Neseniai, šokinėdama ant batuto, dvylikametė Ebė Krymin (Abbey Creamean) nesėkmingai nusileidusi susilaužė koją. Ją teko sugipsuoti iki pat šlaunies vidurio. Mergaitė nebegalėjo dalyvauti šokių pasirodyme, lankyti plaukimo treniruočių. Ebė – viena iš daugiau nei šimto gydytojos vaikų ortopedės-chirurgės  Dr. Terri Cappello pacienčių Loyola universiteto medicinos centre, kuriems traumos nutiko būtent batute.
„Batute gali nutikti labai rimtų traumų, – įspėja T. Cappello. – Vaikai susilaužo rankas, kojas (dažniausiai kulkšnis bei blauzdikaulius) ir netgi kaklą, o tai gali baigtis paralyžiumi. Juk neleidžiate vaikams šokti į tuščią baseiną. Lygiai taip pat turėtumėte uždrausti batutą“. Gydytoja sutinka su Amerikos pediatrų akademijos įspėjimu, kad apsaugos priemonės – tokios kaip aptveriantis tinklas bei paminkštinimais aptrauktos metalinės detalės – nepakankamai sumažina riziką. Akademija konstatuoja, jog batutas griežtai nerekomenduojamas naudoti žaidimams namų kieme. Remiantis statistika, 2009-aisiais metais JAV užfiksuota 98 tūkstančiai traumų, įvykusių batute. Didžioji dauguma jų – vasaros mėnesiais. Pasak T. Cappello, batutus galima naudoti nebent treniruojant būsimus gimnastus ar šuolininkus į vandenį, ir tai atidžiai prižiūrint.
Šiaurės Amerikos vaikų ortopedų bendrija savo pareiškime taip pat teigia, jog batutai (taip pat ir pripučiamieji batutai) – tai vienas iš keturių svarbiausių traumas sukeliančių veiksnių, kurių lengviausiai būtų galima išvengti (kiti trys – tai riedlentės, žoliapjovės bei  keturračiai).

Nuotrauka iš www.flickr.com

 

 

Kai technologijos keičiasi taip greitai, kad dalimi jų net nespėji pasinaudoti, kai žinių kiekis per trejus metus patrigubėja, o prieš dešimtmetį rašytos mokslinės literatūros knygos gali būti beviltiškai pasenusios, kai yra vis daugiau galimybių tyrinėti pasaulį tiek pačių mažiausių dalelių, tiek toliausiai nuo mūsų nutolusių milžiniškų dangaus kūnų lygmeniu, įžengusioms į motinystės tarpsnį moterims tenka ne menkesnė užduotis susigaudyti daugybėje informacijos apie vaikų auginimą ir auklėjimą.

Įprasti vaikų priežiūros ir auklėjimo metodai, taikyti mūsų tėvų ir senelių, ar naujausiais tyrimais paremtos naujausios metodikos? Nepriklausomų autorių knygos ar kūdikių maisto pramonės remiami leidiniai? Milijoniniais bestseleriais tapusių knygų autorių asmeninė nuomonė ar instinktai, kurie patys sako mums, ką dabar daryti?
Mamoms labai svarbu suprasti, kodėl skirtingos kartos pateikia skirtingus patarimus apie paprastą ir kasdienišką dalyką – vaikų žindymą. Ką žinom dabar ir ko nežinojo tuo metu mamos ir gydytojai? Galbūt jūsų vaikų močiutės taip ir nepakeis savo nuomonės dėl arbatėlių davimo ir žindymo režimo, tačiau jų motyvų supratimas gali palengvinti kasdienį bendravimą.
Šiame straipsnyje noriu palyginti tris knygas. Daktaro B. Spoko knygą „Vaikas ir jo priežiūra“, išleistą lietuvių kalba 1977 metais, autorių kolektyvo sudarytą knygą „Ikimokyklinukas“ lietuvių kalba išleistą 1982 metais ir Pasaulio sveikatos organizacijos pavyzdinį skyrių medicinos besimokantiems studentams, išleistą 2009 metais.
B. Spokas buvo vaikų gydytojas, amerikietis, pristatomas kaip didelę gyvenimo patirtį turintis specialistas. Knyga „Ikimokyklinukas“ pristatoma kaip besiremianti moksliniais pedagoginiais ir psichologiniais tyrinėjimais. Trečioji knyga yra skirta būti vadovėlio medicinos studentams dalis – tai, ką šių laikų medicinos mokslus pabaigę specialistai turėtų žinoti apie žindymą.

Naujagimio svoris
●  „Vaikas ir jo priežiūra“: „Ko gero jie [tėvai] girdėjo, kad staiga krintant svoriui, organizmas netenka daug vandens. Nesijaudinkite. Jeigu taip ir atsitiktų, naujagimį tuojau pat pagydytų, davę jam vandens. Gimdymo namuose dehidratacijos profilaktikai naujagimiai reguliariai girdomi, ypač jei motinai dar neatsirado pieno.“
● „Ikimokyklinukas“: „Kelias pirmąsias dienas naujagimio svoris krinta. Tai natūralus reiškinys, ir dėl jo jaudintis neverta, net jeigu svoris sumažėja iki 10 proc.“
●  PSO „Kūdikių ir mažų vaikų mityba“: „Naujagimiams neturi būti duodama jokio maisto ar gėrimo, nebent tam yra medicininių indikacijų.“

Dienos režimas ir maitinimo grafikas
● „Ikimokyklinukas“: „Geriausias būdas tenkinti tikruosius vaiko poreikius – pratinti jį prie dienos režimo. Jeigu vaikas miega-valgo-nemiega nustatytomis valandomis, tai susidaro sąlyginiai refleksai, kurie padeda organizmui tarytum iš anksto pasirengti tai veiklai. <…> Dienos režimo pradedama laikytis nuo to, kad vaikas pratinamas valgyti nustatytomis valandomis. Jau gimdymo namuose kūdikiai maitinami tam tikrais laiko tarpais, paprastai kas 3 valandas <…> su 6 valandų pertrauka nuo vidurnakčio iki 6 valandų ryto. Jei kūdikis verkia nesulaukęs maitinimo laiko, dar nereiškia, kad jis išalko. Motina, skubanti maitinti vos sukreksėjusį vaiką, trukdo nusistovėti ritmui, kuris palengvina ir kūdikio, ir jos pačios gyvenimą.“
Šioje knygoje daugelyje vietų pabrėžiama, kad tėvų pareiga yra suprasti vaiko poreikius ir juos patenkinti, tačiau kalbant apie vaikus, kurie neturi aiškaus režimo, rašoma: „Bet pasitaiko nemažai tariamai gailestingų suaugusiųjų, kurie maitina ir migdo vaikus chaotiškai, manydami atsižvelgią į mažojo „norus“. Sakykim, jiems pavyksta tinkamai išsiaiškinti – nors tai labai abejotina! – mažo vaiko poreikius. Bet juk ir pačius poreikius reikia reguliuoti.“
● „Vaikas ir jo priežiūra“: „Anksčiau tėvai laikydavosi labai griežto maitinimo režimo. 3,5 kg naujagimį maitindavo <…>   [nustatytomis valandomis] ne anksčiau ir ne vėliau. Gydytojai dar tiksliai nežinojo, kas sukelia skrandžio ligas <…>. Gydytojai taip baiminosi nereguliaraus maitinimo, kad galų gale jį pasmerkė kaip psichologiškai nepagrįstą. Jie tikino motinas, kad jos, nereguliariai maitindamos, gali išlepinti kūdikį. Uoliausi griežtojo režimo gynėjai motinoms patardavo prieiti prie kūdikio tik tiksliai nustatytomis valandomis, o kitu laiku iš viso nekreipti į jį dėmesio. Kai kurie primygtinai reikalavo vaikų nebučiuoti ir neglamonėti. <…> visada buvo vaikų, kurie pirmaisiais mėnesiais labai sunkiai prisitaikydavo prie griežtojo režimo. <…> Jie beviltiškai rėkdavo po kelias valandas per dieną, bet motinos nedrįsdavo jų ne laiku pamaitinti arba net paimti ant rankų. <…> Dabartinėms motinoms pasisekė – gydytojai leido elgtis taip, kaip joms atrodo geriau. <…> Po daugelio stebėjimų paaiškėjo, jog dėl nereguliaraus maitinimo nesutrinka nei skrandis, nei virškinimas ir vaikai netgi neišlempa, kaip daugelis būgštavo.“
Taigi, B.Spokas yra tolerantiškesnis ir „leidžia“ mamoms rinktis tokį grafiką, koks joms patogesnis, tačiau maitinimui pagal poreikį nepritaria: „Kai kurie jauni tėvai, įsivaizduojantys esą labai pažangūs, nukrypdavo į kitą kraštutinumą. Jie maitindavo savo kūdikį bet kuriuo laiku, kai tik jis atsibusdavo, ir niekada jo nežadindavo kitam maitinimui <…> Taip maitinant nieko bloga neatsitiks <…> Motinai irgi nepakenks, jeigu ji apskritai nemėgsta grafikų. Bet jeigu ji visur kitur laikosi tvarkos ir dar be vaiko priežiūros turi daug kitų reikalų, nejaugi mano padėsianti kūdikiui, kuo daugiau atsisakydama savo patogumų. Nejaugi ji mano šitaip įrodyti, kad yra gera motina? Dėl tokio pasiaukojimo pagaliau atsiras kitų sunkumų.“
● PSO „Kūdikių ir mažų vaikų mityba“. Čia lakoniškai apibrėžiamas kūdikio maitinimo pobūdis: „Kad būtų užtikrinta gera pieno gamyba ir geras pieno tekėjimas pirmuosius 6 mėnesius, kūdikiui reikia žįsti krūtį taip dažnai ir tiek ilgai, kiek jis nori, tiek dieną, tiek naktį. Tai vadinama neribotu maitinimu, maitinimu pagal poreikį.“ Taip pat pabrėžiama, kad kūdikiai maitinasi skirtingu dažnumu ir kiekvieno maitinimo metu suvalgo skirtingą kiekį mamos pieno, todėl svarbu neriboti žindymo dažnumo ir trukmės. „Speneliai sužalojami tada, kai krūtis apžiota neteisingai. Mama išmoksta atpažinti kūdikio alkio ir pasiruošimo žįsti požymius tokius kaip neramumas, ieškojimas su burna, rankų čiulpimas dar prieš pradedant kūdikiui verkti.“ Taigi dabartinėmis mamomis močiutės turi pagrindo stebėtis – jos maitina kūdikį dar jam nepravirkus, o tokie kūdikiai ir apskritai mažai kada verkia. Ir tai suprantama, nes joms verkiantis iš alkio vaikas greičiausiai buvo kasdienybė.

