„Vaikystės sodas“ primaryheadmasteris, Author at „Vaikystės sodas“ | Page 33 of 235 primaryheadmasteris, Author at „Vaikystės sodas“ | Page 33 of 235
„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Dr. Austėjos priimamasis. Kaip vaikui plauti galvą?
2014 03 03

Ar noriai jūsų ikimokyklinukas plauna galvą? Mano visi keturi – kai buvo ikimokyklinukai – to nemėgo. Prisimenu, sudėtingiausia buvo su pirmagimiu (įtariu, kad daugumai šeimų yra sunkiausia su pirmagimiais) – vien dėl to, kad tėvystės patirtis yra dar trumpa, o perfekcionizmo – daug kaip niekada. Nenuostabu,kad gero savo mažyliams linkintiems tėvams pradeda atrodyti, kad viskas išbandyta, o vaikas kaip vengė galvos plovimo, taip vengia. Šios dienos įraše – kelios idėjos, kaip galima palengvinti šį procesą. Ir dar. Tai – praeina. Vieną dieną vaikas ne tik noriai išsiplaus galvą, bet net ir padarys tai pats!

 

Kiekviena nauja diena yra pilna stebuklų – net ir paprastas pienas gali tapti stebuklingais piešiniais!

EKSPERIMENTUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

  • pienas;
  • įvairių spalvų maistiniai dažai;
  • ausų krapštukai;
  • šlakelis indų ploviklio;
  • lėkštė.

 

 

DARBO EIGA:

  • Į lėkštę supilame pieną ir įpilame po šlakelį norimų spalvų maistinių dažų.

 

  • Imame ausų krapštuką, jį pamirkome į indų ploviklį ir priliečiame ten, kur įpilti dažai.

 

 

 

PASTABA: Tėvelių priežiūra/pagalba – BŪTINA!

 

Mūsų šeima turi tradiciją: kai vaikui sukanka 10, jis gali išsirinkti kelionę. Vienas. Su tėvais. Žinoma, kai tų vaikų vienas ar du, tai ta kelionė neturi tokios didžiulės vertės kaip kelionė vienam su tėvams, kai esi vienas iš keturių. Augustas pasirinko kelionę į Romą – praleidome ten 5 dienas. Vilhelmas pasirinko Jeruzalę. Kažkaip nelabai klausėm, kodėl. Pasakė, kad būtų įdomu. Kadangi tuo metu jam įdomiausia pamoka mokykloje buvo istorijos, pagalvojome, kad būtent tai ir paskatino keliauti į Jeruzalę.

Ačiū Wizzair, kurie skraidina į Tel Aviv’ą – tai tikrai sudaro galimybę daug kam išvysti šį nepaprastą miestą. Mes, teisybę pasakius, labai laukėme šio skrydžio. Kadangi žinojome, jog jis turi atsirasti 2013 rudenį, sutarėme su Vilhelmu, kad skrisime tada, kai būtent jis ir atsiras. Iškart skristi nepavyko, tad skridome paskutinę vasario savaitę, t.y, 2014ųjų metų vasario 26-kovo 2 dienomis. Vilhelmui  – jau 11 (buvo vasario 12), tad jau skrisdamas jis sakė: tiek laukiau laukiau, kad dabar net sunku patikėti, jog jau sulaukiau! Iš tiesų vaikas laukė ilgai – visus metus.

PIRMA DIENA

Nuskridome be problemų, pasiėmėme oro uoste išsinuomotą mašiną (dar oro uoste pakalbėjome apie tai, kaip XXI amžiuje viskas paprasta: bilietai internetu, mašina – internetu…) ir…išvažiavome į Jeruzalę! Manėme, kad patikra bus nuodugnesnė, nes net iš kelių draugų buvome girdėję, kad Ben Gurion oro uoste patikra – ne juokas. Tiesa, mūsų paprašė atspausdintų viešbučio rezervacijų, skrydžio bilietų, paklausė, koks kelionės tikslas. Šiaip žmonės prie langelio užtrukdavo gan ilgai – pajuokavau, kad vos ne tiek, kiek Niujorke.

