Jei leistumėte vaikui pasirinkti lėkštę salotų ar mėsainį su bulvytėmis, šis tikriausiai pasirinktų pastaruosius. Tačiau Ajovos universiteto tyrėjai nustatė, kad nuolatinis kartojimas, jog reikia valgyti daugiau vaisių ir daržovių, yra ne toks veiksmingas, kaip įtikinėjimas vizualiuoju būdu.
Norėdami tai įrodyti, marketingo srities bei informacinių technologijų specialistai diabetu sergančių vaikų (6-12 metų) stovyklos valgykloje pastatė ekraną, kuriame salotų vaizdai keitėsi pramaišiui su meniu tekstu. Stovyklautojams buvo sudarytas subalansuotas valgiaraštis, į kurį įėjo grūdai, mėsa, pieno produktai, vaisiai ir daržovės, o taip pat šalia stovėjo papildomas salotų baras, iš kurio buvo galima savarankiškai įsidėti norimą kiekį. Virtuvės darbuotojai svėrė salotas prieš ir po kiekvieno valgio. Skaitmeninis paraginimas labiausiai veikė berniukus, kurie nuo 50 iki 70 proc. noriau krovėsi salotų, agurkų, pomidorų ir morkų, ekrane matydami „skanius“ salotų vaizdus. Tai nustebino ir pradžiugino pačius tyrėjus: „Žinoma, berniukai dažniau žaidžia vaizdo žaidimus ir labiau mėgsta technologijas. Pastebėjome, jog berniukai dažniau už mergaites stabteli pažiūrėti į ekraną ir, regis, būna labiau paveikti jame matytų vaizdų“.
Šis tyrimas atspindi ir patvirtina tai, ką mokslininkai jau buvo nustatę laboratorijoje. Kai tyrimo dalyviams buvo siūloma pasirinkti tarp tam tikro maisto nuotraukos ir judančio vaizdo, dauguma žmonių iš valgiaraščio užsisakė būtent pastaruoju būdu užfiksuotus patiekalus. „Kuo vaizdas realistiškesnis ir „gyvesnis“ – kalbame apie judėjimą, spalvas, ryškumą ir tikroviškumą, tuo labiau jis stimuliuoja žmogaus reakciją. Į vaizdą ekrane reaguojama panašiai, kaip ir žiūrint į lėkštę prieš nosį. Jei esate alkanas, jūs tikriausiai pasakysite: „Noriu to, ką matau“, – teigia tyrėjai.
Naujausiomis technologijomis, pristatydamos naujus produktus, jau naudojasi kompanija „Burger King“. Ajovos universiteto mokslininkai mano, jog ši idėja puikiai pasitarnautų mokyklų bufetuose ir valgyklose bei padėtų moksleiviams pasirinkti sveikesnį maistą. Tai pratęsia idėją, jog sveikesnis maistas turėtų būti patiekiamas patraukliau bei prieinamesnėse vietose. Tyrėjai įsitikinę, jog ekranai yra nedaug atsieinanti investicija, užtat teigiami pokyčiai gali būti neįkainojami. Be to, svarbu, jog moksleiviai jausis sprendimus priimantys patys, o ne paliepti rinktis sveikesnį maistą.
Nuotrauka iš www.flickr.com
Remiantis Misūrio universiteto tyrimo išvada, vaikai, kuriems dar iki mokyklos sunkiau sekasi įvertinti, kiek objektų yra grupėje, net 2,4 karto dažniau turi sunkumų mokantis matematikos mokykloje. Tėvai galėtų padėti atžaloms šiuos įgūdžius lavinti, akcentuodami skaičius kasdienybėje.
Negebėjimas įvertinti grupės dydžio, kliudo vaikui įsisąmoninti, kaip skaičiai simbolizuoja kiekį ir kaip tie kiekiai susiję tarpusavyje. Nesuvokdami vertės, kurią simbolizuoja skaičiai, galiausiai vaikai ima atsilikti matematikoje, o tai, pasak kitų tyrimų, kartais būna susiję su patiriamais sunkumais ieškant darbo.
Norėdami patobulinti vaiko įgimtus sugebėjimus bent apytiksliai įvertinti grupės dydį, tėvai turėtų dažniau atkreipti dėmesį į skaičius ir kiekius kasdienybėje. Pavyzdžiui, po to, kai ikimokyklinukas atlieka tam tikras užduotis, paklausti, kiek gi užduočių jis atliko. Aiškinti ir rodyti pavyzdžiais, kaip daug kas pasaulyje išreiškiama skaičiais. Suvokti skaičių pasaulį padeda ir dažnas klausimas „Kiek?“
Ne taip jau retai tenka girdėti susijaudinusių mamų pasakojimus apie keistą jų mažylių pomėgį trankyti galvą. Ir ne į pagalvę ar kilimėlį, bet į kokį nors kietą ir nemalonų objektą – lovytės groteles, sieną ar grindis… Suprantama, kad kyla klausimas – ar tai normalu? Nejaugi neskauda?
Remiantis literatūros duomenimis, šis neįprastas pomėgis yra būdingas maždaug 15–20 proc. kūdikių ir tris kartus labiau paplitęs tarp berniukų nei tarp mergaičių. Šie vadinamieji stereotipiniai judesiai gali atsirasti apie 6-tą kūdikio gyvenimo mėnesį ir užtrukti iki 3-iojo jo gimtadienio. Pikas pasiekiamas 18–24 gyvenimo mėnesį. Galvos trankymo epizodai trunka nuo kelių iki keliolikos minučių, kartais net iki 1 val. Šie judesiai tėvams visada kelia nerimą, nes stebint iš šalies tai tikrai nėra labai malonus vaizdelis. Kartais tai gali būti vienas vaiko raidos sutrikimo simptomų, bet kartais tai daro ir visiškai sveiki vaikai.
Kodėl jis tai daro?
Tai ramina. Manoma, kad ritmiški galvos judesiai kai kuriems vaikams suteikia nusiraminimą, panašiai kaip pirštuko ar antklodės kraštelio čiulpimas. Vaikas, judindamas galvą, pastebi, kad tai jį ramina ir padeda užmigti.
Tai malonu! Kai kuriems vaikams galvos judinimas yra tiesiog malonus užsiėmimas. Moksliškai tai vadinama savistimuliacija siekiant malonumo arba pasitenkinimas dėl judesio. Vaikas pratinasi prie supimo jau mamos pilvelyje, vėliau patiria tą malonumą supamas ant rankų. Ūgtelėjusius vaikus ima džiuginti šokdynės, sūpynės, čiuožynės bei kiti atrakcionai, kurie jaudina vestibulinę sistemą ir suteikia malonių pojūčių.
