Kadangi pastarosiom dienom gavau net du laiškus šia tema, be to, vyko ir diskusija, tai pagalvojau, kad galima parašyti ir atskirą įrašą.
Pirmas laiškas:
” Labas Austeja,
Ar raset kada apie nujunkyma savo bloge? Lyg atsimenu kazka skaiciau, bet nieko neberandu. Man tampa gana aktualu. Maniske jau beveik 17 men, tikejausi apie 18 men nujunkyti, bet kol kas nesiseka net zindymu kiekio sumazinti. Maniske nei uzmiega be kruties, nei nakti, nei diena, nei pailsi, nei nusiramina. Maitinasi 7 ryto, 12 pries pietu miega, po to apie 6 vakaro, ir pries miega apie 9 vakaro, ir dar n kartu nakti keliasi.
Kaip Jums sekesi su trim pirmaisiais vaikiukais? Gal turite patarimu?
Dekoju,
K.”
Antras – iš senų laikų draugės:
” Noriu taves paklaust vieno dalyko, gal tu zinai, ka daryt, kai kudikelis nenori kieto maisto? L. jau 8 menesiai, o ji nieko nenori imt i burna, tik mamos papa. As jau pavargau kas 2 valandas ja maitint. Gal tu buvai susidurus su panasiu issukiu? V.”
Taigi temos – kaip ir dvi. Jei galite atsakyti kuriai nors, tai taip ir kreipkitės: arba K, arba V 😀
Kokia mano patirtis?
a) Visų pirma, dėl kieto maisto. Gertrūda ir Augustas buvo kieto maisto maištininkai. Augustas – nes jis tiesiog išrankus gurmanas. Su Gertrūda – nes ji tiesiog nesuprato, kodėl mes viską trinam! Po galais, jai norėjosi „tekstūros”! Kai tik tą supratau (o nušvitimas atėjo tada, kai vieną dieną tiesiog „sujungiau”, kad Gertrūda valgo visus vaisius, JEI jie netrinti! Jei tik pliurzė – spjauna lauk.), iškart pasitaisė visi valgymo reikalai, ir Gertrūda pradėjo valgyti ir normalų maistą (Augustas dar dabar nevalgo…reikia ieškoti, kas jam patinka).
Dar pabandyčiau įvairovę: tarkim, šakute trintą maistą, o ne blenderiu. Arba bandyčiau vis kitus produktus…gal kas nors patiks? Pavyzdžiui, Augustas geriausiai valgė maistą „iš indelių”, o Gertrūda jo – nė į burną. Bandžiau, bandžiau…viskas veltui. Valgo tik gamintą „normaliai” ir tik gabaliukais.
Ir dar. Visai neseniai skaičiau, kad iki 6 mėnesių užtenka vien tik mamos pieno, o nuo 6 esmė – ne papildomas maistas, o mokymasis kramtyti ir ryti. Ir taip bent jau keletą mėnesių. Jeigu vaikas normaliai auga – vadinasi, viskas normalu (tik gal mamai – kaip ir rašai – jau labai nebepatogu…).
Dar prisiminiau, kad Gertrūdai padėjo rutina: ten pat (kėdutėje), tokiu pačiu metu (kai tėtė grįžta pietų). Ir klasikinė muzika ir nemokamas mamos cirkas 🙂 Jau esu rašiusi, kad maistas gali tapti kova dėl valdžios, todėl geriausia – nuo pat pradžių atiduoti tą valdžią į pyplio rankas. Kad jis nesuprastų, jog maistu galima manipuliuoti tėvais 😀 Vis padėk kokį gabaliukinį maistą arba maistą iš savo lėkštės (jei tinka kūdikiui) ir gali būti, kad mažė susidomės!
O šiaip…visi jie pradeda valgyti! Vieni valgo kaip Augustas, kiti – kaip Morta/Vilhelmas (šios mūsų atžalos valgo beveik viską!), tačiau VISI PRADEDA. Žodžiu, laikykis, tai tikrai netrunka amžinai!!!
