„Nuo antikinių tragedijų ir Shakespeare’o laikų žiaurumas ir žudynės lydi vos ne kiekvieną scenos kūrinį, ir, kiek mes nesmerktume, neburnotume – vis viena net ir kasdieniame gyvenime kriminalines žinias, dramatiškas scenas, muštynes ir gaudynes per TV stebime būdami padidintos įtampos. Tačiau svarbu nepamiršti, kad smurtas gražus tik scenoje“, – teigia režisierė Dalia Ibelhauptaitė.
Menininkė ragina visuomenę atkreipti dėmesį į smurtą patiriančius žmones ir to pasekmes bei kviečia apie tai kalbėti visiems atvirame, nemokamame renginyje–diskusijoje „Tvirta mergaitė,“ kuri vyks lapkričio 10-ąją 18.30 val. Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, 414 auditorijoje (I korpusas, 4 aukštas).
Diskusijoje kartu dalyvaus „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė ir Pasaulio ekonomikos forumo „Global Shapers“ Vilnius tinklo narė, „Mainsec“ vadovė Žydrūnė Vitaitė. Diskusiją moderuos gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis.
Apie būsimą diskusiją ir smurto temą mene bei gyvenime – pokalbis su „Vilnius City Opera“ meno vadove, režisiere Dalia Ibelhauptaite.
– „Vilnius City Opera“ Vilniuje labai išraiškingai patraukė praeivių dėmesį – krauju pasruvusiais manekenais. Ką norėjote šia efektyvia menine instaliacija pranešti?
– Jau eilę metų, imdamiesi temų kūrybai, stengiamės, kad jos atkreiptų dėmesį į mums patiems labai aktualias socialines ar moralines temas, priverstų susimąstyti. Tai, manau, yra svarbiausia „Vilnius City Opera“ misija – būti ne malonia pramoga, o savo darbais, jų vieša reklama kelti diskusiją visuomenėje apie tai, kas skaudžiausia, kas nepatogu.
– Kalbėdami apie tai, kas yra skaudu ir nepatogu, turbūt sulaukiate ir prieštarų, pasipriešinimo?
– Mes dažnai sulaukiame nepasitenkinimo iš labiau konservatyvių visuomenės atstovų – mes jiems trukdome ramiai ir patogiai gyventi.
Akcija instaliuoti krauju pasruvusius manekenus buvo įkvėpta G. Verdi operos „Trubadūras“. Ja norėjome priversti praeivius sekundei sustoti pagalvoti: ar šiandien toks vaizdas dar gali šokiruoti? Ar kasdieniai smurto vaizdai neatbukino mūsų jautrumo? Ar mes pastebime šalia mūsų kenčiantį žmogų?
Taip jau yra mūsų amžiuje, kad žodžio galia yra mažesnė negu ryškaus vizualo…
– Akivaizdu, kad tokiu vizualu pasiekėte tikslą, nes tai buvo padaryta tikrai efektyviai. Kodėl norėjote atkreipti dėmesį į šias problemas būtent dabar?
– Dažnai šiuolaikinis smurtas nėra vien fizinis. Psichologinio smurto pasekmės yra žymiai sunkesnės ir ilgesnės. Tuo labiau, kad tokia prievarta nėra viešai matoma. Apsidairykime aplinkui: ar mus supantys žmonės nėra sužaloti viduje? Smurtas prieš moteris dažnai yra arčiau nei mums atrodo. Tai gali būti mūsų kaimynė, kolegė ar liūdnai atrodanti autobuso laukianti močiutė.
– Kadangi tai nėra matoma, dažnai net neįsivaizduojame, kokio masto tai problema…
– Tikrai taip. Tyrimai rodo, kad net 63 proc. Lietuvos moterų patiria smurtą šeimoje. Palyginkime: Anglijoje tokių moterų yra 16 proc., Prancūzijoje 20–50 proc.
„Vilnius City Opera“ šį sezoną bendradarbiauja su Pagalbos moterims linija, viešindama jų informaciją ir skatindama visuotines diskusijas apie mažai aptariamas smurto temas. Paprasti faktai sužinoti iš Pagalbos moterims linijos įkvėpė visas mūsų akcijas – juk kasmet Lietuvoje net 40 000 moterų bando paskambinti į Pagalbos moterims liniją, kuri pajėgi atsiliepti daugiausia į 8 000 skambučių, o kiek dar net nepaskambina…
Kasmet visame pasaulyje lapkričio mėnesį minima 16 aktyvumo dienų, kurių metu skatinama susimąstyti apie smurtą prieš moteris. Todėl dabar, repetuodami savo naujausią premjerą – C. Debussy operą „Pelėjas ir Melisanda“, sukūrėme dar vieną akciją–instaliaciją – praėjusį šeštadienį Vilniuje, Alumnato kieme, kabėjo „kalbančios“ suknelės. Skirtingų medžiagų, stilių moteriški rūbai pasakojo skirtingas smurto prieš moteris istorijas. Kiekvienas specialiai atrinktas drabužis turėjo savo pasakojimą, kurį sostinės gyventojai ir svečiai galėjo čia pat perskaityti. Ši instaliacija visas 16 dienų keliaus po įvairias Vilniaus vietas.
– Minėjote, kad pradėjote bendradarbiauti su Pagalbos moterims linija. Kas paskatino šį bendradarbiavimą?
– Baisi padėtis Lietuvoje ir faktai. Ne paslaptis, kad kino ekranuose, televizoriuose ir scenoje smurtas magiškai pritraukia ir įtraukia. Nuo antikinių tragedijų ir Shakespeare’o laikų žiaurumas ir žudynės lydi vos ne kiekvieną scenos kūrinį, ir kiek mes nesmerktume, neburnotume – vis viena net ir kasdieniame gyvenime kriminalines žinias, dramatiškas scenas, muštynes ir gaudynes per TV stebime būdami padidintos įtampos. Tačiau labai svarbu nepamiršti, kad smurtas gražus tik scenoje, o gyvenime herojus reikia išgelbėti.
Mes, nagrinėdami operų siužetus, randame labai panašių epizodų. Tai teatras. O Pagalbos moterims linija turi nemažai realių istorijų, dar daugiau stulbinančių ir šiurpinančių… Norime jas viešinti. Kad žmonės suprastų, kad tai, kuo jie domisi kaip meniniu siužetu, yra tikra! Yra su mumis!
Tikimės, kad visos šios istorijos paskatins žmones suprasti, kad smurtas prieš moterį turėtų būti tabu. Galbūt daugelis smurtą šeimoje kenčiančių moterų bijo apie tai kalbėti, o perskaitytos istorijos padės joms suvokti, kad pasaulyje jos nėra vienintelės ir kad tokioms moterims egzistuoja nemokama pagalba.
– Padrąsinimas, palaikymas, supratingumas, parodymas, kad tos moterys turi kur kreiptis – jau vien dėl to verta kalbėti apie kovą su smurtu prieš moteris. Ir suprantama, kodėl apie tai reikia kalbėti nedelsiant – juk tos šeimos tokioje aplinkoje augina vaikus, jaunąją kartą.
– Išties kuo ilgiau tylime, tuo blogiau. Kenčiančias mamas, tetas, mokytojas stebi vaikai – mergaitės ir berniukai – ir iš tų situacijų mokosi. Vaikai yra žymiai pastabesni negu mums atrodo, todėl neturėtume jiems rodyti neigiamų pavyzdžių ir toleruoti to, kas yra netoleruotina.
Štai, kad ir tokia istorija iš tikros šeimos gyvenimo viename Lietuvos miestų:
„Aš tiesiog pavargau, labai pavargau… Kūčių vakaras, jau visiems suruošiau dovanas, turim eiti pas anytą, bet aš nenoriu, negaliu. Jau 20 metų gyvenu su savo vyru, vaikai suaugę, o aš jaučiuosi tokia pavargusi…
Žinot, sėdžiu dabar vyro medžioklės kabinete. Priešais mane guli jo ginklas. O kas, jei pasitikčiau grįžtančius vaikus su tuo šautuvu? O po to ir pati nusišaučiau?
Mano vyras… Jis laiko mane lyg savo kaline: tikrina visų pirkinių čekius, išbara mane, jei ką nors ne to nupirkau ar buvau kitoje parduotuvėje, negu jam atrodo tinkama. Būna, naktimis grįžęs iš medžioklės mane pažadins ir lieps aiškintis, kodėl jo draugai apie mane taip gerai kalba…(verkia)
O aš… ką aš galiu padaryti? Nieko. Savo pinigų neturiu, išvykti kur neturiu, o ir jo bijau – vis viena ras… Jaučiuosi visiškai bejėgė, niekam nereikalinga, nesvarbi, nematoma, nemylima… (verkia) Ir dėl vaikų labai pergyvenu, tėvas jų visai nevertina, žemina.”
– Tokias istorijas net sunku komentuoti. Panašu, kad jums ši tema ir asmeniškai labai jautri.
– Manau, kad menininkas neturi nužudyti praeivio naktyje už kampo tam, kad galėtų apie tai turėti nuomonę. Aš asmeniškai neturiu jokio sąlyčio su šia tema, nes tiek augant vaikystėje, tiek savo dabartinėje šeimoje nemačiau ir negirdėjau nieko panašaus. Bet aš stebiu pasaulį, kuriame gyvenu, žmonių bendravimą aplink mane, ir daugelis dalykų mane labai jaudina.
– Kaip manote, kas turi įvykti, nuo ko turi prasidėti pokyčiai, kad nebūtume abejingi šalia vykstančiam smurtui, kad vis mažiau tektų girdėti apie smurtą patyrusias, palaužtas moteris?
– Visų pirma turėtume pradėti nuo savęs. Turime netoleruoti grubaus elgesio, kalbėti atvirai tarpusavyje apie tai, kas mus žeidžia, kas skaudina. Patys turime neprovokuoti smurtą sukeliančių situacijų – dažnai psichologinis spaudimas ir psichologinis smurtas išauga į fizinį. Pasižiūrėkite, kaip kai kurie žmonės elgiasi su savo vaikais? Šiais laikais raganomis ir baubais nelabai kas gąsdina…
Svarbiausia gyvenime yra gerbti ir mylėti vienas kitą – ir tai prasideda dar vaikystėje. Jeigu vaikas nemato to nuo mažų dienų, tai vėliau jam sunku… Jis juk nori nenori modeliuoja viską savo tėvų pavyzdžiu.
Kartoju: smurtas gražus tik scenoje – gyvenime herojus privalome išgelbėti.
Nemokamas Pagalbos moterims linijos telefono numeris – 8 800 66366.
