DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

• Įvairių spalvų dažai;
• Baltas popierius;
• Stiklinis buteliukas ;
• Paletė (galima panaudoti dangtelį);
• Juodas tušinukas.

DARBO EIGA:

• Ratu pilame dažus ant paletės .
• Pamirkome buteliuko dugną dažuose.
• Darome antspaudėlius. O jei darydami antspaudėlį pasuksite butelį arba tempsite jį popieriaus paviršiumi, gausite gražius spalvotus raštus.
• Padailiname juodu tušinuku: pripiešiame ragiukus, akytes, šypseną ir kojytes.

 

Štai ir gražuolis spalvotasis vikšrelis priešais Jus. Sekmės!!!

Stebuklinga kylanti mozaika – ir eksperimentas, ir piešinys!

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

• miltai;
• kepimo milteliai;
• druska;
• vanduo;
• dažai;
• kietesnio A5 formato popieriaus lapai;
• ausų krapštukai su vatos galiuku arba teptukai.

KYLANČIŲ DAŽŲ RECEPTAS:

Tikslūs sudedamųjų dalių kiekiai priklausys nuo to, kiek spalvų norėsite pagaminti ir kokio jų kiekio jums reikės. Druskos bei miltų santykis yra vienodas, vienam šaukštui miltų reikia dėti pusę šaukštelio kepimo miltelių o dažų dėkite tol, kol išgausite norimą spalvą.
Su kepimo milteliais paruoštus miltus sumaišykite su druska, pilkite truputį vandens, kol gausite pakankamai tirštą, tačiau tepamą pastą (konsistencija turėtų būti panaši kaip trintų obuolių). Į miltų, vandens ir druskos tyrę dėkite dažus. Skirtingas spalvas maišykite skirtinguose indukuose.

DARBO EIGA:

• Ant kartono teptuku ar ausų krapštuku taškuodami nusipieškite paveiksliuką (geriau, kad nebūtų smulkių detalių, nes kildami dažai gali susilieti).

• Baigus piešti, piešinuką pakaitinkite mikrobangų krosnelėje maksimaliu pajėgumu apie 10 – 30 sekundžių. Dažai išdžius ir įvyks smagus mažas stebuklas – tešla pakils ir sukurs paveikslėlį su įdomia faktūra!

 

PASTABA: Suaugusi priežiūra/pagalba atliekant darbelį – BŪTINA!

 

Ar jau esate girdėję apie Malalą – mergaitę, kuri rizikuoja savo gyvybe (į ją buvo pasikėsinta) kalbėdama apie mergaičių edukaciją? Ji yra jauniausias žmogus EVER, nominuotas Nobelio taikos premijai gauti (negavo, bet jai dar viskas prieš akis!).

Šiandien išgirdau šią dainą. Nerealu, ar ne? Matote, net jeigu turėtumėme pakankamai pinigų, kad užtikrintumėme visoms mergaitėms mokyklą, dar yra tokių valstybių, kuriose yra manoma, kad mergaitėms/moterims išsilavinimo tiesiog nereikia. Aš niekaip nesuprantu, kodėl žmonės SĄMONINGAI pasirenka atriboti pusę savo valstybės smegenų? darbo jėgos? potencialių Nobelio premijos laureatų? Juk jeigu mes uždarome moteris, mes netenkame šitiek daug (pusės!) galimybių kaip valstybė. Koks bukas turi būti, kad to nesuprastum?

Ir ypač šios mintys kyla šiandien – per mūsų Mortos Sofijos aštuntąjį gimtadienį. Ji yra be galo smalsus vaikas, kuriam įdomu viskas, kas ją supa (ir ne tik). Imti ir sąmoningai uždaryti ją prie puodų būtų tiesiog nusikaltimas žmonijai, ne tik Lietuvai. Kaip ir bet kurią mergaitę. Taip, ji kepa imbierinį namelį, bet ir stato LEGO Winter Village Cottage, apie kurį svajojo gimtadieniui. Kadangi jos amžiaus LEGO jai jau per lengvi, šįkart bando 12+. Kaip ir imbierinius sausainius, taip ir šį namą ji stato…su broliu. O gal, kaip sakant, reikėtų jai kepti, o broliui statyti?! Net nuo tokios minties bloga.

