Kai šiandien pažįstama užklausė, kaip išmokyti vaikutį užmigti savarankiškai, prisiminiau, kad šia – miegelio – tema neseniai rašiau straipsnį į „Mažylio” žurnalą. Taigi ir atsakymas – iš tiesų to straipsnio neredaguotas variantas, kokį pavyko rasti „naminiame” kompiuteryje.

Be to, turiu prisipažinti, kad pati nesu geriausia patarėja šiuo klausimu, nes…mes miegame kartu su vaikais, o savarankiškai miegoti nepratiname jų tol, kol yra natūraliai maitinami. Nes, kaip sakant, nėra tikslo…juk vis vien naktį prisireikia to pienelio… TAČIAU turiu pasakyti, kad tai, kas aprašyta čia, iš tiesų veikia. Nes savo aplinkoje turime ne vieną ir ne du žmones, kurie tai išbandė.

Ir dar vienas TAČIAU: visų pirma šiam reikalui turi pasiruošti tėvai. Ir tikrai žinoti, kad nori vaiką pripratinti užmigti savarankiškai. Nes jei tąsysitės pirmyn-atgal, tai nebus gerai nei vaikui, nei jums. Nebus gerai ir jei liesite graudžias ašaras už durų. Iš tiesų turite norėti, kad kūdikis išmoktų užmigti savarankiškai ir metodiškai to siekti. Tada, kaip sakant, sėkmė garantuota! Taigi, apie savarankišką užmigimą:

Tai turbūt viena jautriausių tėvystės temų. Kodėl? Ogi todėl, kad kraštutinumai yra ganėtinai toli vienas nuo kito: vieni mano, kad vaiko jokiu būdu negalima virkdyti, kad jis turi užmigti meiliai burkuodamas ir apkabintas mylinčio žmogaus, o kiti mano, kad jau poros savaičių kūdikį galima palikti vieną kitame kambaryje, kad jis išsiverktų ir išmoktų užmigti pats. Aukso viduriuko tikriausiai nelabai yra, nes pažįstu šeimų, kurios gali prisiekti išsiverkimo metodu ir tokių, kurios dar ir keturmečiui užmiegant laiko rankutę ir beveik kiekvieną rytą pasitinka su vaiku tėvų lovoje. Kad šeima galėtų pasirinkti, reikia žinoti, iš ko rinktis. Taigi.

Rutina ir reguliarumas

Vaiko savarankiškai užmigti išmokyti jūs, deja, negalėsite. Tą turi išmokti jis pats, o jūs – sudaryti galimybes. Sakoma, kad, sudarius tas galimybes, vaikas lengviausiai išmoksta pats užmigti būdamas 3-6 mėnesių. Žinoma, apie jokias galimybes negalima pradėti net kalbos, jei jūs kiekvieną kartą vaiką supate – tiesiog jis net nenutuokia, kad gali būti ir kitaip! O ką reiškia „sudaryti galimybes”? Na, visų pirma tai reiškia, kad nuo šiol eisite reguliariai miegoti. Gal ir skamba juokingai, bet, pavyzdžiui, Belgijoje tėvai skirstosi iš vakare vykstančio gimtadienio tarsi kažkam mostelėjus burtų lazdele. Paaiškinimas: vaikui (arba kūdikiui) laikas miegoti. Kodėl taip svarbu eiti miegoti visada tuo pačiu metu? Sakoma, kad taip sureguliuojamas vaiko vidinis laikrodis, ir jau prieš, tarkim, 19val, jis ims jaustis norįs miego. Ir, žinoma, įprastinė ėjimo miegoti rutina: kuo daugiau kūdikiui atpažįstamų ėjimo miegoti signalų kiekvieną dieną, tuo greičiau jis supras, kad atėjo laikas miegoti. Be to, jau daugybė tyrimų įrodė, kad vaikai, kurių gyvenimas teka nuspėjama rutina, jaučiasi saugesni, yra mažiau nervingi ir t.t. ir pan. Kokia rutina atpažįstama? Maudynės, knygutė, pižama, pažaidimas lovoje. Taip vaikas paguldomas apsnūdęs, bet dar neužmigęs.

