Šiandien vaikų laukė užduotėlė, kuri nedavė ir man ramybės: ar jie supras? ar padarys? Ryte atidarę stalčiuką rado štai tokį užrašą: Peržiūrėti savo rūbų spintą. Padovanoti keletą savo rūbų vaikams, kurie jų turi mažiau, nei jūs!

Šiandien – ilga diena. Ryte važiavau pas Dianą ir kartu su ja bei Renata siuvome šešadieninės mokyklėlės vaikučiams skraistes Kalėdiniam koncertui. Po to važiavau į susitikimą su Augusto mokyklos savininku. Važiavau kupina vilties, kad galbūt bus galima šeštadieninę mokyklėlę iškelti iš mūsų namų – paklausiau, ar negalėtumėme naudotis Augusto mokyklos patalpomis šeštadienio rytais. Mokyklos savininkas – labai malonus žmogus, 45 metus dirbęs traptautinio švietimo srityje. Pokalbis buvo labai smagus, jis man perduos daug įdomių knygų ir straipsnių, tačiau dėl to, dėl ko važiavau susitikti, nuliūdau… Jo nuomone, už viską reikia mokėti. Bent simbolinę kainą. Kaip jis pats pasakė: vandenį naudosit? Naudosit. Elektrą deginsit? Deginsit. Vaikščiosit ir kitaip naudosit patalpas, kurios nuo 20 vaikų dėvėsis? Dėvėsis. Taigi reikia bent simbolinio mokesčio, kuris įpareigotų. Jis pasiūlė 100eu už šeštadienį. Kai paskaičiuoji, tėvams kaina išaugtų beveik dvigubai, nes vien už 10 šeštadienių tektų pakloti 1000 eurų. Ech… Taigi patalpų mokyklėlei paieškos tęsiasi.

Iš mokyklų vaikus parsivežiau tik septintą valandą vakaro, nes dar buvo Augustui futbolo treniruotė, o abiems berniukams – baseino. Kadangi labai lijo, paėmusi Mortą ir Vilhelmą trumpam grįžau namo, tačiau vos viską susirinkusi vėl išvažiavau. Kai grįžome, vaikai jau buvo pavargę, tačiau – ir vėl nustebau – užlipo į viršų atlikti užduoties. Po kelių minučių išgirdau Gabrielių sakantį Vilhelmui, kad turi viską suderinti su manimi. Pasirodo, Vilhelmas vos ne pusę spintos išėmė atiduoti vaikučiams. 🙂 Racionalioji išmintingoji Morta atidėjo tai, ko pati nemėgsta dėvėti, o Augustas niekaip negalėjo apsispręsti.

Esmė ta, kad aš – jau užlipusi į viršų – skatinau vaikus susimąstyti: taip, atiduoti yra labai gražu, tačiau reikia pagalvoti, ar TIKRAI gali atiduoti. Pavyzdžiui, mes važiuojame pirkti rūbų tik kai TIKRAI reikia. Pas mus nėra tokio dalyko kaip: na, važiuojam pažiūrėti, gal ką smagaus rasim! Žinoma, taip yra buvę, bet tikriausiai galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų tuos kartus, kai pirkome rūbus vaikams spontaniškai. Dažniausiai perkama tik tai, ko reikia. Vadinasi, jei atiduodi tai, ko reikia tau pačiam, tau reikės pirkti naują. O ar mes galim? Ar patys esam finansiškai pajėgūs tai padaryti? Taigi vaikams pasakiau, kad jie atrinktų rūbelius be kurių TIKRAI gali gyventi ir kurių neprašys mūsų po kelių dienų nupirkti, nes, tarkim, turės tik vieną porą kelnių. Be to, labai daug mūsų vaikų rūbų yra paveldėti: berniukai paveldi iš Švedijos, o Gertrūda – iš čia esančių kelių draugų šeimų. Mortai tikriausiai mažiausiai kliūva paveldimų rūbų 🙂 Aš iš tiesų manau, kad taip mes prisidedame prie ekologijos 🙂 Ir prie savo šeimos finansinio gerbūvio:) Dar atrenkant rūbus abu berniukai sutarė dėl vieno: gražiausius naujus rūbus perka baba Nylia 😀 Kaip Augustas sako: „gimtadieninius” (na, tokius, kuriuos galima dėvėti per šventes, per gimtadienius, kai nori pasipuošti  ir pan.)

Taigi Morta atrinko du megztukus (vieno iš tiesų negali nešioti, nes jis sintetinis, ir jai labai „graužia”), Vilhelmas atrinko porą marškinėlių trumpomis rankovėmis (nusprendė, kad jie jau bus maži vasarą, o Morta nepaveldės, nes jie negražūs Mortai (paklausė)) ir vienas kelnes, o Augustas – vieną megztuką (kurio paklausė Vilhelmo, ar šis nešios, o jis atsakė, kad ne) ir vienas kelnes, kurios jau jam apytrumpės, o Vilhelmas pasakė, kad jis nori naujų ir kitokių džinsų, kai išaugs savuosius.

Kiekvienas vaikas sudėjo savo rūbelius į maišiuką ir…sėdome į mašiną. Važiavome prie geltonojo konteinerio, į kurį galima sudėti savo rūbus, namų daiktus, žaislus ir t.t. ir pan. ir viena organizacija visa tai surenka ir paskirsto. Žinoma, visi norėjo dėti į vidų, tai užtrukome.

Važiuodami namo kalbėjome apie socialinius darbuotojus (vaikams buvo labai įdomu, ką jie daro savo darbe), apie įvairias pagalbos skurstantiems ir skriaudžiamiems organizacijas ir kad jiems reikia padėti atlikti savo darbą. Aukodami daiktus (kad jiems nereikėtų pirkti), mes jiems padedame. Kaip konkretų pavyzdį (juk vaikams turi būti viskas konkretu, o ne abstraktu) pasakiau tai, kad ir mums, ir gamtai  irgi padeda tie, kurie atiduoda savo dėvėtus rūbelius jiems: vaikai prisiminė visus, kurie jiems ką nors padovanojo. Morta kaip tik važiavo su paltuku, kurį – nepaprastai gražų – prieš keletą savaičių gavo dovanų, tai net ir ji suprato, ką noriu pasakyti.

Labai apsidžiaugiau, nes toks buvo tikslas – supažindinti vaikus su tuo, ką jie gali daryti konkrečiai. Ir tai nėra savaime suprantama. Tai – sąmoningas pagalbos kitiems aktas. Nes tu PASIRENKI daryti tai, ko NEPRIVALAI.