Žinote, būna tokių dovanų, kurios netikėtai nustebina. Kai labai artimas žmogutis pasakė, kad dovanoja mums visomis mūsų progomis ajurvedišką savaitgalį (buvo mūsų vestuvių 10 metų, Kalėdos, Gabrieliaus gimimo diena, žodžiu, progų nemažai prisikaupė:)), tai pradžioj nežinojau, ar jau čia man džiaugtis, ar ne. Žinote, būna tokių situacijų, kai norisi užversti akis – mat atrodo, kad jie visiškai nesupranta, ko mums reikia. Būna, ar ne? Tai va man taip atrodė, kai pasakė, kad nori padovanoti ajurvedišką savaitgalį. Aš net turėjau naglumo paklausti, ar nenorėtų padovanoti savaitgalio Druskininkuose vietoj to ajurvedinio 😀 Tačiau vis dėlto nugalėjo naujovių troškulys ir – nors ir ganėtinai skeptiškai nusiteikusi – važiavau į „Margio” viešbutį prie Trakų.
Kai nuvažiavome, mus pasitiko patys savaitgalio šeimininkai – Eglė ir Darius Kauneckai. Savaitgalis vadinosi „Išeinu, kad sugrįžčiau”. Pasirodo, ajurvedos medicina sako, kad sausis – pats tinkamiausias metų mėnuo natūraliai sustiprinti organizmą. Kaip mes tą organizmą stiprinome? Pavyzdžiui, jogos pamoka nuo 7 iki 9 valandos ryto. Patikėkite, atsikelti nebuvo lengva, nes vis svajojame apie tą dieną, kai galėsime išsimiegoti. Realiai mes galime suskaičiuoti ant rankų pirštų, kiek turėjome tokių savaitgalių, kai miegojome tiek, kiek norėjome. Mažai. Kai pagalvoji – per 10 metų tikrai MAŽAI tokių savaitgalių. Teisybę pasakius, rankų pirštų užtektų ir dar tikriausiai liktų. Siaube. Ne veltui mūsų Augustas pareiškė kartą, kad vaikų turėti visai neapsimoka 😀 Kurgi ten apsimokės 🙂 Tai vat mes turėjome tokią fantastiškai unikalią progą pabūti dviese, miegoti tiek, kiek širdis geidžia, o mes septintą ryto sau vilkomės į jogą. Ir apskritai visur ėjome su vėjeliu.
Šiandien – po dviejų savaičių – manau, kad ten tiesiog buvo tokia atmosfera. Va, įsivaizduokite: aplink balta balta, siaučia vėjas (galima girdėti, kaip jis ūžauja už lango), šalta (žinom, nes žmonės įeina į viešbutį susisiautę), viešbutis – vidury niekur (na, toks jausmas), nes matai tik pušis ir netoliese ledo sukaustytą ežerą.
Konferencijų salėje tyla. Smilkalų kvapas. FYI aš nemėgstu smilkalų kvapo. Mane jis erzina. Tačiau ten jis, matyt, ištirpo erdvėje ir buvo tik dvelksmas. Malonus. Kai turi šiek tiek giliau įkvėpti. Patiko ir tai, kad galima pasidaryti prieskoninės indiškos arbatos. Seniai seniai – dar kai gyvenome Lietuvoje – mudu buvome aptikę Norfoje tos arbatos. Pirkome ir pirkome tol, kol ji vieną dieną tiesiog dingo iš lentynų. Po to kartkartėm vis rasdavom kokį nors pakaitalą, bet iš tiesų aną savaitgalį vėl gėrėme savo pamėgtą arbatą: ketvirtis šaukštelio prieskonių, užpili verdančiu vandeniu, uždengi puodelį, o po kelių minučių įpili pieno. Aštru. Dilgina liežuvį. Bet tas skonis…tikras žiemos skonis. Sėdmaišiai. Ramybė.
Man neįtikėtina buvo tai, kad aš vis užmigdavau. Mums ten darė tris masažus: Shanti ajerų masažą, Shanti relaksacinį masažą ir Shanti Keralos masažą…užmigau visus tris kartus. Beje, ir mes išmokome daryti masažą – galvos ir pečių 🙂 Dar mažoka praktikos, bet, tikiuosi, nepamiršiu.
Ir pirtis, kurioje trynėmės negyvosios jūros druska, o po to ir medumi. Šokio terapija. Ir labai labai skanus maistas.
