Šis įrašas – vienu socialine prasme įdomiu (man) klausimu, kuris štai jau keletą metų vis iškyla į paviršių, padiskutuojame šeimoje, draugų rate, ir tuo viskas baigiasi. Praeitos savaitės įvykiai paskatino pagalvoti apie viešą pasidalinimą ir tarsi retorinio klausimo uždavimą: ar tai kultūrinis ypatumas?!
Visi, kurie kūrėte, žinote, kokia būna pradžia: neabejoju, kad ne vienas jūsų – kaip ir aš – pašokate iš miegų sapnuodami košmarus apie tai, kaip netenkate namų, kaip tenka atleisti daug žmonių ir t.t. ir pan. Praėjo ketveri metai, bet man šis procesas – su Vaikystės Sodu, o dabar su Karalienės Mortos mokykla – atrodo, vis niekaip nesibaigia. Kartais man atrodo, kad tai- variklis, kuris neleidžia sustoti!
Ir vis dėlto, aprimus siaubingiausiam išgyvenimo stresui, aš pradėjau galvoti, su kuo norėtumėme bendradarbiauti ir kam norėtumėme padėti. Taigi šiandien daugiausiai bendraujame su Vaikų Linija: organizuojame fund-raiser‘ius, kviečiame kaip partnerius ir t.t. ir pan. Kodėl pasirinkome juos? Todėl, kad jų misija – mūsų misija. Mes norime, kad Lietuvoje vaikai augtų saugūs, kad Lietuva būtų erdvė be patyčių. Todėl remiame ir finansiškai, ir emociškai, ir savo laiku, ir skleisdami informaciją. Trumpai ir aiškiai – taip, kaip galime. Ir džiaugiamės tuo, kad radome tokius draugus, su kuriais natūraliai turime daug prasmingų sąlyčio taškų. Norėčiau paraginti visus, kurie nesate apsisprendę, kam norite padėti, tačiau norite padėti – padėkite Vaikų linijai. Jų darbas yra labai svarbu ne tik šiandienos, bet ir ateities Lietuvai. Nuoširdžiai tikiu, kad jų dėka auga daugiau tikinčių savimi ir turinčių viltį vaikų, o juk visi norime, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau tokių piliečių, ar ne? Be Vaikų Linijos, turime ir kitų draugų, bet apie juos parašysiu kitą kartą (be VS/KMM konteksto). Taigi šiuo sakiniu raginimą ir jus prisidėti prie paramos Vaikų linijai baigiu 🙂
Šią vasarą pas mane atėjo keli žmonės ir paklausė, ar negalėtumėme paremti jų – švietimietiško – renginio. Teisybę pasakius, renginys tikrai švietėjiškas ir tikrai atitinka mūsų viziją, misiją ir tikslus. Tačiau aš pasakiau „NE” ir palinkėjau sėkmės. Kodėl? Todėl, kad tikiu, jog: a) reikia turėti viziją ir aiškų supratimą, kodėl tai darai; b) nereikia mėtytis; c) nuoseklumas yra gėrai, nes taip padarai daugiau, t.y. rezultatas didesnis, aiškesnis. Teisybę pasakius, nuoširdžiai tikiuosi, kad ieškoję rado rėmėjų, nes man patinka idėja, man patinka, kad žmonės daro, man patinka, kad ne laukiama, o imamasi iniciatyvos. Galų gale, man patinka, kad ta iniciatyva – švietimo srities. Tik tiek, kad konkrečiai mes esame savo prioritetus susidėlioję kitaip. Taip pat neabejoju, kad dar daug kas pas mus ateis prašydami paremti, bet aš žinau, kad – nors visus paskatinsiu nenuleisti rankų – tikrai negalėsiu remti visų. Ypač dėl to, kad mokykloje visada gali būti daugiau knygų, visada gali būti daugiau muzikos instrumentų, laboratorijų, technologijų ir t.t. ir pan. Tik tiek, kad socialinė misija yra svarbi, tad – mano giliu įsitikinimu – ją turi turi kiekviena mokykla. Nes remti galima toli gražu ne tik finansiškai. Ypač, kai kalbame apie pilietiškumo ir empatijos ugdymą.
