Siekiant sumažinti staigios kūdikių mirties sindromo riziką, ilgą laiką aktyviai propaguojama guldyti kūdikius lovytėje tik ant nugaros. Šiandien Albertos universiteto (Kanada) tyrimas patvirtina, jog tai nesusilpnina mažylių gebėjimo apsiversti ant šono.
Pasak Reabilitacinės medicinos fakulteto profesorės J. Darrah, kūdikių raida nesulėtėjo ir jie išmoksta apsiversti maždaug tuo pačiu metu, kaip kad ir prieš 20 metų, kuomet guldymo ant nugaros kampanija sėkmingai sumažino staigios kūdikių mirties sindromo atvejų skaičių. Taigi tyrimas paneigia baimes, jog raginimas guldyti ant nugaros, o ne pilvuko, sutrikdys vaikų stambiosios motorikos vystymąsi, ypač gebėjimą apsiversti nuo pilvo ant nugaros ir atvirkščiai.
Paaiškėjo, kad stambiosios motorikos vystymasis per 20 metų nepakito. Teiginys, jog visų pirma mažyliai apsiverčia nuo pilvo ant nugaros ir tik vėliau nuo nugaros ant pilvo – nepasitvirtina. Daugelis kūdikių į abi puses ima verstis daugmaž tuo pat metu.
Prof. J. Darrah stambiąją kūdikių motoriką stebi ir tiria nuo 1990-ųjų metų. Po daugiau nei dvidešimties metų ji grįžo prie duomenų apie 725 stebėtų kanadiečių kūdikių raidą nuo savaitės iki aštuonių mėnesių amžiaus. Vienas tikslų – palyginti tada buvusias ir dabar esančias raidos normas. Rezultatas – įrodyta, jog nerimas, kad kūdikiai ėmė verstis vėliau, nes praleidžia mažiau laiko ant pilvo, yra nepagrįstas. Stambioji motorika vystosi tais pačiais tempais kaip ir prieš dvidešimt metų. Žinoma, aplinka įtakoja kūdikio vystymąsi, tačiau miego padėties pokyčiai tam didelės įtakos neturi.
Dabar valstybės finansuojama vieta ikimokyklinio ugdymo įstaigoje daugelyje miestų yra didelė vertybė, o maždaug prieš šimtmetį buvo manyta, kad maži vaikai turi augti namie. Pirmieji darželiai buvo skirti valstiečių, nepasiturinčių tėvų ir girtuoklių vaikams…
Ilgai buvo manoma, kad Lietuvoje vaikų darželiai ėmė kurtis tik XX a. pradžioje. Vėliau paaiškėjo, kad pirmas vaikų darželis Klaipėdoje įsteigtas dar 1847 m. Tiesa, jis buvo ne lietuviškas, o vokiškas, ir gyvavo neilgai. Vis dėlto išeina, kad darželių kūrimosi pradžia Lietuvoje nedaug atsiliko nuo Europos ir viso pasaulio valstybių.
Pirmuoju lietuvišku darželiu laikomas prieš gerą šimtmetį, 1898 m., grafaitės Marijos Tiškevičiūtės Kretingos dvaro ligoninės patalpose įkurtas vaikų darželis. Jis buvo skirtas valstiečių vaikams ir veikė tik šiltuoju metų laiku, kai mamos turėdavo daug darbo laukuose.
O 1095-aisiais vyskupas Justinas Staugaitis Marijampolėje įkūrė mažiesiems skirtą įstaigą „Apsaugos namai“. Štai kaip vyskupas savo atsiminimuose rašė apie tai, kam ši vieta skirta: „Į vaikų darželį kandidatai, aišku, bus imami iš vadinamųjų miesto drambulų: girtuoklių tėvų vaikai, vaikai pavainikiai.“
Dar ilgai darželiai buvo skirti tik žmonėms, kurie vertėsi sunkiai ir negalėjo patys deramai pasirūpinti savo atžalomis. Vaikai ten žaisdavo, dainuodavo, mokydavosi katalikiškų tiesų.
Beje, „Apsaugos namų“ kūrimo idėją Marijampolėje rėmė inteligentai, o ūkininkai buvo nusiteikę priešiškai. Juk jeigu vaikai iš nepasiturinčių šeimų dienas leis žaisdami ir mokydamiesi, kas tuomet eis piemenauti?
Steigia įvairios draugijos
Po 1918 m., Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, vaikų darželių kūrimas palengva įsibėgėjo. Štai Kaune pirmasis vaikų darželis buvo įkurtas Šaulių namuose Laisvės alėjoje. Ten jam atiteko vienas didelis kambarys – rasti tinkamas patalpas karo nuniokotame mieste buvo sunku. Kadangi norinčiųjų lankyti įstaigą vis daugėjo, netrukus jai buvo suteiktos geresnės patalpos Lukšio gatvėje.
Pradžioje dauguma darželių buvo kuriami įvairių organizacijų: „Lietuvos vaikas“, „Caritas“, Karininkų šeimų draugijos, žydų draugijos „Tarbut“. Valdiškų įstaigų beveik nebuvo. 1930 m. Lietuvoje buvo 20 lietuviškų, 21 žydiškas vaikų darželis, 3 lenkiški darželiai.
Dauguma ikimokyklinukų tarpukariu vis dėlto būdavo auklėjami namie – ilgai manyta, kad mažo vaiko vieta yra būtent ten. Štai žinoma tuometinė švedų pedagogė Ellen Key savo knygoje „Vaiko amžius“ teigė, jog tik augant šeimoje gali susiformuoti švelnūs ir tinkami vaiko jausmai, mat juos skatina bendravimas su pačiais artimiausiais žmonėmis.
Vis dėlto 1940 m. jau veikė beveik 200 vaikų darželių, kuriuos lankė apie 6800 vaikų.
Mamos – į darbus, vaikai – į lopšelius
Atėjus sovietinei valdžiai, įsigalėjo nuomonė, kad moterų vieta – darbe. Tam, kad jos galėtų ten būti, reikėjo pasirūpinti, kur joms palikti vaikus. Lopšelių ir darželių kūrimo valdžia imasi gana intensyviai, bet dar kelis dešimtmečius vietų vaikams ugdymo įstaigose labai trūksta.
Pirmieji lopšeliai ir darželiai sovietmečiu dažniausiai steigti iš žmonių nusavintuose butuose ir kitose patalpose, o netrukus imamasi ir jiems skirtų pastatų statybų. Štai kaip 1945 m. aprašomas tų pačių metų vasario 1 d. pradėjęs veikti 79-asis Vilniaus vaikų darželis, veikęs Gedimino pr. 4 stovėjusiame name: „Užregistruoti 45 vaikai, faktiškai darželį lanko 35. Yra 5 kambariai ir virtuvė. Kambariai erdvūs, šviesūs, jaukūs. Darželis aprūpintas tik būtiniausiu inventoriumi, ir tas prastai pritaikytas. Trūksta žaislų ir mokymo priemonių, kas turi įtakos jaukumui. Darželis prie centrinės gatvės, prie jo nėra aikštelės, bet jis gali naudotis aikšte, esančia Odminių ir Gedimino g. kampe, ir sodu prie Vrublevskių g. Darželis yra 3-iame aukšte, jo laiptai vaikams nepatogūs.“
Pradžioje darželiams daug ko neužtekdavo. Štai viename 1946 m. dokumente kalbame apie tai, kad mažiesiems trūksta lovų – todėl jie nemiega pietų miego ir nepailsi. Be to, trūksta medžiagos, iš kurios būtų galima pasiūti baltų chalatų įstaigų darbuotojams – juk jie anuomet privalėdavo rengtis panašiai kaip dabar rengiasi gydytojai ir medicinos seserys.