Malšina skausmą. Nors ir atrodo neįtikėtina, bet ritmiški galvos judesiai gali padėti numalšinti skausmą, jei pvz., mažyliui dygsta dantukai ar skauda ausytę. Manoma, kad tai tiesiog nukreipia dėmesį ir padeda vaikui jaustis geriau.
Padeda išlieti pyktį. Galvos trankymas pykčio priepuolio metu (net sukeliant sau skausmą) padeda išlieti stiprias emocijas. Kadangi mažylis dar nemoka emocijų išreikšti žodžiais, jis tą gali daryti imdamasis fizinių veiksmų.
Patenkina dėmesio poreikį. Tai gali būti bandymas atkreipti tėvų dėmesį neįprastu būdu. Vaikui patinka, kai tėvai sunerimsta dėl jo elgesio, todėl, tą pastebėjęs, jis gali tęsti savo neįprastus veiksmus.
Paįvairina nuobodžią dieną. Kartais vaikas, kuris gauna mažai stimulų iš aplinkos, taip save „užima“.
Iš tiesų pagrindinė betikslių ritmiškų galvos judesių priežastis nėra žinoma. Manoma, kad šio įpročio išsivystymui gali turėti reikšmės genetiniai bei neurobiologiniai veiksniai, kurių šiandieninė medicina dar nėra pajėgi diagnozuoti.
Ar nebus tai vystymosi sutrikimas?
Kartais galvos judesiai išties gali būti tam tikrų ligų simptomas ar vystymosi sutrikimo komponentas. Neretai tai daro protiškai atsilikę ar autizmu sergantys vaikai, kartais tai gali būti Tureto (generalizuotų tikų) ar traukulinio sindromo komponentas.
Bet visais šiais atvejais, be galvos judesių, dar stebėsime ir daug kitų simptomų, patvirtinančių ligos diagnozę. Vien tik galvos judesiai, be kitų požymių, paprastai nereiškia ligos. Pvz., autizmą įtariame, jei vaikas nenori bendrauti ir nesiekia fizinio kontakto su tėvais. Apie autizmo pavojų pranašauja ir kiti simptomai, pvz.: vaikas nerodo pirštu, neseka žvilgsniu suaugusiųjų žiūrėjimo kryptimi, nežaidžia įsivaizduojamo žaidimo (normaliai besivystantis vaikas tą pradeda daryti maždaug apie 14-tą gyvenimo mėnesį).
Ką daryti tėvams?
● Skirkite daugiau dėmesio kitu metu. Jeigu jau atmetėte galimas ligas (patys ar su gydytojo pagalba), įsitikinkite, kad skiriate vaikui pakankamai dėmesio tuo metu, kai jis NEATLIEKA tų nepageidaujamų judesių. Jeigu jis tai daro, pasistenkite nekreipti dėmesio, nes tik dar labiau paskatinsite tokį elgesį. Jeigu negalite nekreipti dėmesio, bent jau nebarkite ir nebauskite vaiko, nes jis per mažas suprasti, ką daro blogai. Akivaizdus nepritarimas gali tik pabloginti situaciją.
● Vaikas, ritmiškai trankantis galvą, mėgsta ritmą. Galima pabandyti padėti vaikui patenkinti šį pomėgį kitais būdais, pvz., šokant, žygiuojant, mušant būgną ar plojant klausantis muzikos. Padeda supimas ant sūpynių. Vaikų priežiūros ekspertai rekomenduoja pastatyti vaiko kambaryje garsiai tiksintį laikrodį ar metronomą ir leisti vaikui išsidūkti per dieną, kad išsikrautų.
● Jei šis įprotis pasireiškia prieš miegą, išbandykite raminančią miego rutiną. Kartais šilta vonia, supimas ant rankų, rami muzika, pasakėlė ar dainelė prieš miegą padeda vaikui nurimti. Venkite eiti miegoti per anksti. Guldykite vaiką į lovą tuo metu, kai jis jau mieguistas, bet dar nepervargęs.
● Pagalba. Jei vaikas turi vystymosi sutrikimą ir galvos judesius atlieka taip intensyviai, kad gali save sužaloti, jam gali reikėti vartoti vaistus ir dėvėti apsauginį šalmą. Vyresniems vaikams gali prireikti psichologo pagalbos, kad padėtų rasti streso šaltinį ir būdus jam įveikti.
P.S. Na, ir paskutinis patarimas – tiesiog pasistenkite nesinervinti. Mažylis gali šiek tiek nusibrozdinti, bet labai savęs nesužalos. Jis save kontroliuoja ir žino savo skausmo slenkstį.
Išaugs. Ir gal net bus protingesnis…
Sveiki vaikai paprastai tai išauga iki 3-iojo gimtadienio. Vienoje studijoje, atliktoje su šį įprotį turinčiais vaikais, buvo stebima jų motorinė (judesių) raida. Įrodyta, kad šie mažyliai pradėjo laikyti galvą ir vaikščioti anksčiau nei jų bendraamžiai. Taigi, šis gąsdinantis elgesys gali būti ir šio to pozityvaus simptomas. Tai nereiškia, kad turime skatinti vaikus tą daryti, bet patvirtina mūsų žinias, jog kūno bei proto stimuliavimas ankstyvame amžiuje gali turėti įtakos vystymuisi.
Kaip apsisaugoti nuo traumų ir kitų nemalonumų?
Paprastai sveiki kūdikiai nesužaloja savęs. Skausmas apsaugo juos nuo ypač stiprių smūgių. Vaikai iki 3 metų amžiaus tiesiog neturi pakankamai jėgos, kad sukeltų sau galvos traumą su smegenų pažeidimu. Labiausiai nuo šio įpročio nukenčia kakta ar šoninės galvos sritys. Bet kūdikio, ypač pradedančio vaikščioti, kakta yra pritaikyta patirti mažas traumas, nes tai tiesiog neišvengiama.
Gerai patikrinkite visus vaiko lovelės varžtelius ir sraigtelius, kad nebūtų jokių išsikišimų, galinčių sužaloti. Ant vaiko lovos kojų galite uždėti gumines apsaugas, o lovos kraštus uždengti audiniu ar antklode. Tai reikalingiau tam, kad sumažintume triukšmą ir apsaugotume sienas bei grindis, nes turėjusieji (ar tebeturintys) vaiką su šiuo įpročiu žino, kokį triukšmą jis sukelia. Ypač nesmagu, jei už sienos kaimynai…
Kada kreiptis į gydytoją?
Jei pastebite nykstančius judejimo, kalbos ar kitus įgūdžius.
Jei vaikas vengia, šalinasi žmonių, nebendrauja, nemėgsta prisilietimų.
Jei fiziškai save žaloja, visą laiką jaučiasi nelaimingas.
Jei atsilieka jo raida.
Jei galvą tranko vaikas, kuriam daugiau nei 3 metai.