Nuvažiavome į viešbutį, kurį rekomendavo Gertrūdos krišto tėtė. Nuvažiavus mūsų laukė itin malonus siurprizas – mūsų kambarį (už tą pačią kainą!) gerokai pagerino. Smagumėlis! Kambarys tikrai super. Pasirodo, tas pastatas buvo turtingo žmogaus, kuris turėjo keturias žmonas. Tai vat mūsų kambarys buvo vienos iš žmonų vasaros rezidencija. Neblogai. Kadangi buvome labai alkani, tai tik pasidėjome daiktus ir nuėjome į viešbučio barą (kuriame galima užsisakyti ir maisto) pavalgyti. Pavalgėme ir nušliaužėme į lovytes.

Einant į kambarį reikėjo eiti pro sodą. Tokį, na, stebuklingą sodą: gėlės, apelsinmedžiai, citrinmedžiai, vijokliai, čiurlenantis fontanas ir visokie išraityti suoleliai su staleliais. Man atrodė, kad atsidūrėme 1000 ir viena nakties pasakoje. Visiškai. Užmigom vos padėję galvas.

ANTRA DIENA

Penktą ryto prabudau nuo ritualinės musulmonų maldos, kurią pro garsiakalbius transliavo šalia mūsų viešbučio esanti mečetė. Turiu pasakyti, kad miegas nebeėmė. Ji tokia skaudi kažkokia, užburianti. Ir tikrai labai ypatingai skamba naktį, kai, atrodo, visa kita miega. Kadangi tai buvo mano pirmas toks potyris, tai tikrai paliko didžiulį įspūdį. Vilhelmas nė krust, tačiau G lygiai taip pat atsibudo ir sunkiai užmigo kaip ir aš.

Po pusryčių užklausėme, ar viešbutis negalėtų rekomenduoti gido. Mat mes jau Romoje su Augustu patyrėme, kad geras gidas (toks, kuris moka pasakoti istorijas ir tiesiog dega tuo miestu) yra pusė, ne, daugiau, miesto patirties stebuklo. Gavome gidą. Musulmoną. Turintį keturis vaikus, kurie mokosi tarptautinėje amerikietiškoje Jeruzalės mokykloje.

Visų pirma jis mus nuvežė ant kalno, nuo kurio matosi visa Jeruzalė. Lengvu rankos mostu parodė Alyvų kalną, kur

 

Kaip manote, ar gali vandenyje mirkęs smėlis likti sausut sausutėlis?

Darbui reikalingos priemonės:

  • paplūdimio smėlis;
  • stiklinė arba mėgintuvėlis;
  • vanduo;
  • skarda;
  • impregnantas.

 

Darbo eiga:

  • Smėlį paskleidžiame ant skardos ir nupurškiame jį impregnantu. Nupurškus, sumaišome smėlį ir purškiame dar kartą, kad pasidengtų visas smėlis.

 

  • Išdžioviname smėlį (galima trumpam džiovinti ir orkaitėje).
  • Pilame vandenį į mėgintuvėlį.

 

  • Pilame smėlį į mėgintuvėlį.

 

  • Grožimės magišku smėliu, kuris nesušlampa.

 

 

 

  • Supilame vandenį atgal. Smėlis liko visiškai sausas.

 

 

Atlikdami šį darbelį stebėsime, kaip maišosi spalvos.

REIKĖS:

  • vandens;
  • popieriaus lapo (storesnio nei spausdinimo popierius);
  • mažų indelių (puikiai tiks indeliai nuo jogurto);
  • įvairių spalvų dažų (guašo);
  • šiaudelių.

 

 

 

DARBO EIGA:

Šį darbelį geriausia atlikti dideliame inde arba ant padėkliuko, nes vanduo liesis laisvai.

  • Pirmiausia į jogurto indelį įpilame vandens (taip, kad jis būtų beveik pilnas) ir įdedame vienos spalvos dažų, įdedame šiaudelį ir juo sumaišome vandenį su dažais.
  • Padedame storesnio popieriaus lapą į didelį indą ar ant padėkliuko. Ant popieriaus padedame indelį su dažais ir šiaudeliu.

 

  • Jau galime pradėti. Vaikutis pučia į šiaudelį taip, kad kiltų burbulai ir vanduo lietųsi ant popieriaus lapo.