Kaip gyventa 1946-aisiais
1946 m. Vilniuje veikė 17 vaikų darželių ir 9 lopšeliai. Apie tai, kaip mažyliai tais laikais gyvendavo, galima susidaryti įspūdį iš vieno Žvėryno lopšelio ataskaitos.
Šį darželį lankė 45 vaikai, iš jų 20-čiai buvo skirta visą parą veikianti grupė. Viso darželio plotas – 120 kv. m. Vienam auklėtiniui tenkantis plotas neatitiko normatyvų. Vaikai valgydavo tris kartus per dieną, o liekantys nakvoti dar gaudavo ir ketvirtą. Valgyta daug bulvių, burokėlių, morkų, miltinių gaminių. Pagaminto maisto kokybę tikrindavo darželio gydytojas arba medicinos sesuo.
Be šių dviejų darbuotojų, darželyje dirbo trys auklėtojos. Medicinos sesuo ir gydytojas kasdien tikrindavo vaikų sveikatą – matuodavo temperatūrą, apžiūrėdavo gerklę, taip pat jie buvo sveriami: vyresni – kas mėnesį, mažesni – kas savaitę. Tada vaikai dar gan dažnai sirgdavo tymais, kiaulyte. Auklėtiniai lopšelyje buvo skiepijami nuo difterijos bei raupų, tikrinta, ar jie neserga tuberkulioze.
Kaip ir dabar, vaikai ugdymo įstaigoje žaisdavo, mokydavosi eilėraščių ir dainelių, eidavo į kiemą. Šiltuoju metų laiku lauke netgi būdavo migdomi pietų miego. Juk sovietmečiu buvo ypač pabrėžiama, kaip svarbu vaikams kuo daugiau laiko leisti gryname ore. Tą jie turėjo daryti ir lyjant ar sningant – tam ugdymo įstaigų kiemuose visuomet buvo įrengtos pavėsinės.
Padėtis – nenormali?
Apie 1960 m. Vilniaus ikimokyklinio ugdymo įstaigų jau labai trūksta, maždaug 10 tūkst. motinų (to meto dokumentuose rašoma „motinų“, o ne „šeimų“ ar „tėvų“) negali vaikų į jas leisti. Susiklosčiusi padėtis vadinama „tiesiog nenormalia“. Stengtasi ją ištaisyti kuo skubiau griebiantis statybų.
Vis dėlto septintajame dešimtmetyje kai kurie lopšeliai ir darželiai tebeveikė prastose, jiems nepritaikytose patalpose. Buvo ir tokių, kurie veikė keliuose pastatuose: vienur – grupėms, kitur – ūkiniams reikalams skirtos patalpos, taigi maistą vaikams darbuotojai nešdavo per kiemą ar per gatvę. 1965 m. keliuose Naujosios Vilnios darželiuose dar nebuvo vandentiekio ir kanalizacijos.
Žinoma, kone visi darželiai turėjo savo penkiakampes žvaigždes ar kokį kitą sovietinį simbolį, o įdomiausia, kad kai kurie jų iki šiol tuos simbolius yra išsaugoję. Pvz., vaikų lopšelis-darželis „Klevelis” Vilniuje…
Prie mūsų laikų priartėjus
Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. atsimenama nuostata, kad vaiko vieta yra namie. Be to, buvo priimta įstatymų dėl pašalpų ir tuomet mamoms tapo lengviau, užuot ėjus į darbą, likti namie su vaikais.
Tad 1990 m. darželius Lietuvoje lankė 163,1 tūkst. vaikų, o 1994 m. – tik 85,5 tūkst. Mažėjant vaikučių, darželius imta sparčiai uždarinėti, ypač kaimuose. Per minėtus penkerius metus darželių sumažėjo daugiau nei dukart.
Nuo 1995 m. tėvų, norinčių vaikus leisti į ikimokyklinio ugdymo įstaigas, vėl pradėjo daugėti. Na, o tų įstaigų visai nedaugėjo, dėl to ir susiklostė dabartinė padėtis – kai kuriuose miestuose vietų vaikams darželiuose labai trūksta. Mamos, kurios lieka namie su vaikais, nes negavo vietos darželyje, galėtų save paguosti 1925 m. žurnale „Lietuvos mokykla“ išdėstyta nuostata: „Tėvai ne vien tik turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, bet toji teisė ir pareiga vien tik tėvams tepriklauso.“
Gintarė Kairytė
Straipsnis spausdintas „Mažylio“ žurnale
Naujas Liuksemburgo universiteto tyrimas įrodo, jog tarp mokyklos vidinio klimato ir joje vykstančių patyčių egzistuoja tiesioginis ryšys. Tad mokyklos galėtų labiau stengtis, kurdamos ir taikydamos efektyvias žiaurumo prevencijos strategijas.
Patyčios ir agresija mokyklose – opi visuomenės problema visame pasaulyje. Ji kelia didelę grėsmę moksleivių sveikatai, pasiekimams bei apskritai gerovei. Žinoma, garsiausiai nuskamba incidentai, kurių metu panaudota rimta fizinė prievarta, tačiau ne taip į akis krentančios fizinės ir psichologinės agresijos formos (taip pat ir priekabiavimas, patyčios) yra kur kas dažnesnės ir šiurpina savo mastais.
Dvidešimt metų vyksta tyrimai, siekiant išsiaiškinti mokyklinio žiaurumo rizikos faktorius. Vis augančio susidomėjimo sulaukia vienas jų – tai mokyklos ir klasės vidinis klimatas. Manoma, jog tai labai susiję su agresijos paplitimu. Tačiau mokyklos klimatui nusakyti trūksta aiškių apibrėžimų, o tik patirtimi paremtus argumentus kartais būna sunku interpretuoti.
Prof. G. Steffgen išanalizavo ir apibendrino 36 nepriklausomų tyrimų apie mokyklos klimato ir mokyklinio žiaurumo ryšį rezultatus. Šiuose tyrimuose buvo remiamasi moksleivių suvokimu, koks yra mokyklos vidinis klimatas ir kaip jis susijęs su čia vykstančiomis patyčiomis, fizine agresija ir pan. Įrodyta tai, kad toks ryšys egzistuoja, ir tam ryšiui įtakos neturi nei mokinių amžius, nei lytis, nei mokyklos ar klasės dydis.
