Šiuo metu Graikijoje, Kretoje vyksta viena didžiausių Europoje mokslinių konferencijų, kur susirinkę visi, kuriems rūpi ikimokyklinis ugdymas. Asociacija, kuri organizuoja, vadinasi EECERA (European Early Childhood Education Research Association). Turiu pasakyti, kad vieta pasirinkta netinkama – tenka kovoti su savimi, nes viešbučio poilsiautojai, persimetę rankšluosčius per petį ir dėvintys maudymosi kostiumėlius, traukia prie jūros, o aš traukiu į priešingą pusę – langų neturinčias konferencijų sales iš kurių – tarsi kurmis iš urvo – išlendu jau leidžiantis saulei.

Kaip atsispirti tokiam grožiui?

Pranešėjų čia – devynios galybės, tačiau aš esu pasirinkusi pranešimus, kur kalbama apie vadovavimą ir pedagogų ruošimą. Šiandien daug kalbėta apie pedagogų mentorystę, tad kai kuriomis įžvalgomis ir mintimis norėčiau pasidalinti.

Ką aš esu pastebėjusi? Kadangi tenka samdyti nemažai pedagogų, pastebėjau, kad Lietuvoje turime dvilypę problemą: vos baigę universitetą gali papasakoti apie įvairias ugdymo filosofijas, tačiau juos apima siaubas, jei apsiverkia vaikas ar kai pirmą kartą pykteli tėvai; tuo tarpu patyrę pedagogai pasakoja apie tokius savo naudojamus metodus, kad kartais norisi ausis užsikimšti arba nutraukti vidury pokalbio. Žinoma, aš šiek tiek sutirštinu spalvas – nėra visi tokie, tačiau, reikia pripažinti, tokių yra daug.  PER daug.

Niekaip nesuprantu, kaip galima ketverius metus mokytis ir po jų įėjus į klasę sustingti neįsivaizduojant, nuo ko pradėti? Viena vertus, negali kaltinti tų jaunų žmonių – tų kelių mėnesių praktikos tikrai neužtenka, kad suprastum, nuo ko reikia pradėti. Kita vertus, gal reikėtų kažką keisti?

Profesinis naujų pedagogų tobulėjimas

Visų pirma, reikia pradėti žvelgti rimtai į pedagogų profesinį tobulėjimą. Lietuvoje vos ne visi pranešėjai, kuriems yra tekę vesti seminarus pedagogams, įvardina ,kad susidaro įspūdis, jog daug pedagogų į mokymus atvyksta tik dėl pažymėjimo, kad juose dalyvavo. Prisimenu, man viena pedagogė yra pasakiusi, kad ji jau 40 metų dirba darželyje, ir aš jos tikrai nieko nebeišmokysiu – tad ji važiuoja į Akropolį ir atvažiuos tik tada, kai dalins pažymėjimus.  Taip pat esu padariusi ir vieną eksperimentą: į vieną to paties pavadinimo seminarą važiavau BE pažymėjimų (ir pasakiau, kad jų nebus), o į kitą – SU pažymėjimais. Spėkite, į kurį seminarą susirinko daugiau pedagogų? Ir dar spėkite, į kurį susirinko daugiau tokių pedagogų, kuriems buvo įdomu vesti seminarą? Nebijokime įvardinti – nemažai pedagogų tobulėja dėl popieriaus, o ne dėl savęs.

Mokslinėje literatūroje vis dažniau įvardinama, kad geriausias pedagogų tobulėjimas – profesiniai susirinkimai. Ką reiškia profesiniai susirinkimai? Tai yra tokie susirinkimai, per kuriuos kalbama ne apie ūkį, o apie ugdymą. Pavyzdžiui, visi pedagogai prieš susirinkimą perskaito straipsnį, apie kurį diskutuoja, kurį analizuoja, aptaria, ką galima būtų taikyti ugdymo įstaigoje ir pan. Šiandien viena profesorė airė pasakojo, kad Airijoje ne visi pedagogai džiaugiasi tokiais susirinkimais, mat už juos nėra mokama – į juos reikia žvelgti plačiau, kaip į savęs tobulinimą, o ne visiems tai yra priimtina. Nenuostabu. Vieno pokalbio su kandidate į mokytojos poziciją metu paklausiau, ar žmogus yra pasiruošęs mokytis. Mergina, žvelgdama į mane nustebusiu žvilgsniu, atsakė klausimu į klausimą: “Kodėl turėčiau mokytis? Juk tik ką baigiau universitetą!”

Danų filosofas Kierkegaard’as yra sakęs dar  1859 metais – pasitik mokinį ten, kur jis yra ir pradėk nuo ten. Pedagogas didele dalimi yra it amatininkas: jam reikia stebėti meistrą, pabūti pameistriu, kad pats galėtų dirbti savarankiškai, nes dauguma gebėjimų, būtinų pedagogui, yra įgyjami jau dirbant. Ką daryti, kai nėra pakankamai tinkamų stebėti/mokytis iš pedagogų? Vienintelis būdas – paruošti ir išmentoriauti tuos, kurie vėliau patys galės būti tais meistrais, kurie priims pameistrius.

Profesinis patyrusių pedagogų tobulėjimas

Jaunas, nepatyręs pedagogas gali susitaikyti su mintimi, kad jam reikia mentoriaus. Ką daryti su jau patyrusiais? Prisimenu, vienai – už save vyresnei – pedagogei pasakiau, kad iš tiesų ji neintegruoja dalykų – jai tik taip atrodo. Ji pažiūrėjo į mane ir it kirviu nukirto: “Integruoju”.