Jei trankymas užtrunka ilgai, o vaikas tuo metu nereaguoja į aplinką.
Jei tai vaikui yra vienintelė nusiraminimo priemonė.
Jeigu jums neramu.
Vaikų neurologė Alma Januškevičienė
Straipsnis spausdintas “Mažylio“ žurnale
Nuotrauka iš www.flickr.com
Labai daug dirbantys tėčiai gal pakenkti savo sūnų gerovei. Šios išvados priėjo Vokietijos ir Australijos mokslininkai, atlikę ilgai trukusį tyrimą ir pasirėmę 1400 australų vaikų duomenimis. Apie 19 proc. australų ir 15 proc. vokiečių tėvų, auginančių trejų-penkerių metų vaikus, dirba 55 ar daugiau valandų per savaitę. Jų sūnūs vėliau buvo labiau linkę į nusikalstamą veiklą ar agresyvų elgesį, nei mažiau dirbusių tėvų. Ilgos tėvų darbo valandos neturėjo įtakos mergaičių elgesiui. Taip pat reikšmės neturėjo ir mamų darbo valandos, nors šiuo atveju ką nors tvirtinti sunku, mat tik labai nedaug Australijos motinų dirba ilgus viršvalandžius.
Taigi ekonominės krizės metu atsiradusi tendencija daugiau dirbti turėtų kelti daugiau nerimo.
„SXC” nuotr.
Augimas didesnėje šeimoje šiek tiek apsaugo nuo galimų skyrybų suaugus, teigiama naujo Ohajo universiteto (JAV) tyrimo išvadose. Kuo daugiau brolių ar sesių, tuo geriau, mat kiekvienas (iki maždaug septinto, vėliau – nebe) sumažina šią tikimybę 2 procentais.
„Didelio skirtumo, ar augai vienas šeimoje, ar su vienu-dviem broliais/sesėmis, skyrybų atžvilgiu nėra. Tačiau palyginus vienturtį su vaiku iš didelės šeimos, skyrybų tikimybės skalėje atsiranda didelis atotrūkis,“ – teigia tyrimo bendraautorius, sociologijos profesorius D. Downey.
Tyrimas pažėrė ir siurprizų. Mokslininkai spėjo, kad būsima santuoka tampa tvirtesnė dėl to, kad bent vienas ar daugiau brolių/sesių didina asmeninių emocinių santykių patirtį. O pasirodė, kad šiuo atveju daugiau lemia tiesiog su kiekvienu laiku šeimoje palaipsniui besikeičianti šeimos dinamika. Užaugęs didelėje šeimoje vaikas turi daugiau bendravimo, derybinės patirties (ir neigiamos, ir teigiamos), kuri, suprantama, praverčia santuokoje. Be to, išmokstama žvelgti iš kito žmogaus perspektyvų, konstruktyviai spręsti problemas, jas išsakyti. Kuo daugiau brolių ir sesių, tuo daugiau galimybių šiuos įgūdžius lavinti.
Tyrėjai naudojosi Visuotinės socialinės apklausos medžiaga, išnagrinėjo 57 tūkstančius suaugusiųjų atsakymų į anketos klausimus (nuo 1972-ųjų iki 2012-ųjų metų). Teigiamas brolių ir seserų poveikis pastebėtas visoms tiriamųjų amerikiečių kartoms, taigi jie saugojo nuo skyrybų tiek prieš penkiasdešimt metų, tiek dabar.
Tyrėjai atsižvelgė ir į kitus veiksnius, galėjusius sąlygoti rezultatą. „Svarstėme, galbūt ne brolių ar seserų skaičius lemia išvadas, bet didelių ir mažų šeimų skirtumai apskritai. Galėjo būti, kad mažoje šeimoje vaikus augino vienas iš tėvų, ir tą skaudžią patirtį vaikas galėjo atsinešti į santuoką“, – teigia D. Downey. Taigi tyrėjai įvertino respondentų išsilavinimą, socioekonominį statusą, šeimos sudėtį, rasę, religiją, amžių, kai buvo sukurta santuoka, kiek vaikų joje užauginta ir kt. Tačiau jokie veiksniai neužgožė ryšio tarp brolių ir seserų santykių bei vėlesnių skyrybų.
Šiuo tyrimu taip pat stengtasi atkreipti dėmesį į nerimą keliančią šeimų mažėjimo tendenciją JAV bei kitur. Ir nors daugelis demografinius pokyčius tyrusių mokslininkų nurodo teigiamus mažesnių šeimų aspektus, šis tyrimas įrodo, jog yra ir neigiamų, kurių verta nepamiršti.
Nuotrauka iš www.flickr.com
Amerikietiškosios animacijos pradininkas, 26 „Oskarų“ ir 59 nominacijų savininkas Voltas Disnėjus (1901–1966) neabejotinai įėjo į kino istoriją kaip genialus nepriekaištingos reputacijos pasakų kūrėjas. Tačiau naujai pasirodančios jo biografijos tą storą rožinės pudros sluoksnį nuolat pravalo.
Aukščiausio rango masonas, priklausęs slapčiausiai pasaulyje iliuminatų draugijai, multimilijonierius, Rokfelerių klano dalis, įtakingiausių pasaulio valdžios žmonių artimas draugas, valdęs sunkiai suvokiamo dydžio korporaciją ir turėjęs beprotišką įtaką ištisoms kartoms. „Disnėjus – didžiausia visų laikų apgaulė“, „Kas galingesnis: Hitleris ar Disnėjus?“, „Įtakingesnis už Dievą“, – straipsniai tokiomis ir panašiomis antraštėmis seniai mirga pasaulio spaudoje.
Neketiname sujaukti jums proto daugiau nei jau padarė šis žmogus. Nesiekiame pateikti pigių sąmokslo teorijų. Suprantame, kad tikrasis šio asmens veidas veikiausiai niekada ir nebus atskleistas. Tiesiog norime pasidalyti informacija, kurią per daugybę metų surinko ir išaiškino studijuojantieji V.Disnėjaus gyvenimą. Neabejojame, kils visokių minčių.
