Įdėkite samanų.

 

Sudėkite savo turimas gamtines medžiagas – kankorėžius, akmenukus ir visas kitas gėrybes.

 

Dabar lieka stebėti ir laukti, kol išdygs Jūsų miškelis!

 

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!

Kiek šiandienos mokyklos yra orientuotos į kompetencijų, būtinų XXI amžiaus vaikui, ugdymą? Tų charakterio savybių, vertybių ir požiūrio, kurie padėtų jam ateityje kuo sėkmingiau prisitaikyti prie sparčios kaitos, vykstančios visuomenėje, ir atrasti savo vietą?

8 iš 10 populiariausių profesijų 2016 metais prieš dešimtmetį net neegzistavo. Dauguma profesijų, kurių reikės šiandienos pirmokams, dar neegzistuoja. Prognozuojama, kad mūsų vaikai per savo gyvenimą pakeis mažiausiai keliolika darbo vietų, o tam reiks nemažai drąsos, pasitikėjimo savimi ir kūrybiškumo. Vadinasi, vien žinių ir akademinių mokinio pasiekimų nepakanka. Šiandienos mokyklos tikslas – auginti kūrybingus, motyvuotus, pilietiškus, turinčius vertybinį stuburą, puoselėjančius kultūrines vertybes bei įvairiapusiai raštingus vaikus.

Kokios priemonės bei ugdymo metodai gali padėti mokykloms siekti šių tikslų? Savo patirtimi ir žiniomis paprašėme pasidalinti Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje įsikūrusios privačios Karalienės Mortos mokyklos įkūrėjos, socialinių mokslų daktarės Austėjos Landsbergienės. Ji šiemet laimėjo Kolumbijos universiteto Klingensteino centro stipendiją, kuri kasmet skiriama dvidešimčiai geriausių pasaulio švietimo lyderių bei kaitos vadovų.

Pasikalbėjome ir su Karalienės Mortos mokyklos mokytojais: jie tiksliai įvardijo, kokias kompetencijas ugdo bei ką laiko svarbiausiu savo, kaip mokytojų, uždaviniu.

Analitinis ir kūrybinis mąstymas, gebėjimas spręsti problemas.

Statistika rodo, kad 98 proc. 3-4 metų vaikų yra be galo kūrybingi – jų kūrybingumo rodikliai yra nepaprastai aukšti. Tokius pačius rodiklius turi tik maždaug 2 proc. suaugusiųjų. Tad kas gi nutinka? Tyrimai rodo, kad kūrybingiausi žmonės užauga aplinkoje, kurioje jiems buvo leidžiama patiems rinktis, skatinama imtis iniciatyvos, nebijoti klysti, eksperimentuoti. Tokia turi būti ir šiuolaikinė mokykla.

Mokykla turi mokyti užduoti klausimus, skatinti mąstyti. Turint šiuolaikines technologijas atsakymą į klausimą galima rasti ir per 30 sekundžių, tačiau vaikas turi susimąstyti: ar tas atsakymas patikimas, ar jis vertas dėmesio, kokia gi paties vaiko nuomonė šiuo klausimu? Dabar yra kalbama, kad 9-12 klasių mokiniai turėtų patys pasirinkti, kokias temas jie norėtų mokytis. Tėvams ir mokytojams tai atrodo labai baisu, tačiau tokie vaikai nėra auginami tik vykdytojais – jie patys prisiima atsakomybę už savo sprendimus.

Vaikams turime sukurti situacijas, kuriose jie mokytųsi identifikuoti ir spręsti problemas. Kurkime jiems problemas, o ne bandykime jas slėpti, nuo jų saugoti. Vaikai turi prisiimti atsakomybę ir mokytis įveikti iššūkius. Vadinasi, ir ugdymas mokykloje turi būti gyvenimiškas: geriausios pamokos yra tos, kuriose, mokiniai mokosi per patirtį, kai ugdymas – projektinis, o metodai – nauji ir kūrybingi.

Komunikacija

Statistika rodo, kad tik 28 proc. mokinių mokyklose yra sąmoningai mokomi bendrauti vieni su kitais. Tuo tarpu daugiau nei 80 proc. žmonių tvirtina, kad jų darbe komunikacija – ir verbalinė, ir rašytinė – yra gyvybiškai svarbi. Mums be galo svarbu bendrauti vieniems su kitais: ne gramatiškai taisyklingai, bet taip, kad mus suprastų. Kad būtų aišku, ką norime pasakyti.

Mokinys turi gebėti laisvai save išreikšti ir susikalbėti su kitais bent dviem kalbomis. Baigdamas mokyklą jis turi gebėti puikiai skaityti ir rašyti anglų kalba. Ir net nesvarbu, kokių kalbų jis dar mokysis papildomai. Žmonėms, kurie moka daugiau kalbų nei dvi, yra susidarę daugiau sinopsių, jų žodynas yra platesnis, mąstymas geresnis, todėl jie ir mokosi geriau. Smegenų mankšta yra būtina.

Šiuolaikiniame pasaulyje daug svarbesnis darosi (susi)kalbėjimo, o ne rašymo gebėjimas. Net verslo kalboje trumpėja sakiniai, mažėja sudurtinių sakinių. Kultūrinis raštingumas tampa svarbesnis už gramatinį raštingumą.

Vaikai dabar yra gerokai adaptabilesni, lengviau priima vykstančius pokyčius. O pokyčiai dabartinėje aplinkoje yra nepaprastai greiti. Per paskutiniuosius penkerius metus apie žmogaus smegenis sužinojome tiek, kiek iki tol per visą žmonijos istoriją.

Lyderystė ir komandinis darbas.

Kalbėdami apie lyderystę, dažnai suvokiame ją per siaurai. Lyderystė – tai ne tik vadovas. Tai yra naujos idėjos, gebėjimas motyvuoti, spręsti problemas ir konfliktus, drąsa prašyti pagalbos.

75 proc. žmonių prisipažįsta, kad jų darbe yra nepaprastai svarbus komandinis darbas, tačiau tik mažiau nei penktadalis kada nors buvo to mokyti mokykloje. Įprastai mokykloje pamokos dėstomos paskaitos metodu, o ne skatinant komandinį darbą, lyderystę.

Konfliktai yra nepaprastai svarbi mūsų gyvenimo dalis. Liaukimės tiek daug kištis į vaikų konfliktus. Ir nepulkime į kraštutinumą: seniau suaugusieji visiškai nesikišdavo, kai vaikai konfliktuodavo, liepdavo jiems patiems išsiaiškinti, dabar – priešingai, reaguojame perdėtai jautriai.

Leiskime vaikams ginčytis. Juk jie nuolat bando ribas, aiškinasi, kaip mes reaguojame. Apsaugodami nuo konfliktų dabar, padarome didelę meškos paslaugą. Užaugęs toks vaikas, iškilus kliūčiai, pasimeta ir nebežino, kaip spręsti problemą.

Viena iš hipotezių, kodėl padaugėjo skyrybų, yra ta, kad dabar tėvai nesipyksta prie vaikų, todėl vaikai įsivaizduoja, kad tėvai visai nesipyksta. Užaugę bei susiradę partnerį, jie nesupranta, kodėl kyla pykčiai, ir skiriasi, nes jų tėvai nesipykdavo, vadinasi, tai ne jų žmogus ir reikia ieškoti kito.

Lygiai taip pat svarbu mokyti vaikus paprašyti pagalbos – seniau tai buvo silpnumo požymis. Dabar turime mokyti vaikus būti proaktyviais. Jei kažkas neaišku, nepatinka, vaikas turi įprasti pats eiti, klausti, prašyti pagalbos. Vaikas turi sugebėti išdrįsti pakelti ranką ir pasakyti, kad kažko nesuprato.

