Pakvipus pavasariu ir augalams nusidažius švelniai žalia spalva, kviečiame ir patiems pasidaryti puikius pavasarinius žiedus.

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* Įvairių spalvų guašas;

* Kartonas;

* Mediniai pagaliukai;

* Stiklainis;

* Žirklės;

* Sausi klijai.

 

Įvairių spalvų guašu nudažome stiklainiukus. Jie bus gėlių vazonai. Paliekame stiklainiukus nudžiūti ir imamės daryti gėles.

 

Nudažome rankeles įvairiausiais dažais ir spaudžiame ant kartono lapo.

 

 

Delno antspaudus iškerpame ir prie jų priklijuojame medinius pagaliukus.

 

 

Paruoštas gėlytes sudedame į vazonėlius – galime džiaugtis puikiais žiedais!

 

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!

Tęsdami pažintį su paukščiais, kviečiame pasidaryti gražuolę gulbę!

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* baltos ir mėlynos spalvų guašas;
* indelis dažams;
* teptukas;
* kankorėžis;
* kartonas;
* spalvotas popierius;
* žirklės;
* pieštukiniai klijai.

 

Pirmiausia sugalvojame, kokios norime vandens telkinio formos. Iškerpame, apvaliname kraštus ir nudažome mėlyna spalva.

 

 

 

 

 

Kankorėžį nudažome balta spalva. Tai bus gulbės kūnas.

 

 

Paimame modelino gabalėlį ir voliojame ant lentelės arba tarp delnų, kol gauname pailgą ritinėlį.

 

 

Formuojame gulbės kaklą, galvą ir snapą, lengvai išlenkiame jos kaklą. Akis galime įspausti žirklių smaigaliu arba palikti pieštuko žymę lengvai baksteldami. Jei neturite baltos spalvos modelino, nenusiminkite. Kai jis išdžius, sukietės, jį drąsiai galėsite nudažyti baltos spalvos guašu.

 

 

 

Kad vandens telkinys būtų jaukesnis, kuriame vandens lelijas.

 

Iš balto popieriaus iškerpame lelijos žiedą. Iš geltonos spalvos popieriaus iškerpame nedidelį apskritimą, lelijos žiedo vidurį, aplink kurį daug kartų įkerpame. Iškerpame lapus iš žalios spalvos popieriaus. Žiedų ir lapų formą pasirenkame patys. Lelijomis papuošiame vandens telkinį.

 

 

Gulbė baigta!

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!

Šiais laikais moteris versle yra kasdienybė. Tačiau tapti gera verslininke, nugalėti vyrišką konkurenciją, vyraujančius stereotipus ir, neapleidžiant mamos bei žmonos pareigų, sėkmingai pradėti ir plėtoti verslą – ypatingas menas. Apie sėkmingą verslo pradžią ir veikloje lydinčias emocijas bei visuomenės požiūrį į pradedančiąją verslininkę, žurnalo skaitytojams pasakoja edukologijos mokslų daktarė, darželio bei mokyklos įkūrėja Austėja Landsbergienė ir teisininkė bei interneto portalo įkūrėja Česlova Mikelė.

Verslai, gimę iš noro padėti

„Gyvendama Belgijoje apsigyniau daktaro disertaciją, kurią rašiau apie lyderystę švietimo srityje. Kaip tik planavome grįžti į Lietuvą, tad tarsi uždaviau sau klausimą: ar norėčiau kurti, ar įgyvendinti? Kadangi švietimo sistemoje – tokioje, kokia ji yra – matau tikrai daug taisytinų dalykų, nusprendžiau kurti, ypač todėl, kad tiek metų būtent apie tai mokiausi. Be to, jau kelerius metus rašiau tinklaraštį apie tėvystę bei švietimą ir iš skaitytojų gausos bei komentarų mačiau, kad esame pribrendę virsmui šioje srityje“, – apie pirmąsias mintis imtis ne bet kokios, o tarptautinės švietėjiškos veiklos entuziastingai pasakoja didžiausio Lietuvoje darželių tinklo „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortosmokyklos įkūrėja dr. A. Landsbergienė.

O štai rezervavimo portalo „Nakvok.lt“, teikiančio įvairaus pobūdžio apgyvendinimo paslaugas visoje Lietuvoje, sumanytoja Č. Mikelė įsitikinusi, jog verslas gimė iš didelio noro ir pastangų, būdingų kiekvienam verslininkui, nesvarbu, vyras tai ar moteris. Tačiau savo prieskonio moteriškumas tam prideda. Ir ne tik šiame versle, bet ir kadaise atidarytoje teisinių paslaugų įmonėje.

Moteris pasakoja verslauti pradėjusi paskatinta pagalbos draugams: „Aš esu teisininkė, todėl mano verslo pradžia buvo, kai Lietuvoje tik prasidėjo krizė. Tuo metu vyro paraginta įsteigiau teisinių paslaugų įmonę, kuri sėkmingai dirba iki šiol. Norėjau padėti draugams ir kitoms įmonėms atgauti skolas. O portalo www.nakvok.lt kūryba buvo daugiau laisvalaikio praleidimas, t. y. siekis Lietuvoje įdiegti portalą, kuriame būtų galima rasti ir iškart užsisakyti apgyvendinimo įstaigą pagal savo galimybes bei negaišti laiko, ieškant vietos daugelyje įvairių Lietuvos portalų, kurie yra orientuoti, tarkim, tik į pajūrį, turizmo sodybas ar kitus siaurus kriterijus.“

Šeimos tvirtumas – moters verslo pagrindas

Išskirtinio šalyje darželio ir mokyklos įkūrėja dr. A. Landsbergienė tvirtina: „Reikia turėti svajonę. Tokią didelę, kad ji neduotų užmigti. Dar itin svarbu manyti, kad tau negali nepasisekti: nesvarbu, kiek tam prireiks laiko ar jėgų, bet pasiduoti negali. Ir, žinoma, turėti profesinių žinių, ypač kai kalbame apie sritį, kuriai jų daug reikia.“

Dr. A. Landsbergienė nepamiršta paminėti ir būtinos artimųjų paramos bei supratimo: „Nesvarbu, ar esi vyras, ar moteris, svarbiausia – turėti šalia palaikančių žmonių. Moteriai, manau, itin svarbu žinoti, kad viskas bus gerai su šeima. Kodėl taip išskiriu? Todėl, kad visuomenėje vis dar gausu stereotipų, nemažai spaudimo dėl vaikų, namų ir pan., tad labai svarbu, kad šeima, o ypač vyras, palaikytų. Mane vyras palaikė besąlygiškai: dalijomės ir namų ruošos darbais, ir vaikų priežiūra. Būdavo, kad bendraudavome tik rašteliais, nes aš iš namų išeidavau, kai visi dar miegodavo, o grįždavau, kai jau miegodavo. Nebuvo lengva. Bet niekada neišgirdau priekaištų. Todėl galėjau dirbti taip ir tiek, kiek reikėjo.“