Renginys-diskusija „Tvirta mergaitė“ vyks lapkričio 10 dieną 18.30 val. Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, 414 auditorijoje (I korpusas, 4 aukštas).
Diskusijoje dalyvaus „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, „Vilnius City Opera“ meno vadovė, režisierė Dalia Ibelhauptaitė, Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė ir Pasaulio ekonomikos forumo „Global Shapers“ Vilnius tinklo narė, „Mainsec“ vadovė Žydrūnė Vitaitė. Diskusiją moderuos gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Įėjimas – nemokamas (registracijos nėra).
Kiekvienais metais atkeliavęs auksinis ruduo pradžiugina mus ryškiaspalviais medžių lapais. O kodėl gi nepasinaudojusi rudens gėrybėmis? Siūlome pasigaminti ryškiaspalvę rudenišką kaukę vaikams!
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
* 1 kartoninio popieriaus lapas;
* margaspalviai medžių lapai;
* klijai “Lipalas”;
* pieštukas;
* teptukas;
* medinis pagaliukas.
DARBO EIGA:
Ant kartoninio lapo popieriaus nupieškite norimos formos veido kaukę ir ją iškirpkite.
Pamatuokite reikiamą aukštį, nusipieškite skylutes akims ir jas iškirpkite.
Pasigamintą kaukės maketą dekoruokite rudeniniais lapais.
Papuošę kaukę lapais, palaukite, kol sudžius klijai, apverskite kaukę ir antroje pusėje priklijuokite medinį pagaliuką – rankenėlę.
Ir štai, Jūsų kaukė baigta!!
PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!
„Nuo antikinių tragedijų ir Shakespeare’o laikų žiaurumas ir žudynės lydi vos ne kiekvieną scenos kūrinį, ir, kiek mes nesmerktume, neburnotume – vis viena net ir kasdieniame gyvenime kriminalines žinias, dramatiškas scenas, muštynes ir gaudynes per TV stebime būdami padidintos įtampos. Tačiau svarbu nepamiršti, kad smurtas gražus tik scenoje“, – teigia režisierė Dalia Ibelhauptaitė.
Menininkė ragina visuomenę atkreipti dėmesį į smurtą patiriančius žmones ir to pasekmes bei kviečia apie tai kalbėti visiems atvirame, nemokamame renginyje–diskusijoje „Tvirta mergaitė,“ kuri vyks lapkričio 10-ąją 18.30 val. Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, 414 auditorijoje (I korpusas, 4 aukštas).
Diskusijoje kartu dalyvaus „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė ir Pasaulio ekonomikos forumo „Global Shapers“ Vilnius tinklo narė, „Mainsec“ vadovė Žydrūnė Vitaitė. Diskusiją moderuos gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis.
Apie būsimą diskusiją ir smurto temą mene bei gyvenime – pokalbis su „Vilnius City Opera“ meno vadove, režisiere Dalia Ibelhauptaite.
– „Vilnius City Opera“ Vilniuje labai išraiškingai patraukė praeivių dėmesį – krauju pasruvusiais manekenais. Ką norėjote šia efektyvia menine instaliacija pranešti?
– Jau eilę metų, imdamiesi temų kūrybai, stengiamės, kad jos atkreiptų dėmesį į mums patiems labai aktualias socialines ar moralines temas, priverstų susimąstyti. Tai, manau, yra svarbiausia „Vilnius City Opera“ misija – būti ne malonia pramoga, o savo darbais, jų vieša reklama kelti diskusiją visuomenėje apie tai, kas skaudžiausia, kas nepatogu.
– Kalbėdami apie tai, kas yra skaudu ir nepatogu, turbūt sulaukiate ir prieštarų, pasipriešinimo?
– Mes dažnai sulaukiame nepasitenkinimo iš labiau konservatyvių visuomenės atstovų – mes jiems trukdome ramiai ir patogiai gyventi.
Akcija instaliuoti krauju pasruvusius manekenus buvo įkvėpta G. Verdi operos „Trubadūras“. Ja norėjome priversti praeivius sekundei sustoti pagalvoti: ar šiandien toks vaizdas dar gali šokiruoti? Ar kasdieniai smurto vaizdai neatbukino mūsų jautrumo? Ar mes pastebime šalia mūsų kenčiantį žmogų?
Taip jau yra mūsų amžiuje, kad žodžio galia yra mažesnė negu ryškaus vizualo…
– Akivaizdu, kad tokiu vizualu pasiekėte tikslą, nes tai buvo padaryta tikrai efektyviai. Kodėl norėjote atkreipti dėmesį į šias problemas būtent dabar?
– Dažnai šiuolaikinis smurtas nėra vien fizinis. Psichologinio smurto pasekmės yra žymiai sunkesnės ir ilgesnės. Tuo labiau, kad tokia prievarta nėra viešai matoma. Apsidairykime aplinkui: ar mus supantys žmonės nėra sužaloti viduje? Smurtas prieš moteris dažnai yra arčiau nei mums atrodo. Tai gali būti mūsų kaimynė, kolegė ar liūdnai atrodanti autobuso laukianti močiutė.
– Kadangi tai nėra matoma, dažnai net neįsivaizduojame, kokio masto tai problema…
– Tikrai taip. Tyrimai rodo, kad net 63 proc. Lietuvos moterų patiria smurtą šeimoje. Palyginkime: Anglijoje tokių moterų yra 16 proc., Prancūzijoje 20–50 proc.
„Vilnius City Opera“ šį sezoną bendradarbiauja su Pagalbos moterims linija, viešindama jų informaciją ir skatindama visuotines diskusijas apie mažai aptariamas smurto temas. Paprasti faktai sužinoti iš Pagalbos moterims linijos įkvėpė visas mūsų akcijas – juk kasmet Lietuvoje net 40 000 moterų bando paskambinti į Pagalbos moterims liniją, kuri pajėgi atsiliepti daugiausia į 8 000 skambučių, o kiek dar net nepaskambina…
Kasmet visame pasaulyje lapkričio mėnesį minima 16 aktyvumo dienų, kurių metu skatinama susimąstyti apie smurtą prieš moteris. Todėl dabar, repetuodami savo naujausią premjerą – C. Debussy operą „Pelėjas ir Melisanda“, sukūrėme dar vieną akciją–instaliaciją – praėjusį šeštadienį Vilniuje, Alumnato kieme, kabėjo „kalbančios“ suknelės. Skirtingų medžiagų, stilių moteriški rūbai pasakojo skirtingas smurto prieš moteris istorijas. Kiekvienas specialiai atrinktas drabužis turėjo savo pasakojimą, kurį sostinės gyventojai ir svečiai galėjo čia pat perskaityti. Ši instaliacija visas 16 dienų keliaus po įvairias Vilniaus vietas.
– Minėjote, kad pradėjote bendradarbiauti su Pagalbos moterims linija. Kas paskatino šį bendradarbiavimą?
– Baisi padėtis Lietuvoje ir faktai. Ne paslaptis, kad kino ekranuose, televizoriuose ir scenoje smurtas magiškai pritraukia ir įtraukia. Nuo antikinių tragedijų ir Shakespeare’o laikų žiaurumas ir žudynės lydi vos ne kiekvieną scenos kūrinį, ir kiek mes nesmerktume, neburnotume – vis viena net ir kasdieniame gyvenime kriminalines žinias, dramatiškas scenas, muštynes ir gaudynes per TV stebime būdami padidintos įtampos. Tačiau labai svarbu nepamiršti, kad smurtas gražus tik scenoje, o gyvenime herojus reikia išgelbėti.
Mes, nagrinėdami operų siužetus, randame labai panašių epizodų. Tai teatras. O Pagalbos moterims linija turi nemažai realių istorijų, dar daugiau stulbinančių ir šiurpinančių… Norime jas viešinti. Kad žmonės suprastų, kad tai, kuo jie domisi kaip meniniu siužetu, yra tikra! Yra su mumis!
Tikimės, kad visos šios istorijos paskatins žmones suprasti, kad smurtas prieš moterį turėtų būti tabu. Galbūt daugelis smurtą šeimoje kenčiančių moterų bijo apie tai kalbėti, o perskaitytos istorijos padės joms suvokti, kad pasaulyje jos nėra vienintelės ir kad tokioms moterims egzistuoja nemokama pagalba.
– Padrąsinimas, palaikymas, supratingumas, parodymas, kad tos moterys turi kur kreiptis – jau vien dėl to verta kalbėti apie kovą su smurtu prieš moteris. Ir suprantama, kodėl apie tai reikia kalbėti nedelsiant – juk tos šeimos tokioje aplinkoje augina vaikus, jaunąją kartą.
– Išties kuo ilgiau tylime, tuo blogiau. Kenčiančias mamas, tetas, mokytojas stebi vaikai – mergaitės ir berniukai – ir iš tų situacijų mokosi. Vaikai yra žymiai pastabesni negu mums atrodo, todėl neturėtume jiems rodyti neigiamų pavyzdžių ir toleruoti to, kas yra netoleruotina.
Štai, kad ir tokia istorija iš tikros šeimos gyvenimo viename Lietuvos miestų:
„Aš tiesiog pavargau, labai pavargau… Kūčių vakaras, jau visiems suruošiau dovanas, turim eiti pas anytą, bet aš nenoriu, negaliu. Jau 20 metų gyvenu su savo vyru, vaikai suaugę, o aš jaučiuosi tokia pavargusi…
Žinot, sėdžiu dabar vyro medžioklės kabinete. Priešais mane guli jo ginklas. O kas, jei pasitikčiau grįžtančius vaikus su tuo šautuvu? O po to ir pati nusišaučiau?
Mano vyras… Jis laiko mane lyg savo kaline: tikrina visų pirkinių čekius, išbara mane, jei ką nors ne to nupirkau ar buvau kitoje parduotuvėje, negu jam atrodo tinkama. Būna, naktimis grįžęs iš medžioklės mane pažadins ir lieps aiškintis, kodėl jo draugai apie mane taip gerai kalba…(verkia)
O aš… ką aš galiu padaryti? Nieko. Savo pinigų neturiu, išvykti kur neturiu, o ir jo bijau – vis viena ras… Jaučiuosi visiškai bejėgė, niekam nereikalinga, nesvarbi, nematoma, nemylima… (verkia) Ir dėl vaikų labai pergyvenu, tėvas jų visai nevertina, žemina.”
– Tokias istorijas net sunku komentuoti. Panašu, kad jums ši tema ir asmeniškai labai jautri.
