Austėja Landsbergienė, socialinių mokslų daktarė (edukologija), keturių vaikų mama. Beveik ketverius metus gyvenome Belgijoje ir tik 2011 sausį grįžome į LIetuvą. Taigi šiuo metu vyksta vėl gyvenimo Lietuvoje adaptacija, o tuo pačiu ir vadovauju savo įkurtam „Vaikystės Sodui” (du Vilniuje ir vienas atveriantis duris Kaune) bei „Vaikystės Institutui”.
Kelias į edukologiją…
Visada mylėjau vaikus. Kur tik nueidavau, atrodo, savaime atsidurdavau prie vaikų. Tačiau niekada negalvojau, kad turėsiu daug vaikų ir kad studijuosiu edukologiją. Tačiau dabar – kai žiūriu atgal – vis dėlto pamažu artėjau būtent į tai. Kai buvau 10.5 metų, gimė mano sesuo – išsipildė mano visos vaikystės svajonė, norėjau daryti ir dariau viską: ir vystyklus ploviau, ir juos lyginau, ir Santuokų skverelyje leisdavau su vežimėliu ir vadovėliu valandų valandas. Dar šiandien prisimenu kaip aš ruošiu pamokas, o ji ropoja ant stalo per mano vadovėlius ir sąsiuvinius. Prisimenu, kaip tėvai išvažiavo į giminaitės jubiliejų, o ji susirgo laringitu. Ne tik nustačiau ligą, bet ir visą naktį nemiegojau, „garinau” ją, daviau vaistų nuo temperatūros. Prisimenu, kaip kartą ji karščiavo, o aš ją įsimečiau į nešynę-kuprinę ir ruošiausi biologijos kontroliniui. Žinoma, būdavo dienų, kai pagalvodavau, kad „neturiu gyvenimo”, tačiau tokios dienos būdavo retai. Iš tiesų kiekvieną dieną dėkojau Dievui, Likimui ir visiems tiems Aukštesniems už tai, kad esu ne viena. Ir dabar tebedėkoju. 11 klasėje mokiausi JAV. Būdama ten dirbau savanore vaikų onkologinėje ligoninėje bei savanore-mokytojos asistente pradinėje mokykloje. Ligoninėje mažiesiems ligoniukams skaičiau pasakas, žaidžiau su jais, o mokykloje gaudavau visus tuos, kuriems viena ar kita nesisekdavo. Taigi tai buvo vaikai, kurie buvo ypatingi, kuriems reikėjo draugo: ištiestos rankos, padrąsinančio žvilgsnio. Joks universitetas to neišmoko – tą turi pajusti. Dar dabar prisimenu tuos vaikus. 12 klasėje mokiausi Švedijoje (tiesa, ne visus metus). Šeimoje, kurioje gyvenau, buvo mažytis berniukas – su juo prisiminiau visa tai, ką dariau augindama sesę. Labiausiai džiaugdavausi kai jis – vos vaikščiojantis mažylis – svirduliuodamas skuosdavo man į glėbį ir akutėmis prašydavo, kad skaityčiau jam knygas. Dar dabar Max knygučių serija – kurių keletą turi mano vaikai – kelia šypseną, nors mano mažasis švediškas broliukas jau aukštesnis už mane visa galva. Grįžus iš Švedijos mane pakvietė dirbti anglų kalbos mokytoja šeštadieninėje „Nykštukų” mokyklėlėje. Ir ten nepaprastai patiko, susidraugavau ir su vaikais, ir su jų tėvais.