Praeitą savaitę buvau susitikusi su ne Lietuvos lietuviu. Ta prasme, žmogumi, kuris yra lietuvis, tačiau labai daug laiko praleido ne Lietuvoje. Jis pakvietė susitikti ir pasakė, kad džiaugiasi, jog Lietuvoje atsirado privati mokykla, pozicionuojanti save taip, kaip pozicionuojame mes ir paklausė, kuo galėtų padėti/prisidėti. Šią vasarą ta pačia tema PLJS jau teko kalbėti su išeiviais iš Lietuvos, kurie sakė tą patį. Buvo malonu, tačiau nebuvau labai nustebusi. Kodėl? Todėl, kad turiu patirties su tarptautinėmis mokyklomis bei universitetais, kurie – nors būdami privatūs – yra remiami ir baigusių tas mokyklas, ir šiaip žmonių, norinčių, kad toms mokykloms, kurios gali daryti gerą įtaką visuomenėje (žinoma, kiekvienas turi savo nuomonę, kokia yra gera įtaka, tačiau čia aš kalbu apie būtent remiančių asmenų ar organizacijų nuomonę), sektųsi dar geriau: padeda pastatyti patalpas, įrengia laboratorijas, turtina bibliotekas, dovanoja stipendijas gabiems vaikams (mokykla atsirenka, o jie sumoka ugdymo mokestį ar jo dalį) ir t.t. ir pan. Taigi mes šiame etape tinkamės, kalbamės. Man malonu ir gera bei labai tikiuosi, kad kalbos turės ir rezultatų, nes vizija yra tokia, kad net gąsdina. Esu jau kartą rašiusi, o per gimimo dieną gavau ir linkėjimą, kad ir toliau turėčiau svajonių, kurios net mane pačią gąsdina 🙂
Štai, kaip sakant. Vizija yra. Galimybių mažiau, bet noras ir tikėjimas – didžiuliai. Vadinasi, reikia tik kantrybės ir nebijoti darbo, ar ne?
Bet…šis įrašas ir ne apie tai. Pereikime nuo įžangos prie dėstymo:)
Praeitą ir šią savaitę Karalienės Mortos mokykloje vyksta intensyvūs mokymai pedagogams. Mat nuo rugsėjo su vaikais iki antros klasės įgyvendinsime Kimočių emocinio intelekto ugdymo programą, o nuo antros klasės – lyderystės ugdymo programą (lyderystę mes suvokiame daug plačiau, nei „vadovą” ir „vadovavimą”). Mokytojai planuoja savo temas, analizuojame, diskutuojame. Daug kalbėjome apie tai, kad kiekvienas pedagogas susikuria savo klasę, kuri atspindi jį kaip asmenybę ir kaip pedagogą. Žinoma, visi visko prisigalvojo – juk komandoje slypi didžiulis kūrybinis potencialas! (Jūs nepatikėsite, bet aš pati sau pavydžiu, kokia nereali yra KMM komanda!)
Aš keletą dienų nebuvau, grįžusi radau toooookias klases ir bendras erdves, kad, atrodo, negalėjau nieko pasakyti – kvapą gniaužė. Pasirodo, viena mokytoja išsikalbėjo su būsimo mokinio mama, kuri daug kuo pasidalino iš savo įmonės, o mokytojai viską prasmingai susidėliojo, ir šiandien mes jau svaigstame, kaip tai patiks vaikams! Anglų mokytoja papasakojo, kad ji parašė į JAV ambasadą ir pasidžiaugė, kaip jie greitai reagavo, kaip nuostabiai atrašė, pasidžiaugė ir pasidalino tuo, kuo galėjo. Žinau, kad dažnai džiaugiuosi JAV, bet tiek, kiek man yra gyvenime susidurti (o yra tikrai daug!), visada kiekvienas kartas palieka pačius geriausius prisiminimus. Smagu, kad ne tik man asmeniškai, bet ir mano komandos nariams!
Ir štai viena mokytoja pasidalino kitu laišku. Pasirodo, jos su kolege sugalvojo, kad norėtų seno/ne(be)tinkančio parduotuvei manekeno, kuris visaip dalyvautų klasės gyvenime. Pagalvojusios, kad galima a) pasidaryti manekeną iš papjė mašė ir b) paprašyti kokios nors parduotuvės ir/ar pan. seno/jau nenaudojamo/brokuoto (juk tokių tikriausiai būna, tiesa?), o (b) variantas sutaupytų daug laiko ir jos galėtų ruoštis kitoms veikloms, jos parašė laišką (įmonės ir atrašiusio žmogaus neatskleisiu, nes juk ne tai yra esmė; esmė – principas), kurio ištraukomis noriu pasidalinti: