Jau šiek tiek rašiau apie Laisvės kelio projektą. Taip pat rašiau, kad mes darėme Laisvės kelią Briuselyje Vaikų dienos šventės metu. Man patinka šio projekto šūkis: Laisvės kelias – vienybės dvasia gyva. Prisimenu, kai manęs klausė (interviu Baltajai knygai), ką galiu pasakyti apie lietuvius, tai atsakiau, kad kai norime – mokame būti vieningi. Šventai tikiu, kad lietuviai moka būti vieningi. Na, nereikia nė tikėti – esame tai įrodę! Tik gaila, kad ne visada…
Laisvės kelio skulptūra kuriama paminėti Baltijos kelio 21 metines. Planuojama ją atidengti tą pačią dieną, kai Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės stovėjo susikibę rankomis 600 kilometrų (skulptūra planuojama 60m ilgio). Tą dieną, prisimenu, viešėjau pas senelius Kretingoje ir važiavome prie Latvijos sienos, kad iš tiesų pamatytumėme tą Lietuvos ir Latvijos susijungimą rankomis… Tik tiek, kad jau ten buvo laaaaabai daug žmonių 🙂 Ir dar prisimenu (o kaipgi ne!), kad tądien buvo mano gimtadienis…su pusbroliu nusipynėme didžiulius vainikus ir vat su jais ant galvų stovėjome tame Baltijos kelyje… Smagu.
Ar jau esu minėjusi, kad mano mama nereali??? Tai va, ji sugalvojo visiems anūkams padovanoti po tokią plytą prisiminimui! Aš tai net susigraudinau, nes juk kiekvieną kartą, kai vaikai eis pro šalį, kai sąmoningai ten eis, ieškos savo plytos ir, žinoma, prisimins, kad ją padovanojo baba Nylia 🙂 Ir galės ją parodyti net savo vaikams… o gal – jei skulptūra stovės taip, kaip žada, kad stovės – savo anūkams!
Ačiū tau, mama!
O jūs ar turite plytą? O gal žadate turėti? Aš galvojau, kad norėčiau bent vienos – šeimyninės, bet mano mama – kaip dažnai būna – užbėgo man už akių! Bet dabar galvoju, kad taip, kaip yra dabar, yra daug prasmingiau mūsų vaikams…