– Manau, kad menininkas neturi nužudyti praeivio naktyje už kampo tam, kad galėtų apie tai turėti nuomonę. Aš asmeniškai neturiu jokio sąlyčio su šia tema, nes tiek augant vaikystėje, tiek savo dabartinėje šeimoje nemačiau ir negirdėjau nieko panašaus. Bet aš stebiu pasaulį, kuriame gyvenu, žmonių bendravimą aplink mane, ir daugelis dalykų mane labai jaudina.
– Kaip manote, kas turi įvykti, nuo ko turi prasidėti pokyčiai, kad nebūtume abejingi šalia vykstančiam smurtui, kad vis mažiau tektų girdėti apie smurtą patyrusias, palaužtas moteris?
– Visų pirma turėtume pradėti nuo savęs. Turime netoleruoti grubaus elgesio, kalbėti atvirai tarpusavyje apie tai, kas mus žeidžia, kas skaudina. Patys turime neprovokuoti smurtą sukeliančių situacijų – dažnai psichologinis spaudimas ir psichologinis smurtas išauga į fizinį. Pasižiūrėkite, kaip kai kurie žmonės elgiasi su savo vaikais? Šiais laikais raganomis ir baubais nelabai kas gąsdina…
Svarbiausia gyvenime yra gerbti ir mylėti vienas kitą – ir tai prasideda dar vaikystėje. Jeigu vaikas nemato to nuo mažų dienų, tai vėliau jam sunku… Jis juk nori nenori modeliuoja viską savo tėvų pavyzdžiu.
Kartoju: smurtas gražus tik scenoje – gyvenime herojus privalome išgelbėti.
Nemokamas Pagalbos moterims linijos telefono numeris – 8 800 66366.
Renginys-diskusija „Tvirta mergaitė“ vyks lapkričio 10 dieną 18.30 val. Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, 414 auditorijoje (I korpusas, 4 aukštas).
Diskusijoje dalyvaus „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, „Vilnius City Opera“ meno vadovė, režisierė Dalia Ibelhauptaitė, Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė ir Pasaulio ekonomikos forumo „Global Shapers“ Vilnius tinklo narė, „Mainsec“ vadovė Žydrūnė Vitaitė. Diskusiją moderuos gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Įėjimas – nemokamas (registracijos nėra).
Tėvų asmenybės, jų tarpusavio santykiai, požiūris į vaiką ir auklėjimo būdai, vaikystėje patirti sunkumai ir traumos visada turi lemtingų pasekmių žmogaus gyvenimui. Nuo to priklauso ne tik mūsų požiūris į pasaulį ir gebėjimas susikurti savo laimę, bet ir tai, kokiais užauginsime savo vaikus.
Kokias klaidas daro tėvai? Kokias vertybes, o galbūt ir žalingus įpročius jie perduoda iš kartos į kartą? Kaip sustabdyti ydingą ratą?
Šiomis temomis lapkričio 10-osios vakarą Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, diskusijoje „Tvirta mergaitė“ kalbės „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, „Vilnius City Opera“ meno vadovė, režisierė Dalia Ibelhauptaitė, Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė ir Pasaulio ekonomikos forumo „Global Shapers“ Vilnius tinklo narė, „Mainsec“ vadovė Žydrūnė Vitaitė. Diskusiją moderuos gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis.
Pokalbis apie gyvenimą keičiančias traumas, psichologinį ir fizinį smurtą – su dr. Eugenijumi Laurinaičiu.
– Šiandien, kai tiek daug kalbame apie smurtą ir skaudžias to pasekmes, vis iškyla klausimas: kodėl vieni žmonės geba konstruktyviai tvarkytis su savo pykčiu ir agresija, o kitiems dažniausia ar kone vienintelė to išraiška – kumščiai ar į aplinką nukreipta psichologinė prievarta?
– Pradėkime nuo to, kad agresyvumas apskritai yra visiškai normalus bet kurios gyvūnų rūšies bruožas. Per agresiją gyvūnai susiranda pateles, apgina savo teritorijas, sumedžioja grobį ir išmaitina palikuonis. Kitaip tariant, agresija – absoliučiai būtina, norint išgyventi šiame pasaulyje. Tik skirtumas tas, kad, kitaip nei mūsų – žmonių, gyvūnų agresija yra ritualizuota. Ji nėra pavojinga jų pačių rūšiai, t. y. jie patys nesižudo. Gyvūnai kovoja už patelę ar teritoriją, bet kai vienas pralaimi, jis ne nužudomas, o tiesiog pabėga.
– Akivaizdu, kad agresija tarp žmonių – su kur kas skaudesnėmis pasekmėmis.
– Žmonių pasaulyje agresija yra praradusi ritualą. Tai nutiko nuo to momento, kai žmogus paėmė į rankas lazdą ar akmenį. Kumščiu užmušti žmogų yra sudėtinga – tokiu būdu tik išsiaiškini, kuris stipresnis. O štai lazda ar akmeniu užmušti paprasčiau. Mes pasidarėme pavojingi sau patiems kaip rūšiai, patys naikiname terpę, kurioje gyvename, kas nebūdinga jokiai kitai gyvūnijos rūšiai.
Vis dėlto žmogus yra grupės gyvūnas, mes išgyvename šioje žemėje todėl, kad laikomės grupėmis. Mokėjimas būti grupėje, bendradarbiauti, sugyventi su kitais yra nepaprastai svarbus mūsų išlikimui. Agresijos išraiškos turi būti treniruojamos taip, kad padėtų ne tik išgyventi, bet ir sugyventi.
– Ar tų agresijos kontrolės būdų išmokstame iš savo tėvų?
– Iš namų, šeimos, tos pačios artimiausios terpės, kurioje mes gyvename. Ir kai matote agresyvius vaikus, be didelių išlygų galime tiesiai įvardyti, kad tą agresiją jiems perdavę tėvai yra atsinešę tai iš savo tėvų namų, iš šeimos tarpusavio santykių. Tad vaikų auklėjimą reikia pradėti nuo tėvelių.
Visad sakiau, sakau ir sakysiu, kad jeigu apsisprendžiate turėti vaikų, reikia pagalvoti ne apie tai, kaip juos auklėsite, o apie tai, kaip auklėsite save. Kaip jūs keisitės, kad tas vaikas išaugtų toks, kokio jūs norite.
– Kad tas agresijos, netinkamo elgesio palikimas, perduodamas iš kartos į kartą, sustotų?
– Be jokios abejonės. Konstruktyvus agresijos išreiškimas yra tikrai įmanomas. Yra daugybė socialiai priimtinų formų, kūrybinių būdų išreikšti savo agresijai, nebūnant kenksmingam kitiems: fizinė veikla, sportas, humoras ir pan.
– Kaip to išmokti, jei patys nuolat matėme ydingus pavyzdžius?
– Visų pirma – neslėpti agresijos nuo savęs paties. Mokytis su ja susitikti ir pagalvoti, ką ji man reiškia, ką ji man sako apie mano gyvenimą. Suaugęs žmogus, kai supyksta, turi atsakyti sau į du pagrindinius klausimus: už ką ir ant ko jis supyko. Kai kas nors ima aiškinti, dėl ko jis supyko, tai yra absoliuti nesąmonė. Pykstame ne dėl ko. Visi pykčiai yra tarpasmeniniai: visada turime adresatą ir elgesį – kai man padaro kažką tokio, už ką supykau, arba nepadarė kažko, ką turėjo padaryti. Bet kuriuo atveju, kalbėtis yra kur kas paprasčiau negu muštis.
– Kartais atrodo, jog daliai žmonių yra atvirkščiai – muštis paprasčiau nei kalbėtis.
– Mokėjimas kalbėtis mūsų lietuviškoje kultūroje turi vieną bėdą – vyrams kalbėtis apie jausmus yra neįprasta. Apskritai mūsų kultūroje jausmas, deja, yra suvokiamas ne kaip motyvas kalbėtis, o kaip motyvas veikti. Išveiktas veiksmas jau turi rezultatą, su kuriuo kalbomis galima ir nebesusitvarkyti. Todėl labai svarbu ne tik pripažinti ir pamatyti savyje tą jausmą, bet ir išmokti jį išsakyti. Bet aš neprarandu vilties, kad po truputį to išmoksime.
– Tarkime, žmogus suvokia, kad jo paties ar jo sutuoktinio elgesys – ydingas, žalojantis ir vienas kitą, ir taip augančius vaikus. Ir kas toliau?
– Jei du žmonės, kurie bent jau sąmoningai deklaruoja, kad nori gyventi kartu ir sugyventi kitaip, negu matė savo artimiausioje aplinkoje, nori, kad tas nebesitęstų jų vaikų gyvenime, turi kreiptis į specialistus ir tai stabdyti. O sustabdymui vien gerų norų neužtenka. Mes turime savo galvose daugybę gerų norų ir vertingų žinių, tačiau viskas vis viena klostosi blogai… Vadinasi, keitimasis nėra supratimas.
Tai yra daugelio žmonių klaida, kai įsivaizduojama, kad jei suprantu, vadinasi, pakeisiu. Nieko panašaus. Keitimasis yra kur kas gilesnis procesas. Didelė dalis mūsų motyvų yra nesąmoningi. Todėl su jais susitikti ir dirbti vienam tikrai neišeis. Tam reikalingi profesionalai.
– Ar įmanoma sustabdyti ydingą smurto ratą per vieną kartą, t. y. ar motina/tėvas, vaikystėje užaugę smurtaujančioje aplinkoje, gali užauginti laimingus vaikus?
– Tai tikrai įmanoma, bet tam reikia įdėti daug darbo. Grįžtame prie to paties: ruošiantis turėti vaikų reikia suprasti, kad keistis visų pirma reiks man. Jeigu noriu, kad vaikų gyvenimas būtų kitoks, nei buvo mano, turiu ieškoti pagalbos ir keistis.
– Kodėl mes vis dar taip vangiai kovojame su smurtu: moterys taikstosi su smurtaujančiais sutuoktiniais, tiki jų pažadais, kurių šie nesilaiko, toliau augina tokioje terpėje savo vaikus, o jie vėliau – ir savuosius?
Tyrimų duomenimis, sutuoktinio smurtą toleruojanti moteris dažniausiai anksčiau pati buvo patyrusi smurtą. Nebūtinai ji pati – galbūt buvo smurtaujama prieš jos mamą, močiutę ar pan. Ir mama kartojo: „Negaliu skirtis, kaipgi paliksiu savo vaikus be tėvo? Neturėsiu pinigų, buto, vieni neišgyvensim“.
