Iš tiesų gali skambėti juokingai, tačiau – kaip jau minėjau – nuvažiavome visai nesitikėdami tokio oro, koks mus pasitiko: ledinis vėjas, iki kaulų gelmių smelkiantis šaltas lietus, medžiai be lapų ir tie 7 laipsniai, kurie, pažiūrėjus internete, atrodė tik vos mažiau, nei mūsų 11, bet, pasirodo, esmė ne laipsniuose!
Gabrielius sakė, kad pirmąjį pasikeitimą pajuto, kai išlipo Vokietijoje įpilti degalų. Aš jį pajutau tik jau Švedijoje. Žinote, kas iš tiesų juokinga? Ogi tai, kaip vis dėlto žmogus greitai prisitaiko ir kasdienybėje užsimiršta – po to net gėda buvo, nes juk puikiai prisimenu, kaip aptūlota nuo….iki važiuodavau su tėvais per Vėlines į kapines. Ir kad medžiai būdavo be lapų. Ir dažnai žemę jau būdavo nuklojęs sniegas. Bet kuriuo atveju – viskas gerai, kas gerai baigiasi 😀 O mums baigėsi labai gerai, nes Anna palėpėje rado daugiau, nei reikia visokio gėrio, likusio nuo jos berniukų, tai vaikai, kaip sakant, tuoj pat buvo pasiruošę švediškam lapkričiui…
Kadangi šios atostogos – vaikų atostogos, o ir mudu norėjome ramių, niekur neskubančių ir neskubinančių atostogų, tai iš tiesų ilsėjomės. Vaikams viena didžiausių „atrakcijų” buvo didžiulis batutas: vis eidavo ir eidavo pašokinėti. Net smagu buvo žiūrėti, kaip išeidavo tai 15min, tai 30min, tai visai valandai. Kadangi nuvažiavome šeštadienį, tai tądien tik ilsėjomės ir vaikščiojome aplink namus…
Sekmadienį važiavome į kitą sodybą, kur buvo arklių ir tuo metu šalia Ingvar’as nuiminėjo cukrinių runkelių derlių. Iš tiesų tie arkliai Švedijoje – pavojingas dalykas. Mano sesuo, būdama ketverių, būtent ten užsikrėtė visiškai nenugalima ir nepanaikinama meile arkliams (o – patikėkite – atbaidyti ją nuo tos meilės stengėsi daug kas 😀 ), nes daug maniškių draugų juos turi, jais rūpinasi ir džiaugiasi. Taigi ir mūsų vaikai turėjo galimybę ir aplankyti arklides…
…ir padraugauti su arkliukais. O tie arkliukai – gyvas meilumėlis: patys lindo, kad juos glostytų!
Bevaikščiodami radome keletą nusiridenusių cukrinių runkelių. Vaikams paaiškinome, kad būtent iš šios daržovės gaminamas cukrus. Augustas – kaip visada – tuoj pat „paklojo” mums stiprų argumentą: „Vadinasi cukrus – daržovė ir galima valgyti jo kiek tik nori!” Nepasiginčysi, kaip sakant…
Morta visur su savimi nešiojosi Wilhelm’o buvusį žaislinį žiurkėną su narveliu:)
Vilhelmas su savo krikšto mama Anna ir šeimynos šuneliu Gulli. Gulli – stebuklas. Iš tiesų nebuvau mačiusi mielesnio ir geresnio šuns. Prieš tai jie turėjo šunį Iją, kuri buvo visai kitokio charakterio, ir aš nežinau, ar vaikai būtų taip pamilę ją, kaip pamilo Gulli.
Viena pagrindinių atostogų „vinių” – pasivažinėjimas traktoriumi. Ingvar’as dirbo ir dirbo. Dabar jam – pats darbymetis, juk reikia nuimti šitokį derlių! Tačiau jis kiekvieną valandėlę stengėsi leisti su mumis ir pasikviesdavo ir mus „sudalyvauti”.
Žinoma, iš pradžių pasiūlė Augustui, kurio antrą kartą klausti nereikėjo. Pamatęs, kad į traktorių lipa Augustas, užsimanė ir Vilhelmas. Aš su abiem berniukais nuėjau prie traktoriaus, kai išgirdau, kad Gabrielius mane šaukia – pasirodo, nori ir Morta, o aš, galvodama, kad ji mažutė, net nepaklausiau… Vis sumažinu tą savo uogą 🙂 Vaikai įsiropštė patenkinti kaip slyvos: mojavo, šypsojosi, žvalgėsi.