Apie šeimos vaidmenį versle Č. Mikelė taip pat turi tvirtą nuomonę, nes būtent paskatinta vyro, kuris jau ne vienus metus yra darbdavys, ir pradėjo verslą. „Palaikymas ir tikėjimas tavimi yra du svarbiausi dalykai iš šalies, kurie tik sustiprina drąsą ir ryžtą daryti tai, ką sumanei, – teigia Č. Mikelė. – Pradžia visuomet yra labai sunki, tam reikia daug laiko, dėmesio, atsidavimo, todėl šeimos palaikymas yra labai svarbus.“

Konkurencijos su vyrais nejaučia

Teisininkė Č. Mikelė pasakoja versle nejaučianti vyrų konkurencijos ar diskriminacijos. Pasak jos, šiais laikais verslo įkūrėjai nebeskirstomi pagal lytį: „Manau, kad jau gana seniai vyrai moteris laiko stipriomis varžovėmis bet kurioje srityje, todėl, mano nuomone, moterys versle tik dar vienas įrodymas, kad jos tikrai gali atlikti vienu metu daugiau nei vieną darbą, t. y. būti ir mama, ir namų šeimininke, ir verslininke.“

„Mano srityje dauguma konkurenčių būtent moterys, – savo situaciją aptaria dr. A. Landsbergienė. – Ir ne tik Lietuvoje. Tiesiog taip yra, kad švietime mes vyraujame. Teko bendrauti su konkurentais ne Lietuvoje, tačiau jiems įdomiau ne tai, kad aš esu moteris, bet tai, kad esu jauna. Pasirodo, Vakaruose švietimo darbuotojai, kuriantys ne vieną ugdymo įstaigą, o jų tinklą, paprastai yra gerokai vyresni už mane žmonės.“

Jokių išskirtinai moteriškų verslų

„Turint omenyje, kad mano kolegė pažįsta automobilių detalių verslą turinčią moterį, esu linkusi niekada neskirstyti darbų bei profesijų į vyriškas ir moteriškas. Manau, kad gyvename amžiuje, kur toks skirstymas nėra teisingas: visose srityse svarbu kritinis mąstymas, kūrybiškumas, inovatyvumas, noras ir gebėjimas daug dirbti ir tikėjimas savo jėgomis bei gebėjimas suklupus nepasiduoti. Tai yra žmogiškosios, o ne moteriškos ar vyriškos savybės“, – paklausta, kokie verslai labiau tinka moterims ir į ką jos turėtų orientuotis, nuomonę išsako A. Landsbergienė.

„Gyvename lygių galimybių pasaulyje, todėl manau, kad ir vyrai, ir moterys gali pasiekti aukštas pozicijas versle, tereikia visuomet turėti tikslų ir siekti juos įgyvendinti, – visiškai pritaria kita verslininkė Č. Mikelė. – Juolab esu teisininkė, todėl savo darbe privalau nė akimirkai nepamiršti apie vyrų ir moterų lygias galimybes deklaruojamus įstatymus.“

Stereotipai vis dar gajūs

„Atlikta tyrimų, kuriais norėta nustatyti, ar skiriasi moterys ir vyrai verslininkai. Jie parodė, kad moterys, jeigu jų verslui kyla grėsmė, yra labiau linkusios veiklai tuo metu skolinti savo asmeninius pinigus. Jos į komunikaciją ir rinkodarą žiūri kūrybiškiau, o vyrai – tradiciškai. Man įdomiausia, kad net 80 proc. moterų mano, kad tai, ką darai, turi būti malonumas, ir tik 64 proc. vyrų mano taip pat. O štai maždaug vienodai vyrų ir moterų tiki savo verslo sėkme“, – žiniomis dalijasi dr. A. Landsbergienė.

Kalbėdami apie paukščius, su vaikais nusprendėme, kad vienas gražiausiai ir linksmiausiai atrodančių – pingvinas. Pingvinai yra neskraidančių vandens paukščių šeima, kurie sausumoje yra itin nerangūs, o vandenyje, atvirkščiai, – greiti ir grakštūs. Improvizuodami nusprendėme pasigaminti mielus ir spalvingus pingvinukus.

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* Popierinė- vienkartinė lėkštė;

* Oranžinis ir mėlynas popieriaus lapai;

* Žirklės;

* Juodas guašas;

* Klijai;

* Plastikinės akytės;

* Teptukas;

* Pieštukas.

DARBO EIGA:

Paimame vienkartinę lėkštę. Vieną jos pusę nuspalviname juodos spalvos guašu.

 

Lėkštės kraštus dešinėje ir kairėje pusėje sulenkime į baltą lėkštės pusę.

 

Iš oranžinės splavos popieriaus iškerpame snapą ir kojytes. Iš mėlynos splavos popieriaus iškerpame du apskirtimus, kuriuose priklijuosime plastikines akytes.

 

Akytes, kojytes, snapą suklijuojame ant sulenkto “pingvinuko kūno”.

 

Naudojant skirtingų dydžių lėkštes galima pagaminti įvairių dydžių pingvinukus.

 

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!

Moteris versle – kiek atsakomybės ir kiek pareigų jai tenka prisiimti pradedant savo veiklą? Kiek motyvacijos, tikslų reikia turėti, kad gebėtume suderinti šeimą, darbą, poilsį? Edukologijos mokslų daktarė, „Vaikystės sodo“ ir „Karalienės Mortos“ mokyklos vadovė sako, kad veiklos pradžioje būta daug bemiegių naktų, tačiau vardan svajonės ji buvo pasiryžusi nueiti nelengvą kelią tam, kad dabar mėgautųsi saldžiais darbo vaisiais ir vaikų šypsenomis.

Sakote, kad šeimos ir darbo suderinti neįmanoma, kenčia arba viena, arba kita. Kaip „išlaviruojate“ jūs, juk namuose laukia gausi šeima?