 

  • Kai vieną spalvą išliejame, imame kitos spalvos indelį ir vėl pučiame.

 

  • Taip maišyti galime net kelias spalvas. Su vaikučiu pažiūrime, kaip spalvos maišosi viena su kita, kokios naujos spalvos ar atspalviai atsiranda.

 

  • Sumaišius kelias spalvas, nupilame vandenį ir padedame piešinį džiūti. Sėkmės!

 

 

PASTABA: Suaugusių priežiūra/pagalba atliekant darbelį – BŪTINA!

Noriu pasidalinti tokia istorija, kurią jūs tikriausiai esate jau daug kartų girdėję – apie tai, kad galima pasiryžti ir imtis veiksmų ir pasiekti tikslą, kurį norėjote pasiekti. Mano toks tikslas buvo judėjimas. Na, nemėgstu aš sportuoti. Ir kai sakau nemėgstu, aš iš tiesų turiu omeny, kad nemėgstu. Man visada patiko frazė: „I get around as nature intended – in a car!”. Gan keista, nes vaikystėje daug sportavau: žaidžiau tenisą (taip neblogai, kad net reikėjo rinktis: muzikos mokykla ar tenisas), plaukiau, o kalnų ir vandens slidinėjimas buvo mano didžioji meilė. Kai prisimenu, nieko nėra geriau už slidinėjimą ir net nežinau, kas patiko labiau: kai traukia motorinė valtis, o tu šoki per bangas nuo tramplyno ar kai pasileidi juoda trasa nuo kalnų. Matyt, vienodai patiko.

Gimus vaikams, atradau  bėgimą. Kadangi aštuonerius metus (net daugiau) buvau arba (besi)laukianti, arba maitinanti, tai, kaip sakant, aukštumų ir nuoseklumo nepasiekiau. Smagiausia buvo pernai: tiek įsilaksčiau, kad 10km visiškai ne(be)atrodė kažkas baisaus. Bene didžiausias įvykis buvo 7km bėgimas prieš krūties vėžį (kadangi turiu artimųjų, sergančių šia liga, maniau, kad tai – labai simboliška) – buvo sunku (sunkiau, nei 12-14km be žiūrovų!), bet labai didžiavausi savimi. Kadangi nemėgstu ne tik sportuoti, bet ir šalčio bei tamsos, tai Lietuvoje bėgioti galiu tik vasarą ir dar truputį pavasarį bei rudenį.

Bet štai šiemet (pernai – aš VISADA metus skaičiuoju mokslo metais, o ne kalendoriniais metais ir, manau, taip darysiu visą gyvenimą) Kalėdoms gavau sporto klubo narystę. Kai dovaną gavau, galvojau: „O, siaube! Nuvilsiu žmogų, kuris padovanojo…”. Bet štai jau įpusėjo antras mėnuo kaip aš sportuoju. Kadangi supratau, jog vakarais nesportuosiu, nes jie tikrai yra beveik visada užimti (o ir aš dažniausiai esu per daug pavargusi; o ir mano darbo diena dažniausiai nesibaigia paguldžius vaikus), o dieną nesportuosiu, nes jau kartą (nevykusiai) bandžiau, nusprendžiau šįkart sportuoti rytais. Tiksliau, tą man pasiūlė pats Kalėdų Senelis, kuris ir padovanojo abonementą 🙂

Taigi. Keliuosi 5:40. Apsirengiu sporto rūbais. Įsispiriu į didžiulius žieminius batus. Važiuoju sportuoti. 30min sportuoju sporto salėje. 15min plaukioju baseine. 5-10min pasėdžiu garinėje pirtyje (kitos man nelabai patinka, nors ir išbandžiau tą infraraudonųjų pirtį). Apsirengiu į darbą. Važiuoju namo. Persiaunu batelius. Paimu mergaites (Gabrielius veža berniukus į mokyklą, o aš mergaites). Važiuojam: jos į KMM/Sodelį, o aš – darban.

