Vienas geriausių straipsnių Lietuvoje, kuriuos man yra tekę skaityti apie priešmokyklinį ugdymą, yra šis. Aš pati labiausiai mėgau dirbti su priešmokyklinukais (kadangi dirbau su vaikais nuo dvejų metų iki gimnazijos, su studentais (ir bakalauro pakopos, ir magistro pakopos) ir su suaugusiais, tai tikrai galiu teigti patyrusi darbo su įvairaus amžiaus žmonėmis ypatumus), nes jie tokie, na, kosminiai! Su jais jau gali diskutuoti apie viską pasaulyje, jų tėvai jau atsipalaidavę (aš Vaikystės Sode sakau: jei atidirbai su Mažyliais ir Šnekučiais, tai jau gali dirbti su bet kokio amžiaus vaikais!), jų savipagalbos gebėjimai jau gan puikūs (nebent už juos viską darė tėvai), o mintys – pačios įdomiausios. Svarbiausia – jie turi savo nuomonę ir nebijo jos išsakyti. Žodžiu, geriau nebūna.
Šįkart norėjau pakalbėti apie priešmokyklinukų rašymą. Kas turite penkerių-šešerių metų vaikus, tikrai pastebėjote, kad ji(s) susidomėjo rašymu (per visą mano ilgametę patirtį labai mažai tokio amžiaus vaikų visiškai nesidomėjo rašymu). Kaip visada: kai tik pamatote, kad vaikas susidomėjo, reikia čiupti ir lavinti tai, kas puikiai bus lavinama, nes atsivėrė langas, būtent tokiu metu – kai jis pats yra susidomėjęs – vaikas yra itin imlus. Taigi dažnai šiame amžiuje rašymas yra nuo niekinio iki vos ne visų minčių užrašymo mažosiomis raidėmis! Ta prasme, kad skirtumai tarp vaikų gali būti milžiniški.
Vienas įdomiausių man etapų yra tas, kai dar vaikai negeba rašyti raidžių – jie tada rašo apskritimus, ovalus, brūkšnelius ir pan., ir visa tai „skaito”. Atkreipkite dėmesį, toks raštas būna iš kairės į dešinę, būna tarpai tarp žodžių, rašymas iš naujos eilutės ir pan. Vienas kitas dar net sudėlioja skyrybos ženklus. Ką tai rodo? Tai rodo, kad vaikas jau supranta, kodėl mes užrašome tekstą. Dauguma vaikų, atėjusių į priešmokyklinę klasę, jau daugiau-mažiau pažįsta raides bei geba užrašyti savo vardą. Vienas-kitas geba skaityti. Bet, kaip sakant, tai nėra nenormalu, nes juk priešmokyklinėje klasėje vaikas ir turi išmokti apie tai, kas yra rašymas, o mokymosi rašyti sudedamosios yra klausymas, kalbėjimas, mąstymas ir…viso to užrašymas. Žingsnelis po žingsnelio.
Dauguma mokytojų pradeda mokyti rašyti nuo abėcėlės. Vieni moko tik didžiųjų, kiti – tik mažųjų raidžių. Efektyviausia – iškart viską. Patikėkite, bandžiau visaip, tačiau akivaizdu, kad vaikams raides – kurios šiaip yra abstrakcijos ir vaikams, dar nemąstantiems abstrakčiai, sunkiai suprantamos – lengviausia yra išmokti iškart mokantis ir mažųjų, ir didžiųjų. Tą jau galima pradėti darželiuose. Duokite vaikams užduotis, kur jie turi rasti „didžiąją” ir „mažąją” raideles. Pavyzdžiui, kalbate apie Lietuvos paukščius. Ir štai užduotis padėti „mamai” antytei rasti „vaiką” ančiuką:
Ir „į temą”, ir įdomu, ir vaikas supras, kad tai – raidžių pora ir t.t. Žodžiu, puikumėlis. Per šiuos metus vaikai išmoksta ne tik atpažinti raides, bet ir jas užrašyti. Beje, niekur (net JAV, kur dabar įvesti vadinamieji nauji griežti standartai!) nereikalaujama, kad vaikas išmoktų taisyklingai rašyti VISAS raides, bet reikalaujama, kad daugumą. Ir didžiųjų, ir mažųjų.