Abipusės simpatijos
„Gerasis burtininkas“ ir „vaikų svajonių valdovas“, pasirodo, buvo patologiškas antisemitas. Per visą savo gyvenimą jis nė karto nepriėmė į darbą žydo, visuomet stengėsi išvengti bet kokio kontakto su jais. Kalbama, jog net garsųjį filmuką „Trys paršiukai“ V.Disnėjus sukūrė tarsi antisemitinį paskvilį. Tad nieko nuostabaus, jog mūsų herojus greitai rado bendrą kalbą su Hitleriu ir jo dešiniąja ranka Gebelsu. Fiureris buvo aistringas Volto kūrybos gerbėjas. Jis svajodavo, kaip Peliukas Mikis padės jam sunaikinti žydus. Dar ir šiandien Izraelyje V.Disnėjus dažnai pavadinamas antruoju Vagneriu (būtent jo muziką dievino fiureris). Iki pat JAV įstojimo į antrąjį pasaulinį karą (dėl ko aktyviai protestavo), V.Disnėjus neslėpė savo simpatijų nacistams, uoliai lankydavo jų susirinkimus. O į Vokietiją nenutrūkstamai keliavo Volto studijos filmukai, kurie ten pelnė didžiausią populiarumą. 1938 m. V.Disnėjus padėjo organizuoti filmo „Olimpija“ peržiūras JAV. Jame buvo šlovinama Berlyno olimpiada, kaip arijų dvasios ir nacizmo idėjų viršūnė.
Neseniai Hitlerio archyvuose buvo rasti spalvoti herojų iš 1937-ųjų „Disney“ filmo „Snieguolė ir septyni nykštukai“ piešiniai, ant kurių buvo „A.H.“ inicialai, ir nepasirašytas Pinokio eskizas iš 1940-ųjų „Disney“ filmuko. Seniai žinoma, kad Adolfas buvo neblogas dailininkas. O štai Volto biografai sutartinai tvirtina, jog piešėjas jis buvo ganėtinai nekoks, iš visų jam priskirtų personažų nupiešęs vos vieną… Kol kas neskelbiama, kas iš tikrųjų nupiešė tuos eskizus, kurie atgimė ekranuose.
Propagandos kūrėjas
Antrojo pasaulinio karo metais V.Disnėjus turėjo šiek tiek prislopinti savo simpatijas naciams – 1941–1945 metais studija buvo iš vyriausybės gavusi užsakymą sukurti 32 propagandiniams filmukams. Kalbama, jog V.Disnėjus ėmėsi šio užsakymo tik dėl sunkios studijos finansinės padėties.
Taigi animaciniai personažai buvo įdarbinti, kad skleistų propagandą ir informuotų amerikiečius apie jų priešus. Žinanteji V.Disnėjaus simpatijas Hitleriui teigia, jog net ir propagandiniuose filmukuose jam nepavyko to visiškai nuslėpti.
Visagalis internetas šiandien šią kūrybą leidžia pasižiūrėti visiems norintiesiems ir pasidaryti savo išvadas. Labiausiai dviprasmiškas tikriausiai bus animacinis filmas „Education for death“ („Mokymas mirčiai“). Filmo tonas labai rimtas, jame rodoma, kaip nacistinės Vokietijos vaikai auginami nekęsti ir dalyvauti kare – ir kaip vienintelis mažųjų šviesiaplaukių hansų gyvenimo tikslas yra mirti fronte.
Kitas neva šedevras – „Oskaru” 1943 m. įvertintas „Fiurerio veidas“. Čia Donaldas triūsia ginklų fabrike prie surinkimo diržo, o jį griežtai prižiūri kareiviai. Jis turi nuolat šūkčioti „Heil Hitler!“, o jo rankos sukasi vis greičiau ir greičiau, kol jis išprotėja. Tada antinas pabunda iš sapno ir pamato, kad jis guli minkštoje lovoje ir vilki Amerikos vėliavos raštais puoštą pižamą. „Vaje, kaip džiaugiuosi, kad esu Jungtinių Amerikos Valstijų pilietis!“ – sušunka Donaldas. 
Ištikimi kareiviai
Ne tik Antulis Donaldas, bet ir Peliukas Mikis, Bembis ir netgi šuo Plutas prisidėjo prie JAV karo mašinos. Jie laiku ir vietoje mokėjo amerikiečiams paaiškinti, kodėl svarbu taupyti – kad galėtų laiku susimokėti mokesčius. Jų skubiai reikia karui, tad „mokesčiai stiprina demokratiją“.
V.Disnėjaus studija 1942–1943 metais į ekranus išleido daugiau nei 62 tūkst. metrų kino juostos, penkis kartus daugiau nei taikos metu. Be to, mėgstami personažai darbavosi ne tik filmuose, bet ir komiksuose, knygose. Studijos dailininkai kūrė emblemas kariniams JAV daliniams. Naujus karinio laivyno torpedinius katerius puošė ant torpedos jojantis uodas, karingas varnas (iš „Dumbo“) tupėjo ant bombonešių, o vėžlys su šluota – ant minų tralerių.
Kai kurie V.Disnėjaus kurti filmai buvo pažymėti grafa „Ypatingai slapta“, pavyzdžiui, apie slaptus karinius ginklus ir psichologines Amerikos taktikas, kaip „Kariuomenės psichoterapija“ („Army Psycho Therapy“). Šis filmas mokė kareivius kaip nugalėti baimę.
Ryšiai su FTB
Net ir po karo V.Disnėjus aktyviai dalyvavo komisijoje, padedančioje išsiaiškinti slaptus komunistus Holivude. Savo iniciatyva skundė kolegas Federaliniam tyrimų biurui (paviešinus archyvus rasta per 500 jo skundų, kurių didžioji dalis buvo prieš kolegas žydus).
Už šią pagalbą FTB neliko skolingas. Biografai daro drąsius pastebėjimus, jog, veikiausiai, jei ne ryšiai su FTB, apie tokią savo verslo imperiją jis būtų galėjęs tik pasvajoti. V.Disnėjus užsitikrino savo projektų finansavimą iš valdžios, pastoviai gaudavo valstybinės reikšmės reklamą spaudoje ir televizijoje. Iš Volto tiesiog buvo nulipdytas amerikietiškas herojus. Kai jam pavyko išsiaiškinti, jog iš tiesų yra nesantuokinis ispanės valytojos sūnus, FTB suskubo į pagalbą ir šįkart. Rašoma, kad 1940 m. į Ispanijos miestelį Moja Karo (Mojacar) atvyko grupė šio biuro darbuotojų ir iš archyvo paėmė visus tą liudijančius dokumentus. Juk žmogaus, valdžiusio mažųjų amerikiečių protus, biografija privalėjo būti nepriekaištinga.
Slaptieji iliuminatai
Gausybė iliuminatų simbolikos V.Disnėjaus produkcijoje atsirado neatsitiktinai. Gerasis dėdulė Voltas, teigiama, buvo vienas iš jų. Šiai grupei žmonių, vienai galingiausių organizacijų mūsų planetoje, valdančiai pagrindinius piniginius srautus bei darančiai įtaką politiniuose sprendimuose, priklauso daug buvusių Amerikos vadovų, bankininkų.
V.Disnėjus artimai draugavo su Ronaldu Reiganu, karališkosiomis šeimomis, Musoliniu ir daugeliu kitų garsenybių, kurie, kaip teigiama, irgi priklausė šiai organizacijai.