Tyrimas publikuotas prestižiniame žurnale Aggression and Violent Behaviour. Jo išvadose teigiama, jog mokyklos vidinio klimato pokyčiai gali sumažinti žiauraus elgesio apraiškas. Tyrėjai pabrėžia, jog mokyklos edukacinė ir socialinė funkcija yra be galo svarbi, ir tai dar sykį paneigia mintį, jog už mokyklose plintančią agresiją atsakingi yra tik patys agresoriai.
Genti Shkullaku nuotr., www.flickr.com
Gali pasidaryti pikta, kad XXI amžiuje – tiek daug neaiškių, prieštaringai vertinamų dalykų. Vienas iš jų – mikrobangų krosnelės. Pateikiame dvi skirtingas nuomones, o verdiktą – geras ar blogas tai išradimas – teks priimti patiems.
„AŠ UŽ“ – teigia VU Medicinos fakulteto profesorius dr. Rimantas Stukas
Vien tas faktas, kad mikrobangų krosnelės yra paplitusios visame pasaulyje, o daugelio valstybių gyventojai jas naudoja ilgiau nei mes, rodo, kad tokiu būdu pagamintas maistas yra saugus. Lietuvos, Europos Sąjungos ir kitų šalių teisės aktai mikrobangų krosneles naudoti leidžia, nors įstatymuose aiškiai nurodoma, kad nesaugus maistas negali būti tiekiamas į rinką. Beje, kitų šalių gyventojai, skirtingai nei lietuviai, jų naudojime problemos neįžvelgia. Ir jeigu vaikams skirto maisto nebūtų galima ruošti mikrobangų krosnelėje, patikėkite, ant prietaiso pakuotės tai būtų parašyta.
Žinoma, kalbėdami apie bet kurį maisto gaminimo būdą, galime vardyti ne tik jo pranašumus, bet ir trūkumus. Šiandien net nediskutuojama dėl fakto, kad techniškai apdorojant produktus jų maistinė vertė mažėja, sunyksta daug vitaminų. Tačiau yra atlikta palyginamųjų tyrimų ir jų metu nustatyta, kad kur kas didesnis kiekis vitaminų suyra kepant keptuvėje, o ne gaminant mikrobangų krosnelėje.
Įrodyti tik du faktai
Moksliškai patvirtinti yra du faktai, kurie byloja apie nepageidaujamą mikrobangų poveikį maistui.
1. Jeigu mikrobangų krosnelėje gaminami ar šildomi riebūs produktai, vyksta riebalų oksidacija. Žinoma, riebalų oksidacijos procesas vyksta ne vien mikrobangų krosnelėje. Veikiant mikrobangoms šis procesas kiek intensyvesnis. Tokių pakitusių riebalų vartojimas yra nepalankus sveikatai – jie kaupiasi ant kraujagyslių sienelių ir metams bėgant gali sukelti įvairias širdies ir kraujagyslių ligas.
2. Mikrobangų poveikyje suyra maisto produktuose esantis vitaminas B12. Tad, jeigu žmogus vartotų vien tik mikrobangų krosnelėje pagamintą maistą, galėtume kalbėti apie dėl šio vitamino stygiaus kylančią anemijos (mažakraujystės) riziką. Bet žmonės valgo įvairų maistą, taigi ši rizika yra daugiau teorinio pobūdžio.
Iš minėtųjų dviejų neigiamų faktorių tikrai nedarytina išvada, kad mikrobangų krosnelėse gaminamo maisto reikia atsisakyti. Kažkodėl mes mažiau nei mikrobangų krosnelių bijome keptuvėje, riebaluose kepamo maisto. Tačiau yra nustatyta, kad kepant maistą riebaluose išsiskiria įvairių kenksmingų medžiagų, tarp jų ir akrilamidai, kurie sukelia vėžį. Vis dėlto nereikia dramatizuoti – riebią mėsą ant laužų kepė dar pirmykščiai žmonės ir jie išgyveno.
Daug tyrimų – nepatikimi
Sakote, internete aprašoma nemažai tyrimų, kurie neva rodo, kad mikrobangų krosnelėje taisomas maistas tampa žalingas sveikatai. Neretai būna cituojami tyrimai, kuriuose dalyvavo per mažas tiriamųjų skaičius ar kažkas kita buvo atlikta netinkamai, o tuomet ir išvados abejotinos. Apskritai kiekvienas iš mūsų gali sugalvoti, kad atlieka kokį nors tyrimą, jo metu tikrai gaus tam tikrą rezultatą ir galės jį paskelbti internete. Tačiau tai nereiškia, kad jau galima konstatuoti faktą.
Tyrimai, kuriais aš remiuosi, buvo aprobuoti Pasaulinės Sveikatos Organizacijos (PSO) ir jų rezultatai leidžia daryti apibendrintas išvadas.
Sakote, teigiama, kad „mikrobangomis apdorojant maistą, pakinta jo molekulinė ir energetinė struktūra“. Tai yra tarsi žodžių žaismas – toks teiginys nieko neįrodo. Apskritai internete ir populiariojoje spaudoje netrūksta nepagrįstų teiginių, o norint tikslios informacijos, reikia skaityti solidžius mokslinius žurnalus.
Neprieštarauju teiginiui, kad gaminant maistą mikrobangų krosnelėje verta nuo jos atsitraukti tolėliau. Mikrobangų krosnelės, kaip ir mobiliojo telefono ar kompiuterio, skleidžiama elektromagnetinė spinduliuotė gali būti kenksminga. Tačiau tai nėra svarus argumentas, kalbant apie krosnelėje paruošto maisto žalą sveikatai.
Suprantama, ateityje gali būti gauta naujų įrodymų, susijusių su tokio maisto kokybe ir sauga.
„AŠ PRIEŠ!“ – teigia VU Fizikos fakulteto profesorius dr. Jonas Grigas
Mikrobangų krosnelė – tikrai modernus, laiką taupyti padedantis aukštųjų technologijų produktas. Kaip ji veikia? Elektros srovę ji paverčia didelės galios mikrobangomis. Krosnelės širdis yra labai sudėtingas prietaisas magnetronas.
Magnetrono generuojamos mikrobangos labai gerai įsiskverbia į visus nemetalinius kūnus. Tie kūnai, kurie turi savyje daug vandens, gerai jas sugeria. Sugertos jos virsta šiluma. Mikrobangos, įsiskverbusios į kūną, šildo visą jo tūrį, o gaminant kitais būdais, šildomas tik maisto paviršius. Todėl produktas mikrobangų krosnelėje taip greitai iškepa ar išverda.
Mikrobangos nėra nekaltos
Yra daug publikacijų, kuriose rašoma, kad nei iš mikrobangų krosnelės sklindanti spinduliuotė, nei jose ruoštas maistas pavojaus sveikatai nekelia. Iš tiesų mikrobangų spinduliuotė yra žalinga sveikatai, ypač akims, nervų ir kitoms ląstelėms. Stiklinis krosnelės langas yra padengtas metaliniu ekranu, kurio skylutės mažesnės už mikrobangų ilgį ir mikrobangos neturi pro jį praeiti. Vis dėlto šiek tiek jų galios gali prasiskverbti iš krosnelės, todėl jai veikiant reikia stovėti toliau nuo jos.