b) O dėl atjunkymo. Mes elgėmės – nors skaičiau ir labai prieštaraujančių tokiam elgesiui straipsnių – drastiškai. Berniukai tikrąja ta žodžio prasme turėjo terminą: arba patys atpranta iki 18mėn, arba, kaip sakant, teks. Taigi naudojausi patarimu, kur siūloma laipsniškai mažinti maitinimų skaičių. Dieną – viskas puiku: galima vaiką užkalbinti, užžaidinti. Be to, aš dienomis dirbdavau, todėl realiai to užkalbinimo reikėdavo tik vakarais. Tačiau naktį vaikai nesileisdavo nė į kalbas. Žinoma, pirmasis, su kuriuo tai išbandėme, buvo Augustas. Aš vieną naktį nuėjau į kitą kambarį ir galvojome, kad be manęs viskas bus ganėtinai paprasta. Cha! Trumpinant ilgą istoriją, po maždaug valandos Augusto siautėjimo, raminti jo nuėjau aš. O jam to mano raminimo visai nereikėjo – tik plėšė naktinius, ir tiek. Taigi palikome tą klausimą neišspręstą iki 18mėn, o rugsėjo 30 dieną Augustas su Gabrieliumi nuvežė mane pas mano tėvus, aš atsisveikinau ir…jie grįžo nakvoti vieni. Augustas, žinodamas, kad aš ne namie, iš pradžių verkė, po to mušė tėtę kaip reikalas, o po to išlipo iš lovos, atnešė tėtei mašinos raktus (kuriuos…hmmm…į jį metė) ir…pasakė: „Brrr…mama!” Kai suprato, kad tėtė niekur nesiruošia važiuoti, buvo dar vienas posmas ašarų, o po to…užmigo. Kitą dieną po darbo vėl grįžau. Jis prašė pienelio, tačiau užkalbinau kita veikla. Vakare jiedu vėl su tėtė nuvežė mane pas mano tėvus. Jei teisingai prisimenu, pas tėvus nakvojau 5 naktis. Ir viskas. Tik teko kelis kartus nusitraukti, nes pieno prisikaupdavo dar labai daug. Beje, Augustas iš puodelio pieno negėrė – paragavo ir atsisakė! Vilhelmas – istorija beveik identiška. Tik šiek tiek lengviau jis pats atprato: mažiau ašarų ir tėtės – kaip atpirkimo ožio – skriaudimo 🙂
Su Morta istorija šiek tiek koregavosi. Ją – kaip ir berniukus – žadėjau maitinti 18mėn, tačiau sužinojau, kad tada, kai Mortulei bus 14mėn, man teks važiuoti atlikti vienos tarptautinės mokyklos auditą (esu tokios CIS organizacijos mokyklų vertintoja). Atsisakyti važiuoti negalėjau, nes man tai – vienos turtingiausių profesine prasme kelionės. (Įdomumo dėlei galiu pasakyti, kad už darbą ten nėra mokama: apmokamos tik kelionės ir gyvenimo toje šalyje, kurios tarptautinės mokyklos auditą reikia atlikti, išlaidos). Taigi žinojome, kad Mortelę teks atjunkyti anksčiau, nei berniukus, o ir aš visiškai išvažiuosiu, o ne tik naktimis. Taip ir padarėme. Skrydžio išvakarėse paskutinį kartą pamaitinau Mortelę ir dar šiandien prisimenu, kad kažkaip labai spaudė širdį – dar norėjau ilgiau maitinti. Tačiau taip pat racionaliai pagalvojome, kad neprotinga būtų dabar dvi savaites nemaitinti, vėl pradėti, po to vėl atjunkyti…o dar vasarą mūsų laukė kraustymasis į Belgiją. Taigi taip ir atjunkėm. O ir Morta, pasirodo, buvo visai ne tokia, kokie buvo berniukai: pirmą vakarą atsibudo ir paverkė, antrą naktį tik atsibudo, o trečią jau išmiegojo. Kaip niekur nieko.
Dabar, kaip sakant, artėja Gertrūdos eilė. Tačiau – kas, manau, labai tinka atsakant į laišką, namuose Gertrūdai LABAI reikia krūties. Bet taip LABAI. Panašiai kaip Jūs ir rašote. Ypač naktimis. Kai pradėjo eiti į lopšiuką, matyt, vis vien yra didenis jaudulys, tai, atrodo, visą naktį nepaleidžia. Man jau šiandien net kaklas „susuktas”, o naktį jau net nedaviau: galvojau, gal užmigs… Nė velnio! TAČIAU. Lopšelyje (pietų miego) užmiega puikiai. Ir vakar užmigo puikiai su tėte (nes aš ėjau į koncertą). Tėtė truputį pasupo, paguldė į lovytę, paglostė, ir mergina sau saldžiai užmigo. Tai tik dar kartą įrodo, kokie tie vaikai protingi ir kaip puikiai jie žino, ko iš ko galima reikalauti ir ko išsireikalauti. Ir kaip vieni yra atkaklesni ir ilgiau reikalauja to, ko norėtų, o kiti – trumpiau. Vieni – labiau sukalbami, o kiti – mažiau. Ir dar jie puikiai žino, kad, tarkim, jūs „pasiduosite”, o, tarkim, auklė – ne.
