda, jis nebegirdi, iš ausies teka skystis, ji patinusi.

Pirmoji pagalba. Jei daiktas matomas ir neįstrigęs per giliai, pakreipkite vaiko galvelę į šoną ir liepkite ją švelniai kratyti, kol iškris. Nekiškite į ausį pirštų, pincetų ar ausų krapštukų – taip galite įstumti objektą dar giliau. Kreipkitės į gydytojus.

Gydymas. Specialistui gali prireikti chirurginių žnyplių daiktui užgriebti arba reikiamo kampo kabliuko, arba vielinės kilpelės jam užkabinti ir ištraukti. Kiti būdai – specialus ausies kanalo išsiurbimas arba drėkinimas vandeniu ar aliejais. Gali būti, kad gydytojas prieš procedūrą vietiškai nuskausmins ausį. Retkarčiais prireikia ir operacijos.

 

Ir ne į nosį!

Į nosį dažniausiai patenka maži žaisliukai, maisto gabaliukai, plastilino bei minkšti, lankstūs dalykai, kaip kad antklodės pūkai, vatos gabalėliai, audinio atraižėlės. Negeri požymiai – blogas burnos kvapas ir dvokiančios išskyros iš vienos šnervės. Beje, gal tai tiesiog nesibaigianti pūlinga sloga.

Pirmoji pagalba. Jei matote daiktą, bandykite švelniai suimti pirštais ir ištraukti. Galima švelniai spausti neužkimštą šnervę, skatinant vaiką išsipūsti. Nenaudokite pinceto ar kitų įrankių, kad nenustumtumėte daikto dar giliau. Jei nepavyko išimti, kreipkitės į gydytojus. Beje, prieš pučiant nosį patariama įlašinti nosies gleivinę sutraukiančių lašų – sumažėjus paburkimui tikimybė išpūsti svetimkūnį iš nosies landos bus didesnė, o ir gydytojui jį išimti bus lengviau.

Gydymas. Jei objektas įstrigo ne per smarkiai, daktaras gali uždėti mažyliui respiratorinę kaukę ir per ją papūsti vaikui į burną, tikintis, kad oro srovė išstums svetimkūnį. Atsižvelgus į tai, kas įstrigo, gali prireikti chirurginių žnyplių, balioninio kateterio, instrumento su kabliuku ar kilpele. Jei nosyje yra smėlio, žvyro, kruopų ar kitų birių dalykų, gydytojas gali pasirinkti išplovimą vandeniu.

 

Atsarga gėdos nedaro

X Neduokite mažiems vaikams riešutų, razinų, sėklų, spragėsių, kramtomosios gumos ar lipnių saldainių, vynuogių ir kitokio apvalaus kieto maisto, nebent supjaustysite jį ne didesniais nei 1–2 cm dydžio gabaliukais.

X Nepalikite vaikų be priežiūros, kai jie valgo. Mokykite kąsti nedideliais kąsniais ir gerai sukramtyti prieš ryjant. Įsitikinkite, kad valgantis vaikas sėdi, nežaidžia ir nebėgioja su maistu ar kokiu kitu daiktu burnoje.

X Jei vaikas šliaužioja, pasistenkite, kad ant stalų, spintelių ar grindų nesimėtytų jokių smulkių daikčiukų. Nuolat patikrinkite po lovomis, sofų pagalvėlėmis, užuolaidomis – ar nesimėto ten kas, kuo galima užspringti. Mokykite vyresnius vaikus susirinkti žaisliukus ir laikyti smulkmę toliau nuo mažylio.

X Ypač atidžiai stebėkite vaikus, kurie jau yra kada nors įsikišę ką nors į burną, nosį ar ausį. Mat jis tai gali pamėginti padaryti darsyk. Pasak gydytojų, daugelis gydomų vaikų yra kartojimo aukos.

X Laikykitės visų instrukcijų, amžiaus rekomendacijų bei įspėjimų, nurodytų etiketėse. Patikrinkite, ar žaisliukai pralenda pro tualetinio popieriaus tūtą.

 

 

Pirmoji pagalba užspringus

Jei mažylis kažką prarijęs praranda sąmonę, privalote mokėti atlikti širdies masažą ir gaivinimą burna į burną. Svarbi kiekviena sekundė. Jei vaikas dūsta, negali įkvėpti, kosėti ar verkti – skambinkite greitajai ir atlikite tolesnius veiksmus.

Pirštu patikrinkite burną, gal svetimkūnis visai negiliai – daugeliui supanikavusių tėvų tai nė nešauna į galvą.

Kūdikiai

● Pasidėkite kūdikį veiduku žemyn sau ant dilbio, plaštaka prilaikydami galvą ir kaklą. Galva turi būti žemiau už kūnelį. ● Kitos rankos apatine delno dalimi penkis kartus tvirtai stuktelkite jam tarp menčių. ● Jei nepadėjo, mažylis vis dar negali įkvėpti, laisvą ranką dėkite ant galvos išilgai stuburo ir apverskite veidu aukštyn, tik jau ant kitos rankos; galvytė vis dar žemiau viso kūno. ● Penkis kartus dviem pirštais staigiai paspauskite krūtinkaulį ties įsivaizduojama spenelius jungiančia linija. Paspaudimų gylis 1,5–2,5 cm. ● Kaitaliokite paspaudimus į krūtinę ir sudavimus į nugarą, kol daiktas iššoks arba kol kūdikis pradės kvėpuoti, kosėti, verkti. Išnykus sąmonei – pradėkite gaivinti.

Nuo metų ir vyresni

• Atsistokite ar atsiklaupkite už vaiko, uždėkite vieną ranką įstrižai jo krūtinės ir palenkite priekin. Penkis kartus stipriai suduokite kitos rankos delno pagrindu vaikui tarp menčių. • Apkabinkite vaiką per liemenį, sugniaužkite vienos rankos kumštį ir prispauskite jį kita ranka. • Tuomet penkis kartus smarkiai spustelkite pilvą vos vos aukščiau bambos, bet gerokai žemiau krūtinkaulio. • Keiskite sudavimus į nugarą su pilvo spustelėjimais, kol svetimkūnis iššoks.

 

Straipsnis spausdintas „Mažylio“ žurnale

Nuotr. artfullbogger, www.flickr.com