Šiandien vis daugiau tėvų ieško ne tik gero darželio, bet ir aplinkos, kurioje vaikas augtų sąmoningas, smalsus ir jau nuo mažens suprastų savo poveikį pasauliui. Būtent čia, pasak „Vaikystės sodo“ darželių tinklo veiklų vadovės Marijos Vyšniauskaitės, atsiranda ir tvarumo tema, tik kitaip, nei įprasta manyti, vaikams apie tai verta kalbėti ne sudėtingomis sąvokomis, o parodyti per paprastus ir kasdienius veiksmus.
„Ilgą laiką tvarumas buvo suaugusiųjų diskusijų tema – apie jį kalbėta konferencijose, verslo strategijose ir politikoje, tačiau požiūris keičiasi. Vis dažniau kalbama, kad, jeigu norime realių pokyčių, apie klimato kaitą ir mūsų veiksmų pasekmes reikia kalbėti kur kas anksčiau – dar vaikystėje. Būtent tada formuojasi įpročiai, kurie lydi visą gyvenimą, todėl svarbiausia – ne teorija, o tai, ką vaikas patiria kasdien“, – pasakoja M. Vyšniauskaitė.
Pasak jos, tokia filosofija ir vadovaujamasi „Vaikystės sode“ – čia klasėse kabo Jungtinių Tautų Darnaus vystymosi tikslai, apie kuriuos mokytojai kalbasi su vaikais, aptardami, kas yra atsakingas vartojimas ir kaip mūsų pasirinkimai veikia aplinką. Tačiau svarbiausia – ne plakatai ant sienų, o realūs veiksmai, pavyzdžiui, darželyje vaikai patys įsideda tiek maisto, kiek planuoja suvalgyti – taip mokosi nešvaistyti ir nuo mažens suprasti savo poreikius. Be to, čia geriamas tik vanduo, kad formuotųsi sveiki įpročiai ir vaikai suprastų, jog net paprasti kasdieniai pasirinkimai gali būti palankūs ir jų sveikatai, ir aplinkai.
„Planetos gelbėtojas“ ir „Augalų prižiūrėtojas“
„Kitas svarbus įprotis, kurį diegiame vaikams darželyje – atsakomybė. Nuo mažens vaikai čia gauna įvairius vaidmenis, kurie padeda suprasti, kad jų veiksmai tiesiogiai veikia kitus, pavyzdžiui, mokomasi, kad vanduo, elektra ar maistas nėra savaime iš niekur atsirandantys dalykai, todėl kiekvieną rytą pasiskirstoma dienos atsakomybėmis ir dvi iš jų visada susijusios su tvarumu. „Planetos gelbėtojas“ rūpinasi, kad plaudami rankas, vaikai taupytų vandenį, kad būtų tinkamai rūšiuojamos atliekos, išjungiama nenaudojama elektra ar dailės priemonės būtų naudojamos atsakingai, pavyzdžiui, piešiama ant abiejų popieriaus lapo pusių ar kūrybiškai panaudojami dažų likučiai. Džiugina tai, kad vaikai šias praktikas labai greitai perkelia ir į namus – primena tėvams išjungti šviesą ar užsukti čiaupą, o tai tik patvirtina taisyklę, kad geri įpročiai formuojami ne iš teorinių pamokų, o iš patirties“, – įžvalgomis dalijasi M. Vyšniauskaitė.
Kitas svarbus vaidmuo darželyje – „Augalų prižiūrėtojas“. Jis kruopščiai prižiūri klasės „Žaliąją palangę“ – palaisto pasėtus augalus, nuskabo sudžiūvusius lapelius, nuvalo nuo lapų dulkes ir stebi, kiek daigeliai paaugo. Taip vaikai sužino apie augalo ir gamtos ciklus bei ugdosi kantrybę ir atsakomybę.
„Darželio kieme įrengtas ir „Miesto sodas“, kuriame kiekviena klasė turi savo lysvę. Sudygę augalai perkeliami ten, kad vaikai patys juos augintų ir vasarą galėtų skanauti savo užaugintų braškių, pomidorų ar kitų uogų ir daržovių. Tokios patirtys padeda kitaip pažvelgti ir į vartojimą: kai vaikas pats pasėja žirnį, stebi, kaip jis dygsta ir auga, supranta, kodėl svarbu jį laistyti, saugoti nuo šalčio ar per didelio karščio, jis natūraliai pradeda maistą vertinti kitaip – atsiranda pagarba ir supratimas, kiek pastangų reikia, kad jis atsirastų ant stalo“, – sako „Vaikystės sodo“ darželio veiklų vadovė.
Ko gali išmokyti blusturgiai?
Dar vienas svarbus tvarumo aspektas – dalijimosi kultūra. Kiekvieną pavasarį „Vaikystės sode“ organizuojamas bendruomenės blusturgis, į kurį tėvai ir vaikai atneša išaugtus drabužius, perskaitytas knygas, nebenaudojamus žaislus ar vaikų priežiūros priemones, kurie gali būti parduodami, keičiami ar tiesiog perduodami kitoms šeimoms.
„Mes visada pabrėžiame, kad tai nėra įprastas turgus, tai būdas dalintis ir parodyti vaikams, kad atsakingas vartojimas prasideda nuo labai paprastų dalykų – pasidalinti, pataisyti, panaudoti dar kartą, nes daiktai gali turėti antrą, trečią ar net ketvirtą gyvenimą. Todėl kiekvienoje klasėje turime ir vadinamąjį „inžinieriaus krepšį“, kuriame atsiduria nebereikalingi daiktai – pavyzdžiui, tėvai atneša įvairias pakuotes, detales ar buityje likusius smulkius daiktus. Tai vaikams tampa kūrybinėmis medžiagomis, iš kurių jie stato tiltus, konstruoja ir kuria įvairius projektus – be to, kad lavinamas vaikų kūrybiškumas, tokiu būdu parodome, kad nereikalingas daiktas gali turėti naują paskirtį“, – apie labai anksti vaikams diegiamus pagrindinius tvarumo principus pasakoja M. Vyšniauskaitė ir priduria, kad nuo šių mokslo metų darželyje veikia ir „Knygų mainykla“, kur tėvai ir vaikai gali keistis jau perskaitytomis knygomis.
Pasak jos, tokia iniciatyva skatina meilę skaitymui ir leidžia vaikams suprasti atsakingo vartojimo principą – kad knyga, kaip ir daugelis kitų daiktų, gali turėti ne vieną skaitytoją ir ne vieną gyvenimą.
Tvarumas prasideda nuo rūpinimosi savimi
Darželyje daug dėmesio skiriama ir judėjimui, subalansuotai mitybai bei kasdieniams įpročiams, kurie vaikams padeda suprasti, kad rūpintis savimi yra taip pat svarbu, kaip rūpintis aplinka.
„Ankstyvoje vaikystėje formuojasi ne tik vertybės ar socialiniai įgūdžiai, bet ir sveikos gyvensenos pagrindai – kaip judame, ką valgome, kaip rūpinamės savo kūnu. Kitaip tariant, jei vaikas nuo mažens pripranta daug judėti ir žaisti lauke, tikimybė, kad jis taip gyvens ir vėliau, yra gerokai didesnė. Dėl to „Vaikystės sode“ kartojame gerai žinomą posakį, kad nėra blogo oro, yra tik netinkama apranga – mūsų vaikai kasdien aktyviai leidžia laiką gryname ore, čia mokosi, žaidžia judrius žaidimus, važinėja paspirtukais ar kepa smėlio pyragus purvo virtuvėlėje. Be to, kiekvieną savaitę vaikai leidžiasi į žygius, tyrinėja gamtą ir mokosi ją pažinti per patirtį. Pavyzdžiui, renka skirtingų formų ir spalvų lapus, apžiūri, kaip keičiasi jų stebimas medis skirtingais metų laikais, ar susikibę išmatuoja jo kamieną“, – veiklas darželyje vardija veiklų vadovė ir priduria, kad sveikatingumo idėjas darželis stengiasi perkelti ir už klasės ribų.
Šią idėją papildo kasmet organizuojama „Sveikatingumo diena“, skirta ugdyti sveikus vaikų įpročius ir tvarų gyvenimo būdą. Į šį bendruomenės renginį įsitraukia ne tik mokytojai ir vaikai, bet ir tėvai – kasmet jis keturiuose Lietuvos miestuose suburia daugiau nei 1500 dalyvių. Renginio metu šeimos kartu dalyvauja mankštose, estafetėse, įvairiose sveikatingumo stotelėse, kuriose vaikai žaisdami sužino, kaip rūpintis savo sveikata: mokosi, kaip tinkamai prižiūrėti dantukus, kokie produktai yra palankūs organizmui, kiek vandens reikėtų išgerti per dieną ir kalbasi apie atsakingą vartojimą – kaip rūšiuoti atliekas ar tausoti išteklius. Svarbi renginio dalis skiriama ir emocinei gerovei – vaikai kartu su tėvais atlieka sąmoningo kvėpavimo pratimus, paprastas jogos mankštas ir kitus nusiraminimo būdus. Pasak M. Vyšniauskaitės, tokios patirtys padeda vaikams suprasti, kad rūpintis savimi reiškia ne tik būti fiziškai aktyviam ar sveikai maitintis, bet ir mokėti pasirūpinti savo emocine savijauta.
Kaip gerus įpročius tęsti namuose?
Tokios iniciatyvos nelieka nepastebėtos ir už darželio bendruomenės ribų, todėl „Vaikystės sodo“ pastangos buvo įvertintos Lietuvos neformaliojo švietimo agentūros (LINEŠA) iniciatyvoje „Tvari mokykla 2030“. Skirtingi „Vaikystės sodo“ padaliniai nuosekliai diegia tvarumo principus ir yra įvertinti skirtingomis tvarumo pakopomis: Karalienės Mortos sodeliui Vilniuje suteikta aukščiausia – trečioji „Tvarumo bruknė“, o A. Juozapavičiaus sodelis Kaune jau yra pelnęs antrąją ir siekia aukščiausio įvertinimo. Tai rodo, kad tvarumas čia yra ne pavienė veikla, o vientisa ugdymo kultūra. Kitaip tariant, tai apima viską – kaip vaikai kasdien maitinasi, kiek juda ir kaip mokosi rūpintis savimi, kitais bei aplinka.
Pasak M. Vyšniauskaitės, ugdant tvarius įpročius, svarbų vaidmenį atlieka ir šeima, todėl namuose galima pritaikyti keletą paprastų dalykų iš darželio.