Dvi pedagogės iš Airijos šiandien kalbėjo būtent apie tai: kaip joms buvo sunku susitaikyti, kad kažkas – ypač, jei tai yra jaunesnis ir mažiau metų klasėje praleidęs žmogus – joms “aiškina”. Jos pasakojo, kaip, skaitydamos naują ugdymo programą, galvojo, kad viską daro teisingai ir tik atėjus mentorei suprato, kad toli gražu ne. Kadangi mentorė jas filmavo ir po to filmuotą medžiagą drauge analizavo, pedagogės negalėjo pasakyti, kad aš taip nedariau ir pan. Ko išmoko? Pamatyti save iš šono. Lyginti save su savimi, sekti savo profesinį augimą.

Po dvejų metų reguliarių mentorės apsilankymų jos teigia, kad prireikė maždaug pusės metų, kol suprato, kad mentorė – ne priešas, o žmogus, norintis padėti. Tada, anot jų, prasidėjo tikrasis profesinis tobulėjimas.

Viena vertus, nesunku suprasti, kaip jautėsi pedagogai – manau, kad dauguma mūsų jautriai reaguotumėme, jei kažkas ateitų ir pradėtų stebėti bei komentuoti kiekvieną mūsų profesinį žingsnį. Kita vertus, šių pedagogų komentarai byloja, koks gyvybiškai svarbus yra mentoriaus vaidmuo, kai kalbame apie ikimokyklinio ugdymo kokybę.

Mentorystė ir ikimokyklinio ugdymo kokybė

Šiandien Lietuvoje – nebijokime to pasakyti – ugdymo kokybės netikrina niekas. Ikimokyklinio ugdymo įstaigas griežtai tikrina Maisto ir veterinarijos tarnyba, Visuomenės sveikatos centras, tačiau svarbiausia ikimokyklinio ugdymo įstaigos funkcija – ikimokyklinis ugdymas – yra iš esmės palikta likimo valiai.

Kaip teigė viena pagrindinių pranešėjų šiandien, Dr.Michelle Neuman, jau šešerių metų akivaizdžiai skiriasi tie vaikai, kurie buvo ugdyti ir tie, kurie nebuvo ugdyti. Ji minėjo gražią metaforą, kad turime statyti tiltus ir visos institucijos, kurioms rūpi vaiko gerovė, privalo bendradarbiauti. Ji pasakojo apie vasaros meto darželius jurtose ir apie tai, kaip atokiuose rajonuose tėvams yra transliuojamos ugdomosios radijo laidos – jeigu vaikas neateina į darželį, reikia ieškoti kūrybinių būdų (ir dažnai tai gali būti tikrai nedaug kainuojantys būdai), kaip nueiti pas jį.

Vienas svarbiausių uždavinių – mentorių, galinčių padėti dirbantiems su ikimokyklinio amžiaus vaikais, paruošimas ir atranka. Norvegų mokslininkai įvardino, kad reikia mažiausiai  3-4 mėnesių mentorystės, kad pedagogas pasijustų saugus klasėje. Jų duomenimis, pedagogas pradeda tvirtai jaustis klasėje po maždaug vienerių profesinio darbo metų, tačiau profesinių refleksijų reikia nuolat, kad jis tobulėtų. Koks turi būti mentorius, kurio dėka pradedantis pedagogas pasijaučia saugus, o patyręs yra motyvuojamas tobulėti?

Profesionali pedagogų mentorystė XXI amžiuje

Airijoje, kur buvo įgyvendinatas trejų metų mentorystės projektas, buvo prieita išvados, kad svarbiausia – mentoriaus ir pedagogo ryšys. Atsiradus ryšiui, pradedama kalbėti apie labai paprastus, kasdieninius dalykus: ugdymo programą ir jos analizę, planavimą, tinkamos vaikui aplinkos sukūrimą, stebimas pedagogo darbas, drauge reflektuojama. Tik pakartojus bazinius dalykus – nes buvo pastebėta, kad ir čia buvo nemažai spragų – prasidėdavo tikrasis profesinis tobulėjimas, kurio metu buvo pradedama diskutuoti apie filosofinius dalykus, mokslinius tyrimus, naujausius atradimus. Rimčiausios diskusijos, kurias inicijuodavo patys pedagogai, prasidėjo trečiaisiais mentorystės metais.

Galima pagalvoti, kad mentorius – dar vienas etatas, tačiau iš tiesų – bent jau Airijoje – mentoriai eidavo pas pedagogą kartą per mėnesį maždaug trims valandoms. Žodžiu, turint pakankamai mentorių, galima taip organizuoti ugdymo(si) procesą, kad mentoriai – patys dirbdami klasėse – sugebėtų aplankyti ir kitus pedagogus, kuriems reikia mentoriaus pagalbos. Profesorė iš Norvegijos pasidalino, kad Norvegijoje šis procesas vyksta niekam už jį nemokant, tačiau kuo toliau, tuo daugiau pedagogų įsitraukia ir, matydami rezultatus, vis labiau džiaugiasi mentorystės procesais.

Patys mentoriai pastebėjo, kad kartais pedagogams reikia tiesiog palaikymo: pasidalinti savo pedagoginio darbo pradžios istorijomis, stiprinti naujų ir jaunų pedagogų pasitikėjimą savimi, mokyti reflektuoti, nereaguoti į pastabas asmeniškai. Mentoriai turi skatinti pedagogus pasitemti, tačiau nekritikuoti per daug. Svarbiausia – suteikti grįžtamąjį ryšį ir padėti rasti atsakymus į kylančius klausimus.