 

Man, pavyzdžiui, patinka ši iniciatyva – jos dėka bus galima lengviau įsigyti žalią ar geltoną virtuvę. Be to, nesijausti vos ne kaltai, kai prie virtuvėlės užklausia, kokio amžiaus mergaitei ieškote dovanos, o tu ieškai trejų metų sūnui. Čia kaip ir tada, kai laukėmės MS. Daug kas klausė: tai jau labai norite mergaitės, ar ne?! O mes laukėme vaiko. Kai gimė MS, vėl pasipylė, kad štai kaip mums pasisekė, kad sulaukėm ir mergaitės. Žinoma, kad pasisekė. Bet labiausiai dėl to, kad sulaukėme sveiko ir šiaip nuostabaus vaiko.

Ir dar vienas žiauriai įdomus straipsnis apie moters nuogumą ir to nuogumo galią (ar – atvirkščiai – bejėgiškumą?).

Žodžiu, tol, kol MS stato pilį po nuostabaus gimtadienio su draugais, aš negaliu liautis galvojusi apie tai, kas jos – kaip moters – laukia ateityje. Žinoma, labiausiai džiugina tai, kad jos situacija – ne Malalos. Kad ji gali drąsiai svajoti apie tai, kad užaugusi bus dantų gydytoja (nes nori, kad visų vaikų dantys būtų gražūs:)), ir niekas nebandys jos už tai nužudyti. (Aš bandau išsaugoti jos mintis, kuo ji bus užaugusi, nes vien per šiuos metus norėjo būti mokytoja, gydytoja, kuri padeda gimdyti ir štai dabar dantų gydytoja).  Kita vertus, aš manau, kad vis dar yra paprasčiau gimti vyru. Tiesiog taip manau, ir tiek. Nes manęs visai nebaugina nei karas, nei maras, nei tai, kad reikia dirbti, nei tai, kad vyrai miršta jaunesni ir pan. Ir jau dabar matau, kad yra lengviau mūsų sūnums, nei dukroms. Net ir tokioje aplinkoje, kuri yra mūsų aplinka. Bet – kaip sako vienas mano draugas, su kuriuo nuolat apie tai diskutuojame – turime gyventi su tuo, ką turime. Kita vertus, yra įdomu išsiveržti iš stereotipų. Apsiverkti iš pykčio. Keltis ir eiti. Turbūt taip yra daugiau mažiau visiems, bet – pripažinkime – moterys vien dėl savo lyties susiduria su daugiau stereotipų. Vien, kaip sakant, paskaičius Lean In kažkaip nemažai taškų ant i susidėlioja (be galo gera knyga, prarijau per naktį!).

Tad teišsipildo tavo svajonės, dukrele! V-I-S-O-S tos, kurias prisimindama didžiuosiesi savimi, nes stebuklų iš tiesų gyvenime nėra. Yra sunkus darbas, kuris kuria stebuklus. Ir žiupsnelytis sėkmės, kuris padeda kurti tai, ką mes vėliau vadiname stebuklu. Tad kaip ir iš esmės stebuklai tikrai egzistuoja – tik tiek, kad jie ne krenta iš dangaus, o mes juos patys kuriame.

O gimtadienį šį viduržiemį (ir gimk tu man taip – per patį viduržiemį!) šventė MS Yogis ledainėje.

 

Ten valgė ledų ir gėrė cukrinių gėrimų tiek, kad jau po torto merginos norėjo tik vandens:)

 

 

 

Smagiausia merginoms buvo šokiai (xbox kinect tam reikalui yra suorganizuota):

 

 

Mes visame šiame reikale buvome dvi suaugusios – aš ir mano vaikystės draugė Lina (dabar dar ir dviejų svečių mama). Abi esame tos, kurias daug kas drąsiai vadina karjeros moterimis. Kol mergaitėms mūsų nereikėjo, kalbėjome apie mūsų vaikystę, mūsų gimtadienius ir ką mes darydavome per juos. Žiedą dalindavome 🙂 Ir šokdavome. Tik, žinoma, šiek tiek kitaip. Tada sunku buvo nuspėti, ką mudvi darysime po, va, 20+ metų. Tik mes kažkaip žinojome viena: mūsų vaikai irgi kartu švęs gimtadienius, o mes abi tikrai darysime kažką tokio. Ir, žinote, yra nerealu realiai to sulaukti.