Leisti vaikui rinktis ir atsakyti už savo pasirinkimus. Pavyzdžiui, leidžiant vaikui pačiam įsidėti tiek maisto, kiek jis nori suvalgyti, ar kartu sprendžiant, ką gaminsite vakarienei iš jau turimų produktų, ugdomas ne tik atsakomybės jausmas, bet ir supratimas apie išteklius.
Įtraukti į mažus buities darbus. Net ir labai paprasti veiksmai – augalų laistymas, šviesos išjungimas išeinant iš kambario ar atliekų rūšiavimas – vaikui tampa ne pareiga, o natūralia kasdienybės dalimi, jei jis mato tinkamą pavyzdį ir supranta, kodėl svarbu tai daryti.
Leisti patirti, kaip ant stalo atsiranda maistas. Pavyzdžiui, auginti prieskonines žoleles ant palangės, pomidorą balkone ar kartu su vaiku nuvažiuoti į ūkį – tokios patirtys padeda jam suprasti maisto vertę.
Skatinti dalijimosi kultūrą. Galima keistis knygomis ar žaislais su draugais, lankytis blusturgiuose ar bibliotekose – taip vaikai pamato, kad daiktai gali turėti ne vieną gyvenimą.
Kuo daugiau laiko leisti gamtoje. Žygiai miške, lapų ar akmenų rinkimas, metų laikų stebėjimas padeda vaikams natūraliai pajusti ryšį su aplinka, kurio neįmanoma išmokyti vien žodžiais.
„Svarbiausia suprasti, kad vaikai tvarumo neišmoksta iš žodžių – jie mokosi stebėdami. Kai kasdienybėje atsiranda paprasti dalykai – rūpinimasis aplinka, savimi ir kitais – vaikui tai natūraliai tampa įpročiu, o ne pareiga. Būtent tokie maži, kasdieniai pasirinkimai kuria didžiausią pokytį – augina žmogų, kuriam rūpės saugoti šį pasaulį“, – sako „Vaikystės sodo“ veiklų vadovė M. Vyšniauskaitė.
Šaltinis: elle.lt
Augantis kvalifikuotų pedagogų trūkumas, vis dažnesni perdegimo atvejai ir nuvertintas ankstyvasis ugdymas – tai tik keletas signalų, kad Lietuvos švietimo sistema susiduria su nemenkais iššūkiais. Ir, nors viešojoje erdvėje daugiau kalbama apie mokyklas, ikimokyklinio ugdymo sektoriuje situacija ne ką švelnesnė – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) duomenimis, net 47 proc. šioje srityje dirbančių specialistų visoje Europos Sąjungoje per artimiausius penkerius metus planuoja išeiti iš darbo.
Kokius atsakymus siūlo organizacija, kuri ne tik kalba apie kokybę, bet ir ją sistemingai matuoja bei augina, pasakoja „Vaikystės sodo“ darželių tinklo veiklų vadovė Marija Vyšniauskaitė, kurios kasdienis darbas – kurti aplinką, kurioje gerai jaučiasi ne tik vaikai, bet ir pedagogai.
Lietuvoje 2024 m. trūko daugiau nei 1200 ikimokyklinio ugdymo pedagogų, o šiais metais įtvirtinta teisė į ugdymą nuo 2 metų amžiaus jų paklausą padidins dar apie 15 proc. Kokią didžiausią spragą Lietuvos ikimokyklinio ugdymo srityje matote jūs – ar tai kvalifikuotų darbuotojų trūkumas, atlygio konkurencingumas, o gal ir kituose sektoriuose dažnai pastebimas perdegimas?
Aš įžvelgiu keletą veiksnių. Pirma – nors pedagogo specialybė populiarėja, ją vis dar renkasi per mažai jaunų žmonių. Iš vienos pusės tai nulemia studijų kokybė, ir tai, kad jas sudėtinga derinti su darbu, iš kitos pusės, visuomenėje vis dar populiarus įsitikinimas, kad darželio mokytojo darbas yra nuobodus, o atlyginimas mažas. Tai nėra tiesa. Negalėčiau įvardinti kitos tokios specialybės, kad, parašęs anoniminę žinutę į socialinius tinklus „turiu pedagoginį išsilavinimą, 3 metus dirbau istorijos mokytoju mokykloje, nuo rugsėjo ieškau naujos darbo vietos“, gautum 40 darbo pasiūlymų ir galėtum įsidarbinti net ir be gyvo darbo pokalbio. Supratimas, kad tavo specialybė paklausi, suteikia saugumo ir derybinių galių, juk mokytojai, kurie yra savo srities profesionalai, šiandien gali uždirbti tiek pat ar net daugiau nei kai kurių populiarių profesijų atstovai – pavyzdžiui, vidutinio lygio programuotojai ar teisininkai.
Situaciją ikimokykliniame ugdyme apsunkina dar ir tai, kad mokymasis iki mokyklos yra nuvertinamas. Manoma, kad vaikams darželyje reikia tik žaisti, valgyti ir miegoti, o auklėtojas reikalingas tik tam, kad užtikrintų vaikų saugumą ir juos prižiūrėtų. Taip mąstant, jauniems ambicingiems žmonėms, kurie švietimo sistemoje nori daryti pokyčius, ikimokyklinio ugdymo specialybė tikrai neatrodo pati patraukliausia. Būtent jiems norisi garsiai pasakyti – ikimokyklinis amžius yra itin svarbus, šiame amžiuje sparčiai vystosi žmogaus pažintiniai, socialiniai ir emociniai įgūdžiai, todėl darželyje padėti pagrindai lemia tai, kaip vaikui seksis mokytis mokykloje, užmegzti ir puoselėti santykius, kokios bus jo vertybės. Šiuo svarbiu amžiaus tarpsniu kertinį vaidmenį atlieka ir tėvai, ir mokytojai.
Taigi, grįžtant prie klausimo – didžiausią spragą šiandien matau ne atlygyje. Ir mokytojų trūkumas nėra tik skaičius – tai ženklas, kad reikia sisteminių sprendimų: lankstesnių ir kokybiškesnių studijų, daugiau palaikymo pradedantiems pedagogams, aiškių karjeros galimybių ir didesnio supratimo apie tai, kokią atsakomybę ir vertę ši profesija iš tiesų turi.
Tačiau tai – projekcija į ateitį, o pedagogų trūksta jau dabar – turbūt, ir jums. Ar turite nusimatę kokių nors indikatorių, kad laiku pamatytumėte kolegų perdegimo ženklus?
Kasdienis darbas su būriu vaikų tikrai nėra paprastas – pedagogai nuolatos turi būti atidūs, įsitraukę ir empatiški, todėl perdegimo rizika mūsų sektoriuje yra itin didelė. Kad to išvengtume, „Vaikystės sode“ kasmet atliekame anonimines darbuotojų pasitenkinimo darbu apklausas, jas atidžiai analizuojame ir pagal gautus atsiliepimus kasmet atnaujiname planą „Vaikystės sode dirbti gera“. Tai duoda rezultatų – pavyzdžiui, naujausia mūsų apklausa rodo, kad 81 proc. darbuotojų yra patenkinti arba visiškai patenkinti savo darbu. Turint omenyje, kad pas mus dirba beveik 200 žmonių, šis skaičius yra tikrai svarbus pasitenkinimo darbu rodiklis.
Tačiau, žinoma, vien pamatuoti komandos „temperatūrą“ nepakanka, todėl esame identifikavę dažniausias perdegimo priežastis ir joms taikome prevencines priemones.
Galiu paklausti, kokias?
Vienas iš kertinių principų, padedančių to išvengti – aiškumas. Mūsų mokytojams paprasta pasiruošti kasdieniam darbui su vaikais, nes ugdymo programa, temos ir veiklos yra parengtos visiems mokslo metams į priekį, t. y., mokytojai nekuria ugdymo programos nuo nulio, jie gauna jau paruoštą medžiagą, užduotis bei vaikų progreso stebėjimo įrankius, todėl gali susitelkti į tai, kas svarbiausia – tiesioginį darbą su vaikais. Kitas labai svarbus niuansas – saugumo jausmas. Žinome, kokie svarbūs yra pirmieji žingsniai naujame darbe, todėl esame sukūrę unikalią naujų darbuotojų įvedimo sistemą, kad nuo pat pirmųjų dienų jie jaustų mentorių dėmesį ir būtų aprūpinti visais būtinais įrankiais bei žiniomis. Tai stiprina pasitikėjimą savimi ir mažina nerimą naujame etape.
Labai svarbus ir darbo krūvis, todėl priklausomai nuo vaikų amžiaus ir skaičiaus, mūsų klasėse dirba 2 arba 3 pedagogai. Tai leidžia mokytojams ne tik kokybiškiau dirbti su vaikais, bet ir pasidalyti atsakomybes komandoje. Turime „Mokytojų klubą“, kuriame kolegos gali dalintis iššūkiais, patirtimis, pasitarti ar tiesiog pasikalbėti, taip pat turime bendras atostogas žiemą tarpušvenčiu bei savaitę vasarą – tada mūsų darželiai užsidaro ir vaikai bei darbuotojai atostogauja. Ilgiau dirbantiems kolegoms suteikiame papildomų atostogų dienų, o geriausiems metų mokytojams dovanojame ir SPA savaitgalius.
Kartais girdime, kad švietime trūksta ne tik naujų žmonių, bet ir augimo galimybių jau dirbantiems. Kaip dažnai jūsų komandoje pavyksta darbuotojui per kelerius metus pakilti, tarkime, nuo asistento iki vadovo?
Augimo kelias mūsų organizacijoje – labai individualus. Turime puikių asistentų, kurie sąmoningai renkasi šią rolę, nes joje jaučiasi stipriai, patogiai ir prasmingai, kaip ir turime mokytojų, kurie geriausiai save realizuoja ir mato prasmę dirbdami tiesiogiai su vaikais – suteikdami jiems žinių, padėdami lavinti jų gebėjimus, kurdami ryšį su jais ir jų šeimomis, augindami bendruomenę. Be galo vertiname, kad turime tiek daug pašaukimo pedagogų, nes jie dirba ypatingai prasmingą ir svarbų darbą.
Tačiau yra ir tokių kolegų, kurie vos pradėję dirbti, parodo ir vadybinę lyderystę – drąsiai imasi iniciatyvos, reflektuoja, siūlo sprendimus, buria komandą, todėl nenuostabu, kad jiems per metus realu tapti mokytojais, o per kelerius – ir padalinio vadovais. Pavyzdžiui, 47 iš 49 mūsų mokytojų ir 7 iš 8 dabartinių padalinių vadovų savo kelią pradėjo kaip mokytojų asistentai.