Mikrobangų spinduliuotės sukeltą poveikį Rusijos mokslininkai net pavadino „mikrobangų krosnelių liga“. Tos ligos simptomai – pakitęs kraujo spaudimas ir sulėtėjęs širdies ritmas, nervų sistemos aktyvumo pokyčiai (streso požymis), galvos skausmai ir svaigimas, skausmai akyse, nemiga, irzlumas, skrandžio skausmai, nervinė įtampa, nesugebėjimas susikoncentruoti, padidėjusi apendicito rizika, įvairios nervų sistemos ligos ir net vėžys. Viena iš šio poveikio priežasčių – kalcio jonų išstūmimas iš ląstelių membranų, sutrikdantis jų veiklą.
Bauginantys tyrimų rezultatai
Čia kalbėjome apie tai, kad gyviems organizmams kenksminga prietaiso skleidžiama mikrobangų spinduliuotė. O ar kenksmingas mikrobangų krosnelėje ruoštas maistas? Mikrobangos poliarizuoja molekules – varto jas elektrinio lauko kryptimi ir dažniu – o šiluma ne. Todėl mikrobangos, skirtingai nei paprasta šiluma, trikdo ląstelių veiklą, gal net jas žudo. Štai kelių bauginančių tyrimų duomenys.
1991 m. vienoje Amerikos ligoninėje, prieš perpilant ligoniui, kraujas buvo pašildytas mikrobangų krosnelėje iki kūno temperatūros (37 °C). Perpylus jį, ligonis mirė. Kyla klausimas: jei iki 37 °C pašildytas kraujas tampa toksiškas, tai kas atsitinka maistui, šildomam ilgesnį laiką aukštesnėje temperatūroje?
Šveicarijos federaliniame technologijos institute mokslininkai tyrė savanorių, kurie valgė mikrobangų krosnelėje paruoštą maistą, kraują. Tyrimo dalyviams kraujyje sumažėjo hemoglobino, o dėl to į ląsteles patekdavo mažiau deguonies, padidėjo cholesterolio ir leukocitų kiekis. Padidėjęs leukocitų kiekis rodo, kad organizmas patiria stresą, į organizmą pateko infekcija ar toksinas, arba atsirado pažeistų ląstelių, kurias reikia sunaikinti. Taip pat sumažėjo limfocitų, o tai rodo imuninės sistemos susilpnėjimą. Simptomai panašūs į tuos, kurie atsiranda veikiant žmogų mikrobangomis. Tyrėjai padarė išvadą, kad pakinta mikrobangų krosnelėje paruošto maisto molekulinė ir energinė struktūra ir taip pakitęs maistas nepalankiai veikia sveikatą.
Rasta požymių, kad vanduo, šildytas mikrobangų krosnelėje, yra nesaugus vartoti. Viename eksperimente dalis gėlių buvo laistomos paprastu vandeniu, o kitos – mikrobangų krosnelėje pašildytu ir atvėsintu vandeniu. Mikrobangomis šildytu vandeniu laistomi augalai greitai sunyko.
Kalifornijos universiteto mokslininkai pastebėjo, kad kaitinant motinos pieną mikrobangų krosnelėje, greičiau dauginasi E. coli bakterijos – jų kiekis padidėjo 18 kartų, palyginti su nešildytu pienu. Taip pat sunyko 96 proc. imunoglobulino-A antikūnų, kurie labai svarbūs kovojant su į vaiko organizmą patekusiais mikrobais. Išvada skelbia, kad mikrobangų spinduliuotė turi proinfekcinį poveikį.
Vienos (Austrija) mokslininkų atliktame tyrime taip pat nustatyta, kad kūdikių maistas, šildytas mikrobangų krosnelėje, kelia pavojų vaiko sveikatai ir ypač imuninei sistemai.
Mano nuomone, anksčiau ar vėliau gali būti oficialiai paskelbta, kad mikrobangų krosnelės, kaip ir mobilieji telefonai, skleidžiantys tokią pačią spinduliuotę, sukelia vėžines ir kitas ligas ir yra ne mažiau pavojingos nei rūkymas (prisiminkime, kiek laiko praėjo, kol buvo pripažinta rūkymo žala sveikatai). Vienas mikrobangų krosnelėje paruoštas patiekalas žmogui gal ir nepakenks, bet ilgesnį laiką jį vartojant organizmas alinamas. Todėl šiuo prietaisu naudokimės saikingai.
Straipsnis spausdintas „Mažylio“ žurnale
„SXC“ nuotr.
Paskutiniuoju metu visuomenės sveikatos institucijos meta dideles pajėgas švietimui ir agitacijai, kad kūdikiams gimdymo namuose būtų duodama kuo mažiau pieno mišinio. Tačiau pirmasis tokio pobūdžio atsitiktinių imčių tyrimas, kurį šiemet atliko San Francisko universitetas, įrodo, jog nedidelis kiekis mišinuko, duoto pirmomis gyvenimo dienomis nukritus naujagimio svoriui, iš tikro gali netgi prailginti žindymo laiką. Šis tyrimas publikuotas žurnale Pediatrics.
„Iki šiol niekas nemėgino išsiaiškinti, ar įmanoma užfiksuoti naudą, kurią iš pieno mišinio galbūt gauna kūdikiai, gavę jo pačioje gyvenimo pradžioje. Šis tyrimas tą naudą ir įrodo, – teigia tyrimo vadovė V. Flaherman. – Remdamiesi mūsų duomenimis, gydytojai galbūt pakeis nuomonę ir nuspręs rekomenduoti mamoms laikinai duoti nedidelius kiekius pieno mišinio kūdikiams, kurie netenka daug svorio“.
Taip, mišinių naudojimas išties yra slidus kelias, dažnai vedantis prie žindymo pabaigos. Tačiau požiūrį į jų naudojimą galbūt padės pakeisti keli žodžiai – limituotas kiekis ir tik pačioje pradžioje. Vietoje pilnų buteliukų, kurių dėka mažyliui tikrai sunku grįžti prie krūties, reikėtų duoti tik nedidelį kiekį ir aiškiai užsibrėžti papildomo primaitinimo pabaigą. Pasak tyrimo, tai palengvina kai kurių motinų patiriamą stresą dėl to, kad joms gaminasi per mažai pieno.
Mamos pienas – tinkamiausias maistas kūdikiui, mažinantis infekcijų bei alergijų riziką, aprūpinantis visomis reikalingomis augimui medžiagomis. Rekomenduojama žindyti be jokio primaitinimo pusmetį, o ir pradėjus primaitinti, žindymo nenutraukti iki dvejų metų.
Iškart po kūdikio gimimo, moters organizme pienas nesigamina dideliais kiekiais. Pradžioje ji turi priešpienio, kuriame yra didelė koncentracija naujagimiui reikalingų medžiagų ir antikūnų. Šiuo žindimo periodu kūdikiai dažnai netenka svorio ir motinos susirūpina, ar kūdikis nebadauja. Pasak tyrėjų, daugelis jų tuo metu itin nerimauja, ar joms pakanka pieno. O šis nerimas – viena dažniausių priežasčių liautis žindžius per pirmus tris mėnesius.
