Adelaidės universitete atlikti tyrimai patvirtino, jog kūdikio pirmąjį gyvenimo mėnesį priaugtas svoris ir padidėjusi galvytės apimtis yra susiję su aukštesniu intelekto koeficientu ankstyvajame mokykliniame amžiuje. Tyrėjai šios išvados priėjo apibendrinę 13 800 išnešiotais gimusių vaikų stebėjimo duomenis. Tyrimas publikuotas žurnale Pediatrics.
Nustatyta, kad kūdikių, kurie per pirmas keturias gyvenimo savaites priaugo 40% savo gimimo svorio, sulaukus šešerių metų intelekto koeficientas 1,5 taško lenkė tų kūdikių, kurie tepriaugo 15% savo gimimo svorio. Aukščiausias IQ buvo ir tų vaikų, kurie pirmąjį mėnesį pasižymėjo didžiausiu galvos apimties augimu.
Tyrim vadovė Dr. Lisa Smithers teigia: „Galvos apimtis – tai smegenų tūrio rodiklis. Tad spartesnis jos didėjimas rodo ir greitesnį smegenų augimą. Tiems, kurie būdami naujagimiai priaugo daugiau svorio, sulaukus šešerių ypač išryškėjo verbaliniai sugebėjimai. Taip gali būti todėl, kad neuronų struktūros, atsakingos už kalbos vystymąsi, formuojasi anksčiau. O tai reiškia, kad greitesnis svorio prieaugis naujagimystėje gali turėti tiesioginę kognityvinę naudą“. Pasak mokslininkės, šis tyrimas atskleidžia ir naujagimių maitinimo svarbą. „Žinome, jog daugelis mamų pirmomis savaitėmis patiria žindymo sunkumų. Nuo to gali priklausyti ir mažylio prieaugis. Vadinasi, reikia skirti daugiau dėmesio mamų švietimui, pagalbai, o taip pat esant reikalui – papildomai primaitinti“, – teigiama tyrimo išvadose.
Nuotrauka www.flickr.com
Įsivaizduojamas ikimokyklinuko draugas gal ir nematomas, bet kartais namie įvedinėja savo tvarką. Nieko baisaus, pasak specialistų, jis atneša ir daug naudos. Dažniausiai toks draugas apsigyvena 3–5 metų vaiko namuose.
„Kad mano duktė Gintė turi nematomą draugę, supratau paklaususi, kodėl sofa ištepliota lūpų dažais, – pasakoja Aurelija. – Tada Gintė pasakė: „Tai padarė Sigutė.“ Kai paklausiau, kas ta Sigutė, Gintė informavo, jog tai – jos sesė. Man tai buvo naujiena… Bet per kelerius mėnesius turėjau progos gan artimai su ja susipažinti – sužinojau, ką ji mėgsta, ko nemėgsta, jos silpnybes ir stipriąsias puses. Ir jei tik nelįsdavo prie mano kosmetikos, džiaugiausi jos buvimu – ji buvo nemokamas ir nesibaigiantis džiaugsmas Gintei.“
Aurelija – toli gražu ne vienintelė, kurios namuose gyvena nematomi svečiai. Remiantis JAV atliktais tyrimais, net 65 procentai vaikų iki septynerių metų kažkuriuo laikotarpiu turi įsivaizduojamus draugus (taip teigiama Mardžorės Teilor knygoje „Įsivaizduojami kompanjonai arba vaikai, sukūrę juos“). Šie dažniausiai atsiranda tuo metu, kai vaikai subręsta sudėtingesniems vaidmenų žaidimams. Trejų ketverių mažyliai taip pat pradeda pastebėti kitų žmonių elgesio priežastis (brolis sviedė sulčių buteliuką, nes jam nepatiko skonis) – o tai labai svarbi savybė suvokti situaciją kito žmogaus akimis, nesvarbu, tikro ar įsivaizduoto.
Šių susikurtų „ateivių“ negalima suskirstyti į standartines lentynėles – vieni jų yra „tikri“ vaikai, pas kitus lankosi lokiai ar paršiukai, treti draugai yra absoliučiai fantastinės būtybės su antenomis ant galvos. Vieni atsiranda ir išbūna ne vienus metus, kiti nuolat iškeitinėjami į naujesnius modelius. Tačiau visi įsivaizduojami draugai turi vieną bendrą dalyką – visi jie padeda mažyliams spręsti jų problemas, pasiekti emocinės pusiausvyros.
Padėsime jums atsakyti į dažniausiai kylančius klausimus.
Ar mano vaikas vis dar žais su tikrais draugais?
Nesijaudinkite, jūsų ikimokyklinukas netaps vienišu intravertu, kuris išradinėja draugus, nes nesugeba susirasti jų tikrame gyvenime. Daktarės Teilor atliktas tyrimas atskleidžia, jog vaikai, turintys susikurtų draugų, turi ne mažiau draugų iš kūno ir kraujo nei kiti bendraamžiai. Ir ne tik turi, bet yra netgi labiau linkę bendrauti. Tad kodėl jūsų vaikas dažnai pasirenka nematomą bičiulį vietoj to, kad pasikviestų į kiemą brolį ar kaimyną? Ikimokyklinukai retai turi progą visiškai vadovauti žaidimui, todėl su įsivaizduojamu draugu mėgaujasi galimybe užsakinėti muziką nuo a iki z, ir net visiškai kontroliuoti jo veiksmus. Jei jūsų sūnaus įsivaizduojamas draugas daro tai, ko jis nemėgsta, jūsų vaikas turi galios pakeisti situaciją. Nereikia pamiršti ir to, jog tai paprasčiausiai smagu – sukurti įsivaizduojamą pasaulį ir jį apgyvendinti tokio amžiaus vaikui atrodo tikrai patrauklus užsiėmimas.
Nejau mano vaikas išties tiki, kad tas įsivaizduojamas draugas – realus?
Suprantama, neramu, kad vaikas, dengiant stalą prašantis padėti lėkštutę ir jo draugei pandai, gali painioti fantazijas ir realybę. Tačiau specialistai teigia, jog nerimauti nėra ko. Nors įsivaizduojamasis draugas ikimokyklinukui gali būti toks pats tikras bei mielas kaip ir bičiulis iš darželio, tačiau jų kūrėjai žino, jog jie – išgalvoti. Tėvai neįvertina tokio amžiaus vaikų gebėjimo puikiausiai skirti šių dviejų pasaulių – realaus ir išgalvoto. Bendrai kalbant, tuo metu, kai vaiko protas subręsta tiek, kad galėtų sukurti sau išgalvotą draugą, tuo pat metu jis jau geba suvokti, jog tas draugas – apsimestinis. Kita vertus, tai nereiškia, kad vaikas nenorės, jog ir jūs įsitrauktumėte į žaidimą ir traktuotumėte tą draugą kaip tikrą, todėl nepakenks padėti pandai įrankių ir paklausti, su kokiu padažu ji mėgsta spagečius.
Ar galima skatinti vaiką susikurti įsivaizduojamą draugą?