Suderinti verslą ir šeimą nėra lengva ir visą laiką jauti šiokį tokį kaltės jausmą, kai nesi namuose, dėl to, kad neskiri pakankamai dėmesio namams, o kai nesi darbe, kad laukia darbai. Manau, kad visos moterys, kurios susiduria su tokia situacija,  negali patirti visiškos pilnatvės, nes ją galima pajusti tik susitaikant su jausmu ir jį įvardinant. Lietuvoje dar labai mažai kalbame apie savo emocijas, išgyvenimus, norime atrodyti labai „kieti“ ir su viskuo susitvarkantys, viską gebantys, bijome pasirodyti pažeidžiami. Manau, kad jei manęs klaustų patarimo moteris, pradedanti tokį kelią, aš jai patarčiau nebijoti būti pažeidžiama, paprašyti pagalbos, kai jos reikia, nebijoti užplūdusių abejonių, ar elgiesi teisingai. Dauguma užgniaužia baimės jausmą, bet reikia suprasti, kad tai natūrali gyvenimo dalis ir yra normalu abejoti, nes per tas abejones atrandi kažką naujo ir tai yra variklis, vedantis į priekį.

Ar požiūris į moterį ir vyrą verslo pasaulyje vis dar skiriasi?

Vis dar yra stiprūs stereotipai ir įsivaizdavimas, ką turi daryti moteris. Moterys, daugybę amžių neturėjusios pasirinkimo, staiga jį turi ir tai yra nuostabu! Mums tik trūksta moterų seserijos, kur palaikytume viena kitą, nes moterų versle konkurencijos žymiai daugiau nei vyrų. Kaip šaunu, kad galime dirbti toje srityje, kur mūsų širdis dainuoja.

Grįžkime atgal į praeitį, kokia buvote vaikystėje, paauglystėje, ar pasvajodavote apie savo verslą?

Kai tik prasidėjo Lietuvos sąjūdis, apie verslą buvo kalbama labai mažai, tą įvardinti būtų ganėtinai sunku, nes man visada atrodė, kad aš noriu daryti kažką ypatingo. Prisimenu, kai manęs tėvai paklausė: „Ką tu, Austule, nori daryti užaugusi“, atsakiau – „Aš noriu pakeisti pasaulį“. Nelabai žinojau, kai buvau maža, kaip tai padaryti, bet norėjau padaryti kažką ypatingo. Visuomet patiko sakyti kalbas, imtis atsakomybės. Visuomet atrodė, kad vaikai atviriausi ir imliausi pokyčiams. Aš matydavau, kad jie atviri visokioms naujovėms. Maniau, kad kaita turi prasidėti nuo vaikų, tiesiog turi užaugti nauja karta, kuri būtų laisva, drąsi, kiekviename žingsnyje vadovautųsi demokratiniais sprendimais. Švietimas bene stipriausia jėga, galinti išjudinti Lietuvą. Puikiai baigiau mokyklą, galėjau stoti bet kur, norėjau eiti į švietimą, bet mane labai daug kas atkalbėjo, nes Lietuvoje švietimas – nėra prestižinis dalykas. Tais metais pasirinkau studijas, kurias rinkosi dauguma. Taip atsidūriau Vilniaus universitete ir studijavau Norvegų kalbą, bet jau antrą pusmetį išvažiavau studijuoti į Norvegiją ir ten užsiėmiau savanoriška veikla su paaugliais, subrendau ir supratau, kad tai mano gyvenimas, ne kitų, ir man nesvarbi kitų nuomonė, aš to noriu ir galiu ką nors pakeisti.

Supratau, kad jei žmogus daro tai, dėl ko jo širdis dainuoja, ir neskaičiuoja laiko, pastangų, jis visuomet gali užsidirbti. Supratau, kad turiu daryti tai, ką noriu ir tas pasikeitimas daug ką nustebino. Todėl pasirinkau švietimo magistro studijas. Tuo metu aš dirbau tarptautinėse mokyklose, komitetuose ir auginau savo pamatus, kad kuo daugiau apie tai išmanyčiau, kad būčiau kuo stipresnė. Susipažinau ir su mokyklų finansais, įgyvendinamomis programomis ir t.t. Pradėjau kaupti informaciją, kas man patinka, o ką daryčiau kitaip.

Kada ir kaip gimė idėja įkurti „Vaikystės sodą“?

„Vaikystės sodas“ nėra toks dalykas, kurį vieną naktį ėmiau ir susapnavau, o kitą dieną įsteigiau įmonę. Tiesą pasakius, tai dešimties metų pasiruošimo, įdirbio rezultatas. Tai nėra toks dalykas, kur galvojau, kokia veikla užsiimsiu, ar norėjau darželio savo vaikams. Tai buvo sąmoningas ir kryptingas ėjimas link tikslo.

Idėja realizavosi prieš penkerius metus, kuomet buvo įsteigta įmonė „Vaikystės sodas“ ir rugsėjį susirinko pirmieji vaikai. Iš pradžių buvo 16 vaikų, o šiandien, kartu su „Karalienės Mortos“ mokykla, artėjame prie 800 vaikų.

Kokia buvo pradžia, kokie iššūkiai, sunkumai kilo?

Pirmasis didžiausias iššūkis buvo – finansai, nes mano vyras dirbo valstybės tarnyboje, o aš studijavau doktorantūroje ir tų lėšų buvo labai nedaug, reikėjo rizikuoti viskuo, ką turi, o mes turėjome ir paskolą būstui. Mes surizikavome absoliučiai viskuo ir vienas draugas paskolino pinigų. Ir iš pradžių naktimis pašokdavau iš miegų, nes susapnuodavau, kad su keturiais vaikais atsiduriame gatvėje. Buvo daug košmarų, baimių ir pirmus porą metų jie buvo dažni ir persekiojantys. Pirmųjų metų beveik neprisimenu, nes su drabužiais atsibusdavau prie stalo. Tuomet išmokau miegoti po keletą valandų per naktį ir viską daryti, kadangi neturėjome pakankamai lėšų administratorei, turėjome tik mokytojams, buvau ir administratorė, kuri atsakinėja į skambučius, ir vadovė.

Manau, kad bene svarbiausias dalykas – šeimos palaikymas, nes aš visą laiką buvau panirusi į savo veiklą ir tai nebuvo tik šiek tiek daugiau darbo, tai buvo laikas, kai nebuvo laisvo savaitgalio, nes tuomet rinkdavome baldus, plaudavau patalpas. Labai reikėjo supratimo ir tikėjimo, kad aš galiu, kad pasiseks. Po trejų metų turėjau pirmąjį savaitgalį. Jei būčiau apsisprendusi, kad sodelis bus tik vienas, būtų kitaip, bet mano tikslas nebuvo turėti darželį, tikslas buvo pakeisti Lietuvą, o tai reikalauja daugiau pastangų.

