Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”

Vaikai ir mirtis, atrodo, tokie nesuderinami dalykai, tačiau iš kitos pusės  jiems tai taip pat natūralu, kaip ir gyvenimas. Maži vaikai į mirtį žiūri visai kitaip, nei mes.  Laiko, erdvės koncepcijos jiems dar visiškai nesuprantamos, todėl gali atrodyti, kad – kalbėdamia pie mirtį – jie labai netaktiški. Tačiau jie tiesiog sako tai, ką galvoja. Mūsų namuose mes stengiamės vaikams sakyti viską taip, kaip yra. Kadangi esam tikintys, tam tikra prasme yra daug paprasčiau. Visų pirma, Vilhelmas jau seniai klausė, kur jis buvo, kai brolis jau buvo pas mus. Tai mes jam visada sakydavom, kad mes manom, jog jis buvo pas angelėlius ir rinkosi sau šeimą – pamatė mus su Augustu ir nusprendė, kad mes jam labiausiai tinkam…ir atėjo pas mus. Kai vaikai klausia, kur mano kita močiutė ir mano seneliai, sakome tą patį – kad grįžo pas angelėlius. Vaikai daugiau ir neklausia, jiems kažkaip viskas būdavo aišku. Pirmą kartą tikrai su mirtimi susidūrė, kai mirė vyro močiutė. Buvome tikrai artimi: ir dažnai matydavomės,ir atostogavome kartą drauge, ir pagelbėdavo, kai reikėdavo. Taigi vaikams tai buvo tikrai artimas žmogus. Tačiau vis dėlto tai parodė, kad jų supratimas dar yra labai menkas. Visų pirma, stengėmės, kad vaikams gyvenimas būtų kiek įmanoma įprastesnis tomis dienomis. Tai buvo sunkiai įmanoma, nes buvo…Kalėdos. Tačiau visvien nei vaikų „iškomandiravome“ pas senelius, nei slėpėme. Sakėme viską taip, kaip buvo. Vieną vakarą nuvažiavome į Bernardinų bažnyčią atsisveikinti. Augustas žiūrėjo žiūrėjo ir sako: „O kada probaba eis namo?“ Atrodė, toks didelis, toks supratingas, o še tau… Buvome tiek, kiek norėjo vaikai – ir jie abu tikrai labai gražiai atsisveikino. Į laidotuves nėjome – manau, kad ikimokyklinio amžiaus vaikams ten būtų per daug nesuprantamų dalykų, per daug liūdesio ir per mažai dėmesio jiems – juk tokioje aplinkoje šalia turi būti žmogus, kuris galėtų ramiai vaikui viską paaiškinti, atsakyti į klausimus, o dažniausiai tokio žmogaus nėra. Taigi geriausia, jei tuo metu su vaikais pabūna draugas ar pažįstamas, kuris supranta situaciją ir kuris neturi važiuoti į laidotuves (mūsų atveju tai buvo mano sesuo ir Vihelmo krikštatėvis, kurie padėjo). Tačiau Augustas, pamatęs vyro mamą verkiančią, puikiai suprato, kad jai skaudu, jog mirė probaba. Taigi mūsų atvejis tarsi parodė, kad kai ką vaikas yra pajėgus suprasti, o kai ko – dar ne. Svarbiausia – įsiklausyti ir žiūrėti, ką ir kaip jam sakyti, kai norime paaiškinti situaciją ir atsakyti į iškilusius klausimus (o jų būna begalė). Dar dabar Vilhelmas ir Augustas kalba apie mirtį. Jiems įdomu, ar probaba juos saugo (o gal ji saugo tik pačius pačius artimiausius, t.y. savo vaikus ir vyrą?), ar ji juos mato…Mes stengiamės paaiškinti ir sakyti tik tai, kuo tikime patys. Jeigu nesame įsitikinę, tai taip ir sakome: mes taip manome, bet…nežinome, nes neprisimename to laiko, kai nebuvome gimę ir pan. Kartais tie vaikų klausimai atrodo labai netaktiški (ypač taip gali pasirodyti mažų vaikų neturintiems ar nebeturintiems), tačiau jie yra nuoširdūs ir tikrai nieko blogo nelinkintys. Vietoj to, kad užsigautų, suaugusieji turėtų ramiai paaiškinti. Taip, kartais tai labai skaudina – tarsi druska ant žaizdos, nes atrodo, kad vaikas vis primena, uždauda kvailus klausimus ir pan. – tačiau tai yra normali normalaus vaiko raida, ir suaugusieji turėtų tai suprasti.

Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”

„Eik lauk iš mano kambario!”, ,,Mama, jis VĖL mane erzina!“, „Aš pirmas, AŠŠŠŠŠŠ!“ Ar esate girdėję? Jei turite daugiau nei vieną vaiką, manau, girdėjote tai ne vieną ir, deja, ne vieną šimtą kartų. Nors broliai ir seserys dažnai yra ir geriausi draugai, vis dėlto žiežirbų neišvengsite. Broliams ( seserims) būdinga vieną akimirką būti pasiryžus akis išdraskyt tam, kuris kėsinasi į brolį(sesę), o kitą akimirką…kibti į atlapus tam pačiam broliui(sesei). (daugiau…)

Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”

Mums ši tema aktualiausia su Augustu. Vilhelmas su Morta valgo beveik viską, todėl vargo nėra. Su Augustu išbandėme viską: ir švelnumą, ir gerumą, ir piktumą ir….VISKĄ. Na, įsivaizduokite: bičui šešeri metai, laisvai skaito, rašo dviem kalbom, apsirengia, pusryčius pasigamina (ir broliui bei sesei pagamina), indus į indaplovę moka sudėti (ir iškraustyti), kambarius susitvarkyti, o prie stalo…kasdien karas. Karas, nes jis dar NĖRA VALGĘS vaisių (išskyrus obuolį ir bananą), daržovių (išskyrus kukurūzą), mėsą valgo TIK paukštieną ir TIK „baltą mėsytę“. Menki juokai… Iš pradžių tarėmės. Tarėmės tiek, kad,atrodė, nugriūsim besitardami.  Po to pavargom tartis. Gaminom, ko jis nori. Tada jam sveikata pradejo šlubuoti, nusilpo. Vėl karas. Dabar jau pasiekėme šiokį tokį auksinį viduriuką: išsiaiškinome viską, ką jis mėgsta ir KAIP jis tai mėgsta. Taip ir gaminame. Svarbiausia – ne suvalgyti, o pavalgyti. Taigi jį stebim. Daržoves valgo kaip trintą daržovių sriubą – vadinasi, kartą savaitėje jos valgome. Vaisius valgo, kai iš jų padaroma tyrelė,  ir jie paslapčia sudedami į mėgiamas košes (manų, kukurūzų, avižinių dribsnių). Jautieną valgo tik tada, jei ji gerai marinuota, prieskoniuota ir kepta grilyje – tokią ir pagaminame. Žodžiu, tam tikra prasme jis dabar valgo beveik viską, bet reikia žinoti, kaip tai jam paduoti! O jau kai paduodame, tai valgo tiek, kiek nori. Žinoma, pasideram, kad pakąstu kąsneliu daugiau, tačiau prievartos nėra. Vienu žodžiu, dabar viskas priklauso nuo mūsų išradingumo ir nuo kantrybės. Kadangi pati buvau labai panaši, nenoriu, kad vaikas verktų prie stalo (nors būna, būna…), todėl ieškome išeičių. Sunkiausia būna, kai reikia kažko paragauti: pavyzdžiui, mėlynę, braškę…Karo būklė iškart. Na, bet mes išmokome giliai įkvėpti…ir gyventi toliau.