Iš tiesų net nesvarbu, kokių absurdiškų priežasčių būdavo prisigalvojama. Akivaizdu viena: jei tas smurto kelias nebūdavo nutraukiamas, augantys vaikai prie smurto adaptavosi. Jie suvokė, kad taip (arba net – tik taip) gali būti ir tą galima išgyventi. Ir jeigu pas juos vyksta taip pat, jie toliau su tuo gyvena.
Moterys būna su tokiais vyrais dažniausiai dėl to, kad jos įsivaizduoja esančios visgi kažkuo prastesnės, silpnesnės, negalinčios išgyventi be šito vyro. Ir tada leidžia jiems viską. Didžiąja dalimi tai – savivertės klausimas.
– Ar tiesa, kad galbūt tos moterys nesąmoningai pačios ir pasirenka tokius vyrus?
– Tikra tiesa. Nes juose yra ir gerų dalykų. Tie, kurie geria, turi simpatiškų asmenybės bruožų, ir tada kiti tarsi išnyksta iš regėjimo lauko. Nustojame juos vertinti kaip svarbius pasirinkimo metu. O paskui, kai išlenda, moterys sako: kažką keisti jau per vėlu!
– Vadinasi tas, kuris nėra tiesiogiai savo artimoje aplinkoje susidūręs su smurtu, to niekad netoleruos?
– Yra įvairų asmenybės tipų. Kai kuriuos žmones galima pavadinti priklausomais. Jiems atrodo, kad iš tikrųjų jų vertė priklauso nuo to, kaip juos matys ir vertins kiti. Ir jeigu jiems kitas žmogus yra jų pačių savivertės matas, tuomet jis gali sau leisti labai daug, aš vis viena jo nepaliksiu. Ne paslaptis, kad yra tokių moterų.
– Kaip pajausti ribą, kada prieš mane yra taikomas smurtas? Kaip atpažinti psichologinį smurtą?
– Labai paprasta: kai su manimi daro tai, ko aš nenoriu. Ir viskas, tai – smurtas. Kai aš sakau „ne“, o kita pusė to negirdi ir toliau tai daro. Kalba eina ir apie fizinį, ir apie žodinį kontaktą. Jeigu mano interesų nepaisoma, kam tuomet su tuo žmogumi gyventi? Kai klausiu „kam“, turiu galvoje ne „kodėl“ – praeitį, o „kam“ – ateitį. Koks tikslas toliau su tuo žmogumi gyventi?
– Statistika rodo, kad vis daugiau moterų kreipiasi dėl smurto atvejų į įvairias instancijas ir ieško pagalbos. Ar taip yra dėl to, kad jos gauna daugiau informacijos, žino, kad turi kur kreiptis?
– Visų pirma, tai lemia pasikeitusi teisinė bazė. Tai, kad smurto naudojimas šeimoje yra prilygintas smurtui. Policija ir visos kitos valstybės institucijos pradėjo kitaip žiūrėti į šiuos nusikaltimus. Nebijau šio žodžio vartoti, būtent – nusikaltimus.
Vadinasi, ir pačios moterys pasijuto drąsiau sau pasakiusios, kad jos yra nusikaltimo aukos, o ne šiaip šeimos konflikto auka. Ir tai keičia požiūrį.
– Moterys turi pasirinkimą – gyventi su vyru arba skirtis. O ką tokiose šeimose daryti vaikams?
– Prisiminkite, koks skandalas kilo dėl norvegų ir tokio jų žiūrėjimo į vaikų gyvenimą. Pagalvokite apie mūsų Seimo narius, kurie nepriėmė įstatymo, kad vaiko mušimas yra toks pat nusikaltimas, kaip ir moters mušimas namie. Ką tai pasako apie mūsų visuomenę? Apie jos suvokimą, kad vaikas – ne visai žmogus, kad jis yra tas, kurį galima mušti? Tai yra skandalas. To net nepasakoju savo kolegoms užsieniečiams, nes gėda. Tai absoliutus viduramžių pasireiškimas XXI amžiaus Lietuvoje.
– Mažas vaikas turbūt dažnai net nesuvokia, kad toks tėvų elgesys – nepriimtinas, kad tai – prievarta.
– Kartais aš nesuvokiu dalykų, kuriuos matau. Pavyzdžiui, kai matai vaiką, kuris eina ir pargriūna ant šaligatvio. Tada pribėga motina ir ima jį mušti už tai, kad jis nugriuvo. Kas darosi su tais žmonėmis?! Tragedija ta, kad į tai niekas net nereaguoja. Mes išmokyti nekreipti dėmesio: tai ne mano reikalas! Visada turi sureaguoti suaugusieji. Aš manau, kad mes kol kas dar nesubrendę mylėti savo vaikų.
– Taip išmokę iš savo tėvų?
– Iš savo tėvų, tie tėvai – iš savo tėvų. Galbūt visa mūsų lietuvių tautos istorija paskutinius pora šimtų metų tik ir mokė išgyventi nesikišant? Ta baimės ideologija mumyse yra labai stipri.
– Ką kiekvienas iš mūsų asmeniškai turėtume daryti, kad bent po truputėlį situacija pradėtų keistis?
– Pradėkime nuo mokytojų – jie tuos vaikus mato geriausiai. Pastebėjus požymius, kad vaikas patiria prievartą, jokiu būdu negalima to praleisti. Mokytojai turėtų pirmiausia pasikviesti tuos tėvus ir pasiūlyti jiems pagalbą. Ne smerkti, ne teisti, ne gąsdinti, o pasiūlyti jiems pagalbą. Nes jiems reikia pagalbos. Nemanau, kad jie nori mušti savo vaikus. Esu įsitikinęs, kad jie nemoka nemušti. O tai – ne tas pats.
Mokytojai ir darželio pedagogai yra ta pirmoji grandis, tikslinė grupė, kurią reiktų pirmiausiai mobilizuoti prievartai prieš vaiką identifikuoti. O tuomet – veikti įstatymų, nevyriausybinių organizacijų siūlomų paslaugų rėmuose ir t. t.
Renginys-diskusija „Tvirta mergaitė“ vyks lapkričio 10 dieną 18.30 val. Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, 414 auditorijoje (I korpusas, 4 aukštas).
Diskusijoje dalyvaus „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, „Vilnius City Opera“ meno vadovė, režisierė Dalia Ibelhauptaitė, Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė ir Pasaulio ekonomikos forumo „Global Shapers“ Vilnius tinklo narė, „Mainsec“ vadovė Žydrūnė Vitaitė. Diskusiją moderuos gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Įėjimas – nemokamas (registracijos nėra).
Tėvų asmenybės, jų tarpusavio santykiai, požiūris į vaiką ir auklėjimo būdai, vaikystėje patirti sunkumai ir traumos visada turi lemtingų pasekmių žmogaus gyvenimui. Nuo to priklauso ne tik mūsų požiūris į pasaulį ir gebėjimas susikurti savo laimę, bet ir tai, kokiais užauginsime savo vaikus.
Kokias klaidas daro tėvai? Kokias vertybes, o galbūt ir žalingus įpročius jie perduoda iš kartos į kartą? Kaip sustabdyti ydingą ratą?
Šiomis temomis lapkričio 10-osios vakarą Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, diskusijoje „Tvirta mergaitė“ kalbės „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, „Vilnius City Opera“ meno vadovė, režisierė Dalia Ibelhauptaitė, Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė ir Pasaulio ekonomikos forumo „Global Shapers“ Vilnius tinklo narė, „Mainsec“ vadovė Žydrūnė Vitaitė. Diskusiją moderuos gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis.
Pokalbis apie gyvenimą keičiančias traumas, psichologinį ir fizinį smurtą – su dr. Eugenijumi Laurinaičiu.
– Šiandien, kai tiek daug kalbame apie smurtą ir skaudžias to pasekmes, vis iškyla klausimas: kodėl vieni žmonės geba konstruktyviai tvarkytis su savo pykčiu ir agresija, o kitiems dažniausia ar kone vienintelė to išraiška – kumščiai ar į aplinką nukreipta psichologinė prievarta?
– Pradėkime nuo to, kad agresyvumas apskritai yra visiškai normalus bet kurios gyvūnų rūšies bruožas. Per agresiją gyvūnai susiranda pateles, apgina savo teritorijas, sumedžioja grobį ir išmaitina palikuonis. Kitaip tariant, agresija – absoliučiai būtina, norint išgyventi šiame pasaulyje. Tik skirtumas tas, kad, kitaip nei mūsų – žmonių, gyvūnų agresija yra ritualizuota. Ji nėra pavojinga jų pačių rūšiai, t. y. jie patys nesižudo. Gyvūnai kovoja už patelę ar teritoriją, bet kai vienas pralaimi, jis ne nužudomas, o tiesiog pabėga.
– Akivaizdu, kad agresija tarp žmonių – su kur kas skaudesnėmis pasekmėmis.
– Žmonių pasaulyje agresija yra praradusi ritualą. Tai nutiko nuo to momento, kai žmogus paėmė į rankas lazdą ar akmenį. Kumščiu užmušti žmogų yra sudėtinga – tokiu būdu tik išsiaiškini, kuris stipresnis. O štai lazda ar akmeniu užmušti paprasčiau. Mes pasidarėme pavojingi sau patiems kaip rūšiai, patys naikiname terpę, kurioje gyvename, kas nebūdinga jokiai kitai gyvūnijos rūšiai.
Vis dėlto žmogus yra grupės gyvūnas, mes išgyvename šioje žemėje todėl, kad laikomės grupėmis. Mokėjimas būti grupėje, bendradarbiauti, sugyventi su kitais yra nepaprastai svarbus mūsų išlikimui. Agresijos išraiškos turi būti treniruojamos taip, kad padėtų ne tik išgyventi, bet ir sugyventi.
– Ar tų agresijos kontrolės būdų išmokstame iš savo tėvų?
– Iš namų, šeimos, tos pačios artimiausios terpės, kurioje mes gyvename. Ir kai matote agresyvius vaikus, be didelių išlygų galime tiesiai įvardyti, kad tą agresiją jiems perdavę tėvai yra atsinešę tai iš savo tėvų namų, iš šeimos tarpusavio santykių. Tad vaikų auklėjimą reikia pradėti nuo tėvelių.
Visad sakiau, sakau ir sakysiu, kad jeigu apsisprendžiate turėti vaikų, reikia pagalvoti ne apie tai, kaip juos auklėsite, o apie tai, kaip auklėsite save. Kaip jūs keisitės, kad tas vaikas išaugtų toks, kokio jūs norite.
– Kad tas agresijos, netinkamo elgesio palikimas, perduodamas iš kartos į kartą, sustotų?