Mentoriams taip pat itin svarbu yra bendradarbiauti tarpusavyje, nes kartais – kaip ir visuose darbuose su žmonėmis – mentorystė išvargina, atrodo, leki it voverė tame vietoje besisukančiame rate. Be to, jeigu pedagogams reikia profesinių susitikimų, tai mentoriams – dar labiau, nes, pasirodo, būtent mentorių tinklas yra gyvybiškai svarbus kokybiškam jų darbui užtikrinti. Ir dar. Tai, kad žmogus fantastiškai dirba su vaikais, visiškai nereiškia, kad jis fantastiškai dirbs ir su suaugusiais. Tad kartais tenka labai geram pedagogui, kuris, atrodo, būtų nuostabus mentorius, pasakyti, kad vis dėlto jis mentoriumi būti negali ARBA turi mokytis dirbti ir su suaugusiais.

Tad ar reikia pedagoginio išsilavinimo?

Natūraliai kyla klausimas: jeigu daugiausiai išmokstama jau pradėjus dirbti, jeigu įgyvendinamos mentorystės programos – ar reikia specialaus pedagoginio išsilavinimo?! Atsakymas į šį klausimą yra – tikrai reikia! Išsilavinimą turintys dirba profesionaliau, drąsiau naudoja įvairius metodus, jų pedagoginės improvizacijos yra kokybiškesnės. Vien teorijos pedagoginiame darbe neužtenka: gali parašyti puikų planą, bet negebėti jo kokybiškai įgyvendinti. Kokybiškus planus reikia paversti kokybiška praktika. Tam, kad galėtų paaiškinti savo sprendimus ir jų priežastis tėvams bei kolegoms, pedagogui reikia išmanyti ir teoriją, ir praktiką.

Žinoma, šis tyrimas buvo atliktas Skandinavijoje, kur, pavyzdžiui, Norvegijoje apie 35% pedagogų turi ikimokyklinio ugdymo pedagogo kvalifikaciją, o likusieji – ne. Atstovė iš Naujosios Zelandijos pasidalino, kad pas juos ikimokyklinio ugdymo įstaigoje bent 80% darbuotojų privalo būti įgiję ikimokyklinio ugdymo pedagogo kvalifikaciją, tačiau išsikalbėjus vis dėlto prieita išvados, kad svarbiausia – požiūris į darbą bei motyvacija tobulėti. Patys norvegai pabrėžė, kad dažniausiai atsitinka taip, kad buvęs iniciatyvus, idėjų kupinas studentas, patekęs į sustabarėjusią įstaigą, greitai ir pats sustabarėja. Tam, kad nesustabarėtų, reikia mentorių, kurie palaikytų norą inicijuoti kaitą. Taip, vienas kitą palaikydami, XXI amžiaus pedagogai užtikrins, kad ugdymo įstaigose būtų teikiama ne tik vaikų priežiūra, bet ir kokybiškas ugdymas.

P.S. Vienas labiausiai patikusių dalykų šioje konferencijoje – poster presentations. Pagalvojau, kad juk tokioms prezentacijoms nereikia konferencijos. Pavyzdžiui, kiekvienos darželio grupės pedagogai gali padaryti po tokią prezentaciją kasmet: juk jie skaito literatūrą, tobulėja profesiškai, stebi vaikus, daro išvadas. Žodžiu, taip, kaip auginame vaikus – mažuosius mokslininkus, taip gali profesiškai augti ir kiekvienas ikimokyklinio (ir ne tik!) ugdymo įstaigos pedagogas. Taip ne tik jie augs profesiškai, bet ir dalinsis patirtimi su kolegomis ir tėvais, kurių vaikai lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigą.

Šis įrašas – vienu socialine prasme įdomiu (man) klausimu, kuris štai jau keletą metų vis iškyla į paviršių, padiskutuojame šeimoje, draugų rate, ir tuo viskas baigiasi. Praeitos savaitės įvykiai paskatino pagalvoti apie viešą pasidalinimą ir tarsi retorinio klausimo uždavimą: ar tai kultūrinis ypatumas?!

Visi, kurie kūrėte, žinote, kokia būna pradžia: neabejoju, kad ne vienas jūsų – kaip ir aš – pašokate iš miegų sapnuodami košmarus apie tai, kaip netenkate namų, kaip tenka atleisti daug žmonių ir t.t. ir pan. Praėjo ketveri metai, bet man šis procesas – su Vaikystės Sodu, o dabar su Karalienės Mortos mokykla – atrodo, vis niekaip nesibaigia. Kartais man atrodo, kad tai- variklis, kuris neleidžia sustoti!