O patiekiu kartais smagiau dėl vaikų smagumo. – tikrai ne dėlto, kad jie geriau valgys. Mums toks triukas visai nepadeda…deja.

Dėl sveiko maisto pas mus problemų nėra. Mūsų šeimoje čipsai, koka-kola ir pan. Atsiranda labai retai, tik per ypatingas šventes. Vaikai mato kaip mes valgome ir seka mūsų pavyzdžiu. Be to, Augustas iki beveik ketverių metų buvo alergiškas visokiems maisto „brudams“, tai labai natūraliai išėjo, kad namuose – sveikas maistas. Kadangi pas mus joks maistas nėra tabu, tai vaikams nėra begalinio poreikio jo valgyti. Norite rugsėjo pirmąją važiuoti į McDonald‘s? Prašom! Juk ne kasdien… Norite sukirsti litrą ledų? Nusipirkome Zepter puodus, keptuvės beveik nenaudojame – net bulves dažniausiai kepu orkaitėje, o blynus kepu vaflinėje. O saldumynai…na, yra jų pas mus. Be to, čia juk Belgija – skaniausio šokolado šalis! Mes nemanome, kad desertas – tik šventėms. Jei vaikai pavalgę, jei visi darbai nudirbti – kodėl gi ne?

Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”

– Ko jie bijo
– Ką darome, kad nebijotu (konkretus pavyzdžiai)
– Ar patys vaikus kuo nors gąsdiname (ateis baubas, gris tėtis, pamatysi), kai jie neklauso?
– Ar tokiu būdu neprisidarome tik daugiau bėdos?
– Ar galima apskritai patiems vaikus gąsdinti, jei taip, tada kaip? (daugiau…)

Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”

Kai kurie vaikai, pradėję eiti į darželį, mokyklą, t.y. ugdymo instituciją, yra pasmerkiami nesėkmei, nes jie negirdi ir neklauso pedagogo, pradeda naują darbą nepabaigę senojo, nuolat pamiršta šį bei tą namuose ir retai padaro namų darbus. Tėvai nesupranta, kas vyksta, nes jie padeda vaikui paruošti namų darbus ir nuperka visas reikalingas priemones. Taigi: kas atsitinka nuo namų iki mokyklos/darželio? Nepatyrę pedagogai  tokių vaikų tėvams sako, kad vaikai yra itin nepaklusnūs ir galėtų „susiimti“. Tėvai nežino, ką daryti, kreipiasi į specialistus, kurie nustato, kad vaikas vystosi normaliai, neturi nei protinių, nei emocinių sutrikimų, be to, net akademiniai gebėjimai yra normalūs. Galų gale nustatoma, kad vaikas yra hiperaktyvus. (daugiau…)

Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”

Norime to ar nenorime, vis ankščiau tenka susidurti su kompiuteriu. Nenuostabu, kad be kompiuterių užaugusiems tėvams nelengva apsispręsti, ar vis dėlto leisti vaiką prie kompiuterio?Gal ši vaiko pažintis atneš daug bėdos, o maža naudos?

Pasirengimas

Laikas, kuri vaikai praleidžia prie kompiuterio gali duoti naudos, bet  gali būti ir tuščiai sugaištas ar netgi pragaištingai veikti. Keletas patarimų, kaip geriau pasirengus šiam susitikimui:

1. Jeigu ketinate instaliuoti programą, padarykite tai iš anksto. Tik įsitikinę, kad viskas puikiai veikia, leiskite ,,dirbti” vaikui;
2. Susipažinkite su programa. Patys išanalizuokite, ištirkite programą, kurią duosite vaikui, kad pasirengtumėte vaiko klausimams.
3. Suteikite vaikui kuo daugiau laisvės. Kad ir kaip norėtųsi perimti pelytę , nepasiduokite pagundai. Tegul vaikas daro klaidas. Nedėkite savo rankos ant vaiko. Jei vaikas paspaudžia ne tą mygtuką, leiskite pasitaisyti pačiam. Labai dažnai suaugusieji parodo vaikui, kaip ir ką reikia daryti. Žymusis vaikų psichologas J.Piaget (Pjaze) sakė: Kiekviena kartą, kai ko nors vaiką išmokote, atimate iš jo savarankiško atradimo džiaugsmą.
4. Jei turite daugiau nei viena vaiką, natūralu, kad jie pešis dėl pirmenybės  prisėsti prie kompiuterio. Štai keletas patarimų:

1. Stebėkite laiką. Jums gali padėti smėlio laikrodis – net laikrodžio nepažįstantis vaikas mato, kiek laiko jam liko.

1. Padėkite jaunyliui. Kaip? Parodykite jam tai, ko nežino vyresnėlis. Tegul jis ,,atskleidžia paslaptį” vyresnėliui.

KELETAS MITŲ

Nors ir gerai pasirengę, dar nesame tikri, ar nesigailėsime leidę vaikui žaisti kompiuteriu. Todėl prieš galutinai apsisprendžiant , verta išsklaidyti keletą populiarių mitų:

1. Kompiuteris padarys mano vaiką protingesnį. Be jokių abejonių kompiuteriai – ir ypač geros lavinamosios programos – padeda vaikui tobulėti ir netgi įgyti vertingų gebėjimų. Tačiau verta žinoti, kad kompiuteris neišmokys vaiko to, kam jis dar nepasirengęs. Pavyzdžiui, ikimokyklinukas dar nepasirengęs dirbti su programa, kuriai reikia gebėti skaityti ir tokia programa jam gali net pakenkti. Kaip žinia, ikimokyklinio amžiaus vaikai geriausiai mokosi per pojūčius, o kompiuteris tam nesuteikia galimybes. Kompiuteris yra tik dėlionių, kaladėlių, knygų, dailes projektų ir pačių įvairiausių žaidimų papildas. Taigi nors kompiuteris ir padeda vaikui tobulėti, tačiau jis gali tik praplėsti jau turimas žinias/gebėjimus arba išmokyti to, kam vaikas yra pasirengęs.
2. Jei vaikas sėdi per arti kompiuterio, susilpnės jo regėjimas. Neįrodyta. Amerikos Okulistų Asociacija nustatė, kad kompiuteriai yra saugūs ir naudojant pagal paskirtį – nekelia ypatingos grėsmės vaiko regėjimui.
3. Kompiuteriai skleidžia radiaciją. Su radiacija mes susiduriame kasdien. Elektromagnetiniai spinduliai, kuriuos skleidžia kompiuteris, yra pakankamai saugūs. Tyrimai rodo, kad monitorių skleidžiama radiacija yra gerokai mažesnė už tą, kurią skleidžia fluorescencinė lempa.
4. Mano vaikas nemokės bendrauti, jei visą laiką leis prie kompiuterio. Jums tikriausiai teko matyti tarsi prilipusių prie televizoriaus į zombius panašių vaikelių. Be abejonės, dėl tokių vaikų bendravimo gebėjimų galėtume suabejoti.  Tačiau tyrimai rodo, kad teisingai naudojamas kompiuteris moko vaikus dalintis, laukti savo eilės ir žaisti komandoje. Vaikams skirti kompiuteriniai žaidimai yra interaktyvūs, t.y. vaikas tarsi bendrauja ir reaguoja. Žinoma, prie kompiuterio leidžiamą laiką vis dėlto reikia riboti, tačiau nemažai programų leidžia keliems vaikams žaisti vienu metu ir suteikia nemažai emocijų.
5. Mano vaikas turi suprasti, kaip veikia kompiuteris. Jeigu vaikui neįdomu, nemokykite jo informacinių technologijų terminologijos. Ikimokyklinukui ir pradinukui šito visiškai nereikia. Daug svarbiau, kad jis išmoks elgtis su pele, susirasti tai, ko reikia ir pan. Kaip jie išmoksta? Jūsų padedami arba – dar geriau- patys tyrinėdami ir bandydami.
6. Jeigu mano vaikas mokės dirbti kompiuteriu, jis bus geriau pasirengęs ateičiai. Šiame mite yra šiek tiek tiesos. Šiais laikas mokėti dirbti kompiuteriu, galima sakyti, yra būtina. Tačiau nereikėtų į kompiuterius sudėti per daug vilčių. Kompiuteris yra tik įrankis, kuris gali padėti užtvirtinti tai, kas jau yra daroma, todėl jokiu būdu nepamirškite skaityti ir žaisti kartu su vaiku.

