„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Apie mokyklas, vadinamas „ateities laboratorijomis”.
2010 10 16

Praeitą savaitę gavau informaciją, kad penktadienį (spalio 15 dieną) Bernardinų bažnyčios socialinio centro patalpose bus filmo apie sėkmingas Vokietijos mokyklas – „Ateities laboratorijos“ – peržiūra. Pranešime (kurį persiuntė mano mama) buvo teigiama, kad filmą pristatys A. Rodenbeck (švietimo ekspertas). Šį pranešimą nusiunčiau savo Vaikystės Sodo komandai (dabar jau trims auklytėms ir penkioms savanorėms), rekomenduodama nuvykti į filmo peržiūrą.

Ir štai dvi Vaikystės Sodo savanorės – Justė ir Rugilė – nuvyko. Įspūdis – toks, kokio aš tikėjausi! Iš tiesų labiausiai man patiko (kadangi paprašiau įspūdžius aprašyti) paskutinis Justės (kuri įspūdžius aprašė) sakinys, kuris liudija, kad visi mokymai, kurie vyko ir vyksta Vaikystės Sode, neina perniek!

Taigi – Jūsų dėmesiui – Justės ataskaita (ačiū, Juste!) apie ateities laboratorijas:

Sveiki visi!
Mes su Rugile buvome švietimo eksperto Rodenbeck pristatytame R Kahlo filme „Ateities laboratorijos”. Tai buvo filmas apie Vokietijos mokyklas, ir ne vien apie gražias idėjas, o apie veikiančias, ir itin sėkmingai, inovatyvias ugdymo, o gal tiksliau ugdymosi įstaigas. Ateities mokyklos – nes juk dabarties vaikai kurs ateitį.. 🙂
Svarbiausias idėjas bandžiau rašytis, kad geriau viską atsiminti ir jūsų labai nesuklaidinti (atleiskite už klaidas, kurių, turbūt, nepavyko išvengti), tad galbūt ir ne viską išgirdau, nes filmas buvo su lt subtitrais, bet vokiečių kalba! Beje, pats A. Rodenbeck kalbėjo truputėlį laužyta, bet visai šaunia lietuvių kalba 🙂
Jei suprantate vokiškai, galite pažiūrėti santrauką (aš – čia Austėjos intarpas – vokiškai suprantu prastokai, bet viskas (na, beveik:)) buvo aišku):

httpv://www.youtube.com/watch?v=DjoV5d1CdN8&feature=player_embedded#!