Visi pasirinkimai mūsų akyse yra vienodai vertingi, be to, esame didelė organizacija, todėl kolegos gali kilti karjeros laiptais visoje įmonių grupėje ir augti ne tik ugdymo grandinėje – galima prisijungti ir į administraciją, komunikacijos ar inovacijų komandas, jei mokytojai nori dirbti su vyresniais vaikais, gali tęsti profesinę kelionę ir Karalienės Mortos mokykloje. Kai žmogus nori ir gali eiti toliau, mes turime tam struktūrą ir aiškius žingsnius, kai nori likti ten, kur jam gera – užtikriname, kad taip ir būtų.
Įvairūs seminarai ir mokymai daugumoje darbo skelbimų nurodomi kaip motyvacinė priemonė, tačiau ne paslaptis, kad dauguma juose tiesiog „atbūna“ dėl pažymėjimo. Kaip sprendžiate šią problemą?
Tyrimai rodo, kad daugiau nei 20 valandų struktūruoto nuolatinio profesinio tobulėjimo per metus sumažina tikimybę, kad darbuotojas išeis iš darbo apie 25 proc. Tai logiška: kai žmonės jaučia, kad auga, tobulėja ir atranda savo pašaukimo prasmę, mažėja ir noras trauktis, tačiau raktinis žodis čia – „struktūruotas“.
„Vaikystės sode“ mokymasis yra darbo kultūros dalis, kadangi mūsų vizija – drąsūs ir visą gyvenimą besimokantys. Tai nuolat kartojame vaikams, tokiu principu dirbame ir patys – paskaičiavome, kad mūsų mokytojai ir asistentai per metus mokosi daugiau nei 60 valandų. Be to, per metus turime net 3 profesines dienas, kurių metu visi darbuotojai atsitraukia nuo kasdienių darbų tam, kad į klases grįžtų sužinoję naujų ugdymo metodų ir būtų dar geriau pasiruošę ugdyti vaikus.
Svarbiausia, kad net 86 proc. mūsų komandos narių sako, jog galimybė augti kaip profesionalams jiems yra vienas svarbiausių darbo „Vaikystės sode“ privalumų. Mokymų metu diskutuojame ir taikome įvairias praktikas, o temos yra aktualios ir šiuolaikiškos – nuo neuroedukacijos iki kūrybinio mąstymo, nuo laiko planavimo iki viešo kalbėjimo ar vaikų elgesio iššūkių. Juk mūsų lektoriai yra žinomi ir įkvepiantys skirtingų sričių profesionalai: edukologė dr. Austėja Landsbergienė, psichologė psichoterapeutė Aušra Kurienė, neuromokslininkė Urtė Neniškytė, verslo konsultantas Saulius Jovaiša, gamtininkas Selemonas Paltanavičius, nacionalinės premijos laureatės – dailininkė Eglė Ridikaitė, kompozitorė Raminta Šerkšnytė ir kiti.
Ar įtraukiate tėvus į vaikų ugdymo procesą?
Tėvų grįžtamasis ryšys mums itin svarbus, todėl kasmet organizuojame anoniminę apklausą, iš kurios matome, kad tėvai „Vaikystės sode“ ypatingai vertina akademinį ir socioemocinį ugdymą. Be to, vadovaujamės filosofija, kad geriausiai vaikas gali tobulėti, kai ugdymo procese dalyvauja trys šalys – pedagogai, tėvai ir pats vaikas, todėl tėvus aktyviai įtraukiame į ugdymo procesą. „Vaikystės sodo“ akademijoje tėvams organizuojame vebinarus įvairiomis temomis, pavyzdžiui, kaip padėti vystytis vaiko kalbai, kaip įveikti jo elgesio iššūkius, kaip keliones su vaikais paversti įdomiomis ir prasmingomis, ką svarbu žinoti apie vaikų ligas ir kt.
Kalbate apie mokymosi tradiciją organizacijos viduje, tačiau kyla natūralus klausimas – ar neatsiranda rizika užsisukti savo burbule? Ar turite galimybių išeiti už jo ribų, pasitikrinti tarptautiniame kontekste?
Net ir mokydamiesi organizacijos viduje, nuolat atrandame naujų temų, formatų, lektorių, kviečiamės ekspertus iš kitų sričių. „Vaikystės sode“ jau 16-us metus dirbame sistemingai, nuosekliai ir diegiame mokslu grįstas ugdymo inovacijas, todėl natūralu, kad plečiame akiratį ir tarptautiniame kontekste – pavyzdžiui, praėjusį rugsėjį startavome su Erasmus+ projektu, kuris yra skirtas vadovų lyderystei stiprinti. Šio projekto metu ne tik pasisėmėme idėjų, sužinojome naujų metodų ir vadybos sprendimų, bet ir įsitikinome, jog net lyginantis su tarptautiniais darželiais užsienyje, esame žingsniu priekyje. Tai, kad šie vadovų mokymai buvo sėkmingi, patvirtino ir mūsų naujausios apklausos – 86 proc. darbuotojų ir 94 proc. tėvų teigiamai vertina savo padalinio vadovo darbą.
Ar buvo, kas projekto metu stebino, o gal net šiek tiek nuvylė?
Kai važiuoji išmokti kažko naujo, sunku nusivilti. „Vaikystės sodo“ Erasmus+ projektas buvo iš dviejų dalių. Pirmoji – specialiai mūsų vadovams pritaikyti praktiniai mokymai užsienyje, kur kolegos mokėsi, kaip efektyviai valdyti komandą, spręsti kasdienius iššūkius, planuoti laiką, daryti pokyčius, užtikrinti ugdymo kokybę ir sklandžią komunikaciją su tėvais bei darbuotojais.
Antroji projekto dalis – vizitai į tarptautinius privačius darželius Briuselyje, Leipcige, Atėnuose ir Varšuvoje, kur mūsų vadovai stebėjo, kaip veikia kitų šalių ugdymo įstaigos, bendravo su tų darželių komandomis, analizavo vadovavimo praktiką, pasisėmė idėjų apie ugdymo metodus, struktūrą ir kasdienę vadybą.
Dar kartą įsitikinome, kad mes patys turime kuo pasidalinti, net ir su puikiais tarptautiniais darželiais Europoje. Mūsų ugdymo kokybės užtikrinimo sistema, vaikų progresų stebėjimas, komunikacija su tėvais per skaitmeninę platformą ar net klasių aplinka padarė įspūdį ir sulaukė nuoširdaus užsienio kolegų susidomėjimo. Tai paskatino megzti tarptautines partnerystes: šiandien bendradarbiaujame su kolegomis iš Turkijos, Vokietijos ir Lenkijos – keičiamės idėjomis, užsienio vadovai jau lankėsi mūsų organizuotoje tarptautinėje ankstyvojo ugdymo konferencijoje Vilniuje ir net kuriame idėją apie mokytojų mainų programą.
Nemažai tyrimų rodo, kad vien vadovo kompetencijos neužtenka, itin svarbu, kad visa komanda turėtų galimybę prisiimti atsakomybę, jaustųsi išgirsta ir turinti įtakos – pasidalinta lyderystė apie 30 proc. mažina norą išeiti iš darbo. Ar pas save praktikuojate tokį modelį?
Ugdymo kokybe rūpinasi ne tik ugdymo vadovė, bet ir patyrusių mokytojų komanda. Jie reguliariai lankosi kitose klasėse, stebi veiklas, dalijasi grįžtamuoju ryšiu ir atsako į kolegų klausimus. Tokiu būdu mokytojai padeda vieni kitiems tobulėti bei užtikrinti dar aukštesnę ugdymo kokybę.
Dirbame su vaikais, todėl kiekvienas privalome imtis lyderystės ir atsakomybės. Nesvarbu, ar esi šeimininkutė, ar administratorė, jeigu eidama koridoriumi pamatai nusiminusį vaiką, visuomet jį pakalbinsi, jei kieme sutiksi besidairančią mamą ar tėtį – visuomet jiems padėsi. Nesvarbu, kad to nėra numatyta pareiginėse nuostatose, visada vadovaujamės principu „kas, jei ne aš, kada, jei ne šiandien“.
Puikus to pavyzdys – mūsų meistras, kurio darbas yra įvairūs remonto darbai ir darželio ūkio priežiūra. Pavyzdžiui, jis savo iniciatyva padeda mokytojams žiemą vaikams apvilkti kombinezonus, o kovo 11-osios proga vaikams pasakojo apie pilietiškumą ir meilę Lietuvai, mat pats ilgus metus priklauso „Šaulių sąjungai“.
Kai komandos narys jaučiasi svarbus, natūraliai kyla noras matyti, kokį poveikį daro jo darbas. Kurių rezultatų „Vaikystės sode“ laukiate labiausiai – kas jums parodo, kad einate teisingu keliu?
„Vaikystės sode“ suteikiame vaikams išskirtinės kokybės, visapusišką kontekstinį ugdymą. Tikriausiai, esame vienas iš nedaugelio darželių Lietuvoje, kuris ne tik kelia ugdymo kokybės kartelę, bet ir sistemingai matuoja bei viešai komunikuoja savo pasiekimus. Didžiuojamės, kad 85 proc. penkiamečių „Vaikystės sode“ jau skaito, 75 proc. demonstruoja aukštą matematinio mąstymo lygį, net 89 proc. vaikų geba atpažinti savo ir kitų emocijas. Mums svarbus kiekvieno vaiko progresas, todėl diferencijuojame ugdymą, remiamės realiais duomenimis, o ne spėjimais. Tokių rezultatų pasiekiame didelės, entuziastingos ir nuolat besimokančios komandos dėka.
Žiūrime ir dar plačiau: šiuo metu ruošiamės pasitelkti dirbtinį intelektą, kuris padės dar tiksliau analizuoti mūsų ugdymo kokybę ir vidinius procesus, pavyzdžiui, kokie veiksniai būdingi vaikams, anksti išmokstantiems skaityti, kaip vaikų skaičius klasėje veikia jų pasiekimus, kokie modeliai atsikartoja perdegimo atvejais ir pan.
Norint pritraukti ir išlaikyti talentus, reikia kurti kasdienę aplinką, kurioje žmonės mato, kad jų darbas turi poveikį – vaikui, komandai, organizacijai. Daugybė veiksnių lemia, kad žmonėms būtų gera darbe: jie turi būti matomi ir įvertinti, turi jausti palaikymą, be to, jie turi turėti galimybę mokytis, tobulėti, matyti karjeros perspektyvas ir jausti, kad realizuoja save bei gauna už tai tinkamą atlygį. Manau, kad mums pavyksta visa tai užtikrinti, nes net 78 proc. mokytojų „Vaikystės sode“ dirba 3-ejus metus ir ilgiau. Tai, kad tokį aukštą pasitenkinimą ir lojalumą išlaikome daugelį metų, mums yra svarbiausias įrodymas, jog einame teisingu keliu – vaikai čia auga smalsūs ir drąsūs, tėvai mumis pasitiki, o komanda jaučia prasmę ir norą būti drauge.