Dar turiu vieną tokį smagų ritualą – kiekvieną rytą nusiperku vaisių kokteilį pusryčiams. Kai einu iš sporto salės į baseiną, tas sulčių baras dar nedirba, tačiau ten dažnai jau būna atėjęs darbuotojas (būna likę apie 45min). Ir ten netikėtai atlikau socialinį eksperimentą. Buvo taip, kad jie neturi tam tikrų vaisių kokteilio sudedamųjų dalių. Ir štai tais rytais, kai dirba mergina – ji tiesiog pasako, kad neturi sudedamosios dalies, ir tiek. Jeigu klausiu, ką tada rekomenduotų, tai jau du kartus pasiūlė pasižiūrėti į meniu. Kaip ir viskas teisinga, ar ne? Bet štai vaikinai (ir, beje, abu!) pasiūlė pakeisti tą sudedamąją dalį, kurios nėra, kažkuo kitu. Ir čia man kilo klausimas: kodėl būtent mergina yra ta, kuri man sako žiūrėti į meniu, o vaikinai pasiūlo išeitį, kuri tikrai yra man praskaidrinanti rytą?! O jeigu aš būčiau vyras, ar tada mergina man pasiūlytų alternatyvą, o vaikinai siūlytų žiūrėti į meniu?! Nežinau. Bet pastebėjimas velniškai įdomus ir skatinantis (susi)mąstyti. Aš esu linkusi manyti, kad – jeigu būčiau vyras – viskas būtų taip pat. Bet tada klausimas tampa dar aštresnis: kodėl vaikinai pasiūlo, o mergina – ne? Žinoma, mano tyrimas labai buitinis, o imtis – labai maža, tai tiek ten to moksliškumo (na, nė kvapo), bet šiaip daug dažniau matau moteriškosios lyties atstoves vartant akis, nei vyriškosios. Gal dėl to, kad jų tiesiog daugiau paslaugų sektoriuje?! Žiauriai įdomu būtų rasti atsakymą. Gal kada nors.

Tiesiog norėjau pasidžiaugti, kad pradėjau sportuoti. Manau, kad labiausiai tai susiję su:

a) atsirado ne tik vidinė, bet ir išorinė motyvacija;

b) jausmu, kad vis dėlto man ne keliolika metų, kai viskas dzin. Ir dar paskaičiau keletą straipsnių apie darboholikus, kurie sportuoja, tai pagalvojau, kad jau aš tai tikrai dirbu mažiau, nei jie ir tikrai galiu rasti laiko sportui;

c)

Šįkart – klausimas apie televizorių: kiek? kada? kaip? kokios naudos ir kokios grėsmės? Kadangi dabar gaunu nemažai klausimų į FB, tai noriu pasakyti, kad viską registruoju ir tikrai atsakysiu, bet prašau kantrybės, nes klausimų yra daug. Gražaus penktadienio vakaro! Mes, pavyzdžiui, turime penktadienio filmo tradiciją – žiūrime kartu ir aptariame. Net nekalbu apie tai, kad mums tai yra smagu ir jauku!

Su vaiku pradėkite kalbėti „ta“ tema, kai jis dar nekalba. Kodėl? Todėl, kad įprastumėte!

Vakar Klaipėdoje vedžiau seminarą šia tema ir nusprendžiau į tinklaraštį įdėti konspektą. Žinoma, konspektas niekad neatspindi diskusijos, klausimų-atsakymų ir pan, bet, tikiu, ši tema yra daug kam aktuali.