KĄ MĖGSTA VAIKAI?

Kompiuteris – kaip ir bet kuris kitas žaislas (labiau linkčiau jį vadinti vaiko žaidimų įrankiu), turi vaikui patikti. Kas jiems patinka ? Mokslininkai išskyrė keletą faktorių, kurie labai gražiai atskleidžia, kad svarbiausia yra sveikas protas ir vaiko amžiaus tarpsnio ypatumai. Taigi:

1. Vaikams patinka, kai jiems sekasi. Manau, kad kiekvienas nesunkiai prisimintume, kaip ne kartą nesisekė pabaigti pradėto darbo tik todėl, kad  …buvo per sunku! Kaip ir suaugusieji, vaikai labiausiai mėgsta tuos žaidimus, kurie nėra nei per lengvi, nei per sunkūs. Jei vaikui sekasi, didele tikimybė, kad jis prie jo grįš dar kartą Geros programos siūlo keletą sudėtingumo lygių. Pastebėta, kad jau po 30 sekundžių – jei vaikui per sunku – jis supyksta, gali pravirkti arba tiesiog pašėlti iš pykčio! Per lengvos programos kels nuobodulį ir, tikėtina, kad vaikas  prie jų negrįš. Taigi geriausia, kai programa nei per daug paprasta, nei per daug sudėtinga sunki, ir vaikas pats gali ją įveikti;
2. Vaikai nemėgsta ,,spąstų”. Juk ir jums nepatiktų, jei durys už  nugaros negrįžtamai užsitrenktų. Vaikai irgi tikisi, kad bet kada galės grįžti. Tada jie jaučiasi saugūs, kontroliuojantys padėtį ir leidžiasi smalsumo vedami (ir tuo pačiu tobulėja). Taigi geriausios programos yra tos, kurios neišsitrina ir yra galimybė grįžti atgal.

Vaikai nuolat mokosi. Ikimokyklinio amžiaus piliečio pats svarbiausias darbas yra žaidimas. Pageidautina, kad vaikas galėtų pats kurti filmukus, pasakas, meno dirbinius ir pan. taip, kaip jis pageidauja. Ikimokyklinio amžiaus vaikams reikia ne tik didaktinių pratimų. Svarbu pasirūpinti, kad jis turėtų progos tyrinėti, eksperimentuoti su grafika, garsais, spalvom ir kt.