Šaltinis: delfi.lt
„Vaikystės sodo“ Metų mokytojos (2023-2024 m. m.) Emilija Aliukonytė, Simona Margienė ir ugdymo kokybės koordinatorė Aušra Rabašauskienė lankėsi dviejuose International Trilingual School of Warsaw (ITSW) padaliniuose. Ten susipažino su organizacijos steigėja, padalinių vadovėmis, darželio mokytojais, gilinosi į vaikų užsienio kalbų mokymo(si) metodikas, stebėjo vaikų ugdymo(si) procesą, pačios jame aktyviai dalyvavo. Padalinio vadovės supažindino su darželių veikla, mokytojų atrankomis, ugdymo procesais, vaikų vertinimais bei bendradarbiavimu su tėvais.
Malonu buvo sutikti darželyje mokytojas, kurios pavasarį lankėsi Vilniuje ir dalyvavo mūsų organizacijos rengtoje konferencijoje „Early Childhood Education Summit’25“. Jas sužavėjo ne tik konferencija, bet ir apsilankymas „Vaikystės sode“: klasių estetika, aplinkos ir ugdymo standartas. Viena mokytoja, įkvėpta vizito „Vaikystės sode“, savo klasėje jau įsirengė Žaliąją palangę, tad dabar vaikai kasdien gali rūpintis augalais, stebėti jų augimą bei savo rūpesčio rezultatą.
Džiaugiamės, kad Erasmus+ projektas suteikia profesinio bendradarbiavimo mainus – augti profesiškai, įkvėpti vieni kitus, kurti ryšius tarp švietimo bendruomenių bei dalintis tuo, kas geriausia vaikams.
Veikla finansuota programos Erasmus+ projekto (2024-1-LT01-KA122-SCH-000222654 – Lyderystės stiprinimas ikimokyklinio ugdymo įstaigose) lėšomis.
2025.07.08
Ar gali penkiametis savarankiškai skaityti „Harį Poterį“ ir tuo mėgautis? Gali, ir ne tik skaityti, bet ir mąstyti, reflektuoti bei susieti tekstą su asmenine patirtimi. Tam reikia ne stebuklo, bet kryptingo darbo, nuosekliai ugdomos meilės literatūrai ir bendrystės su šeima. Pataria Gustė Kairytė, „Vaikystės sodo“ mokytoja.
Kaip išmokyti vaiką skaityti savarankiškai?
Kalbant apie skaitymą, mano žodyne frazės „per anksti“ nėra. Vaiko skaitymo kelionė turėtų prasidėti nuo pat jo gimimo, o gal net ir anksčiau. Jei jam skaitysite nėštumo metu, iš to bus dar daugiau naudos. Juk vaikas girdi savo šeimos narių balsus, klauso besikeičiančios balso intonacijos, o ir tėvai ugdosi įprotį skaityti vaikui, kuris labai pravers jam gimus.
Būtent todėl knygos yra bene pirmas dalykas, ką pamato vaikas, įžengęs į bet kurią „Vaikystės sodo“ klasę, – čia jį pasitinka gausi biblioteka. Prie jos atnaujinimo prisideda ir nuostabi tėvų bendruomenė – dauguma šeimų kasmet darželio organizuojamo „Knygatono“ metu padovanoja savo klasės bibliotekai po knygą, o „Vaikystės sodas“ dovanotų knygų skaičių padvigubina. Šiuo metu „Vaikystės sodo“ bibliotekoje iš viso jau yra daugiau nei 10 tūkst. knygų.
Knygų tyrinėjimas
Siekdami sužadinti vaiko smalsumą, kad vėliau jis savarankiškai laisvu laiku vartytų bei skaitytų jį dominančias knygas, iš pradžių vaiką supažindiname su terminu „tyrinėjame knygas“. Mano klasėje buvo ne vienas pavyzdys, kai poilsio metu „tyrinėdami knygas“, vaikai ėmė skaityti! Turime trimečių, kurie jau jungia pirmuosius savo skiemenis. Turime keturmečių, kurie blizgančiomis akimis perskaito lengvą sakinį. Turime penkiamečių, įveikiančių žodį „lietsargis“, ir turime šešiamečių, kurie knygas valgo lyg obuolius.
Vaiko norą skaityti lemia ne tik darželyje vykdomi užsiėmimai, nes kiekviena situacija yra individuali, ir prie vaikų skaitymo sėkmės didele dalimi prisideda ir tėvai. Pavyzdžiui, po vieno vaiko progreso aptarimo teko paprašyti ir tėvų pagalbos, nes sunkiai sekėsi atrakinti raidžių pažinimo džiaugsmą. Tėvai entuziastingai sutiko įsitraukti į skaitymo žaidimus, todėl jau po kelių mėnesių vaikas krimto triskiemenius žodžius.
Stebuklų skaitymo srityje nesitikiu, nes veikia sistemingas ir nuoseklus darbas su vaiku bei jo progreso stebėjimas. Be to, reikia atsižvelgti ir į vaikų amžiaus tarpsnių ypatumus – mažuosius turime mokyti skaityti per žaidimus, garsų atpažinimą, pirštų motorikos lavinimą, žaidimus su ritmais ir rimais. Štai ir su priešmokyklinukais skaitymo veiklas mėgstame atlikti žaismingai, pavyzdžiui, visai neseniai vaikai baltame lape piešdami akvareliniais dažais, atrado pasislėpusias raides. Akylesni pastebėjo, kad sujungę raides, jie gauna temos žodį – ir užsisuko raidžių medžioklė su aibe šūksnių bei pergalės plojimų.
Didele pagalba tampa ir papildomos veiklos – žaidimai, kuriuos savarankiškai žaisdami, vaikai taip pat mokosi: jie kasdien dėlioja abėcėlės, skiemenų korteles, žaisdami stalo žaidimus, mokosi tarti dvigarsius ir dvibalsius, atlieka raidžių detektyvų užduotis.
Enciklopedijos, eilėraščiai ir Magelanas: kasdienės skaitymo kelionės
Kiekvieną rytą, prieš pradedant „Ryto rato“ veiklą, vaikai gali pasirinkti, ką veikti – žaisti kontekstiniame „Laisvo žaidimo“ centre ar tyrinėti knygas. Daugeliui vaikų knygų vartymas, skaitymas tampa tokiu natūraliu procesu, kad atsiradus laisvesnei minutėlei tarp veiklų, po užkandėlės ar pietų meto, vaikai patys ima jas į rankas.
Pirmąją dienos ugdymo dalį vainikuoja „Pasakos ratas“. Jo metu skaitoma skirtingų žanrų literatūra, kad vaikai galėtų išgirsti ne tik pasakų, bet ir pavartytų meno albumus, enciklopedijas, eilėraščių ir paveikslėlių knygas.
Įdomu tai, kad dažniausios klasės „Knygų ligoninės“ lankytojos – enciklopedijos, ir būtent tos, kurios parašytos akademine kalba, – pavyzdžiui, šešerius metus bibliotekoje esanti enciklopedija jau tiek kartų suklijuota, kad pastorėjo dvigubai. Tačiau ne tik šis žanras vaikams įdomus.
Pamenu, prieš kelerius metus ėmus sistemingai skaityti eilėraščių knygas, klasėje kildavo juoko bangos. Supratau, kad tai tik dėl žinių stokos, todėl drauge su vaikais ėmėme kartu juoktis iš įmantriai suregztų rimų ir ilgainiui eilėraščiai jų taip nebeveikdavo.
Dabar pirmadieniais visuomet skaitome savaitės eilėraščius bei mokomės juos analizuoti – vaikai susipažįsta ne tik su sąvokomis „rimas“, „posmelis“ ar „ketureilis“, bet ir sužino, kas yra „metaforos“, „palyginimai“, „sonetai“. Tai galioja ir kitai literatūrai – skaitydami skirtingus žanrus, išsiaiškiname vaikams dar nežinomas sąvokas, pavyzdžiui, ką reiškia žodžiai „šiugžda“, „brėkštanti“, „mostai“, „freska“, „nuolydis“, „tempas“ ir pan. Taip plečiasi ir vaikų žodynas – o tai itin svarbu, nes vaikai, turintys turtingą žodyną, geriau supranta tekstą, gali lengviau jį interpretuoti ir susieti naujus žodžius su jau žinomomis sąvokomis.
Ne atsitiktinai „Vaikystės sode“ itin didelis dėmesys skiriamas skaitymui – tai svarbiausias gebėjimas formuojant vaiko žodyną, suvokimą apie pasaulį bei ugdant jo komunikacinius gebėjimus. Refleksija skaitant – būtinas atributas, todėl kaskart, baigę skaityti, ieškome atsakymų į pamatinius klausimus „Kas buvo? Kur įvyko? Kaip tai įvyko? Kodėl taip nutiko? Kas būtų, jei…?“ ir pan. Geriau perskaityti mažiau, bet turinį aptarti ir reflektuoti, nei skaityti daug ir neaptarti.
Kai mano darželinukai išgirsta klausimą: „O kaip jautėsi veikėjas?“, – aptirpsta iš malonumo, nes tai bene jų laukiamiausia refleksijos dalis. Tuomet užgimsta garsios ir jautrios diskusijos, verda ginčai ir nustatomi moraliniai kompasai. Priešmokyklinėje klasėje jausmų analizė itin aktuali, kiekvienas nori pasidalinti savo įžvalgomis bei pridėti savo patirtį – tokiais momentais atsiskleidžia ir širdį kutenančių, ir širdį veriančių istorijų.
Kitas svarbus momentas – refleksija padeda susieti įvairius kontekstus, kuriuos vaikai girdėjo kitų veiklų metu. Pavyzdžiui, prieš tai kalbėję apie Ferdinandą Magelaną, vėliau skaitėme Violetos Palčinskaitės eilėraštį „Laivelis“, po to nagrinėjome, kuo šis eilėraštis susijęs su F. Magelanu, koks buvo keliautojo burlaivis, ar patys norėtume apiplaukti pasaulį ir pan. O po „Pasakos rato“ iškeliavę į žygį, vaikai stebino praeivius komentarais: „Mes dabar Magelanai ir plaukiame Viktorijos laivu iki bibliotekos pas Palčinskaitę“.