Ir vis dėlto, aprimus siaubingiausiam išgyvenimo stresui, aš pradėjau galvoti, su kuo norėtumėme bendradarbiauti ir kam norėtumėme padėti. Taigi šiandien daugiausiai bendraujame su Vaikų Linija: organizuojame fund-raiser‘ius, kviečiame kaip partnerius ir t.t. ir pan. Kodėl pasirinkome juos? Todėl, kad jų misija – mūsų misija. Mes norime, kad Lietuvoje vaikai augtų saugūs, kad Lietuva būtų erdvė be patyčių. Todėl remiame ir finansiškai, ir emociškai, ir savo laiku, ir skleisdami informaciją. Trumpai ir aiškiai – taip, kaip galime. Ir džiaugiamės tuo, kad radome tokius draugus, su kuriais natūraliai turime daug prasmingų sąlyčio taškų. Norėčiau paraginti visus, kurie nesate apsisprendę, kam norite padėti, tačiau norite padėti – padėkite Vaikų linijai. Jų darbas yra labai svarbu ne tik šiandienos, bet ir ateities Lietuvai. Nuoširdžiai tikiu, kad jų dėka auga daugiau tikinčių savimi ir turinčių viltį vaikų, o juk visi norime, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau tokių piliečių, ar ne? Be Vaikų Linijos, turime ir kitų draugų, bet apie juos parašysiu kitą kartą (be VS/KMM konteksto). Taigi šiuo sakiniu raginimą ir jus prisidėti prie paramos Vaikų linijai baigiu 🙂

Šią vasarą pas mane atėjo keli žmonės ir paklausė, ar negalėtumėme paremti jų – švietimietiško – renginio. Teisybę pasakius, renginys tikrai švietėjiškas ir tikrai atitinka mūsų viziją, misiją ir tikslus. Tačiau aš pasakiau „NE” ir palinkėjau sėkmės. Kodėl? Todėl, kad tikiu, jog: a) reikia turėti viziją ir aiškų supratimą, kodėl tai darai; b) nereikia mėtytis; c) nuoseklumas yra gėrai, nes taip padarai daugiau, t.y. rezultatas didesnis, aiškesnis. Teisybę pasakius, nuoširdžiai tikiuosi, kad ieškoję rado rėmėjų, nes man patinka idėja, man patinka, kad žmonės daro, man patinka, kad ne laukiama, o imamasi iniciatyvos. Galų gale, man patinka, kad ta iniciatyva – švietimo srities. Tik tiek, kad konkrečiai mes esame savo prioritetus susidėlioję kitaip. Taip pat neabejoju, kad dar daug kas pas mus ateis prašydami paremti, bet aš žinau, kad – nors visus paskatinsiu nenuleisti rankų – tikrai negalėsiu remti visų. Ypač dėl to, kad mokykloje visada gali būti daugiau knygų, visada gali būti daugiau muzikos instrumentų, laboratorijų, technologijų ir t.t. ir pan. Tik tiek, kad socialinė misija yra svarbi, tad – mano giliu įsitikinimu – ją turi turi kiekviena mokykla. Nes remti galima toli gražu ne tik finansiškai. Ypač, kai kalbame apie pilietiškumo ir empatijos ugdymą.

Praeitą savaitę buvau susitikusi su ne Lietuvos lietuviu. Ta prasme, žmogumi, kuris yra lietuvis, tačiau labai daug laiko praleido ne Lietuvoje. Jis pakvietė susitikti ir pasakė, kad džiaugiasi, jog Lietuvoje atsirado privati mokykla, pozicionuojanti save taip, kaip pozicionuojame mes ir paklausė, kuo galėtų padėti/prisidėti. Šią vasarą ta pačia tema PLJS jau teko kalbėti su išeiviais iš Lietuvos, kurie sakė tą patį. Buvo malonu, tačiau nebuvau labai nustebusi. Kodėl? Todėl, kad turiu patirties su tarptautinėmis mokyklomis bei universitetais, kurie – nors būdami privatūs – yra remiami ir baigusių tas mokyklas, ir šiaip žmonių, norinčių, kad toms mokykloms, kurios gali daryti gerą įtaką visuomenėje (žinoma, kiekvienas turi savo nuomonę, kokia yra gera įtaka, tačiau čia aš kalbu apie būtent remiančių asmenų ar organizacijų nuomonę), sektųsi dar geriau: padeda pastatyti patalpas, įrengia laboratorijas, turtina bibliotekas, dovanoja stipendijas gabiems vaikams (mokykla atsirenka, o jie sumoka ugdymo mokestį ar jo dalį) ir t.t. ir pan. Taigi mes šiame etape tinkamės, kalbamės. Man malonu ir gera bei labai tikiuosi, kad kalbos turės ir rezultatų, nes vizija yra tokia, kad net gąsdina. Esu jau kartą rašiusi, o per gimimo dieną gavau ir linkėjimą, kad ir toliau turėčiau svajonių, kurios net mane pačią gąsdina 🙂

Štai, kaip sakant. Vizija yra. Galimybių mažiau, bet noras ir tikėjimas – didžiuliai. Vadinasi, reikia tik kantrybės ir nebijoti darbo, ar ne?

Bet…šis įrašas ir ne apie tai. Pereikime nuo įžangos prie dėstymo:)

Praeitą ir šią savaitę Karalienės Mortos mokykloje vyksta intensyvūs mokymai pedagogams. Mat nuo rugsėjo su vaikais iki antros klasės įgyvendinsime Kimočių emocinio intelekto ugdymo programą, o nuo antros klasės – lyderystės ugdymo programą (lyderystę mes suvokiame daug plačiau, nei „vadovą” ir „vadovavimą”). Mokytojai planuoja savo temas, analizuojame, diskutuojame. Daug kalbėjome apie tai, kad kiekvienas pedagogas susikuria savo klasę, kuri atspindi jį kaip asmenybę ir kaip pedagogą. Žinoma, visi visko prisigalvojo – juk komandoje slypi didžiulis kūrybinis potencialas! (Jūs nepatikėsite, bet aš pati sau pavydžiu, kokia nereali yra KMM komanda!)