Savaime suprantama, dėl iliuminatų galios visame pasaulyje slepiami ne patys geriausi (kartais net iškrypėliški) jų narių pomėgiai ir tikslai. Nugesinamos visos pedofilijos, vaikų dingimo, prievartavimų bylos. Teigiama, jog didžiausias šios slaptos organizacijos siekis yra kontroliuoti vaikų protus. O tą labai patogu daryti patraukliai ir linksmai – V.Disnėjaus kuriama animacija nuo seno kimšte prikimšta slaptų proto kontrolės simbolių, Masonų ir iliuminatų simbolikos, okultizmo ir juodosios magijos.
Apie proto kontrolės programas daug nerašysime. Ir ne dėl to, jog bijome būti apkaltinti paranoja – tema per daug plati žurnalo puslapiams. Apie labiausiai žinomas programas, vykdomas kartu su slaptosiomis tarnybomis, pavyzdžiui, „Monarch Mind Control“, norintieji galės pasiskaityti čia. Beje, panašių programų pradininkas buvo liūdnai pagarsėjęs daktaras Jozefas Mengelė…
Proto programavimo studijoms V.Disnėjus įkūrė ir savo institutą, kurį „Newsweek“ pavadino „Proto Disneilendu“.
„Disneilendų“ paslaptys
Svajonių šalis „Disneylendas“ taip pat nėra jau tokia nekalta pramogų vieta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Atsistatydinęs JAV karinio jūrų laivyno admirolas Džo Fauleris pasakoja, kaip dalyvavo statant „Disneilendą“ ir „Walt Disney World“: „Statant požeminius tunelius po „Disney World“ 1977 m. aktyviai dirbo ir Centrinės žvalgybos agentūros (CŽV) darbuotojai. Šis projektas buvo įgyvendinamas su aukščiausia slaptumo apsauga“. Panašūs slapti programavimo centrai buvo ir po ežeru Floridoje. Vėliau uždaryti ir tapo šiek tiek atviresni visuomenei.
V.Disnėjaus parkai turi sunkiai suvokiamą valdžios palaikymą ir apsaugą. Ar galite įsivaizduoti, kokiam reikia būti galingam, kad valdžia su niekuo nesitarusi sutiktų virš tavo valdomų „Disneilendų“ nustatyti neskraidymo zoną. Panašios nustatytos karinėms bazėms, Pentagonui, Baltiesiems rūmams, prezidento rezidencijai.
Kam reikalingas toks saugumas? Kas ten, po galais, vyksta?
Vienas „Disneilendo“ apsaugos vadovas yra pasakęs : „Disneilende“ negalioja net konstitucija. Mes turime savus įstatymus.“ Rollins koledžo profesorius Ričardas Foglesongas Washington Post rašė: “Tai nesuvokiamas legalus stebuklas. „Disneilendas” pats reguliuojasi, kaip naudoti žemę, turi nuosavą policiją ir gaisrinę, suteikia licencijas alkoholio gamybai ir prekybai, tiesia kelius ir geležinkelius, stato gamyklas, oro uostus ir net elektrines. Ir visa tai be vietos ar valstijų valdžios leidimo.”
Iš tikro pasaulio vaikų pramogų mekų nuosava policija, slaptos saugumo ir kitos tarnybos net neprivalo pranešti valdžiai apie parkų teritorijose atsitikusius nusikaltimus ar nelaimingus įvykius. O jų, pasak liudininkų, netrūksta… Vieni dažnesnių – paslaptingi vaikų dingimai. Taip pat parkuose naujosiomis technologijomis yra sekami visi lankytojai.
Kuo kaltinamas V.Disnėjus
JAV yra nemažai judėjimų ir organizacijų, skleidžiančių informaciją apie V.Disnėjaus veiklą ir slaptus kėslus bei skatinančių boikotuoti jo produkciją (daugiau informacijos galite rasti viename tokių puslapių).
Jei trumpai, kritikos strėlės didžiausiam pasaulio stebukladariui ir jo kompanijai dažniausiai sminga dėl:
– pedofilijos,
– keistos paramos gėjams ir lesbietėms (pati kompanija viešai teigia, jog net 40 proc. jų darbuotojų sudaro šios mažumos),
– okultizmo, juodosios magijos propagavimo,
– vaikų sąmonės programavimo,
– klaidingų vertybių diegimo,
– vaikų išnaudojimo trečiosiose šalyse (kur gaminami Disnėjaus suvenyrai ir žaislai),
– žemės grobimo skandalų,
– seksualizacijos,
– pornografijos platinimo (vaikų irgi),
– rasizmo,
– kenksmingų medžiagų savo gaminamuose suvenyruose ir maisto produktuose naudojimo.
Įsitikinkite patys: 
Dar šiek tiek druskos…
■ V.Disnėjus buvo impotentas, turėjęs daugybę psichologinių problemų. Dėl to kentėdavo jo žmona, kurią visaip žemindavo ir mušdavo. Moteris dėl to patyrė kelis persileidimus. Šeimai pavyko susilaukti tik vieno vaiko, kitą jie įsivaikino.
■ Vaikų Voltas nemylėjo, nors visuomenėje vaidino tobulą šeimos vyrą. Vaikai, pasakojama, domino jį visai kitu aspektu. Kolegos prisimena, jog Voltas buvo įsimylėjęs studijoje dirbantį gražuolį aktorių berniuką Bobby Driscoll. Jo likimas baigėsi tragiškai – septyniolikos mirė perdozavęs narkotikų.
■ Dirbti su Disnėjumi irgi nebuvo lengva. Darbe jis elgėsi kaip visiškas despotas, liepdavęs savo darbuotojams dirbti kone kiaurą parą, mokėdavęs grašius. Jis netgi niekam neleisdavo nešioti barzdos ir ūsų, nors pats nuolat jais puikavosi. Kai kartą dėl tokio vadovavimo studijoje kilo visuotinis streikas, Voltas daug nesuko galvos – atleido visus iki vieno ir priėmė naują komandą.
■ Gyvenimo gale Voltas galutinai išprotėjo. Be perstojo gerdavo, mušė žmoną ir vaikus, priekabiavo prie įvaikintos šešiolikmetės dukters ir kiauras dienas leido važinėdamasis savo Disneilende traukinuku su buteliu viskio rankose.
■ Visi jį pažinoję sutartinai tvirtina, jog gyvūnus ir traukinius jis mylėjo labiau nei žmones. Amžininkai teigia, jog jis buvo tikras beprotis, sadistas ir iškrypėlis. Tą paslėptai perteikė ir jo herojai.