Paraginti – neparaginsite, juk nėra taip, kad pakištumėte receptą ir pasiūlytumėte jį išsikepti. Tačiau galite suteikti jam daugiau progų pabūti su savimi, ramiai, nevadovaujant jo dienotvarkei. Vaikams reikia retkarčiais panuobodžiauti, kad įsijungtų vaizduotė ir galbūt iš oro pagamintų tikrą draugą. Todėl išjunkite televizorius, kompiuterius ir videožaidimus. Nepamirškite – ne visi vaikai susigalvoja sau tokią draugiją. Jei jūsiškis tokio draugo neturi, nereiškia, kad jis neturi vaizduotės – tiesiog neturėdamas su kuo žaisti, jis galbūt mieliau paveiks ką nors kita, pavyzdžiui, imsis spalvinimo knygutės ar konstruktoriaus.
Mano vaiko įsivaizduojamas draugas – išsigandęs. Ar tai reiškia, kad mano vaikas – irgi?
Tokia draugystė – lobis ne tik vaikui, bet ir jo tėvams. Įsivaizduojamas draugas – tai tarsi langas, pro kurį galima išvysti, ką vaikas mano, ir jam padėti. Jei mažylis praneša jums naujieną, jog princesė Rožė bijo kraustytis į naujus namus ar nerimauja dėl pažinčių mezgimo darželyje, jis suteikia jums neįkainojamą galimybę pasikalbėti apie tai, kas kelia įtampą jo gyvenime. Vaikams kartais lengviau išsakyti jausmus per trečią šalį ir nėra jokio reikalo spausti juos prisiimti tuos jausmus sau. Verčiau uždavinėkite klausimus, tarkime: „Kaip manai, kodėl princesė Rožė bijo susipažinti su naujais draugais darželyje?“ Mažylis gali prisipažinti arba neprisipažinti, jog bijo pats, tačiau net ir tuo atveju galite netiesiogiai jam padėti: „Taip, vaikai kartais nerimauja, kai tenka susipažinti su naujais draugais, bet vos pradėję lankyti darželį jie pamato, kad tie vaikai – labai šaunūs, su jais smagu dėlioti lego ar dūkti kieme. Kaip manai, ar princesei Rožei palengvėtų, jei ji tai žinotų?“
Ką daryti, jei tas draugas elgiasi blogai?
Kartais vaikus taisyklės ir ribos ima spausti (ypač, jei jų daug ir jos labai griežtos), todėl ne vienas susikuria alter ego, kuris gali elgtis taip, kaip jam pačiam negalima. Jei jūsų mažojo įsivaizduojamas draugas ima krėsti vieną šunybę po kitos – pavyzdžiui, terlioti sofas, kaip kad pasielgė „sesutė“ Sigutė – svarbu įsikišti. Nebūtina (ir nėra taip jau be galo naudinga) prikišamai pabrėžti tai, kas jums abiem žinoma – jog Sigutė negalėjo to padaryti, nes jos paprasčiausiai nėra. Žaiskite toliau, tačiau pasekmes vaikas vis tiek turi pajusti. Sakykite: „Nors Sigutė ir išėjo palikusi tokią sofą, tau teks padėti man ją išvalyti.“ Priminkite, jog taisyklės yra taisyklės, ir jų laikytis turi visi – netgi įsivaizduojamieji draugai.
Genų mutacijos, sukeltos tėvo gyvenimo būdo, gali būti paveldėtos jo vaikų, net jeigu jos įvyko prieš pradėjimą. Ir ne tik – pasak tyrimo, gemalinėje stadijoje genų pokyčiai įvyksta visose vaisiaus ląstelėse, taip pat ir lytinėse. Tai reiškia, jog tėvo gyvenimo būdas gali paveikti ne tik savo palikuonio, bet ir daugelio būsimų kartų DNR. Šį Mastrichto universiteto mokslininkų darbą publikavo The Faseb Journal.
Pasak tyrėjų, šią studiją reiktų laikyti eksperimentine. Jie tikisi, jog gauti duomenys paskatins imtis naujų, išsamesnių tyrimų, detaliau paaiškinančių, kaip kasdieninio gyvenimo įtakoti genų pokyčiai perduodami palikuonims.
Mokslininkai šio atradimo priėjo ištyrę dvi šeimų grupes. Pirmosios metinės pajamos buvo mažos, antrosios – sąlyginai didelės. Pajamos kaip kriterijus buvo pasirinktos todėl, kad jos dažnai susijusios su tėvų gyvenimo būdo pasirinkimais. Tarkime, mažai uždirbantys tėvai rūko dažniau nei uždirbantys daug. Ištyrus vaikų ląstelių DNR mutacijas paaiškėjo, kad jos dažnesnės toje grupėje, kurios tėvų pajamos yra mažesnės. Rezultatai leidžia spręsti, kad tėvų gyvenimo sąlygos iki vaiko pradėjimo tiesiogiai veikia vaikų sveikatą.
Jau seniai žinojome, kad besilaukiančios mamos pasirinkimai daug lemia būsimo mažylio sveikatai, vystymuisi, apskritai gyvenimui. Dabar sužinojome, kad ir tėvų rankos neatrištos. Jie taip pat turi rūpintis savimi, nes taip pat dar iki pradėjimo krauna mažyliui genetinį kraitį.
Kiekvieni tėvai turi savo strategiją, kaip pasiekti, jog vaikas suvalgytų daugiau daržovių: vieni jas kartu sodina ir augina, kiti slapsto patiekaluose, treti draudžia desertą, kol lėkštė nebus tuščia ir pan. Naujausi tyrimai siūlo pamėginti paaiškinti vaikams ir abstrakčias esmines sąvokas apie mitybą. Pasak naujų duomenų, pamatiniai teoriniai dalykai padeda vaikams suvokti, kodėl reikia valgyti įvairų maistą ir taip pat skatina rinktis daugiau daržovių. Straipsnis apie tai spausdintas žurnale Psychological Science.
Stenfordo universiteto mokslininkai psichologai spėjo, kad ikimokyklinukai jau gebėtų suvokti abstraktesnes žinias apie mitybą. „Vaikai yra natūraliai smalsūs, jie nori žinoti, kas, kaip ir kodėl veikia, – aiškina tyrėjai. – Žinoma, jiems reikia supaprastinti medžiagą, tačiau pernelyg supaprastintas požiūris atima iš vaikų galimybę išmokti ir tobulinti mąstymą“.
Tyrėjai, peržiūrėję ir išplėtoję tai, ką vaikai jau žino apie mitybos įvairovę, sukūrė penkias knygeles apie maisto produktų gausą, virškinimo procesą, maisto kategorijas, mikroskopines maistines medžiagas ir maistą, kaip žmogaus biologinių funkcijų kurą. Tuomet šios knygelės tris mėnesius buvo užkandžių metu skaitomos tyrime dalyvavusiems darželinukams, kai kiti vaikai tuo tarpu užkandžiavo įprastai. Vėliau vaikų buvo klausinėjama apie mitybą.
Vaikai, kuriems buvo skaitomos knygos, geriau suprato, jog maiste yra maistingųjų medžiagų, jog skirtingos medžiagos yra svarbios skirtingoms organizmo funkcijoms (netgi toms, kurios nebuvo minimos knygoje). Vaikai daugiau žinojo apie virškinimo procesą, tarkime, tai, jog skrandyje maistas suskaidomas o maistines medžiagas po kūną išnešioja kraujas.
Po trijų mėnesių šie vaikai dvigubai dažniau užkandžiams rinkosi daržoves. Kiti vaikai išlaikė savo įpročius.