Lietuvių kalba gan dėkinga, kai kalbame apie mokymąsi rašyti. Kodėl? Todėl, kad iš esmės rašome taip, kaip tariame. Iš lėto tardami žodį gan nesunkiai suprantame, kaip jį užrašyti. Štai prieš keletą dienų su Gertrūda oro uoste aiškinomės, kodėl parašyta „gates”, o tariama „geits”. Tada ji pradėjo skaityti viską ir nusprendė, kad kažkaip keistai tie anglai rašo 🙂 Lietuvių vaikams sudėtingiausia yra minkštumo ženklas, dvibalsiai, įsidėmėtinos rašybos žodžiai (ir ne tik vaikams!), pradedantiems rašyti dar sunku tokie junginiai kaip „šč” greta, balsių trūkumas (dažnai vaikai rašo ne „grįžus”, o „girįžus”) ir pan. Kai tik vaikas pradeda rašyti, nepulkite taisyti klaidų. Tai labai svarbu! Kodėl? Todėl, kad vaikas turi suprasti, kad visų pirma rašymas yra skirtas komunikacijai. Pamažu, kasdien vis daugiau rašydamas, vaikas išmoks taisykles ir pradės taisyklingai rašyti. Taisyklių nebrukite, tačiau stebėkite, ar vaikas tobulėja. Jeigu tobulėja – viskas gerai. Jeigu ne, pasikonsultuokite su logopedu, nes tai gali būti ir mokymo(si) sutrikimas. Ar konsultuotis su specialistu, pasakys priešmokyklinės klasės pedagogas. Ta prasme, kad panikuoti tikrai nereikia, bet stebėti – būtina.
Rašymo žingsniai – kaip jau užsiminiau anksčiau – yra klausymas, kalbėjimas, piešimas. Pavyzdžiui, skaitymas yra rašymo dalis: jūs garsiai skaitote vaikui knygą ir išsiaiškinate, koks yra pavadinimas, kas yra autorius, kas yra iliustratorius, apie ką knygoje kalbama. Nebijokite užduoti tokių klausimų kaip: kokie yra pagrindiniai veikėjai? Kur vyko istorijos veiksmas? Kodėl Pepė nusiminė? Nupiešk, kas tau buvo įdomiausia. Diskutuokite apie tai, ką matote iliustracijose; apie tai, ką papasakojo knyga; ko vaikas iš jos išmoko ir pan. Kalbėdamas vaikas išmoksta reikšti savo mintis, atsakyti į klausimus (į temą!), užduoti klausimus naudojant „kas, ką, kur, kada, kodėl ir kaip”. Pradžioje tegul nupiešia istoriją,o tekstą diktuoja. Prisimenu, su priešmokyklinukais kasdien rašydavome dienoraščius. Pradžioje vaikai tik piešdavo, o aš viską užrašydavau, o metų pabaigoje tie piešiniai jau būdavo simboliniai, o tekstas…dievulėliau! Ta prasme, kad būtent dienoraščiai geriausiai parodydavo, kokiu šviesos greičiu vis dėlto tais metais tobulėja vaikas. Svarbiausia – vaikas piešia/rašo apie tai, kas yra JAM/JAI įdomu, kuo JI(S) nori pasidalinti!
Esu įsitikinusi, kad tokio amžiaus vaikas – ypač metų gale – jau gali (ir jį reikia mokyti) reikšti savo nuomonę (pavyzdžiui, mano mėgstamiausia knyga yra _____, nes_____ ir pan.), suteikti informaciją (Lietuva yra Europos Sąjungos valstybė; Senovėje žmonės neturėjo elektros ir pan.) ir kurti istoriją (tikrą, atpasakojamąją, sugalvotą).
Kai vaikas pradeda rašyti, jam reikia pagalbos. Kokios? Visų pirma, padėti „įgarsinti” mintis. VIsų antra, „įgarsinti” tai, ką jis rašo – išmokyti vaiką paraidžiui įvardinti visas raides. Pradėjęs skaityti vaikas mokosi jungti, o pradėdamas rašyti vėl mokosi atskirti raides, kad išgirstų tik tas, kurias ir reikia užrašyti 🙂 Kai jau vaikas rašo, galite iškart padėti rašyti taisyklingai arba galite tekstą taisyti vėliau. Kiek aš esu pastebėjus, geriau iškart padėti užrašyti taisyklingai. Tai reikalauja nemažai laiko, todėl puiku, jei į klasę gali ateiti namuose mažylį auginantys mama arba tėtė arba močiutė/senelis. O gal studentas/-ė norėtų atlikti praktiką? Žodžiu, labai verta paieškoti padėjėjo, nes su daugiau, nei 5 vaikais, vienu metu taip dirbti yra beveik neįmanoma. Kita vertus, viskas yra įmanoma, kai nori. Aš dažniausiai turėdavau vieną rašymo centrą, kuriame aš dirbdavau su 4-5 vaikais, o kituose centruose vaikai dirbdavo savarankiškai. Taip per dieną padirbėdavome su visais vaikais. Su priešmokyklinukais jau kalbėdavome apie tai, kad sakinio gale dedame tašką, kai klausiame – klaustuką, kad vardus ir pirmą sakinio žodį rašome didžiosiomis raidėmis ir pan. Žodžiu, vaikų niekada neinfantilizavau ir – jei matydavau, kad gali – mokydavau visko, ko gali konkretus vaikas išmokti. Taigi būdavo, kad vienas ar keli vaikai aplenkia visus kitus, bet, mano giliu įsitikinimu, taip ir turi būti – juk neturi tas vaikas, kuris geba, laukti kitų. Mano užduotis – duoti jam ne daugiau darbo, o sudėtingesnių užduočių. Aišku, kadangi dirbama ne su 5 vaikais, visiems neindividualizuosi, tačiau šiek tiek individualizuoti visada yra įmanoma.