Kompiuterinis raštingumas.

Technologijos šiandien jau nebėra kažkas stebuklingo. 96 proc. viename tyrime dalyvavusių žmonių teigė, kad naudojasi internetu kasdien. 2016-aisiais kompiuteris klasėje yra tas pats, kas prieš 30 metų buvo kreida ir lenta. Be kompiuterio dirbti klasėje nebeįmanoma – šiandien tai jau yra būtina priemonė.

Pernai buvo atliktas didžiausias iki šiol longitudinis tyrimas, kuris parodė, kad kompiuterių skaičius visiškai neturi įtakos mokytojo darbo efektyvumui: kompiuteris turi būti, tačiau jokio skirtumo, ar jis yra vienas, ar dešimt, nėra. Beje, kompiuteris nebėra kažkas, ko vaikas nusipelno. Jei jis neturi tinkamų įgūdžių, jau ne vaikas kaltas. Amerikiečiai teigia, kad 10-11 metų vaikas privalo turėti savo individualų kompiuterį, su kuriuo galėtų dirbti.

Globalus mąstymas.

Mes nesame vien Lietuvos piliečiai, todėl turime būti atviri rasių, kultūrų, požiūrių skirtumams, religijoms ir pan. Vaikas to geriausiai mokosi per kontrastą – lygindamas save su kitais. Kai gyveni užsidaręs, nekyla poreikis tai daryti, tačiau dabar vaikai daug keliauja, bendrauja įvairiomis kalbomis.

Mūsų socialiniai ir kultūriniai skirtumai turi padėti mums kurti, o ne griauti. Mes kartu galime padaryti kur kas daugiau negu po vieną. Todėl ir vaikams turime skiepyti atitinkamą požiūrį: kiekvienas iš mūsų esame atsakingi už tai, kokia yra mūsų aplinka ir kokia ji bus po mūsų. Mes visi esame atsakingi už tai, kokia yra mūsų mokykla.

Adaptabilumas, iniciatyva, nebijojimas rizikuoti.

Jei vaikai neturi emocinių ir psichologinių raidos sutrikimų, jie yra nepaprastai adaptabilūs. Jie nemėgsta kaitos, bet adaptuojasi lengvai. Normos ribos yra labai plačios: vieni yra itin adaptabilūs, kiti mažiau, bet vis tiek visi vaikai palyginti lengvai adaptuojasi.

Pasaulyje kalbama, kad mokytojai klasėse turi keistis kasmet. Kai kuriose šalyse net pačios klasės kiekvienais mokslo metais keičiasi – vaikai yra permaišomi. Vaikui yra naudinga susipažinti su naujais vaikais, su naujais suaugusiaisiais. Tuomet daug mažiau patyčių. Net mokytojams yra sudėtinga be kaitos: tada jie užsidaro savo klasėse ir konkuruoja tarpusavyje, jie sako: „čia mano vaikai/mano klasė”.

Japonija maišo mokyklų klases, net ir darželių klases. Neseniai atliktas tyrimas, kai vienoje mokykloje buvo atsitiktinai suskirstyti vaikai į raudonus ir mėlynus, ir mėlyniesiems pasakyta, kad jie yra geresni. Jau po dviejų dienų mėlynieji nebebendravo su raudonaisiais, o dar po kelių dienų prasidėjo patyčios. Tuomet raudonųjų savivertė krito siaubingai. Klasių maišymas turi pliusų ir minusų, tačiau 2016 m. turi daugiau pliusų nei minusų.

Dabar vis daugiau kalbame apie charakterio ugdymą. Mes privalome sąmoningai ugdyti vaikų charakterį, kalbėti apie tai mokyklose. Tai vėliau ir sąlygoja sėkmę. Adaptabilumas, iniciatyvumas, gebėjimas rizikuoti ir spręsti problemas – be šių savybių ateityje būtų labai sunku.

Turime prisitaikyti prie nuolatinės kaitos, turėti drąsos eksperimentuoti. Turime suprasti, kad net ir nesėkmė yra puiki galimybė naujai pradžiai. Kiekvieną kartą suklydęs turi vis didesnį bagažą ir vis geriau žinai, kokių klaidų nedaryti. Ne klaida yra problema. Problema yra niekada jų nedaryti ir nedrįsti bandyti.

Integralumas ir etinis sprendimų priėmimas. Empatija.

Turime ugdyti vaikų emocinį intelektą, empatiją, kalbėti apie pilietiškumą, sąžiningumą ir pagarbą. Turime ugdyti vaiką taip, kad jis turėtų moralinės drąsos atsistoti ir pasakyti, kad kažkas pasielgė nesąžiningai. Todėl vertybinis ir charakterio ugdymas yra nepaprastai svarbus. Šis ugdymas vyksta iki 11 metų: tuomet tėvai gali atsisėsti ir žiūrėti, ką padarė, bei tikėtis, kad tai, ką darė, pradės veikti.

Nepamirškite: kuo labiau vaikas yra verčiamas, tuo didesnis jo pasipriešinimas. Visi tėvai, kurie turi be galo maištingus paauglius, paprastai verčia juos kažką daryti. Kuo labiau vaiką paleidžiame, tuo labiau jis sužino, kas yra savarankiškas ir atsakingas žmogus.

Beje, tarp šių 7 kompetencijų visiškai nėra kalbama apie akademinę kompetenciją, kognityvinius gebėjimus. Nekalbame apie žinias, faktus, apie tai, kad galėtume kuo daugiau visko išmokti mintinai, įsiminti, atkartoti. Tai reiškia tik viena: žinios tapo savaime suprantamu dalyku.

Turime mokyklose kalbėti apie emocinį intelektą, vertybes, mokyti(s) per patirtį – matant, liečiant, uostant, ragaujant, diskutuojant ir džiaugiantis tuo. Puikiai suprantame, kad vaikai turės laikyti egzaminus. Tačiau net priėmimo komisijoje, stojant į Harvardo universitetą, nebežiūrima į pažymius, nes anksčiau ar vėliau tu gali gauti gerus pažymius, todėl žiūrima į tai, ką padarei, kokias iniciatyvas organizavai, ko pasiekei. Vis labiau žiūrima į tai, kaip gebama save pristatyti. Dažnai net pareigos nekoreliuoja su žmogaus laime.

Taip, žinios yra svarbu, tačiau dar svarbiau – charakterio ir socio-emocinis ugdymas. Tai neturi būti tik priedas mokykloje. Būtent aplink tai ir turėtų suktis mokyklos gyvenimas. Tokioje bendruomenėje, kurioje yra gera, ir atsiskleidžia kognityviniai gebėjimai. Naujausi smegenų tyrimai tą patvirtina: jeigu vaikas gerai jaučiasi, aukštesni yra ir jo akademiniai rezultatai. Jis nėra užspeistas, jo vidinė motyvacija didesnė.

Vaikai iš prigimties yra smalsūs. Jie neturi augti ir mokytis streso kupinoje aplinkoje. Kiekvienas mokytojas kiekvieną dieną turi jausti, kad tai, ką jis daro, yra prasminga ir vertinama. Vis daugiau kalbėdami apie tai, kokie yra naujausi tyrimai, vis daugiau matydami ir vertindami, kas vyksta mūsų aplinkoje, sąmoningai keisdami ir keisdamiesi mes einami link to, kad tai, ką pasakė Nobelio premijos laureatė Malala – „vienas vaikas, vienas mokytojas, vienas rašiklis ir viena knyga gali pakeisti pasaulį” – iš tiesų taptų tiesa. Būkime tie, kurie keičia. Kasdien.

Pradėję lankyti mokyklą, vaikai joje praleidžia net iki aštuonių valandų per dieną. Todėl akivaizdu, kad renkantis mokyklą kriterijaus „kad būtų arti namų” šiais laikais nebeužtenka.

