1988-ųjų sausio 14 dieną prisimenu kaip šiandien: lėkiau iš mokyklos paknopstom, švietė saulė, buvo šalta ir sniegas labai gražiai spindėjo. Vos įlėkusi pro duris puoliau prie telefono ir surinkau tėtės darbo telefono numerį. Kai tėtė pakėlė ragelį, pradėjo juokauti, nors žinojo, ką aš be galo be krašto…tiesiog iki išprotėjimo… noriu sužinoti… Ui, kaip supykau:))) Galų gale – jau matydamas, kad pradedu pykti – pasakė: turim dar vieną mergą! (tik nepagalvokit, kad „merga” – kažkas neigiamo iš mano tėtės lūpų).

Štai taip sužinojau apie savo sesės gimimą. Prisimenu, kaip po to laukiau, kad ji grįžtų namo, o kai grįžo, tai tuoj pat ją „pasisavinau”:))) Be proto norėjau sesės arba brolio. Žinot, kas vis dėlto gyvenime keista? Kad vat yra vaikų, kurie turi brolių, seserų ir visai to nevertina. O tu vat gyveni vienuolika metų ir prašai sesės nuo tėvų iki Kalėdų Senelio ir šiaip visomis įmanomomis progomis, o tenka laukti…beveik 11 metų! Mes su tėvais daug keliavome, tai, prisimenu, degiau žvakutes Gajanės, Ripsimės ir Sohokat šventyklose Armėnijoje, kažkur (atrodo, Gruzijoje) uždegiau žvakutę ir atbulom ėjau per visą šventyklą, nes mus lydėjęs žmogus sakė, kad tada išsipildo didžiausios svajonės… Žodžiu, mano didžiausia svajonė išsipildė 1988ųjų sausio 14ąją.

Ir dabar – jau praėjus (Dievulėliau, kokia ji jau didelė!!!!) DAUGYBEI metų 😀 – aš galvoju, kad tai – didžiausia dovana, kokią tik galėjo duoti man tėvai. Ach, buvo dienų, kai sunervindavo iki negalėjimo…(Žinote, tas amžius, kai vaikai drasko akis, o sesei juk daug smagiau draskyti, nei tėvams 😀 ) Be to, dar man iki – net ir minimalių – pedagoginių žinių buvo šviesmečiai:))) Mano vargšas eksperimentinis triušelis… Bet užtat va, kokia nebloga auklė užaugo:))) Be to, ir ant tėvų papykdavau, nes kartais atrodydavo, kad esu nemokama auklė ir, žinoma, dantį pagrieždavau. Bet niekada – NĖ MAŽIAUSIOS AKIMIRKOS – nepasigailėjau, kad ji yra! Kaip sakant, ant mamos ir tėtės papykdavau ir…praeidavo!

Prisimenu, kaip širdis daužėsi, kai su ja buvome Švedijoje, ir ji užsitrenkė tualete (atrodo, tada jai ketveri ar penkeri buvo). Stovėjau ir krokodilo ašarom verkiau visa pasiutus, kad DURNOS DURYS!!! Prisimenu, kaip susirgo man ją nusivežus į JAV ir turėjau priimti sprendimą, ar kišti ją karščiuojančią į vėsią vonią (mano mama būtų apopleksiją gavus :)), prisimenu, kaip atostogavome dviese Juodkrantėje (ji irgi dar nėjo į mokyklą) ir sutaupiau pakankamai pinigų ir nupirkau mums PIRMĄ GYVENIME ananasą:))) O kaip didžiavausi (iki apsiverkimo, kurį bandžiau paslėpti po „kietumu”), kai ji laimėjo „Dainų Dainelės” (net keletą kartų!) ir „Šauniausios moksleivės” konkursus, o jos išleistus diskus vežiau dovanų visiems savo draugams (ot turėjo džiaugtis!!!) Ir kaip ji – kai tik gimė Augustas – gulėjo su manim ligoninėje (kiauras dienas keisdavosi su Gabrieliumi ir net nėjo į mokyklą) ir viena užėjusi seselė paklausė tada dar 13-metės Medeinos, kur jos kūdikis 😀 Kaip važiavo su manimi į Maskvą su dviejų mėnesių Vilhelmu, kai aš važiavau atlikti Tarptautinės mokyklos Maskvoje auditą… Ir kaip pabėgo iš pamokų ir pati pirmoji atlėkė į ligoninę ir čiupo į glėbį Mortulę… Galėčiau rašyti ir niekada nebaigti, tačiau turbūt svarbiausia yra tai, kas neaprašoma: kai kalbam iki paryčių ir mūsų pokalbis banguoja nuo verksmo iki tramdomo (kad nepažadintumėme vaikų) juoko…

Taigi tokia ta mano sesė: stebuklas, ir tiek 😀 Kadangi jau ją pasveikinau skambučiu (iškart po vidurnakčio), tai čia tiesiog…lyrinis nukrypimas…mažutėlė odė tam neaprašomam seserystės jausmui:)))