– Be jokios abejonės. Konstruktyvus agresijos išreiškimas yra tikrai įmanomas. Yra daugybė socialiai priimtinų formų, kūrybinių būdų išreikšti savo agresijai, nebūnant kenksmingam kitiems: fizinė veikla, sportas, humoras ir pan.
– Kaip to išmokti, jei patys nuolat matėme ydingus pavyzdžius?
– Visų pirma – neslėpti agresijos nuo savęs paties. Mokytis su ja susitikti ir pagalvoti, ką ji man reiškia, ką ji man sako apie mano gyvenimą. Suaugęs žmogus, kai supyksta, turi atsakyti sau į du pagrindinius klausimus: už ką ir ant ko jis supyko. Kai kas nors ima aiškinti, dėl ko jis supyko, tai yra absoliuti nesąmonė. Pykstame ne dėl ko. Visi pykčiai yra tarpasmeniniai: visada turime adresatą ir elgesį – kai man padaro kažką tokio, už ką supykau, arba nepadarė kažko, ką turėjo padaryti. Bet kuriuo atveju, kalbėtis yra kur kas paprasčiau negu muštis.
– Kartais atrodo, jog daliai žmonių yra atvirkščiai – muštis paprasčiau nei kalbėtis.
– Mokėjimas kalbėtis mūsų lietuviškoje kultūroje turi vieną bėdą – vyrams kalbėtis apie jausmus yra neįprasta. Apskritai mūsų kultūroje jausmas, deja, yra suvokiamas ne kaip motyvas kalbėtis, o kaip motyvas veikti. Išveiktas veiksmas jau turi rezultatą, su kuriuo kalbomis galima ir nebesusitvarkyti. Todėl labai svarbu ne tik pripažinti ir pamatyti savyje tą jausmą, bet ir išmokti jį išsakyti. Bet aš neprarandu vilties, kad po truputį to išmoksime.
– Tarkime, žmogus suvokia, kad jo paties ar jo sutuoktinio elgesys – ydingas, žalojantis ir vienas kitą, ir taip augančius vaikus. Ir kas toliau?
– Jei du žmonės, kurie bent jau sąmoningai deklaruoja, kad nori gyventi kartu ir sugyventi kitaip, negu matė savo artimiausioje aplinkoje, nori, kad tas nebesitęstų jų vaikų gyvenime, turi kreiptis į specialistus ir tai stabdyti. O sustabdymui vien gerų norų neužtenka. Mes turime savo galvose daugybę gerų norų ir vertingų žinių, tačiau viskas vis viena klostosi blogai… Vadinasi, keitimasis nėra supratimas.
Tai yra daugelio žmonių klaida, kai įsivaizduojama, kad jei suprantu, vadinasi, pakeisiu. Nieko panašaus. Keitimasis yra kur kas gilesnis procesas. Didelė dalis mūsų motyvų yra nesąmoningi. Todėl su jais susitikti ir dirbti vienam tikrai neišeis. Tam reikalingi profesionalai.
– Ar įmanoma sustabdyti ydingą smurto ratą per vieną kartą, t. y. ar motina/tėvas, vaikystėje užaugę smurtaujančioje aplinkoje, gali užauginti laimingus vaikus?
– Tai tikrai įmanoma, bet tam reikia įdėti daug darbo. Grįžtame prie to paties: ruošiantis turėti vaikų reikia suprasti, kad keistis visų pirma reiks man. Jeigu noriu, kad vaikų gyvenimas būtų kitoks, nei buvo mano, turiu ieškoti pagalbos ir keistis.
– Kodėl mes vis dar taip vangiai kovojame su smurtu: moterys taikstosi su smurtaujančiais sutuoktiniais, tiki jų pažadais, kurių šie nesilaiko, toliau augina tokioje terpėje savo vaikus, o jie vėliau – ir savuosius?
Tyrimų duomenimis, sutuoktinio smurtą toleruojanti moteris dažniausiai anksčiau pati buvo patyrusi smurtą. Nebūtinai ji pati – galbūt buvo smurtaujama prieš jos mamą, močiutę ar pan. Ir mama kartojo: „Negaliu skirtis, kaipgi paliksiu savo vaikus be tėvo? Neturėsiu pinigų, buto, vieni neišgyvensim“.
Iš tiesų net nesvarbu, kokių absurdiškų priežasčių būdavo prisigalvojama. Akivaizdu viena: jei tas smurto kelias nebūdavo nutraukiamas, augantys vaikai prie smurto adaptavosi. Jie suvokė, kad taip (arba net – tik taip) gali būti ir tą galima išgyventi. Ir jeigu pas juos vyksta taip pat, jie toliau su tuo gyvena.
Moterys būna su tokiais vyrais dažniausiai dėl to, kad jos įsivaizduoja esančios visgi kažkuo prastesnės, silpnesnės, negalinčios išgyventi be šito vyro. Ir tada leidžia jiems viską. Didžiąja dalimi tai – savivertės klausimas.
– Ar tiesa, kad galbūt tos moterys nesąmoningai pačios ir pasirenka tokius vyrus?
– Tikra tiesa. Nes juose yra ir gerų dalykų. Tie, kurie geria, turi simpatiškų asmenybės bruožų, ir tada kiti tarsi išnyksta iš regėjimo lauko. Nustojame juos vertinti kaip svarbius pasirinkimo metu. O paskui, kai išlenda, moterys sako: kažką keisti jau per vėlu!
– Vadinasi tas, kuris nėra tiesiogiai savo artimoje aplinkoje susidūręs su smurtu, to niekad netoleruos?
– Yra įvairų asmenybės tipų. Kai kuriuos žmones galima pavadinti priklausomais. Jiems atrodo, kad iš tikrųjų jų vertė priklauso nuo to, kaip juos matys ir vertins kiti. Ir jeigu jiems kitas žmogus yra jų pačių savivertės matas, tuomet jis gali sau leisti labai daug, aš vis viena jo nepaliksiu. Ne paslaptis, kad yra tokių moterų.
– Kaip pajausti ribą, kada prieš mane yra taikomas smurtas? Kaip atpažinti psichologinį smurtą?
– Labai paprasta: kai su manimi daro tai, ko aš nenoriu. Ir viskas, tai – smurtas. Kai aš sakau „ne“, o kita pusė to negirdi ir toliau tai daro. Kalba eina ir apie fizinį, ir apie žodinį kontaktą. Jeigu mano interesų nepaisoma, kam tuomet su tuo žmogumi gyventi? Kai klausiu „kam“, turiu galvoje ne „kodėl“ – praeitį, o „kam“ – ateitį. Koks tikslas toliau su tuo žmogumi gyventi?
– Statistika rodo, kad vis daugiau moterų kreipiasi dėl smurto atvejų į įvairias instancijas ir ieško pagalbos. Ar taip yra dėl to, kad jos gauna daugiau informacijos, žino, kad turi kur kreiptis?
– Visų pirma, tai lemia pasikeitusi teisinė bazė. Tai, kad smurto naudojimas šeimoje yra prilygintas smurtui. Policija ir visos kitos valstybės institucijos pradėjo kitaip žiūrėti į šiuos nusikaltimus. Nebijau šio žodžio vartoti, būtent – nusikaltimus.
Vadinasi, ir pačios moterys pasijuto drąsiau sau pasakiusios, kad jos yra nusikaltimo aukos, o ne šiaip šeimos konflikto auka. Ir tai keičia požiūrį.
– Moterys turi pasirinkimą – gyventi su vyru arba skirtis. O ką tokiose šeimose daryti vaikams?
– Prisiminkite, koks skandalas kilo dėl norvegų ir tokio jų žiūrėjimo į vaikų gyvenimą. Pagalvokite apie mūsų Seimo narius, kurie nepriėmė įstatymo, kad vaiko mušimas yra toks pat nusikaltimas, kaip ir moters mušimas namie. Ką tai pasako apie mūsų visuomenę? Apie jos suvokimą, kad vaikas – ne visai žmogus, kad jis yra tas, kurį galima mušti? Tai yra skandalas. To net nepasakoju savo kolegoms užsieniečiams, nes gėda. Tai absoliutus viduramžių pasireiškimas XXI amžiaus Lietuvoje.
– Mažas vaikas turbūt dažnai net nesuvokia, kad toks tėvų elgesys – nepriimtinas, kad tai – prievarta.
– Kartais aš nesuvokiu dalykų, kuriuos matau. Pavyzdžiui, kai matai vaiką, kuris eina ir pargriūna ant šaligatvio. Tada pribėga motina ir ima jį mušti už tai, kad jis nugriuvo. Kas darosi su tais žmonėmis?! Tragedija ta, kad į tai niekas net nereaguoja. Mes išmokyti nekreipti dėmesio: tai ne mano reikalas! Visada turi sureaguoti suaugusieji. Aš manau, kad mes kol kas dar nesubrendę mylėti savo vaikų.
– Taip išmokę iš savo tėvų?
– Iš savo tėvų, tie tėvai – iš savo tėvų. Galbūt visa mūsų lietuvių tautos istorija paskutinius pora šimtų metų tik ir mokė išgyventi nesikišant? Ta baimės ideologija mumyse yra labai stipri.
– Ką kiekvienas iš mūsų asmeniškai turėtume daryti, kad bent po truputėlį situacija pradėtų keistis?
– Pradėkime nuo mokytojų – jie tuos vaikus mato geriausiai. Pastebėjus požymius, kad vaikas patiria prievartą, jokiu būdu negalima to praleisti. Mokytojai turėtų pirmiausia pasikviesti tuos tėvus ir pasiūlyti jiems pagalbą. Ne smerkti, ne teisti, ne gąsdinti, o pasiūlyti jiems pagalbą. Nes jiems reikia pagalbos. Nemanau, kad jie nori mušti savo vaikus. Esu įsitikinęs, kad jie nemoka nemušti. O tai – ne tas pats.
Mokytojai ir darželio pedagogai yra ta pirmoji grandis, tikslinė grupė, kurią reiktų pirmiausiai mobilizuoti prievartai prieš vaiką identifikuoti. O tuomet – veikti įstatymų, nevyriausybinių organizacijų siūlomų paslaugų rėmuose ir t. t.
Renginys-diskusija „Tvirta mergaitė“ vyks lapkričio 10 dieną 18.30 val. Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, 414 auditorijoje (I korpusas, 4 aukštas).
Diskusijoje dalyvaus „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, „Vilnius City Opera“ meno vadovė, režisierė Dalia Ibelhauptaitė, Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė ir Pasaulio ekonomikos forumo „Global Shapers“ Vilnius tinklo narė, „Mainsec“ vadovė Žydrūnė Vitaitė. Diskusiją moderuos gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Įėjimas – nemokamas (registracijos nėra).