Naktinis maitinimas
●  „Vaikas ir jo priežiūra“: „jeigu kūdikiui jau mėnuo ir jis sveria apie 4.5 kg, bet vis dar nubunda naktį valgyti, bus protingiau neskubėti prie jo su pienu, vos tik jis sukruta, tegu paverkia 15–30 minučių, gal vėl užmigs. Jeigu nenusiramina, pagirdykite jį šiltu vandeniu. Bet jeigu po pusvalandžio jis vėl plyšoja, pamaitinkite jį. <…> Apskritai kūdikį, sveriantį apie 4,5 kg ir normaliai valgantį dieną, nereikia maitinti naktį.“
● PSO „Kūdikių ir mažų vaikų mityba“: „Tęsti dažną, pagal poreikius žindymą iki 2 metų ir daugiau.“ : „Kad būtų užtikrinta gera pieno gamyba ir geras pieno tekėjimas pirmuosius 6 mėnesius, kūdikiui reikia žįsti krūtį taip dažnai ir tiek ilgai, kiek jis nori, tiek dieną, tiek naktį“.

Maitinimo trukmė
●  „Ikimokyklinukas“ : „Nemaitinkite per ilgai: 20 minučių – optimalus laikas“
●  „Vaikas ir jo priežiūra“ : „Maitinimo laiką ilginkite pamažu. Tai būtina, nes iš karto ilgai maitinant galima pakenkti speneliams.“ Toliau nurodoma kiek minučių galima kūdikiui leisti būti prie krūties padieniui ilginant iki 20 minučių.
●  PSO „Kūdikių ir mažų vaikų mityba“ : „Svarbu neriboti žindymo trukmės, jeigu kūdikis gerai apžiojęs krūtį. Speneliai sužalojami tada, kai krūtis apžiota neteisingai. <…> Kūdikiui turi būti leidžiama žįsti tol, kol jis užmiega arba spontaniškai paleidžia spenelį.“

Kurią krūtį duoti maitinimo metu, gal abi
●  „Ikimokyklinukas“: Tik vieną krūtį vieno maitinimo metu.
●  „Vaikas ir jo priežiūra“ : „Daugeliui kūdikių negana pieno iš vienos krūties ir tenka duoti abi.“
●  PSO „Kūdikių ir mažų vaikų mityba“: „[Pamaitinus iš vienos krūties] po trumpos pertraukos kūdikiui gali būti pasiūlyta antroji krūtis, kurios jis gali norėti arba nenorėti.“

Ką valgyti motinai?
Mamos mitybos klausimu visi šaltiniai iš principo sutaria – mamos gali valgyti viską, ką nori ir kas joms nekenkia.
●  „Ikimokyklinukas“: „Valgyti motina gali viską, išskyrus tai, kas kenkia jos skrandžiui, taip pat išskyrus aštrius ir pikantiškus patiekalus. Maistas turi būti kuo įvairesnis. Gerti reikia daugiau, bet su saiku, bent jau ne daugiau nei norisi.“
●  „Vaikas ir jo priežiūra“: „Paprastai žindanti motina gali ir toliau maitintis kaip visada. <…> Anksčiau buvo galvojama, kad šiuo atveju kalcis [į pieną] patenka iš jos dantų, bet tai nepasitvirtino.“
● PSO „Kūdikių ir mažų vaikų mityba“: „Žindymo metu motinos maisto kiekis turi padengti ir tą energijos kiekį, kurio reikia pieno gamybai. <…> Praktiškai žindyvei reikia apie 500 kilokalorijų kasdien tam, kad pagamintų 750 ml pieno kūdikiui. Moteris, kuri yra normaliai besimaitinanti ir valgo įvairų maistą pagal savo alkio jausmą, paprastai ir suvartoja tiek kalorijų, kiek reikia, kad būtų padengtas padidėjęs energijos poreikis.“

Nuo ko priklauso motinos pieno kiekis?
● „Ikimokyklinukas“: „Ne paslaptis, kad pastaraisiais metais padaugėjo motinų, kurios pieno turi nepakankamai arba visai neturi. Prisiminkime, kad pieno kiekybė ir kokybė labai pareina nuo maitinančios motinos gyvenimo būdo – nuo jos mitybos, miego, poilsio.“
● PSO „Kūdikių ir mažų vaikų mityba“ : „[Hormonas] Prolaktinas yra būtinas, kad pieną gaminančios ląstelės išskirtų pieną. <…> Kūdikiui žindant prolaktino kiekis kraujyje didėja ir stimuliuoja pieno gamybą.“
Miegas, mityba ir poilsis, be abejo, yra svarbu, tačiau pagrindinis pieno gamybos variklis yra kūdikio žindymas. Jeigu kūdikis bus maitinamas dirbtiniu maistu, kol mama ilsėsis, tai nepaskatins jos pieno gamybos. Namiškiai turėtų stengtis pasirūpinti kitais kūdikio poreikiais leisdami mamai pailsėti tarp žindymų.

Nuo kada kūdikis turi pradėti gauti kito maisto ir gėrimo?
● „Ikimokyklinukas“: „Jau nuo pirmųjų dienų vaikas turi gauti 50–100 g skysčių – vandens <…> arbatų su cukrumi arba be cukraus. <…> nuo trijų savaičių pradedamas pratinti prie <…> sulčių.“ „Ketvirtą – penktą mėnesį motinos pienas jau nebegali patenkinti vaiko organizmo maisto medžiagų įvairovės poreikių.“
● „Vaikas ir jo priežiūra“: „Nenustatyta, kada kūdikiui pradėti duoti kietą maistą. Prieš penkiasdešimt metų jį duodavo tik po metų. Paskui gydytojai pradėjo bandyti jį duoti vis anksčiau ir anksčiau <…> Mūsų laikais gydytojai rekomenduoja pradėti duoti kietą maistą 1–4 mėnesių. Per anksti duoti kieto maisto nėra jokio reikalo.“
● PSO „Kūdikių ir mažų vaikų mityba“: „ Išimtinai (maitinant tik mamos pienu) žindyti kūdikį nuo gimimo iki 6 mėnesių ir nuo 6 mėnesių (180 dienų) tęsiant žindymą pradėti duoti tinkamo papildomo maisto.“
Močiutėms gali atrodyti neįprasta, kad kūdikiui iki 6 mėnesių neduodama ne tik košės, bet net ir vandens atsigerti, nes joms auginant savo vaikus tai buvo įprasta. Tačiau kūdikiams sveikiau, jeigu jie pirmuosius pusę metų valgo tik mamos pieną.