Kaip formavote, atsirinkote komandą, juk darbas su vaikais – ypač atsakinga sritis.

Komandos atranka buvo ir tebėra sunkiausias dalykas, nes Lietuvoje mokytojo darbas turi žemą prestižą, mūsų šalyje nėra taip, kaip Suomijoje ar Singapūre, kur patys geriausi mokiniai nori tapti mokytojais. Kai pati skaičiau paskaitas universitete, paklausiau savo kurso studentų, kiek iš jų užrašė pedagogiką pirmu numeriu, ir būtent toje grupėje, kuriai aš dėsčiau, nebuvo nei vieno žmogaus.Dažnai žmonės galvoja, kad mokytojo darbas – laikina stotelė, ir jei jie gaus geresnį darbą, svarstys, ką pasirinkti.

Mes pradėjome nuo to, kad „Vaikystės sode“ įsteigėme mokytojų akademiją – tai nuolat trunkantys mokymai pedagogams. Kai pedagogas ateina dirbti į Vaikystės soda, pirmus metus jis nėra pedagogas, pas mus jis vadinamas mokytoju – asistentu, šiuos pirmuosius dvyliką mėnesių į tai žiūriu kaip į mokamą stažuotę, per tą laiką tampa aišku, ar tas žmogus norės dirbti ir ar atitiks mūsų lūkesčius. Asistentas turi mentorių, savo mokytoją. Internete turime mokymo platformą ir jie visą informaciją turi peržiūrėti, atsiskaityti, mokytis.

Tuomet vyksta paskaitos ir išorės mokymai. Taip nuolat auginamės naujus mokytojus, šis procesas reikalauja labai daug laiko ir pastangų. Pirmaisiais metais nemažai žmonių atkrenta.

Kas, Jūsų nuomone, svarbiausia pradedant savo verslą, ką patartumėte moterims, turinčioms viziją, idėją, bet dvejojančioms, ar verta rizikuoti?

Niekada nebūsi suplanavęs visko iki galo ir laikas niekada nebus tobulas – kai paaugs vaikai ir t.t. Niekada nebus tobulo laiko, nes kiekvieną dieną susiduriame su iššūkiais, bet tie iššūkiai niekada nebus kliuvinys. Jei tiki, kad tu gali, reikia užsimerkti ir sukaupti visas jėgas atsistoti ir eiti. Dažnai ir savo darbuotojams kartoju: jei norėsi, kad darbai pasidarytų, jie ir pasidarys, reikia daryti. Labai daug žmonių turi svajonių, bet tik tie, kurie pradeda daryti, įgyvendina ir pasiekia. Visos didžiausios kelionės prasidėjo nuo mažo pirmo žingsnio, o po to daug kas vyksta natūraliai. Taip ir pradedi savo kelionę aplink pasaulį.

Nuo rugsėjo planuojame Kaune atidaryti pradinę mokyklą yra poreikis ir dar vienam Vaikystės sodą Klaipėdoje. Norisi prisidėti prie naujos kartos auginimo visomis prasmėmis.

Tekstas buvo publikuotas portale verslasnaujai.lt: http://www.verslasnaujai.lt/a-landsbergiene-labai-daug-zmoniu-turi-svajoniu-bet-tik-tie-kurie-pradeda-daryti-igyvendina-jas-2/58

Dvi sumanios mamos – socialinių mokslų daktarė, didžiausio Lietuvoje privačių darželių tinklo „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja Austėja Landsbergienė ir rašytoja, visuomeninė veikėja Birutė Jakučionytė visus tėvus kviečia į renginį. Dr. A. Landsbergienė jiems skaitys paskaitą „Kaip skatinti vaiko savarankiškumą?”, o B. Jakučionytė ragins užsukti į kūrybines rankdarbių, gėlių ir sagių, dirbtuves.

Abi moterys žinomos ir Lietuvoje, ir už jos ribų kaip aktyvios, socialiai atsakingos verslininkės ir mamos, auginančios po keturis vaikus.

Pernai rudenį parodoje „Vaikų šalis“ startavusio projekto „Sumanios mamos erdvė“ tikslas – parodyti, kokia kūrybinga, sąmoninga ir sumani gali tapti moteris, besilaukdama ar augindama vaikus. Ji gali kurti verslą, rankdarbius, mokytis ir aktyviai dalyvauti visuomeninėje veikloje, savanoriauti. Dažnai sumanios ir aktyvios mamos sukuria sėkmingus verslus ar visuomeninius projektus. SME renginiuose tokios moterys dalinasi savo žiniomis ir patirtimi.

„Džiaugiuosi turėdama galimybę pasidalinti savo patirtimi su mamomis, auginčiomis vaikus Londone. Taip pat man smagu, kad dalyvavimas šiame projekte yra mano, kaip mamos, savanorystė vaikų mokyklai. Labai palaikau tėvų savanorystės idėją ir skatinu tai daryti. Aš dovanoju savo laiką dalindamasi patirtimi ir žiniomis.“ – pasakoja projekto dalyvė Austėja Landsbergienė.

„Sumanios mamos erdvės“ sumanytoja ir organizatorė Birutė Jakučionytė sako: „Man labai svarbu ir smagu, kad SME projektą galime vykdyti ne tik Lietuvoje. Smagu pasidalinti savo patirtimi su moterimis ne tik Lietuvoje. Daug metų organizuoju renginius šeimoms, vaikams ir mamos rankdarbių dirbtuves, nuolat tai darau namuose su savo vaikais, todėl patirties daug – norisi dalintis. Kol Austėja skaitys paskaitą vienoje salėje, aš kitoje mokysiu moteris pasigaminti gėles – sages.“

Renginio Lietuvos ambasadoje tikslas dalintis su vaikais Lietuvoje knygomis, todėl visi norintys pakliūti į A.Lansbergienės paskaitą ar B. Jakučionytės rankdarbių dirbtuves kviečiami prisidėti prie kilnaus tikslo įgyvendimo – įėjimo į renginį „bilietas“ –  dvi knygos vaikams anglų kalba.

Būtina išansktinė registracija iki gegužės 5 d. Registruotis galite naudodamiesi nuoroda arba pranešdami apie savo dalyvavimą el. paštu: birute.jakucionyte@gmail.com.

Renginio vieta: Lietuvos ambasada Londone, 2 Bessborough Gardens, London SW1V 2JE

Renginio laikas: Gegužės 8 d., 18:00.