Kaip išrinkti geriausią mokyklą savo vaikui, kalbamės su „Vaikystės sodo” ir Karalienės Mortos mokyklos, įsikūrusios Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, steigėja, socialinių mokslų daktare Austėja Landsbergiene.

Kadangi mūsų interviu tema yra „Kaip išsirinkti gerą mokyklą vaikui”, pirmas klausimas būtų – o kas yra toji „gera mokykla”? Kas nulemia, kad mokykla yra gera – pastatų grožis, pedagogų moksliniai laipsniai, savita ugdymo sistema? O gal visai ne tai, ką išvardijau?

Vienam gera mokykla – ta, kuri yra aukštai reitingų lentelėse, kitam – kurioje sėkmingai įgyvendinama patyčių prevencijos programa, trečiam – ta, kuri yra netoli namų, nes taip patogu ir nereikia toli vaiko vežioti. Vieno kriterijaus, tinkančio visiems, nėra.

Iš tiesų viskas, ką išvardijote, yra svarbu: ir aplinka, ir pedagogai, ir ugdymo sistema.

Karalienės Mortos mokykloje vadovaujamės Regio Emilia ugdymo filosofija, kurios pagrindas – tai, kad aplinka yra nepaprastai svarbi. Ji – kaip trečiasis pedagogas. Pirmasis pedagogas yra tėvai, antrasis – žmogus, kuris dirba pedagoginį darbą, ir trečiasis – aplinka. Vaikui yra svarbu, kokioje aplinkoje jis gyvena.

Pavyzdžiui, patalpų Karalienės Mortos mokyklai Kaune ieškojome tikrai ilgai – didelį vaidmenį renkantis suvaidino XIX a. kvartalo (restauruojamame buvusių kareivinių kvartale „Juozapavičiaus 13“ Žemuosiuose Šančiuose) architektūra. Čia dera sena ir nauja, istorija, dabartis ir ateitis. Jokiu būdu nenoriu teigti, kad tik pati nuostabiausia, moderniausia ir brangiausia aplinka yra tai, kas geriausia vaikui. Tačiau jau ir moksliniais tyrimais įrodyta, kad aplinka mus veikia. Mes juk paprastai noriai mokomės, jei yra jauki aplinka ir geras pedagogas.

45 minutes trunkanti pamoka su pertraukas skelbiančiu skambučiu, taip pat eilėmis sustatyti suolai, kuriuose sėdi mokiniai, o priešais juos pamokas dėsto mokytojas – jau praeitis. Tai neefektyvu. Mūsų mokykloje yra daug atvirų erdvių: vaikai dirba klasėse, rekreacinėse zonose, koridoriuose, po vieną ar grupelėmis. Mes itin daug dėmesio skiriame vaikų komandiniam darbui poromis ir grupėmis, nes dirbti drauge visuomet smagu. Mokomės ne atskirų dalykų, kaip matematika, muzika, kalbos ar gamtos pažinimas – dirbame su projektais, t. y. temomis, kurios vienija visą ugdymo(si) procesą. Tokioje mokykloje vaikai auga kūrybiškesni.

Pradinėje mokykloje svarbiausia yra išmokyti vaiką mokytis bei ugdyti jo socio-emocinius gebėjimus, todėl Karalienės Mortos mokykloje mokymas yra integruotas, kontekstinis, o ugdymas vyksta per patirtį ir pojūčius. Daug keliaujame, kviečiamės į mokyklą svečius ir eksperimentuojame. Mokykloje vyksta sustiprintas užsienio kalbų ir gamtos mokslų – pasaulio pažinimo mokymas. Vaikai įsitraukia į ugdymo procesą, mokosi priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę. Mano nuomone, tokia ir turi būti gera mokykla.

Paprastai tėvai, kurie renkasi mokyklą, apsilanko atvirų durų dienose ar pasibeldžia į mokyklos vadovo duris, kad pasikalbėtų jiems rūpimais klausimais. Kokius klausimus tėvai turėtų pateikti, kurie padėtų jiems sužinoti, ar ši mokykla tinka jiems ir jų vaikui?

Jūs gerai pastebėjote: nors visos mokyklos siekia iš esmės tų pačių tikslų, tačiau būdai, kaip to siekiama, yra labai įvairūs. Mano įsitikinimu, įvairovė yra gerai, ir aš džiaugiuosi, kad Lietuvoje daugėja ir alternatyvių ugdymo įstaigų, ir įvairių iniciatyvų, kurios praplečia mūsų supratimą, koks turėtų (ir galėtų!) būti XXI amžiaus ugdymas.

Į ką reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį:

– kai apsilankote, ar jūsų yra klausiama apie jūsų šeimos vertybes? Klausimai nebūtinai turi būti tiesmuki, bet mokyklai turi rūpėti, kokios yra jūsų vertybės, kaip jūs auklėjate savo vaiką. Mat moksliniai tyrimai rodo, kad tai, kaip tėvai auklėja savo vaikus, yra svarbiau ir už šeimos socioekonominę padėtį, ir už tėvų išsilavinimą. Karalienės Mortos mokykloje, prieš priimant vaiką, mes būtinai kalbamės su tėvais, išsiaiškiname jų lūkesčius, vertybes, požiūrį. Tai yra itin svarbu.

– šiandien žinome, kad nei kūno kultūros, nei dailės, nei muzikos pamokos neturėtų būti aukojamos. Išsiaiškinkite, koks mokyklos požiūris į tai.

– nors dauguma mokyklų dabar akcentuoja, kad dėmesį kreipia ne tik į akademinius dalykus, bet ir į socialinius gebėjimus, gebėjimą spręsti problemas, emocinį intelektą ir pan., tačiau įsiklausykite, apie ką daugiausiai kalba: jeigu apie pasiekimus, Kengūrą, Lion’s, reitingus, o dar jeigu lygina save su kitomis mokyklomis, tai šioje mokykloje svarbiausia yra akademiniai pasiekimai.

– koks yra bendravimas su tėvais? Ar tėvai kviečiami į klasę papasakoti apie savo profesiją, kelionę, įspūdžius? Suorganizuoti išvyką? Skaityti? Jeigu nenorite būti įtraukti, o mokykla tai akcentuoja, gali būti, kad mokykla – ne jums. Faktas, kad kuo anksčiau tėvai įsitraukia į vaiko ugdymo(si) procesą, tuo geresnių rezultatų pasiekia vaikas

– būtinai paklauskite, kodėl kai kurie vaikai išėjo iš mokyklos (iš visų mokyklų yra išėjusių vaikų) ir kur jie nuėjo. Gali būti, kad Jums artimesni tie, kurie išėjo, o ne likę.

– išsiaiškinkite dėl namų darbų. Nors sakome, kad pradinėse klasėse turėtų būti kuo mažiau namų darbų, tačiau ne visi mokytojai ir ne visos mokyklos to laikosi. Normalu tam skirti iki 10 min pirmoje klasėje, iki 20 min antroje klasėje, iki 30 min trečioje klasėje ir pan.

– išsiaiškinkite, koks yra mokyklos požiūris į netinkamą elgesį, patyčias ir kt. Jeigu mokyklos atstovas teigia, kad šioje mokykloje nėra patyčių ir nėra netinkamai besielgiančių mokinių, tai tikriausiai šioje mokykloje nėra vietos nuoširdžiai komunikacijai ir per mažai kalbama apie tai, kodėl vaikai elgiasi vienaip ar kitaip. Konfliktai – normali santykių dalis, daug svarbiau yra ne eliminuoti juos, o tai, kaip mokykla elgiasi ir kokį pavyzdį mato vaikai, kai iškyla problemos.

