Įdomu, kiek amžių jau vyksta diskusija, kiek mums reikia žinių? Aš, pavyzdžiui, tikiu, kad žinios yra reikalingos. Kuo daugiau mokomės, tuo daugiau susidaro neuronų jungčių, o kuo daugiau neuronų jungčių, tuo lengviau siejame informaciją, tuo lengviau įsisaviname naują. Juk tikriausiai kiekvienas girdėjote, kad sunkiausia mokytis pirmas penkias kalbas 🙂 Ir štai negalėjau patikėti, kai perskaičiau, kokie reikalavimai buvo aštuntokams 1895 metais Kanzaso valstijoje. Įdomu, kiek mūsų atsakytumėme į šiuos klausimus?

Kita vertus, ar tikrai reikia? Ir dar. Pamąstymui. Tais laikais aštuntą klasę pasiekdavo tik nedaug mokinių, t.y. mokslas buvo skirtas elitui. Dabar gi – masėms. Juk beveik visi tų laikų „aštuntokai” dirbo laukuose ir džiaugdavosi, jei būdavo baigę pradžios mokyklą. Žodžiu, kiti laikai, kiti papročiai. Ką jūs manote?

Ir dar. Kurios, pavyzdžiui, yra fundamentalios aritmetikos taisyklės? Žodžiu, kai kas man tiesiog yra mažų mažiausiai keista.

Kadangi artėja Kaziuko Mugė, o Vaikystės Sode per Kaziuko Mugę turėsime Bake Sale. Visaip galvojau, kaip smagiai šį terminą išvertus į lietuvių kalbą. Bėda ta, kad juk nevadinsi „kepinių pardavimu” arba „kepinių išpardavimu”. Na, prasmė kaip ir ta pati, tačiau esmė – ne. Tai va taip ilgai svarsčiusi pagalvojau, kad tinkamas pavadinimas – kepinių mugė. O kaip jums atrodo? Būčiau labai dėkinga už siūlymus.

Kas ta „kepinių mugė”? Papasakosiu, kaip dažniausiai vyksta kepinių mugės tarptautinėse mokyklose:

a) Sugalvojama, kokiam tikslui bus renkami pinigai (nuo kilnių, pavyzdžiui, aukosime mokyklai Indijoje (buvo Augusto mokykloje) iki labai žemiškų, pavyzdžiui, norim pasidaryti filmų ir picų penktadienį (irgi buvo Augusto mokykloje). Jei vaikai vyresni, nei darželinukai, dažniausiai jie aktyviai dalyvauja priimant sprendimą, kam bus skirti surinkti pinigėliai;

b) Paskelbiama apie kepinių mugę ir pakviečiami tėvai-savanoriai, kurie padės vaikams parduoti kepinius (be to, jie paruošia salę/koridorių prieš mugę ir sutvarko po mugės);

c) Kepinių mugės dieną tėvai į ugdymo įstaigą ne tik atveda vaikus, bet ir atneša savo kepinį. Pagrindinis reikalavimas – kepinys turi būti naminis, o ne pirktas parduotuvėje (nors yra mokyklų, kuriose galima atnešti ir pirktinius);

d) Tėvai-savanoriai prieš mugę paruošia patalpas;

e) Prasideda mugė: vaikai (vieni arba su tėveliais) perka kepinius. Dažniausiai jie kainuoja (tarkim, mūsų vaikų mokyklose Belgijoje) 0.5eu, 1eu arba 2eu.

f) Dažnai pirkimui naudojami ne pinigai, o specialūs bilietėliai. Pavyzdžiui, vienas bilietėlis – 0.5eu. Prie įėjimo koks nors tėtė arba mama parduoda bilietėlius, o po to atsiskaitai jau bilietėliais (puiki matematikos pamoka pramogas ir kepinius parduodantiems vaikams, nes jie juk mokosi skaičiuoti!). Tarkim, sausainis – vienas bilietėlis, šokoladinio pyrago gabalėlis – trys bilietėliai ir t.t. ir pan.

f) Jeigu kepinių mugė yra kombinuojama su kokiu nors renginiu (mano patirtis rodo, kad beveik visada yra kombinuojama, t.y., kad kartais vyksta TIK kepinių mugė, o dažnai dar ir renginys + kepinių mugė), tai galima dar ir eiti į kokius nors atrakcionus ir šiaip patirti įvairių linksmybių: išsipaišyti veido, žvejoti iš vaikiškos vonelės ančiukus, verti karoliukus-saldainiukus, nusipirkti (tėvelių arba mokytojų) išpieštą balioną, pačių darytus darbelius (pavyzdžiui, Mortos gamintas kalendorius (apipieštas metų kalendoriaus lapas) kainavo 5eu, o Vilhelmo darytas rėmelis – 10eu) ir t.t.

Teisybę pasakius, tos kepinių mugės – apiplėšimas vidury baltos dienos 😀 Kodėl? Todėl, kad tikrai vienas balionas ir dar širdutėmis ar šuniukais (dažnai net negali suprasti, kad tai – šuniukas) apipieštas tėvelių arba mokytojų tikrai nėra tiek vertas.

BET.