Kaina: simbolinė – dvi naujos knygos vaikams (iki 10 metų) anglų kalba

Daugiau informacijos apie renginį galite sužinoti www.vaikystessodas.lt ir www.ekodaiktai.lt.

Kaip gaila, kad kartais tenka – vietoj to, kad ramiai sau dirbtum – aiškintis, kad nesi žirafa. Bet suprantu, kad kartais tai yra neišvengiama. Ypač, kai kalbame apie vertybes bei vertybinį ugdymą. Man kultūrinis raštingumas, pilietiškumas bei jo ugdymas yra vertybė. Vaikai bei viskas, kas su jais susiję, yra tai, už ką galėčiau gyvybę atiduoti. Ir tą sakau tik todėl, kad tą turiu omeny 110%. Taip pat be galo be krašto myliu Vaikystės Sodą, Karalienės Mortos mokyklą bei visus juose dirbančius žmones. Ir už kiekvieną vaiką, kuris peržengia Vaikystės Sodo ir Karalienės Mortos mokyklos slenkstį, jaučiu didžiulę atsakomybę. Tokią, kad kartais prabundu naktį ir be sustojimo rašau kylančias mintis. O kartais net neinu miegoti. Nes man rūpi. Nes man svarbu. Ir – su visa pagarba teisei į nuomonę – mes jau mažus vaikus mokome, kad nuomonė turi būti pagrįsta.

Dėl to šiandien mano laiškas Delfi.lt vyr.redaktorei Monikai Garbačiauskaitei-Budrienei:

„Gerbiama Monika,

Norėčiau atkreipti dėmesį į šios dienos publikuotame komentare paskleistą tikrovės neatitinkančią informaciją. Nuoširdžiai apgailestauju, kad apžvalgininkas skleidžia nepatikrintą informaciją, kuri potencialiai žalinga verslui.

Tam, kad netiesa nebūtų tiražuojama – prašau išimti arba paneigti šią žemiau esančią informaciją (dėl teiginių absurdiškumo įrodymo, pridedu gale laiško keletą pavyzdžių).

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/r-bogdanas-landsbergio-sindromas.d?id=67683718#ixzz3XH8oGetn

„žmona savo darželiuose, kaip pasakoja auklėtinių artimieji, švenčia ne Kalėdas ar Velykas, o „Season’s festival“ (sezono šventę), laukite anekdotų lietaus, kuriame paskęs visa Tėvynės Sąjunga. Liks tik vaikučiai, svarstantys, kokią lytį jiems pasirinkus.”

Minėtieji pavyzdžiai (mokytojų laiškai bendruomenei):

1. From: mokytoja
Sent: Friday, December 5, 2014 6:27 PM
To: klasės tėveliams
Subject: Penktadienio laiškas 2014-12-05

„Advento skaitiniai. Laukdami Kalėdų, ryto ratus pradedame kiek kitaip. Kiekvieną rytą renakmės klausyti skaitomos pasakos bendrose poilsio erdvėse (antro aukšto klasės antrame aukšte, trečio aukšto klasės – trečiame). Tai jaukus skaitymas vaikams šiuo susikaupimo laikotarpiu. Primenu, jog labai kviečiame, jei tik turite laiko, ryte stabtelti ir ateiti paskaityti vaikams. „

2. From: mokytoja
Sent: Tuesday, December 3, 2013 7:42 PM
To: klasės tėveliams
Laiško ištrauka:
„Laba diena,
jau atėjo Advento – ramybės, susikaupimo, susitaikymo – metas. Klasėje jau keli Advento kalendoriaus vokai  atidaryti. Mokomės džiaugtis visais, kad ir mažiausiais, dalykais.
Mokykloje taip pat pradėjome Advento susibūrimus.”

3. From: mokytoja
Sent: 2014-12-22
To: klasės tėveliams
Subject: pirmadienio laiškas

Laiško ištrauka:
„Šią savaitę stengsimės pajausti šventinę dvasią, išmokti susitelkimo. Kalbėsime apie šventinį  laikotarpį, apie šeimos tradicijos Šv. Kalėdų laikotarpiu. Iš  įvairių medžiagų gaminsime šventinius papuošimus – žaisliukus.  Dainuosime Kalėdų daineles, šoksime ratelius.“

4. Iš mokytojos laiško tėveliams apie Velykų šventę.
Laiško ištrauka: „Pirmiausia nuoširdžiai Jus visus sveikiname su gražia pavasario švente – šv. Velykomis. Tikimės, kad kartu su nauju gamtos ciklus prasides ir nauji, džiugūs darbai, pokyčiai, kurie įkvėps ir atneš naujų jėgų.“ (2015-04-01)

5. Atvelykis. Iš laiško tėvams.
Laiško ištrauka: „Prisimename, ką praėjusią savaitę sužinojome apie Velykas. O kas yra Velykėlės? Sužinosime, jog savaitę po Velykų vėl būdavo dažomi kiaušiniai, tačiau kiaušinius ridendavo, daužydavo per Atvelykį tik vaikai. (2015-04-08)

Pagarbiai,
Dr. Austėja Landsbergienė”

Darbelis vadinasi „Ateities miestas”. Kodėl? Nes tai miestas, kuriame vaikai gali žaisti, tyrinėti ir atrasti kitokius – nežemiškus dalykus.

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* tuščia kartoninė dėžė;
* folija;
* vata;
* dažai;
* tualetinio popieriaus ritinėliai;
* plastmasiniai kamštukai;
* lankstomi pagaliukai;
* spalvotas popierius;
* žirklės.

 

DARBO EIGA:

Tuščią dėžę nudažome įvairiausiomis spalvomis. Apklijuojame iškarpytomis žvaigždėmis. Priklijuojame saulę ir mėnulį. Žemę išklijuojame vatos gabalėliais.

 

Tualetinio popieriaus ritinėlius ir tuščią dėžę apklijuojame folija.

 

 

Iš folija apklijuotos dėžės gaminame kosmonautą. Priklijuojame ausis, akis, antenas. Kosmonautą apgyvendiname ateities mieste.

 

Štai ir sukūrėme paslaptingą ateities miestą!

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!

Nors garsiausi pasaulio edukologai sutaria, kad pirmieji šešeri metai yra esminiai vaiko asmenybei ir įgūdžiams formuotis, ikimokyklinis ir pradinis ugdymas Lietuvoje – podukra Pelenė. Siekis įkurti lietuvišką, aukščiausius tarptautinius standartus atitinkančią privačią Karalienės Mortos mokyklą dr. Austėjai Landsbergienei (37) kilo natūraliai. Prieš ketverius metus duris atvėrusių darželių „Vaikystės sodas“ pagrandukams tiesiog atėjo metas keliauti į mokyklą.