1. Vaikai neskaito instrukcijų. Vaikai tiesiog nekenčia, kai tenka stabtelėti, kad  išklausytų taisykles. Jie puola į žaidimą lyg akis išdegę. Todėl svarbu, kad kompiuterinį žaidimą būtų galima žaisti intuityviai, be sudėtingų operacijų.
2. Vaikams labiausiai patinka būti iškart apdovanotiems. Geriausios programos yra tos, kur vaikui nereikia laukti: prizai, papildomi taškai ir kiti apdovanojimai turi būti suteikiami iškart, kai tik vaikas atlieka teisingą veiksmą.
3. Vaikai yra socialinės būtybės. Vaikas visada nori parodyti, kas jam pasisekė, ką jis padare. Jam svarbu ir pačiam matyti savo progresą, ir juo pasidalinti su jam svarbiais žmonėmis. Taigi būtų labai gerai, jei jūsų kompiuteris būtų susietas su spausdintuvu.
4. Vaikams patinka naujovės. Jeigu vaikui siūlysime vis tuos pačius žaidimus be jokių variacijų, jiems tikrai nusibos.
5. Vaikams patinka tai, kas gražu. Jeigu vaikas – mokydamasis matematinio mąstymo – galės raketa skristi į mėnulį arba ieškoti paslėpto lobio vandenyne, jam bus daug įdomiau, nei už teisingą atsakymą pasirodęs besišypsantis veidukas.
6. Vaikams reikia kokybės. Dar Walt Disney (Voltas Disnėjus) sakė, kad vaikai yra patys geriausi kritikai. Jei jam pasiūlysime įdomią istoriją, gerą muziką ir gražių paveikslėlių, vaikas susidomės.

KŪDIKIAI (iki 18 mėnesių)

Maždaug nuo devinto mėnesio vaikas supranta, kad kompiuteris yra įdomus ,,žaidimų stovas”. Jis jau supranta, kad jo veiksmai daro įtaką aplinkai. Ar jis jau mėto žaislus ir kitus daiktus, kad jūs juos vis pakeltumėte? Jei taip, tai jam patiks ir kompiuteris. Nors jūsų kūdikis dar nemoka (ir neturi mokėti) naudotis pele, tačiau jis puikiai supranta, kad liesdamas pelę ir klaviatūrą, gali prisišaukti dingstančių ir vėl atsirandančių paveiksliukų, įvairiausių garsų ir pan. Nejauskite nė lašo kaltes, jei neleidžiate kūdikiui liesti kompiuterio. Nors kompiuteris gali būti įdomus žaisliukas, tačiau jis ir be jo jūsų kūdikis puikiausiai vystytis.

MAŽI VAIKAI (nuo 18 mėn. iki 3 metų)

Šio amžiaus vaikai dar tikriausiai nemoka valdyti pelės, tačiau sėdėdami tėvams ant kelių mielai spaudo mygtukus ir judina pelę. Jie jau geba žaisti paprastus žaidimus, kalbėti apie paveiksliukus ir žiūrėti trumpus animacinius filmukus. Maždaug 2,5 metų pyplys jau gali valdyti pelę. Nė abejoju, kad ne vienas dvimetis puikiausiai valdo pelę, tačiau kitas ir trejų sulaukęs nė nedirsteli į kompiuterį.. Nesijaudinkite. Ateis laikas ir vaikas supras, kad – kai jis judina pelę – monitoriuje vaizdas kinta. Tada ateis metas suvokti, kad atvedus pelytę į tam tikrą vietą, atsitinka tam tikrais veiksmas. Vieną dieną vaikas supranta, kad valdydamas pelytę, gali viską kontroliuoti. Kai tik taip atsitiks, vaikui atsivers paslaptingas kompiuterinis pasaulis. Tada vaikas suvokia ne tik įvaldęs tikrai naudingą gebėjimą, bet yra laimingas, nes gali užsiimti tuo, kas jam patinka: žiūrėti paveikslėlius, dainuoti daineles, žaisti žaidimus ir kt. Tačiau nesitikėkite, kad tokio amžiaus vaikas sėdės prie kompiuterio ir ,,mokysis”. Tiesiog pasisodinkite vaiką ant kelių ir leiskite jam tyrinėti.

