Perskaičius šį delfi straipsnį, kilo daug minčių. Mano išeities taškas – vaikai turėtų kentėti minimaliai – nesvarbu, kokie jų tėvai. Bet ar jūs norėtumėte tokiai šeimai duoti savo būstą? Likti su keliolikos tūkstančių skola JUMS? Ar vis dėlto turėtų būti veikiantis mechanizmas, kaip valstybė galėtų pasirūpinti piliečiais, kuriems iškyla sunkumai, kad nenukentėtų kiti piliečiai? Suprantu, kad atsimušinėjima tuo, kad nėra pinigų, kad socialinių būstų ir taip trūksta, bet vaje vaje kaip liūdna, kad mūsų socialinė (pagalbos) sritis yra tokia…suvargusi?
Kita vertus, straipsnis užgavo ir asmeninį skaudulį. Straipsnyje minima, kad „Aušrą su vaikais į gatvę išvarė buto, kurį ji nuomojosi, šeimininkai”. Žinote, kokia mano pirma mintis? Ačiū Dievui, kad pavyko išvaryti tol, kol skola tėra keli šimtai litų! Nes – patikėkite – tie keli šimtai bus tų žmonių, kurie nuomavo butą, dovana Aušrai ir jos šeimynai, nes Lietuvoje mechanizmas yra, tačiau kaip čia tiksliau įvardinus jo NEveikimą…
Taip sakau, nes tokią situaciją patyrėme savo kailiu. Išvažiuodami į Belgiją nusipirkome verslo liudijimą ir nuomavome savo būstą vienai šeimai su keturiais vaikais. Buvome susitarę, kad už komunalines paslaugas jie mokės patys. Ir štai po pusmečio jie parašo, kad prasidėjo krizė, sunki verslo padėtis, tačiau tuoj tuoj turės pinigų ir mums sumokės. Kadangi nuomos mokestis dengdavo mūsų paskolą bankui, tai jo nebuvimas reiškė, kad mūsų bute kažkas gyvena IR mes dar mokame už būsto paskolą. Pasitarėme su Gabrieliumi, pagalvojome, kad, na, negi meluos šeima su keturiais vaikais (kuri – paaiškėjo – laukiasi penkto) ir t.t. ir pan. Kadangi viską kontroliuoti iš Belgijos sudėtinga, o mūsų giminaičiai nėra tokie, kurie važiuotų ir aiškintųsi už mus, teko laukti keletą mėnesių, kol galėjome atvažiuoti į Lietuvą. Prieš atvažiuojant į Lietuvą man kilo mintis paskambinti dujų, vandens ir elektros tiekėjams. Pasirodo, visur buvo NEŽMONIŠKI įsiskolinimai. Vieną kartą jau elektra buvo atjungta, jie šiek tiek sumokėjo ir…vėl gyveno skolon.
Grįžę pasakėme, kad jie privalo išsikraustyti. Jie pasakė, kad neturi, kur. Ir nesikraustys tol, kol nesuras, kur. Pagal Lietuvos įstatymus, daugiavaikės šeimos su mažamečiais vaikais išmesti negalima – nebent jie patys sutinka. Žodžiu, už verslo liudijimą MOKI (nes juk nori viską daryti legaliai ir tvarkingai), skolos kaupiasi TAVO vardu, bankui paskola mokama TAVO vardu, o jie sau gyvena ir švilpauja. Suprantu, jei valstybė dengtų tų šeimų, atsidūrusių tokioje padėtyje, įsiskolinimus. Na, bent jau padėtų su(si)mokėti už komunalines paslaugas. O dabar – nieko. Tik vat išmesti negalima. Nes vaiko teisių apsaugininkai turi garantuoti, kad vaikai turi, kur gyventi. Mes klausiame: bet juk tai labai blogina mūsų – irgi daugiavaikės – šeimos gyvenimo sąlygas. Ta prasme, TRAGIŠKAI blogina! Mums buvo atsakyta: bet jūs turite, kur gyventi! Tada paklausėme dujininkų (ten skola buvo didžiausia): kas bus, jei mes nedengsime skolos? Pasirodo, mus duos į teismą. Ir išsireikalaus iš mūsų. O po to mes – kadangi turime ir verslo liudijimą, ir legalią sutartį, galėsime reikalauti(s) iš buvusių nuomininkų. Aha. Tarytum tai būtų įmanoma.
Mūsų buvę nuomininkai rado, kur išeiti. Po daugybės bemiegių mūsų naktų, nes jau buvome panikoje, kad jie taip ir neišsikraustys. Ir išeidami paliko beveik 11 000 litų skolą, daugybę problemų namo bendruomenėje (kur teko atsiprašinėti, mokėti skolas dalimis ir pan.), o tos skolos – praėjus jau beveik dvejiems metams – mes neatgavome nė lito. O tam, kad padengtumėme skolas, sunaudojome visas savo santaupas. Ir dar. Išeidami jie nudaužė lempų jungiklius, nudaužė klozetą, ant sienų prirašė nuo lietuviško b…s iki rusiško k…a (neatsiplovė, teko perdažyti sienas) ir prišlapino į mūsų sofą, kurią teko išmesti. Ir tai – dar kartą kartoju – nė karto neatrodė asociali šeima. Atrodė, kad tvarkinga daugiavaikė šeima, kuriai tiesiog yra sunkumų atėjus krizei su verslu (jie turėjo barą). Kuria mes tikėjome, kad tuoj tuoj jiems kažkas tuos pinigus sumokės (grąžins), ir jie skolas padengs. Nes juk iš tiesų siaubingai nesinorėjo išmesti daugiavaikės šeimos į gatvę… Beje, paskaičius straipsnį kitame naujienų portale, neatrodo, kad ta šeima jau buvo tokia „tvarkingai gyvenanti”…deja.
Žodžiu, 11 000 litų minusas, remonto rūpesčiai (nes juk reikėjo viską po jų sutvarkyti, nes mūsų išmylėtas, pačių įsirengtas butas atrodė (ir smirdėjo) kaip asocialų irštva), remonto kaštai ir… pamoka visam gyvenimui.
Grįžtant prie tos šeimos. Ačiū Dievui, kad vaikais buvo pasirūpinta. Pikta, kad nebuvo pasirūpinta anksčiau. Bet žmonės, kurie su tokiomis šeimomis susiduria, yra visiškai neapsaugoti. Deja.
Nuotrauka: Big Family 2 by Peter Kaminski