Taigi, šiuo tyrimu siūloma tokia išeitis – pirmąsias dienas leisti primaitinti nedideliu kiekiu mišinio ir taip sustiprinti mamų pasitikėjimą savimi, o tuo pačiu ir prailginti žindymo laiką.
Tyrėjai šių išvadų priėjo stebėdami 40 išnešiotų naujagimių, kurie 24-48 savo gyvenimo valandomis prarado daugiau nei 5 procentus gimimo svorio. Atsitiktinai parinktus kūdikius buvo siūloma toliau maitinti tik žindant, o kitiems papildomai po kiekvieno žindymo iš švirkštuko dar duoti apie 10 gramų dirbtinio mamos pieno pakaitalo. Iš švirkšto todėl, kad vaikas neatprastų imti spenelio. Po tiek nedaug todėl, kad nesumažėtų natūralus žindymų skaičius per parą (8-12 kartų). Vos tik mamai imdavo gamintis brandus pienas, papildomas primaitinimas buvo nutraukiamas (maždaug 2-5 gyvenimo dieną).
Įvertinus po 3 mėnesių, 79 proc. papildomai primaitintų pirmosiomis dienomis kūdikių vis dar buvo žindomi. Ir tik 42 procentai buvo žindomi iš tų, kurių mamos neprimaitino.
Nepaisant įdomių šių nedidelės imties tyrimo išvadų, tyrėjai siūlo atsargiai vertinti jų rezultatus: „Labai svarbu, kokias išvadas pateiks tolimesni, didesnės imties ir galbūt kitos populiacijos tyrimai“. Mokslininkai pabrėžia, jog tyrimo tikslas – padėti pratęsti žindymą, o ne populiarinti dirbtinį maitinimą.
Kaip bebūtų, šis tyrimas provokuoja mokslinę bendruomenę atlikti daugiau tyrimų, ir skatinant žindymą remtis naujais atradimais, o ne galbūt šališka, galbūt senstančia stebėjimais grįsta ekspertų nuomone.
„SXC“ nuotr.
Masačiusetso universiteto tyrėjai pasigilino į tai, kokį poveikį mažų vaikų ir tėvų santykiams daro „kažkur fone“ veikiantis televizorius. Buvo stebima, kaip, įjungus televizorių, sumažėja tiek bendravimo kiekybė, tiek suprastėja kokybė. Šiuo tyrimu paneigiamas vyravęs įsitikinimas, jog kambaryje įjungtas televizorius neveikia mažylių, jei šie nežiūri į ekraną.
Daugiau nei trečdalis amerikiečių kūdikių ir mažų vaikų auga namuose, kuriuose televizorius būna įjungtas beveik visą laiką, net jei jo niekas nežiūri. Mokslininkams parūpo įrodyti, jog tai veikia vaikų ir tėvų bendravimą, ir veikia neigiamai. Tyrimo išvados publikuotos žurnale Child Development.
Tyrėjai universiteto vaikų studijų centre stebėjo 50 mažylių (1,2 ir 3 metų) su vienu iš tėvų. Stebėjimas truko po valandą, kurios metu buvo fiksuojama, kiek aktyviai tėvai įsitraukė į žaidimą, kiek kalbėjosi, atsakinėjo į klausimus ir atsiliepė į kvietimus. Pusę laiko tėvai ir vaikai leido žaidimų kambaryje be televizoriaus, kitą pusę tėvams buvo įjungiama kokia nors jų pageidauta laida, skirta suaugusiems. Žinoma, įjungus televizorių, tėvų susidomėjimas vaikais sumenko 20-čia procentų. Ir ne tik kiekybiškai sumažėjo pačių pokalbių bei žaidimų, bet bendravimas suprastėjo ir kokybiškai – tėvai mažiau įsitraukė, ką nors paduodami nežiūrėjo į akis ir pan.
Anksčiau jau buvo atlikta tyrimų, įrodančių, jog patalpoje įjungtas televizorius nutraukia vaiko žaidimą, kuriuo jis užsiima vienas. Tačiau šįkart atkreipiamas dėmesys į vaikų ir tėvų bendravimo pokyčius. Žinant, jog kokybiškas jų bendravimas labai daug reiškia vaiko vystymuisi, reiktų atkreipti didesnį dėmesį į ankstyvą ir kartais chronišką vaikų santykį su televizoriumi.
„SXC“ nuotr.
Kad namuose nuolat netiltų vaikiškas šurmulys, nebūtina būti daugiavaikiams. Tik vieniems jis patinka, o kiti, deja, jo mielai išvengtų…
Tapau nemokama aukle
„Daug laiko augindama dukrą praleidžiu sodyboje. Čia viskas puiku, išskyrus mažytę problemėlę… Vieną dieną užsuko vyresnė kaimynų mergaitė pažaisti. Kitą dieną vėl. Iš pradžių pabūdavo po dvi tris valandas, vėliau laikas ėmė ilgėti ir pradėjau jaustis lyg augindama dvi. Ateina ryte, o vakare tenka vos ne prieš nosį duris užtrenkti. Vaikas ji lyg ir neblogas, tačiau jos tėvai nuolat dirba, išvaryti negaliu, nes žinau, kad ir pavalgyti nelabai jai palikta… Tačiau toks svečiavimasis jau erzina. Bandžiau gražiai kalbėtis, tačiau, matyt, nesuprantamai paaiškinau… Ką daryti?“
Tai, kad mūsų kiemuose bei butuose siaučia svetimi vaikai, dar nerodo, jog esame geresni ir mielesni už kitus tėvus. Tiesiog visi esame skirtingi. Ir kol vaikai gyvena kartu su mumis, turime teisę nuspręsti – būti vaikų draugams mūsų namuose ar nebūti. Bėda ta, kad gana dažnai tėvai patys nežino, ko nori. Todėl labai svarbu visų pirma patiems pasikalbėti su savimi ir atsakyti į klausimus, kas mums patinka, o kas ne, ką leisite vaiko draugams, o ko ne. Dažniausiai tėvų elgesį lemia jų pačių meilė svečiams – jeigu pas juos gali bet kas ir bet kada užsukti, jiems netrukdo ir vaikų draugai, ir priešingai – jeigu šeima gyvena uždarą gyvenimą, tai gimus vaikams vargu ar toks požiūris pasikeis. Svarbiausia vadovautis savo nuojauta, nesiversti per galvą ir paisyti savo interesų.
Jūsų namai – jūsų taisyklės
Kad nebūtumėte apkaltinti vienvaldyste, kartu su vaikais nustatykite taisykles, tuomet kai iškils nesusipratimas, beliks paklausti, ar brangieji vis dar prisimena jūsų susitarimus. O jei bus „pamiršę“, tereikės priminti. Atminkite – jūsų namų taisyklės nebūtinai turi sutapti su kitų namų taisyklėmis. Todėl į argumentą „O pas draugą tai galima…“ puikiausiai galima atsakyti „O pas mus tai ne…“.