IKIMOKYKLINUKAI (3-5 metai)

Jei turite tokio amžiaus vaiką, puikiai žinote, kad jam labiausiai patinka būti padėties šeimininku. Jis be atvangos tyrinėja ir yra tarsi maža kempinaitė, pasirengusi sugerti viską, kas tik įmanoma. Svarbiausia pasirūpinti, kad jam būtų įdomu, kad jis jaustųsi kontroliuojantis padėtį ir sugebantis pasiekti užsibrėžtų tikslų. Šio amžiaus vaikai yra labai kūrybingi, todėl pageidautina, kad programos tą kūrybingumą skatintą. Tuo pačiu  jau metas pradėti mokyti (jokiu būdu nespaudžiant!) skaitymo pagrindų, formų suvokimo, spalvų, skaičių ir gamtos mokslų pagrindų. Per šiuos metus vaikas išmoks daug daugiau, nei spaudyti pelytės mygtukus. Šio amžiaus vaikai jau gali išmoksti daryti tarpus, grįžti atgal, ištrinti. Ketverių-penkerių metu vaikai jau gali įkelti į kompiuterį informaciją, pvz., savo vardą. Be to, ikimokyklinukai jau gali mokytis dalintis kompiuterį su broliais/seserimis ir draugais.

PRIEŠMOKYKLINUKAI (5-6 metai)

Šie metai yra vieni magiškiausių ir tėvams, ir vaikams. Visų pirma artėja metas, kai vaikui  teks  iš seno, gero, įprasto darželio pasaulio pereiti į mokyklą , atrasti naują santykį su mokytoja ir su draugais. Klausymasis, dalinimasis, savo eilės laukimas, kantrybės lavinimas yra tie socialiniai gebėjimai, kuriuos per šiuos metus turės išsiugdyti jūsų vaikas. Be to, per šiuos metus vaikas labai subręsta ir emociškai – jis mokosi būti savarankiškas ir atsakingas. Per šiuos metus pastebimas ir didelis akademinis šuolis: vaikai mokosi raidelių ir skaitymo, skaičių ir skaičiavimo, formų, dydžių, eilėraščių – sąrašą dar galėtume tęsti…Į visus šiuos faktorius turime atsižvelgti ir leisdami vaikui sėstis prie kompiuterio. Visų pirma vaikas turi jaustis padėties šeimininkas ir jam turi pasisekti! Tačiau šio amžiaus vaikų žaidimuose jau turi atsirasti užduočių, kurias vaikas turi atlikti.

GELBĖKITE! MANO VAIKAS ,,PRILIPO” PRIE KOMPIUTERIO!

Niekam ne paslaptis – kai kurie vaikai ,,prilimpa” prie kompiuterio. Tėvai į tai reaguoja įvairiai: vieni didžiuojasi, o kiti eina iš proto! Labai sunku atsakyti į klausimą, kada daug yra PER daug… Kiekviena šeima ir kiekvienas vaikas yra unikalus, todėl būtų netikslinga nustatyti visiems vienodas ribas. Yra vaikų, kurių prie kompiuterio praleisto laiko tikrai nepavadintum iššvaistytu. Tačiau ši tą galima pasiūlyti:

1. Mums rūpi, ką vaikas valgo, kuo rengiasi, kaip ir kur jis leidžia savo laiką. Lygiai taip pat reikia tikrinti, ką jis veikia prie kompiuterio. Vaikui turi būti ne tik smagu, bet ir vertinga tai, ką jis daro prie kompiuterio. Kompiuterinėse programose-žaidimuose ieškokite:

1. įvairių sudėtingumo lygių;

1. žaidimų/užduočių, skirtų keliems žaidėjams
2. nepasikartojančių žaidimų/užduočių
3. užduočių, kurios skatina vaiko vaizduotę, kūrybiškumą: dainų ir filmukų kūrybą, piešimą ir pan.

1. Laikas prie kompiuterio turėtų būti laikas, praleistas kartu. Geriausia, kai kompiuteris yra svetainėje arba virtuvėje – t.y. ten, kur šeima praleidžia daugiausiai laiko drauge. Tuo būdu vaikas nėra vienišas ir izoliuotas ir visa šeima dalyvauja žaidime. Jei nepatinka triukšmas, nupirkite vaikui ausines. Vėlgi – ieškokite žaidimų/programų, kuriuos galėtų žaisti keletas žaidėjų.