Lapkričio 10-osios vakarą Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, vyks visiems atviras, nemokamas renginys-diskusija „Tvirta mergaitė“, kuriame apie smurtą prieš vaikus ir moteris, mergaičių pasitikėjimą savimi, moters padėtį šeimoje ir visuomenėje, vyro ir moters santykius kalbės žinomi Lietuvos žmonės, įvairių sričių ekspertai.
Diskusijoje dalyvaus „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, „Vilnius City Opera“ meno vadovė, režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė. Diskusiją moderuos gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis.
Apie renginį kalbame su jo sumanytoja dr. A. Landsbergiene.
– Kaip gimė šio renginio idėja?
– Ši idėja gimė diskutuojant „Vaikystės sode“ apie tai, su kokiais iššūkiais susiduriame Lietuvoje, kas aktualu yra mums kaip ugdymo įstaigai ir mums kaip jaunosios kartos ugdytojams. Kadangi „Vaikystės sode“ ir Karalienės Mortos mokykloje dirba daug moterų, jos pačios pasidalindavo istorijomis, kurios liudija, kad smurtas vis dar yra itin paplitęs Lietuvoje.
Tai paskatino diskusijas, kurių metu kalbėjome apie tai, kad nenorime būti pasyvūs stebėtojai, kad norime daryti daugiau. Svarbiausia – atkreipti dėmesį į šią problemą, į tai, kad smurtas turėtų būti netoleruotinas. Ir fizinis, ir psichologinis. Be to, pastebėjome, kad žmonės jau supranta, kas yra fizinis smurtas, tačiau psichologinį smurtą ne visada gali įvardinti.
Taigi pradžioje pradėjome apie tai diskutuoti savo organizacijoje, ypač apie smurto prevenciją, nes jau šeštus metus ugdome vaikų emocinį intelektą, teikiame šeimoms psichologines konsultacijas, įvairius mokymus, be to, psichologinę pagalbą mūsų psichologės teikia ir darbuotojams, jei yra poreikis.
Kadangi lapkričio 19 d. yra Pasaulinė smurto prieš vaikus prevencijos diena, o 25 d. – Tarptautinė kovos su smurtu prieš moteris diena, pasitarėme, kad šis mėnuo gali būti simbolis, jog turime drauge siekti, kad Lietuvoje būtų kuo mažiau smurto. Kaip mes to galime siekti? Susivienydami!
Taip kilo mintis suburti visuomenės veikėjus ir specialistus, kurie norėtų prisidėti prie šios problemos sprendimo. Diskusija bus atvira, t.y. be bilietų ir registracijos.
– Kokiai auditorijai ši diskusija yra skirta?
– Į renginį kviečiame pedagogus ir tėvus. Todėl, kad pirmieji ir svarbiausi vaiko mokytojai yra tėvai. Kadangi mes nuolat bendraujame su tėvais, jie dažnai pasidalina, kad trūksta praktinių žinių, praktinių patarimų, kad kartais jie jaučiasi vieniši ir nežino, ar teisingu keliu eina.
Panašiai jaučiasi ir pedagogai: jie puikiai žino, kaip išdėstyti dalyko turinį, tačiau kaip elgtis su vaiku, kuris savo jausmus reiškia agresyviais būdais ir kurio tėvai jau treti metai gyvena Anglijoje, nežino. Iš tos nežinios kyla susierzinimas, dar giliau neriama į problemą, o ne ieškoma sprendimų būdų.
Taip pat norisi atkreipti pedagogų – ir ypač tų, kurie dirba su dar mažais vaikais, – dėmesį į tai, kad smurtas prieš moteris ir mergaites nėra mergaičių ugdymo iššūkis. Tai – visų vaikų ugdymo iššūkis. Mes turime ne tik mergaites ugdyti, kad jos suprastų, kas yra smurtas, bet ir berniukai turi puikiai suprasti, kas yra smurtas ir kad smurtinis elgesys yra netoleruotinas. Tai yra kompleksinė problema, ir ją spręsti turime dėl visų mūsų vaikų saugesnės ateities.
– Tad „Tvirta mergaitė“ – be smurto gyvenančios moters simbolis?
– Tvirta mergaitė – ta, kuri turi savo nuomonę, kuri žino, ko nori, kuri yra drąsi, atsakinga, kurios nenupūs lengvi vėjai. Be abejo, ir ta, kuri netoleruoja smurto. Juk mes visi norime, kad mūsų vaikas toks būtų, ar ne? Tad ir vėl tenka grįžti prie vaiko ugdymo: ir berniuko, ir mergaitės. Ir prie tėvų bei pedagogų, nes jie – vaiko Mentoriai, Mokytojai ir sektini pavyzdžiai.
– Kodėl apie tai taip svarbu kalbėti – ir jums asmeniškai, ir jūsų vadovaujamoms organizacijoms?
– Nes mes esame švietimo organizacija! Švietimo organizacijai itin svarbu yra būti pilietiškai, atsakingai ir sąmoningai. Jeigu mes tik kalbėsime, tačiau savo elgesiu nebūsime pavyzdys, vaikai kalbės gražiai, tačiau jų elgesys atspindės mūsų elgesį. Tad pedagoginės bendruomenės sąmoningumas turi būti išskirtinis, nes mes esame tie, į kuriuos krypsta visuomenės žvilgsniai.
Be jokios abejonės, remtinų sričių yra daug, tačiau mes pačioje organizacijoje diskutavome, kas yra mums svarbiausia, dėl ko mums labiausiai skauda širdį. Taip išskyrėme, kad mums skaudžiausios yra patyčių, vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, integracijos ir moterų patiriamo emocinio ir fizinio smurto temos.
Aš pati mačiau ir vis dar matau didžiulį skirtumą, kaip savimi pasitiki moterys Švedijoje ir kaip – Lietuvoje. Žinoma, yra išimčių, tačiau Švedijoje moterys spinduliuoja ne tik išorinį, bet ir vidinį pasitikėjimą, kurio Lietuvoje dažnai pritrūkstame. Neabejoju, kad tai yra susiję su mūsų vaikų auklėjimu šeimoje ir mūsų ugdymo sistemos ypatumais. Tikiu, kad tikslingai ir sąmoningai apie tai kalbėdami galime suteikti visiems – ir mergaitėms, ir berniukams – daugiau žinių, pasitikėjimo ir išugdyti gebėjimą spręsti konfliktines situacijas civilizuotai.
– Kaip šios idėjos atsispindi „Vaikystės sode“ ir Karalienės Mortos mokykloje?
– Kasmet pedagogams organizuojame diskusijas lyčių lygybės klausimais. Mums svarbu, kad vaikai augtų nevaržomi stereotipų, kad jie jaustųsi laisvi ir jaustųsi mylimi tokie, kokie yra.
Taip pat jau šeštus metus įgyvendiname emocinio intelekto ugdymo programą, kurioje aktyviai dalyvauja ir vaikai, ir mokytojai, ir tėvai.
Visą šį laiką bendradarbiaujame ir su „Vaikų linija“, nes visapusiškai remiame tą nuostabų darbą, kurį jie dirba: dalinamės patirtimi, organizuojame seminarus.
Renginys-diskusija „Tvirta mergaitė“ vyks lapkričio 10 dieną 18.30 val. Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, 414 auditorijoje (4 aukštas).
Diskusijoje dalyvaus „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, „Vilnius City Opera“ meno vadovė, režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė. Diskusiją moderuos gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Įėjimas – nemokamas.
Kviečiame kiekvieną vaiką susikurti stebuklingą langą ir pažvelgti į savo svajonių miestą!
DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:
* 4 kartono juostelės;
* Šiaudeliai;
* Žirklės;
* Klijai „Lipalas“;
* Teptukas klijams.
DARBO EIGA:
Iš kartono juostelių suklijuokite stačiakampio formą – tai bus Jūsų lango rėmas.
Sukarpykite šiaudelius 1-1,5 cm ilgio gabalėliais. Rėmą ištepkite klijais ir klijuokite šiaudelių galiukus.
Džiaukitės vaizdu pro pačių pasigamintą stebuklingą langą!
PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!
Lapkričio 10-osios vakarą Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, vyks visiems atviras, nemokamas renginys-diskusija „Tvirta mergaitė“, kuriame apie smurtą prieš vaikus ir moteris, mergaičių pasitikėjimą savimi, moters padėtį šeimoje ir visuomenėje, vyro ir moters santykius kalbės žinomi Lietuvos žmonės, įvairių sričių ekspertai.
Diskusijoje dalyvaus „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, „Vilnius City Opera“ meno vadovė, režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė. Diskusiją moderuos gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis.
Apie renginį kalbame su jo sumanytoja dr. A. Landsbergiene.
– Kaip gimė šio renginio idėja?
– Ši idėja gimė diskutuojant „Vaikystės sode“ apie tai, su kokiais iššūkiais susiduriame Lietuvoje, kas aktualu yra mums kaip ugdymo įstaigai ir mums kaip jaunosios kartos ugdytojams. Kadangi „Vaikystės sode“ ir Karalienės Mortos mokykloje dirba daug moterų, jos pačios pasidalindavo istorijomis, kurios liudija, kad smurtas vis dar yra itin paplitęs Lietuvoje.
Tai paskatino diskusijas, kurių metu kalbėjome apie tai, kad nenorime būti pasyvūs stebėtojai, kad norime daryti daugiau. Svarbiausia – atkreipti dėmesį į šią problemą, į tai, kad smurtas turėtų būti netoleruotinas. Ir fizinis, ir psichologinis. Be to, pastebėjome, kad žmonės jau supranta, kas yra fizinis smurtas, tačiau psichologinį smurtą ne visada gali įvardinti.
Taigi pradžioje pradėjome apie tai diskutuoti savo organizacijoje, ypač apie smurto prevenciją, nes jau šeštus metus ugdome vaikų emocinį intelektą, teikiame šeimoms psichologines konsultacijas, įvairius mokymus, be to, psichologinę pagalbą mūsų psichologės teikia ir darbuotojams, jei yra poreikis.
Kadangi lapkričio 19 d. yra Pasaulinė smurto prieš vaikus prevencijos diena, o 25 d. – Tarptautinė kovos su smurtu prieš moteris diena, pasitarėme, kad šis mėnuo gali būti simbolis, jog turime drauge siekti, kad Lietuvoje būtų kuo mažiau smurto. Kaip mes to galime siekti? Susivienydami!
Taip kilo mintis suburti visuomenės veikėjus ir specialistus, kurie norėtų prisidėti prie šios problemos sprendimo. Diskusija bus atvira, t.y. be bilietų ir registracijos.
