Moteris versle – kiek atsakomybės ir kiek pareigų jai tenka prisiimti pradedant savo veiklą? Kiek motyvacijos, tikslų reikia turėti, kad gebėtume suderinti šeimą, darbą, poilsį? Edukologijos mokslų daktarė, „Vaikystės sodo“ ir „Karalienės Mortos“ mokyklos vadovė sako, kad veiklos pradžioje būta daug bemiegių naktų, tačiau vardan svajonės ji buvo pasiryžusi nueiti nelengvą kelią tam, kad dabar mėgautųsi saldžiais darbo vaisiais ir vaikų šypsenomis.

Sakote, kad šeimos ir darbo suderinti neįmanoma, kenčia arba viena, arba kita. Kaip „išlaviruojate“ jūs, juk namuose laukia gausi šeima?

Suderinti verslą ir šeimą nėra lengva ir visą laiką jauti šiokį tokį kaltės jausmą, kai nesi namuose, dėl to, kad neskiri pakankamai dėmesio namams, o kai nesi darbe, kad laukia darbai. Manau, kad visos moterys, kurios susiduria su tokia situacija,  negali patirti visiškos pilnatvės, nes ją galima pajusti tik susitaikant su jausmu ir jį įvardinant. Lietuvoje dar labai mažai kalbame apie savo emocijas, išgyvenimus, norime atrodyti labai „kieti“ ir su viskuo susitvarkantys, viską gebantys, bijome pasirodyti pažeidžiami. Manau, kad jei manęs klaustų patarimo moteris, pradedanti tokį kelią, aš jai patarčiau nebijoti būti pažeidžiama, paprašyti pagalbos, kai jos reikia, nebijoti užplūdusių abejonių, ar elgiesi teisingai. Dauguma užgniaužia baimės jausmą, bet reikia suprasti, kad tai natūrali gyvenimo dalis ir yra normalu abejoti, nes per tas abejones atrandi kažką naujo ir tai yra variklis, vedantis į priekį.

Ar požiūris į moterį ir vyrą verslo pasaulyje vis dar skiriasi?

Vis dar yra stiprūs stereotipai ir įsivaizdavimas, ką turi daryti moteris. Moterys, daugybę amžių neturėjusios pasirinkimo, staiga jį turi ir tai yra nuostabu! Mums tik trūksta moterų seserijos, kur palaikytume viena kitą, nes moterų versle konkurencijos žymiai daugiau nei vyrų. Kaip šaunu, kad galime dirbti toje srityje, kur mūsų širdis dainuoja.

Grįžkime atgal į praeitį, kokia buvote vaikystėje, paauglystėje, ar pasvajodavote apie savo verslą?

Kai tik prasidėjo Lietuvos sąjūdis, apie verslą buvo kalbama labai mažai, tą įvardinti būtų ganėtinai sunku, nes man visada atrodė, kad aš noriu daryti kažką ypatingo. Prisimenu, kai manęs tėvai paklausė: „Ką tu, Austule, nori daryti užaugusi“, atsakiau – „Aš noriu pakeisti pasaulį“. Nelabai žinojau, kai buvau maža, kaip tai padaryti, bet norėjau padaryti kažką ypatingo. Visuomet patiko sakyti kalbas, imtis atsakomybės. Visuomet atrodė, kad vaikai atviriausi ir imliausi pokyčiams. Aš matydavau, kad jie atviri visokioms naujovėms. Maniau, kad kaita turi prasidėti nuo vaikų, tiesiog turi užaugti nauja karta, kuri būtų laisva, drąsi, kiekviename žingsnyje vadovautųsi demokratiniais sprendimais. Švietimas bene stipriausia jėga, galinti išjudinti Lietuvą. Puikiai baigiau mokyklą, galėjau stoti bet kur, norėjau eiti į švietimą, bet mane labai daug kas atkalbėjo, nes Lietuvoje švietimas – nėra prestižinis dalykas. Tais metais pasirinkau studijas, kurias rinkosi dauguma. Taip atsidūriau Vilniaus universitete ir studijavau Norvegų kalbą, bet jau antrą pusmetį išvažiavau studijuoti į Norvegiją ir ten užsiėmiau savanoriška veikla su paaugliais, subrendau ir supratau, kad tai mano gyvenimas, ne kitų, ir man nesvarbi kitų nuomonė, aš to noriu ir galiu ką nors pakeisti.

Supratau, kad jei žmogus daro tai, dėl ko jo širdis dainuoja, ir neskaičiuoja laiko, pastangų, jis visuomet gali užsidirbti. Supratau, kad turiu daryti tai, ką noriu ir tas pasikeitimas daug ką nustebino. Todėl pasirinkau švietimo magistro studijas. Tuo metu aš dirbau tarptautinėse mokyklose, komitetuose ir auginau savo pamatus, kad kuo daugiau apie tai išmanyčiau, kad būčiau kuo stipresnė. Susipažinau ir su mokyklų finansais, įgyvendinamomis programomis ir t.t. Pradėjau kaupti informaciją, kas man patinka, o ką daryčiau kitaip.

Kada ir kaip gimė idėja įkurti „Vaikystės sodą“?

„Vaikystės sodas“ nėra toks dalykas, kurį vieną naktį ėmiau ir susapnavau, o kitą dieną įsteigiau įmonę. Tiesą pasakius, tai dešimties metų pasiruošimo, įdirbio rezultatas. Tai nėra toks dalykas, kur galvojau, kokia veikla užsiimsiu, ar norėjau darželio savo vaikams. Tai buvo sąmoningas ir kryptingas ėjimas link tikslo.