Žmonija žinojo per amžius
Iš šių nedidelių palyginimų matyti, kad yra patarimų, kurie nepakito per šiuos kelis dešimtmečius. Tačiau daugelis dalykų, kurie susiję su naujagimio maitinimosi ypatumais pasikeitė atsižvelgiant į mokslinius duomenis, kurie vis dėlto patvirtino tai, ką žmonija žinojo tikriausiai visą savo egzistavimo laikotarpį – kūdikius reikia maitinti tada, kai jie yra alkani. Mamoms tikriausiai visada svarbu, kad jų vaikai gautų tai, ką jos gali jiems duoti geriausio, o vaikai turi siekį augti ir auga kaip galėdami geriau tokiose sąlygose ir su tokiu maistu, kokį gauna. Kad suprastume kas yra geriausia dažnai užtenka atidžiai pasižiūrėti, kokius poreikius jaučiame mes ir mūsų vaikai.

Tarptautinės žindymo organizacijos „La Leche League“ vadovė Rima Kurtinaitienė
Straipsnis spausdintas „Mažylio“ žurnale
Nuotrauka iš www.flickr.com

 

Kaip pasakytų turbūt bet kuris patėvis – viena yra užkariauti mamos širdį, ir visiškai kas kita – vaiko. Nors visas trečdalis JAV vaikų gyvena antrąsyk sukurtose šeimose, dar vis mažokai žinoma apie santykių tarp patėvių ir vaikų vystymąsi. Naujas Brigham Young universiteto tyrimas mėgina šią spragą užpildyti, išskirdamas tris svarbiausius veiksnius kuriant tokioje šeimoje artumą:

● Porai reikia iki minimumo sumažinti tarpusavio ginčus.
● Motinos turėtų padėti vaikams gerai jaustis, įsiklausydamos į jų problemas.
● Patėvis ir mama turėtų sutarti dėl auklėjimo.

Pasak tyrimo vadovo prof. K. Shafer, anksčiau vyravęs įsitikinimas, jog poros turėtų pirmiausia rūpintis savo santykiais ir tuomet viskas savaime susidėlios į vietas, yra klaidingas. Vaidmenys šeimoje gali kisti, o tai ne visad vyksta sklandžiai.
Tyrėjai išanalizavo 1088 antrojoje motinos santuokoje augusių vaikų anketas. Žiūrint iš vaikų taško, problemos kyla tuomet, kai naujasis tėtis apsiima per daug tėviškų pareigų bei valdžios ar kai jis suardo įprastą šeimos gyvenimo ritmą.
„Vaikas iš mamos turi žinoti, kad visiškai priimtina yra pasisakyti, jei santykiuose su patėviu iškyla problemų, nes visi dar ilgai stengiasi sudėlioti naujos šeimos modelį. O kadangi vaikai ir naujas vyriškis turi mažai bendros patirties, nieko nuostabaus, jog gali atsirasti trintis, kuri pakenkia ir poros santykiams. Karštakošiški konfliktai kartais gali net išardyti šeimą“, – tvirtina K. Shafer.
Poros pereinamuoju laikotarpiu tipiškai daro vieną ar dvi esmines klaidas.  Pirmoji – tai poros bandymas elgtis taip, tarsi nieko svarbaus nenutiko, ir naujasis žmogus – tai ne papildymas, o pamaina. Antroji klaida – tai motinos mėginimas apsiimti visą atsakomybę už vaiką. Abiejuose scenarijuose bendra tai, jog vaiko balsas tarsi kažkur prapuola. Jei auginate paauglius, jie turėtų gan aktyviai dalyvauti diskusijose, kokia turėtų būti naujoji šeima ir kaip ji turėtų funkcionuoti.
Tyrimo išvadose yra ir viena maloni staigmena: atviras bendravimas ir konfliktų vengimas labai suartina šeimą, nepaisant jos pajamų ar išsilavinimo. Artumą lemia tik ryšiai tarp žmonių.

Nuotrauka iš www.flickr.com

Šiemet sukanka 75 metai kaip visi gimsiantys Suomijoje vaikai gauna kartoninę dėžę, kuri, sakoma, gelbsti gyvybes (Suomijoje yra vienas mažiausių pasaulyje kūdikių mirtingumas). Man ši dėžutė simbolizuoja tai, ką teigia ir keli mano suomiai draugai: vienodas galimybes pabrėžiančią šalį.

Tiesa, jeigu nenori dėžutės (kuri kai kuriems vaikams yra ir pirmoji lovelė) ir jos turinio (įvairūs reikmenys tik ką gimusiam kūdikiui), gali vietoj jos rinktis 140eu išmoką. 95% šeimų renkasi dėžutę, nes jos turinys vertas daugiau, nei išmoka.

Kodėl dėžė ypatinga?

Visų pirma, mamos, norinčios gauti dėžę, iki ketvirtojo nėštumo mėnesio turėdavo prisistatyti gydytojams.  Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad visos nėščiosios (prisiminkite, kalbame apie gūdų ketvirtąjį dešimtmetį) turėdavo kreiptis į gydytoją, o tai reiškia, kad jomis galėdavo pasirūpinti specialistai – taip užkirsdami kelią ligoms ir kitoms bėdoms, kaip, pavyzdžiui, kūdikių mirtingumas.

Visų antra, dėžė ne vienam vaikui tapo pirma jo lovyte: ir švaru, ir saugu. Ir šiaip dėžėje gali rasti vos ne viską, ko reikia naujagimiui (čia galite rasti ir nuotrauką, ir išrašytą dėžės turinį) – kai pagalvoji, nėra blogai.

Visų trečia ir, mano nuomone, vos ne svarbiausia XXI amžiuje – jauti, kad rūpi. Be jokios abejonės, visais laikais yra puiku ir gydytojų priežiūra, ir finansinė (šiuo atveju – konkrečiais daiktais) parama, tačiau – tik pagalvokite – tokią dėžę gavo…jūsų močiutė/senelis, jūsų mama/tėtė, jūs, o dabar – ir jūsų dukra/sūnus. Įsivaizduoju, kaip smagu yra lyginti, aptarti, kaip smagu susitikti su drauge, kurios naujagimis kukulis aprengtais tokiais pačiais rūbeliais. Koks turi būti jausmas, kai, iškritus sniegui, prasilenkiate vežimėliais ir pastebite, kad kitame vežimėlyje parpia kukulis tokiu pačiu kombinezonu kaip jūsiškio, ir visa tai – valstybės dovana?! Taigi šiais laikais daugumai tėvų dėžė yra ne tiek svarbi dėl sutaupytų pinigų, bet dėl sutaupyto laiko (aiškinantis, ko reikės bei visa tai superkant) ir dėl to bendrystės jausmo.

Man patinka ir tai, kad, pavyzdžiui, nuo 2006 dėžėse nebėra buteliukų – taip mamos skatinamos žindyti. Žodžiu, per šias dėžes tam tikra prasme perduodamos ir žinios apie naujausius mokslinius tyrimus, kurie aktualūs kūdikius turinčioms šeimoms.

Kai mes laukėmės pirmojo sūnaus, nieko neturėjome: mano tėvai padėjo pasiremontuoti nuomojamą butą, kad būtų galima atsivežti kūdikį, vyro mama nupirko lovytę, o vyro tėtė iš draugų paskolino vežimėlį, su kuriuo reikėjo labai atsargiai važiuoti, nes vis atsisukdavo vienas ratas.  Mums labiausiai padėjo draugai iš Švedijos ir JAV: padovanojo automobilinę kėdutę, BabyBjorn nešynę (jų dar net nebuvo LT!), devynias galybes rūbelių (vėliau juos dėvėjo ne tik dar du mūsų vaikai, bet ir bent du – tarpuose – draugų vaikai)…kartais pagalvoju, kad nežinau, ką būtumėme be tų draugų darę… Mums tai buvo tarsi ta suomiška dėžutė – viskas, ko labiausiai reikėjo pradžiai.