Yra vaikų, kurie miega gerai ir užmiega be problemų. Jų tėvai sunkiai supranta, kad gali būti kitaip, nors tų „kitokių” yra daug daugiau. Kaip ir viskas auginant vaikus, taip ir atpratinimas nuo supimo, nešiojimo ir pan. yra procesas. Iš tiesų nemanau, kad sveika palikti vaiką „išsirėkti”. (Nors suprantu, kad kartais pervargusiems tėveliams gali labai labai norėtis taip pasielgti). Tyrimai rodo, kad vaikai, su kuriais taip elgiamasi, paaugę jaučiasi nesaugūs, yra mažiau empatiški, be to, kai kurie mokslininkai teigia, kad pirmuosius keletą metų net būna sutrikusi jų koordinacija. Šis raidos etapas dar yra vadinamas pasitikėjimo:nepasitikėjimo raidos etapu. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad būtent šiuo metu kūdikis „tikrina”, ar galima pasitikėti suaugusiuoju(aplinka), kad jis juo pasirūpins. Jeigu kūdikis klykia, ir niekas jo neateina paguosti, jis mokomas nepasitikėti. Iš tiesų vaikas išmoksta ne tik nusiraminti pats, bet ir supranta, kad nesvarbu, ar jis verks, ar ne – niekas neateis jo paguosti, prisiglausti, paglostyti. Juk kūdikiui reikia ne tik pavalgyti ir pa(si)keisti sauskelnes, jam reikia ir žmogiškosios šilumos, ir empatijos.

Klykimas vs verkimas

Kai kurie tėvai mano, kad neleisti vaikui „išsirėkti” reiškia visai neduoti jam nė kriuktelėti, kaip sakant. Tačiau aš tuo metu galvoju: juk kūdikiui suduodame vaistus net ir tada, kai jis priešinasi iš paskutiniųjų, ar ne? Arba sodiname į automobilinę kėdutę. Tarkim, mūsų dukra beveik kaskart – sėdant į automobilį – paleidžia dūdas, bet tai nereiškia, kad aš ją pasisodinu šalia, o ne į automobilinę kėdutę, nes jai tas sukelia nemalonių emocijų! Tai, kad vaikas supyksta ir savo pyktį/nepasitenkiną parodo apsiverkdamas, yra normalu. Pakalbinkite, paglostykite vaiką, padėkite jam nusiraminti.

Tačiau po truputėlį pratinti iš tiesų galima. PO TRUPUTĖLĮ. Vadinasi, niekas neįvyks per vieną naktį ir reikės kantrybės, jei norite sulaukti rezultatų. Pavyzdžiui, kai pratinome užmigti dukrą, aš sėdėjau ant grindų koridoriuje (ji matė mane pro praviras duris) ir skaičiau knygą. Po to užtekdavo jau vos pravirų durų į koridorių, kuriame degė šviesa. Tiesa, jai tada buvo virš 1.5m. Kiti tėvai nusprendžia vis užeiti į kambarį ir nuraminti vaiką, pasakyti, kad jie šalia, kad viskas gerai. Dar kiti sėdi šalia kūdikio lovytės. Žodžiu, kiek žmonių, tiek įmanomų būdų laipsniškai pratinti vaiką užmigti savarankiškai.