Dešimtmetį patirtį kaupusi tarptautinėse mokyklose, vėliau su organizacija „Council of International Schools“ moteris vykdė jų akreditaciją. Taip iš labai arti teko pažinti įvairių tipų privačias ugdymo įstaigas, įsikūrusias visame pasaulyje. Per tą laiką išsigrynino mintis, kaip kokybiškai perteikti šią patirtį Lietuvoje.

„Visuomenėje gajus požiūris, kad privati mokykla yra tiesiog pagerintas valstybinės švietimo įstaigos variantas, tačiau iš tiesų tai yra visai kitokia alternatyvaus ugdymo filosofija. Ypač daug dėmesio savo mokykloje skiriame lyderystei ir emociniam intelektui ugdyti. Siekiame įsitvirtinti kaip gamtos ir technologijos mokslų krypties mokykla. Bet ne mažiau svarbūs yra menai, ugdantys žmogaus kūrybingumą. Jei mokslininkai nebūtų kūrybingi, iki šiol sėdėtume prie žibalinės lempos“, – teigia pašnekovė.

Paslauga dvigubam klientui

Karalienės Mortos mokyklą Vilniuje dr. A. Landsbergienė atskyrė nuo privačių darželių tinklo, kad pastarųjų neištiktų minėtas podukros likimas. Šį rudenį nauja pradinio lavinimo mokykla pasitiks moksleivius Kaune, o Vilniuje keturias klases baigę mokinukai mokslus tęs penktojoje. Karalienės Mortos mokykloje vaikai mokosi pagal kontekstinio ugdymo metodiką, kurios pagrindas – tarptautinio bakalaureato programa. Vadovės tikslas aiškus – visas 12 klasių aprėpianti privati gimnazija.

Dar prieš dešimtmetį daugelis šiuo metu perspektyviausių specialybių nė neegzistavo. Kad vaikas būtų pasiruošęs pašėlusiu tempu lekiančio pasaulio iššūkiams, svarbiausia ugdyti lankstų, greitai naujas žinias gebantį įsisavinti ir už standartinio mąstymo ribų mokantį išeiti žmogų.

Keturių vaikų mamos dr. A. Landsbergienės teigimu, privataus ugdymo verslas nėra tipinė prekyba prekėmis ir paslaugomis. Šioje veikloje tenka kur kas daugiau dėmesio skirti personalui valdyti, žmogiškiesiems ryšiams kurti. Jei įprastame versle su lūkesčių neatitikusiu darbuotoju galima atsisveikinti po pirmųjų mėnesių, mokytojus tenka rinktis labai atsakingai, kruopščiai įvertinant ne tik jų profesinį pasiruošimą, bet ir asmenybę.

„Parduodame ne daiktą, kurio kultūringai aptarnautas klientas galbūt vėl grįžtų po kelerių metų. Mes, teikdami paslaugą, privalome nuolatos pateisinti lūkesčius. Dar sunkiau yra tai, kad iš esmės turime du klientus – tėvus ir mokinius. Tie, kurie moka už mokslą, paslaugą mato labiau iš išorės, o tiesioginiai naudos gavėjai yra tokio amžiaus, kad, paklausti apie tai, ką nuveikė mokykloje, dažniausiai atsako „nieko“, – juokiasi privačios mokyklos steigėja.

It darnus orkestras sustyguotame kolektyve mokytojai neverčiami dirbti administratorių darbo, nes puikus pedagogas toli gražu neprivalo būti geras vadybininkas. Kitaip vaikai prarastų gerą mokytoją, o mokykla gautų netikusį direktorių. Ėmusis šio verslo, dr. A. Landsbergienei teko sulaužyti ne vieną stereotipą, ne tik diegiant vakarietiškus švietimo įstaigos veiklos metodus, bet ir apskritai keičiant požiūrį į verslininkę moterį.

„Ėjau derėtis dėl patalpų nuomos, o sulaukiau klausimo, ar gavau vyro leidimą. Taip ir pakirto kojas, – kuriozišką situaciją prisimena mokyklos vadovė. – Sėkmingai plėtodama verslą ir pelniusi gerą vardą, tokių klausimų išgirstu rečiau. Tačiau visuomet pabrėžiu: jei jaunos merginos ir moterys imasi verslo, savarankiškos veiklos, būtina jas kuo dažniau girti ir palaikyti, nes daug talentingų moterų, neatlaikiusių visuomenės spaudimo, pasiduoda. Pažiūrėkite į „Fortune 500“ bendrovių sąrašą ir suskaičiuokite, kiek ten moterų. Tačiau pasaulis tobulėja ir paradigmų kaita ilgainiui įvyks“, – neabejoja pašnekovė.

„TOP 50 inovatyviausių jaunų verslų, sukurtų moterų” iniciatyvos ėmėsi „BZN start“ kartu su partneriais: „Swedbank“, AB, dantų pasta „Ecodenta“, prekybos ir pramogų centru „Ozas“, Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA), Mykolo Romerio universitetu, naujienų portalu „Delfi“ ir „Žinių radiju“.

Tekstas buvo išspausdintas portale DELFI: http://www.delfi.lt/verslas/verslas/naujas-a-landsbergienes-verslas-sulaukiau-klausimo-ar-gavau-vyro-leidima.d?id=67654418

Vienas lauke – ne karys. Tą žino kiekvienas, kuris imasi verslo ar veiklos, kuriai atlikti neužtenka tik vieno žmogaus pastangų. Socialinių mokslų daktarė, ikimokyklinių ugdymo įstaigų tinklo „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja Austėja Landsbergienė vadovauja daugiau nei 200 darbuotojų komandai, kuri nuolat pildosi.

Kvalifikuota pedagogė, patyrusi vadovė, taip pat keturių vaikų mama yra įsitikinusi: suburti komandą nėra sunku, išlaikyti ją patvarią – kasdieninis iššūkis.

– „Vaikystės sodas“ yra didžiausias ikimokyklinių ugdymo įstaigų tinklas Lietuvoje. Turite subūrusi išties didelę komandą. Ar sunku yra surasti tinkamus žmones?

– Tai yra vienas didžiausių iššūkių. Iš patirties galiu pasakyti, kad pirmiausiai ieškau žmogaus, kuris atitiktų teorinį įsivaizdavimą, koks jis turėtų būti. Bet susitikimo, pokalbio metu dažnai nulemia emocija, vidinis pakuždėjimas ar tam tikros įžvalgos. Bendraudama su potencialiu darbuotoju visuomet galvoju apie tuos žmones, kurie jau yra komandoje: ar jis tiks į mūsų būrį?