Kai laukėmės trečios dukros, draugė man “užrodė” supermama.lt, tai aš ten, prisimenu, visiems vis pasakodavau, kaip mamos, kurios laukiasi pirmojo kūdikio, išlaidauja, nes pusės tų dalykų, kuriuos susipirks, nereikės. Kita vertus, o kaip joms žinoti? Ypač dabar, kai nueini į parduotuvę ir randi devynias galybes daiktų, kurių, sako, reikės. Manau, kad XXI amžiaus tėvams, kuriems yra siūlomas toks didžiulis pasirinkimas, bei teigiama, kad VISKO reikės, žinoti, ko NEreikia, yra lygiai taip pat svarbu, kaip žinoti, ko reikia.

Taigi, kaip sakant, duodu penkis Suomijai, šaunuoliai! Ne tik turi vieną geriausių švietimo sistemų pasaulyje, bet ir vieną mažiausių kūdikių mirtingumų bei…sugeba savo piliečiams tokiomis nedidelėmis investicijomis palengvinti gyvenimą ir parodyti, kad jie rūpi.

Pagalvojau, ką aš dėčiau į tokią dėžę? Mano asmeninėje dėžėje būtų:

–       BabyBjorn nešynė (išbandėme ir ERGObaby, bet BabyBjorn vis vien man geriausia). Esu net rašiusi odę BabyBjorn’ui.

–       Sauskelnės (pageidautina, greitai suyrančios: esu sąmoninga, bet ne tiek, kad pasiryžčiau vystyklams)

–       Smėlinukai (“bodžiukai”)

–       Pėdkelnės (žiauriai patikęs reikalas – daug labiau, nei šliaužtai)

–       Kombinezonas su skyle mašininės kėdutės diržui (mūsų trys vaikai gimė tada, kai dar reikia kombinezonų)

–       Marliukai/palutės

–       Sudocrem’as (mūsų visų vaikų buvo labai jautri oda)

–       Švelnus šampūnas

–      Knygos (čia jau kalba ne apie mano asmeninę dėžutę, bet apie tą, valstybinę): tėvams apie kūdikio pirmuosius metus (kad neskaitytų patarimų praeito              šimtmečio knygose), o vaikui – pirmąją jo knygą (taip valstybėje skatinčiau skaitymą vaikams nuo pirmųjų dienų)

–      Įdėklai į liemelėlę (sugeriantys pieną)

Dar man būtinai reikėtų:

–       Automobilinės kėdutės, kuri tvirtinasi ant Quinny Zapp (mums labiausiai patiko Maxi Cosi – labai lengvai tvirtindavosi prie Zapp’o ir dar lengviau mašinoje)

–       Quinny Zapp

–       Quinny Zapp miegmaišio (pusplikę miegančią įkišdavome/ištraukdavome: o-kaip-patogu buvo!)

O ką dėtumėte į dėžę jūs?

Nuotrauka – iš BBC News Magazine

 

Psichologai tai seniai teorizavo, tačiau tik pirmąsyk tai patvirtina mokslinis jungtinis olandų-amerikiečių tyrimas – kai kurie tėvai trokšta, kad nerealizuotas ambicijas išpildytų jų vaikai. Tyrėjai taip pat išsiaiškino, jog šis polinkis ryškesnis tiems tėvams, kurie labiau mato vaiką kaip savo pačių dalį, tęsinį, o ne kaip atskirą asmenybę, turinčią nuosavas svajas. Tai paaiškina „sporto tėvelių“ ir „scenos mamyčių“, stumiančių vaikus į stadioną ar baleto repeticijas, fenomeną. 
Nors išvados ir nestebina, tačiau teorija, jog tėvai transformuoja savo neįgyvendintas svajones į vaikus, eksperimentais patvirtinta tik dabar.

Tyrime dalyvavo 73 tėvai (89 proc. motinų), auginantys vaikus nuo 8 iki 15 metų. Pirmiausiai jų buvo paprašyta užpildyti skalę, kuria galima pamatuoti, kiek smarkiai tėvai tapatinasi su vaikais – nuo visiškai skirtingų asmenybių iki praktiškai vieno vienio.  Ši skalė seniai naudojama psichologų ir laikoma labai patikima. Tuomet dalyviai atsitiktine tvarka buvo padalinti į dvi grupes.  Pirmoji grupė turėjo įvardinti dvi svajones, kurios gyvenime liko neįgyvendintos, bei aprašyti, kodėl jos jiems tokios svarbios. Antrosios grupės užduotis buvo panaši, tačiau jie nagrinėjo ne savo, o pažįstamų žmonių svajones.  Dažnos neįgyvendintosios svajonės buvo panašios į šias – tapti profesionaliu tenisininku, parašyti ir išleisti knygą, sukurti pelningą verslą ir pan.
Tėvams įsileidus į prisiminimus apie svajas, tyrėjai uždavė keletą klausimų, susijusių su noru, jog tas svajas įgyvendintų jų vaikai. Pavyzdžiui, buvo klausiama, kaip labai jie pritaria teiginiui: „Tikiuosi, jog mano vaikas pasieks tikslų, kurių man nepavyko pasiekti“.
Rezultatai parodė, jog tie tėvai, kurie mąstė apie savo, o ne kitų žmonių svajones, labiau norėjo, jog jas įgyvendintų jų vaikai. Taip pat paaiškėjo, jog labiau to ir norėjo daugiau su vaikais besitapatinantys tėvai. Pasak tyrėjų, tokie tėvai vėliau maudosi vaikų šlovės spinduliuose, ir tai šiek tiek sumažina apgailestavimo ar nusivylimo jausmą, patiems nepasiekus tų pačių tikslų. Tokie tėvai per vaikus netiesiogiai gyvena gyvenimą.
Toliau tyrėjai ketina ištirti, kaip tokie tėvų troškimai veikia psichinę vaikų sveikatą.

Nuotr. www.flickr.com

 

Kai kuriems tėvams atrodo savaime suprantama, kad čiulptukas kūdikiui reikalingas. Kitiems – kad tai baisus blogis burnoje. Įdomu, ką apie tai mano žinovai?

„TO REIKIA MAMAI, NE VAIKUI“, –
teigia Tarptautinės žindymo organizacijos „La Leche League“ vadovė Rima Kurtinaitienė

Mano supratimu, čiulptukas yra mamos pakaitalas. Mes tą pakaitalą naudojame tuomet, kai dėl kokių nors priežasčių nenorime būti su vaiku. Iš esmės mažyliui užtenka mamos krūties. Nėra jokių mokslinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad čiulpimo refleksas yra atsietas nuo poreikio valgyti. Mamos neretai sako, kad vaikas nori tik čiulpti, o ne valgyti. Bet kažin, ar jos yra teisios –  šie du dalykai glaudžiai susiję. Taigi, kai vaikas nori žįsti, jis turi gauti krūtį, o ne čiulptuką.

Apsieiti tikrai įmanoma
Savo pirmajam vaikui čiulptuką daviau iki penkių mėnesių amžiaus. O tada supratau, kad tai reikalinga man, ne mano vaikui. Čiulptukas suteikia ramybę man – jį duodu, kai noriu, kad būtų ramu. Juk kai kūdikis neturi čiulptuko, jis guguoja, kitaip prašosi dėmesio, nenori būti vienas ir reikia su juo bendrauti… Mano antram ir trečiam vaikui šio „gėrio“ ragauti neteko.
Ar be čiulptuko nesunku? Taip, gali būti sunku – mamos dėl to juos ir naudoja, kad pasilengvintų gyvenimą. Kadangi vaikas valgyti nori dažnai, mamai atrodo, kad jis prašo krūties pernelyg daug… Tada ji duoda čiulptuką, ir maitinimas atidedamas. Bet tai nėra gerai. Tikrai netrūksta mamų, kurios sėkmingai išsiverčia be šio išradimo.
Tiesa, visa tai galioja toms mamoms, kurios žindo pačios. O jeigu kūdikis maitinamas iš buteliuko, čiulptuko gali reikėti.