Jeigu užmiega žįsdamas

Labai daug krūtimi maitinamų kūdikėlių yra pripratę užmigti žįsdami. Tarkim, mūsų visi keturi vaikai taip užmigdavo. Tėvams, kurių kūdikiai pripratę taip užmigti, siūloma žindyti vaiką šiek tiek anksčiau, prieš pat ėjimo miegoti rutiną. O tada jau pratinti taikant aprašytuosius metodus. Tiesa, nemažai kūdikių užmigs žįsdami (nors ir anksčiau), ir juos siūloma…žadinti! Iš tiesų gali atrodyti tikra beprotybė žadinti jau užmigusį kukulį ir išgyventi visą ėjimo miegoti ritualą ir, žinoma, mažylio nepasitenkinimą. Tai ypač sunku, jei turite kitų vaikų ir sąrašą darbų, kurie laukia, kada vaikai galų gale miegos. Tokiomis akimirkomis galvokite apie tikslą – juk norite, kad vaikas išmoktų užmigti pats, tiesa? Todėl tos kelios „paaukotos” savaitės – jei galvosite apie galutinį tikslą – neatrodys tokios begalinės.

O jei…nepavyksta???

Patikėkite, būna ir taip, kad tėvai, atrodo, daro viską, o kūdikis vis neužmiega ir neužmiega savarankiškai. Pagalvokite, kokia galėtų būti priežastis. Gali būti, kad kūdikis dar per mažas. Nors yra sakoma, kad išmokti pats užmigti vaikas gali nuo trijų iki šešių mėnesių, tai visiškai nereiškia, kad VISI šešių mėnesių vaikai jau yra pasiruošę. Tačiau nenuleiskite rankų. Pabandykite po kelių savaičių ar mėnesių. Vieną dieną tikrai pasiseks! Kita priežastis, kodėl kūdikiams nepavyksta užmigti patiems, yra ta, kad jie būna pervargę. Jeigu įtariate, kad kūdikėlis gali būti pervargęs, bandykite migdyti anksčiau.Kitas klausimas – ar iš tiesų padedate vaikui užmigti? Yra tėvų, kurie, vaikui pradėjus zirzti, puola jį guosti, raminti. Arba lekia pas vaiką vos išleidus jam garsą. Jokiu būdu nekalbu apie klykimą. Pavyzdžiui, mūsų dukra pradeda klykti jau dedant ją į lovytę. Ne verkti, o klykti. Vadinasi, ji dar nepasiruošusi užmigti pati lovytėje. Ką darome? Migdome ją savo lovoje. Kai migdomės – jokių kalbų, jokių kūdikio kalbinimų ar žaidinimų. Ir, žinoma, jokios šviesos.

Tėtė irgi gali

Šiaip šis mokymosi procesas nėra pats maloniausias. Nors ir labai mėgtumėte skaityti, tačiau tas kasvakarinis skaitymas prie vaiko lovos ar durų ir jo glostymas gali iš tiesų įgristi. O jei dar kūdikėlis pyksta, vis atsistoja (čia jei pradėtas pratinti, kai jau moka stovėti), gali būti išties sunku. Jau nekalbu apie tuos atvejus, kai tėvai prigula prie vaiko (ar jo lovelės) ir…užmiega patys. Po to atsikelia ir a) nusirengia ir eina miegoti arba b) apsnūdę dar bando pasidaryti tai, ką žadėję. Bet kuriuo atveju – ne pats smagiausias scenarijus. Taigi labai smagu, kai tėvai vis pasikeičia! Nebūtinai tai tegul būna vieną vakarą mama, o kitą – tėtė. Žiūrėkite, kaip yra patogiausia jums. Jeigu vaikas pyksta, galbūt reikės keistis kas 15min, kad nepradėtumėte nervintis ir švelniai jį vis paguldytumėte lovytėje ir paglostytumėte. Žodžiu, kiekvienai šeimai – savas receptas.

Išmokęs pats užmigti vaikas ilgiau miegos ir pats užmigs šiek tiek prabudęs, todėl ir jis, ir jūs atsibusite labiau pasiilsėję. Išmokęs nusiraminti (bei tuo pačiu jausdamasis saugus, nes jūs visada buvote šalia) vaikas lengviau išsiskirs su jumis, kai reikės palikti jį auklei ar darželyje (jau nekalbant apie tai, kad išleis jus išeiti į kitą kambarį ir neropos iš paskos raudodamas), kai susierzins (nes juk mažyliui reikia dar tiek daug išmokti!)