Apskritai geriausia mokykloje apsilankyti, kai yra vaikų: juk vieniems patiks laisvi vaikai, daug judesio ir juoko, o kiti tikėsis ramiai suoluose susėdusių vaikų. Geriausia į mokyklą eiti paprastą dieną: ne tada, kai vyksta kokia nors šventė, ne tada, kai yra pirma diena po atostogų arba prieš. Ateikite paprastą dieną, kai galėsite pamatyti mokyklos kasdienybę – tada geriausiai suprasite, ar ši mokykla jūsų šeimai, ar ne.

Kiekvienas vaikas yra skirtingas: vienas jautresnis, kitas – drąsesnis, vienas nuo ketverių skaito knygas, kitas – nesidomi raidėmis iki mokyklos. Ar verta visus šiuos niuansus aptarti su mokyklos atstovais renkantis mokyklą?

Be jokios abejonės! Yra mokyklų, kuriose tikimasi (nors to negalima reikalauti), kad vaikas ateis skaitydamas ir skaičiuodamas. Jeigu to nežinosite, vaikui bus nelengva adaptuotis. Be to, galbūt jūs netikite tokia filosofija? Pavyzdžiui, Suomijoje vaikai iki septynerių metų nėra mokomi nei raidžių, nei skaičių, o Suomijos švietimo sistema yra viena geriausių pasaulyje.

Beje, jau prieš keletą metų atradau labai taiklų problemos, kuri iškyla mokykloje, apibendrinimą piešinyje: paukštukas, dramblys, liūtas ir kiti gyvūnai stovi būryje, ir jiems visiems duodama komanda – kas greičiau įlips į medį. Tačiau kai kurie gyvūnai nemoka laipioti medžiais, ir jiems to visai nereikia. Galbūt jie puikiai skraido ar plaukia, ar bėgioja. Kodėl visus gyvūnus turime norėti paversti laipiotojais medžiais? Ar turėtume teigti, kad liūtas ar dramblys turi specialiųjų poreikių, nes negali įlipti į medį?

Nė vienas vaikas nėra statistinis vienetas, bet unikali asmenybė, turinti savo vardą, svajones, talentus, pomėgius ir, aišku, savo baimes.

Karalienės Mortos mokykloje ugdymas yra individualizuojamas, atsižvelgiant į kiekvieno vaiko patirtį, galimybes, mokymosi tempą ir poreikius. Neatsitiktinai ugdymo proceso neribojame laiku – juk skirtingi vaikai tuos pačius dalykus gali suvokti per nevienodą laiko tarpą. 45 minučių pamoka – atgyvena, nes mūsų mokytojai, stebėdami vaikus ir jų ritmą skirtingu dienos metu, nusprendžia, kiek laiko skirti tam tikrai veiklai. Jei mokiniai projektą atlieka anksčiau, negu buvo planuota, pamoką tiesiog baigiame ir leidžiame vaikams užsiimti kitais juos dominančiais dalykais.

Man susidaro įspūdis, jog vaikui augant tėvai vis mažiau skiria laiko ir dėmesio vaikams: kol vaikas kūdikis, kruopščiai renka jam (ir išbando) skirtingų rūšių sauskelnes, apipila jį skirtingais žaislais ir pan., jam paaugus renkasi darželį, o atėjus laikui rinktis mokyklą, praktiškai nebesidomi vaiko ugdymu ir užmerkę akis leidžia į pirmą pasitaikiusią (kuri, ko gero, arčiausiai namų). Kaip jūs tai pakomentuotumėte?

Moksliniai tyrimai rodo, kad kuo vaikas vyresnis, tuo tėvai mažiau įsitraukę į vaiko ugdymo(si) procesą. Manau, taip yra dėl kelių priežasčių.

Visų pirma, mažą vaiką tėvai ypatingai nori apsaugoti nuo visų gyvenimo negandų. Be to, mama arba tėtis turi galimybę dvejus metus turėti motinystės/tėvystės atostogas, susitelkti į vaiko auginimą, skirti šiam procesui daug dėmesio. Mažas vaikas ne tik atrodo, bet ir iš tiesų yra pažeidžiamas, jam reikia išskirtinio tėvų dėmesio, reikia užmegzti tą tvirtą ir šiltą ryšį.

Vaikui augant ir savarankiškėjant, atrodo, ir tos pagalbos reikia mažiau. Vis dėlto toks įspūdis yra klaidingas – vaikui tėvų dėmesys yra svarbus visą vaikystę ir paauglystę. Iš tiesų – visą gyvenimą. Kaip ir minėjau, moksliniai tyrimai rodo, kad vaikai, kurių tėvai yra įsitraukę į jų ugdymo(si) procesą, geriau mokosi, užmezga daugiau draugysčių, rečiau praleidžia pamokas (ar apskritai meta mokyklą), jų net elgesys yra geresnis!

Man liūdna, kad penktadalis mokytojų ir net ketvirtadalis mokyklų vadovų teigia, kad bendravimas su tėvais yra didžiausias streso sukėlėjas jų gyvenime! Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad ugdymo įstaiga ir šeima ne visada užmezga nuoširdų bendradarbiavimu grįstą santykį. Jeigu tėvai nemyli mokyklos, nemylės jos ir vaikas – atrodo, labai paprasta, tačiau taip yra.

Vaikų skaičius pradinėse klasėse skirtingose mokyklose būna labai įvairus – ir 25 , ir 15. Ar verta į tai kreipti dėmesį tėvams, besirenkantiems mokyklą?

Klasės dydis – tema, kuria nuolat diskutuojama ir dažnai tėvai mano, kad kuo mažesnė klasė, tuo geriau. Malcolm Gladwell savo knygoje „Dovydas ir Galijotas”, pirmą kartą išleistoje 2013 metais,  aprašė būtent tai, mat JAV 77 proc. amerikiečių mano, kad geriau yra mažinti klases, nei didinti mokytojų atlyginimus, t.y., kad būtent tai pagerins šalies ugdymo sistemą. Vis dėlto tyrimai rodo, kad klasės dydžio įtaka yra labai nedidelė. Optimalus klasės dydis – 16-26 vaikai. Karalienės Mortos mokykloje klasėse yra iki 18 mokinių, o klasės mokytojams dar padeda ir asistentai.

Bene dažniausias iki šiol girdėtas patarimas apie mokyklos pasirinkimą vaikui – „Rinkitės gerą pedagogą”. Bet kaip per vieną pokalbį suprasti, ar jis „geras”? Ir kas apskritai yra „geras pedagogas”?

„Geras pedagogas” yra kaip ir „gera mokykla” – kiekvienam skirtingas. Man nepaprastai patiko Belgijoje, kur mes sužinodavome, kas bus klasės pedagogas, rugpjūčio mėnesį. Kodėl? Mokyklos vadovai puikiai argumentavo: „Jūs renkatės mokyklą, o ne pedagogą. Mūsų mokykloje visi pedagogai dirba čia, nes mes juos atsirinkome ir pasitikime jų kompetencija. Jeigu jūs norite rinktis pedagogą, vadinasi, nepasitikite mūsų kompetencija. Jeigu nepasitikite mūsų kompetencija, nepasitikite mokykla, o tai programuoja konfliktą. Jeigu jums neaišku – prašau, užduokite klausimus, apsilankykite, tikrai mielai atsakysime. Bet jeigu nepasitikite – gal ši mokykla ne jums?!”

Mums buvo labai aiškiai duota suprasti, kad mes renkamės mokyklą ir arba pasitikime mokykla, arba ne. Ir man tai patiko. Kaip ir su mediku, teisininku – juk neateini ir nepradedi diktuoti savo taisyklių, ar ne? Juk pasitiki, kad tai – profesionalai, ir jie žino, ką sako.

