Baigiasi dar vieneri mokslo metai. Nors jau žinome, kokios ugdymo įstaigos turėtų būti, vis vien dauguma vaikų, atėjus rugsėjui, susirinks į tokias pačias klases. Ar galėtų būti kitaip? Ne tik galėtų, bet ir turėtų! Vis dažniau ir vis garsiau tie, kuriems rūpi švietimo ateitis, kalba apie tai, kokia turėtų būti ne ateities, o šiandienos mokykla. Vienas įdomiausių straipsnių, kuriuos teko skaityti, buvo islando, kuris švietimą mato taip, kaip, manau, dabar matome visi, kurie domisi ir kuriems rūpi. Apie ką jis? Apie tai, kas turi keistis.

Visų pirma tai, kad „visada taip buvo”, nėra pakankamai priežastis, kad ir toliau taip būtų. Džiaugiuosi visomis inovatyviomis idėjomis, tačiau kai ką – paprastai tariant – tiesiog reikia keisti. Tad kviečiu mokytojus, kurie dar nepakeitė savo klasių ir savo mokyklų – drauge su Karalienės Mortos mokykla ir kitomis inovatyviomis mokyklomis – jas keisti!

1. Atsisakykime kompiuterių klasių. Nesąmonė XXI amžiuje suvesti vaikus į klasę, 45min juos mokyti naudotis kompiuteriu, o po to eiti į klasę mokytis „normaliai”. Kompiuteriai ir visos kitos technologijos turi būti nuolatinio ugdymo(si) proceso dalimi ir turi būti integruoti į ugdymo programą. Be to, panaikinę kompiuterių klasę, turėsime dar vieną papildomą klasę papildomoms veikloms!

2. Atsisakykime izoliuotų klasių. Izoliacija gali pasireikšti dviem būdais. Pirmas – kur tėvai, kiti mokytojai ir svečiai nėra laukiami, nes durys ir užuolaidos nepalieka nė mažiausio plyšelio! Antras – kur viskas, kas vyksta už klasės sienų, yra tarsi kitas pasaulis. Man baisu, kai mokytojai atmeta internetą, youtube, tinklaraščius, galimybę žmonėms, kurie gali papasakoti, apsilankyti arba kalbėti(s) Skype. Klasės privalo būti neizoliuotos! Mokytojai privalo eiti vieni pas kitus ir mokytis vienas iš kito, tėvai visada turi būti laukiami, ir visi lankytojai priimami išskėstomis rankomis! Kuo labiau užsidarysime, tuo mažiau tobulėsime.

3. Atsisakykime mokyklų be WiFi. Ir mokytojai, ir vaikai turi turėti prieigą prie interneto, kad išmoktų saugiai juo naudotis. Be to, XXI amžiaus mokykla turi sudaryti sąlygas mokytojams ir mokiniams mokytis bet kur, bet kada ir visą laiką:)

4. Ir telefonai, ir planšetės gali praturtinti ugdymo(si) procesą. Turime užtikrinti ir padėti mokiniams technologijas naudoti ne tik socialiniams tinklams ir žaidimams. Privalome parodyti ir padėti mokiniams, kad šios technologijos padėtų kurti filmus, fotografuoti, kuri tinklalapius, tinklaraščius, diskutuoti ir mokytis bei atlikti namų darbų užduotis ir/arba testus. Tai, kas blaško dėmesį, galime paversti tuo, kas suteikia daug ir įvairių galimybių mokytis!

5. Atsisakykime žmogaus, atsakingo už technologijas:) Anksčiau mokyklos turėdavo darbuotoją, kuris viską kontroliuodavo ir aiškindavo mokytojams, ką jie gali ir ko jie negali. Šiandien reikia žmonių, kurie sprendžia problemas, o ne jas kuria. Šiandien reikia žmonių, kurie padeda žmonėms viską pa(si)daryti patiems, deleguoja jiems atsakomybę bei randa geresnius ir pigesnius būdus visa tai atlikti.