Keletas lengvinančių šį procesą patarimų:
– Pradėkite penktadienį arba, pavyzdžiui, ilgą savaitgalį. Žinoma, tai turi būti toks savaitgalis, kai būnate namie ir niekas neišmuša iš vėžių. Paprastai pirmi vakarai būna sunkiausi. Sakoma, kad visi pasiruošę vaikai pripranta per porą savaičių.
– Nebėkite pas vaiką vos jam išleidus garsą. Jeigu „šneka” – lukterkite. Jeigu „kniurksi” – lukterkite. Eikite tada, kai vaikas verkia. Jeigu esate su juo (nes jis verkia), glostykite, sakykite, kad mylite, tačiau neimkite ant rankų.
– Nelinksminkite vaiko nuėję pas jį. Paglostykite, paguldykite, švelniai ką nors pakuždėkite, tačiau neimkite ant rankų, nedekite šviesos ir nepradėkite kalbinti „dienos balsu”.
– Vaiką patariama rengti patogiais ir natūraliais rūbeliais, geriausia – medvilniniais. Patikrinkite, ar kūdikiui ne per šalta ir ne per karšta.
– Kai kurie mokslininkai (pavyzdžiui, labai išgarsėjęs Ferberis) ragina vis ilginti laiką, kai leidžiama vaikui reikšti savo nepasitenkinimą ir verkti. Man asmeniškai minutė klykimo jau atrodo kaip visa amžinybė, todėl, tarkim, šis metodas nebūtų tinkamas…Būti šalia ir glostyti vaiką, raminti jį, kuždėti jam meilius žodelius – visai kitas reikalas. Tiesa, tokiu atveju geriausia, kai abu tėvai namuose, nes be jokios abejonės pirmaisiais vakarais reikės titaniškos kantrybės glostant pykstantį mažylį, todėl būtų labai gerai vis pasikeisti, kad išliktumėte ramūs ir mylintys.

Jei jau apsisprendėte, kad mokysite vaiką užmigti savarankiškai:
– Būkite nuoseklūs. Jei tris kartus nueisite vaiko nuraminti, o ketvirtą uždegsite šviesą ir paimsite jį ant rankų…viskas nueis šuniui ant uodegos.
– Yra tokia bobučių pasaka, kad sočiai vakare pamaitintas vaikas geriau miega. Jei kam nors taip yra, tai – sutapimas. Nėra man žinomų mokslinių tyrimų, kurie pagrįstų, kad sočiai primaitintas vaikas išmiega visą naktį. Beje, mamos pienas yra greičiau virškinamas, todėl krūtimi maitinami kūdikiai atsibunda dažniau ir išmiega trumpesnius intervalus, nei mišinėliu. bet čia jau yra kaip yra, kaip sakant.
– Nemigdykite vaiko vėliau. Klaidinga manyti, kad kūdikis bus labiau pavargęs, todėl greičiau užmigs. Atvirkščiai.
– Netrumpinkite dienos miego laiko. Kūdikis turi išmiegoti tiek, kiek reikia. Neišsimiegojęs jis bus pavargęs ir silpnas.

Čia galima rasti Ferberio interviu (ką jis pats mano apie savo metodą ir jo interpretacijas): http://www.austejosblogas.lt/2009/04/ka-apie-ferberio-metoda-mano-pats-ferberis/

Ką gi…linkiu sėkmės ir kantrybės! Ir – jei kas nors dar išbandėte kokį nors „gudrų” metodą – būtinai pasidalinkite…manau, kad daug ką neramina tas pats klausimas!

Nuotrauka: peasap „Sleep like a Baby”