Turime ir daugiau tradicijų. Kartą per mėnesį einame į miesto bibliotekas, kad vaikai išmoktų laikytis skirtingų erdvių taisyklių, bendrauti su bibliotekininkais, kryptingai ieškoti literatūros. Be to, vos sušilus orams, „Pasakų penktadienio“ metu, keliaujame į parkus skaityti pasakų. Ten su mielu noru prie mūsų prisijungia ir aplinkiniai vaikai. Taip savotiškai ir kitus „užkrečiame“ skaitymu.
Tėvams rekomenduojame kelis paprastus žingsnius, kurie padės ugdyti vaikų meilę skaitymui ir namuose:
• Žaiskite su rimu
Rimavimo pratimai ir trumpi eilėraštukai – puikus būdas lavinti kalbinį sąmoningumą. Pateikite vaikui keletą rimavimo pavyzdžių, tarkime, „pelė-gėlė“, „vaikas-paikas“ ir paklauskite, kas dar rimuojasi su šiais ar kitais jūsų sugalvotais žodžiais.
• Raidžių ieškokite visur
Paverskite raidžių pažinimą žaidimu: automobilyje, lauke, parduotuvėje vaikas gali ieškoti jam pažįstamos raidės. Pavyzdžiui, esančios jo varde. Arba nebereikalingose knygose, laikraščiuose, žurnaluose paprašykite apibrėžti žodžius, kurie prasideda ta pačia raide.
• Leiskite vaikui rinktis
Skaitymas neturi būti „užduotis“, todėl leiskite vaikui pasirinkti knygą – net jei ji penktą kartą ta pati.
• Kurkite skaitymo ritualus
Skaitykite kiekvieną vakarą prieš miegą, susikurkite „Pasakų penktadienius“ ar skaitymo popietes parke – vaikai mėgsta ritualus, nes jie suteikia saugumo jausmą ir malonų laukimą.
• Būkite pavyzdžiu
Vaikas mokosi stebėdamas, tad, jei matys jus skaitančius knygą, – ir pats ims ją vartyti. Kalbėkite apie knygas, pasakokite, ką skaitote ir kas jus sužavėjo. Įtraukite jas į savo kasdienybę, tada, greičiausiai, jas pamils ir vaikas.
Šaltinis: mamoszurnalas.lt
„Vaikystės sodo“ padalinių vadovės Akvilė Vyšniauskaitė, Raimonda Žilinskė, Monika Ulevičiūtė bei mokymų koordinatorė Aušra Rabašauskienė lankėsi „American Community Schools“ (ACS) tarptautinėje mokykloje Graikijoje. Vizito metu vadovės susitiko su mokyklos prezidente dr. Peggy Pelonis, kuri dalijosi įžvalgomis apie ugdymo įstaigos filosofiją, lyderystės kultūrą bei bendruomenės telkimą.
Vadovės turėjo galimybę iš arčiau susipažinti su švietimo įstaigos struktūra ir kasdieniu gyvenimu: lankėsi darželyje, stebėjo ugdymo veiklas, analizavo darbo principus, domėjosi pedagogų ir mokyklos administracijos bendradarbiavimu. Daug dėmesio skirta komunikacijos kultūrai – kaip kuriamas pasitikėjimu grįstas santykis tarp darbuotojų, vadovų, mokinių ir jų tėvų.
Tai paskutinis Erasmus+ vizitas šiemet – džiaugiamės, kad per visus šiuos metus galėjome semtis profesnių žinių, užmegzti naujų profesinių ryšių, mokytis iš tarptautinių mokyklų ir darželių bei pasidalinti savo žiniomis su kolegomis užsienyje. Visa tai mums padeda nuolat tobulėti ir kurti kokybišką, naujausiomis žiniomis ir geriausiomis praktikomis grįstą ugdymą.
Veikla finansuota programos Erasmus+ projekto (2024-1-LT01-KA122-SCH-000222654 – Lyderystės stiprinimas ikimokyklinio ugdymo įstaigose) lėšomis.
2025.05.07
„Vaikystės sodo“ padalinių vadovės Viktorija Kubiliūtė, Renata Daunaravičiūtė ir veiklų vadovė Marija Vyšniauskaitė lankėsi tarptautinėje BEPS International mokykloje Belgijoje. Ten susipažino su ankstyvojo ugdymo centro vadove Erna Van Acker, kuri yra atsakinga už darželį ir ankstyvąją pradinę mokyklą (1-2 kl.).
Besilankydamos BEPS tarptautinėje mokykloje vadovės domėjosi ugdymo programa, metodais, medžiaga, veiklomis, kartu su vaikais keliavo į žygį miške. Kalbėjosi su mokytojomis apie vertinimo sistemą, pokalbius su tėvais, renginius bei sužinojo apie darbuotojų pritraukimo, motyvavimo ir profesinio augimo tvarką ir kokybės užtikrinimo praktiką.
Džiaugiamės, kad „Vaikystės sodas“, dalyvaudamas Erasmus+ projekte, gali ir mokytis iš tarptautinių mokyklų, bet ir turi kuo pasidalinti – kolegos užsienyje susidomėjo mūsų pedagogų profesinio ugdymo sistema, 3 minučių apsilankymais klasėse, kasdienio bendravimo su tėvais „Kindervibe“ programėlėje kokybe. Kartu dalinomės įspūdžiais, kaip sekasi organizuoti „Kalba vaikai“ renginį, nes jis vyksta ir BEPS International School, ir „Vaikystės sode“.
„Vaikystės sodo“ padalinių vadovės Lina Deikė, Kamilė Drukteinienė, Agnieška Bržezovska ir ugdymo vadovė Giedrė Rusteikaitė, dalyvaudamos Erasmus+ projekte, lankėsi Leipzig International Kindergarten.
Besigilindamos į ikimokyklinio ugdymo įstaigos vadovo darbą ir vadovavimo stilių Sodelių vadovės stebėjo komandos mikroklimatą, bendradarbiavimo kultūrą, vidinę komunikaciją. Vizito metu jos sužinojo, kaip organizacijoje yra keliami tikslai darbuotojams, kaip prižiūrimas ir vertinamas jų įgyvendinimas, kokia darbuotojų motyvacijos sistema bei kaip organizacijoje diegiamos naujovės ir inovacijos.
Džiaugiamės, kad Erasmus+ programa suteikia galimybę ne tik pasisemti patirties iš kitų ikimokyklinio ugdymo organizacijų, užmezti profesinių ryšių, aptarti įvairias strategijas, bet ir pasidalinti „Vaikystės sode“ veikiančiais metodais bei praktikomis.
2025 04
Kaip geriau – leisti vaikui tiesiog žaisti ar nuo mažų dienų pradėti jį ugdyti? Ar galima atrasti balansą ir kokią įtaką turi pasirinkta vaiko ugdymo filosofija, kalbamės su švietimo eksperte, edukologe dr. Austėja Landsbergiene, kuri prieš 15 metų įkūrė „Vaikystės sodą“ – didžiausią inovatyvaus ankstyvojo ugdymo darželių tinklą Lietuvoje.
Kas jus paskatino prieš 15 metų įkurti „Vaikystės sodo“ darželį?
Visų pirma, mačiau, kad nėra sisteminio požiūrio, mat Lietuvoje tuo metu dažniausiai buvo akcentuojama vaikų priežiūra, o ne jų ugdymas. Pastarasis priklausė nuo konkrečių mokytojų iniciatyvos – jei mokytoja norėdavo ugdyti vaikus, ji tai darydavo, jei ne – ugdymas būdavo minimalus.
Be to, ankstyvojo ugdymo svarba dažnai buvo nuvertinama, nes kiekvienas supranta gimnazijos ar universiteto svarbą, bet darželiams tekdavo antrarūšis vaidmuo – vaikai ten, neva, tiesiog praleidžia dieną. Tačiau jau prieš 20–30 metų pasipylė tyrimai apie pirmųjų vaiko gyvenimo metų reikšmę – tai, kaip bendraujame su vaiku, kaip su juo užsiimame, daro milžinišką įtaką visam jo gyvenimui.
Motyvavo ir vieni mokymai pedagogams, kuriuos vesdavau, mat po jų išgirdau, kaip dalyviai tarpusavyje apie mane kalbėjo: „Gyvena užsienyje, pati nedirba mokytoja, tai ką ji gali mums papasakoti?“ Tuo metu jau 12 metų dirbau mokytoja, vadovavau šeštadieninei mokyklai Briuselyje ir turėjau daug patirties, tad tai mane dar labiau paskatino įrodyti, kad Lietuvoje galima sukurti aukšto lygio ankstyvojo ugdymo įstaigą.
Šiandien galite didžiuotis didžiausiu darželių tinklu Lietuvoje, kaip manote, kodėl tai pavyko?
Dėl dviejų dalykų. Dėl to, kad vieni pirmųjų pradėjome garsiai kalbėti apie ankstyvojo ugdymo svarbą ir pirmieji šioje srityje įdiegėme sisteminį požiūrį – sukūrėme nuoseklią ir sisteminę ugdymo programą, įkūrėme vidinę mokytojų akademiją bei turime kokybės užtikrinimo sistemą. Be to, stebime vaikų pažangą ir su tėvais dukart per metus individualiai aptariame išsamius jų vaiko progreso aprašus bei organizuojame reguliarius ugdomuosius seminarus tėvams, tad drauge su vaiku auga ir visa šeima.
Kalbant apie ankstyvąjį ugdymą, vis dar yra žmonių, kurie teigia, kad iš vaikų negalima atimti vaikystės ir reikia leisti jiems tiesiog žaisti. Noriu pabrėžti, kad žaidimas yra neatsiejama vaiko prigimties dalis – būtent taip jis pažįsta pasaulį, mokosi ir ugdosi svarbiausius įgūdžius, tačiau man visada kelia nuostabą, kai bandoma supriešinti ugdymą ir žaidimą, tarsi jie būtų du nesuderinami dalykai. Tai – klaidingas požiūris, nes žaidimas savaime yra ugdymas, o gerai organizuotas ugdymas ikimokykliniame amžiuje remiasi žaidimu.
Seniau mūsų tėvai ir seneliai vaikus ugdė natūraliai – per kasdienius pokalbius, knygų skaitymą, bendras veiklas ir pasakojimus apie pasaulį. Jie instinktyviai suvokė ugdymo – mokymo, lavinimo ir auklėjimo – svarbą, o šiandien tai patvirtina ir moksliniai tyrimai. Leisti vaikui savarankiškai tyrinėti aplinką yra vertinga patirtis, tačiau be suaugusiųjų įsitraukimo ir tinkamos ugdymo krypties jo potencialas liks neišnaudotas – toks vaikas augs ir žinodamas, ir gebėdamas mažiau nei tas, kuris augo lydimas suaugusiųjų, besirūpinusių jo ugdymu. Tikslingai skatinamos veiklos leidžia vaikui atskleisti visas savo galimybes.