– Į renginį kviečiame pedagogus ir tėvus. Todėl, kad pirmieji ir svarbiausi vaiko mokytojai yra tėvai. Kadangi mes nuolat bendraujame su tėvais, jie dažnai pasidalina, kad trūksta praktinių žinių, praktinių patarimų, kad kartais jie jaučiasi vieniši ir nežino, ar teisingu keliu eina.
Panašiai jaučiasi ir pedagogai: jie puikiai žino, kaip išdėstyti dalyko turinį, tačiau kaip elgtis su vaiku, kuris savo jausmus reiškia agresyviais būdais ir kurio tėvai jau treti metai gyvena Anglijoje, nežino. Iš tos nežinios kyla susierzinimas, dar giliau neriama į problemą, o ne ieškoma sprendimų būdų.
Taip pat norisi atkreipti pedagogų – ir ypač tų, kurie dirba su dar mažais vaikais, – dėmesį į tai, kad smurtas prieš moteris ir mergaites nėra mergaičių ugdymo iššūkis. Tai – visų vaikų ugdymo iššūkis. Mes turime ne tik mergaites ugdyti, kad jos suprastų, kas yra smurtas, bet ir berniukai turi puikiai suprasti, kas yra smurtas ir kad smurtinis elgesys yra netoleruotinas. Tai yra kompleksinė problema, ir ją spręsti turime dėl visų mūsų vaikų saugesnės ateities.
– Tad „Tvirta mergaitė“ – be smurto gyvenančios moters simbolis?
– Tvirta mergaitė – ta, kuri turi savo nuomonę, kuri žino, ko nori, kuri yra drąsi, atsakinga, kurios nenupūs lengvi vėjai. Be abejo, ir ta, kuri netoleruoja smurto. Juk mes visi norime, kad mūsų vaikas toks būtų, ar ne? Tad ir vėl tenka grįžti prie vaiko ugdymo: ir berniuko, ir mergaitės. Ir prie tėvų bei pedagogų, nes jie – vaiko Mentoriai, Mokytojai ir sektini pavyzdžiai.
– Kodėl apie tai taip svarbu kalbėti – ir jums asmeniškai, ir jūsų vadovaujamoms organizacijoms?
– Nes mes esame švietimo organizacija! Švietimo organizacijai itin svarbu yra būti pilietiškai, atsakingai ir sąmoningai. Jeigu mes tik kalbėsime, tačiau savo elgesiu nebūsime pavyzdys, vaikai kalbės gražiai, tačiau jų elgesys atspindės mūsų elgesį. Tad pedagoginės bendruomenės sąmoningumas turi būti išskirtinis, nes mes esame tie, į kuriuos krypsta visuomenės žvilgsniai.
Be jokios abejonės, remtinų sričių yra daug, tačiau mes pačioje organizacijoje diskutavome, kas yra mums svarbiausia, dėl ko mums labiausiai skauda širdį. Taip išskyrėme, kad mums skaudžiausios yra patyčių, vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, integracijos ir moterų patiriamo emocinio ir fizinio smurto temos.
Aš pati mačiau ir vis dar matau didžiulį skirtumą, kaip savimi pasitiki moterys Švedijoje ir kaip – Lietuvoje. Žinoma, yra išimčių, tačiau Švedijoje moterys spinduliuoja ne tik išorinį, bet ir vidinį pasitikėjimą, kurio Lietuvoje dažnai pritrūkstame. Neabejoju, kad tai yra susiję su mūsų vaikų auklėjimu šeimoje ir mūsų ugdymo sistemos ypatumais. Tikiu, kad tikslingai ir sąmoningai apie tai kalbėdami galime suteikti visiems – ir mergaitėms, ir berniukams – daugiau žinių, pasitikėjimo ir išugdyti gebėjimą spręsti konfliktines situacijas civilizuotai.
– Kaip šios idėjos atsispindi „Vaikystės sode“ ir Karalienės Mortos mokykloje?
– Kasmet pedagogams organizuojame diskusijas lyčių lygybės klausimais. Mums svarbu, kad vaikai augtų nevaržomi stereotipų, kad jie jaustųsi laisvi ir jaustųsi mylimi tokie, kokie yra.
Taip pat jau šeštus metus įgyvendiname emocinio intelekto ugdymo programą, kurioje aktyviai dalyvauja ir vaikai, ir mokytojai, ir tėvai.
Visą šį laiką bendradarbiaujame ir su „Vaikų linija“, nes visapusiškai remiame tą nuostabų darbą, kurį jie dirba: dalinamės patirtimi, organizuojame seminarus.
Renginys-diskusija „Tvirta mergaitė“ vyks lapkričio 10 dieną 18.30 val. Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, 414 auditorijoje (4 aukštas). Diskusijoje dalyvaus „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, „Vilnius City Opera“ meno vadovė, režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė. Diskusiją moderuos gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Įėjimas – nemokamas.
Dar 2014 metais sugalvojome šio tinklaraščio rubriką „Vaikystės Sodo” svečias. Pirmasis šios rubrikos svečias buvo tuomet Seimo narys Remigijus Šimašius. Vėliau – kaip dažnai būna – ši graži idėja (daugiausiai dėl techninių nesklandumų, nes filmuojame, montuojame ir visus kitus darbus darome patys mūsų „Vaikystės Sodo” biure) buvo pristabdyta, tačiau vis pakalbėdavome, kad ją būtinai reikia atnaujinti.
Koks yra šios rubrikos tikslas? Kalbėti apie Lietuvos švietimo sistemą! Norime kviestis visuomenėje žinomus žmones, kurie atsakytų į vis tuos pačius klausimus apie Lietuvos švietimo sistemą, kurie pasidžiaugtų savo turėtais puikiais pedagogais ir siųstų linkėjimus sunkiai ir sąžiningai dirbantiems Lietuvos pedagogams.
Mes „Vaikystės Sode” puikiai žinome, kad Lietuvoje yra daug nuostabių pedagogų. Mes taip pat žinome, kad jų galėtų būti ir dar daugiau. Mes norime, kad žmonės, išgirdę, jog dirbame pedagoginį darbą, ne atsidustų, o jų akys sužibtų. Mes norime, kad kuo daugiau jaunų žmonių svarstytų darbą mokykloje. Man labai patiko profesorės suomės, ruošiančios pedagogus, mintis: juk tai – viena stabiliausių profesijų, be to, gerą mokytoją visada gerbia ir myli..ir vaikai, ir tėvai, ir kolegos!
Iš tiesų. Nemanau, kad artimiausiu metu šios profesijos neliks, tad visi, ją pasirinkę, tikrai neturės sukti galvos dėl to, ar turės darbą… Kita vertus, galimybių šių dienų pedagogams – nors vežimu vežk. Kur ten vežimu – tūkstančiais vežimų: pedagogų tinklaraščiai, tinklalapiai, video medžiaga, FB interesų grupės – sužiūrėti visko 10 gyvenimų neužtektų! Tad reikia tik noro. Ir tikėjimo, kad didele dalimi nuo tavęs priklauso, kaip atrodys Lietuva po 15 metų. O kas nenori prisidėti prie savo valstybės ateities kūrimo?!
Tad užsibrėžėme 2015 spalį – tą mėnesį, kai yra pasidžiaugimo pedagogais diena – atnaujinti šią rubriką ir šįkart trūks plyš nenutraukti! Džiaugiuosi, kad spėjome 🙂 Šiandien kviečiu klausyti ir žiūrėti, kaip į klausimus atsako mūsų antras svečias – Andrius Tapinas. Pažiūrėkite, kam, jo nuomone, pedagogai turėtų skirti 80% savo dėmesio!
Ačiū Andriui, kad atėjo pas mus ir pasidalino savo mintimis.
Iki pasimatymo lapkričio mėnesį!
Kai dar buvau paauglė, vieną vasarą visai netikėtai teko dirbti vertėja iš švedų kalbos – vertėjavau žmonėms, turintiems negalią. Taip, kaip man patiko švedų istorijos (nors ir tragiškos bei sudėtingos, jos buvo šviesios), taip gąsdino lietuvių istorijos. Viena moteris net pasakojo apie priverstinį abortą. Prisimenu, negalėjau net vertėjauti – pati raudojau…
Tuomet nepaprastai daug sužinojau ne tik apie traumas, bet ir apie požiūrį į žmones, turinčius negalią. Prisimenu, paskutinę dieną sau tyliai pasakiau, kad – nors turbūt socialine pedagoge ar kineziterapeute niekada netapsiu – bet visada būsiu žmonių, turinčių negalią, moralinė draugė ir visada pasisakysiu už VISŲ piliečių integraciją ir visavertį jų gyvenimą.
Nuo „Vaikystės Sodo” įsisteigimo, visada pagal galimybes priimdavome ir vaikus, turinčius specialiųjų poreikių. Žinoma, yra tekę ir atsakyti, tačiau ir šiandien turime vaikų, kurie yra ypatingi: turintys klausos problemų, autizmo spektro sutrikimų.. ir pan. Prisimenu, buvo vos atsidaręs „Paupio Sodelis”, kai su administratore susitiko viena mama ir administratorei pasakė, kad būtinai turi susitikti su manimi, nes vaikas yra „kitoks” ir nežinia, ar mes norėsime jį priimti. Pasirodo, vaikelis turėjo (ir turi, nes mes su ta šeima vis dar esame partnerystėje!) Dauno sindromą ir, pasirodo, vaikelio nepriėmė net ir privatūs darželiai, nes „tada kiti tėvai nenorės vesti pas mus”. Prisimenu, negalėjau net patikėti…
Pastebėjome, kad net ir priimant į darbą „Vaikystės Sode” dažnai reikia paklausti, koks yra žmogaus požiūris į klasėje esantį vaiką, turintį negalią. Jeigu manote, kad dauguma Lietuvos pedagogų, ieškančių darbo, mano, kad integracija yra normalu ir net skatintina, tai tikrai taip nėra. Net jeigu mano teoriškai, tai praktiškai savo klasėje vaiko, turinčio negalią, nenorėtų! Ilgai galvojau, kodėl taip yra, ir, manau, taip yra dėl to, kad:
a) ruošdami pedagogus mes neruošiame būsimųjų pedagogų nei psichologiškai, nei emociškai integruoti (ir vaikus, ir TĖVUS!), nei apskritai kaip metodiškai integruoti vaiką, turintį negalią;
b) mūsų aplinka apskritai nėra draugiška žmonėms, turintiems negalią. Kodėl? Todėl, kad mes neintegruojame, užaugame nesuprasdami ir nežinodami arba žinodami labai mažai. Kaip žinote, nežinia baugina, esame linkę prikurti būtų ir nebūtų istorijų (esu girdėjusi, kad autizmu galima užsikrėsti! Įsivaizduojate?! XXI amžiuje?!). Prikuriame tų istorijų ir patys jomis patikime…
Kai pas mus atėjo „Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos” pirmininkė ir pasakė, kad asociacija norėtų steigti savo patalpose darželį, kuriame būtų integruojami vaikai, turintys Dauno sindromą ir/arba kitą negalią, man patiko ši idėja dėl kelių priežasčių.