Aš keletą dienų nebuvau, grįžusi radau toooookias klases ir bendras erdves, kad, atrodo, negalėjau nieko pasakyti – kvapą gniaužė. Pasirodo, viena mokytoja išsikalbėjo su būsimo mokinio mama, kuri daug kuo pasidalino iš savo įmonės, o mokytojai viską prasmingai susidėliojo, ir šiandien mes jau svaigstame, kaip tai patiks vaikams! Anglų mokytoja papasakojo, kad ji parašė į JAV ambasadą ir pasidžiaugė, kaip jie greitai reagavo, kaip nuostabiai atrašė, pasidžiaugė ir pasidalino tuo, kuo galėjo. Žinau, kad dažnai džiaugiuosi JAV, bet tiek, kiek man yra gyvenime susidurti (o yra tikrai daug!), visada kiekvienas kartas palieka pačius geriausius prisiminimus. Smagu, kad ne tik man asmeniškai, bet ir mano komandos nariams!

Ir štai viena mokytoja pasidalino kitu laišku. Pasirodo, jos su kolege sugalvojo, kad norėtų seno/ne(be)tinkančio parduotuvei manekeno, kuris visaip dalyvautų klasės gyvenime. Pagalvojusios, kad galima a) pasidaryti manekeną iš papjė mašė ir b) paprašyti kokios nors parduotuvės ir/ar pan. seno/jau nenaudojamo/brokuoto (juk tokių tikriausiai būna, tiesa?), o (b) variantas sutaupytų daug laiko ir jos galėtų ruoštis kitoms veikloms, jos parašė laišką (įmonės ir atrašiusio žmogaus neatskleisiu, nes juk ne tai yra esmė; esmė – principas), kurio ištraukomis noriu pasidalinti:

„Sveiki,

Jums negėda prašyti paramos ? <…>

Nu atsiprašau, bet parama vaikų namams mes suprantam ir jiems duodam, bet ne privačiai mokyklai kur susirenka turtingų tėvų vaikai  <…>”

Ir t.t. ir pan.

Kodėl mane šis atsakymas sudomino (kaip socialinis eksperimentas) ir kodėl noriu juo pasidalinti? Visų pirma, manau, kad: „Malonu, jog parašėte, tačiau manekenų, kuriais galėtumėme pasidalinti, neturime. Sėkmės paieškose ir gražių ateinančių mokslo metų!”, būtų buvęs atsakymas, kuris – jeigu kas nors būtų paklausęs, ar žinau kompaniją, kuri prekiauja makenenais – būtų paskatinęs juos rekomenduoti ar net patiems vieną dieną pasinaudoti jų paslaugomis. Mandagu. Aišku. Paprasta. Galų gale, visiškai suprantama būtų ir tai, kad jie – net ir brokuotus – visus manekenus parduoda. Šiaip tai, kaip sakant, gali juos ir išmesti į šiukšlyną – čia juk jų reikalas! Dabar, kaip sakant, spėkite, ką aš atsakysiu, jei kas nors paklaus: „Ar žinai ką nors apie juos?”  Visų antra, man buvo skaudu dėl mokytojos, kuri  sakė, kad tarsi lediniu vandeniu perliejo toks atsakymas – ypač po tokio laiško, į kurį ji įdėjo nemažai emocijos. Esmė ta, kad mes (žmonės:)) gan nedrąsiai rašome laiškus nepažįstamiems – juk tai išėjimas iš komforto zonos. Kadangi šį laišką aptarėme per mokymus, kalbėjome apie tai, kiek vienas nemandagus atsakymas (pavyzdžiui, į tėvų užklausą) gali padaryti žalos (net ir jeigu tai padaryta nepiktybiškai!).

Dabar aš esu visiškai užsidegusi rasti mokytojai manekeną. Visų pirma, kad grįžtų jos pasitikėjimas, jog ne visi taip atrašo į laiškus. Visų antra, kad po nesėkmės nenuleistų rankų. Visų trečia, kad yra visiškai normalu ieškoti kūrybingų sprendimų savo klasei įsirengti. Kaip tik šįvakar kalbėjom su vienu tėvu, kurio vaikas lanko KMM, papasakojau jam šią istoriją, tai jis pasiūlė kreiptis tiesiai į tuos, kurie gamina arba net tiesiai į parduotuves, sako: „juk jums nesvarbu, koks, svarbu, kad funkciją atliktų”. Būtent. Jo nuomone, tokių – nenaudojamų – Vilniaus mieste tikrai yra ne vienas.

Ir trečias dalykas, kuris man yra įdomiausias socialinis reiškinys, yra tas, kad vis dėlto mes vis dar labai dažnai manome, kad – jeigu jau mokykla privati – tai tiesiog visi privalo viską su(si)pirkti. Pavyzdžiui, niekam nuostabos nekelia tai, kad Harvardas net savo tinklalapyje turi skiltį rėmėjams. Kai lankiausi Stanfordo universitete, taip pat pasakojo, kad daug kas yra įgyvendinama iš rėmėjų lėšų. Suprantu, argumentu gali būti tai, kad jie – geriausi pasaulio universitetai. Bet nereikia nė jų – Briuselio tarptautinė mokykla taip pat gauna paramą – direktorius kasmet padėkoja ir tėvams, kurie, be ugdymo mokesčio, dar ir remia mokyklą tai praturtindami biblioteką, tai įrengdami kokią nors ypatingą klasę, tai dar kažką paaukodami. Pavyzdžiui, vienais metais už paaukotas lėšas mokykla nupirko kelionę mokytojams, kurie važiavo į mokyklos remiamą mokyklą Indijoje. Kokia paramos esmė? Man patiko vienos mokyklos paaiškinimas savo tinklalapyje: ugdymo mokestis užtikrina programos įgyvendinimą. Tam, kad galėtumėme drąsiai įgyvendinti naujas švietėjiškas ir visuomenines idėjas, reikia papildomų lėšų. Būtent papildomos lėšos užtikrina, kad nepritrūkstame lėšų iniciatyvoms įgyvendinti, o iniciatyvos užtikrina, kad esame pažangūs šiandien ir ateityje. Parama leidžia mums išlaikyti mažesnį ugdymo mokestį nestabdant mokyklos ugdymo(si) procesų transformacijos drąsiai žengiant į XXI amžių. Vėl paprasta ir aišku.