Antra priežastis, kodėl mums pavyko, – Lietuvoje buvome kontekstinio ugdymo, kai vaikai pažįsta pasaulį per sąsajas ir ryšius, pradininkai ir sėkmingai tai tęsiame iki šiol. Praktikoje tai reiškia, kad ta pati tema vaikams yra pristatoma įvairiais aspektais. Pavyzdžiui, kai su vaikais mokomės apie kalnus, darome eksperimentą, kurio metu „išsiveržia ugnikalnis“, skaitome pasaką apie skruzdėles, kopiančias į Everestą, mokomės raidę K, tapome kalnus pagal Paulio Cézanne’o paveikslą „Šv. Viktorijos kalnas“, patys keliaujame į Gedimino kalną, skaičiuojame žingsnius ir medžius, augančius šalia, kviečiame į svečius alpinistus ir kalbame apie savybes, kurias turi turėti keliautojai – ištvermę, drąsą, atsakomybę ir pan.
Visa tai – neatsiejama vienos temos dalis, kuri leidžia vaikams lengviau įsisavinti informaciją, nes jie mato, kaip įvairūs dalykai yra tarpusavyje susiję. Be to, atsižvelgiame į klasės ir kiekvieno „Vaikystės sodo“ padalinio kontekstą – teminis ugdymas Lietuvoje buvo žinomas ir anksčiau, tačiau mes atnešėme būtent kontekstinį, kuo labai didžiuojamės.
Negimstame vakuume – savo žiniomis stovime ant prieš tai buvusių milžinų pečių, todėl verta pasiimti iš jų tai, kas geriausia, tačiau būtina judėti pirmyn. Dalis ugdymo įstaigų aklai kartoja, pavyzdžiui, Marios Montessori metodikos principus ir netobulina jų pagal šių dienų realijas, o kontekstinis ugdymas išsaugo laiko patikrintus principus, tačiau vadovaujasi ir naujausiais moksliniais tyrimais.
Svarbu ir tai, kad mūsų ugdymo sistema yra visapusiška, vaikai turi galimybę ir laisvai žaisti, ir struktūruotai mokytis (mes net turime terminą – „mokomės žaisdami“), be to, vadovaujamės filosofija, kad aplinka yra trečiasis pedagogas.
Papasakokite plačiau apie aplinką, kaip trečiąjį pedagogą – ar ji gali skatinti vaikų ugdymą?
Kurdami erdvę, stengiamės, kad ji būtų ne tik graži, bet ir remiamės mokslininkų rekomendacijomis. Kalbu ne tik apie architektus, kurie dažnai kuria aplinką, patrauklią suaugusiesiems. Mes atsižvelgiame į edukologų ir psichologų pasiūlymus, kurie gilinasi į tai, kokia aplinka naudingiausia tokio amžiaus vaikams.
Aplinka gali skatinti arba slopinti vaikų mokymąsi, kūrybiškumą, savarankiškumą, todėl „Vaikystės sode“ turime klasės standartą – klasėse yra ne tik akademinį ir socioemocinį ugdymą skatinančių priemonių, bet ir raminančių žemės spalvų, augalų, knygų, įvairių natūralių ir gamtinių priemonių, meno kūrinių. Apsupame vaikus tokia aplinka, kuri yra jauki ir žaisminga, skatina jų smalsumą, ugdo vaizduotę, leidžia jiems saugiai tyrinėti pasaulį ir kasdien sužinoti bei patirti naujų dalykų.
Be to, kadangi moksliniai tyrimai rodo, kad vaikų raidai svarbus ne tik ugdymas klasėse, bet ir lauke, nes turi teigiamą poveikį vaikų pažintinei, socialinei ir fizinei raidai, visur įrengiame aktyviam vaikų ugdymuisi lauke pritaikytas erdves, kuriose jie gali smagiai ir kokybiškai leisti laiką gryname ore.
Pavyzdžiui, transporto zonoje vaikai gali važinėtis paspirtukais, purvo zonoje – žaisti purvo virtuvėlėje, judriojoje – laipioti įvairiose karstynėse, ramybės zonoje – žaisti ramius žaidimus, skaityti knygeles, o žaliojoje „miesto sodo“ („urban garden“) zonoje – auginti įvairias daržo gėrybes.
Kartais tėvams atrodo, kad spalvingi žaislai ar įmantrios karstynės lemia ugdymo kokybę, tačiau tikrasis vaikų įsitraukimas priklauso visai ne nuo to. Kai aplinka pritaikyta tyrinėti, kai mokytojas įkvepia ir paskatina įsitraukti į veiklas, net paprasta medžio šaka ar kibirėlis smėlio virsta neišsemiamų atradimų šaltiniu.
Kaip atpažinti, kokie gabumai jau atsiskleidė vaikystėje, o kurie atsiskleis tik vėliau?
Kada pasireiškia vaiko gabumai, labai priklauso nuo individualių jo savybių – kai kurie vaikai savo talentus atskleidžia ankstyvame, o kiti savo stipriųjų savybių gali nežinoti net ir vyresniame amžiuje. Visgi tyrimai rodo, kad pirmieji gabumų požymiai dažniausiai pastebimi pradinėje mokykloje, ypač jos pabaigoje, todėl ikimokyklinis ugdymas turėtų būti įvairiapusiškas, kad vaikai galėtų išbandyti skirtingas veiklas ir taip greičiau atrastų savo gebėjimus.
„Vaikystės sode“ ugdymas vyksta įvairiapusiškai, veikla veiklą veja: vaikai ne tik mokosi pažinti raides, skaityti ir rašyti, bet ir klauso bei nagrinėja įvairiausią literatūrą – pasakas, eilėraščius, enciklopedijas ir pan. Mokytojos su vaikais aptaria tai, ką skaito, ir skatina vaikus smalsauti, kelti klausimus, ieškoti atsakymų – taip vaikai mokosi kritiškai mąstyti.
Matematikos ir mąstymo gebėjimus vaikai lavina ne tik įprastu būdu, bet ir per įtraukiančias veiklas, pavyzdžiui, kurdami matematines istorijas arba gamindami įvairius patiekalus pagal receptus – jie sveria, matuoja, skaičiuoja ingredientus. Konstruodami įvairius statinius, vaikai sužino apie daiktų savybes – jų dydį, spalvą, svorį, medžiagiškumą.
Daug dėmesio skiriame vaikų emocinių ir socialinių gebėjimų ugdymui, todėl jau patys mažiausi mokosi atpažinti ir įvardyti savo emocijas, bendrauti, spręsti konfliktus bei ugdo charakterį per žaidimus, jogą ir sąmoningąjį kvėpavimą, kurie padeda nusiraminti, atsipalaiduoti, sutelkti dėmesį.
Vaikai drąsiai tyrinėja juos supantį pasaulį, atlikdami eksperimentus, mokosi kelti hipotezes bei daryti išvadas, o besirūpindami kiekvienoje klasėje esančiais „žaliosios palangės“ augalais ne tik mokosi pažinti gamtą, bet ir ugdosi atsakomybę, augina pasitikėjimą savimi.
Mūsų organizuojamos kūrybinės veiklos leidžia vaikams pažinti meno pasaulį: jie piešia, lipdo, muzikuoja, sužino apie žymiausius dailininkus ir kompozitorius, taip pat klausosi klasikinės, gamtos garsų, etninės ar džiazo muzikos ir analizuoja garsius meno kūrinius. Šios veiklos padeda lavinti smulkiąją motoriką, saviraišką ir meninį skonį.
„Vaikystės sode“ ugdome ir sveikus gyvenimo įpročius, tad kiekvieną dieną su vaikais užsiimame aktyvia veikla: atliekame įvairias temines ir karatė mankštas, kurių metu vaikai lavina savikontrolę, mokosi taisyklingai atlikti pratimus, sužino, kokią naudą judėjimas suteikia kūnui, ir tampa fiziškai stipresni.
Vaikai su mokytojomis nuolat keliauja – leidžiasi į žygius, lankosi muziejuose, miesto renginiuose, bibliotekose, vyksta į tolimesnes temines išvykas. Kiekviena kelionė taip pat yra kontekstinio ugdymo dalis. Ji suteikia ne tik naujų žinių ir patirčių, bet ir padeda vaikams natūraliai, patiriant įspūdžių dar geriau suprasti dalykus, apie kuriuos jie kalba klasėje.
Tokia visapusiška ir įvairiapusiška ugdymo sistema leidžia vaikams ne tik įgyti svarbiausius žinių ir gebėjimų pagrindus, išlaiko jų smalsumą ir džiaugsmą mokymosi procesu, bet ir padeda augti visapusiškai brandžiomis asmenybėmis.
Tad ką geba „Vaikystės sodo“ vaikai, kai ateina laikas žengti į mokyklą?
Aš mėgstu klausyti, ką apie savo vaikus sako mūsų bendruomenės tėvai, ir du žodžiai, kuriuos aš nuolat girdžiu, yra „laisvi“ ir „drąsūs“. Tai – vaikai, kurie turi savo nuomonę, moka užduoti klausimus ir geba įvardyti savo jausmus. Šeimos vertina mūsų sisteminį požiūrį, visapusį vaikų ugdymą, aukštą kokybę, profesionalius mokytojus, dėmesį kiekvienam vaikui ir glaudų bendradarbiavimą.
Tėvai vertina ir tai, kad nuolat stebime savo darbo kokybę ir fiksuojame rezultatus, ką geba „Vaikystės sodą“ lankantys vaikai. Skaičiai kalba patys už save: 75 proc. 3–6 metų vaikų pasiekia aukščiausią arba gerą matematinio mąstymo lygį, 85 proc. 5–6 metų vaikų moka skaityti, o 96 proc. vaikų atpažįsta savo ir kitų emocijas. Praėjus metams po to, kai sąmoningąjį kvėpavimą įtraukėme į ugdymo programą, paklausėme tėvų, ar jie tai pastebi, net 58 proc. apklaustų tėvų patvirtino, jog jų ikimokyklinio amžiaus vaikai pasirenka sąmoningąjį kvėpavimą kaip būdą nusiraminti namuose.
Jeigu galėtumėte atsukti laiką atgal ir duoti vieną patarimą sau, jaunai mamai ir jaunai edukologei, koks jis būtų?