Visų pirma, mes galėsime ugdyti ne tik vaikus, bet ir visą bendruomenę (vaikus, turinčius ypatingų poreikių, daug labiau pastebi kitų vaikų tėvai, o ne kiti vaikai);
Antra, man nepaprastai patraukli mintis buvo ta, kad būtent šį „Vaikystės Sodą” lankys vaikai, gaunantys stipendiją, o stipendiją tėvai gaus iš mūsų Asociacijai mokamo nuomos mokesčio. Vadinasi, mūsų bendradarbiavimas sudarys galimybę vaikams, kurie negalėtų lankyti „Vaikystės Sodo”, jį lankyti.
Prisimenu, Asociacijos vadovė pasiūlė „Vaikystės Sodui” spręsti, kurie vaikai lankys šią ugdymo įstaigą, bet aš nuo pat pradžių sakiau, kad tai turėtų spręsti Asociacija. Kodėl? Todėl, kad tikiu jų kompetencija priimti teisingiausią sprendimą, o mes…mes priimsime ir mylėsime visus be išlygų!
Pradžia buvo be galo sunki. Kai paskelbėme „Vaikystės Sodo” viduje, kad atidarome tokį Sodelį, jame iškart panoro dirbti tik dvi pedagogės – juk visi suprato, kad lengviau nebus, be to, kiekvienoje klasėje ir net kai kuriose po du vaikus, turinčius negalią – čia jums ne vienas-du visame Sodelyje. Be to, ta pati nežinia taip pat kėlė nerimą. Kai Sodelis atsidarė, jį iškart pradėjo lankyti du vaikai, turintys negalią. Kad parodytume pavyzdį ir padrąsintume kitus tėvus, į šį Sodelį iš „Miesto Sodelio” mes pervedėme ir savo dukrą – tą patį padarė ir viena mūsų vadovių.
Bet tai buvo tik nedideli sunkumėliai. Sunkiausia būdavo, kai tiesiog į akis pasakydavo, kad jau „su šitais” mes savo vaiko – ir dar mokėdami pinigus! – į darželį neleisime. Mokytojos tą girdėjo ir suprato, ūpas krito tiesiog akyse. Sunkiausia buvo ir tai, kad – nors į kitus Sodelius nebuvo vietų – „Draugystės Sodelio” niekas nesirinko, nors jame ir turėjome vietų. Kartais, būdavo, paskambina į biurą ir sako: „oi, TO tai jau mums net nesiūlykite!” Vienu metu visai sviro rankos – susėdome ir pasikalbėjome, kad – jei vis dar taip esame „duobėje” iki birželio pabaigos – tikriausiai reikės šį projektą nutraukti. Prisimenu, koks sunkus buvo pokalbis ir su Asociacijos vadove. Nes nei aš, nei šio Sodelio vadovė, nei pedagogės jo nutraukti nenorėjome, vis dar tikėjome jo sėkme!
Tad taip pamažu pamažu – taip, kad jau ne kartą buvome visiškai nuleidę rankas, bet patys save pakeldavome eiti tolyn ir nepasiduoti – šis Sodelis atsistojo ant kojų. Pernai jau net Santariškių ligoninėje – ir aš, ir Draugystės vadovė bei viena pedagogė – skaitėme pranešimus konferencijoje apie tai, kaip mes dirbame. Mūsų istorija vadinama integracijos sėkmės istorija ne tik Lietuvoje. Ir šiandien drąsiai galiu sakyti – mums pavyko! Smagiausia yra tai, kad būtent ten susirinko nuostabi ir šiuo projektu tikinti komanda. Būtent iš šios komandos užaugo viena mūsų projektų vadovė, viena padalinio vadovė, o viena mokytoja buvo pernai apdovanota už „Metų projektą”! Koks tas „Metų projektas”? Veiklos šeimoms, turinčioms vaikus, turinčius Dauno sindromą. Kodėl tai „Metų projektas”? Todėl, kad jis buvo skirtas ne tik „Draugystės Sodelį” lankančių vaikų šeimoms, bet ir kitoms Asociacijos šeimoms, ir viskas buvo daroma geros valios principu!
Šia tema jau esu rašiusi ir 2008-aisiais metais – įraše, kuriame dalinuosi ir nuostabia istorija apie tai, ką jaučia vaikus turinčius negalią auginančios šeimos. Kadangi norėjau šiuo tekstu pasidalinti, negalėjau patikėti, kad tada pavartojau žodį „Draugystė”! Prisimenu, kai galvojau pavadinimą „Draugystės Sodeliui”, būtent apie tai pagalvojau: kad integracija ir yra draugystė; kad mes visi turime specialiųjų poreikių – tik kai kurių jie yra didesni! Ir kaip aš noriu, kad Lietuvoje būtų daugiau Švedijos, ir mes mylėtumėme visus savo piliečius tiesiog tokius, kokie jie yra. Taip ir liko. „Draugystės Sodelis”. Ir jame vyksta tikrų tikriausi stebuklai. Vienu stebuklu aš pasidžiaugiau savo TedXKids kalboje.
Ir vakar – visiškai netikėtai – gaunu viešą laišką nuo tėvų, lankančių „Draugystės Sodelį”. Kai pradėjau skaityti, turėjau sustoti, nes pro ašaras net nebemačiau, ką skaitau. Kadangi jis buvo viešas, dalinuosi ir čia:
“Austėja Landsbergiene, noriu padėkoti Jums ne tik savo, bet ir visų mamyčių bei jų vaikučių, turinčių Dauno sindromą ir lankančių Vaikystės sodelį, vardu.
Dieve mano! Žiurėjau reportažą ir ašaros ėmė žliaugti upeliais..ir taip graudu dėl neteisybės.. kodėl, kodėl, kodėl – vietoj to, kad parengti reportažą apie tai, kaip sėkmingai yra integruojami vaikuciai su DS į visuomenę, į bendro ugdymo grupes, reikia viską pateikti taip žeminančiai ir apjuodinant žmogų, kuris to ėmėsi, t.y., Austeją Landsbergienę.
Mūsų istorija tokia: nepriėmė mūsų Rugilės valstybinis darželis – trenkė darželio vedėja man prieš pat nosį duris – nėščiai, su dideliu pilvu, ant rankų laikančiai mergaitę su Dauno sindromu, tardama: „šito vaiko mūsų darželyje nebus!”. Rašiau laiškus į savivaldybę, į lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, į švietimo ministeriją. Gavau atsakymą, kad galime lankyti valstybinį darželį, pati vedėja pakvietė atgal.
Pala, pala, o kur žurnalistai? Kodėl toks žmogus vis dar dirba darželyje? O kur kalbos apie korupciją? Juk visas internetas prirašytas apie tai, kad valstybinio darželio vedėja ima vokelius, apie ką ir pranešiau atitinkamoms institucijoms. Jokios reakcijos. Atleiskite, nukrypau nuo temos;) Taigi..priėmė į valstybinį darželį ir prasidėjo:”jūsų vaikui bus geriau, jei išeisite…iš jūsų vaiko tuoj tuoj ims tyčiotis!!! su Jūsų vaiku niekas nežais..” ir taip po keletą kartų per savaitę..neatlaikiau spaudimo..pradėjau domėtis integracija kituose darželiuose..vos tik parašydavau, kad noriu integruoti dukrytę su Dauno sindromu, nesulaukdavau jokio atsakymo arba sulaukdavau – neigiamą atsakymą. Tiesa, bandėme lankyti neįgaliesiems skirtą darželį..Vaikas po dvieju savaičių pamiršo kaip vaikščioti, visiškai nustojo tarti žodžius.
Ir STAIGA NUŠVITIMAS!!! Sužinau, kad Dauno sindromo asociacija kartu su Vaikystes sodu vykdo integraciją. Pabandėm. Nuo pat pirmųjų dienų likau sužavėta tuo, kad mano vaiką priima į savo kolektyvą visi ne kaip neįgalų, o kaip sveiką – sau lygų vaiką.. po kelių dienų vaikystės sodelyje mano R namo grįždavo pakelta galva tarsi sakydama:”mama, pasaulis man po kojom. Aš lygi su visais! Mama, aš radau, kur mane priima tokią, kokia aš esu! Mama, galbūt aš kitokia, bet aš turiu lygias galimybes!”
Žiūrėdavau į ją, į jos pasikeitimus ir džiaugsmo ašaros riedėdavo skruostais. Apie integracijos Vaikystės sode naudą galėčiau rašyti ir rašyti..
Tokiam žmogui kaip Austėja Lansbergienė, aš savo rankomis kojas nuplaučiau ir išbučiuočiau! O čia! Purvais drabsto …nėra žodžių…
Viena mamytė man pasakojo kaip sėdėdama kirpykloje nugirdo pokalbį: ne, nu jau aš savo vaiko i Vaikystės sodą nevesiu…ten tų invalidų pilna.
Remiantis nugirstu pokalbiu, galėtume parengti reportažą apie tai, kaip Austėja Landsbergienė, norėdama padaryti daug gero, prarado daug pinigų, nes turbūt atsirado ne vienas taip mąstantis tėvelis ar mamytė.”
Ir, žinote, ką? Iš tiesų man svarbus yra tik šis laiškas.
Ir tai, kad mes vat taip – su kitomis gražiomis iniciatyvomis – po vieną vaiką ir po vieną šeimą keičiame Lietuvą.
Ačiū nepasidavusiai „Draugystės Sodelio” komandai, ačiū Asociacijai, mumis tikėjusiai ir pasitikėjusiai, ačiū visiems tėvams, kurie, pasitikėdami „Vaikystės Sodu”, vedė ir veda savo vaikus, kurie neturi specialių poreikių (nors – kaip mėgstu tėvams ir pedagogams kartoti aš – mes VISI turime specialių poreikių!) ir ačiū šeimoms, kurių vaikai turi negalią ir kurie veda į „Draugystės Sodelį” ir taip mums visiems padeda augti! O aš…man jie visi yra MŪSŲ vaikai – kiekvienas mylimas ir nepakartojamas!