Daugiau minusų nei pliusų
Sakote, kai kuriais atvejais nėra sąlygų vaiką pamaitinti? Tai mamos nuostata, o iš principo žindyti galima visur. Viena iš nedaugelio situacijų, kai moteris tikrai negali maitinti atžalos  – tuomet, kai ji vairuoja automobilį, o kūdikis sėdi greta automobilinėje kėdutėje. Tokiu atveju čiulptukas tikrai paverstų, kol jie grįš į namus. Tačiau tada reikėtų čiulptuką naudoti tik automobilyje ir niekur kitur. Kitose situacijose jis gali turėti daugiau žalos nei naudos.
Jeigu čiulptukas dažnai naudojamas kone nuo gimimo, jis gali pakenkti žindymui. Nustatyta, kad mamos, kurios vaikams duoda čiulptukus, žindyti nustoja anksčiau nei tos, kurios jų neduoda.
Be to, čiulptuko davimas gali būti susijęs su čiulpimo problemomis – vaikas gali neteisingai žįsti krūtį, ypač jei čiulptuką gavo netrukus po gimimo. Na, o dėl to gali sumažėti pieno, kūdikis negaus pakankamai maisto.
Čiulptuko davimas gali būti susijęs su pienligės atsiradimu. Ši infekcija gali kelti problemų ne tik kūdikiui, bet ir jo mamai – žindydama ar po to ji gali jausti šiai ligai būdingus skausmus. Dėl pienligės kai kurios mamos net nustoja žindyti. Taip pat nustatyta, kad čiulptukų mėgėjai dažniau serga ausų uždegimais. Be to, vyrauja nuomonė, kad ilgas ir dažnas čiulptuko čiulpimas yra susijęs su žandikaulio vystymusi, su dantukų padėtimi ir netaisyklingu sąkandžiu. Vienas tyrimas netgi sako, kad tie vaikai, kurie kūdikystėje gavo čiulptuką, vėliau gali turėti žemesnį intelekto koeficientą nei jo negavusieji. Juk praėjus keliems mėnesiams nuo gimimo burnytė tampa ir pasaulio pažinimo įrankiu, vaikas kiša į ją įvairius daiktus. Jeigu burna užimta čiulptuko, tyrinėti gali būti sunkiau. Taigi neigiamų aspektų daug.
Pasaulio sveikatos organizacija netgi nesuteikia gydymo įstaigoms „naujagimiams palankios ligoninės vardo“, jeigu ligoninėje siūloma duoti kūdikiams čiulptukus.

Kaip „nepadauginti“
Be abejo, duoti ar ne – kiekvienos mamos sprendimas. Dažnai čiulptuko davimas rodo, kad mama turi problemų su žindymu. Gal jai tiesiog trūksta žinių apie tai, kada ir kaip vaiką žindyti, o gal jai maitinant skauda. Tokiais atvejais reikėtų ne duoti čiulptuką, o ieškoti problemos ir jos sprendimų. Paprastai žindymo konsultantai laikosi nuomonės, esą reikia atidėti čiulptuko davimą tam laikotarpiui, kol tikrai nusistovės pieno gamyba, tai yra, iki 6–8 savaičių po gimdymo. Po to potenciali čiulptuko įtaka žindymui bus mažesnė. Žinoma, padidėjusi pienligės, ausų uždegimo ir kitų neigiamų dalykų tikimybė išliks.
Jeigu čiulptuką vaikui duodate, patarčiau tą daryti tik kritinėse situacijose, kai tikrai neišeina be jo apsieiti. Kai kurioms mamoms atrodo, kad pagalba reikalinga jau tada, kai vaikas vos sukniurkė, o ji nori baigti kažkokį darbą… Tačiau situaciją reikia vertinti kritiškai.
Iki kada reikėtų atprasti nuo šio įpročio? Vienareikšmiško atsakymo nėra. Man labai įstrigo vienoje amerikietiškoje knygoje apie tėvystę perskaityta mintis, kad kūdikį pradėti atpratinti nuo čiulptuko reikia, vos jam sulaukus trijų mėnesių. Juk kuo ilgiau bus delsiama, tuo sunkiau bus atprast

„KIEKVIENAM PAGAL POREIKIUS“, –
teigia vaikų ligų gydytoja Jovita Mažeikienė, www.alfaclinic.lt

Čiulptukas – vienas iš tų dalykų, dėl kurio ne tik tėvai, bet ir medikai laikosi įvairių nuomonių. Vienareikšmiško atsakymo į klausimą, ar jis kūdikiui reikalingas, ar ne, nėra. Naujagimis turi įgimtą čiulpimo refleksą – be jo jis negalėtų gauti maisto. Kartu čiulpimas ramina – tai ritminga veikla, maloniai masažuojanti nervines galūnes. Čiulpimo refleksas sustiprėja, kai mažylis nori miegelio, taip pat tada, kai serga.
Kūdikis gali norėti čiulptuko ir tuomet, kai yra išalkęs, ir tada, kai visiškai sotus. Tai jam padeda užmigti, prabusti ar tiesiog atsipalaiduoti. Lygiai taip pat jį nuramintų ir krūties žindimas. Taip, čiulptukas – tai dirbtinis krūties pakaitalas. Jis yra aiškios formos ir gana kietas, o krūties spenelis minkštesnis ir galintis keisti formą.

Teigiamos savybės
Čiulptukas vaikui suteikia ramybės ir saugumo jausmą. Jis gali nuraminti tada, kai mamos šalia nėra ar ji negali duoti krūties. Padeda nepravirkti stresinėse situacijose, pavyzdžiui, nuėjus pas gydytoją.
Čiulptukai tikrai naudingi neišnešiotiems kūdikiams – jie padeda vystytis čiulpimo refleksui. Čiulptukas labai pagelbėja toms mamoms, kurių vaikučiai nori žįsti krūtį kone ištisą parą. Be to, jis stimuliuoja lūpų, liežuvio veiklą ir turi teigiamos įtakos virškinimui.
Gali būti, kad, jei vaiko čiulpimo refleksas negalės pasireikšti šitaip, jis pradės čiulpti savo pirštukus. Tokiu atveju geriau jau čiulptukas.
Be to, tyrimais įrodyta, kad čiulptukas sumažina staigios kūdikio mirties sindromo tikimybę.

Tiesa ar „bobučių patarimai“
Pasitaiko teiginių, bylojančių, kad vaikų, kuriems duodamas čiulptukas, maitinimas krūtimi baigiasi anksčiau nei tų, kurie apsieina be šio tėvų pagalbininko, tačiau tai nėra moksliškai įrodyta.
Klaidinantis ir teiginys, kad prie čiulptuko įpratęs naujagimis gali nebemokėti ar nebenorėti žįsti krūties. Tai daugiau galioja gėrimui iš buteliuko, o vien žįsdamas čiulptuką vaikas pieno negauna, tad nesusidaro refleksas, kad tai atstoja krūtį.
Anksčiau iš tiesų buvo manoma, kad čiulptukas padidina tikimybę, jog vaikas susirgs infekcinėmis ausų ligomis, o dabar tai priskiriama „bobučių patarimų serijai“.
Nėra ir klinikinių įrodymų, patvirtinančių teiginius, kad žindukas stabdo vaiko vystymąsi, kad užimta burnyte jis tingės tarti naujus žodžius.
O tai, kad vėlesniame amžiuje naudojamas čiulptukas gali prisidėti prie netaisyklingo sąkandžio formavimosi – tiesa. Tiesa ir tai, kad jeigu mažyliui šį išradimą siūlysite ir tada, kai nėra reikalo, jis gali prie jo taip įprasti, kad praktiškai nenorės būti neužimta burnyte.

Mėgaukitės atsakingai
Siūlau nebūti pernelyg kategoriškiems. Daug kas priklauso nuo konkretaus vaiko. Yra kūdikių, kurie puikiai apsieina be šio išradimo, ir yra tokių, kurių auginimas be jo taptų kur kas sunkesnis. Jeigu mažylis nurimsta, kai jam duodate krūtį, bet žinda ją su saiku, čiulptuko jam galbūt nė nereikia. Jeigu jis juo nesidomi, tikrai nereikia siūlyti dar kartą. Bet jeigu akivaizdu, kad vaikas mielai šiuo išradimu pasimėgautų, nereikia jam to atsakyti. Tiesiog neužmirškite saiko. Nereikia vaikui kišti čiulptuko kaskart, vos jis suzirzia.
Jeigu čiulptuką naudosite išmintingai, veikiausiai nuo jo vaiką atpratinti nebus labai sunku. Augant poreikis čiulpti mažėja – jį išstumia kiti užsiėmimai.