Per ketverius metus įpratau pasitikėti mokykla. Mes Lietuvoje mes dar tik žengiame tuo keliu. Žinoma, suprantu nerimą, suprantu, kad ne visada ir ne visais galima pasitikėti, tačiau vis dėlto suprantu, kas slypi nuostatoje, kad mokykloje turi būti pasitikėjimu grįsti santykiai.

Taigi aš kviečiu rinktis mokyklą, o ne mokytoją. Nes mokytojų yra įvairių: vienai šeimai labiau patinka iškalbus linksmuolis, o kitam – santūrus žmogus. Galų gale, juk ir mokytojai nėra robotai: vienam labiau prie širdies „limpa” vienas vaikas, kitam – kitas. Tik tiek, kad profesionalūs mokytojai niekada to neparodo!

Pasitaiko, kad pradėjus lankyti vieną ar kitą mokyklą, tėvai pastebi, kad jų vaikas nesijaučia gerai, tėvai nėra patenkinti ugdymo kokybe, santykiais mokykloje ir požiūriu į vaiką. Tačiau nesiryžta nieko keisti: ai, bus gerai ir taip/ o ką kaimynai pasakys, jei pervesiu kitur. Kaip manote, ar verta tėvams klysti ir ieškoti geriausios mokyklos vaikui?

Mokyklos pasirinkimas yra nepaprastai svarbus sprendimas. Jokiu būdu negalima į tai žiūrėti pro pirštus! Ir apskritai juk ne dėl savęs, ne dėl kaimynų ir ne dėl senelių renkame mokyklą, o dėl vaiko. Todėl ir mokykla turi tikti vaikui – tada didžiausia sėkmės tikimybė.

Nevalia pamiršti, kad vaikai yra labiau adaptabilūs už suaugusiuosius. Pavyzdžiui, mokytojos pasikeitimas (dėl ligos, motinystės, pasikeitusio gyvenimo ir pan.) yra didesnis streso sukėlėjas tėvams (ypač vyresnių vaikų) nei vaikams. Vaikai – jei mokytoja(s) profesionalus – adaptuojasi greitai. Beje, beveik visose Vakarų valstybėse jau net pradinėse klasėse mokytoja(s) keičiasi kasmet, o ne visą pradinę mokyklą vaikus ugdo tas pats žmogus. Vaikai užmezga ryšius su įvairiais žmonėmis, išgirsta, kuo jie gyvena, kuo domisi – tai sparčiai besikeičiančiame pasaulyje praturtina, o ne skurdina.

Mano patarimas: ateikite į mokyklą ir kalbėkitės. Susipažinkite su mokykla, mokytojais, išsiaiškinkite vertybes, kuriomis vadovaujamasi, požiūrį. Supraskite, kas jums ir jūsų vaikui yra gera mokykla. Karalienės Mortos mokyklos Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje vadovai aktyviai susitikinėja su tėvais, jau vyksta priėmimas. Nedelskite, kreipkitės į mokyklą jau dabar – pasidomėkite iš anksto, gerai apsvarstykite, nes mokyklos pasirinkimas – svarbus ir atsakingas žingsnis.

Straipsnis buvo išspausdintas portale „Tavo vaikas”.

Norite savo vaikams paaiškinti, kaip atsiranda lietaus lašai? Šiuo eksperimentu ne tik paaiškinsite, bet ir vizualiai pademonstruosite, iš kur atsiranda lietus!

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* Karštas vanduo;

* Virdulys vandeniui užvirti;

* Stiklainis;

* Lėkštė;

* Ledukai arba kažkas šalta.

 

DARBO EIGA:

Visų pirma virdulyje užvirkite vandenį. Kai vanduo bus pakankamai karštas, supilkite jį iki pusės stiklainio. Tuomet ant stiklainio uždėkite lėkštę ir ant jos paberkite ledukus. Dabar belieka laukti, kol stiklainyje pradės formuotis lietus!

 

 

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!

 

Ar kada svarstėte, kas nutiktų jei sustotų laikrodis? Siūlome pasigaminti saulės laikrodį, kuris niekada nesustos.

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* Popierinė lėkštė;

* Kanceliarinė guma;

* Palstikinis šiaudelis;

* Flomasteriai.

 

DARBO EIGA:

Ant popierinės lėkštės užrašykite valandas.

 

Lėkštės viduryje  priklijuokite kanceliarinę gumą ir į ją įsmeikite plastikinį šiaudelį. Padėkite laikrodį ant palangės, kur jį pasieks daugiausiai saulės spindulių.

 

Štai ir pasigaminote puikų saulės laikrodį!

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!

Artėjant nuostabiai pavasario šventei – mamyčių dienai – siūlome su vaikais mamoms pagaminti nuostabias pavasario gėles.

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* Spalvotas popierius;

* Krepinis popierius;

* Lipalas;

* Guašas;

* Teptukas;

* Žirklės;

* Vinilinės lazdelės;

* Plastikinis (dar geriau popierinis) indelis.

 

DARBO EIGA:

Pradėkite nuo gėlių žiedelių. Sukarpykite krepinį popierių norimo ilgio ir pločio juostelėmis. Jas sulankstykite į armonikėles ir apvaliai nukirpkite kraštelius (galiukus galite ir nusmailinti arba kirpti įstrižai, pasitelkite savo fantaziją).

 

Tuomet lenkite armonikėlę per pusę ir per jos centrą dėkite vinilinę lazdelę, kurios trumpesnį galą užsukite ir sutvirtinkite armonikėlę. Taip padarykite su visais žiedeliais.

 

Kiekvieną žiedelį praskleiskite į šonus.

 

Tuomet imamės indelio, jis bus mūsų gėlių vazonėlis. Perkirpkite jį lygiai pusiau ir vieną pusę nudažykite norimomis guašo spalvomis sumaišytomis su lipalu (kad nudažytas indelis neteptų rankų ir ilgiau išliktų). Išdžiovinkite nudažytą indelį.

 

Ant pasirinktos spalvos kietesnio spalvoto popieriaus priklijuokite gėles. Gausiai patepkite kotelius lipalu ir prispauskite juos sunkesne knyga. Palikite išdžiūti.

 

Išdžiūvus gėlėms, priklijuokite iš žalio popieriaus iškirptus įvairaus dydžio lapelius.

 

Pabaigai liko priklijuoti vazonėlį. Patepkite vazonėlio kraštelius lipalu ir prispauskite jį prie lapo. Jei gėlių koteliai per ilgi, užlenkite juos į vazonėlio vidų.

 

Štai! Pasigaminote nuostabias pavasarines gėles mamai!

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!

 

 

 

Pedagogo profesija yra kaip mediko: jeigu neturi pašaukimo, jeigu negalvoji apie savo darbą vakarais, savaitgaliais ir per atostogas, tai geriau ten nė nekišti nosies, nes tokiu atveju anksčiau ar vėliau pradės imti nusivylimas, kad tiek duodi, o atgal gauni per mažai. Pedagogo darbas yra ne darbas, o gyvenimo būdas. Jeigu taip nėra, reikia ieškoti kitos profesijos.  Taip apie mokytoją sako socialinių mokslų daktarė, edukologė Austėja Landsbergienė, kurios sumanymas buvo mokytojo profesijai skirta konferencija, šią savaitę įvykusi Valdovų rūmuose. Interviu su Austėja Landsbergiene – „Savaitėje“.

– Pirmas klausimas ne visai susijęs su jūsų konferencija. Valdovų rūmuose paprastai vyksta valstybės reprezentaciniai renginiai ir staiga – jūs sukviečiate mokytojus. Kodėl į Valdovų rūmus?