Palyginus šią naują programą su įprastomis mokymo strategijomis, akcentuojančiomis malonumą, kurį teikia sveikas ir naujas maistas, paaiškėjo, kad daržovių suvartojimas išauga abiem atvejais. Vis dėlto, abstrakčioji programa suteikia vaikams daugiau žinių ir mitybą bei didina motyvaciją valgyti daugiau daržovių.
Nuotr. www.flickr.com
Žaisdamas vaikas ne tik smagiai praleidžia laiką, bet ir išreiškia savo nuoskaudas, pažvelgia į gyvenimiškas situacijas kitomis akimis, įgyja naudingų įgūdžių. Prisidėję prie atžalos ir žaidimą nukreipę tinkama linkme, galime padėti jam atsikratyti to, kas slegia.
Yra netgi sakoma, kad žaidimas vaikui reiškia tą patį, ką kalba suaugusiajam – mažylis per žaidimą šneka. Kai nemoka kažko pasakyti, ima žaisliuką.
Mano sūnus pernai būdamas trejų pradėjo eiti į darželį ir labai dėl to išgyveno. Tuo sunkiu metu prie berniuko mėgstamų mašinyčių žaidžiant prisidėjo ir „purvas“ – plastilinas. Mašinytė turėdavo pervažiuoti per purvą, kuris kibdavo prie ratų, bandydavo ją sulaikyti, ir automobiliui būdavo labai sunku kovoti su kliūtimis. Kai vaiką dėl nesibaigiančių problemų į darželį vesti nustojome, šis žaidimas baigėsi. O kai šį rudenį jis į darželį nuėjo vėl, grįžo ir šis užsiėmimas. Tik tada supratau, kad tas purvas – tai sunkumai, kuriuos vaikui (jį simbolizuoja mašinytė) tenka įveikti realiame gyvenime. Tą padaryti sunku, bet herojus stengiasi nepasiduoti ir išsikapanoti. Dabar sūnus darželyje adaptuojasi lengviau, tad žaidimas kartojasi vis rečiau. Na, o kai jis žaidžia, su juo šnekuosi apie tai, kaip reikia įveikti sunkumus.
Nauda – įvairialypė
Vaikui maždaug iki 7 metų amžiaus žaidimai – labai didelė jo pasaulio dalis. Žaisdamas jis tarsi susigaudo savo jausmuose ir išgyvenimuose. Juk ir mes, suaugusieji, ne visada galime pasakyti, kas su mumis vyksta, kaip jaučiamės, o vaikas – juo labiau. Žaidimas padeda jam susivokti situacijoje. Taip pat jis gali padėti sutrikusiam vaikui rasti pusiausvyrą, vidinę ramybę.
Svarbu tai, kad žaisdamas vaikas kontroliuoja situaciją. Tuomet jis nesijaučia pasyvia auka, kurią skriaudžia bendraamžis, kuriai baugu kalbėti su suaugusiaisiais ar padaryti klaidą. Žaidžiant spręsti problemas visai nebaisu. Pasitreniravus, kaip tą daryti, ir gyvenime negandas įveikti bus lengviau. Tik tam, kad viskas vyktų sklandžiai, prireiks suaugusiųjų pagalbos.
Taip pat žaidimas vaikui parodo, kokie būna blogo elgesio padariniai. Juk mažieji apie jas dar nemąsto, ir dėl to savo blogą elgesį kartoja. Išgirdus žodį „negalima“, jiems įdomu sužinoti, kodėl negalima. Tokių situacijų išvengti padės žaidimai, kai vaikas turi galimybę pamatyti, ko pridirbo neklaužada žaisliukas. Paskui svarbu aptarti, kaip jis pasijuto, kai žaisliukas prikrėtė eibių.
Padėkime vaikams žaisdami
Tai, kokie žaidimai yra naudingi, parodo ir sąvoka „žaidimų terapija“. Kartais tokiu terminu pavadinami visi vaikų žaidimai. Vis dėlto būtų tiksliau šią sąvoką taikyti kalbant apie specialios psichologinės pagalbos vaikams metodiką. Žaidimų terapiją taiko psichoterapeutas, kuris vaiko žaidimą interpretuoja, taip pat žino, kokio rezultato jis žaidimu turi pasiekti, bei nepastebimai veda to rezultato link.
Patiems tėvams atžalų žaidimų interpretuoti nepatariu – būtų nesunku nuklysti į lankas. Bet verta su vaiku kartu žaisti, o ne nuolat raginti jį tą daryti savarankiškai. Žaidimas su vaiku tikrai gali būti naudingas ir kai to imasi ne specialistai, o tėvai. Jie gali siužetą pakreipti tinkama linkme ir į jį perkelti šeimos rūpesčius.
Suprantama, vakare grįžus po darbų pulti prie konstruktoriaus ar lėlių namelio nesinori. Bet pamatysite, kaip nušvis sūnaus ar dukters akys, kai pasakysite, kad po vakarienės 15 min. pažaisite. Tik žaiskite nuoširdžiai, o ne dantis sukandę.
Apibendrinant galima pasakyti, kad žaidimų kartu su vaiku nauda yra keleriopa:
Įvairių psichologinių ir emocinių problemų profilaktika. Kuo geriau vaikas išreiškia save per žaidimą, tuo geriau jis susitvarko su savo emocijomis, atgauna vidinę harmoniją. Taip gali būti užkertamas kelias įvairioms bėdoms.
Elgesio korekcija. Būna, kad vaikas nuolat daro kažką negero. Kai jūs aiškinate, kad taip elgtis nedera, jis supratingai linkčioja galvą, o kitą dieną vėl mina ant to paties grėblio. Žaidime kitomis akimis pažvelgus į aktualias situacijas, vaikui bus lengviau jas tinkamai išgyventi realiame gyvenime.
Emocinio ryšio su tėvais stiprinimas. Žaisdamas vaikas su gimdytojais bendrauja kaip su sau lygiais. Mažyliui išties smagu matyti, kad jo mama moka žaisti mašinytėmis ar tėtis – skalbti lėlių rūbelius.
Kūrybiškumo lavinimas.
Duokime valią vaizduotei
Žaidimai nebūtinai turi vykti tam skirtoje kambario zonoje. Labai gerai, kai tėvai moka improvizuoti ir žaidžia eidami į parduotuvę ar vairuodami automobilį. Juk kartais pakanka vien žodžių.
Teko skaityti knygą, kurioje surinkti žinomų žmonių vaikystės prisiminimai. Įdomu tai, kad daugelio būsimų įžymybių tėvai arba seneliai su jais vaikystėje nuolat žaisdavo įvairius netikėtus žaidimus, pilnus užduočių, klausimų ir atsakymų. Pavyzdžiui, fiziko Richardo Feynmano tėtis, vaikščiodamas su juo po lauką, pasiūlydavo: „O dabar išnagrinėkime šį lapą“. Taigi atsiimdamas Nobelio premiją fizikas sakė, kad norą viską išsiaiškinti jis atsinešė iš vaikystės. Poetė Marina Cvetajeva turėjo seserį, su kuria nuolat konkuruodavo. Vėliau ji atsiminė, kaip mama jas abi susodinusi kurdavo pasakas, kurios ir padėjo mergaitėms atsikratyti pavydo jausmo.
Žaidėjų atmintinė
– To, kad gyvenime susidariusią nemalonią situaciją apžaisite vieną kartą, žinoma, neužteks – pasirinktą žaidimo motyvą reikia kartoti. Tačiau galima keisti žaidimo pobūdį, pavyzdžiui, panašų siužetą vaizduoti ne tik namie su meškiukais, bet ir lauke su kaštonais. Kita vertus, nereikia persistengti ir kartotis tol, kol įkyrėsite.