„DANTUKAMS TIKRAI KENKIA“, –
teigia gydytoja odontologė Gina Valančienė

Vaikui čiulpimo refleksas yra įgimtas, tai jį nuramina, tad čiulptuką kurį laiką duoti yra visiškai normalu. Svarbu tai, kad nuo 9 mėn. amžiaus kūdikį jau pradėtumėte nuo to atpratinti. Tas atpratinimas gali trukti kelis mėnesius, bet, kai sueis metukai, jau reikėtų apsieiti be čiulptuko. Jeigu jis naudojamas pernelyg ilgai, gali susiformuoti netaisyklingas sukandimas. Gali išsivystyti netaisyklinga žandikaulio padėtis, dantukai gali dygti kreivai, priekiniai dantys gali būti atsikišę į priekį, tarp jų gali likti tarpas – žodžiu, tos bėdos būna įvairios. Ir, kuo ilgiau čiulptuką vaikui duosite, tuo jų tikimybė didesnė.
Neretai stomatologas, tikrindamas mažylio dantukus, iš jų būklės supranta, kad jis turi įprotį čiulpti pirštuką. Taigi, jeigu čiulptuko visiškai negaudamas vaikas pradės čiulpti pirštą, tai taip pat gali pakenkti sukandimui – geriau jau čiulptukas. Suprantama, taip pat kenkia ir ant buteliukų dedami žindukai. Be to, kad kelia grėsmę taisyklingam sąkandžiui, jie skatina ėduonies atsiradimą. Šis gresia, kai naktimis geriamas pienas, sultys, saldintos arbatėlės. Taigi naktį geriau atsigerti vandens, na, o nuo metukų reikėtų mokytis gerti taip, kaip tą daro suaugusieji.

Svarbu teisingai pasirinkti
Pasitaiko vaikų, kurie čiulptuką naudoja ilgai, tačiau jų sukandimui tai nepakenkia. Čia panašu, kaip ir su dantukų gedimu – vienam jie genda greitai, kitam – daug lėčiau. Tai priklauso nuo paveldėjimo ir įvairiausių kitų veiksnių. Bet tai, kad čiulptukas prie dantukų netaisyklingumo prisideda, yra faktas.
Čiulptukų būna įvairių formų. Svarbiausia rinktis tokį, kuris tinkamas pagal amžių. Ant daugelio šiuolaikinių čiulptukų užrašyta, ar jie skirti 0–3 mėn., ar 3–6 mėn., ar 6–12 mėn. mažyliams. Taigi iki metų amžiaus reikia pakeisti bent tris.
Pati savo dviem vaikučiams čiulptukus duodavau, tačiau tik tol, kol suėjo metukai. Kai dukrytei buvo vieni, čiulptuką kartą „nusinešė pelytė“ ir jo neliko visiems laikams. O sūnelį atpratinau po truputį – stengdavausi duoti vis rečiau, kol visai nustojau. Apskritai metukų amžiaus vaikas turi užtektinai veiklos ir be čiulpimo.
Manau, čiulptukai kūdikius tikrai nuramina – tepasidžiaugia su sąlyga, kad to nedarys pernelyg ilgai.

„ŽAISMINGAI ATSISVEIKINTI LENGVIAU“, –
teigia Neringa Čereškevičienė, „Tele bim bam“ įkūrėja ir vadovė

„Tele Bim Bam“ laidoje turėjome rubriką „Atsisveikinimas su čiulptuku“. Prisipažinsiu, jos nesugalvojau aš pati, o nusižiūrėjau, svečiuodamasi Laplandijoje pas Kalėdų Senelį. Jo namelyje stovėjo dėžutė, į kurią vaikai galėjo išmesti savo čiulptukus. Man pasirodė šaunu, kad atsisveikinimas su kūdikyste paverčiamas savotišku žaidimu.
Tai tikrai pasiteisino – tėvai džiaugdavosi, kad „Tele Bim Bam“ laida padėdavo vaikučiams atsikratyti šio įpročio. Žinoma, būdavo reikalingas išankstinis susitarimas. Vaikas dar namie per televizorių pamatydavo, kaip tiems, kurie pasiryžta išsiskyrimui, visi ploja, tad ir pats to užsinorėdavo.
Bene vyriausia mergaitė, kuri laidoje atsisveikino su čiulptuku, buvo ketverių metų. Su ja jau galėjau rimtai pasišnekėti, ir ji prisipažino, kad to džiaugsmo jai vis dar norisi prieš miegą.
Tiesa, būdavo ir vaikučių, kurie paskutinę sekundę apsigalvodavo ir čiulptuko neišmesdavo. Manau, tokiu atveju reikia gerbti mažylio nuomonę.

Iš to išaugama
Tris savo vaikus maitinau nenatūraliai, tad jie prie čiulptukų buvo įpratę. Ilgiausiai, gal iki dvejų metų, tuo mėgavosi jaunėlis Rapolas. Vieną rytą atsikėlęs jis apie čiulptuką pasakė: „Fui, smirda“, ir nuo tada nė nepažiūrėjo į tą pusę. Taigi sakyčiau, kad iš šio dalyko yra išaugama, kaip ir iš sauskelnių. Tik tas noras atsisveikinti su kūdikyste kai kuriems vaikučiams gali ateiti gana vėlai.
Iki kada galima naudoti čiulptuką? Tai labai individualu. Tie suaugusieji, kuriems atrodo, kad vaikas čiulptukui jau per didelis, verčiau tesusimąsto apie savo žalingus įpročius… Juk vaikai yra skirtingo jautrumo, o ir priežastys, dėl ko griebiamasi čiulptuko, yra skirtingos. Neretai mažieji jo nori, kai jiems trūksta dėmesio, saugumo pojūčio. Taigi, jeigu bandysite vaiką nuo čiulptuko atpratinti, reikėtų pagalvoti, kuo galite jam kompensuoti netektį. Manau, daug priklauso ir nuo tėvų – ar jie patys yra tam atsisveikinimui nusiteikę ir pasiryžę.
Na, o atsisveikinti su čiulptuku geriausia taip, kaip mes darydavome laidoje – pasitelkus draugišką susitarimą ir kūrybiškumą. Tarkim, galima čiulptuką įdėti į voką ir kam nors išsiųsti, kad pasaugotų, ar susigalvoti kitokį žaidimą. Svarbiausia, kad vaikiukui neliktų nuoskaudos. Apskritai mūsų visuomenėje vaikų ir tėvų santykiams reikia daugiau žaidybinių elementų.

Gintarė Kairytė
Straipsnis spausdintas „Mažylio“ žurnale
Nuotrauka www.flickr.com

 

Ginčų pasitaiko netgi tvirčiausiose santuokose, tačiau jų tema gali įspėti apie galimas skyrybas, nusprendė Kanzaso valstijos universiteto mokslininkai. Pasak jų, ginčai dėl pinigų – be konkurencijos pirmauja prognozuojant santykių subyrėjimą. Ne vaikai, ne seksas, ne uošviai. Tai pinigai – tiek vyrams, tiek moterims.

Atliekant tyrimą buvo naudotasi daugiau nei 4500 porų, dalyvavusių ilgalaikėje nacionalinėje apklausoje apie šeimą ir namų ūkį, pateiktais duomenimis. Tyrimas buvo publikuotas žurnale Family Relations.

Tyrėjų grupė sužymėjo porų pajamas, įsiskolinimus bei vertę darbo rinkoje. Rezultatai atskleidė, kad visai nesvarbu, kiek uždirbi ar kiek esi vertas. Ginčai dėl pinigų vyksta visuose sluoksniuose ir jie yra pavojingiausi santuokai. Po ginčų šia tema reikia daugiau laiko atsigauti nei po bet kurio kito ginčo. Poros dažnai apsisvaido šiurkštesniais žodžiais ir ginčai trunka, tad ginčai būna karštesni, intensyvesni, be to, ilgiau trunka.