Esmė ta, kad paprasta ir aišku yra tiems, kurie su tuo susiduria dešimtis, šimtus metų. Kitiems galbūt užtenka ir kelerių metų prisiliesti prie tokių – kitokių – tradicijų. Kaip sakė mano minėtas lietuvis, augęs ne Lietuvoje, „normalu, kad mes per 25 metus to dar nesuprantame„. Turbūt tikrai tai yra normalu. Juk viskas – procesas. Bet – dėl Dievo meilės – gal įmanoma per 25 metus išmokti mandagiai atrašyti?! Neįskaudinant žmogaus ir neįžeidžiant jo(s)?! Būna dienų, kai pagalvoju, kad tai – vis dar raketų mokslas. Bet tada vėl pagalvoju apie tai, kad pedagogai visa tai gali pakeisti. Nepasiduodami. Apie tai kalbėdami. Sakydami, kad visiems reikia palaikymo, supratimo ir pagarbos. Žodžiu, galimybių ir iššūkių netrūksta.

P.P.S. Kadangi šį įrašą rašiau prieš keletą dienų (buvo laaabai daug darbų, tai rankos nepasiekė įkelti į www), kita kompanija atsiliepė ir padovanojo nuostabų Vytautą – dar geresnį ir gražesnį, nei tikėjomės! Kadangi šia žinia ir vėl kolegos pasidalino, viena mokytoja – reaguodama –  parašė: FAITH IN HUMANITY RESTORED. O, taip! Kaip visada, aplink yra nuostabių, padedančių įgyvendinti plačius užmojus, žmonių. Ačiū už tai.

O štai ir mūsų Vytautas (žr nuotrauką žemiau). Kaip suprantate, pirmoji tema šioje klasėje bus Senovės Graikija.

Gražių metų kūrybingiems vaikams ir jų ne mažiau kūrybingiems pedagogams!

Koks yra uolos paviršius? Švelnus? Šiurkštus? Kviečiame pagaminti uolos paviršių ir sužinoti!

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

– 2 balto popieriaus lapai,
– rusvų/rausvų atspalvių dažai,
– teptukai,
– indas su vandeniu.

DARBO EIGA:

Baltą popieriaus lapą įmerkti į indą su vandeniu.

Leisti popieriui sušlapti, panardinti jį po vandeniu, atsargiai suglamžyti.

Popieriaus kamuolėlį išimti iš vandens.

Popierių atsargiai ištiesinti, patiesti ant stalo ir ant jo piešti, lieti dažus, atskiestus su vandeniu.

Nuspalvintą popierių ir jo daleles sudėti ant sauso ir švaraus popieriaus lapo, palikti, kad išdžiūtų.

Išdžiuvęs darbelis turi uolos reljefą – tuom įsitikinti galima pirštukais palietus paviršių.

Norime pristatyti darbelį, kuris padės supažindinti vaikus su gamtos dėsniais. Vaikui svarbu žinoti, kad saulės šviesa kaitina vandenį, kyla garai ir taip kaupiasi debesys iš kurių – pradeda lyti.

Šiam darbeliui, Jums reikės:

– maišelio (geriausia – uždaromo juostele);
– vandens;
– maistinių dažų (mėlynos spalvos);
– lipnios, popierinės juostelės;
– spalvotų rašiklių.

Prieš pradedant darbelį, pakalbame ir aptariame su vaiku vandens ciklą. Paaiškiname, kad vandens gausu upėse, ežeruose, jūrose. Saulytei kaitinant vanduo garuoja, jis kyla į viršų – taip kaupiasi debesys. Kai debesys prisipildo – jie “plyšta” – pradeda lyti lietus. Lietaus lašeliai kaupiasi upėse, ežeruose, jūrose. Vėl saulytė kaitina, vanduo garuoja ir vandens ciklas sukasi ratu.

Paimame maišelį ir leidžiame vaikui nupiešti vandens ciklą: vandenį, saulę, debesėlius, lietaus lašelius.

Kai piešinys jau nupieštas, galime darbuotis toliau.

Paėmę maišelį, įpilame vandens ir maistinių dažų.

Paimame popierinę, lipnią juostelę ir ant jos užrašome savo vardelį.

Priklijuojame maišelį ant lango (vietą parinkite ten, kur dažnai šildo saulytė).

Po kelių valandų, pažiūrėkite ir aptarkite, ką matote. Saulytė šildo vandenuką ir vanduo pradeda garuoti ir tai puikiai matosi ant mūsų maišelio.