– Neverta sakyti: „Dabar žaisdami mokysimės nesikeikti“ ar „Pasimokysime drąsos“ – užteks to, kad jūs patys žinote savo tikslus. Mažylis, juos sužinojęs, gali užsisklęsti ir nepriimti žaidimo atvira širdimi. Be to, žaidimas neturi virsti nuobodžia pamoka.
– Kai siužetą režisuoja vaikas, neužmirškite retkarčiais pagirti: „Kaip tu įdomiai sugalvojai“, „Kokią gerą išeitį radai“, „Oho, koks tu drąsus“.
– Žaisdamas vaikas turi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Pavyzdžiui, jei jis atsako už lėliuką, kuris sugriovė namą, tai turi ir numatyti, kaip žmogeliukas bus nubaustas ar kaip jis atsiprašys. Tik jeigu mažylis susiduria su situacija, kurią išspręsti jam pernelyg sudėtinga, suaugęs žmogus turi jam padėti.
– Kai vaikas įsikibęs laikosi kažkokios pasakos ir nuolat prašo skaityti tik ją – inscenizuokite ją pasitelkę žaisliukus. Juk nuolatinis grįžimas prie tos pačios istorijos rodo, kad tai, kas joje vyksta, mažajam svarbu. Be to, būtų naudinga suvaidinti pasaką, kuri kažkaip susijusi su jūsų gyvenimo realijomis.
– Būna, jog vaikas nenori, kad suaugusysis žaistų kartu, bet jam rūpi, kad jį stebėtų iš šono. Po tokio „filmo žiūrėjimo“ jums vertėtų pasidalyti įspūdžiais ir aptarti, kaip viskas atrodė.
– Vaikas gali per žaidimą išreikšti ir neigiamas emocijas – jeigu žaisliukas nori pykti, tegul pyksta.
– Skubinti, kad žaidžiantysis greičiau rastų sprendimą, nereikia. Jis gali tą patį siužetą kartoti daug kartų, kol pasiryš imtis veiksmų.
– Visuomet žaidžiant galima pasitelkti papildomų priemonių – plastilino, kruopų, makaronų. Mašinos gali važinėti kad ir po dubenyje esantį smėlį (spalvoto smėlio galima įsigyti statybinių prekių parduotuvių sodo reikmenų skyriuose). Tos papildomos priemonės padeda atsipalaiduoti, žaisti pasidaro įdomiau. Prireikus smėlyje ar plastiline galima pasislėpti nuo pasaulio negandų.
– Baigus žaidimą naudinga kartu aptarti tai, kas vyko, ir palyginti su realiu gyvenimu.
Ką žaisti…
… su vaiku, kuris bijo tamsos. Pažaiskite „Vaiduoklių gaudytojus“. Vakare, kai sutems, išjunkite namie šviesas, imkite žibintuvėlį ir vaikščiokite po butą dairydamiesi, kas yra viename ar kitame kampe. Aptarkite, kaip visi namai pasikeitę. Juk vaikas bijo ne pačios tamsos, o to, kaip jai atslinkus viskas aplink pasikeičia. Tarkim, lėlės kūno nesimato, o akys žiba ir atrodo bauginančiai. Žaisdami pabrėžkite, kad nors tamsoje viskas atrodo kitaip, iš esmės daiktai išlieka tie patys.
Po kelių tokių pasivaikščiojimų situaciją galima iliustruoti žaisliukais. Tarkim, mažas meškutis bijo tamsos. Drąsi mašinytė jam paaiškina, kad tamsoje viskas lieka taip, kaip buvę. Šį dalyką bailiajam žvėreliui būtinai turi pasakyti vaikas, o ne jūs. Jeigu mažylis nepradės dalytis savo patirtimi, vakare reikės pavaikščioti su žibintuvėliu po namus dar kartą ar aptarti, kaip viskas pasikeičia, atėjus nakčiai.
… su droviu, bendrauti bijančiu vaiku. Verta rinktis žaidimus su daug žaisliukų. Pavyzdžiui, sutarkite, kad vienoje vietoje gyvena raudoni, kitoje – žali, trečioje – geltoni padarėliai. Jie visi turi bendros veiklos, tarkim, bendrą žaidimo aikštelę. Nepažįstami žaisliukai joje susipažįsta. Pasiaiškinkite su vaiku, kaip galima susipažinti, kaip galima pasiūlyti pagalbą, o kaip pagalbą priimti.
Žaidžiant tokį žaidimą turi aktyviai dalyvauti suaugęs žmogus, nes pats vaikas vargu ar sugebės parinkti reikiamus žodžius. Tačiau jeigu mažasis pradės fantazuoti pats, jums reikėtų tartum atsitraukti į šoną. Jeigu matote, kad jums vadovaujant vaikas jaučiasi patogiai, pirmą, antrą kartą žaiskite taip pat, o trečią kartą paraginkite, kad vaikas, paėmęs mašinytę ar kitą žaisliuką-naujoką, kartu su juo eitų pas kitus ir bandytų megzti pažintį.
Be to, eidami kartu į parduotuvę, mėginkite „susipažinti“ su medžiais ar su katinais. O jeigu esate nusiteikę pirkti naują žaisliuką, tegul vaikas pirmiausia su juo susipažįsta.
… su vaiku, kuris tapo kaprizingas, kai šeimoje atsirado broliukas. Reikia, kad atžala žaisdama pamatytų šeimoje susiklosčiusią situaciją. Kūdikio gali susilaukti pliušinių žvėrelių ar mašinyčių šeima – rinkitės žaislus, prie kurių vaikas labiau pripratęs. Žvėrelio tėveliams dabar trūksta laiko, bet jie vis tiek turi rūpintis mažyliu. Pabrėžkite, kad taip pat jie seniau rūpinosi vyresnėliu. Be to, žaisdami rodykite, koks vyresnėlis gali būti naudingas.
Galima žaislais inscenizuoti tokią pamokančią pasaką. Vieno meškiuko šeimoje gimė broliukas, kuriam atiteko visas tėvelių dėmesys. Nelaimingas herojus leidosi eiti per mišką. Kai sutiko išmintingą pelėda, ši paklausė, ko jis toks liūdnas, ir tada papasakojo: „Žinai, kai tu gimei, pas mane buvo atėjęs tavo tėtis. Jis sakė, kad yra nelaimingas, nes tavo mama visą dėmesį skiria kūdikiui, o jam jo nekliūna…“ Meškutis labai nustebo, jog ir jo tėtis jautėsi taip pat, ir pralinksmėjo.
… su vaiku, kuris mušasi. Vėlgi pasitelkite žaislus, kuriuos vaikas mėgsta. Situaciją modeliuokite taip, kad neklaužada pats taptų auka – kiti tegul puola jo herojų. Tarkim, mašinytė važiuoja, džiaugiasi gyvenimu ir staiga atsiranda kita, kuri puola ją daužyti. Kaip ji tuomet jausis? Vaikas turi pamatyti, kad tam, kurį skriaudžia, tai nepatinka.
