Vakar buvo mūsų pirmagimio 11asis gimtadienis. Kadangi aš turėjau mokymus pedagogams Palangoje, tai – kai tik paaiškėjo, kad taip bus – apsisprendėme į Palangą važiuoti visi drauge ir švęsti gimtadienį su šeima prie jūros. Prieš išvažiuodamas atšventė gimtadienį mokykloje – iš visų Bijolos tortų išsirinko Garfieldą 🙂 Sakė, kad klasiokams patiko.
Išvažiavome ketvirtadienį po darbų, nes nenorėjome išvažiuoti penktadienį panakčiais. Oras visą kelionę buvo tiesiog siaubingas: tai lijo, tai krito kruša – brrrr… Tačiau kaip niekad gerai supratau viena – Klaipėda yra iš tiesų labai arti. Čiūžt-brūkšt ir esi vietoje. Žinoma, iškart norėjosi eiti prie jūros. Visi džiaugėmės, kad vilkomės ne plonąsias striukes, o šiltąsias.
Vaikams buvo įdomu pamatyti, ką žiemą gali padaryti įsisiautėjusi jūra:
Šiaip žavėjomės: daug kur padaryti nauji takeliai, kopų apsaugos. Reikia pripažinti, kad po žiemos tvarkomasi sparčiai. Jūra ir smėlis nepadarė įspūdžio tik Gertrūdai. Ji vis kartojo, kad nori eiti lauk iš čia, nes nepatinka smėlis. Kaip sakant, mano vaikas – aš irgi nemėgstu smėlio.
Morta, kita vertus, rinko kriaukleles, žavėjosi kačiukais. Jai mano mama buvo pasakojusi, kad aš vaikystėje vis bėgdavau pajūryje prie kačiukų (mano močiutė gyvena Kretingoje, tad dažnai pavasarį – ypač per Velykas – lankydavomės) ir džiaugdavausi jais.
Su Augustu kalbėjome apie tai, kur mes buvome tądien prieš 11 metų. Kadangi Augustas – kaip ir visi mūsų vaikai – gimė anksčiau, tai tą vakarą dar net neįtarėme, kad jis jau kitą vakarą bus gimęs. Juokdamiesi Augustui pasakojome, kad buvome kine ir žiūrėjome Deep Blue Sea. Pats tas filmas prieš gimdymą, ar ne?! Ir koks jis buvo mažas mažas ir lengvas lengvas palyginus su šiandieniniu paaugliuku.
Kitą rytą aš išvažiavau darbuotis (Augustą spėjau pasveikinti), o šeimyna važiavo į HBH papusryčiauti, o po to keliavo į Gintaro muziejų ir ant Birutės kalno. Žodžiu, kol aš dirbau, jie atliko visą kultūrinę Palangos programą.
G pasakojo, kaip Palangos gintaro muziejuje jis paklausė, ar galėtų kas nors papasakoti vaikams (ir jam) įvairias istorijas: kas čia gyveno, kas vyko ir t.t. ir pan. Jam buvo atsakyta, kad niekas negali to padaryti. Tačiau – jau vaikštant – viena darbuotoja papasakojo įdomių istorijų. Pavyzdžiui, kad viena iš salių buvo čia gyvenusių berniukų žaidimų kambarys. Sakė, kad vaikai klausė išsižioję: jiems tuoj pat viskas tapo gyva, įdomu. Kodėl to nebūtų galima daryti visiems lankytojams ir išsamiau?!?!?! Tačiau kitoje salėje, Mortai paklausus „kas čia?” ir pirštuku vedžiojant gintaro kelią, jai buvo pakeltu balsu liepta neliesti žemėlapio, nes vedėja neleidžia. Taaaaaip… mūsų muziejų kultūra vis dar nėra itin draugiška vaikams, šeimoms ir apskritai piliečiams. G sakė, kad tai, kas parašyta, yra tiesiog faktai apie Palangą. Žinia, tie faktai paprastai būna įdomūs tik užkietėjusiems muziejų lankytojams, o mažiesiems… kur istorija? Kur didžiavimasis ja? Ech…
Birutės kalnas, sakė, sutvarkytas ir gražus, bet lygiai taip pat trūksta istorijų. G teko įsijungti telefoną ir panaršyti internete, kad galėtų vaikams papasakoti įdomių, užkabinančių ir sužavinčių Lietuva bei žadinančių pasididžiavimą savo tautiniu identitetu, faktų. Atvykstantys į Lietuvą turistai (o jų Palangoje net ir šiuo metų laiku girdėjome ne vieną), deja, tų istorijų neperskaito, neišgirsta. Gaila.
Per pietus įspėjome, kad Augusto gimtadienis, tai atnešė desertą su fejerverku. Smagu 🙂
Vakare, po visų mano darbų, Augusto laukė siurprizas – važiavome į vienkiemį prie Kretingos, kur mūsų laukė mano tėvai, jau viską paruošę Augusto gimtadienio šventimui. Kadangi Augustui patinka pirtis, vakarą leido tai turkiškoje, tai suomiškoje pirtyse vis bėgdamas į lauką. Ir, žinoma, buvo itin smagu taip netikėtai (jam) sutikti bočius. O dar kai paskambino mano sesuo, G sesė, kita baba, krikšto mama, tai Augustas buvo visas apsipatenkinęs ir – jau grįžtant į Palangą – sakė, kad gimtadienis buvo nuostabus.
Man, žinoma, smalsu, koks buvo mūsų 11mečio noras. Aš save tokių metų jau puikiai prisimenu. Ir – be jokios abejonės – maniau esanti mažų mažiausiai nebe vaikas. Nesvarbu, ko jis palinkėjo sau, linkiu, kad būtų sveikas, kad būtų toks pat smalsus, žingeidus, ambicingas ir išdidus koks yra šiandien. Linkiu, kad ir toliau skaitytų it patrakęs, turėtų tvirtą savo nuomonę ir į pasaulį žvelgtų ne naiviai, o su gera doze ironijos, sarkazmo ir įtarumo. Ir kad visame šiame racionalaus jauno žmogaus fone vis nustebintų – kaip dažnai būna – itin giliomis širdingumo įžvalgomis bei nesavanaudiškais poelgiais. Žinoma, kartais jam sakome, kad galėtų būti pozityvesnis, tačiau, teisybę pasakius, manau, jis yra tiesiog nuostabų nuostabiausias ir ne tik laukiu nesulaukiu, kada jis dar labiau atsiskleis, bet ir džiaugiuosi kiekviena diena su juo.