Tiesiog mes esame labai susikausčiusi tauta: pasakai žodį „makštis“, ir visi nežino, kur dėti akis. Taigi įvardindami dar kūdikiams kūno dalis jau žengsime pirmąjį žingsnį. 
Dabar daug diskutuojama, kada turi prasidėti lytinis švietimas. Sakyčiau, kad namuose ir ikimokykliniame amžiuje. Visų pirma, išmoksite apie „tai“ kalbėti, visų antra, vaikas supras, kad nėra temų, kurių negalima diskutuoti su tėvais. 
Kodėl šie klausimai mums tokie „baisūs“? Todėl, kad beveik visi mes užaugome apie „tai“ nekalbėdami su savo tėvais. Ar žinote, jog psichologai kalba, kad daug problemų šeimose yra būtent susiję su tuo, kad žmonės apie „tai“…nesikalba? Prisiminkite, kaip jūs sužinojote, pavyzdžiui, iš kur atsiranda vaikai? Neabejoju, kad dauguma iš draugų arba vyresniųjų sesių/brolių, o tokių, su kuriais tėvai atsisėdo ir kalbėjosi – mažuma. 
Iš tiesų reikia tik pradėti. Nebijoti ir pradėti. Čia kaip su slidinėjimu: kai pirmą kartą atsistoji ant slidžių, atrodo, žemė slysta iš po kojų, NIEKAIP gyvas nenusileisi nuo TOKIO baisaus kalno! O štai po kiek laiko ir po treniruočių prisimeni tą jausmą ir negali patikėti, jog buvai taip išsigandęs! Žmogaus kūnas – lygiai tokia pati puiki tema, kuria gali kalbėtis tėvai su savo vaikais. Ir, sakyčiau, labai įdomi tema, nes žmogaus kūnas – iš tiesų stebuklas. Todėl, manau, krikščionys gali žvelgti į tai kaip žavėjimąsi Dievo kūriniu, o netikintys – kaip Motulės Gamtos ir evoliucijos stebuklu. Bet kuriuo atveju, kūno nereikia gėdytis, reikia juo didžiuotis!
O kaip patiems nugalėti gėdą ir pralaužti ledus?- kaip ir visame vaikų auklėjime, bene svarbiausia – abiejų sutuoktinių ėjimas ta pačia kryptimi.- iš pradžių kalbėkite su partneriu: jeigu jūs raudonuojate ir Hm-site kiekvieną kartą, kai prabylate šia tema, tai vaikas ir galvos, kad tai kažkas gėdingo. Kaip ir visi vieši kalbėjimai, taip ir kalbėjimo šia tema galima išmokti. Arba pasirinkite tinkamą JUMS tokiam pokalbiui laiką: pavyzdžiui, plaunate indus ir sakote: prisimeni, kaip tu manęs tada klausei apie tą ir aną? Tai va… tada nereikės žiūrėti vaikui į akis, o jūs galėsite pamažu prisijaukinti šią temą. Be to, vaikui atrodys, kad tai – pati natūraliausia tema, nes juk neplautumėte indų, jei būtų kas nors laaaabai svarbaus! – Jeigu nežinote, ką atsakyti, taip ir pasakykite. Ir pasakykite, kad pasidomėsite ir atsakysite į klausimą. Ir, žinoma, BŪTINAI atsakykite. Dar visada yra naudinga paklausti, ką mano pats vaikas – žinosite, kur jau esate. – puikiai suprantu, kad ne visi nori sakyti „varpa“ ir „makštis“. Ir tai suprantama. Ir tai – normalu. BET. Vaikas turi žinoti ir tikruosius savo kūno dalių pavadinimus . 

1. Vaikai mąsto konkrečiai. Visos abstrakčios sąvokos jiems tiesiog…nesuprantamos. Padėti gali aiškios, gražias nuotraukas ir/arba paveikslėlius turinčios knygos. Pavyzdžiui, mes rodėme saviškiams „Mamos ir vaiko“ knygą, kai jiems buvo įdomu, kaip kūdikėlis pilve gyvena. Ypač patiko palyginimai, kad vat štai mažylis yra tokios dydžio kaip braškė, kaip arbūzas ir t.t. Žodžiu, susieti tai, kas jam nesuprantama, su tuo, kas jam aišku ir suprantama. 2. Atsakykite į konkretų klausimą. Įsiklausykite, ko vaikas iš tiesų klausia. Daugelyje knygų aptariamos komiškos situacijos, kai vaikas, tarkim, klausia, „iš kur aš?“, tėvai pradeda pasakoti apie jo pradėjimą, o jis iš tiesų norėjo žinoti, iš kokio jis miesto ir pan. Nereikia giliai įkvėpti ir vienu ypu išpyškinti galvoje šimtą kartų repetuotą tekstą. Geriau pasakykite, kad apie tai pasikalbėsite vėliau (ir, žinoma, jokiu būdu to nepamirškite!). O tada užduokite klausimus, kurie padės išsiaiškinti, ką iš tiesų nori sužinoti jūsų vaikas. Atsakydami į klausimą nesileiskite į detales. Atsakymas turi būti paprastas ir aiškus. Be to, nepasakokite ir visko nuo a iki ž. Geriausia naują informaciją (kaip ir bet kuria kita tema) pateikti mažomis porcijomis. 3. Nepamirškite, kad jūs ne tik perteikiate informaciją, bet ir požiūrį į ją. Jeigu kalbėdami su vaiku gėdijamės ir jam tai parodome, vaikas supras (nors nieko ir nepasakysime žodžiais!), kad tai – kažkas, ko reikia gėdytis. Kalbėdami su vaiku mes jam perduodame ir požiūrį į seksualumą bei moralines savo nuostatas. Pagalvokite iš anksto, ką jūs norite perduoti. Šie vaikiški pokalbiai yra pagrindas pasitikėjimui ir atvirumui kalbant apie seksą paauglystėje. O jūs juk iš tiesų norėtumėte, kad tada vaikai su klausimais eitų pas jus, o ne pas bendraamžius! 4. Kai atsakote į klausimą, paklauskite, ar vaikas viską suprato, ar nebeturi daugiau klausimų. Primenu, kad reikia kalbėti vaikui suprantama kalba ir gerbti jo norą žinoti daugiau bei užduoti klausimus. Tiesiog mąstykite taip: jeigu vaikas pradėjo šią temą, tegul jis ją ir užbaigia.
Štai keletas pavyzdžių: – Kaip vaikai gimsta? Kai jie jau pasiruošę, daktarai padeda jiems gimti. Jei nori daugiau informacijos, sakote: vaikučiai paprastai gimsta pro makštį, tačiau ji būna specialiai tam pasiruošusi, nes vaikelis pasako, kad jau ruošiasi gimti.- Kodėl tu neturi pimpalo? Todėl, kad moterų ir vyrų kūnai yra skirtingi. – Kodėl tau auga plaukai? Todėl, kad mūsų kūnas keičiasi mums augant. Ir pan.

Ko tikėtis iš tam tikro amžiaus vaiko?
1. 2-3 metų – išmokti visas kūno dalis. Kai kalbate apie lytinius organus, vadinkite juos taip, kaip jie vadinasi, o ne „pelytėmis“ ir „užpakaliukais“. Viskas gera, jei norite varpą vadinti „pimpaliuku“, bet vaikas turi žinoti ir tikrąjį pavadinimą. Įkvepiam – ir pasakom!
Tokio amžiaus vaikai mėgsta save liesti, mėgsta lakstyti nuogi. Nuogumas didele dalimi priklauso nuo to, koks jūsų šeimos požiūris į jį. Bet kuriuo atveju turite vaikui siųsti signalą, kad džiaugtis savo kūnu yra gerai, tačiau kai kas yra vieša, o kai kas – privatu. Ir kai tą pasakojate, atkreipkite dėmesį į savo kūno kalbą, toną, išraišką. Labai svarbu, kad jūsų žodžiai ir kūnas sakytų tą patį. 
2. 3-4 metų – gali paklausti, iš kur atsiranda vaikai. Šio amžiaus vaikui įdomiausia VIETA, o ne PROCESAS. Galite pasakyti, kad moterų pilve yra toks organas, kuris vadinasi gimda. Ten auga maži kūdikėliai. Be to, tokio amžiaus berniukai sako, kad ir jų pilve augs vaikutis, o mergaitės sako, kad irgi turės žmoną ☺ Šio amžiaus vaikams reikia paprastų, trumpų ir teisingų atsakymų. Jeigu turite, puikiai gali pasitarnauti paveikslėlių knygos. Šio amžiaus vaikai taip pat mėgsta liesti savo lytinius organus. Pakalbėkite apie viešą ir privatų elgesį bei apie leistiną ir neleistiną kūno lietimą (nebūtinai lytinių organų!) Vaikas turi žinoti, kad jo kūnas yra jo, ir kiti žmonės negali su juo daryti nieko, kas jam nepatinka. 
Šio amžiaus vaikas puikiai žino, koks yra tinkamas fizinis kontaktas: apkabinimas, bučinukai, plaukų kedenimas, švelnus kutenimas ir t.t. Ir jam jis – malonus. Tačiau vaikui pasakykite, kad fizinis kontaktas (lietimas) gali būti ne tik nemalonus, bet ir neleistinas. Labai svarbu, kad vaikas jums pasakytų, jei kas nors liečia jį netinkamai. 

