Šiais laikais dviem kalbomis puikiai kalbantis vaikas nėra retas reiškinys. Tokios – šeimų, kurios gyvena svetur ar yra mišrios, atžalos. Neretai ir gimtojoje šalyje gyvenantys, ta pačia kalba kalbantys tėvai nusprendžia vaiką leisti į dvikalbį darželį ar mokyklą. Motyvas – antra kalba praplės brangiausiojo pasaulėžiūrą, turės teigiamos įtakos intelektui.

Kodėl dvikalbystė naudinga vaikui ir šeimai, svarsto edukologijos mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, dainininkė Erica Jennings-Didžiulis ir publicistė, televizijos laidų vedėja Beata Nicholson.

Teko susidurti su ne gimtinėje gyvenančiomis šeimomis, kurios nusprendė kalbėti kalba tos šalies, kurioje gyvena, ir išstūmė vieno ar abiejų sutuoktinių gimtąsias kalbas. Ne visada taip atsitinka dėl to, kad žmonės nori ištrinti savo praeitį, nusigręžti nuo savo šaknų. Kai kuriems tiesiog pritrūksta žinių, laiko, užsispyrimo ir motyvacijos.

Tiesa ta, kad dvikalbystė, jos privalumai ir trūkumai tebėra apipinti mitais. Pagal vieną teoriją, vaikui svarbu gerai išmokti vieną kalbą, o paskui imtis kitų. Kitų teorijų šalininkai pabrėžia, kad vaiko smegenys – kaip kempinė: pajėgios nuo kūdikystės sugerti įvairias kalbas. Viena patyrusi, daug keliaujanti diplomatė sakė, kad svarbu nemaišyti kalbų bent jau iki šešerių metų, o tvirtas vienos pagrindas leidžia vėliau įveikti ir kitas kalbas. Kinijoje gyvenanti mano pažįstama laikosi nuomonės, kad vaikai puikiai susitvarko net su itin sudėtingomis negimtosiomis kalbomis.

Apie dvikalbystę ar net trikalbystę nusprendžiau pasikalbėti su tokios patirties turinčiomis mamomis. Daktarė edukologė Austėja Landsbergienė ketverius metus gyveno Briuselyje, jos keturi vaikai ten lankė mokyklas. Airė dainininkė Erica Jennings-Didžiulis ir jos vyras Jurgis Didžiulis su vaikais kalba angliškai, ispaniškai, šie lanko lietuvių darželį. Prieš dvejus metus iš Londono į Vilnių persikėlusios publicistės Beatos Nicholson šeimoje dominuoja anglų ir lietuvių kalbos.

Vaikai gali viską

Renku Karalienės Mortos mokyklos durų kodą. Šios atsidaro pačios – juk ankstyvas rytas, būrys tėvų atveža savo atžalas. Mokyklos įkūrėja edukologė Austėja Landsbergienė laukia savo jaukiame kabinete. Žvali, energinga, rūpestinga keturių vaikų mama man atrodo tikra supermoteris. Kalba mažiausiai šešiomis kalbomis. Ir sako niekada nedvejojusi, kad jos atžalos nuo mažens taip pat mokysis užsienio kalbų. „Tyrimais įrodyta, kad dvikalbiams vaikams susidaro daugiau neuronų jungčių, jų kognityvinė raida spartesnė, jie geriau mokosi, – lenkia pirštus Austėja. – Jeigu vaikas išmano daug įvairių gramatinių konstrukcijų, jam geriau sekasi akademiniai dalykai.“

Kai prieš aštuonerius metus Landsbergių šeima išvažiavo į Briuselį, Augustui Gabrieliui buvo šešeri, Vilhelmui Konstantinui– ketveri, Mortai Sofijai – metukai. Gertrūda Elena gimė jau gyvenant Belgijos sostinėje. „Vilniuje, iki išvažiavome, berniukai lankė Tarptautinę Amerikos mokyklą, ten mokėsi anglų kalbos. Vilhelmas Konstantinas jau buvo pirmokas, todėl Briuselyje nusprendėme tęsti jo anglų kalbos programą. Augustą Gabrielių išleidome į privačią katalikišką mokyklą. Nusprendėme, kad trečia kalba jam nepakenks, – pasakoja Austėja. – Prasidėjus mokslo metams, paaiškėjo, kad Augusto Gabrieliaus mokykloje vaikai du kartus per savaitę mokomi dar ir flamandų kalbos.“

Aktyviam ir bendraujančiam berniukui, įpratusiam prie vienokios sistemos Tarptautinėje Amerikos mokykloje, kur mokomasi žaidžiant, suteikiama laiko prisitaikyti, skiriama daug individualaus dėmesio, sunkiai sekėsi pritapti prie naujos mokymo sistemos. Jis buvo tiesiog vienas iš vaikų, tegul ir nekalbantis prancūziškai. Austėja kartu su direktore rado išeitį: kai mokiniai per pertrauką žaisdavo kieme, mokytoja laikydavo Augustą Gabrielių už rankos. Taip jis jautėsi saugiau.

Pramokęs prancūzų kalbos, jau po kelių mėnesių berniukas paleido mokytojos ranką ir nuėjo žaisti su kitais. „Vaikui tokiomis aplinkybėmis yra svarbu būti suprastam, – tvirtina edukologijos mokslų daktarė. – Pasitelkite pasakų terapiją: iš pradžių sekite patys, tada tegul improvizuoja jis. Mes taip darėme, ir vieną vakarą sūnus man papasakojo apie berniuką: šis gyveno Lietuvoje, buvo laimingas, o paskui jį pagrobė prancūziškai kalbantys ateiviai. Kalbėdama irgi trečiuoju asmeniu, Augustui Gabrieliui paaiškinau, kodėl reikėtų išmokti prancūzų kalbą. Jis iki šiol bendrauja su draugu, įgytu, mums gyvenant Belgijoje.“

A. Landsbergienė pabrėžia, kad vaikui, jei nori išmokti daugiau kalbų, reikia pastangų. „Naujausių tyrimų duomenimis, tų, kurie vaikystėje turi padirbėti, aukštesnis emocinis intelektas, nes jie supranta, kad, norėdami pasiekti rezultatą, turi stengtis, – sako pašnekovė. – Vieni antrą kalbą išmoksta greičiau, kiti – lėčiau. Taip pat, kaip ir šokti ar žaisti krepšinį. Pagal tyrimus, vieninteliai, kurie neįveikia kelių kalbų kliūties, yra tie, kurie turi kalbos raidos sutrikimą. Tokiu atveju antros kalbos mokymosi reikėtų atsisakyti.“

Svarbiausia, pasak A. Landsbergienės, kad kita kalba vaikas kalbėtų ne mažiau kaip 30 procentų, o mokytis gali ir iki trijų kalbų. Jeigu mažylio mama – lietuvė, tėtis – rusas, močiutė – lenkė, jis auga gyvos kalbos aplinkoje. Tik svarbu, kad, tarkim, močiutė kalbėtų lenkiškai, o ne laužyta lietuvių kalba. Antraip vaikas mokysis blogos tarties, girdės prastas gramatines konstrukcijas.

