Šiandien šventėm patį nuostabiausią antrąjį Vaikystės Sodo gimtadienį. Išvažiavome iš Vilniaus anksti, dar švietė saulė, tačiau pakeliui užklupo vos ne audra. Kad jūs žinotumėte, kaip tai kirto per nuotaiką: ir blusų turgus, ir sodelio kūrybingųjų kiemų vertinimai buvo sugadinti to nelaimėliško lietaus…nejau ir gimtadienio bei išleistuvių šventė?!?!?! Ir vis dėlto gamta buvo maloninga: svečiams pradėjus rinktis, išsigiedrijo, ir visą laiką oras buvo nuostabus. Net ne geras, o nuostabus, nes buvo nei per šalta, nei per karšta – tiesiog idealu. Kartais (na, gerai, ne kartais) noriu gyventi Kalifornijoje – nereikia sukti galvos, koks gi bus oras.

Įrašą iliustravau Gertrūdos gautu diplomu – mat kiekvienas vaikas buvo apdovanotas. Aš, žinoma, buvau Gertrūdos apdovanojimų ceremonijoje. Buvo nepaprastai gražu stebėti, kad labai daug vaikų (ir per apdovanojimus, ir ne tik) puolė pedagogams į glėbį: žinau, kaip tai jiems, visus metus tiek daug savęs atiduodantiems šiems vaikams, svarbu!

Susirinko šiek tiek mažiau šeimų, nei planavome – manau, kad dalis išsigando lietaus. Nudžiugau, kai viena mama pasakė: mes vis dėlto apsisprendėme važiuoti ir galvojome: jeigu bus blogai, apsisuksime ir grįšime! O aš, džiaugdamasi susirinkusiais, pasakiau, kad jie akivaizdžiai tiki Sodelio šūkiu: Nėra blogo oro, yra tik bloga apranga! 

Šventę darėme anksti: juk daug mažulių, kurie keliasi anksti, o įdienojus keliauja pietų miegelio. Vadinasi, reikia ir pažaisti, ir pašvęsti iki tos akimirkos, kai jau vaikui viskas blogai ir vienintelis išsigelbėjimas – kelionė į Miegonis.  Šventę šventėme jau tradiciškai kaimo turizmo sodyboje. Šįkart pasirinkome Dalios sodybą. Man patiko: a) švaru ir tvarkinga; b) daug įvairių pavėsinių, kur – jeigu užklumpa lietus – galima pasislėpti (na, ne visiems, bet iš esmės yra, kur); c) didelė išzonuota erdvė; d) daug vietos statyti mašinoms. Augustas buvo mūsų parkingo kontrolierius: padėjo sustatyti mašinas vis rodydamas, kur kuriai stoti. Žinoma, jam padėjo, tačiau iš esmės labai daug darbo padarė jis. Ir, žinote, ką? Vos užteko vietos mašinoms! Kai vienu metu visi pradėjo sukti į sodybą, tai pagalvojau, kad vaizdas kaip iš filmo Analyze This, kai visi suvažiuoja į tą atokią sodybą 😀 Tvenkiniai, kurie galėjo atrodyti kaip nesaugumas, iš tiesų problemų visai nekėlė: vaikams buvo tiek veiklų, kad nebent sumėtė keletą pakelės akmenukų. Be to, kadangi šventės metu už vaikų saugumą atsakingi tėveliai, tai buvo tikrai daug auklių kiekvienam jaunam piliečiui ir pilietei.

Visa šventė vyko Vaikystės Sodo veiklos principu – centrais. Šįkart buvo penki centrai: 1) Viename su vaikais šoko, dainavo ir ratelius suko etnografinis ansamblis „Laukis”. Tiesa, čia manęs laukė netikėtumas: viena iš ansamblio narių – tada dar studentė – pernai pusmetį savanoriavo (kol savanoriavimą pavyko derinti su studijomis) Vaikystės sode! Tad ji puikiai žinojo, kaip mes dirbame, ir visa veikla vaikams buvo interaktyvi ir įtraukianti: dalyvavo ne tik vaikai, bet ir tėveliai.

2) Antrame vyko įvairios varžytuvės, kurias organizavo Eventum Group (jie organizavo mūsų šventės centriukus);

3) Vaikučių veido piešimo erdvė;

4)  Muzikinė erdvė;

5) Žaidimų erdvė.

Mortai patiko mokytis groti gitara 🙂 Gertrūda į centriukus nėjo – ji nusprendė užkandžiauti ir žaisti su draugais, kurie irgi nenorėjo eiti į centriukus. Jau ne(be)sistebiu, nes Gertrūda – visai (ne)dalyvautoja (na, bent jau kol kas).

