Jau viename įraše buvau užsiminusi, kad mūsų namuose siautėjo virusiukas. Sakyč, neblogas, neblogas, nes tik vakar į pavakarę grįžom…iš ligoninės. Antradienį man jau buvo labai nejauku, kad vaikams tiiek ilgai laikosi tokia iš tiesų aukšta temperatūra (jau seniai buvo, kad net keliems sušoktų virš 40. Šįkart Vilhelmas buvo čempionas: nežinau, ar blogai pamatavom (kuo esu linkusi tikėti), bet termometro stulpelis rodė…net 41.4 laipsnį…Siaubas kažkoks. Žodžiu, gydėm mes tą virusą: ir arbatėles gėrėm, ir vaistukus, ir lovytėse gulėjo jaunimėlis (ko – turiu prisipažinti – dažnai nedaro)…kaip buvo prikibęs, taip buvo… Taigi antradienį paskambinau Gabrieliui į darbą ir sakau: žinai, man atrodo, kad nieko nebus, reikia vežti Gertrūdą į ligoninės priimamąjį. Tiesa, apie trečią valandą paskambinau mūsų pediatrei, ji neatsiliepė, paprašiau perskambinti, pasakiau, kad tai svarbu…Neperskambino. Fu.
Taigi nuvažiavome į priimamąjį. St. Michel ligoninės (kuri yra arčiausiai mūsų namų). Menate, kaip per filmus rodo priimamuosius? Visi tik lekia, skuba, kad suteiktų pirmąją pagalbą…Na, gal gyvybės mirties atveju taip ir būna. Bet karščiuojančio kūdikio – tikrai ne. Žodžiu, laukėme gal pusantros valandos, kol pakvietė apžiūrai. Kraujo tyrimas. Šlapimo tyrimas. Ačiū Dievui, kad pavyko iš karto paimti kraujuką (juk rankytės tooookios mažytės dar…). Ir dar. Nežinau, kaip jūs, bet aš tik su Gertrūda sužinojau apie šlapimo surinkimo maišelius kūdikiams. Anksčiau vis „gaudydavome”. Pasidalinau su pažįstamomis mamomis, tai viena, pasirodo, juos naudojo dukrai, kuri gimusi tais pačiais metais kaip AUGUSTAS!!! (Čia Lietuvoje, jei ką…). O aš, tundra, tik dabar sužinojau!!! Žodžiu, ir su ketvirtu vaiku tobulėjimui ribų nėra:) Tik va bėda ta, kad Gertrūda visai nenorėjo šlapintis…kantriai laukėme. Gabrielius mus paliko ir išvažiavo pas karščiuojančius Augustą ir Vilhelmą. Kai grįžo, Vilhelmui vėl buvo vos ne 40. Žodžiu, situacija tragiška…
O Gertrūdai tuo metu dar padaro plaučių rentgeno nuotrauką (dėl plaučių uždegimo). Ačiū Dievui, iškart žinome, kad ne plaučių uždegimas… Apie vienuoliktą valandą vakaro (atvažiavome į priimamąjį apie šeštą) sužinome, kad…ir šlapimo, ir kraujo tyrimų rezultatai rodo didelį uždegimą – reikia hospitalizuoti. Įtaria šlapimtakių arba inkstų uždegimą. Sako: pas mus nėra pediatrijos skyriaus. Kur norite važiuoti? Na, mes jau lankėmės St.Luc ligoninėje (gimė Gertrūda, gulėjo Morta, važiavo į priimamąjį Vilhelmas…), tai sakom, kad norim ten. Vos ne valanda praeina, kol jie susiskambina ir paaiškėja, kad ten nėra vietų. Kur dabar? St. Elisabeth. Ten vietų yra. Važiuojam. Gabrielius iš namų dar prigriebia šio to, ko galėtų reikėti ligoninėje (naktinius, sauskelnes, porą knygų…)
Naujas priimamasis. Gertrūda jau pervargusi. O dar temperatūra. Gabrielius šiek tiek pabūna ir lekia pas vaikus. Mudvi liekame. Tai ten tos sesutės…jau sienom pradėjau lipti, nes penkis kartus – PENKIS – nerado Gertrūdai venos. Bandė ir abi rankutes (delniukų išorinėje pusėje), ir ties alkūnės vidine puse… Jau, kaip sakant, labai sunku buvo gražiai bendrauti… PO visų šių nesėkmingų bandymų keliaujame į kambarį. Ten Gertrūdėlė labai greitai užmiega. Užmiegu ir aš. Vos padėjusi galvą. Viso labo – pusė dviejų ryto.