Mes kalbame ne apie piniginę šio reikalo vertę. Esmė ta, kad nuo pat mažų dienų vaikas yra mokomas arba aukoti, arba uždirbti bendrai gerovei (priklausomai nuo prieš mugę išsikelto tikslo). Ypač tai veiksminga, kai vaikai parduoda savo gamybos darbus, nes juk – įsivaizduojate – reikia pirkti tai, ką pats padarei (na, gerai, ta dalis dar nieko), bet pinigai atitenka ne tau, o tavo klasei (paprastai čia būna sunkesnioji dalis, nes labiau norėtųsi pinigų sau). Be to, vaikai ruošiasi, kalba apie tai, stengiasi, skaičiuoja šventės metu ir pan. Mūsų ne tik abu berniukai, bet ir Morta nepamiršdavo man bent keletą kartų priminti: „Mama, kada eisim kepti kepinių mugei???” Mortos ir Vilhelmo darželyje/mokykloje dar būdavo galima atnešti naminių uogienių, kurias dažniausiai mamos taip supakuodavo/apipavidalindavo, kad seilė tįsdavo vos jas išvydus…ir, žinoma, neatsispirdavom ir namo parsinešdavom bent du stiklainėlius…O jei dar kokia nors mama/tėtė dailiai karpo, siuvinėja, siuva ir nusprendžią paaukoti bent keletą savo darbelių kilniam tikslui…sėkmė garantuota!

Žodžiu, mes su mokytojomis jau sugalvojome, koks bus mūsų tikslas Vaikystės Sode. Žinoma, jis bus prasmingas, nes juk viskas turi būti glaudžiai tarpusavyje susiję: ir ugdymo programa, ir veiklos, ir metų laikas, ir šventės, ir dar daug daug kas…bet jau kaip visos laukiam! O kad įsivaizduotumėte, kokie kepiniai yra kepami kepinių mugei, radau keletą receptėlių puslapių, skirtų būtent tam: paprasti kepiniai kepinių mugei ir kepu drauge su mama (o tėtė tai ką, nemoka kepti???).

Ir dar. Prisimenu, kaip vienas profesorius amerikietis paskaitoje davė pavyzdį apie 1960ųjų JAV mokyklą, kai mokytoja suskirstė vaikus į eiles. Kiekvienoje eilėje sėdėjo vaikai pagal gebėjimus. Teisybę pasakius, vienoje eilėje sėdėjo starlets (žvaigždutės), o kitoje – loselets (žodžių žaismas, nuo žodžio „loser”, t.y.nevykėliai). Jis mums kalbėjo apie tai, kad užtenka vaiką pasodinti į tą nevykėlių eilę, ir jis iš tiesų taps nevykėliu. Užkoduos save. Elgsis taip, kaip ir tikimasi, kad jis elgsis. Nematys prasmės stengtis. Save-išpildanti pranašystė, ar ne? Apie tai kalbama ir VAGOS neseniai išleistoje knygoje „Laimingų vaikų paslaptis”. Ir štai skaitau vasario 18, 2011 metų įrašą apie tai, kad mokytojos dirba tik su perspektyviais vaikais. Ir skaitau komentarus, kad „Jei norime tobulesnės visuomenės, turime palaikyti darbštesnius ir gabesnius”. Ir tai man labai primena Amy Chua istoriją, kuriai tikrai skirsiu atskirą įrašą. O jus ar šokiruoja tokie darbo su vaikais metodai?

Ir DAR. Kartais perskaitai apie kokį nors tyrimą, ir oda pašiurpsta. Švedijoje atliktas „trečiosios rankos” tyrimas buvo vienas tokių. Keistas jausmas, kad galima apgauti smegenis, ar ne? Ir tas faktas, kad kartais jos pačios ima ir sukvailioja…pavyzdžiui, skauda galūnę, kurios seniai nebėra. Ir dar tas faktas, kad mokstas žengia tokiais septinmyliais batais į priekį, kokių mes dar visai neseniai neįsivaizdavome. Kaip tik, atrodo, ketvirtadienį kalbėjome su viena mama Vaikystės Sode, kad yra vaikų, kurie tiesiog neserga – mat jiems nepatinka sirgti ir save taip nuteikia, kad jokia liga „nekimba”. O vat yra vaikų, kurie, pavyzdžiui, suserga kaskart, kai reikia eiti pas dantistą? Sutapimas? Beje, pastebėta, kad maži vaikai dažnai suserga prieš važiuodami, pavyzdžiui, viešėti pas močiutę, jei žino, kad, pavyzdžiui, mama tos močiutės nemėgsta arba ja nepasitiki. Ir apskritai serga daugiau tie maži vaikai, kurių tėvai labiausiai ligų bijo. Bet tam nereikia nė mokslinių tyrimų – per savo darbo praktiką pastebėjau, kad tai – tiesa. Dėl ko taip yra? Manoma, kad galioja sena gera priežastis – vaikai mėgsta dėmesį, o jei tėvams labai baisi jų sloga ir apipila dėmesiu kai susloguoja (ir ne tik tiesioginiu, bet ir kalbėdami apie tą slogą, išgyvendami ir t.t. ir pan.), tai vaikų pasąmonė daro savo darbą. Lygiai tas pats su adaptacija. KUo labiau tėvai pasitiki ugdymo įstaiga, kuo drąsiau palieka joje vaiką, tuo vaikas lengviau adaptuojasi. Dar ir dar kartą save išpildanti pranašystė. Vis dėlto keistas padaras tas žmogus, ar ne?

Nuotrauka: 7th grade bake sale by Kentucky Country Day