Pabaigai labai norisi priminti kelis populiarius pasakymus: „Nuo genialumo iki beprotybės tik vienas žingsnis, o sūris pelėkautuose irgi atrodo patraukliai…“
Jurga Grigienė,
straipsnis spausdintas „Mažylio“ žurnale
Naujo tyrimo duomenimis, didesnė tikimybė, jog žindys ar tęs žindymą tos moterys, kurios yra ekstravertės ir mažiau nerimastingos. Jei moteris intravertė, uždara, greit pasiduodanti nerimui – toji tikimybė mažesnė. Publikuotas The Journal of Advanced Nursing žurnale, šis tyrimas atkreipia dėmesį, jog tam tikro būdo bruožų pagimdžiusioms moterims reikalinga papildoma pagalba ir žinios, padedančios joms pajusti didesnį pasitikėjimą savimi.
Maitinimas krūtimi yra svarbus tiek mamai, tiek kūdikiui: žindomiems mažyliams rečiau pasitaiko infekcijos ar alergijos, jie neturi viršsvorio, o žindžiusios mamos rečiau suserga tam tikros rūšies vėžiu. Ar mama žindys, lemia daugelis veiksnių. Seniai pastebėta, jog paramos sulaukiančios, pasitikinčios, žinančios, kaip įveikti problemas, moterys žindo ilgiau. Tad norint, jog žindančių motinų daugėtų, reikia suprasti, kas būtent suteikia joms pasitikėjimo bei paramos. Daugelis tyrimų domėjosi, kokį vaidmenį čia vaidina motinų išsilavinimas, amžius, santykiai šeimoje, tačiau ryšys tarp žindymo ir moters asmenybės tyrinėtas dar nebuvo.
Swansea universiteto (Didžioji Britanija) mokslininkai stebėjo 602 mamas su kūdikiais nuo 6 iki 12 mėn. Jos atsakė į anketą, apimančią daug klausimų apie moters asmenybę, žindymo trukmę, žindymo patirtį. Motinos, kurios nurodė esančios ekstravertės ir emociškai stabilios, žymiai noriau pradėjo žindyti ir darė tai ilgesnį laikotarpį. Nerimastingos intravertės dažniau rinkosi mišinius ar žindė trumpesnį laiką. Intravertės pažymėjo, kad drovėjosi žindyti ar ėmė maitinti dirbtiniais mišiniais, nes taip daryti siūlė kiti. Tuo tarpu nerimui greitai pasiduodančioms motinoms žindymas atrodė sudėtingas, o iš kur sulaukti pagalbos jos nežinojo, atrodė, kad niekas čia padėti negali. Šie veiksniai siejami su žindymo nutraukimu.
Taigi, ką naujo mums pateikia tyrimas? Faktą, jog kai kurioms moterims žindymas yra didesnis iššūkis, nei kitoms, netgi jei maitinti krūtimi jos iš esmės nori. Tad joms reikalinga tolesnė pagalba sprendžiant iškylančias problemas, ugdant pasitikėjimą, suteikiant informacijos, kur jos galėtų kreiptis pagalbos dėl žindymo.
Atvejų, kuomet magnetus prariję vaikai patenka į ligoninės priimamuosius, nuo 2002 iki 2011-ųjų metų padaugėjo penkis kartus! Prarijus ne vieną, o daugiau magnetukų – rimtesnės ir pasekmės, kartais prireikia net operacijų. Spartus tokio pobūdžio pediatrinių traumų daugėjimas ištirtas ir publikuotas straipsnyje, pasirodžiusiame žurnale Annals of Emergency Medicine.
„Vaikams įprasta į burnytę ar nosį kištis įvairius daiktus, bet pavojus žarnoms, tiksliau – jų sienelėms, tampa ypač rimtas, kai praryjami magnetai, dažniausiai – ne vienas. Vaikai juos paprastai randa virtuviniuose prietaisuose ar nulupa nuo prie šaldytuvo kabinamų magnetukų, taip pat neatsispyrę magnetiniams žaisliukams, tokiems, kaip magnetiniai konstruktoriai ir pan.,“ – teigia tyrėjai iš Sietlo universiteto.
Tais atvejais, kai vaikai prarijo ne vieną, o kelis magnetukus, 15,7 proc. jų pateko į ligoninę (jei vieną – tai tik 2,3 proc.). Beveik trys ketvirtadaliai (74 proc.) magnetukų buvo praryti, 21 proc. – pateko į skrandį per nosį. Beveik ketvirtadalis tėvų apibūdino juos kaip „mažyčius“ ar pasirinko kitus žodžio „mažas“ sinonimus.
Tyrėjai įspėja, jog šiuo atveju kalbama ne vien apie mažus vaikus. Nemažai magnetų patenka ir į paauglių virškinimo traktą, dažniausiai per nosį. Galbūt todėl, kad šie madingus stiprius magnetukus naudoja nosies, liežuvio ar lūpos auskarų imitacijai.
Labai svarbu apie savo skausmą šnekėti – tiek suaugusiems, tiek vaikams. O jei neišeina kalbėti – ieškoti, kas padėtų tai padaryti.
Kalbėti – tai atverti vožtuvą garui, kuris gali iš vidaus ir susprogdinti. Pasak psichologės Rositos Pipirienės, jai teko girdėti ne vieną pasakojimą, jog tėvo ar mamos netekęs vaikas nenori apie tai šnekėti, nenori eiti pas psichologą, nors akivaizdžiai nešioja savy didžiulį skausmą. Kai tokiems vaikams pasiseka prašnekti ir pravirkti, paprastai jie verkia ilgai ir be galo skausmingai. Tačiau vėliau jiems pagerėja.
Vaikų nereikia atstumti
Gedėti galima ne vien liūdnai. Yra tautų, kurios savo ilgesį išlieja dainuodamos ir plodamos. Vieni dega savo mirusiems žvakeles, kiti leidžia į orą širdelės formos balionus, treti rašo ir degina artimiesiems parašytus laiškus. Kai kurios šeimos susikuria savo ritualus, pavyzdžiui, per mirusio tėčio gimtadienį valgo karštą šokoladą ir taip jį prisimena.
Vaikai, nepaisant jų amžiaus, turėtų dalyvauti tokiuose ritualuose lygiomis teisėmis su suaugusiais. Tėvams kartais kyla pagunda apsaugoti vaiką nuo skausmo ar skausmingų prisiminimų, tačiau žiūrint iš viso gyvenimo perspektyvos, vaikams geriau būti informuotiems ir dalyvauti su mirtimi susijusiuose ritualuose, neišskiriant nė laidotuvių. Nieko žalojančio nenutiks, jei vaikas pažvelgs į mirusįjį. Naudinga mažyliui duoti užduotį – pavyzdžiui, į karstą įdėti gėlę ar nuotraukytę. Tik, žinoma, reikia duoti laiko tam pasiruošti, o vėliau – suteikti pakankamai paguodos. Nėra jokios priežasties ką nors slėpti. Jei būsite su vaiku atviri, padėsite jam natūraliai priimti mirtį ir išreikšti liūdesį. Jei vaikas to nemokės, vėliau gyvenime jam gali kilti sunkumų.