Ginčais apie pinigus galima matuoti ir neseniai susituokusių žmonių būsimus santykius bei galimybes likti kartu. Net jei tai įvyko seniai (ir jie iki šiol neišsiskyrę), tačiau jei vos tapę pora jau pykosi dėl finansų, jiedu turėjo mažai šansų sukurti ir džiaugtis tvirtais santykiais. Besitęsiantys pykčiai dėl pinigų ir toliau ardo santykius, pora patiria iš jų mažiau pasitenkinimo. Net jei skyrybos dėl mažų pajamų yra neįmanomos, situacija šeimoje vis tiek toliau prastėja. Nekalbant jau apie neigiamą poveikį vaikams, padidėjęs stresas tikrai nepadeda imtis finansinio planavimo, galinčio pakeisti padėtį į geresnę pusę.
Anot tyrėjų, poroms galėtų padėti finansų planuotojai, gebantys suvaldyti klientų įtampą bei stresą pasitelkę edukaciją. Tai svarbu, nes įtampą patiriantys žmonės paprastai geba susikoncentruoti tik trumpam. Jie nepajėgia planuoti ateities. Sumažinus įtampą galima pagerinti planavimą.
Tyrimo autoriai rekomenduoja į pasiruošimo santuokai kursus įtraukti ir finansų planuotojo paskaitas, kartu peržvelgti vienas kito kredito istorijas (jas galima gauti internetu) ir nuodugniai aptarti, kaip elgtis su pinigais, jog tai būtų sąžininga abiejų asmenų atžvilgiu. Jei namų ūkyje finansai paskirstomi nesąžiningai, santykiai neteiks tokio didelio pasitenkinimo, kokį galėtų.

Nuotr. www.flickr.com

 

Ankstyvoje vaikystėje kasvakar einant miegoti skirtingu laiku susilpninami vaiko smegenų pajėgumai. Taip pat, kadangi ankstyvoji vaiko raida deda pamatus apskritai būsimai sveikatai, tai gali atsiliepti ir ateityje. Tokių išvadų priėjo Didžiosios Britanijos mokslininkai, atlikę didelės imties ilgalaikį tyrimą, publikuotą žurnale „The Journal of Epidemiology and Community Health“.
Tyrime (apėmusiame ir daugiau krypčių) dalyvavo 11 tūkstančių vaikų, gimusių 2000-2002-aisiais metais. Tyrėjai fiksavo jų šeimos dienotvarkę, miego režimą, atlikdami apklausas bei lankydamiesi namuose, kai vaikams buvo treji, penkeri ir septyneri metai. Buvo siekiama išsiaiškinti, ar ėjimo miegoti laikas bei nuoseklumas turi kokią nors įtaką vaikų protiniams sugebėjimams, sprendžiant iš skaitymo, matematikos bei erdvinio mąstymo testų rezultatų. Taip pat norėta nustatyti, ar tas poveikis yra linkęs kisti (didėti) su amžiumi ir ar tam tikri ankstyvos vaikystės tarpsniai yra svarbesni už kitus.
Paaiškėjo, kad nereguliariausiai vaikai eina miegoti trejų metų amžiaus. Sulaukę septynerių, jau pusė vaikų gulasi tuo pačiu metu.
Septynmečių mergaičių, kurios gulėsi nevienodu metu, minėtų testų rezultatai buvo prastesni, nei einančių gultis tuo pačiu metu. Tačiau ši taisyklė negalioja septynmečiams berniukams.
Tiek septynerių berniukams, tiek mergaitėms, kurie penkerių metų gulėsi nereguliariu metu, sąsajų su silpnesne smegenų veikla nenustatyta. Tačiau testų rezultatai buvo prastesni tų abiejų lyčių septynmečių, kurie trejų metų nesilaikė ėjimo gultis režimo, o tai reiškia, jog maždaug tretieji gyvenimo metai yra ypač jautrus kognityvinio vystymosi periodas.
Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad nereguliarus ėjimas miegoti gali suardyti natūralų organizmo ritmą ir sąlygoti miego sutrikimus, taip pakenkiant smegenų plastiškumui ir gebėjimui priimti bei išlaikyti informaciją.

Nuotrauka www.flickr.com

 

 

 

Šiandien ramybė yra didžiausias deficitas. Mažieji auga persisotinę įspūdžiais, o mes juos dar labiau stengiamės tais įspūdžiais apipilti – neva, toks yra rūpestingų tėvų skiriamasis ženklas. Kas pamenat paskutinį sekmadienį, kuomet visa šeima tiesiog ramiai ilsėjotės namuose?

 

 

Mes įsikraustėme į naujus namus, kur, mano nuomone, vyravo idilė: šalia miškas, aplink namą minkštas beveik miško pievutės kilimas, krūmai, lauko gėlės, medžiai ir net mėlynės su žemuogėmis. Man tai priminė tykias vaikystės vasaras pas močiutę, kur aš visada turėjau apsčiai užsiėmimų tarp gėlyčių, vabaliukų, lapelių. O mano vaikams tai pasirodė žiauriai nyku, nėra ką veikti. Abu berniukai norėjo batuto, laipynės, supynių – štai tada tai būtų super, o dabar nuobodybė…

 

Per daug veiksmo

 

Daugelis ikimokyklinio ugdymo pedagogų teigia, kad šiuolaikiniai vaikai beveik nežino, ką iš tikrųjų reiškia nuobodžiauti. Retas savaitgalis ar savaitė praeina tiesiog ramiai, o vienumoje vaikai leidžia laiką itin retai. Vaikai nuolatos yra vienos ar kitos grupės nariai, vieno ar kito įvykio dalyviai.

Darželio ar mokyklinė diena yra gan ilga, savaitgaliai irgi intensyvūs. Reikėtų pasukti galvą, norint atsiminti paskutinį sekmadienį, kai visa šeima tiesiog leido laiką namie ilsėdamasi. Paprastai tai nutinka tik tuomet, kai per savaitę nuvargę tėvai nebeatlaiko dar ir energingo savaitgalio, o juk vaiko poreikis ilsėtis, pabūti vienam, atgauti ramybę yra gerokai didesnis. Tik štai patiems vaikams taip anaiptol neatrodo – jie kaip prisukti kiškeliai vis muša būgnelį ir prašo naujų pramogų, kol visiškai pervargsta ir nulūžta. Visgi tėvams būtų pravartu realiai įvertinti mažųjų galimybes ir stengtis neperžengti ribos.

Dėl saugumo šiuolaikiniai vaikai vieni nepaliekami namie, nevažiuoja autobusu ir net neina į mokyklą, taigi retai pasilieka vienumoje su savo mintimis. Atsakingi ir rūpestingi tėvai išsijuosę organizuoja žaidimus, susitikimus, išvykas, pramogas, vežioja į būrelius jau mažuosius darželinukus. Tėvai puoselėja gan dideles viltis, jog jų vaikai taps patys gudriausi, geriausi, pirmiausi, todėl stengiasi visokeriopai lavinti gabumus. Šio nuolatinio vyksmo kontekste pamirštama, kad vaikams reikia laiko – ir ramybės – suvirškinti, apmąstyti dienos įvykius bei įspūdžius.

 

Nuobodulys – nebūtinai blogai

Vis daugiau vaikų kenčia nuo ADHD sindromo ar vadinamojo hiperaktyvumo, sunkiau išmoksta valdyti emocijas, nesugeba patys nusiraminti, atsipalaiduoti. Psichologai teigia, kad tai susiję su per daug intensyvia stimuliacija. Vaikams yra naudinga pažinti ir nuobodulį, nes būtent tuomet lavinama fantazija, kūrybiškumas, skatinamas aplinkinio pasaulio pažinimas bei tyrinėjimas. Pasaulyje nebe išskirtiniai tokie darželiai, kurių visa lauko įranga tėra vienintelė smėlio dėžė ir ant medžio pakabinta stora jūrinė virvė. Tokiuose darželiuose žaidimams bei žygiams puikiai išnaudojami gamtos teikiami resursai: vaikai karstosi po medžius, renka kankorėžius, o kartais nueina aplankyti nediduko gyvulių ūkio. Vaikai nurimsta būdami su gyvūnais, juos stebėdami.