Tiesa, kai su Augustu pakliuvome į ligoninės priimamąjį JAV, iš jo išvažiavome namo ketvirtą ryto. Tai, sakyčiau, čia geriau:)))
Kitą dieną Gertrūda buvo it lapelis. Tiesa, iš pat ryto jau iš pirmo karto rado veną (prie riešo), pradėjo duoti antibiotikus ir skysčius, nustatė, kad nėra nei šlapimtakių, nei inkstų uždegimo, tačiau yra stiprus abiejų ausyčių uždegimas. (Kaip keista…mūsų visi vaikai nerodo jokių simptomų, kad yra „užsidegusios” ausytės: nei daug rėkia, nei ką…) Tiesa, daktaras iškart pasakė: puikios naujienos, būsite ligoninėje gerokai trumpiau, nei manėme iš pradžių!!! Kaip sakant – visada reikia žiūrėti į šviesiąją reikaliukų pusę!
Pasvėrė uogą – 9.6kg. Jau, sakyčiau, prisirpusi spanguolė ta mūsų uoga!!!
Štai taip ir pralėkė pirmasis pusdienis. Nors mūsų palata buvo dvivietė, tačiau tebuvom tik aš su Gertrūda. Tyluma. Ramuma. Gertrūda miega man ant peties, o aš sėdžiu fotelyje. Palata irgi labai smagi: tualetas/kriauklė/dušas (nuotraukoje matosi durys – galite net užuolaidą atsitraukti, jei nori matyti vaikutį), vonelė vaikiukui (irgi matosi – ta, kuri atrodo kaip didelė kriauklė), svarstyklės, vystymo stalas (Gertrūdėlei patiko kasryt su labai miela sesute (ji laikydavo rankutę) ir mama maudytis…taškėsi viena ranka iš peties! O man tai irgi kultūrinis netikėtumas: vaikui ausų uždegimas, temperatūra, antibiotikai, bet maudomas kiekvieną mielą rytą… seselė sako: tai kaip pasveikt, kai jautiesi murzius???)Lovytės vaikams irgi labai smagios: aukštos, kad galėtum šalia atsistojus žaisti, abu kraštai nuleidžiami (trimis lygmenimis), kad galėtum iš kurios nori pusės būti prie vaikučio, ant ratukų, tai gali stumdyti, kur tik nori. Tik gaila, kad Gertrūda visai joje nemiegojo:) Ir net nežaidė:)))
Dieve, mamos, kurios turite tik vieną vaiką…SKAITYKITE kiek tik galite:))) Aš net pati nepajutau kaip per pusdienį prarijau kitą PROJEKTĄ įkvėpusių autorių knygą „Siblings Without Rivalry”. Super knyga! Man dar labiau patiko, nei „How to Talk..” Ir, manau, patiktų bet kam, kas augina daugiau, nei vieną vaiką. Ir tam antrajam yra šiek tiek daugiau, nei keli mėnesiai:))) Nors yra gerų minčių ir pačiai brolystės/seserystės pradžiai. Šių autorių knygose man labiausiai patinka kitų tėvų pasidalinimai. Nes iš principo juk viskas daugiau mažiau skaityta, bandyta… Bet vat skaitai kitų tėvų įspūdžius ir matai, ką dar pats galėtum pritaikyti, kur galėtum tobulintis ir – svarbiausia – kaip. Man laba patinka visi „know-how”.
Pediatrui papasakojau apie Gertrūdos brolius, tai sakė, kad reikėtų ir juos atvežti. Taigi Gabrielius – kai tik galėjo – važiavo pas mus su visa šauniąja trijule. Iš to strioko pamiršo mums atvežti tai, ką žadėjęs…Atvažiavę jie keliavo iškart į priimamąjį. Vėl kelios geros valandos nežinios. O kai jau gavom žinias, tai vėl nekokios…Augustui virusiukas komplikavosi į ausies uždegimą, o Vilhelmui – į plaučių. Gerai, kad abu nedideli. Augustui davė vaistų ir pasakė, kad jei per parą nepagerėja, tai teks gerti antibiotikus, o Vilhelmui iškart davė antibiotikus (jam, vargšiukui, irgi įvedė į veną kateterį…).
Tiesa, kultūriniai ypatumai. Daktaras sako: na, ryt dar tegul neina į mokyklą (Vilhelmas),na, ir poryt gal dar ne, bet jau pirmadienį tai tikrai gali eiti:))) Štai taip. Trečiadienį vaikui dar beveik 40, nustatomas plaučių uždegimas, bet pirmadienį galima eiti į mokyklą…o kodėl gi ne??? Juk neužkrečiamas!!!
Žodžiu, su tokiom diagnozėm visi suguža pas mus. Gabrieliui jau, matau, prastoka… Bet tai dar ne viskas. Reikia laukti, kol Vilhelmas pasišlapins…Laukiam. Kalbamės. Ir staiga Augustui iš niekur nieko…srovė iš nosies. Bet ne lašas. Ne srovelė. O srovė. Tekšt tekšt ant grindų. Ant rankų. Jis vos ne springt pradėjo. Nulėkė iki tualeto (gerai, kad tualetas-kriauklė-dušas yra palatoje). Gabrielius nuėjo pakviesti gydytojo. Tas atėjo, paguldė Augustą į lovą ir sako: palaukime bent jau pusvalandį. Pamatavo spaudimą. Žodžiu, važiavimas namo dar nusitęsė. Ai, kol Gabrielius su Vilhelmu nešė tyrimus, Augustas su Morta nuvažiavo (liftu) į parduotuvėlę nupirkti Gertrūdai dėlionės (nes juk nneturėjome nė vieno žaisliuko ir jau į dienos pabaigą Gertrūda pradėjo jausti žaislų badą:)). Po to pagalvojau: kaip gerai, kad jam tas kraujas „nepasileido” lifte ar parduotuvėje… Brrrr… Juk buvo vienas su Mortule.
O Mortulė tai tomis dienomis visais rūpinosi. Ir, žinoma, išlaikė savo aprangos stiliuką 😀
Kaip tik tuo metu atvažiavo mus tądien išgelbėjęs Renaldas: su karštu kinišku maistu man, visokiais vaisiais ir kitais skanumynais man/Gertrūdai ir su maišu Herkučio žaislų Gertrūdėlei. Kaip gera kaip gera turėti draugųųųųų:)
Taigi mielieji išvažiavo namo (dar Gabrieliui reikėjo ieškoti visą parą dirbančios vaistinės, kad galėtų supirkti vaistus…), o mes likome godoti savo godų ligoninėje.
Gertrūda prie kojytės buvo priklijuotas toks „daviklis”: ekrane rodė jos pulsą ir deguonį. Žodžiu, deguonies turėjo visą laiką būti nuo 90 iki 100 (jei mažiau, tuoj pradėdavo cypti. Kaip paaiškino: jai didžiulė sloga, o ji dar labai mažas kūdikis, todėl reikia prisegti prie to aparačiuko, kad kartais nepamirštų kvėpuoti/nepradėtų dusti (naktį)). Pulsas – irgi tam tikruose „rėmuose”. Visai nieko toks aparačiukas:)
Patiko ir kaip matuoja temperatūrą: naktį gal tris kartus ateina su tokiu „šautuvu” (na, tikrai atrodo kaip revolveris) ir sau pypt į kaktą ir žino net neprisilietę, kiek uogai temperatūros. Streso – nė lašo. Mes net neatsibusdavome!
Įspūdinga ir personalo žmogiškoji šiluma. Viską Gertrūdėlei pasakojo (man tik juokas ėmė, kad visi jai stengėsi viską angliškai paaiškinti…tai aš jai stengiausi greitai versti:))), labai šypsojosi, viską darė itin švelniai. Na, tarkim, plauna nosiuką: paguldo ant šono ir varo į viršutinę šnervę fiziologinį vandenį (ar kaip jis ten vadinasi…), o pro apatinę visas nosies „turtas” išbėga… Manau, suprantate, kad procedūra ne iš maloniųjų. Ir taip abi šnervikes. O po to paima ir priglaudžia Gertrūdą, guodžia, sako, kad tuoj ji pasveiks ir nebereikės… Ir tada atiduoda man. Nenuostabu, kad Gertrūda – jei tik būdavo man ant rankų – tai labai joms šypsodavosi ir mojuodavo, rodydavo, kad lempa „šviečia”!