Idėja realizavosi prieš penkerius metus, kuomet buvo įsteigta įmonė „Vaikystės sodas“ ir rugsėjį susirinko pirmieji vaikai. Iš pradžių buvo 16 vaikų, o šiandien, kartu su „Karalienės Mortos“ mokykla, artėjame prie 800 vaikų.

Kokia buvo pradžia, kokie iššūkiai, sunkumai kilo?

Pirmasis didžiausias iššūkis buvo – finansai, nes mano vyras dirbo valstybės tarnyboje, o aš studijavau doktorantūroje ir tų lėšų buvo labai nedaug, reikėjo rizikuoti viskuo, ką turi, o mes turėjome ir paskolą būstui. Mes surizikavome absoliučiai viskuo ir vienas draugas paskolino pinigų. Ir iš pradžių naktimis pašokdavau iš miegų, nes susapnuodavau, kad su keturiais vaikais atsiduriame gatvėje. Buvo daug košmarų, baimių ir pirmus porą metų jie buvo dažni ir persekiojantys. Pirmųjų metų beveik neprisimenu, nes su drabužiais atsibusdavau prie stalo. Tuomet išmokau miegoti po keletą valandų per naktį ir viską daryti, kadangi neturėjome pakankamai lėšų administratorei, turėjome tik mokytojams, buvau ir administratorė, kuri atsakinėja į skambučius, ir vadovė.

Manau, kad bene svarbiausias dalykas – šeimos palaikymas, nes aš visą laiką buvau panirusi į savo veiklą ir tai nebuvo tik šiek tiek daugiau darbo, tai buvo laikas, kai nebuvo laisvo savaitgalio, nes tuomet rinkdavome baldus, plaudavau patalpas. Labai reikėjo supratimo ir tikėjimo, kad aš galiu, kad pasiseks. Po trejų metų turėjau pirmąjį savaitgalį. Jei būčiau apsisprendusi, kad sodelis bus tik vienas, būtų kitaip, bet mano tikslas nebuvo turėti darželį, tikslas buvo pakeisti Lietuvą, o tai reikalauja daugiau pastangų.

Kaip formavote, atsirinkote komandą, juk darbas su vaikais – ypač atsakinga sritis.

Komandos atranka buvo ir tebėra sunkiausias dalykas, nes Lietuvoje mokytojo darbas turi žemą prestižą, mūsų šalyje nėra taip, kaip Suomijoje ar Singapūre, kur patys geriausi mokiniai nori tapti mokytojais. Kai pati skaičiau paskaitas universitete, paklausiau savo kurso studentų, kiek iš jų užrašė pedagogiką pirmu numeriu, ir būtent toje grupėje, kuriai aš dėsčiau, nebuvo nei vieno žmogaus.Dažnai žmonės galvoja, kad mokytojo darbas – laikina stotelė, ir jei jie gaus geresnį darbą, svarstys, ką pasirinkti.

Mes pradėjome nuo to, kad „Vaikystės sode“ įsteigėme mokytojų akademiją – tai nuolat trunkantys mokymai pedagogams. Kai pedagogas ateina dirbti į Vaikystės soda, pirmus metus jis nėra pedagogas, pas mus jis vadinamas mokytoju – asistentu, šiuos pirmuosius dvyliką mėnesių į tai žiūriu kaip į mokamą stažuotę, per tą laiką tampa aišku, ar tas žmogus norės dirbti ir ar atitiks mūsų lūkesčius. Asistentas turi mentorių, savo mokytoją. Internete turime mokymo platformą ir jie visą informaciją turi peržiūrėti, atsiskaityti, mokytis.

Tuomet vyksta paskaitos ir išorės mokymai. Taip nuolat auginamės naujus mokytojus, šis procesas reikalauja labai daug laiko ir pastangų. Pirmaisiais metais nemažai žmonių atkrenta.

Kas, Jūsų nuomone, svarbiausia pradedant savo verslą, ką patartumėte moterims, turinčioms viziją, idėją, bet dvejojančioms, ar verta rizikuoti?

Niekada nebūsi suplanavęs visko iki galo ir laikas niekada nebus tobulas – kai paaugs vaikai ir t.t. Niekada nebus tobulo laiko, nes kiekvieną dieną susiduriame su iššūkiais, bet tie iššūkiai niekada nebus kliuvinys. Jei tiki, kad tu gali, reikia užsimerkti ir sukaupti visas jėgas atsistoti ir eiti. Dažnai ir savo darbuotojams kartoju: jei norėsi, kad darbai pasidarytų, jie ir pasidarys, reikia daryti. Labai daug žmonių turi svajonių, bet tik tie, kurie pradeda daryti, įgyvendina ir pasiekia. Visos didžiausios kelionės prasidėjo nuo mažo pirmo žingsnio, o po to daug kas vyksta natūraliai. Taip ir pradedi savo kelionę aplink pasaulį.

Nuo rugsėjo planuojame Kaune atidaryti pradinę mokyklą yra poreikis ir dar vienam Vaikystės sodą Klaipėdoje. Norisi prisidėti prie naujos kartos auginimo visomis prasmėmis.

Tekstas buvo publikuotas portale verslasnaujai.lt: http://www.verslasnaujai.lt/a-landsbergiene-labai-daug-zmoniu-turi-svajoniu-bet-tik-tie-kurie-pradeda-daryti-igyvendina-jas-2/58