Jeigu vaikas ateina rašydamas tik didžiosiomis raidėmis, tai paprastai pradžioje jis tik taip ir rašydavo, tačiau vis paklausdavau, kokia būtų mažoji raidė. Taip pamažu pamažu pereidavome į rašymą mažosiomis ir didžiosiomis (kada reikia) raidėmis. Perėjimas įvykdavo balandžio-gegužės mėnesiais. Noriu pabrėžti, kad tai būdavo procesas, trukdavęs 6-8 mėnesius. Esmė – nuolat matomas progresas.
Taigi su priešmokyklinuku jau galima užrašyti mintis, paruošti pirmą juodraštį, jį peržiūrėti, ištaisyti, išmokyti vaiką rinkti informaciją, ją įvertinti, su(si)dėlioti mintis, sklandžiai išsakyti savo nuomonę ir sužinotą informaciją – kad tobulėtų jo gebėjimas taisyklingai rašyti,ir vaikas išmoktų pristatyti tai, ką užrašė.
Vaiko užrašytos mintys turi sulaukti dėmesio, kad jis pajustų rašymo prasmingumą. Jeigu vaikas rašys, tačiau tekstą perskaitys tik mokytoja (ir dar raudonai ištaisys klaidas!), tai motyvacija rašyti tikrai neaugs. Kabinkite vaikų iliuostruotas/užrašytas istorijas stenduose, rašykite klasės tinklaraštį, kurkite knygas, kurias vaikas parsineš namo skaityti drauge su tėvais, tegul vaikai tai, ką parašė, skaito vieni kitiems ar į klasę atėjusiam padėti žmogui.
Aš esu ne kartą pasisakiusi prieš dailyraštį, tačiau nuoširdžiai tikiu raštingumu. Tikiu, kad, taisyklingai ir įskaitomai rašydami, rodome pagarbą kitiems žmonėms. Tai nereiškia, kad visi rašome didžiąją G vienodai (aš tikriausiai tik toje pirmoje klasėje ir rašiau ją taip, kaip reikalavo), bet visi rašome taip, kad įskaitytumėme ir suprastumėme, kad tai – didžioji G. Be to, raštingas žmogus sulaukia ir daugiau aplinkos pagarbos. Bet, mielieji, nepamirškime, kad priešmokyklinuko akies rankos koordinacija bei smulkioji motorika dar nėra tokia, kokia yra suaugusio žmogaus. Viena mano priešmokyklinukų smagiausių veiklų buvo rašymas pudingu: nupirkdavau vanilinio (skonį vis keisdavau) pudingo, įkrėsdavau vaikams į vienkartines lėkštutes po didelį šaukštą, vaikai nusiplaudavo rankas ir pirštuku rašydavo raidę, apie kurią kalbėdavome. Didžiąją ir mažąją. Jeigu taisyklingai užrašydavo, galėdavo pirštą nulaižyti. Smagumėlis! Taip rašydavo ir ant smėlio. Arba nežiūrėdami čiupinėdavo mano iš švitrinio popieriaus iškirptas raides ir turėdavo atspėti, kokią raidę čiupinėja. Dar viena smagi veikla poromis – vaikai rašo raidę kitam vaikui ant nugaros, ir tas, ant kurio nugaros rašoma, turi atspėti, kokia raidė buvo užrašyta. Raides galima rašyti ir kūnu (vaikų grupė iš savo kūno turi sudėlioti 3D raides taip, kad kita vaikų grupė atspėtų), ir ore (Ryto Rato metu). Žodžiu, dabar – kai internetas tiesiog sprogsta nuo idėjų – tikrai galima vaikus mokyti rašyti per pojūčius ir per įvairią patirtį, o, žinia, taip vaikai mokosi lengviausiai, be to, turi vidinę motyvaciją tai daryti, nes jiems yra smagu ir įdomu!
Man vienas smagiausių prisiminimų iš darbo klasėje yra ta akimirka, kai vaikas pradeda skaityti. Kai jis pakelia žibančias, pasididžiavimo kupinas akis ir net nedrįsta ištarti to, ką abu tik ką supratome – AŠ SKAITAU! Net dabar – tai prisimindama – kaskart graudinuosi. Nes visada čiupdavau vaiką į glėbį ir turėjom tradiciją, kad tą akimirką metam visas veiklas ir einam su vaikais šokti: pasileidžiam muziką, tas vaikas šoka viduryje, o mes visi aplinkui! Man tai būdavo kažkoks nerealus – dervišų – šokis, nes ta didybė perėjimo iš neskaitančio į skaitančio žmogaus pasaulį yra magiška. Jeigu dirbote su pradedančiais skaityti vaikais, puikiai tą suprantate. Jei nedirbote…įsivaizduokite akimirką, kai manėte, kad jūsų darbas – prasmingiausias pasaulyje.