… su vaiku, nenorinčiu eiti į darželį. Čia irgi tiks bendravimo žaidimai. Tarkim, darželinukai žvėreliai smagiai žaidžia, tik vienas naujokėlis liūdnai sėdi kampe. Kiti žaisliukai kviečia jį į savo būrį. Stebėkite, ką naujokėlis jiems atsakys – turbūt tai aktualu ir jūsų atžalai.
Taip pat tokiam vaikui tiks žaidimas apie kliūčių įveikimą. Visi žaisliukai kažkur keliauja, bet staiga pasitaiko sunkus kelio ruožas. Visi pereina, o vienam ilgai nesiseka, kol pagaliau ir jis išdrįsta.
… su vaiku, kuris nesitvarko savo kambario. Žaidžiant vaikas tebūnie atsakingas už žaisliuką, kuris prižiūri gyvenvietėje tvarką. O kitas žaislas tegul viską išverčia ir nesutinka sudėti į vietas. Taip jūsų mažylis iš kitos pusės pažiūrės į tai, kaip sunku namie palaikyti tvarką. Tuomet tegul abu žaidimo herojai sprendžia, ką daryti – gal tvarkytis abiem kartu?
… su vaiku, kuris keikiasi. Eidami pasivaikščioti pradėkite fantazuoti, ką šneka medžiai, praskrendantys paukščiai, ką čiurlena tekanti upė. Ir staiga nustebkite, kad kažkas pasakė blogą žodį… Žodžiu, vaikas turi įsijausti į malonią atmosferą, ir staiga visą harmoniją sugriaus keiksmažodis.
Beje, galima pasitelkti ir žaislus. Vaikas turėtų būti ne tas žaisliukas, kuris keikiasi, o tas, kuris turi rasti sprendimą, kaip keikūnui išaiškinti apie deramą elgesį. Jei vis dėlto atžala užsispyręs nori likti blogiuku, telieka. Kartais ir taikant žaidimų terapiją prieinama iki absurdo, pavyzdžiui, kai visi pradeda keiktis ir nebegali normaliai susikalbėti tarpusavyje. Tik tada reikia aptarti, ar norėtųsi gyventi tokiame išprotėjusiame pasaulyje.
… kai daug sumaišties. Daugeliui vaikų patinka ilgai rūšiuoti mašinytes garaže ar guldyti miego žvėrelius. Kai pastebite, kad mažylis įsitempęs, sutrikęs nuo patirtų įspūdžių gausos, pasiūlykite jam surūšiuoti žaisliukus. Tai darydamas jis nurims – šis užsiėmimas padeda susigulėti jausmams ir suteikia vidinę ramybę.
Straipsnis spausdintas „Mažylio“ žurnale
Haifos universitete rašiusi doktorantūros darbą Dr. D. Cohen stebėjo 28 sveikus, normaliai besivystančius kūdikius. Motorika ir miego laikas buvo fiksuojami nuo 4-5 iki 11 mėnesių. Miego trukmė buvo matuojama prietaisu, kuris vadinamas aktigrafu, taip pat buvo remiamasi tėvų apklausomis bei pildytais dienoraščiais. Mokymosi šliaužti progresą stebėjo bei filmavo tyrėja.
Nustatyta, jog mažyliai ėmė šliaužioti vidutiniškai 7 mėnesių amžiaus. Šiuo metu jie ėmė dažniau prabudinėti naktį (nuo 1,55 iki 1,98 karto). Taip pat būdravimo laikas vidutiniškai pailgėjo 10 minučių.
Beje, tiems kūdikiams, kurie šliaužioti ėmė anksčiau, miego pokyčiai pasireiškė ryškiau – jie pabudinėjo dažniau, o miegodami daugiau blaškėsi, judėjo.
Gera žinia tėvams – nuo šliaužiojimo pradžios praėjus trims mėnesiams, kūdikiai grįžta prie senųjų miego įpročių.
Pasak daktarės Cohen, priežasčių sieti šliaužiojimą ir dažnesnius prabudimus naktį yra ne viena: „Gali būti, jog šliaužiojimas, kuris apima plačią vystymosi pokyčių gamą – ne tik motorinę, bet ir psichologinę pertvarką – didina jautrumo lygį, įtakoja mažylio savireguliacijos procesus bei sukelia laikiną nestabilumą. Didesnis anksčiau ėmusių šliaužioti kūdikių nerimastingumas gali būti siejamas su baime fiziškai atsiskirti nuo motinos prieš galutinai subręstant psichologiniam gebėjimui su tuo atsiskyrimu susidoroti“.
JAV Pediatrų akademinės bendruomenės matinio susirinkimo metu buvo pristatyti Mičigano universiteto apklausos rezultatai – pasirodo, vis dar labai daug tėvų vairuodami rizikuoja savo brangiausiu kroviniu.
Tyrėjai apklausė daugiau nei 600 tėvų. Tikslas – išsiaiškinti, kokie dalykai blaško jų dėmesį vairuojant, kai mašinoje yra vaikų. Taip pat – ar jie naudoja amžių atitinkančias saugumo priemones ir ar yra patyrę eismo įvykių.
„Ankstesni tyrimai atskleidė, jog itin daug dalykų gali blaškyti vairuojančius paauglius. Tačiau mūsų tyrimas rodo, jog daugybė veiksnių atitraukia ir tėvų, vežančių vaikus nuo 1 iki 12 metų, dėmesį. Taip pat paskaičiavome, jog labiau blaškomi tėvai dažniau patenka į avarijas,“ – teigia tyrėjai.
Tėvų apklausos vyko viename Mičigano ligoninės priimamajame, čia patekus jų vaikui (nesvarbu, dėl kokių priežasčių). Dalyvių buvo klausiama, kaip dažnai jų dėmesį nuo eismo atitraukia kokie nors dalykai, tarkime, kalbėjimas telefonu (be laisvų rankų įrangos), žinučių rašymas, naršymas internete, valgymas, šukavimasis, vaiko priežiūra (tarkime, pakelti ir paduoti žaisliuką, pamaitinti), kelio ieškojimas (žiūrėjimas į žemėlapį, navigacijos sistemą), o taip pat CD ar DVD pakeitimas. Taip pat tėvų buvo klausiama, ar jie naudoja saugos diržus, kokias saugos priemones yra parinkę vaikui, buvo vertinama jų motyvacija naudoti atitinkamas kėdutes, rekomenduojamas pagal vaiko amžių.
Rezultatai:
● Beveik 90 proc. tėvų prisipažino, jog praėjusį mėnesį bent kartą jų dėmesį atitraukė technologijos (telefonai, internetas ir kt.). Dauguma vairuotojų pažymėjo varneles prie 4 iš 10 apklausoje nurodytų dėmesį atitraukiančių kategorijų.
● Vairuotojai, nurodę, jog jų dėmesys yra blaškomas dažniau, dažniau patenka ir į eismo įvykius.
● Vairuotojai, kurių vaikai nesėdi amžiui pritaikytose kėdutėse, 2,5 karto dažniau pažymėjo, jog juos nuo vairavimo atitraukia su vaikais susiję veiksniai.
● Tėvai, kurie pažymėjo, jog visada patys segasi saugos diržus, žymiai dažniau veža vaikus jiems pritaikytose kėdutėse ar naudoja paaukštinimus.
● Tėvai, motyvuoti „iš vidaus“ naudoti saugos kėdutes (tarkime, pažymėjo varnelę prie punkto „tai man išties svarbus sprendimas“), žymiai dažniau rinkosi jas amžiui pritaikytas. Tuo tarpu išorinė motyvacija („Kiti baisėsis, jei to nedarysiu“) neskatina pasirinkti saugiausios priemonės pagal amžių.
