Mokytis užsienio kalbų niekada ne per vėlu. Visgi remiantis mokslinių tyrimų rezultatais, kuo anksčiau tai pradedama daryti, tuo geriau: itin svarbu vaikus į užsienio kalbų mokymą įtraukti jau ikimokykliniame amžiuje. Tačiau dalis tėvų šiuo klausimu dar dvejoja: galbūt darželinukams tai daryti – gerokai per anksti, o gal net ir žalinga?

Šiais klausimais diskutavome su edukacinės bendrovės „Kalba.Lt“ generaliniu direktoriumi, profesionaliu karjeros konsultantu Ryčiu Jurkėnu.

Nuo kokio amžiaus rekomenduojate pradėti mokyti vaiką užsienio kalbos(-ų)?

Tiesa ta, kad užsienio kalbų mokytis niekada nėra per vėlu, tačiau remiantis tarptautinių mokslinių tyrimų rezultatais, geriausias laikas vaikui pradėti pažintį su užsienio kalbomis – iki septynerių, ypač svarbūs pirmieji jo gyvenimo metai (1-3 metai).

Kuo ypatingas šis amžiaus tarpsnis iki 7 metų?

Moksliškai įrodyta, kad pirmaisiais savo gyvenimo metais vaikai yra ypatingai imlūs kalboms. Jie geba įsisavinti užsienio kalbų tarties bei intonacijos ypatumus, kas jiems leidžia išmokti kalbėti be akcento, jie greitai ir be didelių pastangų įsimena žodžius, sakinius, geba juos pakartoti. Be to, vaikai yra smalsūs ir linkę eksperimentuoti nebijodami suklysti ar apsijuokti, kas mokantis kalbų yra natūralu ir neišvengiama, o paaugliams ir suaugusiesiems dažnai sukelia psichologinį barjerą laisvai bendrauti ir reikšti mintis užsienio kalba.

Ar vaikui iki septynerių metu geriau mokytis kalbos grupėje ar individualiai?

Įprastai vaikai efektyviausiai mokosi grupėje, kur jiems sudaroma kuo natūralesnė ir smagesnė mokymosi aplinka. Bendraamžių būryje vaikas mėgaujasi mokymosi procesu, kuris vyksta dainelių, žaidimų, knygelių skaitymo, dialogų ir video užduotėlių pagrindu. Mokymo(si) grupėje metodai remiasi kasdienine vaikams įprasta veikla – žaidžiant, bendraujant, pažįstant juos supantį pasaulį.

Nemažai tėvų piktinasi, kad šiais laikais pernelyg daug reikalaujame iš savo mažų vaikų, užuot leidę jiems džiaugtis vaikyste. Jie nusiteikę skeptiškai: trimečiui ar keturmečiui tikrai dar nereikia mokytis užsienio kalbos! Ką jūs atsakote į tai?

Tarp tėvų dažnai pasitaiko nuomonių, kad mokytis užsienio kalbos ar net kelių ankstyvoje vaikystėje nėra tikslinga arba netgi kenksminga, kadangi vaikas per mažas įsisavinti tiek informacijos ir galiausiai gerai neišmoksta nei vienos kalbos. Tačiau tai yra mitas, kuris mokslinių tyrimų dėka jau paneigtas. Sudarius tinkamas sąlygas ir taikant vaikams tinkamus kalbų mokymo metodus, ankstyvasis užsienio kalbų mokymas suteikia tik pranašumų.

Vadinasi, paraleliai mokant užsienio kalbos, tai nedaro įtakos gimtosios kalbos mokymui?

Gimtosios kalbos raida labiausiai priklauso nuo to, kokią ją vaikai girdi savo aplinkoje, namuose. Jeigu šeimoje kalbama taisyklinga kalba, vaikui skaitomos knygos, jis skatinamas pasakoti ir kurti istorijas, neigiamos įtakos užsienio kalbų mokymasis jai neturėtų daryti.

Specialistai pastebi, kad labai dažnai vaikai, kurie užsienio kalbų pradeda mokytis ankstyvoje vaikystėje, nesąmoningai perkelia įgytas žinias ir įgūdžius į gimtąją kalbą. Dėl šios priežasties labai dažnai jie būna pranašesni už kitus savo bendraamžius. O baimintis, jeigu vaikas kartas nuo karto supainioja skirtingų kalbų žodžius, nereikėtų. Daug didesnę neigiamą įtaką gimtosios kalbos raidai bei taisyklingumui gali padaryti netinkamos televizijos laidos, reklamos, animaciniai filmukai ar kompiuteriniai žaidimai.

Ar tiesa, kad antrąją kalbą vaikai išmoksta taip pat lengvai, kaip ir gimtąją?

Jeigu kalbos mokymasis prasideda ankstyvajame amžiuje – taip. Visos kalbos yra susiję, skolinasi viena iš kitos žodžius, posakius ir gramatines konstrukcijas, todėl vaikas gali vienu metu sėkmingai mokytis kelių kalbų. Vaikai yra imlūs, todėl mokydamiesi skirtingų kalbų jie eksperimentuoja, aiškinasi jų struktūrą, tarpusavio sąveikas ir pan.

Kokią naudą, apart išmokstamos kalbos, teikia ankstyva darželinuko pažintis su užsienio kalba? Maži vaikai mokosi eilėraščių ne tam, kad prisimintų juos užaugę – taip yra lavinama jų atmintis. Kokias savybes ugdo ankstyvas užsienio kalbos mokymasis?

Kalbų mokymasis turi labai daug privalumų. Vystosi vaikų kritinis bei loginis mąstymas, dėmesio telkimas, minčių formulavimas bei reiškimas. Moksliškai įrodyta, kad ankstyvas užsienio kalbų mokymasis turi įtakos ir sėkmingam kitų dalykų mokymuisi.

Harvardo universiteto tyrimas įrodė, kad vaikai, kurie mokosi užsienio kalbos, parodo daug geresnius rezultatus matematikos ir kalbų standartizuotų testų metu, nei jų bendraamžiai, kurie užsienio kalbų nesimoko. „Kalba.Lt“ vaikų programoms keliami ir papildomi tikslai, tokie kaip bendrosios fizinės vaiko raidos skatinimas, pozityvios mokymosi patirties kūrimas bei tolerancijos ugdymas.

Tad darželyje kalbų besimokiusiems vaikams ateityje apskritai lengviau sekasi mokslai?