Ir, žinoma, išpūtę akis stebėjo kaip nuimamas cukrinių runkelių derlius.
Gertrūdėlei tikriausiai pats pačiausias dalykas visoje kelionėje buvo Gulli. Iš tiesų ji užmigdavo sakydama „auau” ir keldavosi sakydama „auau”. Dar vienas įvaldytas žodis – „tyti” (katytė arba Kiti, nes toks katės vardas) arba „katė” (tik dar neaiškiai tariamas). Eidavo ratais aplink šunį, vis ją glostydavo ir sakydavo: „caca auau, caaaaacaaaaa” 😀 Kai Gulli imdavo ją laižyti, tai ir krykšdavo, ir sukdavosi, ir bėgdavo nuo jos. Bet po minutės kitos – ir vėl šalia. Kai tik Gertrūda valgydavo, Gulli prisistatydavo prie jos kėdutės (Anna su Ingvaru iš palėpės atnešė mergaitėms vaikiškas kėdutes) ir laukdavo, kol kas nors nukris. Ar nukrisdavo? Žinoma! Nes dabar Gertrūda valgo TIK PATI. Ir geriau nebandykite maitinti (na, nebent ji pati to nori…), nes tėkš per lėkštę arba šaukštą iš visų jėgų. Seilinukas? Jis tik mažiams! Gertrūda jį rauna nuo savęs iš visų jėgų. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad kaskart pavalgius reikia keisti aprangą (na, bent jau „viršiuką”). Taigi ne tik Gulli Gertrūdai, bet ir Gertrūda Gulli tapo geriausia drauge 😀
Iš tos pačios Merė Popinsiškos palėpės, kuri, atrodo, neturi nei pradžios, nei galo, o gėrybių iš ten galima traukti ir traukti, su Anna atnešėmė vaikams kalnus žaislų. Įsivaizduojate? Nuvažiuoji į svečius ir turi DAUG žaislų. Ir dalintis nereikia, nes šeimininkų vaikams tie žaislai jau seniai ne galvoje 🙂
Man tai priminė, kaip lygiai taip pat ant grindų prieš dešimtmetį žaisdavo berniukai…tarsi laikas būtų sustojęs! Tik vaikai kiti 🙂
Tačiau – kad ir kiek įdomios veiklos buvo viduje (Augustui ir Vilhelmui – kadangi atostogos – neribojome nei filmukų, nei kompiuterinių žaidimų) – vaikai vis eidavo į lauką ir dūkdavo. Labai smagu, kad itin dažnai prisijungdavo ir 12metis Wilhelm’as.
Aišku, mūsų buvo nemažai…o tai visada yra galvosūkis, kai važiuojame į svečius: vis kažkaip nesinori žmonėms būti „ant galvos”. Tačiau labai gera važiuoti į namus, kuriuose iš tiesų jautiesi namuose ir laukiamas, o ir vietos visada užtenka…
Mergaitėms labai patiko kiemas, nuklotas skaldytų akmenukų danga: tiesiog lobynas!
Kai gamindavome vakarienę arba pietus, mergaitės skaitydavo iš tos pačios fantastiškosios palėpės atneštas vaikiškas knygeles. Juokinga buvo tai, kad radome net lietuvišką „Snieguolę”, o „Petsono ir Finduso” (mūsų vaikų vienos mėgiamiausių vaikiškų knygelių, kurių tik kelios išverstos į lietuvių kalbą) – visas. Net nekalbu apie visas vaikų mėgiamas (tėvelių nelabai…) animacinių filmukų „iliustracijas”.
Pirmadienio popietę su vaikais, Anna, Wilhelm’u bei jo klasioku važiavome į vaikų žaidimo kambarį. Kokį ten kambarį – namą! Na, iš tiesų tai ten buvo ne namas, o didžiulis sandėlys, paverstas į vaikų žaidimo kambarį.
Kadangi jis pats buvo milžiniškas, tai ir atrakcijos ne ką mažesnės!
Kadangi viskas labai diiiiideli, tai ir vaikai įleidžiami iki…15 metų. Nors ta riba – reliatyvi, nes tėvams visur leidžiama eiti kartu su vaiku, jei šiam nedrąsu.
