Adventas jau įsibėgėjęs… Buvo mintis prisėsti ir kažką parašyti Advento pradžioje, kai uždegėme pirmąją žvakutę, tačiau „ant nosies” jau trečiosios degimas. Kai buvo atvažiavus Medeina, atvežė vaikams šokoladinius kalendorius. Taigi kalendorius turėjome pačiai pradžiai. Sunkiau buvo su žvakide. Na, žinote, Advento žvakide, kur galima „smeigti” keturias žvakeles… Taigi nusprendėme tokią žvakidę pasidaryti patys: uždegėme keturias mažas žvakeles, išsikepėme pyragą ir…kalbėjome apie Kalėdų laukimą ir apie tai, kas yra Adventas.

Pirmasis Advento sekmadienis

Kaip tik tą pirmadienį atvažiavo Vilhelmo krikšto mama Anna iš Švedijos. Ir žinote, ką gavome dovanų? Ogi Advento žvakidę ir dar tokią specialią Advento žvakę! Fantastika – iš tiesų tai, ko mums trūko! Taigi jau praeitą savaitgalį degėme dvi žvakeles TIKROJE Advento žvakidėje.

Vaikams labai smagu, kad degėme tik dvi žvakeles – dabar net spirga kaip laukia, kada uždegsime visas keturias! O vakare, kai sėdame valgyti vakarienės, „sudeginame” vieną Advento žvakutės „dieną” (jeigu praleidžiame, Augustas labai rūpinasi, kad kitą dieną žvakelę degintumėme ilgiau…). Smagu….

"Tikros" žvakidės

Švediška advento žvakė

Nežinau, kaip jums, bet man tie šokolodiniai kalendoriai  nepatinka. Bet vaikams patinka. Todėl išties manau, kad jie nėra jau tokia blogybė, kad nereiktų duoti vaikams. Tegul.

Augustas lupa kalendorių

Tačiau susitarėme turėti ir kitokį kalendorių. Perskaičiau, kad dienų skaičiavimas prasidėdavo nuo šv. Liucijos dienos, taigi, gruodžio tryliktos. Tiesa, šiandien visur bandžiau atrasti tekstą, kur tai perskaičiau, bet niekaip nepavyko. Hmmm… Ir visgi. Su vaikais susitarėme, kad darysime įvairius gerus darbelius. Pavyzdžiui, vieną dieną visi nupieš sveikinimą promočiutei į Kretingą ir jį išsiųsime, kitą dieną – probočiui, dar kitą – proseneliams. Kitą dieną kepsime sausainius, kuriuos gražiai supakuosime su saldainių dėžutėmis, kurias parvežiau iš Lietuvos ir padovanosime vaikų mokytojoms. Dar vieną dieną iškepsime dar sausainiukų ir nuvažiuosime į Mortos buvusį lopšelį – pasveikinsime visus su artėjančiomis Kalėdomis… Žodžiu, tokie maži gražūs darbeliai 🙂 Kad labiau pajustumėme tikrąją Kalėdų dvasią:)

Praeitą penktadienį – gruodžio penktą – vaikai grįžo iš mokyklėlių pilnais saldainių maišeliais ir su šventaisiais rankose:)

Viliaus Šventasis Mikalojus

Čia, Belgijoje, jie šventė labai plačiai švenčiamą dieną – St.Niklaas. Kaip žinia, šventasis Mikalojus gyveno dabartinėje Turkijos teritorijoje. Jis buvo geros širdies žmogus, kuris slapčia dovanodavo dovanas vaikams ir šiaip – kaip ir visi šventieji – darė stebuklus. Tačiau jis – skirtingai, nei kiti šventieji – tapo itin garsus ir populiarus: taip, tai Santa Claus, Kalėdų Senelis! (nors lietuvių kalba visai neišduoda, iš kur tas Kalėdų Senelis atsirado!) Man ši tradicija patinka…patinka todėl, kad vaikams galima papasakoti, kad Kalėdų Senelis iš tiesų yra kažkada gyvenęs žmogus, kuris įkvėpė mus daryt gerus darbus; kad daug svarbiau duoti, o ne gauti; o tos mažos dovanėlės yra daugiau meilės, galvojimo išraiška ir džiugesys, kad esame kartu su mylimais žmonėmis…

Ir, žinoma, per St.Niklaas visi valgo speculoos sausainiukus. Dažniausiai – šventojo Mikalojaus formos:) Iš pradžių šiuos sausainiukus kepdavo tik šiai šventei, o dabar…jų galima nusipirkti visur ir visada.