Vienareikšmiškai taip. Vaikai pasižymi išskirtiniu imlumu ir lengvesniu informacijos įsisavinimu. Mūsų praktika rodo, kad vaikai, kurie pradeda mokytis kalbų nuo 3-5 metų, žinių ir gebėjimų atžvilgiu yra daug pranašesni už savo bendraamžius, kurie su užsienio kalbomis susipažįsta tik pradinėse klasėse. O turint omenyje, kad visų kalbų mokymasis yra panašus, jos turi bendrų žodyno bei gramatinių konstrukcijų bruožų, antros ar trečios užsienio kalbos mokymasis savaime tampa daug lengvesnis ir efektyvesnis.

„Kalba.Lt“ yra oficialus Cambridge English egzaminų centras Lietuvoje. Ikimokyklinį ugdymo įstaigų tinklą „Vaikystės sodas“ lankantys vaikai gali mokytis anglų kalbos nuo 3 metų, ir po ketverių mokslo metų (būdami septynerių) laikyti Cambridge egzaminą. Kuo šis egzaminas svarbus?

Specialiai „Vaikystės sodui“ sukurtos anglų kalbos mokymo programos pagrindinis tikslas nėra Cambridge English YLE Starter egzaminas bei jo išlaikymas. Tai tik galimybė ir privalumas. Mūsų tikslas – supažindinti sodiečius su anglų kalba, plėsti jų žodyną, paruošti vaikus vartoti kalbą realiose gyvenimo situacijose. Tuo tarpu galimybė išsilaikyti Cambridge YLE Starter egzaminą yra puiki motyvacinė priemonė vaikams, kadangi jie orientuojami į rezultatą, o gautas tarptautinis sertifikatas yra objektyvi kokybės garantija.

Leidžiant vaikus į darželio grupę, kurioje mokoma užsienio kalbos, pats svarbiausias dalykas, matyt, yra tinkami metodai. Ar su tokio amžiaus vaikais naudojama speciali mokymo metodika?

Darželiuose ankstyvasis užsienio kalbų mokymas vyksta kitaip, nei paauglių ar suaugusiųjų kursuose, nes tai sąlygoja vaikų raidos ypatumai. Kadangi 3 metų vaikai dar negeba valdyti rašymo priemonės, sąmoningai nesuvokia mokymosi proceso ir pan., jų anglų kalbos žinios ir įgūdžiai lavinami remiantis kasdienine vaikams įprasta veikla – žaidžiant, bendraujant, pažįstant juos supantį pasaulį. Pamokų metu klausomasi dainelių, žiūrimi filmukai, skaitomos istorijos, kortelių ir paveikslėlių pagalba lavinamas žodynas. Ypatingas dėmesys skiriamas kinestetiniams vaikų poreikiams, kai mokymo metodai neriboja vaikų judėjimo (įprastose pamokose mokymas labai standartizuotas, t.y. vaikai sėdi prie stalų, negali daug judėti).

O gal vaikas, kuris tokiame amžiuje – itin imlus, gali mokytis anglų kalbos tiesiog namuose, žiūrėdamas filmukus ir pan?

Papildomas savarankiškas mokymasis ir tėvelių pagalba yra labai naudingi dar efektyvesniam kalbų įsisavinimui. Mes visuomet rekomenduojame skatinti vaikus žiūrėti edukacinius filmukus bei žaisti lavinamuosius kompiuterinius žaidimus namuose, tačiau tai turi būti daroma atsakingai, kontroliuojant mokymo medžiagos turinį bei laiką, praleidžiamą prie kompiuterio.

Kaip į ankstyvąjį užsienio kalbų mokymąsi žiūri kitos Europos valstybės ar net visas pasaulis? Kokia kitų šalių praktika?

Daugumoje ES šalių yra privalomas ankstyvasis užsienio kalbų mokymas, pradedant jau 1-2 mokymosi metais. Pvz.: Maltoje vaikai pradeda mokytis kalbų būdami 5 metų, Lenkijoje – 7, Lietuvoje šiuo metu užsienio kalba privaloma nuo 2 klasės. Pastaruoju metu pastebima tendencija užsienio kalbų mokymąsi ankstinti. Amerikos universitetų mokslininkai giria Europos šalių praktiką ir ragina jų patirtį perimti ir pritaikyti Jungtinių valstijų švietimo sistemoje.

„Vaikystės Sodas“ džiaugiasi bendradarbiavimu su savo ilgalaikiais draugais – lavinančių žaislų ir žaidimų svetainės Edukaciniai.lt įkūrėjais! Prieš daugiau nei penkerius metus įsigijome pirmuosius emocinį intelektą lavinančius Kimochi žaislų rinkinius, kurie dabar yra visose „Vaikystės Sodo“ klasėse.

Per praėjusios mokslo metus pedagogai išbandė nemažai naujų edukacinių žaislų ir žaidimų – lavinančių emocinį intelektą, kūrybingumą, kritinį mąstymą, bendradarbiavimo įgūdžius ir atkaklumą. Išbandytus žaislus pedagogai aprašė ir pasidalino informacija Edukaciniai.lt tinklalapyje, o gautas edukacines priemones klasėse sėkmingai naudoja iki šiol.

Galime drąsiai didžiuotis, kad edukacinių žaislų tinklalapyje www.edukaciniai.lt atsidūrę mūsų pedagogų rašyti atsiliepimai bus naudingi tėvams ir visiems, ieškantiems žinių, o „Vaikystės Sodo“ vaikai ir pedagogai tapo tikrais edukacinių žaislų ir žaidimų ekspertais!

„Vaikystės Sodas“ džiaugiasi bendradarbiavimu su savo ilgalaikiais draugais – lavinančių žaislų ir žaidimų svetainės Edukaciniai.lt įkūrėjais! Prieš daugiau nei penkerius metus įsigijome pirmuosius emocinį intelektą lavinančius Kimochi žaislų rinkinius, kurie dabar yra visose „Vaikystės Sodo“ klasėse.

Per praėjusios mokslo metus pedagogai išbandė nemažai naujų edukacinių žaislų ir žaidimų – lavinančių emocinį intelektą, kūrybingumą, kritinį mąstymą, bendradarbiavimo įgūdžius ir atkaklumą. Išbandytus žaislus pedagogai aprašė ir pasidalino informacija Edukaciniai.lt tinklalapyje, o gautas edukacines priemones klasėse sėkmingai naudoja iki šiol.