Patarčiau labiau pasitikėti savo žiniomis bei intuicija ir nekreipti dėmesio į aplinkinių abejones ar kritiką – laikas parodė, kad tai, kuo tikėjau ir kur gilinau savo žinias, buvo teisinga. Žinote, būna tokių situacijų, kai žmonės, kurie nesigilina, klausia „o tai kuo jūs ypatingesni?“ ir tada galima sudvejoti, pagalvoti, gal iš tiesų ir kiti yra tokie patys puikūs, tačiau nuolat skaitydama pranešimus įvairiose konferencijose, pati jose dalyvaudama, siųsdama savo komandą į geriausias konferencijas įsitikinu, kad esame priekyje ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje – iš mūsų daug kas mokosi, dabar jau atvažiuodami ir į „Vaikystės sodą“ semtis patirties.
Tiesiog ateina laikas, kai supranti, kad daugybė metų skaitant, analizuojant, stebint ugdymo procesus ir pritaikant naujausias žinias negalėjo neduoti rezultatų, todėl svarbiausia nebijoti priimti drąsių sprendimų ir nesiblaškyti klausantis „sofos ekspertų“. Kai žinai, ką darai, svarbu pasitikėti savimi ir, jei kyla klausimų, ieškoti atsakymų bendraujant su tikrais savo srities profesionalais, kurių pasaulinės bendruomenės dalimi esame jau 15 metų!
Šaltinis: elle.lt
Šiandieniniame ekranuose paskendusio pasaulio ritme knygos dažnai tampa tarsi užmirštos draugės – jos kažkur šalia, bet ranka jų taip dažnai nepasiekia. Vaikai jau nuo mažų dienų apsupti telefonų, planšečių ir kompiuterių, o skaitymas neretai lieka „jei liks laiko“ sąrašo gale. Bet ar tai tikrai tik nekaltas pokytis?
Edukologė, darželio „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja dr. Austėja Landsbergienė sako, kad meilė skaitymui – viena svarbiausių dovanų, kurią galime duoti savo vaikui. Ir ne, tai ne tik apie gražius vakarus su knyga – tai apie smegenų vystymąsi, kūrybiškumą ir net sėkmę ateityje. Kaip knygos gali padėti vaikams augti ir ką daryti, kad jie patys norėtų skaityti? Apie tai – šiame interviu.
Ne viename interviu esate pabrėžusi, kad svarbu ugdyti jau ikimokyklinio amžiaus vaikus. Ar tikrai vaikystė skirta ne tik žaidimams? Ką apie tai sako mokslas?
Vasarą mokiausi 2024 m. geriausiu pasaulyje pripažintame Masačusetso technologijos institute (MIT – Massachusetts Institute of Technology), kuris garsėja inovatyviais tyrimais įvairiose srityse, įskaitant neuromokslą, švietimo technologijas ir kognityvinius mokslus. Kitaip tariant, neuromokslininkai ten tyrinėja vaikų skaitymą ir smegenų vystymąsi – kaip formuojasi skaitymo įgūdžiai ir ką galime padaryti, kad vaikams išmokti skaityti būtų lengviau.
Mūsų grupėje buvo tik 27 žmonės iš viso pasaulio, o aš buvau vienintelė iš Europos, tad man nepaprastai liūdna, kad daugybė žmonių tokios mokslu paremtos informacijos taip ir nesužino. Kai žmonės nežino tiksliai, ima platinti klaidingą informaciją, kad iš vaikų negalima atimti vaikystės ir reikia leisti jiems tiesiog žaisti.
Visų pirma, ką noriu ypatingai pabrėžti – vaikas turi žaisti, nes tokia vaiko prigimtis ir taip jis pažįsta pasaulį, kita vertus, tuo pačiu jam labai svarbu mokytis per žaidimą. Man visada pikta, kai šie du dalykai – ugdymas ir žaidimas – yra supriešinami, tarsi reikėtų rinktis vieną iš dviejų, tačiau taip nėra. Kai kalbame apie vaiko raidą, abu šie aspektai yra neatskiriami, tad, palikdami vaiką tiesiog žaisti, mes ribojame jį ir trukdome jam atskleisti visas savo galimybes.
Prisiminkime, kad, nors tai nebuvo įvardinama kaip ugdymas, vaikai visada buvo ugdomi. Seniau mūsų tėvai ir seneliai natūraliai ugdė vaikus per kasdienius pokalbius, skaitydami jiems knygas, rodydami pasaulį – jie tai darė nesąmoningai, instinktyviai suprasdami šio ugdymo svarbą. Šiais laikais mes ne tik intuityviai žinome, bet ir turime mokslinių tyrimų, kurie patvirtina, kad kalbėjimas su vaikais apie supančią aplinką, knygų skaitymas ir kitos bendros veiklos ankstyvame vaiko amžiuje yra nepaprastai svarbios – taip ugdydami mažuosius, suteikiame jiems tvirtą pagrindą tolimesnei sėkmei. Jeigu vaikui leisime tik laisvai vaikščioti laukais ir savarankiškai tyrinėti pasaulį be jokios struktūros, žinoma, jis taip pat gaus tam tikrų patirčių, išmoks tam tikrų dalykų, tačiau toks vaikas augs ir žinodamas, ir gebėdamas mažiau, nei tas, kuris augo lydimas suaugusių, kurie rūpinosi jo ugdymu.
Kalbate apie skaitymo naudą vaiko raidai, tačiau trimečio ir šešiamečio ne tik gebėjimai, bet ir pomėgiai skiriasi – sunku įsivaizduoti trimetį su knygute rankoje išsėdint ilgiau nei kelias minutes.
Yra vienas gajus mitas, kad reikia laukti, kol vaikas pasieks tam tikrą amžių ar lygį, prieš pradedant rimtai dirbti su jo skaitymo įgūdžiais. Kai kalbu apie mokymą skaityti, neteigiu, kad reikia sodinti 3 metų vaiką prie stalo ir duoti jam į rankas skaitymo pratybas ir rašiklį. Ne, turime prisiminti amžiaus tarpsnių ypatumus, todėl tokio amžiaus vaiką turime mokyti skaityti per žaidimus, garsų atpažinimą, pirštų motorikos lavinimą, žaidimus su ritmais ir rimais. Jei vaikas nesimoko garsų ar žodžių struktūros per žaidimus, vėliau jam gali būti sunkiau mokytis skaityti – tėvai dažnai net nesusimąsto, kokią naudą gali duoti tokie paprasti pratimai.
Man labai patiko vieno MIT profesoriaus pasakymas – „kai jau vaikas nulaiko galvą, galima mokyti jį ir skaityti“. Aš rekomenduoju tą patį: skaitykite vaikui garsiai, rodykite, apie ką skaitoma, išaiškinkite žodžius ir kalbėkite apie emocijas. Apskritai, yra nemažai rekomenduojančių skaityti dar vaikui būnant mamos pilve, ir tai nėra blogas patarimas, nes, visų pirma, tėvai ugdosi įprotį ir įgūdį skaityti vaikui, kuris labai pravers jam jau gimus.
O kaip su raidžių pažinimu? Kodėl vaikams taip sunku atskirti raides, tokias kaip „b“ ir „d“ ir kiek laiko užtrunka, kol smegenys įsisavina šiuos skirtumus?
Svarbu suprasti, kaip smegenys „supranta“ raides. Kas ir man buvo netikėta, pasirodo, smegenys visų pirma raštą apdoroja vizualiniame, o ne kalbos centre. Tai reiškia, kad vaikai pirmiausia raštą mato ir apdoroja kaip vaizdą, dėl to jie dažnai rašo ar skaito raides „atbulai“, veidrodiniu būdu, ir tai yra visiškai normalu. Pavyzdžiui, kai žiūrite į tigrą iš kairės pusės, ką matote? Teisingai – tigrą. Lygiai tą patį matysite ir žiūrėdami iš dešinės. Esmė ta, kad mūsų smegenyse objektas vizualiai suvokiamas vienodai, nesvarbu, iš kurios pusės į jį žiūrime – labai retai mūsų matymas keičiasi priklausomai nuo to, iš kur žiūrime.
Raidės – vienas iš nedaugelio dalykų, kurių reikšmė priklauso nuo to, iš kurios pusės mes į jas žiūrime, tad, kad mūsų smegenys tą suprastų ir išmoktų, reikia ne vienerių metų praktikos. Kai kitą kartą jums kils klausimas, kodėl vaikas neskiria „b“ ir „d“ mažųjų raidžių, anglų kalboje „p“ ir „q“, žinokite, kad jis dar nemato skirtumo – tik vyresniems vaikams, dažniausiai pradinės mokyklos pabaigoje, skaitymas pilnai„persikelia“ iš vizualinio smegenų centro į kalbos centrą. Patikėkite, aš nepaprastai džiaugiausi tai sužinojusi ir tuo pačiu negalėjau liautis galvojusi, kad vis dar dauguma žmonių to nežino.
Kalbame apie skaitymą – laiką, kai vaikas jau moka sujungti raides, tačiau kaip greičiau jį to išmokyti, kad savarankiškas skaitymas prasidėtų anksčiau?
Vieni iš efektyviausių pratimų mokant skaityti, yra garsų atpažinimas, kalbos ritmas, rimavimas. Pavyzdžiui, žodžių, prasidedančių ta pačia raide, paieška padeda vaikui išmokti susieti garsus su raidėmis, rimavimo pratimai, pirštų žaidimai ir eilėraštukai taip pat padeda formuoti kalbos ritmo ir struktūros suvokimą. Raidžių paieška gali vykti ne tik klasėje, bet ir automobilyje, lauke ar stovint parduotuvėje eilėje, pavyzdžiui, klausiant, „kas prasideda ta pačia raide, kaip „batas“?“ ar „kokia yra paskutinė raidė žodyje „žiema“?“ Mokslas rimavimą įvardija vienu iš pagrindinių įrankių mokant skaityti, pavyzdžiui „kėdė-gėlė“, „stalas-balas“ ir t.t., tad su vaikais tai reikia labai dažnai daryti. Kuo dažniau praktikuosime šiuos pratimus, tuo greičiau ir efektyviau vaikas išmoks skaityti.
Pavyzdžiui aš, mokydama vaikus skaityti, knygą su jais „suskaitydavau“ į skutelius, nes prašydavau vaikų apibrėžti įvairiausias raides. Ir jūs galite prašyti apibrėžti žodžius, kurie ta pačia raide prasideda, surasti konkrečias raides ir t.t. – tam panaudokite nebereikalingas knygas, laikraščius ar žurnalus.