■ Kiek kartų per savaitę gali ateiti mažieji svečiai. Prieš priimdami sprendimą, to paklauskite kiekvieno šeimos nario atskirai. Vaikas tikriausiai sakys – kasdien, tėtis gal manys, kad gana dviejų kartų, o vyresnioji sesė gal pareikš, kad jokių mažylio svečių savo namuose visai nepageidauja – jie viską suverčia, rėkia, trukdo… Tokiu atveju visai nebloga išeitis – sudėti visus pasiūlymus ir išvesti vidurkį.
■ Kiek laiko galima pabūti. Vieni tėvai nustato ribą, iki kada leidžia būti svetimiems vaikams savo namuose, o kiti leidžia svečiuotis tiek, kiek nori.
■ Kaip jūsų namuose privalės elgtis svečiai. Tą svarbu svečiams pasakyti iš anksto, kol veiksmai neįgavo pagreičio. Pavyzdžiui: kai yra suaugusių žmonių, vaikai būna tik vaikų kambaryje; mūsų namuose negalima šokinėti ant lovų, o valgyti galima tik virtuvėje. Vyresniems galima įvesti dar ir tokią taisyklę – kai namuose yra svečių, negalima jungti kompiuterio. Svetimi vaikai paprastai jūsų taisyklėms nesipriešina. O va savi kartais pamėgina… Tokiu atveju, kai mažieji veržiasi į jūsų kambarį, gali padėti žodžiai: „Čia mano kambarys. Aš už jį susimokėjau. Taip pat sumokėjau ir už jūsų kambarį, todėl turėčiau teisę ir tame kambaryje vadovauti. Tačiau aš esu draugiška ir leidžiu jums ten leisti laiką taip, kaip jūs norėtumėte.“
Ne vaikas, ne įvaikis, bet…
Gražus dalykas ta vaikiška draugystė. Tačiau kartais taip nutinka, kad nejučia pasijaučiame tarsi auginantys dar vieną vaiką… Oficialiai jis nėra mūsų, bet atsakomybę jaučiame ne mažesnę. Dažniau tai nutinka gyvenantiems nuosavuose namuose, kurių kiemus skiria tik nerakinami varteliai. Atrodytų, viskas gerai – kaimynų vaikas yra šaunus, ir vaikai turi su kuo pažaisti, bet… diena po dienos pradeda varginti ir triukšmas, ir atsakomybė.
Jei į tokias mažųjų svečių pinkles patekote ir jūs, psichologai pataria būti ryžtingiems ir pasitikintiems savimi. Pavyzdžiui, galite paimti mažylį už rankų, sakydami: „Pas mus jau pabuvote keturias dienas – pirmadienį, antradienį, trečiadienį ir ketvirtadienį, o dabar yra penktadienis ir aš norėčiau, kad jūs pabūtumėte pas tave, nes jūs ten nebuvote jau keturias dienas.“ Tą supras netgi trimetis. Ir nuveskite vaikus į svečio kiemą. Tėvams galite pasakyti: „Laba diena. Pas mus vaikai jau pasisvečiavo keturias dienas. Dabar norėtume, kad jie pasisvečiuotų pas jus. Taip jie turės galimybę išmokti ir pažinti kitus dalykus – juk skirtinguose namuose egzistuoja skirtingos tradicijos ir taisyklės“.
Jeigu jūsų nuolatinio svečio tėvai visiškai nesupranta, kad jų vaikai pernelyg daug laiko tupi pas jus, galima jau nebevynioti žodžių į vatą: „Aš turiu mažą vaiką, taip pat turiu darbų, todėl pavargstu, negaliu prižiūrėti dar ir jūsų vaiko.“ Jeigu atsakys, kad jų vaiko prižiūrėti nereikia, nes jis – didelis, drąsiai rėžkite, kjog ir jūsiškio nereikia, todėl galite dalyti laiką pusiau.
Tik klausimas, ar į tokius namus ryšitės savo atžalą išeisti?.. Užsibūnantys mažieji sveteliai ne šiaip sau nuolat išeina iš namų. Paprastai tai rodo ne tik taisyklių, bet ir ryšio su tėvais nebuvimą. O tai reiškia, kad ten mažieji gali veikti, ką tik nori, ir nėra visiškai saugūs – gali, pavyzdžiui, įkristi į kokį baseinėlį ar duobę, susipjaustyti stiklo duženomis.
Ar duoti valgyti?
Jeigu jau įsileidi mažuosius svečius, natūraliai kyla klausimas, ar privalai juos dar ir pavalgydinti? Juolab kai svečias užsibūna ne valandą ir ne dvi… Vaikai skirtingi: vieni niekada nevalgys svetimuose namuose, o yra tokių, kurie patys pasiprašys.
■ Jeigu svečią patys pasikvietėte ilgesniam laikui, natūralu, kad jis išalks. Tuomet derėtų jį pakviesti su visais prie bendro stalo.
■ Jeigu apie svečio atėjimą sužinojote per vėlai, kai pietūs ar vakarienė jau buvo pagaminti, o porcijų yra tiek, kiek šeimos narių, tuomet jūsų valia spręsti, kaip elgtis. Kai kurie tėvai pasiūlo vaikams savo porcijas pasidalyti su svečiais. Jei patiekalas skanus, bus gaila dalį jo atiduoti kitam. Taip vaikas turės galimybę asmeniškai prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, šiuo atveju – neinformavimą laiku apie būsimus svečius. Tačiau čia gali slypėti ir pavojus – mažai valgantis vaikas sąmoningai kviesis draugus, kad tik šie padėtų jam įveikti jo porciją. Neplanuotam svečiui maisto galite ir nesiūlyti, pasakydami: „Atsiprašau, bet kai mes pradėjome gaminti vakarienę, nežinojome, kad tu ateisi.“ Tada saviškį pakvieskite pavalgyti atskirai, o draugą pavaišinkite, pavyzdžiui, sausainiais.
■ Jeigu jums per brangu valgydinti vaiko svečius, ypač tuomet, jeigu šie ateina kasdien, atsiprašykite vaiko draugų ir pakvieskite savo vaiką valgyti į virtuvę, o svečiai tegu palaukia kambaryje. Jeigu pasidaliję kone paskutiniu kąsniu dėl to graušitės, jausmas bus blogesnis. Tačiau dėl tėvams kylančių neigiamų jausmų ar minčių vaikas nekaltas. Dėl to negalima riboti draugų lankymosi savo namuose. Antraip užkrausite vaikui atsakomybę už šeimos pinigus, maistą, kurį sunkiai įperkate, bet ir išdalijate. Čia jau ne mažųjų reikalas. Jūsų niekas neprašo dalytis, negalite – nereikia.
■ O kur svetingumas? Yra tėvų, kurių nuomone, vaikus reikia mokyti svetingumo, todėl draugus būtina pavaišinti. Tačiau vaikai gali jo mokytis stebėdami, kaip elgiatės priimdami SAVO svečius, o ne kaip stengiatės „užkimšti“ ganėtinai praalkusią jų draugų šutvę. Juolab kasdien…
Neatimkite iš vaikų šeimininkų rolės
Pamenate vaizdelį iš pasakos: pamaitinti pamaitinai, pagirdyti pagirdei, o dabar palinksmink? Ir neriasi kartais mamos iš kailio, kad tik tiems gerbiamiems sveteliams būtų gera ir jauku, o svarbiausia – kad šie norėtų čia dar kartą grįžti. Taip tarsi tikimės užsidėti pliusą vaiko draugų akyse. Stop! Neperlenkite lazdos. Užtenka pasakyti: „Laba diena, štai ten – vaikų kambarys. Mūsų namų taisyklės yra tokios ir tokios, taip elgtis galima, o taip – ne.“ Tada savo vaikams pasakykite: „Jeigu jums ko nors reikės, ateikite, aš būsiu virtuvėje. O dabar prašau užimti savo draugus.“ Ir uždarykite vaikų kambario duris. Vienintelė tikra jūsų pareiga – pasirūpinti svečių saugumu.
Niekas neneigia, kad kartais pralaužti ledus mažiesiems yra sunkiausia. Tačiau padarydami tą pradžią už juos, darome meškos paslaugą. Jūs užgožiate savo vaiką, atimate iš jo galimybę pasijausti svarbiam. Juk jis, o ne jūs šiuo atveju turite būti šeimininkai. Mažieji svečiai taip pat turi išmokti būti svetimoje erdvėje patys, tik taip ir išmokstama bendrauti. O su įtampa jie susitvarkys. Tai – natūrali būsena. Reikia ne padėti vaikui draugauti, bet stiprinti jį, kad jis mokėtų draugauti. Kaip? Pakalbėkite apie savo vaikystę, apie tai, ar turėjote draugų, kiek jų turėjote, ar jums tai patiko. Gali būti, kad mažylis sakys: „O aš turiu mažiau draugų, ir man nepatiktų būti tokiam kaip tu.“
Ne visi vaikai „draugoholikai“
Daug turėti draugų yra kažkas tooookio. Tai tarsi parodo tavo šaunumą. O jei vaikas teturi vos vieną draugą? Ar verta nertis iš kailio, ieškant jam „chebros“? Jeigu auginate mažąjį intravertą, jam daug draugų ir nereikia. Jam sunkiai sekasi bendrauti? Ar iš tikrųjų taip yra, ar tik mamai taip atrodo? Ekstravertė mama neretai galvoja, koks vargšas yra jos vaikas ir jam reikia padėti. Tokiai mamai psichologai juokaudami siūlo susirasti hobį, kad negyventų savo atžalos gyvenimo.
■ Intravertų gyvenimo tempas yra labai lėtas, jie viską daro laipsniškai. Ir ekstravertui tai gali atrodyti baisu! Tačiau jūsų perdėtas rūpestis „vargšiuku“ situaciją gali tik pabloginti – vaikas tik dar labiau užsisklęs, mat intravertams svarbu viską daryti savo tempu. Ir jeigu mama turėjo dešimt draugų, prie gero neprives, jei tiek ji bandys įpiršti ir savo vaikui. Reikia ne spręsti pagal savo patirtį, o mažylio paklausti: „Kaip tau sekasi darželyje? Su kuo tu ten bendrauji, su kuo žaidi? Ar tau tai patinka, ar nori dar su kuo nors žaisti?“ Gali paaiškėti, kad mažyliui puikiai užtenka kartais pasikapstyti prie konstruktoriaus su Jonuku, o daugiau žmonių jį tik trikdo.
■ Jei vaikas ekstravertas, tikėtini dažni nusiskundimai, kad su juo niekas nežaidė ir apskritai niekas nedraugauja: „Visi mane paliko, išdavė, šaipėsi, aš niekam nereikalingas…“ Tuomet paprašykite išvardyti, kas ir ką pasakė. Neretai paaiškėja, jog tik viena draugė pavadino kvaile, ir viskas. Paguoskite: „Vadinasi, jūs šiandien susipykote, o rytoj ir vėl viskas bus gerai.“ Jei vaikas dažnai tvirtina, kad niekas su juo nedraugauja, paklauskite auklėtojų, kaip yra iš tiesų. Jeigu vaikui tikrai sunku kolektyve, pedagogas būtinai tą pastebės.
■ Jei pats vaikystėje neturėjote draugų. Gali būti, kad bandysite savo atžalą apsaugoti nuo situacijų, kurios jus pačius labiausiai vaikystėje skaudino. Jeigu jums šiandien atrodo, jog su vaiku nedraugauja, galbūt savo vaike matote save. Tokiu atveju labai svarbu atskirti savo jausmus. Kaip? Susiraskite savo vaikystės nuotraukas ir atsiprašykite jose esančio mažo vaiko už tai, kad jam buvo nelengva. Bandykite atrasti, ką iš tų vaikystės nuoskaudų dabar turite gero – tikriausiai esate labai jautrūs ir empatiški. Jei nebūtumėte daug laiko praleidę vienumoje, vargu ar būtumėte tokie tapę.
7 įvairios situacijos
1. Jeigu pavargote ir šiandien draugų matyti nenorite, nebijokite savo atžalai to ir pasakyti: „Šiandien tebūnie lauko diena – pažaiskite kieme!“ Taip išmokysite ir vaiką jausti nuovargį, kai jis iš tiesų bus pavargęs, o ne vaidinti, kad viskas gerai.
2. Jeigu nežinote, ar svečiui taip dažnai lankytis leidžia tėvai, galite paskambinti jiems ir taktiškai paklausti, ar jie žino, kad jų vaikas nuolat ateina pas jus. Jeigu tėvai pasakys apie tai žinantys ir leidžiantys taip elgtis, klauskite: „O kada pas jus būtų galima pasisvečiuoti? Kaip pas jus atvykti – viešuoju transportu ar galima ateiti pėsčiomis?“ Tokiu atveju žmogus pasijaučia šiek tiek nejaukiai, tačiau būtina parodyti, kad ir jūsų vaikai norėtų pasisvečiuoti, o ne tik priiminėti svečius.
3. Jeigu jums turint kviestinių svečių neįspėjęs ateina kaimynas, elgtis galima dvejopai. Jeigu pastarasis svečias darniai įsilieja į draugiją ir netrukdo jau esantiems vaikams bendrauti tarpusavyje, gali likti. Tačiau dažnai nutinka, kad jūsų ir jūsų draugų vaikai nustoja tarpusavy žaisti, nes naujas svečias ima itin vyrauti. Tuomet derėtų šį mandagiai išprašyti: „Atėjo kiti svečiai, su kuriais mes tarėmės iš anksto. Dabar leisk mums pabūti kartu, o jei paskui nebus labai vėlu, mes tave pasikviesime.“
4. Jeigu jūsų vaikas pats pasisiūlo į svečius, nieko čia nemandagaus nėra, kaip gali pasirodyti. Ypač tuomet, jeigu jis draugą jau buvo priėmęs pasisvečiuoti savo namuose. Vaikai gyvenimą supranta mainais – šiandien buvome pas mane, o rytoj aš noriu pas tave. Tokiu atveju nereikėtų savo vaiko auklėti, prikišant nemandagumą. Užtenka pasakyti: „Bet šituos dalykus turi derinti tėvai. Kai jo tėvai paskambins man ir paklaus, ar aš galiu tave išleisti, aš pasakysiu, kad sutinku.“ Na, o jei jo niekas taip ir nepakvies, patikinkite: „Jeigu tavęs nekviečia į svečius, tai nereiškia, kad nemėgsta.“
5. Jeigu atvykę į svečius ten randate dar ir kaimynų vaiką, vežti jam lauktuvių nebūtina. Užtenka pasakyti: „Nežinojau, kad bus svečių, todėl tau dovanų neturiu. Štai du „kinderiai“ – pasidalykite į tris dalis.“ Vaikui svarbiausia ne daiktas, o kad būtų pastebėtas. Gal jis dėl to ir nuolat būna šiuose namuose, nes greičiausiai namuose pakankamai dėmesio negauna.
