Mamos Vilmos iš antragimio projekto mintys paskatino dar kartą pagalvoti apie tai, kaip ir kokiomis aplinkybėmis prašyti vaiko, kad jis pažiūrėtų jaunesnį brolį arba seserį. Aš pati esu vyresnė už seserį beveik 11 metų, todėl tikrai nemažai yra tekę prisidėti prie jos auginimo. Šiandien – kai žiūriu atgal – galvoju, kad mane erzino tik vienas dalykas: mamos prašymas po mokyklos iškart eiti namo (nes aš eidavau su sese į parkelį), nes visa kita – tik patys geriausi ir šilčiausi prisiminimai!

Mat mano tuometinės draugės eidavo tai kibinų į kibininę (aš mokiausi Vilniaus S. Neries vidurinėje mokykloje), tai ledų, tai dar kur nors, o aš skubėdavau arba į būrelius, arba namo. Kita vertus, niekada nesusidėjau su draugija, su kokia nenorėčiau, kad mano vaikai susidėtų…

Šiandien džiaugiuosi ryšiu su seserimi, kurį kaži, ar būčiau turėjusi, jei būčiau su ja leidusi mažiau laiko paauglystėje. Juk vis dėlto amžiaus skirtumas didelis: mano paauglystė – jos vaikystė, jos paauglystė – aš jau turiu šeimą ir vaikų, dabar jau mano vaikai ūgtelėję, o ji vis dar studentauja…žodžiu, gyvenimiškai bendro kaip ir ne prūdai, tačiau dvasiškai jaučiuosi labai artima. Ar būtų taip buvę, jei tėvai nebūtų visokeriopai skatinę mūsų laiko leidimo drauge?!

Kalbant apie mažesnių brolių/seserų priežiūrą, visų pirma reikėtų kalbėti apie tai, kad daugelyje valstybių vaiko iki 12m negalima palikti be suaugusiųjų priežiūros. Vadinasi, vaikui, jaunesniam, nei 12 metų, tuo labiau nereikėtų palikti priežiūrai jaunesnio už jį. Ne tik „nereikėtų palikti”, bet iš tiesų tėvai pakliūtų į didžiulę bėdą, jei kokie nors inspektoriai užtiktų du mažylius namuose be suaugusiojo priežiūros!

Aš tėvams dažnai sakau: ikimokyklinio amžiaus vaikų nepalikite vienų kambaryje! Nei brolių/seserų, nei savo vaikų su kitų žmonių vaikais. Žinoma, kai susitinkama su draugais, daug labiau norima pasikalbėti, bendrauti, o ne ganyti vaikus, tačiau vis dėlto geriausia, kai vaikus matome bent akies krašteliu… Ar visada pavyksta? Žinoma, kad ne! Bet reikėtų pasistengti, kad kuo dažniau pavyktų… Galų gale, juk vaikiukai būna maži ne tiek jau ir ilgai 🙂

Grįžkime prie 12 metų. Manau, kad reta šeima LIetuvoje laukia tų 12 metų. Na, bent jau aš asmeniškai pažįstu ne vieną šeimą, kurioje jau ir pirmokai po pamokų būna namuose vieni. Loginė seka: jeigu vaikas gali pabūti vienas, vadinasi, jis gali ir šiek tiek pažiūrėti jaunesnį brolį, kai jums labai reikia!

Pradėkite nuo paprastų ir trumpų išėjimų: pavyzdžiui, paprašykite vyresnėlio pažiūrėti mažylį tol, kol jūs nueisite iki mašinos kažko pasiimti. Po to jau galite nubėgti iki parduotuvės pieno (bet ne daugiau!). Kuo labiau vaikas apsipranta, tuo laikas gali ilgėti.

