Sveikinu visus su 2013-aisiais metais. Kai prisimeni, kas buvo prieš 20 metų, pasijauti, kad jau paaugliai turėtų žiūrėti į tave ir galvoti, kad esi pagyvenusi moteris. Prisimenu, kartą kalbėjau su tėte (man buvo, na, gal septyniolika metų) ir sakau jam: ką aš žinau, kiek tam žmogui buvo metų…pagyvenęs toks…gal kokie keturiasdešimt. 🙂 Tada tėtė labai juokėsi. Juokas juokais, bet aš pati tai tikrai nesijaučiu pagyvenusi…nors – žiūrėdama į Augustą – esu priversta įsisąmoninti, kad tas išstypęs žavingas jaunuolis yra…mano sūnus!

Aš pati niekaip nesupratau, kodėl FB ir kitur aplink skaičių 2013 rangėsi gyvatės. Pasirodo, gi gyvatės metai, o aš pati esu gyvatė – buvau visai pamiršusi. Taigi jeigu kas nors sugalvotų vadinti mane gyvate, tai nelabai ir prašautų. Gal ir gerai – nebus kaip susinervinti ar įsižeisti.

Pažadų sau šiaip nemėgstu, bet aplinkybės taip susidėliojo, kad jau prieš keletą mėnesių pasižadėjau keletą dalykų:

1) neimti į širdį bjaurių komentarų;

2) 2013 atidaryti svajonių mokyklą;

3) pradėti sportuoti;

4) neatidėlioti.

Galvodama, ką norėčiau daryti kitaip, dar sugalvojau keletą tokių procesinių pažadų sau.

5) reguliariai rašyti tinklaraštį. Tiesiog supratau, kad – jei neįsipareigosiu sau ir jums – rašysiu vis rečiau. O rašyti noriu. Tiesiog jaučiu didelį vidinį poreikį dalintis tuo, ką turiu. Taigi rašysiu vieną įrašą trečiadienį, o kitą – savaitgalį. Bent jau. Reguliariai. (Čia susiję ir su tuo neatidėlioti pažadu sau).

6) mesiu lauk iš savo žodyno (na, stengsiuosi mesti) tokias frazes kaip: „užimta”, „daug reikalų” ir pan. Perskaičiau straipsnį, kuris plentvoliu per smegenis pervažiavo – atrodė, kad į žemę sulįsti noriu. Jis būtent paskatino įsisąmoninti (nors jau buvau nemažai straipsnių ir knygų skaičiusi šia tema ir ėjau šia linkme, tačiau niekaip nesusidėliodavau taškų ant „i”), kad iš tiesų tai beveik visi ir visada, kurie sako, kad jie be proto užimti, iš tiesų tokie nėra: a) visi turime 24 valandas paroje ir visi tas valandas kažkuo užpildome; b) yra begalė žmonių, kurie per tas pačias valandas padaro daug daugiau. Ir tai nėra dėl to, kad jie yra iš kitokio molio. Tiesiog jie PASIRENKA gyventi kitaip. Taigi iš visų jėgų stengsiuos:

– susikaupti ties svarbia veikla (taip, telefonu tuo metu irgi neatsiliepsiu)

– šitas išvis be komentarų: Busy gives you an excuse for poor performance. Mokysiuosi gyventi taip, kad svarbiausią savo dėmesį skirčiau svarbiausiam. Manau, to mokomės visą gyvenimą, bet vis vien.

– prioritetizuoti.

– sakysiu „ne”. Šitas bus sunkus, nes aš labai noriu, kad visi aplink mane gerai jaustųsi. Pasakau „taip”, o po to verčiuosi per galvą, nespėju, padarau kažką, nuo ko man būna blogiau arba – dar blogiau – suerzinu tą, kuriam pasakiau „taip”.  NE. Ne piktą, o tiesiog tvirtą ir argumantuotą „ne” visiems žmonėms ir projektams, kurie nėra mano gyvenime prioritetas.

Taigi nebebūsiu „užimta” ir nebeturėsiu „daug reikalų”. Tiesiog susikaupsiu ties tuo, kas iš tiesų yra svarbu visais atžvilgiais. Dabar skaitau knygą The Checklist Manifesto, kuri jau dabar pradeda padėti susidėlioti prioritetus. Tikiuosi, kad tas užsidegimas išliks bent jau kurį laiką, nes man patinka šis jausmas.

Turiu dar keletą konkrečių įsipareigojimų, tačiau apie juos parašysiu tada, KAI pavyks juos įgyvendinti. Žinoma, 2013-aisiais metais.

Gražaus jums savaitgalio! Man jis bus tikrai nuostabus, nes ryt iš Švedijos – kur buvo 10 dienų – grįžta mūsų Vilhelmas Konstantinas. Esam visi išsiilgę iki Urano ir atgal.  Be to, sulaukiau skambučio, kuris tikrai šią savaitę padarė nuostabia: tiesiog paskambino man dėstytoja, kuri perskaitė straipsnį MOTERS žurnale (ten yra išspausdintas interviu su manimi) ir…pasidžiaugė, kad aš esu Lietuvos švietime. Įsivaizduojate?! Žmogus susirado telefoną ir paskambino tiesiog pasidžiaugti. Made my day. Kur ten dieną – visą savaitę. Ir apskritai šią savaitę nutiko daug nuostabių dalykų: susirinkome į Sodelius po atostogų, daug kalbėjome apie prieš keletą dienų gimusį Gertrūdos krikšto brolį, žiūrėjome net keletą gerų filmų (namuose), Augustas dirbo Sodelyje, išbandžiau interaktyvią lentą ir nusprendžiau, kad vis dėlto man ji ne taip patinka, kaip atrodė, kad patiks, mano tėvai pasakė, kad važiuos drauge su mumis atostogauti (mes juos vis kvietėme ir kvietėme, tačiau jie tik dabar pasiryžo), kalbėjau su devyniais žmonėmis, norinčiais dirbti Vaikystės Sode ir, turiu pasakyti, tikrai ne vienas patiko…galėčiau vardinti ir vardinti.

Ir DAR pasidžiaugsiu. Kalėdų senelis man šiemet atnešė dvi ypatingas dovanas: Austėjos amuletą ir Kindle.

Pasirodo (mano mama įsigilino – nebūtų mano mama), Austėjos ženklas yra vienas iš trijų (Lietuvėnas, Austėja ir Auseklytė) galingiausių ir veiksmingiausių ženklų. Austėja – lyg Z raidė, susidedanti iš dviejų bangų: kylančios ir nusileidžiančios. Norint apsisaugoti arba kitam sukurti apsaugą, Austėjos ženklą galima nupiešti ore ir šitaip nupūsti gresiančią blogą energiją. Štai vat taip tie mūsų protėviai tikėjo ir darė, o aš turiu amuletą, į kurį labiau žvelgiu kaip į savo mamos meilės amuletą man.

O Kindle…Kindle yra tiesiog gėrių gėris. Mažutis, lengvutis, gražutis…tiesiog tobulas įrenginys. Keliolika knygų mano rankinėje. Čia ir dabar. Žinau, kad dar daugybės funkcijų neišsiaiškinau, bet jau dabar man tiesiog šiurpuliukai bėgioja iš malonumo.

Tobulas scenarijus: vidurnaktis. vaikai miega. aš užsivelku savo naująją minkštutę pižamą. įsirangau į patalus. įsijungiu kindle. skaitau. šalia knygą skaito G. rojus. kasdienybėje.