Galime drąsiai didžiuotis, kad edukacinių žaislų tinklalapyje www.edukaciniai.lt atsidūrę mūsų pedagogų rašyti atsiliepimai bus naudingi tėvams ir visiems, ieškantiems žinių, o „Vaikystės Sodo“ vaikai ir pedagogai tapo tikrais edukacinių žaislų ir žaidimų ekspertais!

Sala – žemės plotas apsuptas iš visų pusių vandens. Sala – žemės kampelis, į kurį vaikai labai nori nukeliauti. Siūlome susikurti savo salą, kuriai pavadinimą galėsite sugalvoti patys!

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* mėlynas lapas;

* modelinas/plastilinas;

* dantų krapšukai;

* popieriaus skiautelės;

* kriauklės;

* akmenukai;

* papildomai galite naudoti sėklytes, džiovintas apelsinų žieveles, medžių šakeles, monetas ir kt.

 

DARBO EIGA:

 

Ant mėlyno lapo iš modelino suformuokite salos pagrindą. Salos pagrindą darykite storesnį, tuomet geriau laikysis palmės.

 

Suformavę pagrindą, “sodinkite” palmes, padarytas iš dantų krapštukų ir popieriaus skiautelių. Dekoruokite salos krantus akmenukais ir kriauklėmis.

 

Leiskite vaikui fantazuoti ir pamatysite – iškils pačios nuostabiausios salos!

 

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!

 

 

 

 

 

Keturių vaikų mamą, trylikos vaikų darželių ir dviejų mokyklų steigėją, mokslų daktarę Austėją Landsbergienę daug kas galėtų pavadinti stipria moterimi. Ji pati save vadina optimiste ir tikina, kad daug stiprybės jai teikia šeima.

DELFI A. Landsbergienės klausė, kas jos manymu yra stiprus žmogus ir kokiomis taisyklėmis, jos manymu, turėtų vadovautis stipri moteris.

– Kas yra stipri moteris? Ar turite stiprios moters ar stipraus žmogaus idealą?

– Visų pirma norėčiau pasakyti, kad man „stipri moteris“ ar „stiprus žmogus“ visų pirma asocijuojasi ne su jėga, o su atsparumu, su gebėjimu nepalūžti, su tvirtybe žinant, kas esi, ko sieki, kokios tavo vertybės ir gebėjimu būti savimi.

Mane visada žavėjo Martinas Liuteris Kingas. Negaliu nepaminėti ir Margaret Thatcher. Mane žavi jų aistra tam, ką darė ir gebėjimas būti atspariems aplinkai, kuri nebuvo palanki. Žavi ir tai, kad nepaisant viso to, ką jie darė, abu sugebėjo ir parašyti bei apsiginti disertacijas

Mane įkvepia tas gebėjimas derinti mokslinę ir praktinę karjerą. Galiausiai tiesiog nepaprastai gerbiu žmones, kurie mąsto, kurie analizuoja, kurie geba kelti klausimus ir drąsiai ieško sprendimų, t.y. nebijo prisiimti atsakomybės.

– Ar manote, kad pati esate stipri moteris?

– Manau, kad esu gan tvirta. Esu optimistė ir apskritai tikiu, kad gėris visada nugali. Puikiai suprantu, kad tai skamba gan naiviai, bet aš naivi nesu – tiesiog tikiu nuosekliu ir atkakliu darbu, tikiu amžinosiomis vertybėmis.

Man atrodo, kad mes dažnai manome (ar net tikime), kad gyvenime viskas vyksta savaime: savaime teigiamai arba savaime neigiamai. Asmeniškai nuo netikiu. Tikiu, kad mes kiekvienas esame savo Likimo kalvis. Juk nė vienas nesame surakintas grandinėmis ir kiekvienas galime priimti sprendimą, kuris leistų mums būti savimi.

Stiprios moters taisyklės pagal Austėją:

1. Turėk tai, dėl ko tavo širdis dainuotų. Žinoma, geriausia, jei randi tokią veiklą, kuri gali būti ir darbas, ir malonumas. Kita vertus, tiesiog reikia rasti veiklą, kuri būtų maloni: ji leidžia atsipalaiduoti, ji leidžia užsimiršti, ji leidžia pajusti prasmę ir jaustis reikalinga.

2. Humoro jausmas. Net ir tada, kai visiškai, atrodo, svyra rankos, humoras yra geriausia greitoji pagalba. Man pasisekė – mano vyras turi nuostabų humoro jausmą, o vaikai jį paveldėjo, tad mūsų namuose dažnai girdimas juokas. Ar žinote, kad juokas atpalaiduoja net ir didžiausią įtampą?

3. Gebėk pasidžiaugti mažais džiaugsmais. Mes, lietuviai, esame perfekcionistai: ir sau, ir kitiems negailestingi, išsikeliame nežmoniškus lūkesčius, o po to patys nusiviliame ir gedime to, ko niekada ir neturėjome.

Laimę tiriantys mokslininkai vis atkreipia dėmesį į tai, kad laimė yra ne turėjimas to, ko nori, o norėjimas to, ką turi, t.y. gebėjimas džiaugtis tuo, ką turi. Juk kiekvienas turime be galo daug, kuo galėtumėme pasidžiaugti, tačiau dažniau gedime to, ko neturime.

4. Nesijausk auka. Jeigu kažkas nepavyko, ne kaltink save, o pagalvok, ko galėtum pasimokyti iš situacijos. Per vieną vestą seminarą kalbėjau, kad galime įsivaizduoti, jog kiekvienas turime kastuvą. Kaskart susidūrę su sunkumais galime kasti duobę ir nerti gilyn į tamsą arba galime supilti kalną ir pamatyti naujus horizontus. Žinoma, visada kyla klausimas: „Kodėl MAN? Už ką MAN?“, bet geriausia yra išmokti tokiu atveju koncentruotis į tai, ką kitą kartą galėtum padaryti geriau.

5. Išdrįsk paprašyti pagalbos, kai yra sunku. Manau, kad tai – ne silpnybės, o stiprybės ženklas. Juk iš esmės turi tikėti ir pasitikėti savimi, kad galėtum vat taip vat imti ir paprašyti pagalbos. Ir negalvoti, ką „kas nors“ pagalvos. Žmonės visada ką nors galvoja. Jeigu mes galvosime, ką galvoja kiti, ne(be)galėsime kurti, nebegalėsime galvoti apie tai, kas pakeistų situaciją ar net mus supantį pasaulį, galiausiai negalvosime savo galva, o tai – pražūtingas kelias.