Austėja pripažįsta, kad dvikalbės šeimos susiduria su daugybe iššūkių. „Be abejo, vaikai nenori, nemėgsta, nesutinka mokytis, tačiau tėvai turi būti griežti. Kai bus pilnamečiai, tada patys spręs, ko nori, – pataria edukologijos mokslų daktarė. – Mokytis kalbos yra darbas. Belgijoje vakarais sėdėdavome ir prie lietuvių kalbos. Man tai kainavo nemažai sveikatos.“ Austėjos berniukai nuo dvejų su puse metų pradėjo kalbėti angliškai, vienų metų Morta Sofija sakė ir lietuviškus, ir prancūziškus žodžius, maišė abi kalbas. „Iki ketverių metų vaikas kalbų mokosi natūraliai, neskirsto: tai – prancūzų, o tai – lietuvių. Jis mėgdžioja suaugusiuosius, – pasakoja A. Landsbergienė. – Pateiksiu pavyzdį iš savo profesinės patirties: vieno berniuko mama buvo vokietė, tėtis – britas. Į visas moteris tas vaikas kreipėsi vokiškai, į vyrus – angliškai… Kalbų mišiniu šnekantis mažylis mano, kad visi jį supranta, o kai kurie suaugusieji skuba daryti išvadą, kad jis nemoka normaliai nė vienos, kad tai kenkia…“

Prisimenu pokalbį su viena svetur gyvenančia lietuve. Moteris baiminosi, kad kalbas painiojanti, žodžius blogai tarianti jos dvikalbė atžala darželyje jausis kitokia. „Vaiko savivertė priklauso nuo suaugusiojo, šis turi sukurti jam saugią aplinką. Mokykloje mokytojai yra tam, kad vaikui padėtų, tereikia pasikalbėti, paprašyti, – sako Austėja. – O patyčių gali kilti dėl plaukų spalvos ar sijono ilgio. Dėl tikimybės neverta atsisakyti svarbių dalykų. Tėvai supranta, kad vaikas turi teisę žinoti savo kilmę. Vėliau pats nuspręs, ar tai jam svarbu.“

Edukologė mano, kad sunkiausia yra tiems vaikams, kurių tėvai ar vienas iš jų neigia savo kilmę. „Matydamas, kad mama jaučia menkavertiškumo kompleksą dėl savo kilmės, vaikas irgi neigs tą savo esybės dalį. Su tais demonais – gėda, nepasitikėjimu savimi – jis turės kovoti suaugęs, o juk turėtų būti atvirkščiai, – įsitikinusi pašnekovė. – Mano vaikai būtent Belgijoje pradėjo didžiuotis, kad yra lietuviai, pasakojo visiems apie savo šalį. Kalba – ir ta, kuria kalba tėtis ar mama, – tavo dalis. Tai pusė tavęs. Visi trys vyresni mano vaikai – trikalbiai (moka lietuvių, anglų, prancūzų kalbas). Keturiolikmetis Augustas Gabrielius, be to, dar gerai susikalba ispaniškai, mokosi vokiečių kalbos. Morta Sofija ir Vilhelmas Konstantinas mokosi ispanų ir švedų. Gertrūda Elena kalba dviem kalbomis, pradės mokytis prancūziškai, juk gimė Belgijoje.“

Kalba yra didelė dovana

Su Lietuvoje gyvenančia aire Erica Jennings-Didžiulis susitinkame kavinėje, – moteris atbėga iš garso įrašų studijos. Šviesios odos, garbanotų ugninių plaukų, ryškių žydrų akių dainininkė primena personažę iš senųjų Airijos legendų. „Neseniai su sūnumis – 7-erių metų Pranu ir 5-erių metų Antanu – vartėme airių legendų knygą, jie pasakė: „Mama, knygos herojės atrodo kaip tu“, – su šypsena pasakoja Erica. – Kai buvau vaikas, Airija buvo labai skurdi šalis. Tėvai persikraustė į Dubliną, ten lankiau anglų mokyklą, airių kalba buvo antroji. Dėl tėčio darbo mūsų šeima pradėjo keliauti. Neturėjau kito pasirinkimo, tik mokytis anglų kalbos. Noriu, kad mano vaikai turėtų pasirinkimą.“

Ericos ir jos vyro trečios kartos Kolumbijos lietuvio muzikanto Jurgio šeimoje dominuoja anglų ir ispanų kalbos. „Mūsų sūnūs nežino, kad gali būti kitaip, – sako E. Jennings-Didžiulis. – Jurgis su vaikais visada kalba tik ispaniškai, aš – angliškai. Nuo trejų metų ir Pranas, ir Antanas be problemų kalba dviem kalbomis, vėliau prisidėjo ir lietuvių kalba. Žvelgdama į draugų šeimas galiu pasakyti: jeigu tėvai nenustato griežtų taisyklių – su mama vaikas kalba tik jos, o su tėčiu – jo kalba, gyvą kalbą išsaugoti tikrai sunku.“

Dainininkė tvirtina, kad vaikai ypač džiaugiasi galėdami bendrauti su įvairių tautybių žmonėmis: „Nuvykę į Kolumbiją, su vietiniais čiauška ispaniškai, o bet kur Europoje gali susikalbėti angliškai. Sunkiausia yra su lietuvių kalba, bet mes nedvejodami užrašėme juos į lietuvių darželį. Praėjo gal metai, vieną dieną spragt ir prakalbo. Buvo nuostabu. Antanas – antras vaikas, todėl yra drąsesnis, greitesnis, lietuviškai kalba tikrai gerai. Vyresnėlis Pranas jau lanko mokyklą. Nors lietuviškai kalba ne taip gerai kaip angliškai, tačiau gerai skaito, rašo. Privačioje mokykloje anglų kalbos mokoma nuo pirmos klasės, bet paprašiau, kad leistų Pranui lankyti anglų kalbos pamokas su vyresniais mokiniais.“

Dviem kalbomis puikiai kalbantys vaikai mamos paklausė, kodėl ši norinti, kad jie kalbėtų dar ir lietuviškai, kam jiems to reikia. „Aiškinau, kad gimė Lietuvoje, čia gyvena, ir mes norime, kad nesijaustų svetimi dėl to, kad nemoka kalbos, – pasakoja pašnekovė. – Sunkiausia bus, kai reikės kartu ruošti lietuvių kalbos namų darbus. Gal susitvarkysime padedami Jurgio? Patinka, kad mokomės visi kartu, tai suartina šeimą.“ Labiausiai proanūkių pasiekimais džiaugiasi Jurgio seneliai. „Jų anūkai, išskyrus Jurgį, nekalba lietuviškai, o štai proanūkiai į juos kreipiasi gražia lietuvių kalba, – teigia E. Jennings-Didžiulis. – Tai – labai jautru.“

Dainininkė pasakoja, kad jos gimtojoje Airijoje po ekonominio bumo žmonės vėl ėmė didžiuotis savo šaknimis, kultūriniu palikimu. Erica džiaugiasi savo dukterėčia, kuri puikiai kalba airių, anglų ir lietuvių kalbomis. „Londone gyvenanti lietuvė draugė neseniai pasakė, kad jeigu ji turėtų vaiką, tai nėra tikra, kad mokytų jį lietuvių kalbos, nes gyvena Anglijoje, o Lietuvoje šeimos nebeturi, – teigia E. Jennings-Didžiulis. – Būtų liūdna, jeigu tai taptų norma. Kalba padeda puoselėti savo šaknis. Išlaikyti gimtąją kalbą gyvą yra svarbiau už viską.“

Išsaugoti tai, kas esame

Pro remontuojamo pastato dulkių debesis susirandu naują kulinarinių knygų autorės ir laidų vedėjos Beatos Nicholson biurą. Ten – darbo kabinetai, švytinti nauja virtuvė, įmonės „Jurgis ir drakonas“ patalpos. Šeimos verslas – po vienu stogu. Gurkšnodama skanią arbatą žiūriu į Gedimino prospekto namų stogus.

Beata – jau čia. Ryški, energinga, geros nuotaikos. Ką tik iš spaustuvės atkeliavo naujas žurnalo „Beatos virtuvė“ numeris. Moteris aprodo patalpas, kur filmuojamos jos laidos. Tiek visko daug, ir visa tai pasiekta per dvejus metus.