Prisimenu, kai teko samdyti pirmąjį darbuotoją. Aš atėjau pas tą žmogų ir pasakiau: jeigu tu prisijungi, aš pradedu viską daryti. Nes aš žinojau, kad tai yra būtent tas žmogus, su kuriuo man bus lengva dirbti.

Buriant komandą neužtenka tik suburti gabius, savo srities specialistus į būrį. Aš dažnai pajuokauju, kad mes savo antrąją pusę renkamės, kol galiausiai išsirenkame, ir tai dar reikia visą gyvenimą lipdytis. Tai ką kalbėti apie žmones, kurie susirenka kartu dirbti, siekti bendrų tikslų.

Kad ir kokie jie būtų nuostabūs profesionalai, kad ir kaip išmanytų profesinę reikalo pusę, bet nepaprastai svarbu, ar mes jaučiamės kaip kumštis, ar mes dirbame kartu, ar matydami, kad kolegai blogai, gilinamės į dalykus, į kuriuos nemanėme, kad reiks gilintis. Mes turime tai daryti, jeigu rūpi ne tik mūsų, bet ir visos komandos darbo rezultatas.

– Darželis yra pirmoji institucija, kurioje vaikai mokosi būti komandoje. Ar žingsnelius, nuo kurių jie pradeda, galima pritaikyti ir suaugusiųjų pasaulyje?

– Dabar, XXI amžiuje, atsiradus šeimoje vaikui, tėvų gyvenimai dažnai pradeda suktis aplink jį. Tėvai tyčia pralaimi stalo žaidimus ar renkasi važiuoti į parką, į kurį nori jų vaikai. O darželyje vaikas staiga patenka į aplinką, kurioje visi yra pratę būti svarbiausiais. Tada tenka mokytis įrodinėti, kodėl reikia žaisti šį žaidimą, o ne kitą, kodėl reikia nesistumdyti prie kriauklės ir laukti savo eilės arba įtikinti draugą rankas nusiprausti greičiau.

Darželyje ima atsiskleisti ir lyderystė, ir diplomatiniai vaikų gebėjimai. Atėjęs į 20-25 vaikų grupę kiekvienas vaikas turi atrasti savo vietą komandoje. Pedagogui šiame procese tenka labai didelė atsakomybė, nes jis turi pamatyti kiekvieną vaiką ir padėti jam atsiskleisti. Įmonės vadovai turi elgtis labai panašiai.

– Pasitaiko atvejų, kad vaikas namuose ir ugdymo įstaigoje yra kaip dvi skirtingos asmenybės. Taip dažnai nutinka ir mūsų darbo vietose.

– Kai kuriems vaikams sunku būti komandoje ir kai kuriems suaugusiesiems sunku dirbti komandoje. Nesvarbu, kad vaikui mažiau metų, mūsų socialiniai tarpusavio santykiai yra labai panašūs. Kažkas komandoje turi tvirtą nuomonę, kažkas jos neturi, kažkas moka uždegti siekti bendro tikslo, kažkas moka dalintis. Kiekvienas mes turime daugybę tiek įgimtų, tiek įgytų gebėjimų.

Natūralu, kad vienų žmonių emocinis intelektas yra aukštesnis už kitų, bet aš visada sakau, kad jį galima ugdyti. Mes galime ugdyti gebėjimus, kuriuos norime, kad turėtų mūsų vaikai. Mes galime ugdyti savo asmeninius gebėjimus, kurių manome, kad mums trūksta.

Skirtumas tik tas, kiek reikia įdėti laiko, darbo ir pastangų. Vieniems užtenka vieną ar du kartus pasakyti, parodyti, o kitam ir penkių šimtų neužtenka. Bet žiūrėk, nenuleidi rankų ir po pusantro tūkstančio kartų ima ir pavyksta. Taigi, kiekvienas žmogus yra skirtingas, mes turime tai suprasti ir nesitikėti iš kiekvieno visada to paties.

– Jūsų veikla yra tiesiogiai susijusi su vaikų ugdymu. Dažnai mėgstama sakyti, kad didelė įmonė ar kompanija – ne vaikų darželis. Bet vis tik – ko suaugusieji, dirbantys didelėse komandose, galėtų pasimokyti iš vaikų?

– Iš vaikų visuomet galima pasimokyti lankstumo ir nuoširdumo. Vaikai, jeigu jiems pasakai, kaip reikėtų kažką daryti kitaip, daug greičiau geba pasakyti „gerai“ ir judėti tolyn. Aš manau, kad mes, suaugusieji, labai daug ką priimame asmeniškai. Tarkime, kritika buvo nukreipta į mane. Bet dažnai mes pamirštame pagalvoti, kad vadovas ją pasakė ne šiaip sau, o norėdamas, kad kaip komanda siektume geresnių rezultatų. Man tenka matyti, kaip vaikai akimirką siaubingai supykta. Bet jie atsisėda, pasėdi ir vėl imasi darbo atsižvelgdami į pastabas. Jie geba palikti praeityje tai, kas jiems nepatiko ir mokytis. Naujų gebėjimų jie mokosi nuoširdžiai, lanksčiai ir draugiškai. To tikrai vertėtų pasimokyti mums visiems.

– Bet gal vaikas mažiau nei suaugusysis bijo kritikos, atstūmimo. Juk tai, kaip jis nupieš piešinį, nelems tiek daug – uždarbio, tobulėjimo galimybių ar kilimo karjeros laiptais perspektyvų.

– Nesvarbu, didelis ar mažas, kiekvienas žmogus nori būti įvertintas. Kiekvienas nori būti mylimas ir suprastas. Kuo mes ilgiau gyvename, tuo daugiau sulaukiame kritikos ir, deja, ne visada konstruktyvios. Labai daug žmonių dėl to užsidaro savyje. Ypač tada, kai aplinkiniai kelia per didelius lūkesčius ar baudžia už klaidas.

Kai dėsčiau universitete ir tuo pačiu mokiau mažuosius, padariau nedidelį eksperimentą. Paklausiau savo trimečių, ar jie moka šokti. Visi pakėlė rankas ir atsisukę vienas į kitą dar ginčijosi, kuris šoka geriau. Nors nei vienas iš jų dar nebuvo to daręs profesionaliai.