Tačiau į pedagogiką stoti net negalvojau. Nors tuo metu šiek tiek savanoriavau UNICEF, galvojau apie teisę (nes tėtė – teisininkas), tarptautinius santykius (nes ten stojo draugė) ir filologiją (nes mama – lituanistė). Kadangi vidurkis buvo 10.0, atrodė, kad galiu įstoti kur tik panorėsiu. Įstojau į norvegų filologiją Vilniaus Universitete. Tais metais ten stojo 12 abiturientų į vieną vietą. Kai šiandien žvelgiu atgal, galima pagalvoti, kad užėmiau vietą žmogaus, kuris svajojo apie skandinavistiką, bet sąžinės graužaties nejaučiu, nes dar dabar turiu labai artimus ryšius su Skandinavija, ypač Švedija. Tuo metu iš mokyklų siaubingai išsilakstė anglistai, todėl mano mokyklos direktorius asmeniškai paprašė, kad pradinukams dėstyčiau anglų – o man tik rudeniop suėjo 18! Taigi – prieš paskaitas ir tarp paskaitų S.Nėries vidurinėje mokykloje dėsčiau anglų. Tarsi to būtų negana, organizavau ir užklasinės veiklos būrelį, kurio metu su vaikais (angliškai) statėme miuziklus, mokėmės kalbos žaisdami. Po metų studijų išvažiaviau į Norvegiją. Ten praleisti metai buvo fantastiški. Dalyvavau Mėlynojo kryžiaus kampanijoje ir kartu su bendraamžiais dalyvavau miuziklo statyme, kuris skatino vaikus nepradėti rūkyti, vartoti svaigalų, nesityčioti… Dalyvavome įvairiose akcijose, bendravome su socialiai remtinais vaikais. Norvegijoje susidraugavau su amerikiečiu, kuris pakvietė atvažiuoti į JAV ir 10 savaičių dirbti vasaros dienos stovykloje. Po tos vasaros apsispredžiau, kad… vis dėlto negaliu pabėgti nuo vaikų: darbas su jais yra mano hobis, o visi žinome, kad geriausia, kai darbas – malonumas.
Darbai ir studijos…
Tuo metu jau dirbau AISV’e – darželyje-mokykloje, kuris per 10 metų jame man davė nepaprastai daug ir dar daugiau. Žinoma, bene labiausiai už viską esu dėkinga a.a. mokyklos vadovui W.Rose’ui, kuris man buvo tikras Mentorius – išvažiuodamas iš Lietuvos paliko man visą savo švietimo vadybos biblioteką, supažindino su švietimo grandais tarptautinėse mokyklose, paskatino ir padėjo tapti ECIS švietimo vertintoja. Mano – kaip vertintojos – kelionės į Tarptautines mokyklas padėjo susiformuoti viziją, kokią mokyklą norėčiau matyti, kas, mano nuomone, yra svarbiausia.
Po bakalauro stojau į Filosofijos fakultete esančią Edukologijos magistrantūrą.
Po vieno magistro sekė kitas – Tarptautinės Edukologijos Framingham State College (JAV).
Po magistrantūros – VU Edukologijos doktorantūra. 2010.03.05 apsigyniau disertaciją, kurios pavadinimas: VADOVAVIMO IKIMOKYKLINĖMS UGDYMO ĮSTAIGOMS MODELIO TEORINIS IR EMPIRINIS PAGRINDIMAS.
Didžiulį džiaugsmą patiriu rašydama „Mažylio” žurnalui (na, ir visur kitur, kur rašau nereguliariai) auklėjimo/lavinimo/šeimos/vaikų auginimo temomis, dalyvaudama įvairiuose Švietimo ir mokslo ministerijos lietuviškuose ir ES projektuose.
Darbo su vaikais patirtį džiaugiuosi galėdama pasidalinti knygoje „Augame Kartu”, kurios dvi dalys jau išleistos (leidykla – Tyto Alba) ir, tikiuosi, bus dar dvi.
Belgijoje įsteigiau Belgijos lietuvių vaikams šeštadieninę mokyklėlę, kurioje darbuojuosi su dar keliomis mamomis-savanorėmis, žodžiu, darbų, idėjų ir projektų netrūko:)
Šeima…
Pats didžiausias mano Gyvenimo projektas – ŠEIMA. Turiu savo įkvėpėją ir palaikytoją vyrą Gabrielių, sūnus Augustą Gabrielių (2001), Vilhelmą Konstantiną (2003), dukras Mortą Sofiją (2006) ir Gertrūdą Eleną (2008). Jie – mano laisvalaikis, mano įkvėpimas ir didžiausias mano gyvenimo džiaugsmas.