Šį savo įrašą noriu pradėti Malcolm’o Gladwell’o (kuris buvo įdomiausias šios mano vasaros atradimas. Čia be Jared Diamond’o. Kurį atradau dar pavasarį ir kuris – anot Gabrieliaus – yra apsigyvenęs mūsų namuose:)) citata, kurią naudojau jau ir rašydama apie laidas vaikams: “What we do as a community, as a society, for each other, matters as much as what we do for ourselves. It sounds a little trite, but there’s a powerful amount of truth in that, I think.” Nes aš manau, kad aplinka, kurioje esame, kurioje augame, kurioje mokomės daro MILŽINIŠKĄ įtaką. Tėvų namai gali būti puikūs, bet jei mokykloje klasiokai keikiasi, kalba tik apie „Kriminalinę kroniką” (laisvai galima keisti į kitą panašaus lygio laidos pavadinimą) ir kur gauti cizų (irgi galima laisvai keisti), tai net nesvajok apie tokį rezultatą, kokį turėtum, jei keiksmažodžiai ir patyčios mokykloje būtų netoleruojami, diskutuojamos knygos (nes TV beveik niekas nežiūri, nes neturi tam laiko…) ir eina iš vieno būrelio į kitą su draugais arba žaidžia Petanque/šachmatais ir pan. 😉

Žodžiu, šiandien tikrai nepritariu tiems, kurie teigia, kad – jei tėvų namuose viskas gerai – tai jokios grupuotės, jokios mokyklos neišves vaiko iš kelio. Visiška nesąmonė. Aš manau, kad mano mokykla (kur dauguma vaikų buvo iš išsilavinusių, skaitančių, vaikų ugdymu besidominčių šeimų) ir bakalauro studijos (kur sustojo visi apsiskaitę, motyvuoti dešimtukininkai :)) darė man didžiulę įtaką. Ne dėl to, ką mokiausi. Bet dėl to, su KUO mokiausi, apie ką su jais kalbėjau, kokias problemas gvildenau ir t.t. Ir nors mes nuėjome skirtingais keliais (ypač po mokyklos), tačiau su labai daug klasiokų ir kursiokų šiandien susitikusi turiu apie ką kalbėti valandų valandas. Nes beveik visi domisi, atranda, kabina kuo giliau.

Ilga įžanga į labai trumpą mano mantrą, kad investicija į švietimą – geriausia investicija 🙂

Profesorius Steve Smith šiame BBC reportaže apie šių metų universitetų reitingus gan aiškiai pasako: jeigu nepasitempsime (turi omeny JK), bus prastai 🙂 O štai – ir šių metų šimtukas. Negaliu patikėti, nes ŠĮRYT kaip tik su Augustu kalbėjome apie MIT ir CalTech, kurie užima 3 ir 2 pozicijas! Mano išsvajotasis Stanford’as – ketvirtas. O UCLA, kurio bibliotekoje rinkau medžiagą savo disertacijai ir konsultavausi – vienuoliktas!!!

Aišku, aš pasilieku galimybę, kad mūsų vaikai studijuos Lietuvoje 😀 Nes juk nieko negalima planuoti, ar ne? Mano mama mėgsta kartoti: jei nori prajuokinti Dievą, papasakok jam savo planus! O aš kažkaip manau, kad – jei nori prajuokinti Dievą – nesiek savo tikslų. Nes visi, kurie jų siekia, pasiekia. Mano tėtė sako: jei nori ko nors taip, kaip nori į tualetą (na, jis ne taip literatūriškai sako :)), tai tikrai gauni. Vadinasi, jei tik galvojai, kad nori, o nieko nedarei, tai tiek ir matysi savo tikslą. Ot taip.

Nuotrauka: Graduation Caps by john walker