Beata pasakoja, kad, persikėlę iš Londono į Vilnių, jie vietoje netrypčiojo. Britas vyras Tomas ėmėsi restoranų verslo, vaikai pradėjo lankyti tarptautinę mokyklą. „Devynerių metų dukra Izabelė – puikus dvikalbio vaiko pavyzdys, – sako Beata. – Pirmuosius žodžius ištarė lietuvių kalba. Mano anyta net buvo išsigandusi, kad anūkė nekalbės angliškai. Pirmieji jaunėlio Jurgio žodžiai irgi buvo mano gimtąja kalba, tačiau dabar jis labiau linkęs į anglų. Gal identifikuojasi su vyriška šeimos dalimi? Kita vertus, kai kreipiasi į mane angliškai, prašau šnekėti lietuviškai. Juokauju, kad lietuviškai sūnus kalba su lengvu Amerikos lietuvio akcentu. Gal berniukai ne tokie imlūs kalboms kaip mergaitės? Vaikai tarpusavyje kalbasi angliškai. Man tai nepatinka, bet nieko negaliu padaryti. Izabelė su manimi bendrauja tik lietuviškai. Jei būna su įvairiakalbiais vaikais, o aš ką nors jai pasakau angliškai, prašo kalbėti lietuviškai. Negalima sakyti, kad tik nuo mamos priklauso – kalbės vaikas jos kalba ar ne. Su savo atžalomis bendrauju vienodai, o štai Izabelė lietuviškai kalba geriau.“

Beata sako visada žinojusi, kad su vaikais kalbės savo gimtąja kalba. „Vyras tam pritarė – juk kalba yra mūsų identiteto dalis. Kaip kitaip pažinsi savo kultūrą, šaknis? – sako moteris. – Šiais laikais mokslininkai daug kalba apie trečios kultūros vaikus. Tokius, kurie kalba ne tik gimtąja, arba mamos, kalba (angl. mother tongue), bet ir tėvo (angl. father tongue). Po penkiolikos ar daugiau metų Lietuvoje atsiras vaikų, kurie čia ieškos savo šaknų, bet nekalbės lietuviškai.“

B. Nicholson žavi Amerikos lietuvių šeimos, kad net ketvirtos kartos jų palikuoniai šneka lietuviškai. „Vaikams pabrėžiu, kad kalba yra jų privalumas. Gal mes visada gyvensime Lietuvoje, jiems reikės čia dirbti, skaityti, rašyti“, – sako moteris.

Kai šeima susirenka namie, Beata su vaikais šneka lietuviškai, su vyru – angliškai, o kartais visas pokalbis pakrypsta anglų kalba arba tie patys dalykai pasakomi abiem. „Mano vyras mokosi šnekėti lietuviškai, vaikai jam pataria. Tiesa, Tomo bandymai Izabelei ir Jurgiui sukelia juoko priepuolį, – šypsodamasi sako Beata. – Kalbos požiūriu tikrai džiaugiuosi, kad gyvename Lietuvoje, nes vaikai progresuoja. Nežinau, kaip būtų Londone.“

Nicholsonų atžalos bendrauja su įvairių tautybių vaikais, todėl nesijaučia kitokie ar svetimi, nekompleksuoja dėl to, kad kalba ne taip gerai kaip jų bendraamžiai. „Jurgis lanko futbolą su lietuviais. Gal jam ir sunkiau susikalbėti, bet lankyti nori, nes patinka pats futbolas“, – svarsto Beata.

Televizijos laidų vedėja mano, kad vaikai patys turi išmokti prisitaikyti gyvenime. „Skirtingomis kalbomis kalbančių tėvų atžaloms abi kalbos yra kaip gimtosios, tačiau natūralu, kad vieną jie moka geriau. Svarbiausia, kad mes norime išsaugoti tai, kas esame, didžiuojamės savo šalimi, jos kultūra, – neabejoja pašnekovė. – Šią vasarą lankėmės Jungtinėse Amerikos Valstijoje. Ten gyvenantys draugai pasakojo apie iššūkius, susijusius su lietuvių kalbos išsaugojimu. Tėvai dažnai baiminasi, kad vaikai lėčiau mokosi kalbėti ar kalba per mažai, tad griebiasi bet kokios išeities, tarkim, pradeda kalbėti viena kalba. Nežinau, ar tai yra geriausias sprendimas. Dvikalbius vaikus auginti nėra lengva, bet toks yra šiuolaikinis pasaulis.“

Patarimai dvikalbius vaikus auginantiems tėvams Iš Loretos Vilkytės knygos „Kaip padėti vaikams užaugti dvikalbiams“ (leidykla „Obuolys“)

* „Platesnis mokomųjų programų suvokimas, ilgesnis dėmesio sukaupimo išlaikymas, integralus mąstymas – tai įgūdžiai, kuriuos dvikalbiai vaikai be didesnių pastangų naudoja kaip turimą dovaną.“

* „Jei nori, kad vaikas augtų ir kalbėtų dviem kalbomis, tėvai turi bendrauti su juo kiekvienas savo gimtąja kalba nuo pirmųjų gimimo dienų ir jokiu būdu tų kalbų nemaišyti.“

* „Vėlyvesnis kalbų išmokimas gali būti dalis dvikalbystės vystymosi proceso, tačiau tai tik laikinas, jokios žalos nedarantis faktorius.“

* „Anglų kalbą vaikai išmoks, vieni – greičiau, kiti – lėčiau, o gimtajai reikia pastiprinimo, praktinės paramos, negalima jos palikti savieigai.“

* „Savęs priskyrimas abiem tautinėms grupėms yra mūsų identiteto dalis. Augdamas vaikas turi jausti emocinį stabilumą, todėl reikia skatinti jį jaustis visavertį net ir kalbos požiūriu.“

Tekstas buvo išspausdintas portale moteris.lt: http://www.moteris.lt/veidai/ar-dvikalbyste-naudinga-vaikui-bei-seimai.d?id=69938620

Kol dar visi gyvena šventinėmis nuotaikomis, kviečiame pasigaminti žiemines dekoracijas!

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* Žirklės;

* Klijai;

* Spalvotas popierius;

* Skylamušis;

* Mediniai iešmeliai;

* Pieštukas.

 

DARBO EIGA:

Pirmiausia iš spalvoto popieriaus iškirpkite žalios spalvos juostelę eglutei, geltoną žvaigždutę; sniego seniui – baltos spalvos juostelę, juodą kepurę, oranžinę nosį, su skylamušio pagalba – akis ir sagutes.

 

Paimkite žalios spalvos juostelę ir pradurdami iešmeliu skylutę ją verkite darydami vigius. Patepkite klijais žvaigždutę ir užklijuokite ant iešmelio virūnėlės. Jūs pasigaminote puikią žaliaskarę!

 

 

Paėmę baltą juostelę verkite ją ant iešmelio. Paimkite apskritimą ir užklijuokite akis, nosį – morką, kepurę, pieštuku nupieškite burnytę. Patepkite klijais kitą galvos pusę ir užklijuokite ant iešmelio viršūnėlės.

 

 

Štai ir turite šventines dekoracijas. Smagios kūrybos!

 

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!

 

 

Artėjant šventėms galite imtis smagių darbų ir kartu su vaikais puošti namus. Pasidarykite šį Kalėdinį žibintą, kuris švies ir šildys belaukiant švenčių!

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* Stiklainis;

* Juodas popieriaus lapas;

* Žirklės arba peiliukas;

* Pieštukas;

* Klijai;

* Žvakutė;

* Galima naudoti purškiamą šerkšną ar sniegą, bet nebūtina.

 

DARBO EIGA:

Ant juodo popieriaus lapo nusipeškite Kalėdinį miestą.

 

Iškirpkite nusipeštą Kalėdinį miestą.

 

Priklijuokite Kalėdinio miesto kontūrus ant stiklainio.