Planuodami šį straipsnį įsivaizdavome, kad specialistai neigia kalbas apie tai, esą galima turėti įtakos planuojamo vaiko lyčiai. Bet mus konsultavusi gydytoja V. Jonaitienė paliko vilties, jog pasistengę tikrai galite susilaukti norimos lyties kūdikio!
Lytį nulemia vyras
Dalis vyriškųjų lytinių ląstelių – spermatozoidų – turi X, kita dalis – Y chromosomas. Moteriška lytinė ląstelė kiaušialąstė turi tik X chromosomas. Susijungus X chromosomą turinčiam spermatozoidui su X chromosoma turinčia kiaušialąste gims mergaitė, o susijungus X ir Y gims berniukas.
Spermatozoidai tarpusavyje šiek tiek skiriasi. X chromosomą turintys spermatozoidai yra didesni, lėtesni ir atsparesni. Y chromosomą turintys spermatozoidai yra greiti, judrūs ir greičiau pasiekia tikslą. Bet kartu jie mažiau atsparūs ir greičiau žūsta. Kiaušialąstė būna pasirengusi apvaisinimui maždaug 24 val. Kuris iš milijonų spermatozoidų, įveikęs sunkų kelią, ją tuo metu pasieks, tas ir nulems vaiko lytį.
Berniukų gimsta mažumėlę daugiau – statistiškai 100 mergaičių tenka 106 berniukai. Taigi greitesniems, nors ir mažiau atspariems, spermatozoidams sekasi šiek tiek geriau.
Bet kuriuo atveju vaiko lytį nulemia vyras. Paprastai manoma, kad tai, jog kai kuriose šeimose auga vien trys sūnus arba penkios dukros, yra grynas atsitiktinumas. Tačiau tai gali būti ir nulemta genetiškai, kadangi kai kurie vyrai turi daugiau Y spermatozoidų. Taigi kai kuriose giminėse iš kartos į kartą gali gimti vien sūnūs. Vis dėlto vyro spermatozoidai negali turėti vien Y chromosomą. Dažniausiai X ir Y būna po lygiai.
Pabandyti nepakenks
Moterys – bent jau mano pacientės – šiais laikais nėštumą planuoja, pirmiausia apsilanko pas gydytoją dar prieš pastodamos. Neretai jos prašo patarti, kaip susilaukti konkrečios lyties kūdikio, ypač, jeigu vaikas nebe pirmas. Suprantama, ypač tam tikros lyties kūdikio norisi tada, kai šeimoje jau yra keli tos pačios lyties vaikai.
Tačiau man neteko susidurti su tėvais, kurie labai smarkiai nusiviltų, išgirdę, kas gims. Sužinoję, kad vaikelis bus ne toks lyties, kaip norėjosi, jie atrodo truputį nuliūdę ir sako: „Svarbiausia, kad būtų sveikas.“
Štai keletas solidesnių ir labiau pagrįstų teorijų, kaip galima pasirinkti pageidaujamą kūdikio lytį. Gal šie metodai ir nepadės, bet taip pat ir nepakenks sveikatai.
1. Akušerio ginekologo Landrumo Shettleso iš JAV metodas, sukurtas 1989 m. Juo remiantis, lytiniai santykiai yra derinami prie moters ciklo, naudojant tam tikras sueities pozas. Santykiaujant likus dviem trims dienoms iki ovuliacijos misionieriaus poza didesnė tikimybė susilaukti mergaitės. Taip yra todėl, kad lėtesnieji X spermatozoidai lėtai sau keliauja, kol vienas iš jų pasiekia jį priimti pasirengusią kiaušialąstę (Y spermatozoidai tada jau būna žuvę). Santykiaujant ovuliacijos dieną ir dieną po ovuliacijos yra didesnė tikimybė gimti berniukui. Sueitis šiuo atveju turėtų būti ne misionieriška, o, pavyzdžiui, „šuniuko“ poza, kadangi tuomet Y spermatozoidai pataiko tiesiai į taikinį. Ši teorija skamba gana įtikinimai. Žinoma, svarbu tiksliai apskaičiuoti savąją ovuliacijos datą.
2. Dieta, aprašyta gydytojos Elizabeth Whelan. Šis metodas, pasak jo autorės, pasiteisina maždaug 75 proc., jeigu pradedamas taikyti likus 3 mėnesiams iki pastojimo. Pradėjus laikytis dietos prieš pat pastojimą yra sėkmingi 68 proc. atvejų, bandant susilaukti berniuko, ir 57 proc. – planuojant mergaitę. Tiesa, skeptikai teigia, kad tai nedaug skiriasi nuo natūralaus planavimo, kai pageidautinos vaiko lyties tikimybė – 50:50. Dieta remiasi tuo, kad moterys, kurios valgo daugiau maisto, turinčio daug kalcio ir magnio, dažniau susilaukia mergaitės. Toms, kurios vartoja maistą, turintį kalio ir natrio, didesnė tikimybė susilaukti berniuko.
Taigi norint mergaitės reikėtų valgyti pieno produktų, mineralinio vandens, krevečių, krabų, graikinių riešutų, migdolų, kakavos, šokolado, žuvies, kopūstų – juose daug kalcio. Magnio ypač daug būna saulėgrąžose, avižiniuose dribsniuose, kviečių sėlenose, ryžiuose, braškėse, kiviuose, vynuogėse. Reikia riboti druskos vartojimą, vengti mielių, sodos.
Kai norima susilaukti berniuko, reikia valgyti daugiau mėsos, raugintų agurkų, konservuotų žirnelių, žalių alyvuogių, bulvių, pomidorų, bananų, žiedinių kopūstų, obuolių, džiovintų vaisių.
3. Spermatozoidų elektrinio krūvio matavimas. Šis metodas Lietuvoje netaikomas, bet sėkmingai gyvuoja kitose Europos šalyse.
Mažiau patikimos teorijos
Moksliškai neįrodytos, nepatikimos teorijos, kuriomis kartais visgi tikima:
– Senolių prietaras byloja, kad X spermatozoidai aktyvesni šarminėje aplinkoje, tad moteris prieš sueitį apsiplaudavo sodos tirpalu. O Y spermatozoidai yra aktyvesni rūgštinėje aplinkoje, tad būdavo apsiprausiama stikline vandens, į kurį įpiltas arbatinis šaukštelis vynuogių acto. Dar ir šiandien moterys, norėdamos pakeisti makšties rūgštinę terpę ir susilaukti mergaitės, pavyzdžiui, valgo daug jogurto.
– Jei moteris nori mergaitės, ji turi susilaikyti nuo orgazmo, mat jo metu išsiskiria gleivės, kurios yra palankios judėti „berniukiškiems“ spermatozoidams.
– Energingos, ryžtingos moterys dažniau pagimdo berniukus. Tai grindžiama tuo, kad jos turi daugiau vyriško hormono testosterono ir atiduoda pirmenybę Y spermatozoidams.
– Kai apvaisinimo išvakarėse išgyvenamas stiprus stresas, gimsta mergaitė.
– Mergaitei gimti daugiau tikimybės, jei vyras prieš sueitį pamirks karštoje vonioje.