3. 4-5 metų – Susidomi, kaip vaikai gimsta. Galite pasakyti, kad vaikučiai gimsta pro vaginą (makštį) arba daktarai prapjauna mamos pilvuką, išima kūdikėlį ir vėl susiuva. Jiems įdomu, kaip veikia mūsų kūnas, todėl nenuostabu, kad įdomu gimdymas ir visa su tuo susiję. Jeigu vaikas paklausia, ką ten perkate, kai perkate higieninius įklotus/tamponus, pats laikas pasakyti, kas tai. Ir „vaikas“ nereiškia vien tik dukra. 
4. 5-6 metų pradeda domėtis procesu. Galite pasakyti, kad mamos gimdoje buvo kiaušinėlis, kuris susijungė su tėtės ląstele, kuri vadinama spermijumi ir taip iš jų abiejų atsirado vaikutis. 5. 6-7 metų vaikui jau gali būti įdomūs lytiniai santykiai. Galite pasakyti, kad moters ir vyro kūnai – kaip dėlionės detalės. Kai makštis susijungia su varpa, tėtės spermijai plaukia makštimi ir kitais takeliais link gimdos, kur tupi kiaušinėlis. Kai jie susijungia, atsiranda vaikelis. Šių pokalbių metu jau naudokitės galimybe perduoti moralines nuostatas, kada žmonės lytiškai santykiauja. Pavyzdžiui, sakykite, kad seksas yra vienas iš būdų suaugusiems žmonėms parodyti, kad jie myli vienas kitą. Kalbėdami su vaiku nepamirškite, kad lytinis gyvenimas – iš tiesų svarbi žmogaus gyvenimo dalis. Todėl vaikų lytiniam ugdymui turi būti skiriama pakankamai dėmesio ir rūpesčio. Kuo nuoširdesni jūs būsite, tuo sveikesnis bus vaiko požiūris į lytinius santykius ir lytiškumą. 

Nuogumas matant vaikams
Tarkim, keturmetis vis dar maudosi su mama arba tėte. Arba yra kambaryje, kuriame jūs persirengiate. Ar tai nekenkia vaikui? 
Nuogumas natūraliose situacijose (maudantis, persirengiant) vaikui tikrai nekenkia – tol, kol jūs ir jūsų antra pusė gerai jaučiatės. Yra net sakoma, kad būtent toks elgesys – kai tėvai nesigėdija savo kūno – padeda vaikui formuotis sveiką požiūrį į kūną. Sveikas požiūris – tai toks, kai mes mylime savo kūną tokį, koks jis yra ir domimės jo sveikata. Todėl nenuostabu, kad žmonės, kurie myli savo kūną, labiau pasitiki savimi, yra geresnės apie save nuomonės, yra sveikesni ir neieško seksualinių partnerių vien tam, kad patenkintų nesaugumo jausmą dėl savo išvaizdos. 
Ir vis dėlto turbūt visos šeimos pasakys, kad, vaikui augant, ateina diena, kai arba vaikas, arba jie ima jaustis nebepatogiai. Dažniausiai šis privatumo poreikis atsiranda vaikui pradėjus eiti į mokyklą. 

Taigi pokalbiai šia – lytiškumo – tema turi būti procesas, prasidėjęs vaikui esant dar visai mažu. Būtent procesas, o ne paskaita, kuriai jūs pasiruošite ir „paskaitysite“ vaikui, kai jis paklaus, iš kur atsiranda vaikai arba susidomės lytiniais santykiais. Vaikams kyla klausimai, ir jie nusipelno aiškių, teisingų ir trumpų atsakymų į savo klausimus. Noriu išsklaidyti mitą, kad kalbėjimas apie seksą paskatina vaikus pradėti ankstyvus lytinius santykius. Moksliniai tyrimai rodo, kad vaikai, kurie yra apie tai kalbėję su tėvais bei turi teisingą informaciją yra būtent tie, kurie elgiasi labiausiai atsakingai. Tyrimai rodo, kad tokie vaikai vėliau pradeda lytinius santykius ir yra atsakingesni. Be to, juk jūs patys žinote, kad kalbėti su ikimokyklinuku yra daug lengviau, nei su paaugliu! Todėl „prisijaukinkite“ šią temą vaikui dar esant mažu. Nepanikuokite, jei ikimokyklinukas:

– masturbuojasi

– domisi priešingos lyties asmenų lyties organais

– žaidžia su kitais vaikais „daktarus“ (žinoma, nusirengę).