Berniukų šuoliai:
Dviratukų trąsa:
Gertrūdėlė maždaug pusę laiko pramiegojo. Ir jai visai nė motais buvo triukšmas triukšmelis… Nors – kai pagalvoji – to triukšmo visai nedaug buvo, nes toje didžiulėje erdvėje tebuvome mes ir dar viena šeima, o po to atėjo dar viena. Žodžiu, panašu į Švediją: didžiulė teritorija ir mažai (palyginus) žmonių 😀
Jeigu galvojate, kad mūsų Morta tiesiog rožinė princesė, tai tikrai klystate! Šioji princesė drąsiai išbando visas adrenalinines atrakcijas!
Nuo šio kalno (drąsiai galima sakyti, kad tai – kalnas. Aš kai užlipau, tai vos ne norėjau atgal laiptais lipti, ale gėda buvo prieš vaikus, tai nusileidau 😀 ) leidosi ne tik šaunusis trejetas, bet ir ketvirtoji muškietininkė Gertrūdėlė! Ir ne tik leidosi, bet ir šaukė „DARRRR!”, o jei tėtė nesuprasdavo jos rafinuotos lietuvių kalbos, tai būdavo jam ūkiškai parodoma, kur jis turi keliauti, kad mažoji būtų laiminga!
Augustas, žinoma, kaip visada, darė viską ir dar daugiau…
Kai sočiai prisivažinėjo dičkių zonoje, Gertrūdėlę šiaip ne taip nuviliojau į mažylių erdvę. Ten ją labiausiai sužavėjo kaamuoliukai: vis bandydavo kuo daugiau paimti į rankas ir pykdavo, nes dažniauusiai rankose pavykdavo išlaikyti tik du.
Supyko tik kartą, kai ėmė „skęsti” kamuoliukuose…
Štai ir visa mažylių erdvė, kuri – jei neklystu – man pasirodė didesnė už visą Akropolio Euroopą. Ir dar kas patiko, kad visa ta erdvė – uždara ir saugiai išklota paminkštinimais.
Išsidūkus reikia atsikvėpti: vaikams Anna nupirko ledų, tačiau Gertrūdėlė savo porcijai dar per maža, tai teko „duoneliauti” iš brolių ir sesės.
Na, arba šaukštais kabinti mamos Latte putą 😀
Ech, tie Švedijos paaugliukai…vežiojo mergaites ir visur su jomis vaikščiodavo. Iš tiesų Švedijoje labai ryškus itin geranoriškas požiūris į vaikus, kuriuo pasižymi jau ir paaugliai: yra vaikams kantrūs, paslaugūs, mieli, aiškina jiems tai, ko jie klausia, jei nesupranta, paaiškina ir parodo…žodžiu, visomis prasmėmiss draugiška vaikams aplinka! Aš nuoširdžiai manau, kad čia ne nuo klimato zonos ta šiluma vaikams priklauso, o nuo kitų dalykų…nors, aišku, gal ir visai ramiau sąžinei būtų, jei „nurašytumėme” nemeilę vaikams atšiauriam klimatui, bet vat ta Skandinavija su savo išskirtine ir visame pasaulyje pagarsėjusia meile vaikams viską gadina 😀
Tądien vaikai užmigo it mostelėjus burtų lazdele…sakyčiau, visai neblogas variantas! O mes – kaip ir kas vakarą – sėdėjome, užkandžiavome gardėsius ir kalbėjomės, kalbėjomės, kalbėjomės…kad užtektų iki kito karto!
Antradienį keliavau į – drąsiai galiu teigti – pasaulyje apkalbamą Švedijos švietimo sistemos fenomeną – Gebėjimų mokyklą, o Gabrielius liko namuose su vaikais. Kai grįžau, jau buvo beveik šešta valanda ir iš tiesų norėjosi tik ramiai pabūti. Juk trečiadienį iš pat ryto laukė maždaug 3-4val kelionė į Goteborg’ą.
Taigi trečiadienį atsikėlėme ir išdūmėme į vieną didžiausių Švedijos miestų – Goteborg’ą, kur šiuo metu savo studijas baiginėja mano viena geriausių draugių Sara. Sara mums atvykstant „pasikaustė”: susiskolino ir sudedamų lovų ir patalynės, tai mes visi tilpome „kaip ridikai” (dabar tai labai mėgiamas Mortos posakis, kurį vartoja tinka ar netinka 😀 ), be to, vos atvykę buvome pavaišinti trinta daržovių sriuba, o vakarienei Sara buvo pasiruošusi vištienos apkepą.
Tačiau apie nuotykius Goteborg’e – jau rytoj, nes labai laužia miegas, o ryt laukia daug darbų darbelių…