O ir man: viskas paaiškinta, išaiškinta, perklausta, ar viskas suprasta…gera. Jaučiausi kaip kokiam Rūgpienių Kaime. Iš tiesų. Tyla. Ramybė. Kūdikėlis. Knyga. Atneša valgyti. Tiesa, tik Gertrūdai, ale koks man džiaugsmas, kad nieko nereikia virti/trinti/ruošti ir pan. O ir maistas skanus ir įvairus. Niam niam. Aš pribaigdavau viską, ko Gertrūdėlė nesuvalgydavo, o aš, žinia, esu išranki kaip reikalas:)))
Antrą dieną Gertrūdėlė jau buvo gyvybingesnė, bet tai visai nesutrukdė man „praryti” gerą gabalą antros knygos – Raising Your Spirited Child. Laaabai panaši į jau anksčiau mano minėtas knygas, bet gerokai moksliškesnė. O aš turiu silpnybę tokioms knygoms, kur praktika grindžiama ir naujausiais moksliniais tyrimais. Beje, tai tik dar kartą patvirtino ir tai, kad tai, kas rašoma anose knygose…jau patvirtinta moksliniais tyrimais. Žodžiu, ne šiaip blevyzgos, o rimti rašiniai. Ir verta įsiklausyti. Šiaip tai man tas knygas dar labai patiko skaityti dėl to, kad jaučiausi…patenkinta. Nes tikrai daug ką buvau jau pati atradusi/išbandžiusi dirbdama su vaikais, skaitydama literatūrą, domėdamasi naujausiais tyrimais bei augindama savuosius vaikus.
Neskaičiau tik tada, kai Gertrūda nemiegojo. O tada – tralivalifestivali: dėliojome dėlionę, vaidinome, žaidėme, pakaitomis graužėme žirafą (čia dabar mėgiamiausias žaidimas: pagraužia Herkučio žirafą ir jau kiša man…), skaitėme knygas, traškinome vienkartinius puodelius, kaišiojome šaukštą į indelį nuo jogurto (kurį aš staigiai išploviau, kai Gertrūda jo užsimanė), žaidėme begalę pirštukų žaidimų (Gertrūda dabar labai mėgsta „Virė virė košę”), išdainavau visą savo dainų repertuarą…keliolika kartų, žaidėme slėpynių… Žodžiu, kelis kartus pagavau save galvojant, kad – jeigu žmogus turi vieną vaiką – tai kaip jis po galais gali sakyti, kad nėra kada su juo užsiimti??? Bent jau man tai kuo toliau, tuo sunkiau suprantama…
Beje, vakar Gertrūda pirmą kartą parodė „pienuko”. Aiškiai aiškutėliai. Valgė. Sustojo. Pažiūrėjo man į akis ir parodė „pienuko”. SU-SI-LY-DŽIAU. Ir dar. Dėlionę specialiai pirkome su fermos gyvūnais, tad vis rodžiau, kai Gertrūda paliesdavo karvę, avytę, arklį, viščiuką (teko pačiai sugalvoti ženklą, nes nežinojau, koks jis), triušiuką, katytę (kažkaip ji keistai sakė „titi”, kai tik rodydavau katytę…bandau neapsigauti, kad ji jau čia sako „katytė”). Žodžiu, smaginomės iš peties. Kad būtų aiškiau, ką čia darome, pasiėmiau (tiksliau, Gabrielius prigriebė) į ligoninę knygą Signing Smart With Babies and Toddlers. Puiki knyga. Iš tiesų ne veltui kritikai ją įvertino kaip vieną geriausių knygų apie ženklų kalbą su kūdikiais ir mažais vaikais.
Antrą vakarą atvažiavo Gabrielius pabūti su Gertrūda, kol aš išsimaudysiu. Atvažiavo su Mortule, kuri – kol aš išsimaudžiau – į Gabrieliaus telefoną įrašė „Du Gaidelius”. Jau kaip smagiai prisijuokėme, nes fėja dainuoja: „Du gaideliai (…), dvi vištelės, dvi vištelės į MALONU vežė” 😀 O kaip Gertrūda džiaugėsi sese…davė jai super duper seilėtą bučkį!!!
Visi mūsų nuotykiai tuo ir būtų pasibaigę, jei…Pusę penkių ryto seselė mus prikėlė pasakydama, kad turime keltis į kitą palatą. Na, manau, įsivaizduojate, kokia aš buvau…Pusiau prisimenu, kaip viską susipakavau (juk kai kas buvo šaldytuve, kai kas – duše, kai kas – ant kėdės, kai kas (pvz, knyga) – po lova ir t.t.) ir iškeliavome į kitą palatą. Mus iškėlė, nes į ligoninę atvažiavo vaikas su temperatūra ir nenorėjo jo guldyti pas mus, nes juk jis gali būti užkrečiamas. Taigi mus perkėlė pas berniuką po tonzilių/adenoidų operacijos (jo nenorėjo kelti, nes jis – po operacijos). Likimo ironija – kaip tik šią savaitę adenoidus operavo ir mūsų krikšto dukrelei… Šiaip tai džiaugiausi, kad Gertrūda atsibudo, nusišypsojo, prisiglaudė, patraukė pienuko ir…vėl užmigo. Auksas, o ne vaikas…Tiesiog grynuolis.