1. Pasinaudokite savo vaiko interesais. Ieškokite to, kas padėtų jūsų vaikui tobulėti – tokiu būdu bus patenkintas ir vaikas, ir jūs. Be to, pastebėta, kad labai efektyvu, jei teisė naudotis kompiuteriu yra suteikiama kaip privilegija – t.y. vaikui leidžiama žaisti tik tada, kai jis susitvarko kambarį, padeda suplauti indus ir pan.
2. Nustatykite SAVO ribas. Nustatykite laiką, kurį vaikas gali praleisti prie kompiuterio. Turėkite aiškias taisykles, kaip ir kada galima naudotis kompiuteriu, spausdintuvu ir pan. Nustatę aiškias, nekintančias taisykles, pasiūlydami kuo daugiau įdomių ir amžiaus tarpsnį atitinkančių programų, įtraukdami (ir patys įsitraukdami) į programų pasirinkimą, taisyklių nustatymą ir kuo daugiau ir aktyviau dalyvaudami šiame procese, jūs išvengsite problemų, kurių bijote. Kaip yra sakoma: kuo daugiau žinosite, tuo mažiau bijosite!

INTERNETAS

Ar internetas yra gera mintis ikimokyklinukams ir priešmokyklinukams? Jei remsitės sveika nuovoka ir žinote, kur narsysite, žinoma! Tačiau yra keletas taisyklių:

1. VISADA, VISADA būkite šalia jaunesnio, nei septynerių metų vaiko, jei jis naršo po internetą! Tik taip galėsite jį apsaugoti nuo netinkamos ir net kenksmingos informacijos.
2. Padekite vaikui nueiti ten, kur jis nori, o po to vadeles atiduokite į jo rankas. Gera priemone yra enciklopedijos, pavyzdžiui, Microsoft Encarta, kuri tam ir sukurta, kad vaikas saugiai naršytų.
3. Pradėti galite ir čia (deja, deja, viskas anglų kalba, tačiau neabejoju, kad jūsų ikimokyklinukas greitai ,,nardys” kaip žuvis vandenyje, jei leisite jam išbandyti!):

1. www.ctw.org (ieškome paslėptų raidžių, dėliojame dėliones, spalvojimo puslapiai ir pan.)

1. www.ty.com (paveiksliukai, kryžiažodziai, rankdarbiai ir pan.)
2. www.disneyblast.com (mokamas puslapis, tačiau pasiūla fantastiška!)
3. www.si.edu/natzoo (sužinosite viską ir dar daugiau apie bet kurį gyvūną!)
4. www.unclefred.com (mokykitės piešti)
5. www.jigzone.com (įvairios įvairių lygmenų dėlionės)

Čia pateikta tik keletas internetinių svetainių adresų, nuo kurių galima pradėti. Susiruošę į šią kelionę, pasirenkite keliauti po nepaprastai įdomų ir turiningą virtualų pasaulį ! Sėkmes!

Straipsnis parengtas pagal W.Buckleitner, A.Orr ir E.Wolock knygą ,,Maži vaikai ir kompiuteriai – kaip išgyventi”

Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”

Kalbant apie intelektualinį vaiko vystymąsi verta pasakyti, kad kalbos raida ir intelektualinė raida yra neatsiejamai susijusios – ypač ikimokykliniame amžiuje. Jei vaikas nesivysto intelektualiai, jam nereikia kalbos; jei nėra kalbos, neįmanoma organizuoti intelektualinio vystymosi. Jei kažką suprantame, atrandame, išmokstame –  atsiranda bendravimo poreikis. Visų pirma taip yra todėl, kad ikimokykliniame amžiuje vaikai mokosi ne tik suprasti žodžius, bet ir juos supantį pasaulį bei atrasti savo vietą tame pasaulyje. (daugiau…)