– Gamta pati atrenka, kada ko reikia. Karų ir konfliktų metu gimsta daugiau berniukų, netgi išskiriamos „karo kartos“. Beje, ir šiuo metu matome, kad gimsta daugiau berniukų.
– Kūdikio gimimas susijęs su artimų giminaičių mirtimi. Kai išeina artimas giminaitis, gimsta tos pačios lyties kūdikis.
– Žmonėms, dirbantiems su informacinėmis technologijomis, dažniau gimsta mergaitės.
– Kinų išmintis byloja, kad jei moters amžius lyginis, pavyzdžiui, 28 metai, ir ji pastojo lyginį mėnesį, ji sulauks dukters, o jei nelyginį – sūnaus. Jei amžius nelyginis – gims mergaitė, pastojus nelyginį mėnesį, o pastojus lyginį mėnesį – gims berniukas. Tai atsispindi šalia šio straipsnio pateikiamoje lentelėje: vertikalioje eilutėje nurodytas motinos amžius pastojimo metu, horizontalioje – pastojimo mėnuo.
Lyties nustatymas
Šiais laikais tik keli tėvai iš šimto nenori iš anksto sužinoti, kas gims, ir laukia staigmenos. Noras iš anksto sužinoti kūdikio lytį dažnai susijęs su materialiais dalykais – ką jam pirkti. Na, o kai nematyti, kas gims, telieka pirkti geltonos, žalios spalvos drabužėlius.
Šiuolaikiniais diagnostikos metodais vaisiaus lytis gali būti nustatyta jau penktą šeštą nėštumo savaitę, tiriant laisvo DNR buvimą motinos kraujyje, taip pat šeštą nėštumo savaitę, atliekant trofoblasto ląstelių tyrimą iš gimdos kaklelio. Deja, tai taikoma tik užsienyje.
Po apvaisinimo mėgintuvėlyje lytis gali būti nustatyta antrą trečią embriono raidos dieną. Tai gali būti pritaikoma ir Lietuvoje.
Lietuvoje galima nustatyti kūdikio lytį, taikant choriono gaurelių biopsiją nuo 11-tos nėštumo savaitės ir amniocentezę (vaisiaus vandenų tyrimą) nuo 16-tos nėštumo savaitės. Šie būdai taikomi chromosominėms ir genetinėms ligoms diagnozuoti, kai medikams kyla įtarimų, jog kažkas negerai. Kartu yra sužinoma vaisiaus lytis. Paklaidos būti negali.
Dar vienas būdas nustatyti vaisiaus lytį, kurio seniau mokydavo akušerės – nustatyti ją iš vaisiaus širdies tonų. Jeigu klausantis širdies tonų jie yra ryškūs, aiškūs, garsūs – gims berniukas, o jeigu švelnesni – mergaitė. Tai iš tiesų veikia, tačiau tyrimą atliekantis gydytojas turi būti patyręs.
Ar echoskopas nemeluoja?
Paprasčiausias ir labiausiai paplitęs būdas vaisiaus lyčiai sužinoti – tyrimas ultragarsu (echoskopija). Pirmuosius lyties požymius galima pastebėti nuo 11-tos nėštumo savaitės. Esant vėlyvesniam nėštumui, metodo efektyvumas siekia nuo 93 iki 100 proc. Ultragarsinio tyrimo sėkmę nulemia keli veiksniai: gydytojo kvalifikacija, nėštumo dydis,vaisiaus padėtis tyrimo metu.
Vaisiaus lytį medikai nustato iš vyriškų lytinių organų buvimo. Ultragarsiniai tyrimai gali būti iškreipti tuomet, kai yra lyties vystymosi anomalijų, pavyzdžiui, berniuko sėklidės nusileidžia vėliau nei įprasta. Tačiau anomalijų pasitaiko retai.
Jeigu vaisius atsisukęs nugara, o kartais ir jam įsitaisius šonu, jo lyties organų nematyti. Vaisius savo padėtį keičia dažnai, taigi vieną kartą rezultato nesužinojus, kitą sykį galbūt pasiseks.
Kartais gydytojas labai aiškiai mato vaisiaus lytį, o kartais ir specialistui kyla abejonių. Visada išlieka tikimybė, kad gims kitos lyties, nei nustatyta, kūdikis, bet tai nutinka labai retai. Tad jeigu gydytojas užtikrintai pasakė, jog gims mergaitė, tikrai galite pirkti rožinius drabužėlius.
Prietarų žiupsnelis
Iš senų laikų, kai ultragarso tyrimo dar nebuvo, išlikę nemažai prietarų, kaip atspėti, ko moteris laukiasi. Kai kas šiais prietarais pasidomi ir dabar, kai vaisiaus lytis neaiški. Tačiau jų vertė labai abejotina. Juolab kad nemažai moterų iš savo patirties gali pasakyti, kad ir laukiantis tos pačios lyties kūdikių nėštumai gali būti visiškai skirtingi.
– Moterį, besilaukiančią mergaitės, gali dažniau pykinti rytais. Šį prietarą bandė patikrinti švedų mokslininkai. Jie peržvelgė apie milijoną gimdymo istorijų ir surado duomenų apie 5900 moterų, kurias pykino. Paskaičiavus paaiškėjo, kad toms moterims gimė 56 proc. mergaičių ir 44 proc. berniukų. Taigi tyrimas prietaro nepaneigė, tačiau šis gimimų santykis nedaug skiriasi nuo natūralaus 50:50 proc.
– Senoliai teigė, kad kai pilvas atsikišęs, iš nugaros jo nematyti – gims berniukas, o kai pilvas apvalus – gims mergaitė.
– Sakoma, kad kai moteris laukiasi mergaitės, mergaitė atima jos grožį.
– Laukiantis mergaitės pasireiškia didesnė nuotaikų kaita.
– Besilaukiant berniuko, neva norisi silkės, mėsos, aštrių patiekalų, o mergaitės – saldumynų.
– Laukdamasi berniuko, nėščioji būna labai žvali.
– Paprašykite nėščiosios parodyti rankas. Jeigu ji išties jas delnais į viršų – gims mergaitė, jeigu delnais žemyn – berniukas.
Jeigu teko nusivilti…
Sužinojus, kad gims ne tos lyties, kurios norėjote, kūdikis, gali užklupti nusivylimas. Kartu atslinks kaltė, jog taip jaustis negalima ims graužti sąžinė prieš būsimą vaikelį… Štai psichologų patarimai, kaip susitaikyti su esama padėtimi.
● Pirmas žingsnis – priimkite esamas emocijos. Nebijokite pati sau pasakyti, kad labai norėjote berniuko, taigi nusivylėte išgirdusi, jog gims mergaitė, ar atvirkščiai. Neturite to nusivylimo ir gėdytis. Nereikia manyti, jog noras susilaukti tam tikros lyties kūdikio – kažkas nedovanotino, nes turime mylėti visus vaikus po lygiai. Nebijokite savo jausmų parodyti ir gydytojui ar artimiesiems – jausmus geriau išjausti, ne slėpti. Slepiami neigiami jausmai ilgiau neapleidžia.