Kaip išmokyti skaityti ne tik įprastos raidos, bet ir disleksijos sutrikimą turinčius vaikus?
Įdomiausias dalykas, kurį sužinojau, buvo tai, kad yra didžiulis neatitikimas tarp to, kada yra diagnozuojama, jog reikia pagalbos ir to, kada ta pagalba yra efektyviausia. Disleksija Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, dažniausiai diagnozuojama antroje-ketvirtoje klasėje, tačiau efektyviausia pagalba yraiki trečios klasės. Žinoma, pagalba yra būtina ir svarbi visada, tačiau aš kalbu apie laiką, kada pagalba yra efektyviausia.
Tad, ką tada daryti, kaip dirbti su vaiku, kuris dar neturi diagnozės? Mokslininkai sako, kad su visais mažais vaikais turime dirbti vienodai ir pradėti tą darbą kuo anksčiau – ikimokykliniame amžiuje ir pirmais pradinės mokyklos metais. Anot MIT dėstytojo neuromokslininko, vėliau vyksta jau aplinkos pritaikymas.
Vienas iš būdų, kurį, pripažinsiu, pati ilgai vertinau skeptiškai – tokie vaikų mėgstami dinaminiai vaizdo žaidimai (angl. – rapid action video games), kaip „Fruit ninja“, nes jie gali padėti vaikų smegenims išmokti greičiau ir efektyviau apdoroti informaciją, o tai ypač naudinga disleksiją turintiems vaikams. Kad būtų naudinga, ši intervencija, kaip ir kiti išvardinti pratimai, turi būti taikoma anksti, darželyje ir pirmoje-antroje klasėje, be to, pagalba turi būti nuosekli ir sisteminė, o ne atsitiktinė.
Kodėl skaitymas kai kuriems vaikams, net jei jie neturi kokių nors mokymosi sutrikimų, yra kančia?
Kalbant apie skaitymą, svarbu suprasti, kad tai nėra natūralus procesas – tai kultūrinis ir socialiniskonstruktas, kurį žmonės sukūrė, kad galėtų keistis informacija. Kaip ir kiekvienas kultūrinis susitarimas, skaitymas tinka daugumai, bet ne visiems – tai reiškia, kad ne visi vaikai lengvai išmoksta skaityti, o kai kurie turi ir daugiau iššūkių. Skaitymas nėra įgimtas, kaip kalbėjimas, o ir mūsų smegenys nėra automatiškai pritaikytos skaitymui, todėl tam reikia nuolatinių pastangų.
Mums atrodo, kad skaitymas yra labai lengvas dėl to, jog suaugę skaitome automatizuotai ir nebegalvojame apie tai. Žmonės, kuriems skaityti patinka, kurie skaito lengvai, net kalorijų ganėtinai mažai sudegina skaitydami, tuo metu vaikų iki antros klasės smegenys skaitant yra naudojamosbeprotiškai daug, ir vaikas po pusvalandžio skaitymo užduoties gali būti net ir fiziškai išsekęs. Todėl itin svarbu, kokią aplinką sukursime vaikui, kad jis skaityti norėtų.
Be to, pastebima, kad vaikai, kuriems skaityti sunku, skaito mažiau, o tai dar labiau apsunkina jų mokymosi procesą. Kai vaikams sunku, jie mažiau skaito, dar labiau atsilieka, dar mažiau skaito ir dar labiau skaitymo vengia, taip užsisuka uždaras ratas.
Apskritai, kaip ir norint išmokti važiuoti dviračiu ar groti muzikos instrumentu, skaitymui reikia kasdienės praktikos, kad šis veiksmas taptų automatiniu. Kai skaitome kasdien, mūsų smegenys įgyja tvirtų įgūdžių, bet jei sustojame, skaitymo įgūdžiai silpnėja.
O kokią dalį sėkmės sudaro žodyno turtinimas?
Be abejo, kitas svarbus dalykas – žodyno turtinimas. Vaikai, turintys turtingą žodyną, geriau supranta tekstą ir gali efektyviau jį interpretuoti bei lengviau susieti naujus žodžius su jau žinomomis sąvokomis, otai daug svarbiau nei raidžių ar garsų pažinimas. Tuo metu vaikams su mokymosi sunkumais svarbiausias yra teksto atkodavimas – paaiškinimas, ką vienas ar kitas žodis reiškia, koks jo kontekstas.
Todėl iki antros klasės turėtume itin daug dėmesio skirti žodyno turtinimui bei teksto dekodavimui ir šios veiklos turėtų būti rutininės, nes jos ir formuoja ilgalaikį įgūdį. Kitaip tariant, ankstyvasis ugdymas yra žodyno turtinimo etapas, pradinė mokykla – skaitymo įtvirtinimas, o po to svarbiausia išlaikyti vaiko susidomėjimą ir motyvaciją.
Jau ankstyvoje vaikystėje reikia kalbėtis su vaikais apie tai, ką perskaitėme, aptarti pagrindinį herojų, jo veiksmus ir įvykius – tai svarbu, nes skaitymas nėra tik jausminė patirtis, o ir techninis gebėjimas. Geriau perskaityti mažiau, bet turinį aptarti, reflektuoti, nei skaityti daug ir neaptarti. Tad teksto analizė bei refleksija – ypatingai ugdymo įstaigose – turėtų būti neginčijama taisyklė. Jeigu tėvai tą darytų ir namuose – būtų išvis puiku.
Beje, tyrimai rodo, kad vaikai iki trejų metų, su kuriais aktyviai bendraujama ir skaitoma, žino milijonais žodžių daugiau, nei tie vaikai, kurių tėvai to nedaro, todėl dainelės, pirštukų žaidimai, vaikiška, tačiau neinfantili kalba, kurią vaikas supranta, yra nepaprastai svarbūs.
Juk ne visi vaikai turi tą pačią motyvaciją skaityti. Kaip vaiką „užnorinti“ tai daryti?
Be abejo, motyvacija yra labai svarbi. Dar daugiau, ji gali būti lemtinga, nes būtent tai skiria gerai skaitantį vaiką nuo labai gerai skaitančio – polinkį ir potraukį skaitymui lemia ne tik genetika, o ir aplinka bei vaiko asmeninis įsitraukimas.
Kiekvienas vaikas yra unikalus, todėl reikia rasti jam tinkamiausią metodą, kuris palaikytų jo susidomėjimą ir įsitraukimą. Vienas iš būdų – sužinoti, kas jam patinka ir tai panaudoti motyvacijai – pavyzdžiui, jeigu vaikui patinka dinozaurai, duokite jam skaityti knygas apie juos. Knygų įvairovė yra labai svarbi, todėl skaitymas neturi apimti tik grožinės literatūros – svarbu su vaiku skaityti ir mokslines knygas, enciklopedijas, kad jis suprastų pasaulį ir jo veikimą. Kai vaikas skaito, jis kuria ryšius tarp to, ką jau žino, ir to, ką sužino skaitydamas, be to, kaip jau minėjau anksčiau, itin svarbi yra žodyno plėtra.
Taip pat veiksminga, kai vaikai skaito savo augintiniams (pavyzdžiui, šuniukui), mylimiems žaislams, jaunesniems šeimos nariams ar draugams, nes tai suteikia vaikams pasitikėjimo savimi. Mokytojai ir tėvai turėtų skatinti vaikus pasirinkti temas, kurios juos domina, ir paversti skaitymą įdomia veikla. Be to, kiekviena skaitymo užduotis turi būti pritaikyta vaiko gebėjimams, kad jis nejaustų per didelio streso, bet tuo pačiu būtų iššūkių, kurie skatina tobulėti ir leidžia patirti sėkmę.
Prisiminkime, kad skaitymas yra pagrindas visiems kitiems mokymosi procesams – jei vaikas turi tvirtus skaitymo įgūdžius, jis lengviau įsisavina informaciją ir kitose srityse, pavyzdžiui, gamtos moksluose ar istorijoje.
Tačiau tai, ką išvardinote, tikriausiai, reikalauja nemažai laiko ir finansinių resursų?
Tyrimai rodo, kad skaitymo rezultatai Jungtinėse Amerikos Valstijose per pastaruosius 20 metų negerėja, nepaisant visų technologijų, žinių, galimybių ir skiriamų išteklių, tad viena didžiausių problemų yra klaidinga nuostata, kad skaitymo rezultatai priklauso nuo socioekonominės padėties. Tai yra mitas, neskasdieniam pokalbiui su vaiku nereikia jokių finansinių išteklių – juk liežuvį turi ir tie tėvai, kurie eina pėstute, ir tie, kurie prabangiu automobiliu važinėja. Kalbėjimasis su vaiku, įvairūs aptarti pratimai (raidžių atpažinimas, rimas, raidžių ieškojimas žodžiuose), bibliotekos, iš kurių galima pasiimti knygų, juk nekainuoja, o tai yra patys svarbiausi ir patys veiksmingiausi įrankiai.
Meilės skaitymui ugdymas yra ilgalaikis procesas, kuris reikalauja bendradarbiavimo tarp šeimos irugdymo įstaigos. Kiekvienas vaikas turi teisę patirti skaitymo džiaugsmą, todėl būtina sukurti aplinką, kurioje skaitymas būtų vertinamas ir skatinamas, ir kurioje vaikai jaustųsi saugūs bei motyvuoti. Tai neabejotinai atneš naudos ne tik jiems, bet ir visuomenei, nes išsilavinę ir kritiškai mąstantys vaikai ateityje taps atsakingais ir aktyviais piliečiais.
Šaltinis: lrt.lt
Vasario pabaigoje „Vaikystės sodo“ padalinių vadovės Renata Daunaravičiūtė, Akvilė Vyšniauskaitė, Viktorija Kubiliūtė ir Aušra Rabašauskienė praleido Budapešte, Erasmus+ mokymuose „Coaching and Mentoring to Support teachers“, kur mokėsi, kaip stiprinti mokytojus stebint jų veiklą bei teikiant grįžtamąjį ryšį.
„Vaikystės sode“ žinome, kad mokytojai auga tik reflektuodami patys savo veiklą, tad jų palaikymas, mentoriavimas ir koučinimas yra labai svarbi vadovo darbo dalis.
Dalyvaudamos tarptautiniuose Erasmus+ programos mokymuose sodelių vadovės ne tik užmezgė profesinių ryšių, aptarė įvairias strategijas ir modelius, bet pasidalino ir Sodelyje veikiančiais metodais bei praktikomis. Mūsų mentorystės sistema maloniai nustebino kitų šalių kolegas – didžiuojamės, kad daug inovacijų ir šiuolaikinio ugdymo tendencijų jau taikome „Vaikystės sode“.
2025.02