Per mažas?
Mažylis, kuriam metukai ar dveji, galbūt nelabai ir supras, kas laidotuvėse vyksta. Tačiau kai jis ūgtelės, jam taps svarbu žinoti, jog jis taip pat dalyvavo laidojant šeimos narį.
Žinoma, kartais yra praktinių priežasčių, dėl kurių tėvams sunku pasiimti vaiką į laidotuves. Pavydžiui, jie patys gali būti per daug išmušti iš vėžių, kad pasirūpintų judriu ir, tarkime, valgyti užsimanančiu mažyliu. Sunku metinuką pasiimti ir tuomet, kai reikia guosti vyresnius vaikus. Tokiu atveju reikėtų prašyti pagalbos – galbūt per laidotuves mažyliu galėtų pasirūpinti šeimos bičiuliai.
Laidotuvėse įprasta tyla ir rimtis. Mažas vaikas gali to nesuvokti, tad tėvai nerimauja, kad jis neužsimanytų padainuoti ar palakstyti tarp kėdžių. Tačiau jei laidojamas jūsų šeimos narys, jūs ir sprendžiate, kas bus laikoma mandagu, o kas – ne. Galite žmones įspėti, jog mažylis dalyvauja kaip visateisis šeimos narys. Šiek tiek vyresniems reiktų paaiškinti, kaip elgtis šarvojimo salėje ir kapinėse, papasakoti, kad per laidotuves daugelis žmonių verkia ir tai yra normalu, nes jie liūdi dėl artimojo mirties.
Tokiu sunkiu metu tėvai kartais nesusigaudo, jog ne tik mažyliui, bet ir jiems patiems svarbu išgyventi gedulą VISIEMS KARTU.
Vaikai supranta!
Vyrauja nuomonė, jog vaikai iki ketverių penkerių yra per maži suprasti, kas ta mirtis ir skausmas, be to, nepajėgia įsisąmoninti, jog mirštama visam laikui. Ne visai tiesa. Net patys mažiausieji, dar metukų neturintys kūdikiai, iš tėvų elgesio pajus įtampą. Juos bet kokiu atveju paveiks tėvų gedulas. Labai artimo žmogaus netekęs mažylis pradės vienaip ar kitaip jo ieškoti – tai bus visiškai nesunku pastebėti. Tai išties nereiškia, jog mažylis suprato mamą ar tėtį mirus, tačiau tai rodo, kad jis nenori, jog tai būtų atsitikę. Labai svarbu, kad emocinis artumas su mirusiuoju būtų išsaugotas, tačiau netgi tokiam mažam vaikui kažkas turi paaiškinti, kad mirusysis niekada nesugrįš.
Daugybė tėvų jaučiasi nejaukiai, kai prie vaikų reikia pasakyti „mirė“ ar „miręs“. Tačiau vaikus žeidžia ne tiesa, o tiesos nutylėjimas arba iškraipymas. Mirtis vaikui turi būti paaiškinama kaip negrįžtamas procesas, dėl to jokiu būdu nesakykite apie mirusį žmogų (ar gyvūną), kad jis miega, nes tada vaikas gali bijoti užmigti, gali neleisti miegoti tėvams, nuolat eiti tikrinti, ar dar kvėpuoja.
Baimė prarasti
Vaikui netekus vieno iš tėvų, greičiausiai jis ims baimintis, jog gali numirti ir kitas. Ypač mažyliui tampa neramu, jei miršta brolis, sesė ar draugas – tuomet jis ima bijoti susirgti ir numirti pats. Labai svarbu nepalikti vaiko su šiomis baimėmis vieno, tačiau aiškinti reikia paprastais žodžiais: „Juk žinai, jog taip nutinka labai retai, beveik niekad.“ Jei vaikas bijosi dėl savo ar jūsų sveikatos, galite kartu apsilankyti pas gydytoją, atlikti sveikatos tyrimus. Gydytojas, paklausęs vaiko širdies, gali pasakyti: „Tai stipriausiai plakanti širdis, kurių išklausiau šią savaitę“.
Atsakykite į vaikų klausimus apie mirtį. Dažnai vaikai tiesiog laukia žodžių, kurie garantuotų aiškumą ir saugumą. Turėkite drąsos! „Mama, o kas bus, jei ir tu mirsi?“ – klausia šešiametė. „Na, aš tikrai dar greitai nemirsiu…“ – atsako mama. „Bet kada nors mirsi?“– nepasiduoda mergaitė. „Taip, mirsiu…“. „Tai tada aš liksiu viena?“– išsigąsta vaikas. „Ne, tu gyvensi su kitais suaugusiais. O su kuo norėtum?“ – klausia mama. „Su močiute ir seneliu, gal dar su krikšto mama, ir su teta… Su daug kuo galėčiau gyventi…“ – nusiramina mergaitė.
Vaikų gedulas – kitoks
Vaikų gedulas glaudžiai susijęs su jų kasdienybe – kitaip tariant, jie gedi ten, kur yra. Tiksliau – jie negali, kaip kad suaugę, atsitolinti nuo visko, pasitraukti į save ir filosofuoti, specialiai skirti tam laiko. Todėl gedulas ištrykšta labai įvairiais būdais – vieni pyksta, kiti neužmiega naktį, treti atsisako valgyti ar ima reikalauti labai daug dėmesio.
Jei vaikas neverkia – tai dar nereiškia, kad jis negedi. Jį galbūt kamuoja daugybė jausmų: sielvartas, baimė, kaltė, neviltis, bejėgiškumas… Vaikui vienam dažnai būna per sunku išbūti su šiais jausmais, todėl labai svarbu suaugusiojo palaikymas, supratimas, pagalba ir buvimas šalia. Kuo mažiau suaugusieji stengsis mirtį ir sielvartą išstumti iš gyvenimo kasdienybės, kuo mažiau laikys tai tabu, tuo geriau vaikai susidoros su šia skaudžia patirtimi. Taigi – kaip turi elgtis suaugusieji?
– Nepalikite vaiko vieno. Labai dažnai po artimųjų mirties suaugę patys išgyvena didžiulę neviltį ir liūdesį, todėl vaikas tiesiog lieka pamirštas. Su vaiku būtina pasikalbėti, paaiškinti, kas atsitiko ir tiesiog būti kartu, neišvežti pagyventi pas senelius.