 

Galite dar apipurkšti dirbtiniu šerkšnu ar sniegu.

 

Įdėkite žvakutę ir uždekite. Štai ir šviečia Kalėdinis miestas!

 

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!

 

 

 

 

Šventės artėja, o „Vaikystės Sode” mokome vaikus, kad duoti yra svarbiau nei gauti. Tad šis darbelis yra tai, ką vaikas gali su Jūsų pagalba padaryti ir padovanoti kitam! Pradžiuginkite artimuosius savo dėmesiu!

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* Tamsiai žalio popieriaus lapo (A4);

* Šviesiai žalio popieriaus lapo;

* Virvelės;

* Žirklių;

* Skylamušio;

* Kanceliarinio peilio;

* Baltų dažų;

* Teptuko;

* Pieštuko;

* Klijų.

 

DARBO EIGA:

Tamsiai žalią A 4 formato popieriaus lapą perlenkite per pusę ir nukirpkite 3 cm kraštą.

 

Lapą atlenkite ir iškirpkite keturis kvadratėlius – padarykite langą.

 

Ant šviesiai žalio popieriaus lapo nupieškite norimo dizaino eglę ir ją iškirpkite.

 

Iškirptą eglę priklijuokite į atviruko vidų.

 

Baltais dažais papuoškite eglę.

 

Skylamušiu padarykite 2 skylutes ir į jas įverkite virvelę, kurią suriškite kaspinėliu.

 

Štai ir turite puikų atviruką, kurį galite padovanoti, nusiųsti savo draugams ar artimiesiems.

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!

„Vaikystės Sode” ir Karalienės Mortos mokykloje kiekvieną savaitę apžvelgiame tai, kokios yra švietimo naujienos pasaulyje ir Lietuvoje. Žinoma, visko apžvelgti neįmanoma, tačiau sekame naujienas ir norime būti ne „kažkur” paraštėse, o dalyvauti ir diskutuoti apie tai, kas vyksta čia ir dabar.

Į šias apžvalgas įdedama nemažai darbo, nes informacija yra ne tik surenkama, bet ir tai, kas būna parašyta anglų kalba, išverčiama į lietuvių kalbą tiems, kurie dar nekalba šia kalba taip, kaip norėtų:)

Tad štai pagalvojome, kad šiuo atliktu darbu dalinsimės su kitais, kuriems įdomus švietimas ir jo naujienos. Kodėl? Vardan tos Lietuvos!

Jeigu turite daugiau naujienų ir manote, kad jomis taip pat turi būti pasidalinta, pildykite komentaruose. Tikimės ir tikime, kad taip daugės žmonių, kurie diskutuos ir analizuos pasaulio švietimo aktualijas.

2015.12.11

LIETUVOJE: Vilniuje baigtas statyti Jungtinis gyvybės mokslų centras

Vilniuje, Saulėtekio rajone, baigtos Jungtinio gyvybės mokslų centro statybos. Šis gyvybės mokslų tyrimų ir studijų centras sustiprins biochemijos, biotechnologijos, molekulinės biologijos, genetikos, neurobiologijos, molekulinės medicinos ir kitų susijusių krypčių mokslinius tyrimus, studijas ir technologinę plėtrą, penktadienį pranešė Vilniaus universitetas (VU).

 

Lietuvoje kuriama dešimt STEAM – gamtos ir technologijos mokslų – centrų moksleiviams

Siekiant didinti mokinių susidomėjimą mokslu, Lietuvoje kuriama dešimt STEAM – gamtos, technologijų, inžinerijos, matematikos ir kūrybiškumo ugdymo – centrų. Švietimo ir mokslo viceministrės Svetlanos Kauzonienės vadovaujama darbo grupė susipažino su savivaldybių siūlymais dėl regioninių STEAM centrų steigimo.

 

Technologijų įtaka vaikams – nuo savireguliacijos iki realybės jausmo praradimo

Nuvaryti vaiką nuo kompiuterio, atimti iš jo planšetę – nelengvas uždavinys šių dienų tėvams. Tačiau numoti ranka ir leisti prie ekranų tūnoti dienų dienas – negalima, nes tai gali prišaukti rimtų padarinių – nuo savireguliacijos iki realybės jausmo praradimo. Kaip sudominti vaiką kuo nors kitu? Vilniaus universiteto profesorė Roma Jusienė siūlo pradėti nuo savęs – padėti į šoną technologijas ir užsiimti su vaiku visų pirma turėtų patys tėvai.

 

THE GUARDIAN: Preschool education boosts children’s academic success, research finds

3000 (3-18 m.) vaikų tyrimas rodo, kad statistiškai reikšmingai daugiau vaikų, kurie lankė darželius, toliau eina mokytis į universitetus, nei darželių nelankiusieji. Oksfordo universiteto atliktas tyrimas  rodo, kad darželius lankę vaikai beveik du kartus dažniau renkasi AS lygio mokslus. Vaikai, kurie buvo mokomi namuose ir užsiėmė tokiomis veiklomis kaip dainavimas, eilėraščių mokymasis, skaitymas, raidžių mokymasis, bibliotekos lankymas, taip pat dažniau pasiekia geresnių rezultatų A lygio moksluose. Tyrimo rezultatai rodo, kad vaiko ugdymas iki penkerių metų (namuose ar darželyje) yra susijęs su jų akademiniais pasiekimais tolimesniame gyvenime. Deja, ne visi vaikai sulaukia tokio paties palaikymo iš tėvų, todėl darželio lankymas yra nepaprastai svarbu. Pastebima, kad darželio lankymas „atsiperka” ypač tiems vaikams, kurie yra kilę iš skurdesnių, sunkiai funkcionuojančių šeimų. Net yra siūlomas, kad tėvai nebegautų paramos, jei atsisako į darželį leisti savo 2-3 metų vaiką.

 

BBC: Illegal unregistered schools face prosecution

Ofsted ruošia specialistus, kurie ieškotų neregistruotų ir Anglijoje nelegaliai veikiančių mokyklų. Vyriausiasis mokyklų inspektorius Seras Michael Wilshaw teigia, kad tai yra rimta ir auganti grėsmę vaikų saugumui. Pastarosiomis savaitėmis buvo nustatytos trys neregistruotos mokyklos, veikiančios Birminghame. Šios mokyklos neatitiko reikalavimų, kad būtų oficialiai įregistruotos. Vienoje iš šių mokyklų sąlygos buvo neatitinkančios higienos normų, darbuotojai nebuvo specialiai atrinkti, kad būtų tinkami darbui su vaikais. Taip pat rasta knygų, kurios yra netinkamos darbui su vaikais. Kitoje mokykloje buvo rasti nešvarūs čiužiniai vaikams ir nepakankamai vandens čiaupų. Šiose mokyklose buvo mokomi 94 vaikai. Valdžia teigia, kad imsis griežtų veiksmų prieš neregistruotas mokyklas. Yra tikėtina, kad kai kurie vaikai mokosi tokiose mokyklose, kai oficialiai yra įregistruoti kaip mokomi namuose. Pabrėžiama, kad yra nusikaltimas steigti oficialiai neregistruotas mokyklas. Dažnai šios mokyklos yra kuriamos religinių grupių, todėl teigiama, kad bus atkreipiamas dėmesys į visas religines bendruomenes.

 

NY TIMES: President Obama Signs Into Law a Rewrite of No Child Left Behind

Prezidentas Obama ketvirtadienį pasirašė pataisytą „No Child Left Behind” aktą, kuriuo valdžia grąžinama valstijoms ir vietiniams rajonams spręsti, kaip pagerinti prastai veikiančias mokyklas.