Tad – linkėdama to paties savo vaikui – linkiu visiems:

 

 

Argi ne smagu šiais išmaniųjų telefonų laikais pačiam pasigaminti paprastą, tačiau labai smagų telefoną?

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

• 2 vienkartiniai puodeliai
• 2 sąvaržėlės
• Virvė
• Adata arba yla

 

DARBO EIGA:

• Abiejų puodelių dugne praduriama skylutė.

• Pro skylutes įveriama virvė.

• Virvės galuose užmaunama po sąvaržėlę.

• Atsistojus taip, kad virvė būtų pakankamai įtempta, galima naudotis pasigamintu „telefonu“.

 

PASTABA: Tėvelių priežiūra/pagalba atliekant darbelį BŪTINA!

 

Prieš maždaug savaitę daviau interviu žurnalo „TAVO VAIKAS” žurnalistei apie tai, kada galima vaiką palikti vieną namuose. Visą straipsnį ir interviu su trijų vaikų mama psichologe psichoterapeute dr.Lina Kalinauskiene skaitykite žurnale, o aš dalinuosi savo nuomone, kurią išsakiau.

Keturių vaikų mama soc. m. dr. edukologė Austėja Landsbergienė

„Mano patirtis rodo, kad vaikas iki septynerių metų nėra toks savarankiškas ir patikimas, kad būtų saugu jį ilgesnį laiką palikti vieną. Daugelyje pasaulio valstybių įstatymais reglamentuota tvarka ikimokyklinuko nepalikti be priežiūros yra ne iš piršto laužta. Su tokio amžiaus vaiku jau galima susitarti, pasikalbėti, jis išklauso, linksi galvą, rimtai žiūri, lyg ir viską supranta, bet kai išeinate iš namų ir jis lieka vienas, didelė tikimybė, kad tai, ką jam sakėte ir ką suprato, jam tiesiog „išgaruos“ iš galvos.

Mūsų šeimoje su vaikais nuolat kalbama apie saugų elgesį, pavyzdžiui, kaip pereiti gatvę, ką daryti, jei staiga kiltų gaisras ir pan. Bet. Sūnui buvo šešeri metukai, kai bebrūžindamas degtukus padegė kilimą. Išsigandęs liepsną uždengė puodu. Laimė, visi buvme namuose: pajutau kvapą, atbėgau, atidengiau – didžiausia skylė! Greitai sureagavome, viską sutvarkėme, sėdome prie stalo kalbėtis: „ar prisimeni, ką reikėjo daryti?“ Sūnus: „Taip, prisimenu, tą ir aną…“ Jis puikiai prisiminė viską!  Tačiau netikėtomis, įtemptomis aplinkybėmis mūsų smegenys tarsi išsijungia, taisyklės ir visa kita pasimiršta, pradedame elgtis impulsyviai, neadekvačiai, paklūstame ne protui, o baimės jausmui. Kuo vaikas jaunesnis, tuo didesnė tikimybė, kad bėdai ištikus sustings kaip strutis arba pradės elgtis neadekvačiai. Be abejo, vaikas vaikui nelygu, jo reakcija priklausys nuo gebėjimo valdyti stresą, tačiau patirtis rodo, kad dauguma vaikų netikėtomis aplinkybėmis elgiasi ne taip, kaip buvo sutarta, o spontaniškai.

Pagal vaiko mąstymo raidos tyrinėtoją psichologą J.Piaget, tik sulaukę septynerių metų vaikai pereina į kitą mąstymo lygmenį, t.y., priešoperacinį mąstymą keičia konkretus operacinis mąstymas, kai vaikas jau gali vieną reiškinį su kitu susieti loginiais ryšiais, suprasti pasekmės priežastį ir pan. Taigi, ne tik gyvenimiška patirtis, bet ir moksliniai tyrimai rodo, kad vaikas iki septynerių devynerių metų amžiaus nėra labai patikimas.