Tuo pačiu metu vyko ir Blusų turgus: visi norintys galėjo at(si)vežti ir prekiauti savo sendaikčiais: knygomis, rūbais, žaislais ir pan. Taip pat – kadangi jau buvome pasiruošę ir Blusų turgui birželio antrąją (kuris neįvyko dėl liūties) – vyko keletas tėvelių organizuotų centriukų: plaukiojančių ančiukų „medžioklė”, laimės šulinys (chupa-chupsai buvo patys populiariausi!). Žodžiu, veiklų buvo tikrai daug. Smagumėlis!

Po žaidimų kiekvienas Sodelis skirstėsi į Sodelių erdves, ir kiekvienam vaikui buvo įteiktas 2011/2012 mokslo metų Vaikystės Sode baigimo diplomas. O tada…tada visi susirinkome draugėn, išlydėjome mūsų Sodiečius (nors dar tik antrasis gimtadienis, tačiau jau net tris Sodiečius!) į mokyklą, atsisveikinome su kūdikėlio laukiančia kolege, padėkojome vienai savanorei (kuri jau baigė antrus savanoriavimo metus Vaikystės Sode!), uždegėme du fejerverkus ant didžiulio logotipu papuošto torto ir, jiems degant, sudainavome Vaikystės Sodo dainą. Matydama dainuojančius vaikus, tėvelius, kolegas…ach-kaip-džiaugiausi! Ir nors Vaikystės Sodui dar tik ankstyvoji vaikystė, tačiau ji – nuostabi. Nepaprastai džiaugiuosi visais drauge ir kiekvienu atskirai. Ir ypatingai savo komanda. Jie – verti didžiulių pagyrų šaunuoliai.

Kadangi nuotraukų nedariau, tai negaliu pasidalinti. Ir laukiu nesulaukiu, kada jos bus. Grįžusi namo pagalvojau, kad šis gimtadienis – baltas. Aš gavau tris nuostabias gėles (puokštes) ir visos – baltos.

Aš net nežinojau, kad baltos rožės reiškia didelę pagarbą, o jūs?

Taip pat nežinau, kaip vadinasi šios gėlės (žr apačioje), bet jos tiesiog pasakiškai kvepia:

Gal jūs žinote jų pavadinimą?

Ir štai šias gavau nuo kolegų (ir vėl baltos!):

Gal žinote šios pavadinimą ir kaip ja rūpintis?!

Ir dar gavau Vaikystės Sodo metraštį. Absoliučiai fantastiška mintis, o dar fantastiškesnė, nes jau įklijuoti du lapai nuotraukų:

Kaip mes Vilniaus r., prie Riešės, kaimo sodyboje statomės palapines ir planuojame 2011/2012  mokslo metus:

Kaip mes Anykščių rajone, kaimo turizmo sodyboje, planuojame 2012/2013 mokslo metus:

Dar laukiu nuotraukų (kurioms palikta erdvės albume), kaip mes trise, parkelyje ant suoliuko prie mokytojų namų, dar net nežinodamos Vaikystės Sodo buveinės vietos, jau planuojame 2010/2011 mokslo metus. Ir kaip aš pirmą kartą pirmoms mokytojoms aiškinu, ką reiškia kontekstinis planavimas. Žiūrint į 2012/2013 planavimo nuotraukas net sunku patikėti 😀

Pats nuostabiausias paties nuostabiausio Vaikystės Sodo metraštis! AČIŪ!

Štai toks buvo tas gimtadienis, į kurį atvažiavo virš 100 mašinų! Dabar laukiu nesulaukiu nuotraukų, nes – neabejoju – jos taip pat bus nuostabios. Ačiū Likimui už dar vienus metus Vaikystės Sode. Tai – nepaprastai gera mokykla. Tokia, kokioje dar nesu buvusi. Sunkesnė. Atsakingesnė. Įdomesnė. Būna dienų, kai, atrodo, parakas tik spragsi, o būna, kad svyra rankos. Bet viena supratau: Vaikystės Sodas yra tikrai kaip vaikas. Kai turi darbą, tai gali eiti namo ir gyventi namais. Kai turi Vaikystės Sodą, tai nešiojiesi jį dieną-naktį savo mintyse. Net ir tada, kai visiškai nenori apie jį galvoti, būtent apie jį ir galvoji. Būna, kad pyksti ant savęs, nes galėtum būti geresnė mama. Efektyvesnė. Produktyvesnė. Ir ne šiaip sau gailiesi savęs, o tikrai ŽINAI, kad galėtų būti geriau. O būna, kad ištirpsti iš laimės: kai gražų laišką parašo/ užeina ir komplimentą pasako tėvai, kai mieste mojuoja arba į glėbį puola sodiečiukas, kai matai, kad atradai žmogų, kurio akys žiba dirbant Vaikystės Sode. Ir, all in all, tai yra tai, kur aš po visų begalės mokslų ir kelionių po pasaulį, labiausiai jaučiuosi atradusi save. Vivat, Vaikystės Sode!