Naujoji versija pervadinta į „Every Student Succeeds Act”.  B. Obama teigė, kad šiuo aktu patvirtinamas esminis Amerikos idealas, kas kiekvienas vaikas, nepaisant jo rasės, pajamų, kilmės, pašto kodo, kur jis gyvena, nusipelno galimybės keisti tai, kuo jie bus užaugę. Šis aktas panaikins reikalavimus, kad visi vaikai puikiai gebėtų skaityti ir skaičiuoti iki konkrečiai nustatytos datos. Mokytojų atstovai tikisi, kad šie atnaujinimai atneš teigiamus pokyčius į valstybinį švietimo sektorių, pašalindamas paskutiniųjų 20 metų sunkumus. Federalinė valdžia nebegalės reikalauti testų mokytojo įvertinimui, ir tai pavers valstybinį ugdymą bendra visų atsakomybe.

 

ED WEEK: Positive Mindset May Prime Students’ Brains for Math

Teigiamas požiūris į matematiką gali padėti ne tik mokiniams labiau pasitikėti savo matematiniais įgūdžiais bei turėti daugiau noro vėl bandyti net, kai jie suklysta, tačiau tai gali padėti pasiruošti smegenims geriau mąstyti. Stanfordo Universiteto tyrimų metu nustatyta, kad daug efektyvesnis matematinis mąstymas buvo tų mokinių, kurie turėjo teigiamą požiūrį į matematiką.

2015.12.03

 

Lietuvoje: Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas pritarė privalomo priešmokyklinio ugdymo įvedimui

Komiteto pirmininkas Raimundas Paliukas atkreipė dėmesį, kad šiuo metu daugiau negu 98 procentai atitinkamo amžiaus vaikų yra ugdomi pagal priešmokyklinio ugdymo programas. Taigi, visuomenė jau parodė, kad supranta tokio ankstyvojo ugdymo svarbą. Kadangi priešmokyklinis ugdymas faktiškai jau dabar yra tapęs visuotiniu, įstatymo įgyvendinimas nebereikalaus didžiulių papildomų lėšų. Jam įgyvendinti nuo 2016 metų rugsėjo 1 dienos Švietimo ir mokslo ministerija yra numačiusi 600 tūkst. eurų. Komitetas bendru sutarimu nutarė siūlyti Seimui pritarti šiam projektui.

 

Mokslo premijomis apdovanoti penki užsienio lietuviai

Gruodžio 3 d. švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė už tarptautinio lygio mokslo pasiekimus ir bendradarbiavimą su Lietuva įteikė mokslo premijas penkiems užsienio lietuviams. Jas gavo Vokietijoje gyvenantis istorikas Vincas Bartusevičius, psichologas Linas A. Bieliauskas iš JAV bei trys fizikai – Ispanijoje dirbantis Kęstutis Staliūnas, Darius Čeburnis iš Airijos ir JAV gyvenantis Remigijus Gaška.

 

NY TIMES: House Restores Local Education Control in Revising No Child Left Behind

Baltieji Rūmai trečiadienį patvirtino “No Child Left Behind” įstatymo po peržiūrėjimo pateiktus siūlymus ir taip užbaigė erą, kada federalinė valdžia agresyviai kontroliavo valstybinių mokyklų rezultatus ir kontrolę grąžino valstijoms ir apskritims. Dabar pačios valstijos ir mokyklų apskritys galės spręsti, kokie bus jų tikslai, kaip bus vertinamos mokyklos ir ką daryti su tais, kurie tų tikslų neįgyvendins. Oficialiai “No Child Left Behind” baigė galioti 2007 m. Kai beveik kiekviena šalies mokykla galėjo būti priskiriama nepasiekiančioms tikslų, tuomet Kongresas nusprendė peržiūrėti šį įstatymą, tačiau nuolatiniai nesutarimai tarp Demokratų ir Respublikonų šį procesą labai ištęsė.

 

THE GUARDIAN: Practice makes perfect: why mock exams are great for students’ brains

Apklausa rodo, kad 75% mokinių save laiko darbų atidėliotojais (procrastinators), 50% jų teigia tai darantys reguliariai ir tai jau gali būti įvardinama problema. Iki mokyklos egzaminų likus pusei metų, daugeliui paauglių tai vis dar atrodo kaip daugybė laiko ir didžioji dalis jų intensyviais ruoštis egzaminans pradeda tik po Velykų. Todėl bandomieji egzaminai mokslo metų viduryje yra puiki proga sutelkti mokinių dėmesį ir pastangas į pasiruošimą egzaminams anksčiau. Nors mokinių bandomieji egzaminai nėra labai mėgiami, tačiau tai puiki proga išmėginti, kokios mokymosi strategijos jiems geriausiai tinka. Skiriamos kelios strategijos, kurios įvardinamos kaip efektyviausios: mokytis tam tikrais laiko tarpais, kad būtų pakankamai laiko užmiršti ir vėl iš naujo išmokt; kažkam kitam aiškinti tai, ką pats nori išmokti – tai priverčia tave apie šią medžiagą galvoti struktūruotai ir aiškiai; kartas nuo karto keisti mokymosi temas tarpusavyje– tai padeda pildyti jau turimas žinias naujomis, ne visa informacija būna nauja. Savo žinių testavimas padeda pagilinti žinias bei pagerina gebėjimą atsiminti informaciją. Atliktame tyrime apie bandomuosius egzaminus, tyrėjai nustatė, kad mokiniai, kurie laikė bandomąjį egzaminą, baigiamuosius egzaminus išlaikė geriau nei nelaikiusieji. Bandomasis egzaminas yra puiki proga pasitikrinti, kurioje srityje dar trūksta žinių bei gebėjimų. Kai kuriems mokiniams dėl egzaminų patiriamas spaudimas gali sutrukdyti sėkmingai pasirodyti ir sukelti netikėtas reakcijas. Bandomojo egzamino metu mokiniai gali pasitikrinti, kaip jų organizamas į tai reaguoja ir gal kažką reikėtų keisti, išmokti, kaip su tuo susidoroti, nes iki baigiamųjų egzaminų dar yra likę nemažai laiko. Bandomieji egzaminai parodo, kaip efektyviausiai mokiniai turėtų praleisti iki baigiamųjų egzaminų likusį laiką, kad gerai juos išlaikytų.

 

ED WEEK: Digital Rights Group Alleges Google Invades Student Privacy

Google yra kaltinama, kad pažeidė mokinių privatumą, kaupdama duomenis, ko dažniausiai mokiniai internete ieško, taip pat kokius video įrašus žiūri internete. Google padovanojo kai kurioms mokykloms Chromebook nešiojamuosius kompiuterius, kuriuose yra įdiegta Chrome operacinė sistema. Jie tapo populiariais kompiuteriais mokyklose, nes yra nebrangūs ir Google gali juos prižiūrėti, prisijungę internet. Tačiau pastebėta, kad jų operacinė sistema leidžia Google kaupti privačią mokinių informaciją. Elektronines teises ginanti grupė “The Electronic Frontier Foundation” teigia, kad Google analizuoja visus duomenis nuo ikimokyklinukų iki 12 klasės mokinių, kad galėtų patobulinti savo teikiamas paslaugas. Ši grupė siekia, kad visa Google surinkta informacija, kuri nėra tiesiogiai susijusi su švietimu, būtų sunaikinta ir toliau nebebūtų renkama. Google pagyrė šią grupę, kad rūpinasi mokinių privatumu, tačiau teigė tikintys, kad laikosi įstatymų.

 

Prieš savaitę dalyvavau „Vaikų linijos” 18 gimtadienio šventėje! 18!

Kiek jau daug… Man – kai „Vaikystės Sodui” dar tik penkeri, o Karalienės Mortos mokyklai treji – atrodo, kad  18 metų – visa amžinybė. Todėl nepaprastai džiaugiuosi drauge su „Vaikų linija” ir linkiu jiems dar daug daug daug kartų tiek.