Kitas pavyzdys. Draugų sūnus buvo septynerių, jau pirmokas, puikiai žinojo, kad kai tėvų nėra, į namus nieko negalima įsileisti. Buvo moksleivių atostogos, vaikas vienas. Kažkas paskambino į jo mobilųjį telefoną: „Tavo mamytė leido atvažiuoti pasiimti televizorių ir dar keletą daiktų. Ar gali paaiškinti, kaip iki tavęs atvažiuoti?“ Vaikas paaiškino, žmonės atvažiavo, išnešė visus namus. Ir nors su vaiku buvo šnekėta, kad niekam neatidarytų durų, bet pasikeitė žaidimo taisyklės – paskambino ne į duris, o telefonu, ir vaikas jas atidarė. Daugybė mokinukų Lietuvoje iš darbo grįžtančių tėvų namuose laukia vieni – juk jau dideli! Tačiau užtenka vieno vienintelio panašaus nutikimo, kad nuomonė pasikeistų.

Žinoma, sulaukę maždaug šešerių, vaikai jau yra mažiau „išplaukę“,  todėl su dauguma galima susitarti, kad pabūtų vieni, kol mama nubėgs, pavyzdžiui, į parduotuvę. Septynerių aštuonerių metų vaikai vieni galėtųpabūti valandą ar dvi, jei buvo pratinami pabūti, pažaisti vieni. Mūsų pirmagimis sulaukęs penkerių pabūdavo namuose vienas, kol su mažiuke sulakstydavau į polikliniką ir atgal, tačiau jo savarankiškumas buvo ugdomas nuo pirmųjų dienų.

Dažnai mamos sako: „aš negaliu net į tualetą nueiti – vaikas visą laiką verkia!”, “neturiu laiko net pavalgyti – jis nuolat ant rankų!”. Betgi galima neštis kūdikį kėdutėje į vonios kambarį ir praustis duše pasislėpus už užuolaidų. Kai vaikutis pradeda kniurkti, mama iškiša galvą, pakalbina ir vėl pasislepia praustis. Laiko mes turime sočiai, tiesiog dažnai renkamės lengvesnį kelią, t.y, aptupinėti vaiką nuo …iki užuot mokius jį būti savarankišką.

Jei gebėjimas pabūti vienam ugdomas nuo gimimo, pamažu „auga“ vaiko savarankiškums ir atsakomybės jausmas, taip iš lėto tėvai „augina“ ir pasitikėjimą savo vaiku.

Kita vertus, yra vaikų, kurie bijo būti vieni ir mes turime gerbti jų baimę. Juk ir suaugusiems ne visiems jauku tuščiuose namuose. Jei vaikas bijo, nepriekaištaukite (toks didelis, o bailys), nuveškite pas senelius ar draugus. Versti būti vieną yra emocinis smurtas“.

Smagu, kad refleksija apie perskaitytą knygą sulaukė stiprios reakcijos ir buvo daug skaityta. Aš pati, turiu pripažinti, iš knygos tikėjausi daugiau, nes jos šūkis – „new thinking about children” (naujas mąstymas apie vaikus) – lyg ir skatino manyti, kad perskaitysiu kažką, ko dar visiškai nebuvau girdėjusi/skaičiusi. Smagu tai, kad vis dėlto mokslo populiarinimo straipsniai ir kitos knygos daugiau arba mažiau kalba apie tuos pačius dalykus.

Taigi, kas dar naujo?

BROLIAI IR SESERYS.

Skyriaus pradžioje rašoma, kad Freudas klydo, o Šekspyras buvo teisus. Kodėl gi?

Visų pirma pradėkime nuo to, kaip yra būti vienturčiu. Iš kai kurių tyrimų net juokiausi – tikiuosi, kad jie buvo finansuojami ne iš mokesčių mokėtojų pinigų. Bet, pavyzdžiui, buvo ir rimtesnių, kurie atskleidė, kad vienturčiai – kaip, beje, ir pirmagimiai – mokosi geriau, juda šiek tiek mažiau, tačiau – didžiulei visų nuostabai – vienturčiams netrūksta socialinių gebėjimų arba, kitam tariant, jie nėra iš esmės prastesni nei tų, kurie turi brolių ir/ar seserų.

Prisiminkite – jei turėjote brolių ir/ar seserų – kaip augote jūs? Laimėje ir idilėje? Deja, dažniausiai realybė būna kita. Bent jau aš prisimenu, kad tie, kurie turėjo brolių ir/ar seserų, kartais taip susipešdavo, kad man akys vaikystėje (nes aš augau viena) ant kaktos iššokdavo pamačius. Man vis atrodė, kad tai yra siaubinga, na, negražiai elgtis su savo broliu ir/ar sese. Tiesa, sulaukiau aš ir savo sesės (būdama beveik vienuolikos), tačiau – nors buvo visko – to, kas vykdavo mano draugių šeimose, pas mus nevyko. Kaip ir minėjau, tikriausiai dėl to, kad mes daugiau augome kaip vienturtės dėl amžiaus skirtumo. Tėvai – patys būdami psichologai, psichiatrai, edukologai, pedagogai – skambina Dr.Laurie Kramer, tiriančiai brolių ir seserų santykius, vos ne verkdami ir prašo patarimo ir pagalbos – ką ir kalbėti apie kitų profesijų atstovus.

Vaikų stebėjimai parodė, kad broliai/seserys, kuriems yra nuo trejų iki septynerių metų, per vieną valandą susipyksta vidutiniškai 3.5 karto. Kai pagalvoji, kiekvieną mielą valandą broliai/seserys vidutiniškai pykstasi 10min. Dr. Hildy Ross pastebėjo, kad vidutiniškai tik vienas iš aštuonių konfliktų baigiasi kompromisu ar susitaikymu. Dažniausiai vaikai tiesiog išsiskiria, o dar vyresnėlis neretai pasityčioja ar paerzina jaunesnį.

Dr.Ganie DeHart palygino, kaip keturmečiai elgiasi su jaunesniu broliu/sese ir kaip su geriausiu draugu/-e. Net septynis kartus dažniau brolis/sesė išgirsdavo neigiamą komentarą ar būdavo jam/jai nurodinėjama, nei draugui/-ei. Dr.Samantha Punch pastebėjo tą patį. Jos nuomone, taip elgiamasi dėl to, kad žinoma, jog brolis/sesė niekur nedings. Dr.John Gottman stebėjo šeimas nuo tada, kai gimė antras vaikas, iki tol, kol pirmagimis išsikraustė iš namų. Buvo pastebėta, kad brolių/seserų santykiai per visą šį laiką kito neženkliai, t.y. jeigu ankstyvojoje vaikystėje susiformavo geri santykiai, tai tokie ir liko. Ką daryti, kad konfliktų būtų mažiau? Pasirodo, svarbiausia yra mokyti vaikus ne kaip spręsti problemas, bet kaip jų išvengti.

Matot, Froidas sakė, kad vaikai varžosi dėl tėvų dėmesio. Kai paklausė vaikų, vos 9% įvardino, kad savo tarpusavio konkurencija ir barniais jie siekia tėvų palankumo. Tuo tarpu net  80% vyresnių ir  75% jaunesnių vaikų įvardino, kad jie tiesiog nepasidalina. Mokslininkų išvada – net šeimose, kuriose vaikai gauna daug tėvų meilės ir dėmesio, vaikai gali niekada neužmegzti artimų santykių su broliais/seserimis, jei jų niekas to nemokys. Taig: mažiau dėmesio skirkite psichologijai ir daugiau dėmesio gebėjimų ugdymui. Be to, nei amžiaus skirtumas, nei lytis nėra svarbu.

Man įdomiausia buvo tai, kad vienas patikimiausių rodiklių, kaip vaikai sutars tarpusavyje, yra tai, kaip vyresnėlis sutarė su savo geriausiu draugu prieš gimstant jaunėliui: jeigu žaidžia gražiai, tai gražiai žais ir su broliu/sese. Ilgai buvo manyta, kad vaikai mokosi šeimoje vienas iš kito ir po to tų santykių modelį atkartoja, tačiau yra atvirkščiai: vaikai treniruojasi su draugais, o po to visa tai pakartoja su broliais/seserimis. Be to, geriausiai sutarė tie vaikai, kuriems gerai sekėsi žaisti įsivaizduojamuosius žaidimus.

Kodėl taip yra? Todėl, kad su tėvais nereikia stengtis – tėvus motyvuoja meilė vaikui. Su broliais/seserimis nereikia stengtis – jie yra „įkalinti” drauge. Su kitais vaikais nėra lengva, o tai priverčia lavinti savo socialinius gebėjimus. Taigi svarbiausias uždavinys tėvams – kad broliai ir seserys iš tiesų būtų draugai.