Štai tokia mūsų patirtis.
Aišku, geriausia, kai vaikas pats atsisako krūties (pažįstam tokių 😀 ) būdamas dar tokio amžiaus, iki kurio mama noriai maitina. Tačiau, tarkim, mūsų vaikai nerodo jokio noro atsisakyti krūties. Gali siūlyti ką tik nori, tačiau – ypač naktį – jiems reikia tik vieno. Na, aš džiaugiuosi bent tuo, kad maniškiai nepradeda reikalauti pienuko, pavyzdžiui, parduotuvėje, kai laukiame eilėje ir pan.
Žinote, ką dar visai neseniai teko skaityti? Kad daug vaikų praranda susidomėjimą žindymu maždaug apie 9-10 mėnesį (reikia stebėti vaiką, ne visiems tai atsitinka vienu metu). Po to – apie 18mėn (jau kaip džiaugiausi tą perskaičius 😀 ). Ir šiaip – jei nenorite maitinti virš dvejų metų, tai siūloma atpratinti iki 18mėn, nes po to ateina „sunkusis periodas”, kuris trunka iki 36 mėnesių. Na, kaip čia pasakius…pažįstu net keletą vaikų, kurie PATYS atsisakė būtent po 18 mėnesio…Hmmmm…
Taigi vis dėlto – nors ir yra tendencijos – visa tai labai individualu. Manau, kad svarbiausia – mamos pasiruošimas baigti žindyti. Svarbiausia yra suprasti, kad pykčio priepuolio ištiktas vaikas (nes negavo pienuko) iš tiesų nėra kankinys, iš kurio jūs atimate gyvybiškai svarbų dalyką ir vėliau jis jausis negavęs pakankamai jūsų šilumos ir t.t. ir pan. Nepamirškite, kad jūsų ir vaiko santykis – tai VISKO suma, visko, ką jūs su juo darote ne vienerius metus, o ne kelios dienos nepasitenkinimo…
O vaikas? Jau virš metų vaikutis supranta savo poreikius ir norus, tačiau…dar nemoka kontroliuoti impulsų. Todėl nesistebėkite, jei – nedavus pienuko – vaikas ims jus mušti ar net – jau kalbantis – sakyti, kad jūsų nekenčia. Be to, galvokite ir apie tai, kad taip vaikas mokosi kontroliuoti savo impulsus. Jeigu kaskart – vaikui vos tik užsinorėjus (čia nekalbu apie kūdikėlį) – duodate pieno, jis neišmoksta emocinės savireguliacijos. Jau vyresnis vaikas tikrai gali suprasti, kad duosite jam pienuko vėliau, grįžę namo ir t.t. ir pan. Svarbiausia yra vaikui parodyti, kad – kai/jei nemaitinama – yra daugybė kitų smagių veiklų, kuriomis galima užsiimti! Ir iš tiesų tą daryti yra labai svarbu, nes – nebetekdamas žindymo – vaikas praranda daug artumo akimirkų. Aišku, būna, kad vaikas atstumia mamą atpratinimo metu, bet tada turi būti kitas artimas jam žmogus, kuris galėtų suteikti tą artumą (priglausti, panešioti, pamyluoti, susiglaudus skaityti pasakas ir pan.).
Skaičiau ir apie žmones, kurie (su jau vyresniais) vaikais susitarė, kad vaikas gaus dovanų, kai liausis žindęs: vienas norėjo gitaros, kitas – šventės namuose, o dar kitas gaudavo gabalėlį šokolado kaskart, kai norėdavo pienuko:) Arba…viena moteris ant spenelių tepėsi gvazdikėlių aliejaus, pasakiusi dukrai, kad mamos pienelis tampa nebeskanus, kai mamai sulaukia 40ies. Mergaitė „savanoriškai” atsisakė krūties per tris savaites:)
Ir dar. Bet kuriuo atveju visoms, maitinančioms ilgiau, nei metai, verta atiduoti pagarbą, nes jos jau ir taip daro tai, ką pasiryžta daryti tik keliolika procentų moterų…
KAIP BUVO JUMS???