Į šventę važiavome su merginomis, mat jas pasiėmiau iš teniso ir važiavome drauge. Diena buvo ilga: mokykla, darbas, būreliai…Važiuojant merginos sako: ar sustosime pavalgyti?! Teko atsakyti, kad nespėsime, nes per spūstis ir taip šiek tiek vėlavome. Sutarėme, kad – jeigu ten nebus užkandžių – aš tik pasveikinsiu ir važiuosime namo. Merginos, pamačiusios užkandžius, sako: super, gali būti! 🙂 Taip ir likome, o vėliau merginas net sunku buvo ištraukti. Mane irgi 🙂

Robertui paėmus palaikyti mano kuprinę, net sveikinimo kalbą pasakiau su daug valio 🙂 ir buvau prigauta (visos nuotraukos – Vaikų linijos!):

 

Prisimenu, dar studijavau, kai kalbėjome apie tai, kaip žmonės pasirenka, kokios organizacijos veiklą jie palaikys. Mane mokė, kad reikia išsirinkti vieną ir visą dėmesį, laiką ir finansus, kuriuos gali ir apsisprendi skirti, skirti tai organizacijai. Žinoma, būna ir spontaniškų sprendimų, ir tai irgi yra ok, bet koncentracija yra būtina. Kadangi kitaip niekas nemokė, o ir neįrodė, kad kitaip būtų geriau, aš ieškojau kažko, kur galėtų tęstis mano tam tikra prasme savanorystė. Be galo norėjosi, kad ir komanda taip jaustųsi. Kai su „Vaikystės Sodo” komanda diskutavome ir nusprendėme, kad norime tapti kurios nors organizacijos draugais, galvojome, kokios organizacijos veikla yra artima mūsų veiklai. Ir vertybine, ir turinio prasme. Ir beveik vienbalsiai nusprendėme, kad – jei tik  jie norės – mes labai (!) norėtumėme bendradarbiauti, draugauti ir organizuoti bendrus projektus bei visaip kitaip kaip tik galime padėti „Vaikų linijai”. Mūsų didžiam džiaugsmui, jie norėjo 🙂 Ir taip gimė, gimsta ir, tikiuosi, gims dar daug gražių iniciatyvų: ir bendrų, ir „Vaikystės Sodo” bei Karalienės Mortos mokyklos bendruomenėse.

Tad šiandien su dideliu džiaugsmu pristatau mūsų tinklaraščio rubrikos svečią: psichologą, psichologinės pagalbos vaikams telefonu tarnybos („Vaikų linijos”) vadovą, aktyviai propaguojantį smurto ir patyčių mažinimo Lietuvos mokyklose idėją, 2006-ųjų “Lietuvos tolerancijos žmogų” ir mūsų draugą – ROBERTĄ POVILAITĮ.

„Nebūk pagyrų puodas!“ – vis dar tenka išgirsti vaikams, jei jie nori pasidžiaugti tuo, ką jie puikaus padarė arba tiesiog kokie jie, jų nuomone, puikūs. Nes juk manyti, kad esi puikus, gali tik kiti! Pačiam reikia imti saują pelenų ir jais galvą barstytis… Atrodo, neduokdie (garsiai) pagalvosime, kad esame verti pasidižiavimo savimi.

Jane Austen rašė: „Puikybė ir išdidumas yra du skirtingi dalykai, nors kartais šiuos žodžius vartojame it sinonimus. Žmogus gali būti išdidus, tačiau ne išpuikęs. Išdidumas yra susijęs su mūsų nuomone apie save“.

Kokia ta mūsų nuomonė apie save? Lietuvoje tenka vesti nemažai seminarų apie emocinio intelekto ugdymą. Ir vaikų, ir suaugusiųjų. Ir štai – kai paprašau, kad pasakytų, su kuo asocijuojasi „išdidumas“, dauguma pasako, kad „išdidumas“ kelia neigiamas emocijas.

Prisimenu, kai pirmą kartą išgirdau, negalėjau patikėti. Pagalvojau, kad tiesiog, na, galbūt tik to miesto gyventojai taip mano. Kai ta pati istorija ėmė kartotis vos ne visoje Lietuvoje, susimąsčiau: ar negali būti, jog mes išdidumą painiojame su puikybe? O gal tiesiog mes nemokame mylėti savęs? O kaip mes mylėsime kitus, jei nemylime savęs, jei nesidžiaugiame savo pasiekimais?

Tikiu, kad yra nepaprastai svarbu didžiuotis savimi, didžiuotis savo vaikais, didžiuotis Lietuva, didžiuotis savo šeima, didžiuotis savo organizacija (nes, galų gale, ko ten dirbti, jei nematai jokio pagrindo didžiuotis?!). Man atrodo, kad mes tiesiog nemokame didžiuotis, nes kažkada pagalvojome, kad tai yra blogai.

Kodėl taip yra? Kai klausiame žmogaus, kaip jis gyvena, kokio atsakymo sulaukiame dažniausiai? „Normaliai“ arba „neblogai“, tiesa? Kiek jūsų kasdien girdite „puikiai“? Kodėl mes negyvename „puikiai“, jei esame sveiki, turime darbą, o Lietuvoje nevyksta karas? Kai pagalvoji, stiklinė niekada nėra pilna, tačiau vienam ji atrodo „beveik tuščia“, o kitam – „beveik pilna“. Ar gali būti, kad mes kultūriškai esame linkę matyti „beveik tuščią“stiklinę?

Ir, žinoma, lengva prarasti pasididžiavimą savimi, kai menka savivertė, o savivertė menka gali tapti labai lengvai: juk neįtikėtinai skubiai klijuojame žmogui etiketę, kad jis toks ar anoks – dažnai net nepažinodami. Ir, deja, ne pozityvią, o negatyvią etiketę. Dažnai skaudinančią. Žeminančią. Nenuostabu, kad jau pradinukai jaučiasi „nepakankamai geri“. Nes mylima už kažką, o ne tiesiog: nes tu esi vienintelis; pats nuostabiausias; nepakartojamas; mano vaikas!

Aplinkoje, kurioje yra daugiau reikalavimų, nei pasidžiaugimų, lengva pradėti ne tik nesididžiuoti savimi, bet ir savęs nekęsti.

Tačiau ar žinote, kad būtent toks negebėjimas džiaugtis ir didžiuotis savimi vėliau gali būti vidinio nerimo, irzlumo, pykčio priepuolių, frustracijų, emocijų iš(si)liejimo ir apskritai nepasitenkinimo gyvenimu priežastimi?

Aš norėčiau, kad kiekvienas vaikas didžiuotųsi savimi. Kad jis žinotų, jog jis vertas didžiuotis savimi ir savo pasiekimais. Nes nereikia laukti, kol turėsi daktaro laipsnį, kad galėtum savimi pasididžiuoti. Nereikia tobulų plaukų ar tobulos figūros. Reikia gebėti džiaugtis mažais pasiekimais.

Reikia gebėti matyti tą pusiau pilną stiklinę. Reikia iš esmės pozityvaus mąstymo (nors kartais ir yra sunku!). Reikia neprarasti vertybinio stuburo ir mylėti, priimti ir didžiuotis savimi tokiu ir tokia, koks esi. Tiesiog.

Išmokę didžiuotis savimi, nebegalvosime, kad kitas, pasidžiaugdamas savimi ar savo vaikais, nori parodyti, kad yra geresnis. Juk tai, kad aš kažką padariau ir tuo didžiuojuosi, nereiškia, kad tai, kad tu padarei, yra nereikšminga ir neverta pasididžiavimo!