PAAUGLIAI

Dauguma tėvų nežino, kiek paaugliai jiems meluoja, nors ir įtaria, kad ne viskas, ką jie sako, yra tiesa. Visas informacijos spragas tėvai užpildo intuicija, pasitikėjimu ir baime. Dažniausiai gyvenime žvalgomės į statistiką: žinome, kad susituokę turi 57% tikimybę sulaukti 15ųjų vestuvių metinių, o abiturientai – 7% tikimybę būti priimti į Harvardą. Tad kiek meluoja paaugliai?

Dr.Linda Caldwell ir Dr. Nancy Darling nusprendė sužinoti. Pasirodo, iš 36 potencialių temų, kuriomis paaugliai nemėgsta kalbėti su tėvais, jie meluoja apie 12. Ką labiausiai slepia paaugliai? Informaciją sekso, narkotinių medžiagų vartojimo ir alkoholio vartojimo tema.  Ir – svarbiausia – jie ne tik detalių nepasakodavo. Jie net į tokius klausimus kaip: „Ar jūsų draugystė rimta?” atsakyti visiškai nenorėdavo. Bėda ta, kad meluojantys tėvams prisipažino 96% paauglių. Bėda bėdelė… Ir visai nesvarbu, ar tie vaikai buvo pirmūnai, ar jie buvo užimti ir pan. Kodėl paaugliai meluoja? Net mokslininkai manė, kad paaugliai meluoja, nes nori išvengti bausmių, o, pasirodo, jie meluoja, nes nenori, kad tėvai jais nusiviltų.

Įdomu buvo sužinoti ir tai, kad dauguma tėvų mano, kad taisyklės skatina vaikus maištauti, tačiau tyrimai parodė, kad vaikai, kurių tėvai daug leidžia, mano, kad tėvams nerūpi, o dažnai net ir tai, kad jie neatlieka savo – tėvų – pareigos.

Kada paaugliams labiausiai reikia autonomijos? Pasipriešinimas tėvų autoritetui didžiausias yra 14-15 gyvenimo metais, 11ais noras maištauti yra didesnis, nei 18ais.

Kita vertus, Dr.Lindos Caldwell tyrimas parodė, kad dažniausiai eibes krečia tie paaugliai, kurie nuobodžiauja. Kada vaika pradeda nuobodžiauti? Dažniausiai – septintoje klasėje, ir tas nuobodulys auga iki pat dvyliktos klasės. Proporcingai mažėja vidinė motyvacija (oho, kažkaip man net sunku patikėti!). Kuo labiau kontroliuojantys tėvai, tuo labiau nuobodžiaujantis vaikas. Įdomiausia tai, kad Dr.Adriana Galvan, lygindama suaugusiųjų ir vaikų smegenis, pastebėjo, kad paauglių smegenys nepatiria malonumo, kai atliekamas veiksmas yra tik truputį ar tik vidutiniškai atlyginamas. Tyrimo metu, maži vaikai patirdavo (žaidė žaidimą) daugiausiai malonumo, suaugusieji patirdavo labai racionaliai (daug gaunu – daug malonumo, mažai gaunu – mažai malonumo), o štai paaugliai nepatirdavo beveik jokio malonumo, išskyrus atvejus, kai laimėjimas būdavo didžiulis. Mokslininkė palygino tokią smegenų reakciją su žmonių, turinčių priklausomybę, reakcija: mažos narkotikų dozės neužtenka, reikia didelės. Ir dar: būdami toje didelio džiaugsmo būklėje, jie neįvertina rizikų ir nesupranta, kokios gali būti pasekmės. Įdomu ir tai, kad racionaliai paauglio smegenys gali mąstyti abstrakčiai, tačiau negali jausti abstrakčiai – tol, kol neturi gyvenimiškos patirties. Būtent tas JAUSMAS stabdo mus priimti neteisingą sprendimą.

Man pačiai įdomiausia buvo sužinoti tai, kad į ginčus tėvai reaguoja daug jautriau, nei paaugliai – kad tėvai mano, jog ginčai griauna ryšį, o paaugliai – kad jie jį stiprina.

AR GALIMA IŠMOKTI SAVIKONTROLĖS?