Nuėjusi į universitetą aš paklausiau to paties savo studentų. Žinojau, kad kai kurie iš jų ne vienerius metus buvo šokę įvairiuose kolektyvuose. Nei vienas iš jų nepakėlė rankos. Jie nedrįso, nes manė, kad šoka nepakankamai gerai.

Šį pavyzdį naudoju, kai noriu parodyti, kas per dvidešimt metų atsitinka su mūsų pasitikėjimu savimi. Paradoksas: mūsų gebėjimai auga, tačiau pasitikėjimas savimi – menksta. Didele dalimi tai lemia aplinka, kuri mus kritikavo, mumis nepasitikėjo ir baudė, kai kažką darėme nepakankamai gerai.

Jeigu žmogus nepasitiki savimi, negali atsiskleisti, reikia ieškoti, kur yra viso to šaknys, ir kalbėtis. Iš patirties galiu pasakyti, kad kalbėjimasis išsprendžia viską.

– Jeigu komandoje yra ryšys, pasitikėjimas vienas kitu, tikėtina, kad darbuotojai dirbs žymiai darniau ir efektyviau?

– Žinoma, nuo ryšio ir emocijų priklauso beveik viskas. Pernai buvo atliktas didžiulis tyrimas, kokiose mokyklose vaikai pasiekia aukščiausių rezultatų. Išvada buvo ta, kad vaikai mokosi geriausiai tose mokymo įstaigose, kuriose yra drakoniški reikalavimai, arba tose, kur jie emociškai jaučiasi geriausiai. Kuo skiriasi vaikai? Vienų geri akademiniai rezultatai yra vidinės motyvacijos vaisius, kitų – išorinės, nes tėvai ar mokytojai juos spaudė. Tačiau mes žinome, kad geriausių rezultatų galime pasiekti, kai yra stipri vidinė motyvacija.

– Ar Jūs specialiai ką nors darote, kad komanda tvirtėtų, jos narių santykiai gerėtų?

– Mes labai daug visko darome ir labai tuo tikime. Jeigu norime pasiekti ypatingų rezultatų, pirmiausiai, turime būti tvirti kaip komanda. Mes su kolektyvu esame ir uolomis laipioję, ir SPA buvę, ir baidarėmis plaukę, makaronų vakarėlį organizavę. Visai neseniai priėmėme naują iššūkį. Išskirtinai moteriška „Vaikystės sodo“ komanda gegužės 16 dieną dalyvaus bendrose įmonių sporto varžybose „Hercules Trophy“.

– „Hercules Trophy“ dieną Jūs ne tik varžysitės su kitų įmonių komandomis, bet ir suteiksite galimybę įmonių darbuotojų vaikams praleisti dieną specialiai įrengtame „Vaikystės sodo“ miestelyje. Ten jie galės užsiimti sportinėmis, kūrybinėmis ir kitomis veiklomis. Kaip manote, kodėl vaikams svarbu kur nors dalyvauti kartu su tėvais, matyti, ką jie veikia? Gal paprasčiau juos palikti namuose?

– Vaikams yra nepaprastai svarbu matyti, ką veikia jų tėvai. Mes ugdome vaikus ne tik tiesiogiai su jais kalbėdami, žaisdami ar vykdydami tam tikras užduotis, bet ir būdami šalia. Vaikai mato, ką mes darome. Aš visą laiką sakau tėvams – jeigu jūs tūkstančius kartų sakysite vaikams, kad reikia skaityti knygas, o patys žiūrėsite televizorių – jie irgi žiūrės.

Jeigu vaikui sakysime sportuok, nes tai sveika, sportuojantys žmonės yra sėkmingesni ir panašiai, o patys – nesportuosime, vaikas puikiai išmoks kalbėti apie sporto naudą, tačiau tikimybė, kad jis sportuos – maža. Turime prisiminti, kad mus visą laiką stebi daugybė porų akių, todėl turime ne tik kalbėti, bet ir daryti tai, apie ką kalbame.

– „Hercules Trophy“ – naujiena Lietuvoje. Tai renginys, kuriame viskas labai panašu į didelę žaidimų aikštelę, tačiau – skirtą suaugusiems. Ar yra tiesos, kad ir kokie mes būtume suaugę, kiekviename iš mūsų gyvena mažas vaikas, kuris pirmiausiai nori… žaisti?

– Apskritai žaidimas yra viena svarbiausių veiklų mūsų gyvenime. Jūs tikriausiai prisimenate pačius smagiausius dalykus: kaip taškėtės balose, susikaupę statėte pilį iš kaladėlių, žaidėte stalo žaidimus su tėvais ar lėkėte su dviračiu it vėjas. Žaidimas mums asocijuojasi su pačiomis geriausiomis emocijomis, todėl žmogus visą gyvenimą nori žaisti.

Aš labai dažnai sakau, kad tėvai eina į vaikiškus filmukus ne todėl, kad lydi vaikus, bet todėl, kad jie turi pretekstą juos pamatyti patys. Arba tenka stebėti, kaip suaugusieji ant laipynių ar batutų akimirkai užsimiršta ir ima mėgautis pramoga. Po to apsižvalgo aplink, susiima ir vėl ima elgtis kaip suaugę. Tačiau, iš tiesų, mes visi norime žaisti ir jaustis taip, kaip jautėmės, kai mums buvo penkeri.

– Viena iš „Hercules Trophy“ rungčių yra nušokti nuo 6 metrų bokštelio ant didelės pripučiamos pagalvės. Ar esate drąsi?

– Šiaip aš nebijau iššūkių, bet manau, kad tam ir yra skirta komanda. Jeigu kažkam rungtyse bus nedrąsu, tada kitų komandos narių drąsa tai kompensuos. Juk tam ir yra reikalinga komanda, ar ne?

– Tai koks vis tik yra Jūsų sėkmingos komandos receptas?

– Yra klišė, kad visi už vieną ir vienas už visus, bet ji – teisinga. Šis teiginys išaugo iš auksinės taisyklės, kad niekada kitam nedaryk to, ko nenori, kad darytų tau. Kartais užtenka, kad tai būtų vienintelė taisyklė, kuria vadovaujasi komanda. Ar tu norėtum būti paliktas vienas su sunkia užduotimi? Ar tu norėtum jaustis, kad nesi vertinamas? Ne, nei vienas to nenorime. Todėl turi padaryti viską, kad ir kitas žmogus komandoje taip nesijaustų.

Tekstas buvo išspausdintas portale Lietuvos žinios: http://lzinios.lt/lzinios/Mokslas-ir-svietimas/darbas-komandoje-ko-suaugusieji-gali-pasimokyti-is-vaiku-/199902