Juk jei aš manau, kad mano vaikai nuostabūs, tai visiškai (!) nereiškia, kad tavo vaikai nėra nuostabūs. Apskritai, taip galvoti gali tik žemą savivertę turintis žmogus! O kodėl jo savivertė žema? Tikriausiai todėl, kad jam buvo sakoma, jog jo pasiekimai yra „nieko ypatingo, X padarė daugiau ir geriau“, ir apskritai „nebūk pagyrų puodas!“.

Žmogus, kuris geba didžiuotis savimi ir savo pasiekimais, nėra nei arogantiškas, nei pagyrų puodas. Nei tuo labiau pamaiva (esu taip girdėjusi vaikus sakant apie vaiką, kuris didžiavosi, nes įveikė iššūkį!). Tačiau dažnai mes, bijodami, kad apie mus galvos būtent taip, bijome pasidžiaugti ir pasididžiuoti savimi, savo vaikais ir kitais artimais žmonėmis, kuriais norime pasididžiuoti.

Ir aš manau, kad atėjo laikas tai keisti, jei norime būti sveika ir savo vertę jaučianti visuomenė. Tikiu, kad išdidumas yra svarbi kuro, auginančio mūsų savivertę, dalis. Todėl mes negalime priklausyti nuo kitų ir nuolankiai laukti, kol jie pasididžiuos mumis ar mūsų vaikais. Įsivaizduokite, kaip jaučiasi vaikas, kuriam tėvai ir pedagogai niekada nepasako: „Aš tavimi didžiuojuosi!“ ir kuris pats neleidžia sau net pagalvoti apie tai, kad jis vertas pasididžiavimo?!

Tad, prašau, nepainiokite išdidumo su arogancija ir puikybe. Didžiuotis galima savo sprendimais, savo veiksmais, savo artimųjų sprendimais bei veiksmais, ir tai skatina pasitikėjimą savimi, augina savivertę ir nebereikia laukti kitų pritarimo. Galų gale, kai turi kuo didžiuotis, gyvenime sumažėja ir pavydo kitiems bei susierzinimo dėl kitų veiksmų.

Kartą teko skaityti patarimą, kaip išmokti šeimai, kurioje neįprastas išdidumas, didžiuotis. Patarimas buvo be galo paprastas: kiekvieną dieną, susėdus prie vakarienės stalo, pasakyti, kuo kiekvienas gali tą dieną didžiuotis. Apie save.

Be jokios abejonės, pirmąją savaitę šį žaidimą žaisti nėra paprasta, tačiau vėliau atsiranda džiaugsmas. Tiesiog pagalvokite apie savo dieną. Prisiminkite pozityvias akimirkas ir nedideles sėkmes, kurios skatina didžiuotis savimi tokiu, koks esate. Ir nepamirškite, kad laimė yra ne turėjimas to, ko nori, bet norėjimas to, ką turi.

Ir gebėjimas tuo nuoširdžiai džiaugtis ir didžiuotis. Nes kiekvienas turime, kuo galime jau šiandien didžiuotis. Ir kiekvienas esame vertas to pasididžiavimo. Nuoširdaus ir ne kito žeminimo sąskaita. Tiesiog dėl to, kad aš kasdien, be jokios abejonės, padarau kažką, kas buvo ypatinga.

Tad kviečiu pradėti dažniau žaisti šį žaidimą. Galbūt pradžioj tyliai mintyse arba tik su savo šeima – aplinkoje, kuri saugiausia. Ir taip pamažu plėskite šį ratą, kol vieną dieną drąsiai pasidžiaugsite savimi garsiai: kolegoms, kaimynams. Pažadu, jog nustebsite, kad daug kas ne pasmerks, o pasidžiaugs drauge. Ir taip pamažu tapsime daugiau besišypsančia, labiau pasitikinčia savimi ir žinančia savo vertę visuomene.

Aš šiandien esu be galo išdidi mama, nes mūsų jaunėlė sugalvojo puikų Advento klausimą, kurį užduos savo klasiokams. Kuo šiandien didžiuojatės JŪS?

Tekstas buvo išspausdintas portale 15min: http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/austeja-landsbergiene-kodel-as-noreciau-kad-isdristumeme-buti-isdidus-500-553709

Mokytis užsienio kalbų niekada ne per vėlu. Visgi remiantis mokslinių tyrimų rezultatais, kuo anksčiau tai pradedama daryti, tuo geriau: itin svarbu vaikus į užsienio kalbų mokymą įtraukti jau ikimokykliniame amžiuje. Tačiau dalis tėvų šiuo klausimu dar dvejoja: galbūt darželinukams tai daryti – gerokai per anksti, o gal net ir žalinga?

Šiais klausimais diskutavome su edukacinės bendrovės „Kalba.Lt“ generaliniu direktoriumi, profesionaliu karjeros konsultantu Ryčiu Jurkėnu.

Nuo kokio amžiaus rekomenduojate pradėti mokyti vaiką užsienio kalbos(-ų)?

Tiesa ta, kad užsienio kalbų mokytis niekada nėra per vėlu, tačiau remiantis tarptautinių mokslinių tyrimų rezultatais, geriausias laikas vaikui pradėti pažintį su užsienio kalbomis – iki septynerių, ypač svarbūs pirmieji jo gyvenimo metai (1-3 metai).

Kuo ypatingas šis amžiaus tarpsnis iki 7 metų?

Moksliškai įrodyta, kad pirmaisiais savo gyvenimo metais vaikai yra ypatingai imlūs kalboms. Jie geba įsisavinti užsienio kalbų tarties bei intonacijos ypatumus, kas jiems leidžia išmokti kalbėti be akcento, jie greitai ir be didelių pastangų įsimena žodžius, sakinius, geba juos pakartoti. Be to, vaikai yra smalsūs ir linkę eksperimentuoti nebijodami suklysti ar apsijuokti, kas mokantis kalbų yra natūralu ir neišvengiama, o paaugliams ir suaugusiesiems dažnai sukelia psichologinį barjerą laisvai bendrauti ir reikšti mintis užsienio kalba.

Ar vaikui iki septynerių metu geriau mokytis kalbos grupėje ar individualiai?

Įprastai vaikai efektyviausiai mokosi grupėje, kur jiems sudaroma kuo natūralesnė ir smagesnė mokymosi aplinka. Bendraamžių būryje vaikas mėgaujasi mokymosi procesu, kuris vyksta dainelių, žaidimų, knygelių skaitymo, dialogų ir video užduotėlių pagrindu. Mokymo(si) grupėje metodai remiasi kasdienine vaikams įprasta veikla – žaidžiant, bendraujant, pažįstant juos supantį pasaulį.

Nemažai tėvų piktinasi, kad šiais laikais pernelyg daug reikalaujame iš savo mažų vaikų, užuot leidę jiems džiaugtis vaikyste. Jie nusiteikę skeptiškai: trimečiui ar keturmečiui tikrai dar nereikia mokytis užsienio kalbos! Ką jūs atsakote į tai?

Tarp tėvų dažnai pasitaiko nuomonių, kad mokytis užsienio kalbos ar net kelių ankstyvoje vaikystėje nėra tikslinga arba netgi kenksminga, kadangi vaikas per mažas įsisavinti tiek informacijos ir galiausiai gerai neišmoksta nei vienos kalbos. Tačiau tai yra mitas, kuris mokslinių tyrimų dėka jau paneigtas. Sudarius tinkamas sąlygas ir taikant vaikams tinkamus kalbų mokymo metodus, ankstyvasis užsienio kalbų mokymas suteikia tik pranašumų.

Vadinasi, paraleliai mokant užsienio kalbos, tai nedaro įtakos gimtosios kalbos mokymui?

Gimtosios kalbos raida labiausiai priklauso nuo to, kokią ją vaikai girdi savo aplinkoje, namuose. Jeigu šeimoje kalbama taisyklinga kalba, vaikui skaitomos knygos, jis skatinamas pasakoti ir kurti istorijas, neigiamos įtakos užsienio kalbų mokymasis jai neturėtų daryti.