Speculoos sausainis

(Beje, daug kas sako, kad šie sausainiai – olandiški. Ir taip, ir ne. Skonis identiškas. Bet olandai juos vadina speculAAs). Neabejoju, kad kils klausimas, ar šie sausainiukai panašūs į imbierinius. Visiškai ne! Jeigu įdomu, čia galite pasiskaityti daugiau apie sausainiukus ir net rasti jų receptą. Mūsų vaikams labai patinka juos mirkyti į arbatą. Arba valgyti speculoos skonio ledus. O aš pernai Padėkos dienai iškepiau moliūgų pyragą, kurio pagrindas – speculoos sausainiukai….mmmm….visi jį prisimena dar šiemet, nors Padėkos dienos nepavyko atšvęsti, nes buvome Lietuvoje, o po to susirgome.

Praeitą – antrąjį – Advento sekmadienį atsibudome gan anksti. Ir dar snausdami pagalvojome, kad…seniai buvome kur nors išlėkę. Gabrielius sako: lekiam į Maastrichtą! Ir iš tiesų – kodėl gi ne? Taigi aš, kol Gabrielius suorganizavo vaikų atsikėlimą ir apsirengimą, nulėkiau į mūsų „boulangerie” (bandelinę, kaip mes sakom), nupirkau bandelių, parlėkę greitai sušlamštėme pusryčius ir išlėkėme į Olandiją, į Maastrichtą. Tikriausiai dauguma jį žinote dėl 1992 pasirašytos Mastrichto sutarties dėl Europos Sąjungos ir euro, tačiau išties tai senas, dar iki-romėnų laikas keltų apgyvendintas miestas.

Mes tiesiog norėjome pasivaikščioti po gražų senovinį miestą, tačiau vos nuvažiavę pakliuvome į…Winterland – kasmetinę Kalėdinę mugę, kuri, pasirodo, dar ir garsi besanti!  Vilhelmas amo neteko išvydęs lemputėmis apvyniotus medžius – iškart užsiprašė nufotografuojamas!

Vilhelmas ir lempučių medis

Mugė tikrai verta dėmesio: karuselės, puošmenos, stendai ir t.t. ir pan. Kai per Skype draugams pasakėme, kad buvome mugėje, beveik visi klausė, ką pirkome:) Na, nieko, kas turėtų išliekamąją vertę. Visų pirma vaikai nuėjo į Kalėdinį traukinuką. Tas traukinukas toks visai paprastutis, Palangoje vasarą tokių apsčiai, tačiau vaikams smagus jis buvo dėl to, kad Kalėdinis, padabintas Kalėdų Seneliais ir pan.

Susėdo visi, tačiau jau po 30s Augustas ėmė akivaizdžiai nuobodžiauti. Mes nuėjome prie tvoros, kur galėjome gerai matyti išsišiepusius ir smagiai mojuojančius Vilhelmą ir Mortą. Gerai, kad ten atsistojome. Augustas važiavo iškišęs  ranką, kuri užkliuvo už tvoros ir…atsikabino didžiulė pliauska, (nuotraukoje matosi…išties LABAI didelė) kurią, laimei, Gabrielius suspėjo sugriebti, nes būtų baisulingai trenkusi vaikui už Augusto per veidą. Brrrr….Aišku, mes išsigandome, Augustas irgi, o tas vaikas kad ims rėkti! Žodžiu, pirmasis pasivažinėjimas pakėlė adrenalino lygį kraujyje kaip reikalas!

Kalėdinis traukinukas

Vaikams išlipus, Augustui atskaitėme moralą, kad reikia važiuojant laikyti rankas viduje – juk ne veltui visada atrakcionuose būna tie užrašai, kad galūnės turi būti VIDUJE. Matėsi, kad vyriokui streso ir taip per akis, tai atsileidome…iš tiesų tai ir ta tvora buvo neatsakingai pritvirtinta, jei – užkliuvus 7-mečio rankai – sugebėjo atšokti didžiulė medžio šaka!

Velnio ratas Maastrichte

Po šio atrakciono ėjome į Velnio Ratą. Iš pradžių aš su mergaitėmis nusprendžiau likti apačioje (jaudinomės, kad Mortelė bijos), tačiau Gabrielius, pamatęs, kad žmonės eina ir su mažais vaikais, pasičiupo ir ją. Išlipęs Gabrielius pasakojo, kad iš tiesų baisiausia buvo Vilhelmui, kuris tik įsikniaubė į jį ir laukė, kada čia jau leisis, o Mortulė…Mortulė vis ieškojo manęs su Gertrūda apačioje ir labai džiaugdavosi išvydusi! Žodžiu, keičias laikai, bet nesikeičia papročiai: kaip buvo Morta drąsesnė už Vilhelmą, taip ir tebėra! Na, bet Vilhelmas vis vien džiaugėsi, kad kilo – matėsi, kad vaikas didžiuojasi savimi.