Akvariumas visada traukia akį spalvų įvairove, formomis ir gyventojais. Spinduliuojančios švieselės ir akmenėlių žaižaravimas – visa tai taip gražu!

Darbeliui atlikti prireiks:

• popierinės vienkartinės lėkštės;
• žirklių;
• klijų;
• pieštuko;
• spalvoto popieriaus (akvariumo vandeniui ir žuvytėms);
• blizgučių;
• spalvoto popieriaus konfeti.

Pagaminimo eiga

Iš mėlyno (gali būti ir kita spalva) popieriaus iškerpame  skritulį, kuris tilptų į popierinę lėkštelę, priklijuojame jį. Tai bus akvariumo vanduo.

Jau turime akvariumą, tačiau jis dar tuščias… Iš spalvoto popieriaus kerpame žuvytes ir jas apgyvendiname akvariume – priklijuojame.

Į akvariumą priberiame spalvotų akmenėlių – konfeti ir blizgučių.

PASTABA:  Tėvelių/suaugusiojo priežiūra ir pagalba – būtina!

Artėja ruduo – metas, kai nemažai vaikų pirmą kartą pravers ugdymo įstaigos duris, kai pirmą kartą išeis iš tėvų namų (arba pakeis įprastą ugdymo įstaigą). Aktuali tema – išsiskyrimas ir adaptacija. Ne veltui padaugėjo ir klausimų šia – jautria šiam metų laikui – tema.

Prisimenu, kaip skaudėjo širdį, kai pirmą kartą pirmagimis išėjo į ugdymo įstaigą. Ir visai nesvarbu, kad aš jau seniai buvau išėjusi į darbą – tiesiog tas jausmas yra labai stiprus. Jeigu ieškočiau to jausmo šaknų, šiandien manau, kad didele dalimi mes jį išgyvename dėl aplinkos spaudimo: reakcija į tai, kad vaikas išeina į darželį, yra ne „o, kaip smagu!”, o „o, dievulėliau…ką gi, stiprybės” 😀 Žodžiu, ne pozityvas, o nerimas ir net dažnai negatyvas. Tą stebėdami pasąmoningai pradedame galvoti, kad ir reikia tos stiprybės, kad tai – ne natūralus ir normalus procesas, o kažkas jeigu ne tragiško, tai bent jau tikrai nemalonaus.

Šios dienos mamos klausimas – apie dar visai mažą, tačiau nenorintį būti be mamos nė truputėlio, kūdikį. Puikiai suprantu, kad tos mamos, kurios turėjo ir galimybę, ir norą ilgai auginti savo mažylį, sakys, kad kodėl ji gimdė, jei nenori būti su juo.  Manau, kad XXI amžiuje toks klausimas ne(be)turėtų kilti. Visų pirma, žmonių yra visokių. Mamų yra visokių. Moteris turi teisę (dažna ir privalo) derinti šeimą ir profesiją. Be to, mes jau žinome ir tai, kad vaikui geriau yra rami, pasitikinti savimi ir tikinti tuo, ką daro, mama, o ne susierzinusi, praradusi (pasi)tikėjimą ir nerealizuojanti savęs mama (ir dar, būna, kaltinanti – sąmoningai ar nesąmoningai – vaiką dėl prarastų galimybių). Galų gale, buvimas tinkama/netinkama mama nematuojamas praleisto laiko kiekiu: nėra taip, kad visos, kurios su vaikais būna 24/7, yra geros mamos. Arba atvirkščiai. Svarbiausia – ieškoti to, kas tinka tam tikrai šeimai. Tai, kad gimė vaikas, nereiškia, kad mes turime visiškai atsisakyti savęs. Ar turime pa(si)keisti ir pri(si)derinti? Tikrai taip. Gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvęs. Bet vaiko gimimas nėra savojo gyvenimo išsižadėjimas.

Ką daryti, kad išsiskyrimas būtų lengvesnis? Į šį klausimą ir bandau atsakyti šios dienos video įraše. O tėvams, išgyvenantiems tokį periodą, linkiu kantrybės ir pasitikėjimo savimi bei tikėjimo tuo, ką darote. Pamąstykite, pasverkite visus „už” ir „prieš”, priimkite tinkamiausią SAVO šeimai sprendimą ir…griebkite jautį už ragų! Visos situacijos yra įveikiamos, visos problemos – išsprendžiamos, ir viskas praeina.

Vaikystės Sodas kviečia visus Panevėžio tėvelius į seminarų apie vaikų ugdymą ciklą. Seminarus ves pedagogams ir tėveliams gerai pažįstama edukologijos mokslų daktarė, Vaikystės Sodo įkūrėja, keturių vaikų mama Austėja Landsbergienė bei patyrusios Vaikystės Sodo pedagogės. Seminaruose bus aptariamos emocinio intelekto, vaikų ugdymo XXI amžiuje bei taisyklių vaikams temos. Išgirsite ne tik praktinių patarimų, naudingos teorinės informacijos, pagrįstos naujausių mokslinių tyrimų rezultatais, bet ir galėsite užduoti visus anksčiau ar seminaro metu iškilusius klausimus.

• Rugpjūčio 6 d., Vaikų ugdymas XXI amžiuje
• Rugpjūčio 13 d., Emocinio intelekto svarba ugdant vaikus
• Rugpjūčio 27 d., Kaip mokyti vaiką laikytis taisyklių?

Bilietus platina Tiketa.

Tai gražiai mane augino
laukas, pieva, kelias, upė,
tai gražiai už rankos vedė
vasaros diena ilga.

