Kadangi vakar ir šiandien teko lankytis Rygoje, laisvu laiku užėjau į vaikų žaislų/žaidimų parduotuves. Vieną žaidimą parsivežiau, kurį iškart ir išbandėme su mūsų vaikais (tiesa, žaidė mergaitės, Vilhelmas stebėjo, o Augusto net nebuvo namie, nes su mano sese išvažiavo į kino teatrą). Žaidimas Djeco kompanijos (kuri gamina tikrai smagius žaislus vaikams) ir yra skirtas 2.5-5 metų vaikams. Nusprendžiau jį pirkti, nes atrodė, kad bus smagus žaidimas, o, žinia, Vaikystės Sodą lanko daug įvairaus amžiaus vaikų, tad, pažaidus merginoms, jis tikrai ras savo vietą, kur bus mylimas dar daug dienų:)

Žaidimas iš tiesų paprastas:

a) trys žaidimo lentos: 1) ledo lytis be igloo; 2) ledo lytis su igloo ir 3) tiltas, kuris yra pastatomas ant šešių medinių pastolių.

b) keturi gyvūnai, kurie turi keliauti tiltu nuo vienos ledo lyties ant kitos namo (igloo).

c) didelis medinis kauliukas. Jeigu išmeti tiltą, gali statyti vieną gyvūną nuo ledo lyties ant tilto; jeigu išmeti igloo, gali statyti vieną gyvūną nuo tilto ant ledo lyties su igloo; jeigu išmeti ledo kubus, vadinasi, tirpsta ledas ir turi ištraukti vieną medinį pastolį iš po tilto.

d) žaidimo tikslas – nespėjus tiltui „ištirpti” perkelti visus gyvūnus namo.

Man patiko tai, kad laimi arba pralaimi visi žaidėjai, tad žaidžiama visiems „sergant” vienas už kitą – smagu žiūrėti!  Nors Mortai septyneri, tačiau ji su užsidegimu žaidė. Neabejoju, kad jai gan greitai nusibostų, bet juk svarbu kompanija, ar ne? Tad žaidimą siūlyčiau, jei vaikui yra iki penkerių metų. Kita vertus, kartais, pavyzdžiui, priešmokyklinėje grupėje reikia žaidimų, kuriuos vaikai be jokių sunkumų galėtų žaisti savarankiškai ir tuo pačių įgytų socialinius gebėjimus. Šis žaidimas – būtent toks. Su dvejų-ketverių metų vaikais dar reiktų žaisti drauge, kad šie laikytųsi taisyklių ir pan., o jau 5+ gali smagiai žaisti savarankiškai.

Žodžiu, nepasigailėjau pirkusi:)

Jaudulys tirpstant tiltui 😀

Ojojoi…

P.S. Įdomiausia buvo tai, kad – kai pradėjau rašyti šį įrašą – priėjo Vilhelmas ir paklausė, ar galėtų su manimi pažaisti šį žaidimą. Aš jam sakau: „Gi sakei, kad šis žaidimas mažiams„. Jis man: „Na, žinai, gal ir man bus įdomu, jei nebus galima liesti tilto ir pataisyti, jei jis pasislenka„. Taigi – šiek tiek adaptavę taisyklę – visai smagiai žaidėme žaidimą ir su Vilhelmu. Vėliau Vilhelmas įsibėgėjo ir sako: „O dabar žaisime ne su šešiais, o su keturiais pastoliais!”. Adaptuoti, žinia, niekas nedraudžia kiek nori:) Toks no-brainer’is, bet jo dėka pasikalbėjome apie tai, ką jie veikė su bočiais tol, kol mes buvome išvykę į Rygą, o aš parašiau ir šį įrašą. Pasirodo, visai neblogas žaidimas ir kaip „fonas”!