Nors tikiu, kad galima būti tvirta/stipria moterimi ir neturint šeimos, man asmeniškai daug stiprybės teikia šeima. Tikiu, kad – ypač moterims – šeima gali būti ir didžiausias palaikytojas, ir didžiausias sparnų pakirpėjas. Didele dalimi tai, ką darau, darau dėl savo vaikų: kad jie matytų savo nuomonę turinčią, daug skaitančią, besidominčią, kritiškai mąstančią, atsparią mamą ir moterį. Didele dalimi ten, kur esu, esu dėl to, kad mano vyras visada mane palaikė.

Šios taisyklės – mano taisyklės. Gali būti, kad net ir man jos pakis! Ir dar. Atsparumas yra ir sąmoningas apsisprendimas, ir procesas. Tam tikra prasme aš kiekvieną rytą atsibundu ir apsisprendžiu būti tvirta. Kartais suklumpu. Bet dėl to neprarandu ūpo. Stojuosi ir vėl sąmoningai apsisprendžiu. Nes tikiu, kad verta. Nes tikiu, kad, turėdamas tikslą, tiesiog negali kitaip.

Tekstas buvo išspausdintas portale DELFI: http://www.delfi.lt/gyvenimas/istorijos/stiprios-moters-taisykles-pagal-a-landsbergiene.d?id=69625668

Vėstant orams nukeliaukime ten, kur saulėta ir šilta! Kviečiame aplankyti Egipto piramides ir atsivežti truputėlį saulės!

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* storesnis popierius/kartonas;

* dvipusė lipni juosta;

* pjovimo peiliukas;

* pajūrio smėlis, dažyta druska/smėlis.

 

DARBO EIGA:

Dvipusę lipnią juostą klijuokite ant kietesnio popieriaus taip, kad popierius visiškai pasidengtų ja. Su peiliuku lipnios juostos paviršiuje išraižykite norimus motyvus. Svarbu: nepjaukite per giliai, kad neperpjautumėte pagrindo. Atplėškitee lipnios juostos popierinę dalį nuo vieno iš norimų dekoruoti motyvų ir ant jo berkite dažytą druską/smėlį.

 

Atplėškite kitus lipnios juostos sluoksnius ir juos apibarstykite norimos spalvos smėliu/druska.

 

Štai jau galite džiaugtis nuostabiu darbeliu ir skaisčia saule!

 

PASTABA: Tėvelių priežiūra/pagalba – BŪTINA!

 

Lapkričio 10 dieną Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, vyko diskusija „Tvirta mergaitė“, kurioje apie smurtą prieš vaikus ir moteris, mergaičių pasitikėjimą savimi, moters padėtį šeimoje ir visuomenėje, vyro ir moters santykius kalbėjo žinomi Lietuvos žmonės, įvairių sričių ekspertai.

Diskusijoje dalyvavo „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, „Vilnius City Opera“ meno vadovė, režisierė Dalia Ibelhauptaitė, Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė ir Pasaulio ekonomikos forumo „Global Shapers“ Vilnius tinklo narė, „Mainsec“ vadovė Žydrūnė Vitaitė. Diskusiją moderavo gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis.

Kas neturėjote galimybės sudalyvauti šiame renginyje, kviečiame peržiūrėti įrašą ir prisijungti prie tų, kurie nėra abejingi smurtui, prie tų, kuriems rūpi!

 

Lapkričio 10 dieną Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, vyko diskusija „Tvirta mergaitė“, kurioje apie smurtą prieš vaikus ir moteris, mergaičių pasitikėjimą savimi, moters padėtį šeimoje ir visuomenėje, vyro ir moters santykius kalbėjo žinomi Lietuvos žmonės, įvairių sričių ekspertai.

Diskusijoje dalyvavo „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, „Vilnius City Opera“ meno vadovė, režisierė Dalia Ibelhauptaitė, Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė ir Pasaulio ekonomikos forumo „Global Shapers“ Vilnius tinklo narė, „Mainsec“ vadovė Žydrūnė Vitaitė. Diskusiją moderavo gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis.

Kas neturėjote galimybės sudalyvauti šiame renginyje, kviečiame peržiūrėti įrašą ir prisijungti prie tų, kurie nėra abejingi smurtui, prie tų, kuriems rūpi!

Klystame įsivaizduodami, kad smurtautojas – tai alkoholikas, mušantis savo vaiką. Smurtas yra ir tada, kai mama rėkia ant savo vaiko, vesdama jį į mokyklą. Kai tėvai veda 3 metų vaiką į 17 būrelių ir reikalauja, kad visuose juose jis būtų pats geriausias!

Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė pastebi, kad dabar dažnas vaikas niekaip negali įtikti savo tėvams, jį nuolat lydi kritika, per dideli reikalavimai, emocinis atstūmimas, pagrindinių emocinių poreikių netenkinimas. Taip vaikams daroma baisi žala. Ir ne bet ko kito, o mūsų, pačių mylimiausių žmonių, rankomis.

Apie tai psichologė kalbės lapkričio 10-ąją, 18.30 val., Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, 414 auditorijoje (I korpusas, 4 aukštas) vyksiančioje diskusijoje „Tvirta mergaitė“.  Įėjimas – nemokamas!

Apie vaikų pasitikėjimą savimi, žalojantį elgesį bei pagrindines tėvų daromas klaidas – pokalbis su A. Kuriene.

– Lapkričio 19 dieną minima tarptautinė smurto prieš vaikus prevencinė diena, lapkričio 25-oji – tarptautinė kovos su smurtu prieš moteris diena. Kaip jūs manote, apie kokio masto problemą mes kalbame?

– Nežinome ir, ko gero, niekad nežinosime tikslių skaičių. Bet ne tai yra didžiausia problema. Liūdniausia, kad dažnai mes net neatskiriame ir nesuprantame, koks elgesys yra vaiką žalojantis. Tai, ką matome laikraščiuose ar TV žiniose, kai vaikas yra išprievartaujamas, sumušamas ir atsiduria ligoninėje, teisme, suponuoja nuomonę, kad tik tai ir yra smurtas. Toli gražu taip nėra.

Mes labai mažai kalbame apie emocinį smurtą, kuris yra visko pamušalas. Joks fizinis smurtas nevyksta be psichologinio smurto. Emocinių poreikių netenkinimas, nuolatinis kritikavimas, žeminimas, atstūmimas – emocinio neraštingumo mastas auginant vaikus yra išties gąsdinantis.

– Kita vertus, ilgą laiką buvo manoma, kad smurtas vyksta tik tam tikrose rizikos šeimose. Kur smurtiniai atvejai yra tokie akivaizdūs, kad negali likti nepastebėti.

– Tikra tiesa. Kalbėdami apie smurtą šeimoje susiformuojame nuomonę, kad tai – prasigėrę tėvai, mamos, neturinčios motinystės įgūdžių, asocialios šeimos. Kad tai tie baisuokliai, kurie skriaudžia vaikus. Bet tuo pačiu matome vaikus, kuriuos nuo 3 metų tėvai atiduoda į 17 būrelių, kritikuoja juos kiekvieną dieną, baudžia atstūmimu, pašaipiai vadina. Jie niekaip negali įtikti savo tėvams, kurie šiaip socialiai yra puikūs žmonės.

Tas mastelis neramina. Kai mažas vaikas darželyje nedrįsta pasakyti eilėraščio, nes nerimauja, kad suklys. Kai jis bijo ko nors imtis, nes gali nepadaryti to tobulai. Tai yra baisi žala, padaryta suaugusiųjų, pačių mylimiausių žmonių, rankomis.

– Ir jie, atrodytų, neturi jokių piktų paskatų.

– Fizinė prievarta daroma tada, kai norima vaiką nuskriausti, kad jam skaudėtų ir pan. Vykstant emociniam smurtui, niekas neturi intencijos paversti vaiką verkiančiu, savimi nepasitikinčiu, drebančiu nuo baimės, mikčiojančiu ar turintį nervinį tiką. Suaugusieji turi geriausias intencijas – visko išmokyti, užauginti drąsų, stiprų, vikrų vaiką, tačiau priemonės, kurias jie pasirenka, dažnai yra žalojančios.

Nuolatinė kritika, per dideli reikalavimai, emocinis atstūmimas, pagrindinių emocinių poreikių netenkinimas… Daugybė vaikų net nedrįsta tėvams pasakyti, kad jie ko nors bijo, prisipažinti, kad jiems kas nors nepavyksta, ir negali tikėtis, kad bus užjausti. Ne. Jiems bus pasakyta: „Tu gali! Tu privalai! Pirmyn! Eik ir daryk, negi verksi dėl smulkmenos ant kiekvieno kampo?“

– Paramos vaikams centro atliko tyrimo rezultatai šokiravo: net apie 52 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad fizinių bausmių naudojimas yra efektyvi priemonė disciplinuoti vaikus. Vadinasi, kalbame apie tokiomis priemonėmis žalojamą vos ne kas antrą vaiką!

– Turbūt daugybę kartų esate girdėjusi: mane mušė, ir ką – užaugau puikiu žmogumi! Palaukite. Mes niekada nesužinosime, koks tas žmogus būtų užaugęs, jei jo nebūtų mušę. Jeigu patys, užaugę žalojami fizinio ar emocinio smurto, sąmoningai tai suvoktume, nekartotume tų pačių klaidų augindami savo vaikus.

– Kokias didžiausias klaidas daro tėvai?

– Elgesys su vaiku ne pagal jo amžių. Kai iš mažo vaiko reikalaujame per daug, pavyzdžiui, kai dešimtmetis turi prižiūrėti savo penkiametį brolį ar sesę namuose. Tai yra neadekvatu, jam tai – per didelė atsakomybė. Ir jis turi labai mažai galimybių viską atlikti teisingai, ir bus dėl to didelėje įtampoje.

Taip pat klystama, jei penkiolikamečiam paaugliui neleidžiama pačiam nueiti į mokyklą – jį lydi močiutė. Kai tėvai sukrauna jo knygas į kuprinę, užmauna kepurę ir apvynioja šaliką. Čia jau peržengta riba.

Kita kategorija – emocinis šaltumas, atstūmimas, kai yra nepaisoma emocinių vaiko poreikių. Kai nesvarbu, ar jam liūdna, ar pikta, yra sakoma: „Eik mokytis! Daryk!“ Kai vaikas net negali dėl ko nors pasiguosti… Tai nėra elgesys, už kurį turėtų būti sodinama į kalėjimą, bet tai yra riba, kai toks mūsų elgesys su vaiku turės pasekmių.

– Kokių?

– Jis bus piktas, vienišas, turės labai žemą savivertę. Žinoma, atsiras aiškinančiųjų, kad tai – nieko blogo, kad kitaip neįmanoma. Melas!

Maždaug 50 metų buvome mažai galių turintys žmonės. Bejėgiai, prikaupę pasyvaus pykčio, kurio niekur negalėjome išlieti: namuose, sėdėdami prie stalo, galėjome kaimynui paburnoti ant valdžios, bet tam priešintis ir aktyviai reikštis neturėjome galimybių. Galbūt todėl daug žmonių jaučiasi vis dar tokie pat bejėgiai, nevisaverčiai, sukaupę daug pavydo, pykčio. Todėl turime didžiausią suvartojamo alkoholio kiekį, didžiausią karą keliuose, lenkiame visus savižudybių skaičiumi. Tai labai susiję dalykai. Ir tame atsispindi dalykai, kuriuos ir šiandien matome stebėdami smurtą patiriančius vaikus.

– Iš kokių pažymių galime atpažinti vaiką, prieš kurį smurtaujama?

– Auka turi du kelius. Vienas jų – slėptis ir tapti nematomu, tokiu būdu bandyti išvengti smurto, kritikos ir pašaipos. Tokie vaikai užauga su maža saviverte: tai baimingi, apatiški, vieniši, liūdni vaikai, tokios pilkos pelytės. Jie garsiai neišsakys savo nuomonės, niekur nedalyvaus.

Sakys, kad dalyvauti nenori, nors, patikėkite, tikrai nori. Tiesiog jie įsitikinę, kad nei futbolas, nei krepšinis, nei keramika ar matematika jiems nesiseks. Vienintelis draugas – kompiuteris, nes jis draugiškas ir nedaužo per galvą.

Psichologine, simboline prasme, jų kelias – nebūti. Ir jeigu pasislėpti nepavyksta, o tos kančios yra daug, tokie vaikai išeina – nusižudo.

Kitas aukos kelias – pasidaryti didesniu, stipresniu už smurtautoją, jį nugalėti. Tai agresyvūs, nevaldomi, nepaklusnūs, arogantiški vaikai, linkę kitus žeminti, imti prieš visus valdžią.

– Norite pasakyti, kad nėra agresyvių vaikų, kurie auga meilėje ir globoje?

– Žinoma, visi dvimečiai pabando kam nors įkąsti. Visi metų amžiaus vaikai trenkia kokiu nors daiktu savo mamai. Visi trimečiai ar keturmečiai kada nors susimuša darželyje su kitais vaikais. Bet tai yra normalus elgesys: jie mokosi bendrauti ir suprasti, reikšti savo jausmus. Bet yra vaikų, kuriems apatija arba agresija – jų elgesio modelis. Atėjęs į darželį gali pamatyti visą spektrą – specialistui tikrai nesunku atpažinti skriaudžiamus vaikus. Visus juos reikia atpažinti ir suprasti, kas su jais darosi.

– Kodėl vaikai gėdijasi kalbėti apie patiriamą prievartą? Ir ne tik slepia,bet kartais netgi paklausti apie tai neigia?

– Vaikai nešneka apie smurtą dėl įvairių priežasčių. Viena jų – bijo. Jeigu jiems tiesiogiai pasakoma: „Jei kam nors pasakysi – bus dar blogiau“, suprantama, kodėl jie tyli.

Kita priežastis – gėda. Nes kalbama apie jo mamą, tėtį, tuo pačiu – tarsi ir apie jį patį. Tarsi su juo pačiu yra kažkas negerai.

Kai kurie vaikai nekalba, net nesupranta, kad yra apie ką šnekėti. Kai nuolat augi smurtinėje aplinkoje, net nežinai, kad gali būti kitaip. Tad, atrodo, kur problema?

Kartais vaikai bijo, kad jeigu papasakos, bus blogiau: jį atskirs nuo tėvų, kažkur išveš, kad mama numirs ar tėtį uždarys į kalėjimą. Vaikai iš paskutiniųjų saugo šeimos integralumą ir paaukoja vardan to save, įstumdami save į didelį pavojų.

O gal vaikas nepasitiki aplinkiniais? Jei jo patys artimiausi žmonės – tėtis ar mama – jį skriaudžia, kodėl jis turėtų pasitikėti kažkokia svetima teta?

– Kokio amžiaus vaikas jau suvokia, kad smurtas – netinkamas elgesys?

– Darnioje šeimoje augantis vaikas jau būdamas trejų metų gali pasakyti, kada mama pyksta, barasi. Bet pasako tai be jokios įtampos. Nes juk mama supyksta, o po to vėl susitaiko. Bet jei šeimoje smurtaujama, vaikas sakys: „Nieko neatsimenu“. Tuomet matosi, kad šeimoje vyksta kažkas, dėl ko baisu šnekėti.

O ir kam pasiskųsi? Tėvai ilgą laiką, iki pat paauglystės, yra idealizuojami. Tai idealūs, viską galintys milžinai. Ir jeigu milžinas ant tavęs pyksta, atstumia, vadinasi, pats esi blogas.

– Tarsi pats to nusipelnei?

– Taip, nes ta milžinė turi su tavim, tokiu netobulu, vargti.

Man labai norėtųsi, kad kiekvienas iš mūsų suvoktų, kas yra žalojantis elgesys. Kad smurtautojas – tai nėra vien alkoholikas, mušantis savo vaiką. Smurtas yra ir tada, kai mama rėkia ant savo vaiko, vesdama jį į mokyklą. Kad sakymas vaikui „Tu darai man gėdą! Kiek aš galiu tau kartoti?! Tu esi idiotas!“ yra stiprus žodinis smūgis, kurio pasekmės niekada neišgydomos. Ir nesvarbu, kad po tokių vaikui išsakytų žodžių mama rauda atsigulusi. Tai jau yra pasakyta ir vaikui žala padaryta.

Kita vertus, tėvams, auginantiems vaikus, reikia bent šiek tiek atsipalaiduoti. Ir pasitikėti savo vaikais. Mylimas, darnioje šeimoje auginamas vaikas tikrai nesirinks valkatos kelio. Kodėl turėtų? Kodėl jis turėtų nenorėti būti išsilavinęs, gyventi gražiuose namuose, kaip gyvena ir jo tėvai? Kodėl manote, kad be jūsų kontrolės jis nenorės skaityti knygų, vaikščioti į koncertus? Kodėl reikia pradėti nuo 3 metų bijoti, kad jis eis kažkokiu netinkamu keliu?

Leiskime jam būti tiesiog savimi. Auginkime, rodydami savo pavyzdį. Nes jei nuolat spausite, kontroliuosite, versite, vėliau nesistebėkite, jei tas išsilavinęs, karjerą pasiekęs žmogus mes darbą banke ir išvyks į Indiją ar tiesiog be jokių įsipareigojimų keliaus aplink pasaulį. Nes jis vyks ieškoti savęs.

Renginys-diskusija „Tvirta mergaitė“ vyks lapkričio 10 dieną 18.30 val.Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, 414 auditorijoje (I korpusas, 4 aukštas).

Diskusijoje dalyvaus „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, „Vilnius City Opera“ meno vadovė, režisierė Dalia Ibelhauptaitė,  Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė ir Pasaulio ekonomikos forumo „Global Shapers“ Vilnius tinklo narė, „Mainsec“ vadovė Žydrūnė Vitaitė. Diskusiją moderuos gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Įėjimas – nemokamas (registracijos nėra).

 

Klystame įsivaizduodami, kad smurtautojas – tai alkoholikas, mušantis savo vaiką. Smurtas yra ir tada, kai mama rėkia ant savo vaiko, vesdama jį į mokyklą. Kai tėvai veda 3 metų vaiką į 17 būrelių ir reikalauja, kad visuose juose jis būtų pats geriausias!

Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė pastebi, kad dabar dažnas vaikas niekaip negali įtikti savo tėvams, jį nuolat lydi kritika, per dideli reikalavimai, emocinis atstūmimas, pagrindinių emocinių poreikių netenkinimas. Taip vaikams daroma baisi žala. Ir ne bet ko kito, o mūsų, pačių mylimiausių žmonių, rankomis.

Apie tai psichologė kalbės lapkričio 10-ąją, 18.30 val., Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, 414 auditorijoje (I korpusas, 4 aukštas) vyksiančioje diskusijoje „Tvirta mergaitė“.  Įėjimas – nemokamas!

Apie vaikų pasitikėjimą savimi, žalojantį elgesį bei pagrindines tėvų daromas klaidas – pokalbis su A. Kuriene.

– Lapkričio 19 dieną minima tarptautinė smurto prieš vaikus prevencinė diena, lapkričio 25-oji – tarptautinė kovos su smurtu prieš moteris diena. Kaip jūs manote, apie kokio masto problemą mes kalbame?

– Nežinome ir, ko gero, niekad nežinosime tikslių skaičių. Bet ne tai yra didžiausia problema. Liūdniausia, kad dažnai mes net neatskiriame ir nesuprantame, koks elgesys yra vaiką žalojantis. Tai, ką matome laikraščiuose ar TV žiniose, kai vaikas yra išprievartaujamas, sumušamas ir atsiduria ligoninėje, teisme, suponuoja nuomonę, kad tik tai ir yra smurtas. Toli gražu taip nėra.

Mes labai mažai kalbame apie emocinį smurtą, kuris yra visko pamušalas. Joks fizinis smurtas nevyksta be psichologinio smurto. Emocinių poreikių netenkinimas, nuolatinis kritikavimas, žeminimas, atstūmimas – emocinio neraštingumo mastas auginant vaikus yra išties gąsdinantis.

– Kita vertus, ilgą laiką buvo manoma, kad smurtas vyksta tik tam tikrose rizikos šeimose. Kur smurtiniai atvejai yra tokie akivaizdūs, kad negali likti nepastebėti.

– Tikra tiesa. Kalbėdami apie smurtą šeimoje susiformuojame nuomonę, kad tai – prasigėrę tėvai, mamos, neturinčios motinystės įgūdžių, asocialios šeimos. Kad tai tie baisuokliai, kurie skriaudžia vaikus. Bet tuo pačiu matome vaikus, kuriuos nuo 3 metų tėvai atiduoda į 17 būrelių, kritikuoja juos kiekvieną dieną, baudžia atstūmimu, pašaipiai vadina. Jie niekaip negali įtikti savo tėvams, kurie šiaip socialiai yra puikūs žmonės.

Tas mastelis neramina. Kai mažas vaikas darželyje nedrįsta pasakyti eilėraščio, nes nerimauja, kad suklys. Kai jis bijo ko nors imtis, nes gali nepadaryti to tobulai. Tai yra baisi žala, padaryta suaugusiųjų, pačių mylimiausių žmonių, rankomis.

– Ir jie, atrodytų, neturi jokių piktų paskatų.

– Fizinė prievarta daroma tada, kai norima vaiką nuskriausti, kad jam skaudėtų ir pan. Vykstant emociniam smurtui, niekas neturi intencijos paversti vaiką verkiančiu, savimi nepasitikinčiu, drebančiu nuo baimės, mikčiojančiu ar turintį nervinį tiką. Suaugusieji turi geriausias intencijas – visko išmokyti, užauginti drąsų, stiprų, vikrų vaiką, tačiau priemonės, kurias jie pasirenka, dažnai yra žalojančios.

Nuolatinė kritika, per dideli reikalavimai, emocinis atstūmimas, pagrindinių emocinių poreikių netenkinimas… Daugybė vaikų net nedrįsta tėvams pasakyti, kad jie ko nors bijo, prisipažinti, kad jiems kas nors nepavyksta, ir negali tikėtis, kad bus užjausti. Ne. Jiems bus pasakyta: „Tu gali! Tu privalai! Pirmyn! Eik ir daryk, negi verksi dėl smulkmenos ant kiekvieno kampo?“

– Paramos vaikams centro atliko tyrimo rezultatai šokiravo: net apie 52 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad fizinių bausmių naudojimas yra efektyvi priemonė disciplinuoti vaikus. Vadinasi, kalbame apie tokiomis priemonėmis žalojamą vos ne kas antrą vaiką!

– Turbūt daugybę kartų esate girdėjusi: mane mušė, ir ką – užaugau puikiu žmogumi! Palaukite. Mes niekada nesužinosime, koks tas žmogus būtų užaugęs, jei jo nebūtų mušę. Jeigu patys, užaugę žalojami fizinio ar emocinio smurto, sąmoningai tai suvoktume, nekartotume tų pačių klaidų augindami savo vaikus.

– Kokias didžiausias klaidas daro tėvai?

– Elgesys su vaiku ne pagal jo amžių. Kai iš mažo vaiko reikalaujame per daug, pavyzdžiui, kai dešimtmetis turi prižiūrėti savo penkiametį brolį ar sesę namuose. Tai yra neadekvatu, jam tai – per didelė atsakomybė. Ir jis turi labai mažai galimybių viską atlikti teisingai, ir bus dėl to didelėje įtampoje.

Taip pat klystama, jei penkiolikamečiam paaugliui neleidžiama pačiam nueiti į mokyklą – jį lydi močiutė. Kai tėvai sukrauna jo knygas į kuprinę, užmauna kepurę ir apvynioja šaliką. Čia jau peržengta riba.

Kita kategorija – emocinis šaltumas, atstūmimas, kai yra nepaisoma emocinių vaiko poreikių. Kai nesvarbu, ar jam liūdna, ar pikta, yra sakoma: „Eik mokytis! Daryk!“ Kai vaikas net negali dėl ko nors pasiguosti… Tai nėra elgesys, už kurį turėtų būti sodinama į kalėjimą, bet tai yra riba, kai toks mūsų elgesys su vaiku turės pasekmių.

– Kokių?

– Jis bus piktas, vienišas, turės labai žemą savivertę. Žinoma, atsiras aiškinančiųjų, kad tai – nieko blogo, kad kitaip neįmanoma. Melas!

Maždaug 50 metų buvome mažai galių turintys žmonės. Bejėgiai, prikaupę pasyvaus pykčio, kurio niekur negalėjome išlieti: namuose, sėdėdami prie stalo, galėjome kaimynui paburnoti ant valdžios, bet tam priešintis ir aktyviai reikštis neturėjome galimybių. Galbūt todėl daug žmonių jaučiasi vis dar tokie pat bejėgiai, nevisaverčiai, sukaupę daug pavydo, pykčio. Todėl turime didžiausią suvartojamo alkoholio kiekį, didžiausią karą keliuose, lenkiame visus savižudybių skaičiumi. Tai labai susiję dalykai. Ir tame atsispindi dalykai, kuriuos ir šiandien matome stebėdami smurtą patiriančius vaikus.

– Iš kokių pažymių galime atpažinti vaiką, prieš kurį smurtaujama?

– Auka turi du kelius. Vienas jų – slėptis ir tapti nematomu, tokiu būdu bandyti išvengti smurto, kritikos ir pašaipos. Tokie vaikai užauga su maža saviverte: tai baimingi, apatiški, vieniši, liūdni vaikai, tokios pilkos pelytės. Jie garsiai neišsakys savo nuomonės, niekur nedalyvaus.

Sakys, kad dalyvauti nenori, nors, patikėkite, tikrai nori. Tiesiog jie įsitikinę, kad nei futbolas, nei krepšinis, nei keramika ar matematika jiems nesiseks. Vienintelis draugas – kompiuteris, nes jis draugiškas ir nedaužo per galvą.

Psichologine, simboline prasme, jų kelias – nebūti. Ir jeigu pasislėpti nepavyksta, o tos kančios yra daug, tokie vaikai išeina – nusižudo.

Kitas aukos kelias – pasidaryti didesniu, stipresniu už smurtautoją, jį nugalėti. Tai agresyvūs, nevaldomi, nepaklusnūs, arogantiški vaikai, linkę kitus žeminti, imti prieš visus valdžią.

– Norite pasakyti, kad nėra agresyvių vaikų, kurie auga meilėje ir globoje?

– Žinoma, visi dvimečiai pabando kam nors įkąsti. Visi metų amžiaus vaikai trenkia kokiu nors daiktu savo mamai. Visi trimečiai ar keturmečiai kada nors susimuša darželyje su kitais vaikais. Bet tai yra normalus elgesys: jie mokosi bendrauti ir suprasti, reikšti savo jausmus. Bet yra vaikų, kuriems apatija arba agresija – jų elgesio modelis. Atėjęs į darželį gali pamatyti visą spektrą – specialistui tikrai nesunku atpažinti skriaudžiamus vaikus. Visus juos reikia atpažinti ir suprasti, kas su jais darosi.

– Kodėl vaikai gėdijasi kalbėti apie patiriamą prievartą? Ir ne tik slepia,bet kartais netgi paklausti apie tai neigia?

– Vaikai nešneka apie smurtą dėl įvairių priežasčių. Viena jų – bijo. Jeigu jiems tiesiogiai pasakoma: „Jei kam nors pasakysi – bus dar blogiau“, suprantama, kodėl jie tyli.

Kita priežastis – gėda. Nes kalbama apie jo mamą, tėtį, tuo pačiu – tarsi ir apie jį patį. Tarsi su juo pačiu yra kažkas negerai.

Kai kurie vaikai nekalba, net nesupranta, kad yra apie ką šnekėti. Kai nuolat augi smurtinėje aplinkoje, net nežinai, kad gali būti kitaip. Tad, atrodo, kur problema?

Kartais vaikai bijo, kad jeigu papasakos, bus blogiau: jį atskirs nuo tėvų, kažkur išveš, kad mama numirs ar tėtį uždarys į kalėjimą. Vaikai iš paskutiniųjų saugo šeimos integralumą ir paaukoja vardan to save, įstumdami save į didelį pavojų.

O gal vaikas nepasitiki aplinkiniais? Jei jo patys artimiausi žmonės – tėtis ar mama – jį skriaudžia, kodėl jis turėtų pasitikėti kažkokia svetima teta?

– Kokio amžiaus vaikas jau suvokia, kad smurtas – netinkamas elgesys?

– Darnioje šeimoje augantis vaikas jau būdamas trejų metų gali pasakyti, kada mama pyksta, barasi. Bet pasako tai be jokios įtampos. Nes juk mama supyksta, o po to vėl susitaiko. Bet jei šeimoje smurtaujama, vaikas sakys: „Nieko neatsimenu“. Tuomet matosi, kad šeimoje vyksta kažkas, dėl ko baisu šnekėti.

O ir kam pasiskųsi? Tėvai ilgą laiką, iki pat paauglystės, yra idealizuojami. Tai idealūs, viską galintys milžinai. Ir jeigu milžinas ant tavęs pyksta, atstumia, vadinasi, pats esi blogas.

– Tarsi pats to nusipelnei?

– Taip, nes ta milžinė turi su tavim, tokiu netobulu, vargti.

Man labai norėtųsi, kad kiekvienas iš mūsų suvoktų, kas yra žalojantis elgesys. Kad smurtautojas – tai nėra vien alkoholikas, mušantis savo vaiką. Smurtas yra ir tada, kai mama rėkia ant savo vaiko, vesdama jį į mokyklą. Kad sakymas vaikui „Tu darai man gėdą! Kiek aš galiu tau kartoti?! Tu esi idiotas!“ yra stiprus žodinis smūgis, kurio pasekmės niekada neišgydomos. Ir nesvarbu, kad po tokių vaikui išsakytų žodžių mama rauda atsigulusi. Tai jau yra pasakyta ir vaikui žala padaryta.

Kita vertus, tėvams, auginantiems vaikus, reikia bent šiek tiek atsipalaiduoti. Ir pasitikėti savo vaikais. Mylimas, darnioje šeimoje auginamas vaikas tikrai nesirinks valkatos kelio. Kodėl turėtų? Kodėl jis turėtų nenorėti būti išsilavinęs, gyventi gražiuose namuose, kaip gyvena ir jo tėvai? Kodėl manote, kad be jūsų kontrolės jis nenorės skaityti knygų, vaikščioti į koncertus? Kodėl reikia pradėti nuo 3 metų bijoti, kad jis eis kažkokiu netinkamu keliu?

Leiskime jam būti tiesiog savimi. Auginkime, rodydami savo pavyzdį. Nes jei nuolat spausite, kontroliuosite, versite, vėliau nesistebėkite, jei tas išsilavinęs, karjerą pasiekęs žmogus mes darbą banke ir išvyks į Indiją ar tiesiog be jokių įsipareigojimų keliaus aplink pasaulį. Nes jis vyks ieškoti savęs.

Renginys-diskusija „Tvirta mergaitė“ vyks lapkričio 10 dieną 18.30 val.Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, 414 auditorijoje (I korpusas, 4 aukštas).

Diskusijoje dalyvaus „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, „Vilnius City Opera“ meno vadovė, režisierė Dalia Ibelhauptaitė,  Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė ir Pasaulio ekonomikos forumo „Global Shapers“ Vilnius tinklo narė, „Mainsec“ vadovė Žydrūnė Vitaitė. Diskusiją moderuos gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Įėjimas – nemokamas (registracijos nėra).