6. Jeigu jums nepatinka vaiko draugo tėvai, tai dar nereiškia, jog vaikai negali būti puikiausi draugai. Mažieji turi pamatyti visokį pasaulį. Svarbu, kad tie namai, jeigu į juos leidžiate savo vaikus, būtų saugūs. Jei kalbame apie galimybę likti nakvoti – niekada to neleiskite pas žmones, kurių nepažįstate. Nebūtina patirti tiesioginį seksualinį priekabiavimą, kad vaikui randai liktų visam gyvenimui. Ne visi vaikai tai tėvams ir pasako, bet psichologų ausys yra nemažai ko girdėjusios…
7. Jeigu svetimi vaikai kimba prie jūsų, tarkime, kavinėje kalbina ne jūsų mažylį, o jus, nenorėdami neprivalote su juo bendrauti. Galite šio mažylio paklausti, kur yra jo tėvai, ir pas juos nuvesti bei pasakyti, kad jis labai norėjo pas mamą. Taip pat galite naujajam savo draugui pasiūlyti pabendrauti su savo atžala. Pavyzdžiui: „Aš dabar norėčiau paskaityti, gal tu gali pažaisti su mano sūneliu? Eik paklausti, koks jo vardas, gal jis su tavimi pasidalys savo žaisliukais. O gal gali atsinešti savo žaisliukus, ir jūs abu kartu pažaisite.“ Neatstojančiam įkyruoliui reikia žinoti štai ką: „Juk aš tau sakiau, kad skaitau, ir tavęs negirdžiu.“ Mažiesiems reikia sakyti tiesiogiai, tik nepiktai ir gražiais žodžiais. Vaikas neturi jaustis išvaromas.
Konsultavo psichologė Rosita Pipirienė
Straipsnis spausdintas „Mažylio“ žurnale
Mičigano universitete (JAV) atlikti tyrimai patvirtina, jog geri pradinių klasių mokytojai ne mažiau įtakoja gerus moksleivių rezultatus nei mažas moksleivių skaičius klasėse.
Pasak tyrimo vadovo S. Konstantopoulos, mokytojai jau nuo darželio gali reikšmingai paveikti vaiko skaitymo ir matematikos rezultatus vyresnėse klasėse. Tad šiandien jau moksliškai patvirtinta – geri anksti sudėti pamatai išties reiškia tvirtą namą ateityje. Tad tyrimas pabrėžia, kaip svarbu atrasti bei samdyti efektyviai žinias perteikiančius pedagogus jau pradinėse klasėse ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose, o taip pat sudaryti jiems galimybę kelti profesinę kvalifikaciją.
„Žinoma, mielai sutiktume turėti gerus mokytojus visose klasėse, – teigia S. Konstantopoulos. – Bet jei tenka prioritetizuoti resursus, galbūt veiksmingiausia investuoti į pradines klases, nes būtent čia vaikai gauna esminius skaitymo ir skaičiavimo įgūdžius“.
Tyrėjai analizavo keleto tūkstančių vaikų standartizuotų skaitymo ir matematikos testų rezultatus nuo priešmokyklinių iki trečių klasių imtinai. Paaiškėjo, kad visų keturių klasių mokytojai reikšmingai įtakoja būsimus savo mokinių rezultatus, nepriklausomai nuo kitų mokytojų. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, ikimokyklinės ugdymo įstaigos mokytojai turi didelį ir išmatuojamą poveikį vaiko trečios klasės rezultatams.
Tyrėjai naudojosi medžiaga, surinkta kitam didelės imties tyrimui, stebinčiam, kokį poveikį vaiko mokslams daro klasėje besimokančių vaikų skaičius. Tyrėjus nustebino, jog mokytojų įtaka vaiko pasiekimams yra ne mažesnė, nei nedidelių klasių.
Mokytojų įtaka labiau pastebima vaiko skaitymui nei skaičiavimo įgūdžiams. Pasak S. Konstantopoulos, tai suprantama, nes „mokytojai darželiuose, o kartais netgi pirmosiose klasėse tipiškai savo paskirtį suvokia kaip raidelių, o ne skaičiukų mokymą“.
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
- Balto popieriaus lapo;
- pieštukų arba kreidelių;
- klijų;
- pieštukų drožlių.
DARBO EIGA:
- Ant popieriaus lapo nupiešti žuvelę.
- Paimti pieštukų drožlių ir priklijuoti ant nupieštos žuvelės. Tai bus jos pelekai.
- Išdžiuvus darbeliui, galite juo grožėtis.
PASTABA: Tėvelių priežiūra/pagalba atliekant darbelį – BŪTINA!
Pasak Suomijos Jyväskylä Universitete atlikto tyrimo, jei tėvai kasdien bendraudami su vaiku verčia jį jaustis kaltu, krimtimosi požymiai akivaizdūs būna netgi ir kitą dieną. Pasak tyrėjų, tai priklauso nuo to, kaip smarkiai tėvai vaiką kaltino, gėdino ar manipuliavo, nes netgi tie patys tėvai ne kasdien „skiepijo“ kaltės jausmą vienodomis dozėmis. Tomis dienomis, kai tokio pobūdžio auklėjimo pasitaikydavo daugiau, atžalos kitą dieną jautė didesnį stresą ir pyktį. Tyrime dalyvavo 150 pirmokų, mokslininkai stebėjo jų bendravimą su tėvais ir mokytojais, tai pat vaikai buvo prašomi vesti dienoraščius, kuriuos paskui leido naudoti.
Kaltę skatinantis auklėjimo metodas – tai toks, kuomet vietoje tiesioginio ribų nustatymo ir loginių pasekmių taikymo tėvai, mėgindami paveikti vaiko elgesį, naudoja psichologines priemones. Pavyzdžiui, primena vaikui, kaip labai dėl jo stengiasi arba kokią gėdą jie jaučia dėl vaiko poelgio. Toks tėvystės stilius būdingas žmonėms, kurie patys linkę dėl visko krimstis ar yra pervargę. Tyrėjai taip pat išsiaiškino, kad manipuliavimas kaltės jausmu gniuždo vaikus, kai tai daro tiek tėčiai, tiek mamos, tačiau tėčių vaidmuo pasirodė besąs didesnis.