Ryte sužinojome gerą naujieną: uogai gerėja ir tikrai galėsime važiuoti namo. Tiesa, dar penkias dienas teks gerti antibiotikus. Bet tai juk niekis…namuose ir sienos gydo!!! Šiandien jau ir Gertrūda jautėsi gerai: nuo pat ryto dirbo išsijuosus. Na, man vis vien yra kosmosas vaikai, kuriuos tėvai randa ten, kur palikę. Rami, švelni šypsniukė ta mūsų Gertrūdėlė, bet su varikliuku ir gyvybinga kaip reikalas!!! Tūpt, stot, pašokt (jei tik išgirsta muziką, tarkim, televizorių), užlipt…sunku buvo nusaugoti su tais visais laidais laideliais, nes ji visai nesiruošė ramiai gražiai būti. O jeigu jau sėdi, tai jau aš turiu rodyt spektaklį kaip reikalas, kad jai būtų įdomu, tarkim, pusvalandį dėliotii dėlionę: šuo iš dėlionės turi loti, lakstyti, skaičiuoti jos pirštukus, pasislėpti po antklode, o ne tiesiog…būti:)
Po pietų nuėmė visus laidus, ištraukė kateterį. Persirengėme ir išėjome pasivaikščioti į koridorių. Tiesiai priešais mūsų palatos duris – durys į neišnešiotukų palatą. Žinoma, ant durų kabo užrašas, kad ten eiti gali tik tėvai, bet akis užkliuvo už keleto inkubatorių, kuriuose gulėjo tikros kruopos. Tikrų tikriausios. Mūsų Gertrūda – mūsų šeimos „kruopa”. Tokia, sakyčiau, įmitus kruopa: 3600g ir 52cm. O ten, tuose inkubatoriuose, gulėjo tikros kruopytės, kurios, žinia, viena koja čia, viena — ten, o kiekvienas gramas gali būti lemtingas…Pamatai tokį vaizdelį ir taip puoli dėkoti, kad viskas yra taip, kaip yra ir prisižadi penkiais aukštais…kur ten penkiais – penkiolika…nesiskųsti niekuo, ką turi…Puiki galimybė susidėlioti prioritetus. Teisingai. Ir nusiųsti tiems kruopiukams ir jų tėveliams glėbius pačių geriausių linkėjimų…
O Getrūda – marširuojanti koridoriumi – buvo „vakarėlio vinis”. Turbūt nebuvo nė vienos šeimos/mamos, kuriai nebūtų jos pasišiaušusi plaukuosena sukėlus šypsenos. Ar praeinančios seselės (jos vis pašiaušdavo jos ševeliūrą). O dar tai, kad Gertrūda VISIEMS šypsojosi…suraukia nosiuką ir apdovanoja visus į ją pasižiūrėjusius didžiule bedante šypsena…nugi nokautas garantuotas! Viena mama (nuo galvos iki kojų užsidengusi musulmonė) man net parodė: šukuosena – super!!! Ir taip gražiai nusišypsojo…O man tai TOKS gražus buvo jos tamsus vaikelis banguotais tamsiais plaukeliais ir vos ne juodomis akutėmis…
Gražu buvo ir tai, kad ant sienų kabojo jau pasveikusių vaikučių nuotraukos/laiškai/atvirlaiškiai pediatrijos skyriui – padėka už visą tą šilumą, gautą šioje ligoninėje. Aišku, Gertrūda nelabai leisdavo sustoti, tai mažai ką perskaičiau, bet mintis man labai labai patiko… Juk tai – pats geriausias atpildas gydytojui, dirbančiam iš pašaukimo ir su meile atliekančiam savo darbą…
Atvažiavo tėvelis su Mortule, Mortulė man padėjo viską susipakuoti (jau ten vaikas…viską sutikrino, išklausinėjo, kas ir kaip…viršininkė, ne kitaip:)), atsisiveikinome su personalu ir…išdundėjome namolio. Pakeliui Gabrielius pasakojo kaip Mortelė jam einant į darbą paklausia, ar jis turi raktus, ar turi piniginę…žodžiu, atsakinga mergina nuo…iki! Bet ji visada tokia buvo. No monkey business, kaip sakant.