Tačiau…nors jūs ir laukiate tos dienos, kai galėsite bent minutėlei patikėti vyresnėliui jaunėlį, nebūtinai JIS to norės. Ir dar. Mažylis taip pat ne visada nori, kad jį žiūrėtų vyresnėlis! Gali būti, kad mažylis specialiai kenks, neklausys…

Ką reikėtų aptarti, jei vis dėlto nusprendėte, kad vyresnėlis turėtų padėti (bent retkarčiais, manau, tikrai galėtų tai padaryti):

– kokiu atveju reikėtų skambinti jums, o kokiu – 112;

– atvejus, kai mažylis gali neklausyti (pavyzdžiui, atsisakys valyti dantis arba atsisakys duoti ranką eidamas per gatvę, jei jie eis į žaidimo aikštelę); kadangi geriausiai pažįstate savo vaikus, tai geriausiai žinote, kur gali kilti problemų ir turite pasakyti vyresnėliui, kad – jei brolį ištiks pykčio priepuolis – tai nereiškia, kad jam nesiseka žiūrėti vaikų ir pan. Be to – vėlgi – kadangi pažįstate savo vaikus, tai žinote, ką verta daryti, o ko – ne (galbūt iš tiesų reikia tartis, kad vaikai nė kojos nekeltų iš namų).;

– atvejus, kai vyresnėlis gali elgtis netinkamai (pavyzdžiui, iš tiesų per daug nurodinėti); Tokiu atveju geriausia su vaiku kalbėti apie tai, kaip JAM nepatinka, kai kas nors juo nepasitiki, kai per daug nurodinėja ir pan. ; Taip pat pasakykite, kad jis – ne tėtė ir ne mama ir jam galioja tos pačios namų taisyklės, t.y., kad visi elgiamės gražiai vieni su kitais!

Vis dėlto ką patarčiau, tai stebėti, kaip jūsų vaikas elgiasi, kai jūs jo paprašote pažiūrėti vaiką kelias minutes, kol esate namuose. Tegul sugalvoja kokią nors veiklą (arba pasiūlyti). Matydamas, kad jūs pasitikite, vaikai pradės pasitikėti savo jėgomis. Be to, taip jūs pamatysite, ar jūsų vaikas pakankamai brandus. Aš nuoširdžiai manau, kad nėra tinkamo amžiaus, kada galima patikėti vieną vaiką kitam.

Pavyzdžiui, mūsų Morta yra patikimesnė šiuo klausimu, nei Vilhelmas. Jeigu paprašydavau, kad ji pažiūrėtų Gertrūdą, tai galėdavau būti 110proc įsitikinus, kad ji bus prižiūrėta (pavyzdžiui, kol aš nueisiu į tualetą arba išsimaudysiu duše). Tuo tarpu būtent taip prižiūrint Vilhelmui (kol aš nuėjau į tualetą), Gertrūda nuropojo nuo lovos, nes…prižūrėtojas išėjo į kitą kambarį. Be to, mūsų Vilhelmui nepatinka atsakomybė, jis nesijaučia gerai, jei paprašau, kad pabūtų. Štai reikėjo nubėgti iki mašinos iš tėvų buto (t.y. tiesiog nusileisti liftu, kai ką pasiimti ir grįžti), bet Vilhelmas kategoriškai atsisakė likti vienas su Gertrūda. Sutiko tik tada, kai įjungiau abiems filmuką 🙂

Dėl to būtina atsižvelgti į tai, ar vaikas patikimas, ar jis iš esmės nori tai daryti, ar geba spręsti problemas, ar jie nejaučia priešiškumo jaunyliui.