6. Kaip sakė ir mano mylimas John Dewey, „mes nesimokome iš patirties, mes mokomės reflektuodami patirtį”. Vadinasi, išmokti galime tik tada, kai kalbėsime ir analizuosime tai, ką patyrėme. Mokytojai, kurie dirba užsidarę ir tyloje, kurių nėra Twitter, tinklaraščiuose, Facebook ir kurie nediskutuoja apie tai, ką daro savo klasėje su kolegomis pasaulyje, yra atgyvena. Mokytojo darbas XXI amžiuje yra ne lokalus, o globalus, jo pareiga – dalintis tuo, ką daro ir stebėti tai, ką daro kiti. Jeigu mokytojas nesimoko pats, jis neturėtų mokyti kitų. Šiandien mokytojas turi visais įmanomais kanalais kalbėtis su kolegomis, kas jam sekasi, o kas – ne, duoti patarimus ir juos gauti iš kolegų visame pasaulyje. Profesinis tobulėjimas privalo būti ne 3val mokymai kartą metuose (ar -geriausiu atveju – kartą per mėnesį!), o nuolatinis ir visą gyvenimą trunkantis procesas.

7. Mokyklos, kurios mano, kad užtenka naujienlaiškio kartą per mėnesį arba „naujienos” tinklalapyje kartą į dvi savaites, yra taip pat atgyvena. Kiekviena mokykla turi turėti būdą kaip nuolat dalintis informacija su tėvais. Twitter? Facebook? Youtube kanalas? Savo istoriją papasakoti yra privalu!

8. Atsisakykime nesveiko maisto. Turime daryti viską, kad mokyklose nebebūtų greito ir nesveiko maisto. Vaikai patys turi iš(si)dalinti maistą, susitvarkyti ir net išplauti indus. Ir visiškai ne todėl, kad tai sutaupo pinigų (nes nereikia samdyti darbuotojų) mokyklai, o todėl, kad to privalu išmokti, kad užaugtum atsakingu žmogumi. XXI amžiaus mokyklos mokiniai turi auginti savo vaisius ir daržoves – taip vaikai išmoks daug svarbių dalykų. Žinoma, miestų mokyklose visko užsiauginti nėra įmanoma, tačiau bent kažką – tikrai įmanoma! Galų gale turime rūpintis ne tuo, kad vaikams užtektų kalorijų (ką, teisybę pasakius, šiandien turime Lietuvoje, ir mes Vaikystės Sode bei Karalienės Mortos mokykloje nuolat diskutuojame apie tai su Maisto ir veterinarijos tarnyba), o kad geras maistas taptų jų kasdienybės dalimi.

9. Atsisakykime ankstyvo ryto paaugliams. Tyrimai jau ne kartą įrodė, kad paaugliams yra geriau, jei pamokos prasideda vėliau. Užtektų, kad pamokos prasidėtų ne 8val, o 9val. Kai pagalvoji, tą padaryti tikrai nėra sunku, o paaugliams bus daug geriau! Be to, mokytojai turės daugiau laiko pasiruošti.

10. Atisakykime plakatų, skrajučių ir tinklalapių gaminimo paslaugų ir leiskime tą daryti patiems moksleiviams. Kai pagalvoji, juk taip vaikai supras, KODĖL to reikia ir PATYS visa tai išbandys, o darydami IŠMOKS! Be to, tai bus puiki dalykinė integracija: ir bendradarbiavimas, ir kalba, ir dailė, ir technologijos!

11. Atsisakykime uždarų (atskirose patalpose) bibliotekų. XXI amžiuje biblioteka – mokyklos širdis, kur visi ateina atsipalaiduoti, skaityti, pasikalbėti, dirbti (video, muzika, spausdinimas, 3D spausdinimas, programavimas ir pan.). Biblioteka neturi būti muziejus, ten turi virti gyvenimas!

12. Mokyklos, kuriose visus vaikus mokome taip pat ir to paties, yra atgyvena. Po industrinės revoliucijos, kai ugdymas tapo masiniu procesu, reikėjo, kad žmonės eitų dirbti į fabrikus, kad jie neturėtų savo nuomonės, o darytų taip, kaip visi (ar kaip reikia), kad niekas nebūtų geresnis ar kitoks, nei visi kiti jo aplinkoje. Šiandien tai – atgyvena. Ateity – tuo labiau. Bėda ta, kad mokykla vis dar ruošia fabrikams, nors to reikėjo prieš daugiau, nei 100 metų. Šiandien privalome leisti mokiniams vis daugiau rinktis, sudaryti sąlygas klestėti ir sėkmingai atlikti tai, kas jiems patinka ir neskirti dėmesio vien tada, kai jiems blogai sekasi. Daugumoje mokyklų, jei vaikui gerai sekasi rašyti rašinius, o, tarkim, prastai matematika, tai mokykla daro viską, kad vaikui pradėtų sektis matematika, o ne stengiasi, kad jo rašiniai būtų dar labiau kvapą gniaužiantys! Ir vėl: visi vienodi 🙁 Ugdymas privalo būti individualizuotas, vaikai turi dirbti grupėse ne pagal amžių, o jų ugdymas turi atsižvelgti į jų poreikius. Ir – suprantu – šiandien to dar neturime, tačiau turime drąsiai eiti link to ir nebijoti ieškoti teisingiausio kelio!