– Leiskite vaikui išlieti jausmus. Mirus artimam žmogui normalu liūdėti ir verkti, todėl neraminkite vaiko, tegul išsiverkia ir išsiliūdi. Tose šeimose, kur po artimo žmogaus mirties šeimos nariai atvirai verkia, kalba apie liūdesį ir sielvartą – vaikai greičiau išgyvena gedulą, priima netektį ir su ja susitaiko. Taigi nebėkite į kitą kambarį, jeigu pajusite, kad akyse kaupiasi ašaros – geriau paverkite kartu su vaiku.
– Kalbėkitės apie praeitį. Paskatinkite vaiką papasakoti apie praeitį, kaip jis bendravo su žmogumi, kuris dabar mirė: ką jie veikdavo kartu, ar žaisdavo, ar būdavo, kad susipykdavo, kada džiaugdavosi, kur keliaudavo, kokie juokingi nutikimai jiems kartu nutiko, ar yra koks nors dalykas, už ką vaikas norėtų atsiprašyti mirusio žmogaus, ar yra kažkas, dėl ko vaikas pyksta ir pan. Lygiai taip pat pasidalykite prisiminimais ir jūs patys.
– Pasekite pasakų, papsakokite istorijų apie mirtį. Kartu su vaiku skaitykite arba pasakokite pasakas, istorijas apie mirtį. Papasakokite apie savo vaikystę ir jaunystę – kada ir kokias jums teko patirti netektis, kaip jūs su šia patirtimi tvarkėtės, kokius jausmus jautėte, kas jums tuo metu padėjo.
– Leiskite vaikui žaisti. Neišsigąskite ir nedrauskite vaikui žaisti laidotuvių – būtent per žaidimą vaikas išgyvena sunkius jausmus, susitaiko su netektimi. Žaisdamas vaikas gali užkasti lėles ar kitus žaislus smėlio dėžėje, gali pradėti verkti ar pykti.
Patarimai gedintiesiems
● Į vaikų klausimus atsakykite konkrečiai, būkite sąžiningi. Paaiškinkite, kas nutinka žmogui mirus (galite lyginti su gamta, nukrintančiais lapais ir pan.), tačiau pridėkite, jog mūsų ryšiai su mirusiuoju išlieka visą likusį mūsų gyvenimą.
● Būtinai susiraskite pagalbininkų praktiškiems klausimams spręsti, kurie šiuo metu jums per sunkūs dėl jūsų paties gedulo. Pavyzdžiui, kas gali nuvežti vaiką į futbolo treniruotes, pasiimti jį pagrybauti miške ir pan.
● Ieškokite profesionalios pagalbos, jei jums neramu, kaip vaikas pakelia skausmą. Vaikui ir be didelių akivaizdžių problemų naudinga palankyti terapines grupes su panašaus likimo bendraamžiais.
● Vaikas, kaip ir suaugęs, jaučia poreikį fiziškai išreikšti užuojautą kenčiantiesiems. Padrąsinkite nupiešti piešinį ar iškepti pyragą draugui, kuris neteko šeimos nario.
● Nepamirškite, jog net maži vaikai stengsis padėti tėvams išverti liūdesį. Jūsų pareiga – neužkrauti to liūdesio ant mažylio pečių.
● Maži vaikai savo skausme yra priklausomi nuo tėvų. Parama jų tėvams yra taip pat parama ir vaikams.
● Šeimoje ištikus mirčiai padidėja švelnumo poreikis ir būtinybė laikytis rutinos įpročių.
Straipsnis spausdintas „Mažylio“ žurnale
„SXC“ nuotr.
Šiandien Monrealio (Kanada) universiteto mokslininkai jau gali patvirtinti: jei 29 mėnesių amžiaus vaikui leidžiama žiūrėti kasdien valanda daugiau televizoriaus, skursta jo žodynas ir prastėja matematikos įgūdžiai, mąžta susidomėjimas ugdomąja veikla (o tai susiję su gebėjimu sutelkti dėmesį), fizinis aktyvumas darželyje.
Pirmą kartą griežtai kontroliuojamas jungtinis kūdikių nuo gimimo tyrimas aptiko ir patvirtino ryšį tarp per ilgo sėdėjimo prie televizoriaus bei suprastėjusių darželinuko motorinių įgūdžių, atsiradusių psichosocialinių sunkumų, tokių kaip grupės draugų patyčios. Pasak tyrimo išvadų, tėvams būtina daugiau žinoti ir laikytis Amerikos pediatrų akademijos rekomendacijų, kiek laiko vaikui galima praleisti prie ekrano. Ši akademija siūlo patiems mažiausiems išvis neleisti žiūrėti televizoriaus, o nuo dvejų metų rekomenduoja ne daugiau dviejų valandų per dieną. Kiekviena papildoma valanda turi itin neigiamos įtakos vaiko vystymuisi.
Šis tyrimas turėjo atskleisti televizijos poveikį būtent darželinukams. Tyrimo vadovė prof. Linda Pagani teigia: „Daugelis tyrimų, skirtų vaiko pasiruošimui mokyklai vertinti, nagrinėjo, kaip ikimokyklinio ugdymo įstaigų charakteristikose jau gali būti numatomi tolesni vaiko pasiekimai gyvenime, pavyzdžiui, ilgalaikis psichosocialinis prisitaikymas visuomenėje, būsimos pajamos, akademiniai pasiekimai. Mes pasidomėjome, kas gi lemia pačias darželio charakteristikas. Dėmesį sutelkėme į mažai nagrinėtas, bet be galo svarbias pasirengimo mokyklai sritis – motorinius sugebėjimus (kurie vėliau lemia fizinį aktyvumą), skaitymo įgūdžius, tikimybę būti „užsisėstam“ (kuri vėliau lemia socialinio gyvenimo sunkumus) ir gebėjimą daryti tai, ką turėtum daryti sulaukęs instrukcijų (tai savo ruožtu siejama su dėmesio sistemomis, kurias reguliuoja smegenys)“.
Į klausimus apie prie televizijos praleistą laiką atsakė 991 mergaitės ir 1006 berniukų tėvai. Vaikai dalyvavo platesniame ilgalaikiame vaikų raidos tyrime.
Standartinis nuokrypis (deviacija) – tai įprastai naudojamas statistikos įrankis, nusakantis atsitiktinių reikšmių sklaidą apie vidurkį. Kitaip tariant, kas yra normos ribose palyginus su vidurkiu. Šiuo atveju, vienas standartinis nuokrypis nuo vidutiniškai dvejų metų vaikų kasdien prie ekrano praleidžiamo laiko (105 minutės) yra 72 minutės. Kai kurie tyrime dalyvavę vaikai nuo vidurkio nutolo netgi 2-3 kartus labiau – ir jų darželio rodikliai buvo atitinkamai prastesni.
Reikia pastebėti, jog tyrėjai skaičiavo tik laiką, praleidžiamą prie televizoriaus namuose. O kiek dar jo praleidžiama kitur – svečiuose, gydytojo laukiamajame ar auklės namuose?..