● Išsiaiškinkite priežastis. Susivokite, kodėl išgyvenate tą nusivylimą. Gal augote su padaužomis broliais, kurie nuolat jus skriausdavo, ir norėjote susilaukti dukrytės, su kuria būtumėte labai artima. Bet gal jūsų dukrytė būtų padauža, o berniukas, kurio susilauksite, bus ramus ir mielas? Galbūt nusivylėte todėl, kad manote, jog mergaitę auginti bus lengviau – juk būtumėte tos pačios lyties. Jeigu neįsivaizduojate, kaip auklėjami berniukai, praleiskite daugiau laiko su drauge, kuri turi mažą sūnelį, ir pamatysite, kad nieko ten sudėtingo…
● Pasitikėkite savo gebėjimu pamilti bet ką. Anksčiau ar vėliau pastebėsite, kad jus apėmęs nusivylimas nesitęsia amžinai. Dažniausiai neigiamos emocijos išgaruoja, kai vaikelis gimsta. Gimdant smegenys išskiria oksitociną, galingą hormoną, kuris padeda vykti ne tik fiziologiniams, bet ir psichologiniams procesams. Tad pamačius savo kūdikį, užplūsta meilė, ir nebelieka minčių, jog kažkas negerai. Be to, nėštumo metu jūs apie vaiką žinote tik viena – jo lytį. O naujagimis atsineša visą puokštę – charakterį, mielus bruožus, kuriuos jūs ir pamilsite.
Straipsnis spausdintas „Mažylio“ žurnale
Nuotrauka www.flickr.com
Mažylių čiauškėjimas jiems mokantis kalbėti visuomet buvo laikomas mielu. Bet… ne itin prasmingu. Tačiau Newcatle universiteto mokslininkai įrodė, jog dvimetukų-trimetukų kalba yra kur kas labiau pažengusi, nei manyta.
Paaiškėjo, kad tokio amžiaus vaikai gramatikos taisykles taiko anksčiau, nei iš jų tikimasi. Mokslininkai tyrė 50 prancūzakalbių vaikų, kurių amžius buvo tarp 23 ir 37 mėnesių. Buvo įrašyta dešimtys tūkstančių jų pasisakymų.
Siekdami užfiksuoti visus ištartus garsus, mokslininkai vaikų kalbą fiksavo pasitelkę modernią įrašinėjimo aparatūrą, labai jautrius mikrofonus, paslėptus arti vaikų. Vėliau tie garsai ir kontekstas, kuriame jie ištarti, buvo kruopščiai analizuojami.
Ir ką gi – daugelio vaikų kalboje aptikti aiškūs, nors anksčiau ir nepastebėti, dėsningi garsai, iškvėpimai ar pauzės, sistemingai pakeičiantys gramatinius žodelius (prancūzų, anglų kalboje jų daugiau, nei, tarkime, lietuvių). Tas faktas, jog minėti garsai buvo ištariami teisingoje sakinio vietoje, įtikino tyrėjus, jog mažylių gramatinė kompetencija yra didesnė, nei kada galėjome patikėti. Mokslininkai įsitikinę, jog atliekant panašius tyrimus su kitakalbiais būtų prieita tų pačių išvadų.
„Kalba – vienas dalykų, paverčiančiu mus žmonėmis. Jos įsisavinimo procesas atskleidžia, kokios nuostabios būtybės yra vaikai. Šis tyrimas turi ir kitą potekstę – tai kalbos vėlavimo vertinimas. Tarkime, vaikai, kurių kalbos raida vėluoja, ateityje gali turėti ir kitų psichologinių ar raidos problemų. Kuo anksčiau ir kuo daugiau žinosime, kas yra ir kas nėra „norma“, tuo anksčiau galėsime padėti tiems mažyliams,“ – teigia Dr. C. Dye, tyrimo vadovė.
Neseniai praėjus Tėvo dienai, tėvai neturėtų pasitraukti nuo scenos, o pamėginti siekti iš savo vaikų daugiau grįžtamojo ryšio, nei kasmet gaunami sveikinimo žodeliai atviruke.
„Vien tik būti geriems tėvams – negana, – teigia J. Cookston, San Francisko universiteto psichologijos dėstytojas, besispecializuojantis tėvų psichologijos srityje. – Tėčiams būtina kartais paklausti vaikų: „Kaip man sekasi? Ar aš toks, kokio tau reikia?“ Vaikų galvos dažnai intensyviai vertina, kaip ir kodėl tėvai su jais elgiasi. Ir todėl tai, ką vaikas galvoja apie tėvų elgesį, gali būti netgi svarbiau, nei pats tėvų elgesys“.
O štai tėvai, pasak tyrėjų, retai suka dėl to galvą. Pavyzdžiui, tėvui gali atrodyti, kad jis geras tėvas, nes per daug nespaudžia savo vaiko, o vaikui gali atrodyti, kad tėvas per mažai juo domisi, neinvestuoja į jį, nesistengia. Tėvų elgesiui paauglių prilipdomos prasmės skiriasi priklausomai nuo lyties, tautybės ir patėvio egzistavimo. Toks tyrimas publikuotas The Journal or Family Issues.
Tyrėjai aiškinosi, kaip paaugliai vertina tėvų veiksmus, ypač, ar jie priskiria juos tėčio būdui, ar reakcijai į konkrečią situaciją. Pavyzdžiui, duktė gali manyti, jog tėtis nusivedė ją į varžybas nes jis yra geras tėvas arba todėl, kad jis mėgsta krepšinį.
Pasak tyrimo, mergaitės linkę manyti, jog gerus darbus tėtis daro todėl, kad toks yra, o štai berniukai mano, kad tėtis tai daro priklausomai nuo situacijos. Nors to priežastys nėra aiškios, tyrėjai spėja, jog galbūt mergaitės yra iš prigimties socialesnės ir interpretuoja žmonių poelgius pozityvesnėje šviesoje. Beje, meksikiečiai ir amerikiečiai dažniau už europiečius bei azijiečius bendraamžius tiki, jog daugiau lemia situacija nei tėčio būdas.
Taigi, remdamasis tyrimo išvadomis, J.Cookston pataria tėvams:
● Dažniau kalbėkitės su vaikais. Tėčius gali nustebinti „filtrai“, per kuriuos vaikai perleidžia jų elgesį. Svarbu nuolat pasikalbėti apie tarpusavio santykius, tarkime, klausti: „Ar aš daugmaž toks, koks, anot tavęs, turėčiau būti?“ O vaikai, ypač paaugliai, turėtų turėti šansą pasakyti: „Būtų gerai šiek tiek pasikeisti“.
● Emociškai remkite vaiką. Žinoma, auklėti galima ir drausme, ir savo pavyzdžiu, tačiau geru elgesiu pasižyminčių vaikų tėvai dažnai akcentuoja būtent tai, jog jie yra emociškai artimi.
● Nebijokite pakeisti auklėjimo metodų. Jei ne visada buvote šiltas ir pritariantis, niekada nevėlu tokiu tapti. Tėvai gali keistis, ir vaikai gali tuos pokyčius priimti. Apskritai tėvai turėtų nuolat derinti auklėjimą bei tėvystės stilių prie vaiko amžiaus ir individualių poreikių.
● Būkite komanda su partneriu. Vaikai yra labiau linkę kalbėtis su tėvais apie santykius šeimoje, jei mato, kad tėvai sutaria dėl auklėjimo.
● Tėvystės kartelę iškelkite aukštai. Kartais manoma, jog jei vyras dažnai yra namie, aprūpina šeimą, nerėkia ant vaikų ir kartais paspardo kamuolį – to gana. Vis dėlto, reiktų tikėtis daugiau kokybiško bendravimo, įsipareigojimų, įsitraukimo į vaiko gyvenimą.