Pagrindinės idėjos, kurias plėtojo šis filmas:
– netradiciškai suprantamos erdvė ir laikas. tose mokyklose, kurias matėme, išvis nebuvo kažkokių rėmų šiose plotmėse – nėra tokių dalykų kaip 45 min pamokos, ar skambučių, po kurių vėl nenoriai grįžti į klases.
– darbas vyksta kone visą dieną, nes tai yra vadinamosios „visos dienos mokyklos” – nuo 8:00 iki 16:45. Bet ir tai nėra labai griežta pradžia ir pabaiga, nes  vaikai, pvz , ateina anksčiau, išsitraukia iš stalčiukų medžiagą, darbus, kuriuos nori nuveikti, ir dirba. Ir mokytojams nėra vargas dirbti, nes jie neatlieka tradicinio mokytojo vaidmens.
– iš ryto vaikai dirba patys (galima pasakyti mokosi = žaidžia), tada yra pietūs (kas irgi nėra kuo greičiau ir bet kaip – tai labai svarbi dienos dalis), o tada vyksta toks darbas panašus į būrelius – susirenka mokinių tėvai, arba pedagogai, arba kas gali ir moka užsiimti kažkokiu amatu, ir vaikai dirba kartu su jais.
– toks laiko suskirstymas, prailgintas laikas mokykloje – tai yra ir tėvams labai šaunu, dirbantiems tėčiams ir mamoms, nes dingsta požiūris, kad vieninteliai žmonės, kurie tave gali ko nors naudingo išmokyti, yra tavo tėvai. Šios mokyklos – gyvenimo mokyklos.
– erdvė – diiiidelės klasės, neapgriozdintos visokiais nereikalingais dalykais, nėra suskirstymo atskirais suolais. Jei neklystu, tai mažiukams suolų išvis nėra, o dideliems – ratu. Dar yra tokių įdomių patalpų kaip kalvė ir pan., bet ne tai svarbiausia.
– nėra tokio suskirstymo – viena erdvė – viena klasė. Vaikas žino, jog jis yra tam tikroje klasėje, bet (dažniausiai?) trijų klasių mokiniai mokosi kartu ir padeda vieni kitiems (būna, pvz ,vaikas – darbo vadovas, ir visi eina pas jį klausti, ką dar reikėtų tobulinti ir pan; arba, pvz, trečiokė sako – mums šiemet teko sunkus ir atsakingas darbas-prižiūrėti naujai ateinančius pirmokus, bet tai visai smagu 🙂 ). Taigi – klasės heterogeniškos (kaip Vaikystės Sode!:) ).
– vaikai dirba su dideliu entuziazmu, išties. Ir pats Rodenbeck, kuris buvęs kai kuriose iš tų mokyklų, patvirtino, kad filmas neperdeda viso šio rodomo gėrio. Visas tas vaikų noras kyla iš to, kad jie nepriversti nieko daryti. Nieko. – – darbas vyksta taip: mokytojas (pagalbininkas vaikams, ir priemonių paruošėjas) sėdi prie stalo ar bet kur kitur, ir tiesiog laukia, kol vaikas pakels tam tikrą lentelę, kas reiškia, jog mokiniui galbūt reikia pagalbos arba jis nori pasidalinti. BET vaikai dirba savarankiškai – tai ir yra visa paslaptis. „Laisvė yra sąlyga pačiam ko nors panorėti” (o jei vaikas sako, jog jis nieko nenori, tai yra kažkokio gilesnio dalyko pasekmė. Taip nebūna, kad mokiniui visiškai niekas nebūtų įdomu).
– vaikai ieško informacijos, daro bandymus, pristatinėja klasei darbus. Jie skiria tam tikriems dalykams laiko tiek, kiek jie nori ir tiek, kiek mano, jog reikia. Jie daro tai, ką nori – dėlto yra suinteresuoti.
– kai buvo iškeltas klausimas: ir nepaisant to jie pasiekia gerus rezultatus?, atsakymas buvo: Taip, būtent dėl to. Jie mokosi dėl to, kad žino, jog taip kuria savo ateitį. Ir dėl to, kad jiems įdomu ir smagu.
– mokykla yra atviromis sienomis – jie, pvz ,tris mėnesius tik vaidina, pas juos vyksta teatras – „ir tuomet jie tampa geresni matematikai..”
– tai yra būdas vaikams per 8 mokslo metus pasiekti tai, kas pasiekiama per 12 standartinėje, „normalioje” mokykloje: kai vaikas mokosi sau, išnyksta trumpalaikės atminties fenomenas, kai išmoksti tiktai „tam kontroliniui”, ir mokykla tavęs neparuošia gyvenimui.
– šiose mokyklose nėra kontrolinių darbų – mokytojo tikrinimo. Vaikai mokosi tam, kad tarsi būtų pripažinti kitų mokinių, be to, yra savęs vertinimo knygelė. Buvo labai šauniai pasakyta apie nusirašinėjimą, kad tai yra visiškai bergždžias dalykas, nes mokytojas iškart pastebėtų, nes vertinama yra tavo pažanga, o ne atitikimas tam tikram standartui.
– mokymo struktūra yra labai individualizuota, nes nėra kažkokio pasiektino vidurkio ir nesilygiuojama į „aukščiausio vidutinioko” lygį. Tai padeda pasiekti mišrios klasės. Buvo paminėtas toks principas, kuris vadinasi „velykinių kiaušinių” principu:  kai informacija yra suslapstyta, ir mokinys pats turi ją atrasti. Kaip tai padaryti? Per savarankiškumą ir kolegiškumą – tai labai akcentuojama šiose mokyklose.
– dar vienas dalykas, kurį labai akcentavo mokytojos/ai, kad labai svarbu yra negėdinti vaiko, nes tai yra vaiko nenoro mokytis ir siekti priežastis. Reikia leisti vaikui pačiam susivokti, save įvertinti, nes būtent tokia savianalizė yra sėkmingo kūrybiškumo, savarankiškumo ir gero mokymosi pagrindas.
– svarbus veiksnys – įjungti emocijas, kai mokaisi, nes kai per pirmas pamokas pramiegi, tai ar yra kokios nors naudos iš jų? Ir vėlgi, kad vaikai dirbtų noriai, jiems turi būti įdomu tai, ką jie daro!

Sėkmės mums, nes mūsų kelias – taip pat yra Ateities laboratorija! Ar tik aš viena pastebėjau tiek panašumų su Vaikystės Sodu? 😀