Tiesiog nežinia, koks kitų tėvų požiūris į tokį žaidimą, todėl geriausia užimti vaikus kitu žaidimu. Vėliau apie tai su vaiku pasikalbėkite apie vyrų ir moterų kūnų skirtumus. Ir dar. Jeigu vaikas domisi, iš kur atsiranda vaikai ir pan, tai svarbiausia – RAMYBĖ, NUOŠIRDUMAS, FAKTAI, PAPRASTUMAS.

O jeigu vaikas nesidomi? Ką daryti, jei jūs laukaite TŲ klausimų ir nesulaukiate? Šios srities tyrinėtojai siūlo per daug nesidžiaugti ir patiems užmegzti pokalbį šia tema. Pavyzdžiui, kai laukiasi jūsų draugė. Arba nusipirkite šia tema knygą ir skaitykite ją taip tarsi skaitytumėte bet kokią kitą knygą. Jeigu iškyla klausimai – atsakykite. Tiesiog tebūnie tai aktyvi jūsų gyvenimo dalis. Tiesiog mokslininkai pastebi, kad paauglystė šiais laikais prasideda…net aštuonerių. Be to, svarbu, kad vaikai teisingą informaciją turėtų prieš pradėdami bręsti ir prieš pradedant kisti jų kūnams.

Ar galite papasakoti per daug? O gal išgąsdinsite ir sugėdinsite vaiką? Knygoje „Speaking of sex“ (Meg Hickley) sakoma, kad tol, kol jūsų kalba yra moksliška (žinoma, vaikui suprantamais žodžiais ir orientuota), tol tikrai gali būti įsitikinę, kad žalos nepadarysite. Kalbėdami apie lytiškumą su vaiku, siunčiate jam signalą, kad apie TAI kalbėti su tėvais yra NIEKO TOKIO, kad JIE kontroliuoja savo kūną, kad mūsų kūnas yra stebuklas. Nebijokite. Vaikai, kurie drąsiai kalba apie savo kūną dabar, bus atviresni paauglystėje. O juk jūs norite, kad vaikas turėtų teisingą informaciją ir klausimus, kurie kyla, užduotų jums, o ne kiemo draugams. Nepamirškite, kad per tuos nuoširdžius pokalbius jūs perduosite ir savo moralines nuostatas, vertybes ir įsitikinimus, tad kuo anksčiau ir natūraliau pradėsite šiuos nuoširdžius pokalbius, tuo, manau, visiems bus geriau.

Argi nesmagu kartais pasipuošti?

 

DARBELIUI  REIKALINGOS PRIEMONĖS:

  • ritinėliai (polisteroliniai, paraloniniai arba tualetinio popieriaus ritinėliai);
  • šiaudas;
  • žirklės.

DARBO EIGA:

  • Žiedeliais sukarpyti ritinėlius.

  • Sukarpytus žiedelius suverti ant šiaudo.

  • Suvertus žiedelius surišti.

  • Štai ir „riestainėlių“ karoliai!

 

PASTABA: Tėvelių priežiūra ir pagalba kerpant – BŪTINA!

Šiandien pasakoju apie tai, kokias knygeles yra geriausia skaityti ikimokyklinio amžiaus vaikams bei kaip jas skaityti, kad vaikams būtų įdomu. P.S. Noriu pasidžiaugti, kad šią savaitę gavau labai gražų mamos Kristinos laišką, kuris dar labiau įkvėpė: „Dabar žiūriu tuos super video. Tiesiog jaučiu, kad privalau pasakyti AČIŪ. Super idėja. Pagarba. Tai man kaip lietuviškas TED 🙂 Valio. Sėkmės.” Ačiū, Kristina, ir, tikiuosi, šie video yra naudingi tiems, kurie ieško atsakymų. Gražaus penktadienio vakaro!