(J. Marcinkevičius)

Kokia bus tavo pieva?

REIKALINGOS PRIEMONĖS:

klijai,

žurnalai,

sagutės,

pieštukas,

spalvotas popierius,

iškirptos gėlytės,

drugelių sparneliai,

lėkštutė klijams.

DARBO EIGA:

Iš žurnalų išrenkame lapus, turinčius žalią ir tamsią spalvą (žaliame fone tekstas, vandens spalva, nuotraukos ir pan.). Suplėšome juostelėmis (ilgomis , trumpomis).

Patepame pirštuku klijais spalvotą popierių ir klijuojame ,,pievelę“ iš žurnalinio popieriaus juostelių.

Tepame pirštuku klijus ant spalvoto popieriaus – būsimus ,,gėlių kotelius“. Priklijuojame juosteles. Taškuojame klijais kotelių viršų.

Paimame paruoštas gėlytes (didesnes) ir priklijuojame.

Taškuojame klijais gėlyčių vidurį ir priklijuojame sagutes.

Taškuojame klijais popierių, kur norėtume, kad ,,žydėtų“ geltonos gėlytės. Priklijuojame jas. Taškuojame gėlytės žiedo viršų ir priklijuojame sagutes.

Popieriaus lape patepame klijais vietas, kur norėtume matyti skraidančius drugelius. Priklijuojame paruoštus drugelių sparnelius ir pilvelį – paruoštą juostelę.

Paprastu pieštuku (arba spalvotu) nupiešiame likusioms gėlytėms kotelius, drugeliams antenytes (vesti galima tiesias, vingiuotas linijas).

Tėvelių (suaugusiųjų) priežiūra ir pagalba atliekant darbelį – būtina.

Sėkmės!

Šis mėnuo – gimtadienių mėnuo. Tikrų tikriausiai. Kai pasipylė, tai pasipylė – vos spėjame iš vieno į kitą. Susidaro įspūdis, kad liepą gimsta daug vaikų. Prisimenu, mokykloje, savo klasėje, turėjome daugiausiai balandžio mėnesį gimusių vaikų, tačiau su Gertrūda atrodo, kad dauguma jos draugų yra gimę liepą. Todėl ir mamos, kuriai neseniai gimė mažylis, o vyresnėlis reaguoja itin audringai, klausimas yra labai savalaikis.

Mūsų vaikai į naujagimį visada reaguodavo gražiai. Iki tol, kol tas vaikas ūgtelėdavo ir pradėdavo kėsintis į jų žaislus ir teritoriją. Prisimenu, net Augustas, kuriam nebuvo nė dvejų, viską nešdavo „boliui”, kol tas sau ramiai gulėjo ar sėdėjo, tačiau – kai tik mažasis tapo mobilus – ta besąlygiška meilė baigėsi. 😀 Turbūt skaudžiausiai į jaunesnio atsiradimą reagavo Vilhelmas, kuriam, gimus Mortai, nebuvo trejų. Jis po kelių savaičių užklausė: „Mama, o kada ji važiuos atgal?” Taip diplomatiškai ir subtiliai Viliukas bandė atsikratyti jo – jaunėlio – vietą užėmusios įsibrovėlės. Žinoma, jis turėjo ir vyresnį brolį, tai tas nukarūnavimas nebuvo toks skausmingas (nes jau nuo pirmos gyvenimo akimirkos buvo pratęs dalintis tėvų dėmesį ir meilę su broliu), tačiau vis vien akivaizdu, kad vaikui tai – ne pati maloniausia patirtis.

Man labiausiai patinkantys palyginimai yra su suaugusiųjų pasauliu. Vaikui brolio/sesers atsiradimas yra tas pats, kas jūs vat imtumėte ir vieną dieną į namus parsivestumėte naują…vyrą/žmoną ir pasakytumėte savo „senajam” sutuoktiniui: Žinai, mielasis (mieloji), aš tave labai myliu, bet vat parsivedu dar vieną, nes juk bus daug smagiau! Ir tu draugą (draugę) turėsi, galėsite drauge kalbėti, žaisti. Tik jis (ji) jaunesnis (jaunesnė), tai aš turiu jam padėti. Ir kartu miegoti. O kai jis (ji) miega, tai tu tyliai tyliai po namučius vaikščiok, kad nepažadintum. Ir t.t. ir pan. Kaip jūs jaustumėtės?! Tikriausiai ne itin gerai, ar ne? Ir visai neatrodytų, kad tas naujokas yra didžiulis džiaugsmas.

Nepamirškite, kad turėti antrą (trečią, ketvirtą ir pan.) vaiką yra jūsų sprendimas (jis ir turi būti jūsų sprendimas, o ne vaiko, tačiau jūs turite būti jautrūs tam faktui, kad tai buvo jūsų sprendimas), ir vaikas nebūtinai bus (yra) dėl to patenkintas. Susigyventi su naujovėmis reikia laiko. Mes, žmonės, apskritai nemėgstame išeiti iš komforto zonos, o ypač sunku tą (pa)daryti yra vaikams. Tad būkime kantrūs, supratingi ir mylintis savo vyresnėliams. Ir isisąmoninkite, kad viskas praeina, o laikas – geriausias gydytojas. Tad ir vyresnėlis su laiku susigyvens su nauju atvykėliu į šeimą. Tačiau didele dalimi nuo mūsų elgesio ir priimamų sprendimų priklauso, kokie bus mūsų mylimiausių vaikų tarpusavio santykiai.