Kitas labai svarbus klausimas (ypač, jei vaikas jau vyresnis) – AR JAM MOKĖTI už tai, kad pažiūri jaunesnį? Vieni tėvai (pavyzdžiui, aš) mano, kad pagalba šeimoje yra tiesiog gyvenimo šeimoje dalis. Yra tėvų, kurie sudaro sandorius. Pavyzdžiui, tėvai sumoka už paauglio mobilųjį, tačiau jis turi tą sumą „atidirbti” prižiūrėdamas mažylį. Tarkim, auklės paslauga 10Lt/val, vadinasi, jei už mobilųjį ateina 80Lt sąskaita, tai paaugliui tenka išleisti tėvus bent jau 8val kitą mėnesį 🙂 Treti tiesiog sutaria ir moka valandinį mokestį. Geriausio recepto, manau, nėra. Aš asmeniškai laikausi gan griežtos pozicijos: mano nuomone, šeimoje visi vieni kitiems padeda. Tiesiog. Ir niekas nepiktnaudžiauja kitų pagalba, kad ta pagalba netaptų prievole.

Bet kuriuo atveju išeinant reikia:

– palikti pakrautą mobilųjį telefoną (arba veikiantį laidinį) vyresnėliui su užrašytais telefonais (BŪTINAI užrašykite, nes vaikas, ištiktas šoko, pamirš telefono numerį, kurį šiaip prisimena mintinai!);

– kaimyno ar šiaip kokio nors netoliese gyvenančio pažįstamo telefono numerį (ir juos įspėkite, kad vaikas gali skambinti), jei kartais jums nepavyktų prisiskambinti;

– galite palikti priemones kokiai nors veiklai/darbeliui – vaikai bent kurį laiką bus užsiėmę, ir laikas greičiau prabėgs;

– išnuomokite filmą, kurio vaikai dar nematę arba kurį matė jau seniai (ir jiems patiko);

– kokių nors skanėstų (jie visada pakelia nuotaiką)

Prisimenu, kartą Augustas išreiškė pasipiktinimą, kad jis vyriausias ir jam yra daugiausiai reikalavimų. Kaip tik tada kalbėjau su kolege iš JK, kuri dirba su vaikais, turinčiais specialių poreikių. Tai ji pasakė kai ką, kas iš tiesų man labai padėjo (mat tuo metu galvojau, kad gal iš tiesų mūsų pirmagimiui – per sunki našta?!): juk jis yra pirmagimis! Patinka tai tau ar nepatinka, patinka tai jam ar nepatinka, tačiau taip yra. Nuo neatmenamų laikų vyriausias vaikas šeimoje turi tam tikras pareigas. Juk ir karaliais tapdavo vyriausieji, žemę paveldėdavo vyriausieji, nes jų padėtis – ypatinga! Vyriausias vaikas turi ir privilegijų, ir pareigų ir nereikia jo dėl to užjausti. Tiesiog taip yra. Ir kuo greičiau ir tu tą suprasti, ir jam tą duosi suprasti, tuo greičiau bus abiems geriau!

Visada vaikams stengiausi sakyti: žinai, bet tu – ne X, todėl aš su tavimi elgiuosi taip, kaip, manau, reikia elgtis su tavimi, o ne taip, kaip elgiuosi su X. Nežinau, ar tai pasitvirtins. Gal. Tačiau tikiu, kad vaikams yra geresnis tas individualus požiūris į juos ir jų poreikius. Iš to seka, kad manau, jog vyresnis vaikas turi šefuoti jaunesnį. Tiesiog. Ir tikrai įmanoma tokia frazė kaip: „nes ji(s) yra jaunesnis(ė)!”. Nes, po galais, taip ir yra! Juk mes vis kalbame, kad negalima lyginti net to paties amžiaus vaikų, tai ką jau čia kalbėti apie vaikus, kuriuos skiria, pavyzdžiui, treji metai! Man atrodo, kad kartas tėvai taip stengiasi pasiekti tos lygiavos, kad nėra gerai nei jiems, nei vaikams… Man patiko vienoje knygoje perskaityta mintis: vaikams bet kuriuo atveju niekada neatrodys, kad jūs esate teisingi, nes vaikams labiausiai reikia ypatingo jūsų dėmesio, kurio jie sieks visomis įmanomomis priemonėmis!

O ką jūs manote apie šią brolių ir seserų santykių pusę ir tėvų vaidmenį šioje situacijoje?