Prieš maždaug savaitę gavau šį laiškelį:

Laba diena,

Noreciau patarimo: man 45, o dukrytei – 6, zodziu, esu gerokai vyresne uz jos draugiu mamas… Darzely yra dvi mergaites, kurios jos sako: „tavo mama sena, ji greit mirs!“. Kaip Jus reaguotumet?

D.

Kaip aš reaguočiau? Baisiausiai supykčiau! Tačiau, pykčiui, nuslūgus, vis vien reiktų situaciją apgalvoti.

Prisiminiau savo pažįstamas užsienietes. Dauguma jų gimdė jau perkopusios per 30-metį. Mano mama seserį gimdė irgi 36erių. Be to, jau dabar pati turiu ne vieną draugę, kuri pasigimdė vaikelį jau virš 35. Kai lankiausi Lietuvoje, su drauge kalbėjome apie ankstyvo ir vėlyvo gimdymo pliusus ir minusus, ir ji prisiminė, kaip N.Oželytė vienoje laidoje pasisakė, kad reikėtų uždrausti gimdyti moterims, jaunesnėms, nei 30 metų:)))

Iš tiesų juk ir trečiojo, ir ketvirtojo dešimtmečio motinystė turri ir pliusų, ir minusų, ir kiekviena šeima pasirenka, kaip jai geriau.

O dėl konkrečiai šio atvejo:

a) Ar mergaitė išgyvena dėl to, ką sako draugės? Nes kartais mes, tėvai, reaguojame jautriau nei patys vaikai. Tai, kaip aš reaguočiau, priklausytų ir nuo vaiko reakcijos.

b) Aš to nesureikšminčiau pokalbyje su vaiku ir tiesiog pasakyčiau, kad tikrai nesiruošiu greitai mirti nuo senatvės! Šešerių metų vaikui to iš tiesų turėtų pakakti. Į ilgas diskusijas ir į pasakojimus apie tai, kad miršta ir visai jauni, ir net vaikai lleistis nereikėtų, nes tai gali tik išgąsdinti vaiką, kuriam mirtis dar – labai abstrakti sąvoka. Čia – jei  būtų įdomu ir/ar aktualu – su vaikais apie mirtį. Jei vaikas dar užduotų klausimų, pasistengčiau atsakyti paprastai ir smagiai, kad išsklaidyčiau abejones ir/ar baimę, kad mamai iš tiesų gali nutikti kas nors baisaus. Ir dar. Su dukra tikrai galima kalbėti apie tai, ką Jūs galite su ja daryti dabar, ko nebūtumėte galėjusi, tarkim, prieš 10 metų. Taip vaikas a) išgirs, kad tikrai nesiruošiate tuoj mirti nuo senatvės ir b) jei jau ne garsiai atsikirs, tai bent jau širdyje žinos, kad gimė nei per anksti, nei per vėlai, o PAČIU LAIKU!!! Nes darželinukams vis dar tėvų  nuomonė yra svarbesnė už draugų, todėl…išnaudokite tai savo naudai!

c) Tačiau būtinai pasikalbėčiau su auklėtoja. Tos mergaitės, kurios erzina Jūsų dukrą – priekabiauja, o tai – problema. Tai, ką tos mergaitės daro, yra žodinės patyčios. Darželyje joms padaryti galą yra paprasčiau, nei mokykloje, todėl, manau, reikia tučtuojau bendromis jėgomis – Jūsų, auklėtojos ir tų mergaičių tėvelių – griebti jautį už ragų. Šioje nuorodoje rasite straipsnį ir jo pabaigoje nuorodą į kitą straipsnį apie patyčias ir jų prevenciją. Daug naudingos informacijos apie priekabiavimą/patyčias yra ir Vaikų Linijos puslapyje.  Iš tiesų pedagogas turėtų dabar vaikus stebėti ir …visai įmanomais būdais į ugdymo programą integruoti pokalbius apie tai, kaip žodžiai žeidžia. Geriausia tai daryti netiesiogiai. Pavyzdžiui, skaito knygą ir ten vienas herojus pasako kažką nemalonaus kitam. Pedagogė ir klausia: Kaip, jūsų nuomone, dabar jaučiasi tas, kuriam taip pasakė? Įskaudintas? Liūdnas? Kodėl? Po to iškirsta tokią tų mergaičių „priekabą” – pasiveda jas į šoną ir klausia: Kaip, jūsų nuomone, dabar E jaučiasi? Ar tai yra draugiškas elgesys? Ir lašas po lašo tai turėtų baigtis. Bent jau gerokai aprimti. Dar ką darydavome, tai su skriaudžiamais dar kalbėdavome apie tai, kad  jie nereaguotų į skiraudėjų pastabas. Darželyje iš tiesų vaikus to galima išmokyti. Mokykloje – jau sunkiau, nes tada prasideda sunkenės patyčių formos, kurias ignoruoti jau iš tiesų labai sunku. O vat darželyje…įmanoma. Ir dar teko pačiai būti liudininke ne vieno atvejo, kai iš pradžių vaikai norėjo tyčiotis, o po to…net susidraugavo, nes paprastai patyčios – dėmesio siekimas. Kai to dėmesio vaikas negauna – tyčiotis tampa nebeįdomu.

Tikiuosi, kad patyčios liausis ir…linkiu Jums nuostabios Motinystės su šaunia dukrele!

Nuotrauka: cliff1066 „Mother and Child”