Specialistai pastebi, kad labai dažnai vaikai, kurie užsienio kalbų pradeda mokytis ankstyvoje vaikystėje, nesąmoningai perkelia įgytas žinias ir įgūdžius į gimtąją kalbą. Dėl šios priežasties labai dažnai jie būna pranašesni už kitus savo bendraamžius. O baimintis, jeigu vaikas kartas nuo karto supainioja skirtingų kalbų žodžius, nereikėtų. Daug didesnę neigiamą įtaką gimtosios kalbos raidai bei taisyklingumui gali padaryti netinkamos televizijos laidos, reklamos, animaciniai filmukai ar kompiuteriniai žaidimai.

Ar tiesa, kad antrąją kalbą vaikai išmoksta taip pat lengvai, kaip ir gimtąją?

Jeigu kalbos mokymasis prasideda ankstyvajame amžiuje – taip. Visos kalbos yra susiję, skolinasi viena iš kitos žodžius, posakius ir gramatines konstrukcijas, todėl vaikas gali vienu metu sėkmingai mokytis kelių kalbų. Vaikai yra imlūs, todėl mokydamiesi skirtingų kalbų jie eksperimentuoja, aiškinasi jų struktūrą, tarpusavio sąveikas ir pan.

Kokią naudą, apart išmokstamos kalbos, teikia ankstyva darželinuko pažintis su užsienio kalba? Maži vaikai mokosi eilėraščių ne tam, kad prisimintų juos užaugę – taip yra lavinama jų atmintis. Kokias savybes ugdo ankstyvas užsienio kalbos mokymasis?

Kalbų mokymasis turi labai daug privalumų. Vystosi vaikų kritinis bei loginis mąstymas, dėmesio telkimas, minčių formulavimas bei reiškimas. Moksliškai įrodyta, kad ankstyvas užsienio kalbų mokymasis turi įtakos ir sėkmingam kitų dalykų mokymuisi.

Harvardo universiteto tyrimas įrodė, kad vaikai, kurie mokosi užsienio kalbos, parodo daug geresnius rezultatus matematikos ir kalbų standartizuotų testų metu, nei jų bendraamžiai, kurie užsienio kalbų nesimoko. „Kalba.Lt“ vaikų programoms keliami ir papildomi tikslai, tokie kaip bendrosios fizinės vaiko raidos skatinimas, pozityvios mokymosi patirties kūrimas bei tolerancijos ugdymas.

Tad darželyje kalbų besimokiusiems vaikams ateityje apskritai lengviau sekasi mokslai?

Vienareikšmiškai taip. Vaikai pasižymi išskirtiniu imlumu ir lengvesniu informacijos įsisavinimu. Mūsų praktika rodo, kad vaikai, kurie pradeda mokytis kalbų nuo 3-5 metų, žinių ir gebėjimų atžvilgiu yra daug pranašesni už savo bendraamžius, kurie su užsienio kalbomis susipažįsta tik pradinėse klasėse. O turint omenyje, kad visų kalbų mokymasis yra panašus, jos turi bendrų žodyno bei gramatinių konstrukcijų bruožų, antros ar trečios užsienio kalbos mokymasis savaime tampa daug lengvesnis ir efektyvesnis.

„Kalba.Lt“ yra oficialus Cambridge English egzaminų centras Lietuvoje. Ikimokyklinį ugdymo įstaigų tinklą „Vaikystės sodas“ lankantys vaikai gali mokytis anglų kalbos nuo 3 metų, ir po ketverių mokslo metų (būdami septynerių) laikyti Cambridge egzaminą. Kuo šis egzaminas svarbus?

Specialiai „Vaikystės sodui“ sukurtos anglų kalbos mokymo programos pagrindinis tikslas nėra Cambridge English YLE Starter egzaminas bei jo išlaikymas. Tai tik galimybė ir privalumas. Mūsų tikslas – supažindinti sodiečius su anglų kalba, plėsti jų žodyną, paruošti vaikus vartoti kalbą realiose gyvenimo situacijose. Tuo tarpu galimybė išsilaikyti Cambridge YLE Starter egzaminą yra puiki motyvacinė priemonė vaikams, kadangi jie orientuojami į rezultatą, o gautas tarptautinis sertifikatas yra objektyvi kokybės garantija.

Leidžiant vaikus į darželio grupę, kurioje mokoma užsienio kalbos, pats svarbiausias dalykas, matyt, yra tinkami metodai. Ar su tokio amžiaus vaikais naudojama speciali mokymo metodika?

Darželiuose ankstyvasis užsienio kalbų mokymas vyksta kitaip, nei paauglių ar suaugusiųjų kursuose, nes tai sąlygoja vaikų raidos ypatumai. Kadangi 3 metų vaikai dar negeba valdyti rašymo priemonės, sąmoningai nesuvokia mokymosi proceso ir pan., jų anglų kalbos žinios ir įgūdžiai lavinami remiantis kasdienine vaikams įprasta veikla – žaidžiant, bendraujant, pažįstant juos supantį pasaulį. Pamokų metu klausomasi dainelių, žiūrimi filmukai, skaitomos istorijos, kortelių ir paveikslėlių pagalba lavinamas žodynas. Ypatingas dėmesys skiriamas kinestetiniams vaikų poreikiams, kai mokymo metodai neriboja vaikų judėjimo (įprastose pamokose mokymas labai standartizuotas, t.y. vaikai sėdi prie stalų, negali daug judėti).

O gal vaikas, kuris tokiame amžiuje – itin imlus, gali mokytis anglų kalbos tiesiog namuose, žiūrėdamas filmukus ir pan?

Papildomas savarankiškas mokymasis ir tėvelių pagalba yra labai naudingi dar efektyvesniam kalbų įsisavinimui. Mes visuomet rekomenduojame skatinti vaikus žiūrėti edukacinius filmukus bei žaisti lavinamuosius kompiuterinius žaidimus namuose, tačiau tai turi būti daroma atsakingai, kontroliuojant mokymo medžiagos turinį bei laiką, praleidžiamą prie kompiuterio.

Kaip į ankstyvąjį užsienio kalbų mokymąsi žiūri kitos Europos valstybės ar net visas pasaulis? Kokia kitų šalių praktika?

Daugumoje ES šalių yra privalomas ankstyvasis užsienio kalbų mokymas, pradedant jau 1-2 mokymosi metais. Pvz.: Maltoje vaikai pradeda mokytis kalbų būdami 5 metų, Lenkijoje – 7, Lietuvoje šiuo metu užsienio kalba privaloma nuo 2 klasės. Pastaruoju metu pastebima tendencija užsienio kalbų mokymąsi ankstinti. Amerikos universitetų mokslininkai giria Europos šalių praktiką ir ragina jų patirtį perimti ir pritaikyti Jungtinių valstijų švietimo sistemoje.

Atėjus žiemai, imame laukti sniego! Galbūt greičiau jo sulauksime, jei papuošime langus šiomis sniego gaudyklėmis?

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* Blizgus popierius (folija);

* Kartonas;

* Klijai;

* Siūlas;

* Spalvota/skaidri plėvelė;

* Žirklės.

 

DARBO EIGA:

Iš kartono iškirpkite 3 apskritimus.

 

 

Apskritimus apvyniokite blizgiu popieriumi.

 

 

Priklijuokite skaidrią plėvelę.

 

 

Siūlais pririškite apsikritimus vieną prie kito.

 

 

Dekoruokite apskritimus spalvota plėvele, priklijuokite akis, burną, nosį.

 

 

Štai ir baigta Jūsų sniego gaudyklė! Lieka tik tikėtis, jog ji sugaus daug sniego ir galėsite nulipdyti ne vieną Senį besmeginį!

 

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!