Nes mokytojas yra nepaprastai svarbus žmogus visuomenėje. Mokytojas dirba su tos valstybės ateitimi. Tai, ką mes šiandien padarysime, tai, kokią sėklą pasėsime, tai, kokias vertybes mes skiepysime, matysime po 10, 15, 20 metų Lietuvoje. Man atrodo, kad labai dažnai net pats mokytojas nesupranta, kas yra jo rankose. Jo rankose yra jo valstybės ateitis. Būtent į tai norėjosi atkreipti dėmesį. Atkreipti dėmesį ir pačių mokytojų, ir visuomenės.

– Žinote, pati pirmoji mintis, kai šiandien sakome „mokytojas, pedagogas“, tai iškart pagalvojame, kad tai yra pakankamai nelaimingas žmogus: jis mitinguoja, jis streikuoja, jis kalba apie mažą atlyginimą, kad jam nėra deramos pagarbos. Aš taip suprantu, kad jūsų konferencijoje ne tokie pedagogai susirinko?

Mes norime keisti pedagogo įvaizdį. Dėl to ir buvo organizuota ši konferencija. Apskritai, tyrimai rodo, kad bene efektyviausias profesinis tobulėjimas yra bendravimas ir bendradarbiavimas su kitais pedagogais. O mes juk žinome, kad pedagogas dažniausiai dirba užsidaręs savo klasėje, todėl mes norime atverti tas duris, kad pedagogai išeitų, pradėtų bendrauti ir bendradarbiauti, daugiau laiko skirtų savo profesiniam tobulėjimui komandoje, o ne matymui kas yra ne taip.

– Mokytojo profesija šiandien Lietuvoje nėra prestižinė, greičiau atvirkščiai.

Nėra. Ir tai yra kitas mūsų konferencijos tikslas. Mes norime kelti pedagogo profesijos prestižą, norime apie tai kalbėti, nes štai, kai ir manęs klausia, kokia mano profesija, ir, kai aš atsakau, kad esu pedagogė, dažnai išgirstu atsidūsėjimą – ar tikrai čia bus apie ką su tavimi kalbėti? Toks lyg net ir nusivylimas. Arba, kai vaikas pasako – „aš norėčiau studijuoti pedagogiką“, mes dažnai sakome – „vaikeli, tu galėtum ir geriau“. Ir jau net šioje frazėje yra užkoduotas žemas profesijos prestižas. O, man atrodo, mes turėtume tuo džiaugtis ir pasakyti – „aš tavimi taip didžiuojuosi, tu pasirenki tarnystės profesiją, tu pasirenki tam tikra prasme būti misionieriumi, ir tai yra garbė mūsų šeimai“.

– Kodėl taip atsitiko, kad ši profesija liko neprestižinė?

Aš turiu vieną tokią teoriją, nežinau, ar tai yra tiesa, bet… Mūsų istorija yra ganėtinai skaudi: dauguma Lietuvos pedagogų, šviesuolių buvo ištremti į Sibirą. Ir mes niekada taip ir neatstatėme to mokytojo didžiąja raide profesijos. Mes žinojome, kad kai kurie mokytojai yra tiesiog statytiniai, tiesiog parankūs, ir nors šiandien to nebėra, žmogus jau kaip ir pats renkasi, bet vis dėlto tų šviesuolių, kurie ateina iš idėjos, kurie nori keisti, kurie tuo tiki, kurie mano, kad šiame darbe yra didžiulė prasmė, nėra dauguma.

– Bet kai jūs sakote, kad jie buvo išvežti į Sibirą, tai buvo labai sąmoningai ir kryptingai kirsta per skaudžiausią vietą, ir dabar be valstybės paramos, nesuteikiant dėmesio pedagogui, neatstatant jo vertės, nieko nebus. Vien tik mūsų su jumis noro čia neužteks, čia reikia valstybės požiūrio?

Aš jums labai pritariu. Aš manau, kad mes turime suteikti švietimui prioritetą. Jeigu mes investuosime į vaikus, amerikiečiai jau yra paskaičiavę, kad vienas investuotas doleris į ikimokyklinį ir pradinį ugdymą vėliau atneša septynis, sutaupai septynis. Tai yra didžiulės proporcijos. Ir neatsižvelgti į tai yra netgi lėšų švaistymas.

– O kaip šiuolaikinė pedagogų rengimo sistema, ar, jūsų požiūriu, ji tokia, kokia ir turėtų būti? Ar tas pedagogas šiandien į mokyklas ateina toks, apie kokį jūs svajojate?

Tikrai ne. Mano manymu, pedagogų ruošimas šiuo metu yra viena labiausiai reformuotinų sričių Lietuvoje.

– Tai koks tada, jūsų manymu, turi būti tas mokytojas: ar jis turi apsiriboti vien tik mokymu, ar tam vaikui, kuris ateina į mokyklą, ypač pradinėse klasėse, jis turi būti ir patarėjas, pagalbininkas? Ar jie turi kalbėtis, ar tai turi būti prižiūrėtojo ir nusidėjėlio santykiai?

Mano nuomone, viena didžiausių nelaimių Lietuvoje yra būtent tai, kad mokytojas mano, kad jam reikia tik mokyti. Mes netgi visuose mūsų valstybės dokumentuose rašome, kad mokytojas „ugdo“. O ugdyti – reiškia lavinti, auklėti ir mokyti. Ir viskas prasideda netgi nuo šio termino interpretacijos. Kai mokytojas sako – „man niekas nemoka už tai, kad aš pasikalbėsiu su vaiku po pamokų“, bet tu esi kaip medikas, davęs Hipokrato priesaiką, kad jis visada padės žmogui. Tai tu duodi priesaiką, įstodamas į pedagogiką, ugdyti. Tai reiškia, kad, jeigu tu pamatai verkiantį vaiką, tu nepraeisi pro jį. Lygiai taip pat, kaip, mano manymu, kunigas – jeigu ateina prie bažnyčios naktį verkiantis žmogus, ir jis pro langą pamato, tai jis nenusisuka. Jis turbūt apsirengia, išeina ir prisėda šalia. Čia ir yra tos tarnystės profesijos, kur tu turi suprasti, kad santykio mezgimas, empatija ir jautrumas yra pagrindas. Mokymas – taip, bet ugdymo procese svarbiausia yra santykis.

– Tai kas šiandien yra didesnė nelaimė – mokytojas, kuris nemėgsta savo darbo, ar mokinys, kuris nenori mokytis?

Kai mokytojas mėgsta savo darbą, tai tada mokinys nori pas jį ateiti.

– Ačiū už pokalbį.

Tekstas buvo išspausdintas portale LRT.LT: http://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/133769#wowzaplaystart=452000&wowzaplayduration=458000

Tėvai, augindami vaikus, dažnai susiduria su sunkumais ir klausimais, kaip reaguoti į stiprias vaiko emocijas, pykčio priepuolius ir „Ne“ periodą, kaip su jais susitarti ir bendradarbiauti, kaip brėžti tinkamo elgesio ribas ir užmegzti tvirtą ryšį su vaiku. AUGAME KARTU seminaruose nagrinėsime tėvystės stilius bei jų įtaką, mokysimės auginti vaikų (ir savo) pasitikėjimą savimi bei ieškosime būdų padėti sau, kilus stiprioms emocijoms (juk ir skrisdami lėktuvu kaskart girdime instrukciją – nelaimės atveju pirma deguonies kaukę užsidėkite sau, tik tuomet galėsite padėti savo vaikui).

Seminarai yra teoriniai – patyriminiai, t.y. juose svarbi tiek teorija, tiek jos pritaikymas praktiškai, patyrimas per vaidmeninius žaidimus, diskusijų grupeles bei kitus pratimus. Patyrimas padeda tėvams geriau pažinti save (kaip vaikus ir kaip tėvus), savo taikomus tėvystės stilius, ir geriau suprasti savo vaikus. Taigi seminaruose tėveliai gauna žinių ir įrankių, kaip elgtis vienose ar kitose situacijose, ir čia pat viską išbando praktiškai.