13. Atsisakyti vienodo profesinio tobulėjimo visiems mokyklos pedagogams. XXI amžiaus mokykloje reikia atsižvelgti į tai, ko reikia pedagogui, o ne į tai, ką mano administracija, kad reikia pedagogui:) Žinoma, tam reikia daugiau laiko ir (bet tikrai ne visada!) pinigų. Šiandien – kai yra Twitter, Pinterest, straipsniai internete, knygos, video, bendradarbiavimo platformos ir pan, – pedagogai gali individualizuoti savo profesinį tobulėjimą net neišeidami iš klasės/namų! Apie nemokamus gerų universitetų siūlomus kursus net nekalbu – tik mokėk pasinaudoti visu tuo, kas šiandien yra ranka pasiekiama.

14. Atsisakyti standartizuotų testų. Nors jau daug kas kalbame apie tai, kad reikėtų atsisakyti standartizuotų testų, nes jie ne(pa)rodo, kaip iš tiesų pavyko ugdymo(si) procesas. Mano nuomone, standartizuoti testai yra ir pasityčiojimas iš puikių ugdymo programų, nes matuoja tik dalį viso to, ką žmogus patyrė ir ko mokėsi mokykloje. Alfie Kohn net įrodė statistiškai reikšmingą koreliaciją tarp gerų pažymių ir paviršutiniško ugdymo(si). Šiandien mums nereikia žmonių, kurie elgsis ir dirbs taip, kaip visi kiti. Šiandien reikia kūrybingų, kritiškai mąstančių, savo nuomonę turinčių ir mokančių ją pagrįsti žmonių. Turime paruošti vaikus profesijoms, kurios dar neegzistuoja, dirbti su technologijomis, kurios dar neišrastos ir spręsti problemas, kurios dar nekilo. Šiandien reikia mokytis spręsti realias problemas, užduoti klausimus, kurie yra svarbūs, o ne mokyti(s) įsiminti ir atkartoti faktus. Suaugusių žmonių pasiekimai yra daug labiau susiję su jų kūrybingumu, nei su IQ. Gal vieną dieną vis dėlto turėsime standartizuotus testus, kurie matuos ir empatiją, kūrybingumą ir gebėjimą bendrauti ir bendradarbiauti?

Galiausiai.

Kviečiu mokytojus atverti duris kaitai. Tegul išsivėdina senos mintys ir senos klasės. Jeigu norime, kad švietimo sistema pasikeistų, turime pradėti nuo savo klasės. H.Ford’as sakė: „Jei aš būčiau paklausęs žmonių, ko jie nori, jei būtų pasakę, kad nori greitesnių arklių”. Bėda ta, kad šiandien mes tą darome su mūsų vaikais: reikalaujame, kad jie prisimintų daugiau, rašytų geriau, atkartotų greičiau, nueitų į daugiau pamokų… Mes bandome išrasti greitesnį arklį, o ne mašiną. VIsi žinome, kokios buvo pirmosios mašinos – tikrai netobulos.

Ar yra tobula švietimo sistema? Kiekviena valstybė pasakys, kad jų tikrai tobulintina 🙂 Ir bes pirštu tai į Suomiją, tai į Pietų Korėją, tai į Singapūrą, tai į Daniją, tai dar kur nors. Ir tai nieko nepadės, nes jos skiriasi taip, kaip diena ir naktis. Žinoma, yra ir sąlyčio taškų. Vienas jų – tikintys savo profesijos galia mokytojai. Nes – kai pagalvoji – turime super galią: jeigu visi dirba su dabartimi, tai mes – su ateitimi. Ir tai, mielieji, rimta.