Merginos 🙂

Kadangi nuo Velnio Rato pamatė  visą mugę, nusileidę jau puikiai žinojo, ko norėtų. Taigi iš ten patraukėme tiesiai į maišų čiuožyklą: įlendi į maišą ir čiuoži…heheheeeeeeeeeeee! Ten eiti išdrįso tik Augustas.

Augustui atrakcionai tiko

Morta irgi veržėsi, bet įkalbėjome eiti ieškoti kavinės. Netrukus suradome lauko kavinę, kurioje labai smagiai pasėdėjome…užsisakėme „nacionalinį” olandų patiekalą – fri bulvytes su befstrogenu – „frietje zuurvlees” (na, tikrai iš esmės tas pats!)/majonezu/ketčupu. Valgėm visi net ausys linko.Taip, visi – Gertrūda irgi valgė. Tik pienelį. Prisiminiau „skandalą” Seime ir pagalvojau, kad tikriausiai nė vienas, ėjęs pro šalį, nepagalvojo, jog aš maitinau!

Šeimynėlė užkandžiauja

Gertrūda mūsų šaunuolių šaunuolė – visą laiką gražut gražutėliausiai sėdėjo savo (tiksliau, Elzytės!) Maxi-Cosi ant  Zapp’o ratų. Pavalgę dar nuėjome pasisupti karuselėje. Šįkart Augustas užsimanė suptis ant arklio, tai ėjome Augustas, Morta ir aš. Morta BŪTINAI norėjo ant juodo arklio, kuris buvo vienintelis, tai puolėme prie jo it akis išdegusios…spėjome!

Drąsioji jojikė

Pabaigai – mugės saldumynai, po kurių teko Gertrūdą dėtis į BabyBjorną, nes…Mortelė labai pavargo ir pasitarę nusprendėme, kad pats laikas Gertrūdai užleisti savo „sostą” sesutei (gerai, kad ta kėdutė yra „iki 13kg”, tai ne tiek daug „viršaus” ir buvo…nors kojos karojo, o galva kyšojo…)

Choices choices...

Mes iš kengūrų šalies 🙂

"Truputį" per didelė

Kur  buvusios, kur nebuvusios, sesutės saldžiai užmigo, o mes su vyriokais patraukėme pasivaikščioti po miestą. Miestas tiesiog sužavėjo!  Gyvos gatvelės, kuriose daug žmonių, tačiau jie niekur neskuba…tiesiog eina, nusiperka kokią nors gėrybę, prisėda kavikės ir…juda toliau. Be to, viskas atidaryta. VISKAS.  (Tie, kas skaitote Lietuvoje, nesuprasite mano džiaugsmo 😀 Belgijoje savaitgalį arba vakarėjant rasti atidarytą parduotuvę – ojojoi, koks įvykis! Sekmadieniais, žmogau, išvis nieko nesitikėk. O čia sau sekmadienio vakaras ir VISKAS atidaryta. Kaip sakant, lengvai išsižioję vaikščiojom, lengvai išsižioję…)

Maastrichtas vakarėjant

Užsukome į parduotuvę, kurioje nupirkome Augustui Kalėdinio koncerto aprangą (reikėjo juodų šortų ir juodų marškinėlių trumpom rankovėm). Žiemą šortai ir marškinėliai trumpomis rankovėmis ir dar juodi…patikėkite, užduotis panaši į tos mergaičiukės, kurią žibučių į sniegą išsiuntė! Tačiau mums – tram-pam-pammmmm!!! – pavyko. Žinoma, aprangos beieškant šį tą nusičiupo ir mergaitės (per miegus, per miegus, jei ką…): Morta šiais metais slidinės „akiniuota”, o Gertrūda galės puoštis marškinėliais, ant kurių užrašyta „Born in 2008” 😀 Vaikščiojom, kol visi vos bevilkom kojas ir kol visai sutemo….vos radom, kur pastatėm mašiną, nes sutemus miestas visai kitaip atrodė.

Pavargusi šeimynėlė

Maastrichto rotušė

Įsėdom į mašiną, Gertrūda puolė valgyt, Morta vis dar miegojo…labai greitai „lūžo” ir abu džigitai, o mudu grįžome besišnekučiuodami ir, žinoma, kaip ir važiuojant į Maastrichtą, grįžom pro Šv.Gertrūdos miesteliuką:) Nieko sau, ar ne?

Norite užsukti?