AUGAME KARTU seminaruose tikime, kad tėvai (kaip ir vaikai) gali klysti, nežinoti, pasimesti ir drąsiai apie tai kalbėti, nes seminaruose mes nesiekiame būti tobulais tėvais, mes siekiame būti pakankamai gerais tėvais, nuolat ieškančiais atsakymų, stengiamės tapti geriausia įmanoma savo versija. Todėl seminarų atmosfera skatina tėvus dalintis savo sunkumais ir atradimais, patirti padrąsinantį bendrumo jausmą.

PROGRAMA

1. Atsparūs tėvai: Kaip padėti sau, kilus stiprioms emocijoms (05 04, 18.00-20.30 val.)

Šiame seminare kalbėsime apie tai, kaip padėti sau. Vaikų auginimas – tai be galo prasmingas ir džiaugsmingas procesas. Tačiau yra visiškai natūralu, kad šiame procese tėveliai susiduria ne tik su pakiliomis ir maloniomis emocijomis, bet ir su stresu, pykčiu, nusivylimu bei savigrauža. Seminare aptarsime, ką daryti su nemaloniais jausmais, kaip elgtis sunkiomis akimirkomis ir kaip padėti sau – juk padėję sau, galėsime padėti ir vaikams.  Seminare teoriją lydės patyriminiai bei praktiniai pratimai, kaip emocijas atpažinti, įvardinti ir valdyti.

2. Tėvystės stiliai ir ribų brėžimas (05 11, 18.00-20.30 val.)

Seminare nagrinėsime tėvystės stilius ir jų įtaką šeimos santykiams. Visi tėvai taip pat buvo vaikais, ir tai, kokie mes buvome vaikai bei kaip su mumis elgėsi suaugusieji, turi didelės įtakos tam, kaip mes elgiamės su savo vaikais. Todėl seminare tėvai galės atrasti, kurį stilių patyrė, būdami vaikai, o kuris stilius yra būdingas jiems. Kalbėsime apie tai, kada ir kaip tinkamai atliepti į vaiko poreikius ir norus, o kuriose situacijose (ir kaip) reikia brėžti leistino elgesio ribas. Seminaras bus teorinis-praktinis – jame ne tik nagrinėsime tėvystės stilių teoriją, bet ir pažinsime save kaip tėvus, ieškosime būdų lengviau susitarti su vaikais.

3. Socialinis bei emocinis vystymasis: kaip priimti vaiko emocijas ir kaip į jas reaguoti (05 18, 18.00-20.30 val.)

Kaip turėtume reaguoti, kai vaikai yra kažkuo nepatenkinti? Kaip vaikams padėti pažinti ir valdyti savo emocijas? Kaip reaguoti į netinkamai reiškiamus vaikų jausmus? Tai yra klausimai, į kuriuos seminare atsakysime kartu. Kalbėsime apie socialinius bei emocinius poreikius – aptarsime vaikų asmenybės raidą, savęs bei kitų pažinimą, savikontrolę ir emocijų pažinimą. Ieškosime, ką mes galime padaryti, kad padėtume vaikams pažinti save bei tinkamai reikšti emocijas.

4. Mažieji lyderiai: kaip auginti vaiko pasitikėjimą savimi (05 25, 18.00-20.30 val.)

Žmogus gali būti apdovanotas intelektu ar neeiliniu talentu, bet jeigu jam trūks pasitikėjimo savimi, tai gali tapti didžiule kliūtimi siekiant sėkmės darbe, santykiuose ar bet kurioje kitoje gyvenimo srityje. Ikimokyklinis amžius yra itin svarbus ugdant pasitikėjimą savimi, todėl seminare aiškinsimės, kokios gali būti (ne)pasitikėjimo savimi priežastys bei aptarsime būdus, kurie padeda stiprinti vaiko pasitikėjimą savimi.

 

 

APIE LEKTORES:

Kotryna Brundzaitė

Psichologė (Vilniaus universitete baigė Edukacinę psichologiją), šeimos ir porų konsultantė (šiuo metu vyksta podiplominės studijos Šeimos santykių institute Kaune). Turi psichologės darbo mokykloje, darželyje, taip pat ir terapinio darbo su įvairių sutrikimų turinčiais vaikais patirties. Metus studijavo ir dirbo Australijoje, Melburne, ten išmoko taikyti ABA terapiją (liet. Taikomoji elgesio analizė). Konsultuoja lietuvių bei anglų kalbomis. Specializacijos sritys: vaikų elgesys, šeimos ir porų santykiai, itin gabūs vaikai, raidos sutrikimų turintys vaikai.

Kotryna apie save: “Tikiu, kad kiekvienas žmogus, kokio amžiaus jis bebūtų, gali augti ir keistis. Dirbdama pirmiausia remiuosi kliento stiprybėmis ir tikiu gydančia pasitikėjimu grįsto santykio galia. Mano tikslas – suteikti žmogui ar šeimai jėgų ir būdų pakeisti sunkumų keliančią situaciją, arba padėti kūrybiškai prie jos prisitaikyti. Rimtai priimu kiekvieną žmogų – suaugusį, vaiką, niekuo nesiskiriantį nuo kitų ar visiškai kitokį.”

 

Vaida Mažonaitė

Psichologė (Vilniaus universitete baigė Klinikinę psichologiją), mokosi geštaltinės ir analitinės psichoterapijos podiplominėse studijose. Turi psichologės darbo patirties  Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, Vaikų linijoje,  Vyrų ir moterų santykių institute. Konsultuoja lietuvių bei anglų kalbomis. Specializacijos sritys: vaikų baimės, savivertė ir jos ugdymas, krizės, depresijos, netektys.

Vaida apie save: „Didžiausias turtas, kurį į susitikimą su psichologu atsineša žmogus, yra jo vidinis pasaulis. Be galo vertinu šį pasaulį ir tikiu, kad pirmiausia jį gydo ne metodai ar technikos, o santykis, kurį kuriame kartu. Kurdami šį santykį galime kartu ieškoti būdų geriau suprasti ir priimti gyvenimo iššūkius, rasti savyje jėgų ištverti gyvenimo sunkumus ir klaidas, o taip pat ieškoti atsakymų bei sprendimų. Tikiu, kad šiame procese yra ypač svarbu priimti savo vidinį pasaulį bei pamilti save, nes tik tada mes galėsime lengviau priimti ir pamilti kitą”.

________________________________________________

Vieno seminaro kaina – 45 EUR. Jei eisite į visus 4 seminarus, kaina 150 EUR (sutaupote 30 EUR)!

Mokymai vyks Karalienės Mortos mokykloje, Gervėčių g. 4, Vilnius.

Kas gali būti lengvas ir purus kaip debesis? Ogi Debesų modelinas, kuris dar ir nuostabiai kvepia!

 

DARBELIUI REIKALINGOS PRIEMONĖS:

* 2 stiklinės kukurūzų krakmolo (naudojant bulvių krakmolą, jo reikės 3 stiklinių);

* 1 stiklinė plaukų kondicionieriaus;

* indo modelinui maišyti;

* šaukšto ar medinės mentelės modelinui maišyti.

 

DARBO EIGA:

Sumaišykite krakmolą su kondicionieriumi.

 

Maišykite, kol modelinas nelips prie rankų.

 

Jūsų Debesų modelinas paruoštas!

 

PASTABA: Suaugusiųjų priežiūra/pagalba būtina!