 

Ramybės terapija

Vieną tokį darželį, esantį Osle, Norvegijoje, galima laikyti pavyzdžiu. Jo vadovė pasakoja, jog čia daug dėmesio skiriama tylai ir ramybei, naudojamos įvairios atsipalaidavimo technikos. Tai lygiai svarbu, kaip ir vaikų ugdymas. Raminančiai veikia tyla, prisilietimas, šiluma. Pavyzdžiui, vaikai yra padalinami į dvi grupes – viena grupė atsigula ir užsimerkia, o kiti vaikai švelniai glosto plaukus ir lėtai braukia pirštais per veidą, pečius, rankas visiškoje tyloje.

Kitas nusiraminimo pratimas – glaudžiai susėsti, apsikabinti ir kartu klausytis delfinų įrašo ar tylios muzikos. Visi darželyje dirbantys specialistai pripažįsta, kad apsikabinimas, nugarytės paglostymas veikia daug greičiau ir efektyviau, nei žodžiai „Nurimk!“ ar „Sėskis!”.

 

Šiluma kūnui ir sielai

Šiluma daro stebuklus. Pastebėta, kad atpalaiduoja lengvas pėdų masažas bei prie padukų pridėta šiluma, taip pat ir šilto vandens procedūros, jos labai tinka į dienos pabaigą ar prieš miegą. Po energingos veiklos ar varginančios dienos maloniai užliūliuos kvapni putų vonia. Leiskite vaikui įšilti ir lig valiai pažaisti, ilgėliau pamasažuokite galvą trinkdami. Galima ir lovytę pašildyti, pavyzdžiui, įdėti minkštą žaisliuką su karšta pūsle viduje. Gera ir efektyvu patrinti pėdutes. Delniukams ir padukams patiks lengvas masažas ar žaidimas šiltais akmenukais, taip pat pakaitintu maišeliu su druska (jį panaudosite ir užsibuvus slogai). Neverta nė kalbėti, kad taip sušildysite ir vaiko širdelę, visų neramumų šaknį.

 

Ir veikla, ir nieko neveikimas

Psichologijos profesorius V. Šneideris iš Vurcburgo universiteto Vokietijoje tyrė vaikus, turinčius koncentracijos problemų ir atkreipė ypatingą dėmesį į dėliones. Jis atrado, kad šis žaidimas ne tik padeda susikaupti, bet veikia raminančiai. Tai idealus užsiėmimas prieš miegą ar pamokų ruošą, o taip pat tinka prieš svarbų įvykį, kai vaikas jaudinasi. Be to, dėlionės atskirais vystymosi etapais sudomina beveik visus vaikus, taigi tinka bene kiekvienam. Tai gali būti individuali veikla, kai to reikia, bet tinka ir žaisti drauge – psichologai jau senokai naudoja dėliones bei piešimą, kai nori pralaužti ledus ar prisikasti iki esmės.

Neabejotinai teigiamai suveikia ir bendras nieko neveikimas: smagu kartu atsigulti ant nugaros ir kalbėtis. Galima skaičiuoti ir aptarti debesis, kartu sukurti pasaką. Tai tinka ir tuomet, kai aplink siaučia keletas ar daugiau vaikų ir tampa sunku juos suvaldyti bei išvengti emocijų perkaitimo. Ramus kalbėjimas (suaugusiojo) vaikus VISADA veikia raminančiai. Galima užduoti filosofinio pobūdžio atvirus klausimus ir drauge padiskutuoti. Iš vaikų galima tiek daug sužinoti!

 

XXX

Beje, visą vasarą mūsų berniukai laigė po krūmynus ir atrado sau daug naujų, nuostabių dalykų. Daug daugiau, nei kaip auga ir dera mėlynės su žemuogėmis, kiek laiko reikia prinokti trešnėms ir slyvutėms, kad kraujažolės stabdo kraujavimą, o nupjauto medžio rievės reiškia jo amžių. Vaikai ne tik stebėjo gamtą, bet tapo jos dalimi, būdavo užsiėmę nuo ryto iki vakaro, tačiau nenuvargdavo, nepersisotindavo nuo įspūdžių. Mums, tėvams, tai buvo atradimas, kad vaikai gali būti aktyvūs, bet ramūs. Neturėjome sugalvoti galybės veiklų ir nupirkti krūvos žaislų, nereikėjo jų nuvaryti nuo kojų, kad galų gale norėtų ilsėtis ir duotų ramybę. Jie tiesiog buvo ramesni!

 

PATARIMAI norintiems nurimti ir nuraminti

• Padovanokite vienas kitam saulutę! Paglostykite vienas kito plaukus, kaklą, pečius, nugarą, rankas – švelnutėliai lyg saulės spinduliai karštą vasaros dieną.

• Vaikams ramiau, kai žmonių mažiau. Venkite masinių susiėjimų savaitgalį po aktyvios savaitės, išeikite pasivaikščioti tik dviese, jei namuose daug bruzdesio.

• Vaikai nurimsta šalia gyvūnų. Visai nebūtina žūtbūt įsigyti augintinį, tiesiog aplankykite zoologijos sodą ar nuvežkite vaiką pajodinėti.

• Pabūkite gamtoje. Paukščių čiulbėjimas, vandens čiurlenimas ir kiti gamtos garsai veikia itin raminančiai.

• Susėskite drauge, susiglauskite, apsikabinkite. Galite pasirinkti lotoso pozą arba jaukiai įsitaisyti sofos kampe ir paliūliuoti su švelnia melodija ar gražia pasaka.

• Atpalaiduokite vaiką ramiu balsu. Atsigulkite, užsimerkite ir iš lėto vardinkite visas kūno dalis nuo galvos iki kojų pirštelių. Tegul vaikas pajunta, kaip kiekviena jų atsipalaiduoja ir gerai pailsi.

• Fizinis kontaktas suteikia saugumo ir ramybės. Susikabinkite rankomis eidami, susiglauskite atsisėdę, atsisveikindami pabučiuokite ir pasitrinkite skruostais – kuo neramesnis vaikas, tuo daugiau prisilietimų!

• Šiluma ramina ir migdo. Išmaudykite vaiką putų vonioje prieš miegą ar po aktyvios veiklos. Švelniai patrinkite pėdutes, priglauskite padukus prie šilumos šaltinio, pūskite į suglaustus delniukus. Darykite viską lėtai.

• Būkite su vaiku. Nemanykite, kad būtinai turite kažką veikti. Galite tiesiog skaityti kiekvienas savo kambaryje, tačiau svarbu, kad vaikas justų, jog esate šalia ir jis visada gali prieiti.

 

Lina Baltrukonienė

Straipsnis spausdintas „Mažylio” žurnale

Nuotrauka www.flickr.com

 

 

 

Žmonių, vaikystėje patyrusių tėvų skyrybas, kraujyje randama daugiau uždegimo rodiklių, lemiančių sveikatą ateityje. Tokių išvadų priėjo Londono universiteto naujas tyrimas, publikuotas žurnale Psychoneuroendocrinology.
Vaikų, kurių tėvų santykiai nutrūko iki jiems sulaukiant 16-os metų, nepaisant to, ar šie buvo susituokę, ar ne, sulaukus keturiasdešimt ketverių kraujyje randamas 16 proc. didesnis kiekis C reaktyvaus baltymo. Ilgesnį laiką pakilęs šis uždegimo žymuo – tai rimtas rizikos veiksnys susirgti širdies kraujagyslių ligomis ir antrojo tipo diabetu.
Šis tyrimas rėmėsi 7462 žmonių, gimusių 1958-aisiais metais ir dalyvavusių ilgalaikiame Nacionaliniame vaiko vystymosi tyrime, duomenimis.
Nors specifiniai skyrybų ir padidėjusių uždegimų ateityje sąsajų mechanizmai lieka neaiškūs, mokslininkai spėja, jog taip gali būti dėl to, kad išsiskyrus tėvams paaugliai auga materialiai prastesnėmis sąlygomis, įgyja prastesnį išsilavinimą lyginant su vaikais, augusiais su abiem tėvais. Taigi manoma, jog ne pačios skyrybos didina uždegimų riziką, o suprastėjusi socialinė padėtis.
Tyrėjai pabrėžia, jog labai svarbu remti besiskiriančias šeimas, taip siekiant sumažinti ligų riziką ateityje.

„SXC“ nuotr.