Apie jį verta parašyti atskirą pastraipą. Kai važiavome, maniau, kad jau bus man bėda su tuo maistu – mat nieko apie jį nežinojau, bijojau, kad bus daug svogūnų ir daržovių, o aš jų, žinia, nelabai mėgstu. Visų pirma, sužinojau, kad ajurvediniame maiste nėra nei svogūnų, nei česnakų. Įsivaizduojate? Visą laiką galima valgyti viską, kas patiekta. O patiekta buvo tikrų tikriausia PA-SA-KA. Niekada taip skaniai nevalgiau tris dienas iš eilės 🙂 Žinoma, esu valgiusi įvairiausių skanėstų, tačiau kad tris dienas valgyčiau pirštus apsilaižydama – pirmas kartas. Tie, kurie mane pažįsta, žino, kad aš esu šiek tiek susipykusi su maistu. Šįkart supratau posakį, kad maistas yra malonumas. 🙂 Aišku, puikiai suprantu, kad pats taip nesimaitinsi – aš visą dieną virtuvėje turėčiau stovėti, kad tokius patiekalus išraityčiau, tačiau toks potyris buvo fantastinis. Pyragaičiai su karamele ir anakardžių riešutais…Jeigu čia rašyčiau, ką valgėm, tai jūs tik trūktelėtumėte pečiais ir nesuprastumėte, kodėl aš džiaugiuosi, pavyzdžiui, apkeptais brokoliais. Esmė – KAIP visa tai buvo padaryta. Dabar degu noru išbandyti tą kavinę, kur dirbo mūsų savaitgalio maisto burtininkas…nors tuo pačiu žinau, kad tos magijos jau nebeatkartos.
Rašau todėl, kad noriu paskatinti – jei kartais gyvenimas suteikia galimybę – nebijoti išbandyti kažko netikėto. Aš pati tikrai nebūčiau susidomėjusi ajurvediniu savaitgaliu, tačiau įgavau tikrai įdomios patirties: kalbėjome apie ajurvedinę mediciną (siaučiant įvairiems virusams tai buvo nauja ir įdomi patirtis…), apie tris žmonių tipus, apie sveiką mitybą… Masažai, joga, šokio terapija, meditacijos ir pirtys atgaivino ir kūną, ir sielą. Svarbiausia – eiti ne skeptiškai nusiteikus, o atvira dūšia pažinimui.
Dar patiko – nors turėjau nusivežusi kompiuterį – kad programa buvo tokia aktyvi, jog visiškai tas kelias dienas nedirbau: nei laiškų skaičiau, nei atsakinėjau, nei rašiau, nei galvojau apie visus savo darbus. Aišku, sekmadienio vakarą jie užgriuvo visa lavina, bet tas dvi paras ilsėjausi. Irgi pirmą kartą po labai labai ilgo laiko. Kadangi migdavau per masažus, meditacijas ir net tiesiog prisėdusi, supratau, kad anksčiau paprasčiausiai neturėjau galimybės atsipalaiduoti – visą laiką buvau įjungusi darbinį (na, jei ne darbo, tai būdravimo) režimą. O ten atsijungiau. Ir atsipalaidavau. Net telefoną išjungiau ir tik keletą kartų paskambinome mano ir Gabrieliaus mamoms (mat vaikai buvo išdalinti po du).
Vos nepamiršau – man tikrai patiko ir tai, kad nebuvo niekas brukama. Jau su tuo tai turiu problemą. Jeigu tik pajuntu, kad kažkas kažką man bruka, tai tuoj gimsta priešiškumas. Iš principo toks 🙂 Anąkart nieko tokio nesijuto. Vis dažniau pagalvoju, kad – kai žmonės žino, ką daro – jie nebruka. Jie tiesiog vienu ar kitu tiki ir dalinasi tuo tikėjimu. Yra žmonių, kurie sako, kad tokie žmonės yra pasikėlę. Bet aš tuo netikiu. Man atrodo, kad tai yra žmonės, kurie tiesiog profesionaliai dirba savo darbą. Ar mums tai patinka, ar mes tuo taip pat tikėsime kaip ir jie – jau kitas klausimas. Bet jie suteikia mums galimybę pažinti tą jų tikėjimą.
Žodžiu, savaitgalis buvo nuostabus. Pamiršau, kad turiu daug darbo, kad daug kas „dega”…pamiršau net tai, kad turiu keturis vaikus. 😀 Džiaugiausi būtimi, ir tiek. Ir žmogumi, su kuriuo ta būtimi jau trylikti metai dalinuosi.
Ačiū.
Nuotrauka: Ayurveda Resort Sonnhof by marketing deluxe