Tėvai, augindami vaikus, dažnai susiduria su sunkumais ir klausimais, kaip reaguoti į stiprias vaiko emocijas, pykčio priepuolius ir „Ne“ periodą, kaip su jais susitarti ir bendradarbiauti, kaip brėžti tinkamo elgesio ribas ir užmegzti tvirtą ryšį su vaiku. AUGAME KARTU seminaruose nagrinėsime tėvystės stilius bei jų įtaką, mokysimės auginti vaikų (ir savo) pasitikėjimą savimi bei ieškosime būdų padėti sau, kilus stiprioms emocijoms (juk ir skrisdami lėktuvu kaskart girdime instrukciją – nelaimės atveju pirma deguonies kaukę užsidėkite sau, tik tuomet galėsite padėti savo vaikui).

Seminarai yra teoriniai – patyriminiai, t.y. juose svarbi tiek teorija, tiek jos pritaikymas praktiškai, patyrimas per vaidmeninius žaidimus, diskusijų grupeles bei kitus pratimus. Patyrimas padeda tėvams geriau pažinti save (kaip vaikus ir kaip tėvus), savo taikomus tėvystės stilius, ir geriau suprasti savo vaikus. Taigi seminaruose tėveliai gauna žinių ir įrankių, kaip elgtis vienose ar kitose situacijose, ir čia pat viską išbando praktiškai.

AUGAME KARTU seminaruose tikime, kad tėvai (kaip ir vaikai) gali klysti, nežinoti, pasimesti ir drąsiai apie tai kalbėti, nes seminaruose mes nesiekiame būti tobulais tėvais, mes siekiame būti pakankamai gerais tėvais, nuolat ieškančiais atsakymų, stengiamės tapti geriausia įmanoma savo versija. Todėl seminarų atmosfera skatina tėvus dalintis savo sunkumais ir atradimais, patirti padrąsinantį bendrumo jausmą.

PROGRAMA

1. Atsparūs tėvai: Kaip padėti sau, kilus stiprioms emocijoms (05 04, 18.00-20.30 val.)

Šiame seminare kalbėsime apie tai, kaip padėti sau. Vaikų auginimas – tai be galo prasmingas ir džiaugsmingas procesas. Tačiau yra visiškai natūralu, kad šiame procese tėveliai susiduria ne tik su pakiliomis ir maloniomis emocijomis, bet ir su stresu, pykčiu, nusivylimu bei savigrauža. Seminare aptarsime, ką daryti su nemaloniais jausmais, kaip elgtis sunkiomis akimirkomis ir kaip padėti sau – juk padėję sau, galėsime padėti ir vaikams.  Seminare teoriją lydės patyriminiai bei praktiniai pratimai, kaip emocijas atpažinti, įvardinti ir valdyti.

2. Tėvystės stiliai ir ribų brėžimas (05 11, 18.00-20.30 val.)

Seminare nagrinėsime tėvystės stilius ir jų įtaką šeimos santykiams. Visi tėvai taip pat buvo vaikais, ir tai, kokie mes buvome vaikai bei kaip su mumis elgėsi suaugusieji, turi didelės įtakos tam, kaip mes elgiamės su savo vaikais. Todėl seminare tėvai galės atrasti, kurį stilių patyrė, būdami vaikai, o kuris stilius yra būdingas jiems. Kalbėsime apie tai, kada ir kaip tinkamai atliepti į vaiko poreikius ir norus, o kuriose situacijose (ir kaip) reikia brėžti leistino elgesio ribas. Seminaras bus teorinis-praktinis – jame ne tik nagrinėsime tėvystės stilių teoriją, bet ir pažinsime save kaip tėvus, ieškosime būdų lengviau susitarti su vaikais.

3. Socialinis bei emocinis vystymasis: kaip priimti vaiko emocijas ir kaip į jas reaguoti (05 18, 18.00-20.30 val.)

Kaip turėtume reaguoti, kai vaikai yra kažkuo nepatenkinti? Kaip vaikams padėti pažinti ir valdyti savo emocijas? Kaip reaguoti į netinkamai reiškiamus vaikų jausmus? Tai yra klausimai, į kuriuos seminare atsakysime kartu. Kalbėsime apie socialinius bei emocinius poreikius – aptarsime vaikų asmenybės raidą, savęs bei kitų pažinimą, savikontrolę ir emocijų pažinimą. Ieškosime, ką mes galime padaryti, kad padėtume vaikams pažinti save bei tinkamai reikšti emocijas.

4. Mažieji lyderiai: kaip auginti vaiko pasitikėjimą savimi (05 25, 18.00-20.30 val.)

Žmogus gali būti apdovanotas intelektu ar neeiliniu talentu, bet jeigu jam trūks pasitikėjimo savimi, tai gali tapti didžiule kliūtimi siekiant sėkmės darbe, santykiuose ar bet kurioje kitoje gyvenimo srityje. Ikimokyklinis amžius yra itin svarbus ugdant pasitikėjimą savimi, todėl seminare aiškinsimės, kokios gali būti (ne)pasitikėjimo savimi priežastys bei aptarsime būdus, kurie padeda stiprinti vaiko pasitikėjimą savimi.

 

 

APIE LEKTORES:

Kotryna Brundzaitė

Psichologė (Vilniaus universitete baigė Edukacinę psichologiją), šeimos ir porų konsultantė (šiuo metu vyksta podiplominės studijos Šeimos santykių institute Kaune). Turi psichologės darbo mokykloje, darželyje, taip pat ir terapinio darbo su įvairių sutrikimų turinčiais vaikais patirties. Metus studijavo ir dirbo Australijoje, Melburne, ten išmoko taikyti ABA terapiją (liet. Taikomoji elgesio analizė). Konsultuoja lietuvių bei anglų kalbomis. Specializacijos sritys: vaikų elgesys, šeimos ir porų santykiai, itin gabūs vaikai, raidos sutrikimų turintys vaikai.

Kotryna apie save: “Tikiu, kad kiekvienas žmogus, kokio amžiaus jis bebūtų, gali augti ir keistis. Dirbdama pirmiausia remiuosi kliento stiprybėmis ir tikiu gydančia pasitikėjimu grįsto santykio galia. Mano tikslas – suteikti žmogui ar šeimai jėgų ir būdų pakeisti sunkumų keliančią situaciją, arba padėti kūrybiškai prie jos prisitaikyti. Rimtai priimu kiekvieną žmogų – suaugusį, vaiką, niekuo nesiskiriantį nuo kitų ar visiškai kitokį.”

 

Vaida Mažonaitė

Psichologė (Vilniaus universitete baigė Klinikinę psichologiją), mokosi geštaltinės ir analitinės psichoterapijos podiplominėse studijose. Turi psichologės darbo patirties  Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, Vaikų linijoje,  Vyrų ir moterų santykių institute. Konsultuoja lietuvių bei anglų kalbomis. Specializacijos sritys: vaikų baimės, savivertė ir jos ugdymas, krizės, depresijos, netektys.

Vaida apie save: „Didžiausias turtas, kurį į susitikimą su psichologu atsineša žmogus, yra jo vidinis pasaulis. Be galo vertinu šį pasaulį ir tikiu, kad pirmiausia jį gydo ne metodai ar technikos, o santykis, kurį kuriame kartu. Kurdami šį santykį galime kartu ieškoti būdų geriau suprasti ir priimti gyvenimo iššūkius, rasti savyje jėgų ištverti gyvenimo sunkumus ir klaidas, o taip pat ieškoti atsakymų bei sprendimų. Tikiu, kad šiame procese yra ypač svarbu priimti savo vidinį pasaulį bei pamilti save, nes tik tada mes galėsime lengviau priimti ir pamilti kitą”.

________________________________________________

Vieno seminaro kaina – 45 EUR. Jei eisite į visus 4 seminarus, kaina 150 EUR (sutaupote 30 EUR)!

Mokymai vyks Karalienės Mortos mokykloje, Gervėčių g. 4, Vilnius.

REGISTRACIJA