Dar balandžio pradžioje gavau labai gražiai Vilhelmo apipavidalintą kvietimą į Mamos šventę jo darželyje gegužės 7d. Taigi prieš keletą dienų lentoje prie klasės (grupės) pasižymėjau, kad atnešiu arbatos ir ketvirtadienį, palikusi Mortulę svečiuotis pas Dianą (ji pirma diena kaip buvo išsikapsčiusi iš ligos) ir įsimetusi Gertrūdėlę į BabyBjorną, iškeliavau į šventę, kuri prasidėjo 13.45 ir tęsėsi iki 15.30.

Labai miela buvo tai, kad Vilhelmas beveik visą savaitę kiekvieną – KIEKVIENĄ – dieną paslaptingai sakė: ketvirtadienį ateisi į mano šventę, ar ne? Kai prašydavau papasakoti, ką darys, sakė, kad negali, nes tai – siurprizas. O ketvirtadienį ryte paprašė, kad aš – kai ateisiu – nesišypsočiau, kai jis dainuos, nes tada jis ims šypsotis ir pamirš, kaip reikia dainuoti:)))

Iš tiesų man Vilhelmo darželyje labai patinka tai, kad vaikai visada patys daro kvietimus: mokytojos atspausdina tekstą (vaikai puikiai žino, kas ten parašyta) ir…kiekvienas vaikas iliustruoja taip, kaip pats nori. Jau ne pirmą kartą atkreipiau dėmesį, ir man tai labai patinka. O šiame kvietime parašyta, kad „Aš tave iš visos širdies kviečiu ateiti į Mamos Dienos šventę”…Miela, ar ne?

Vos įėjus į grupę, prie manęs atlėkė Vilhelmas ir įteikė paties darytą gėlę.

Jeigu norėtumėte pasidaryti tokią gėlę, jums reikės:

– geltono kartono

– žalio krepiinio popieriaus

– oranžinio kartono

– PVA klijų

– lazdelės

Iš geltono kartono iškirpkite du vienodo dydžio apskritimus ir šešis žiedlapius. Aplink vieno apskritimo kraštą PVA klijais priklijuokite žiedlapius.

Iš krepinio popieriaus iškirpkite gėlės lapelį. Iškirpkite siaurą krepinio popieriaus juostą ir vyniokite ją nuo apačios link viršaus aplink lazdelę. Vyniodami apačioje pritvirtinkite (apsukdami) lapelį. Viršuje – kai apsuksite visą lazdelę – priklijuokite.

Baigtą stiebelį dėkite ant apskritimo su žiedlapiais ir…priklijuokite ant viršaus kitą apskritimą. Štai ir gėlelė!

Papuošimui galite iškirpti oranžinę (arba bet kokią kitą) širdelę ir ant jos užrašykite tekstą, kokį norite! (Ant Vilhelmo gėlytės užrašyta: geros mamos dienos!)

Visos mamos, kurios jau buvo atėjusios, turėjo po tokią gėlę, o vaikučiai, kurie laukė mamyčių, tokias gėlytes laikė rankose. Labai greitai susirinko VISOS mamos. Iš tiesų tai buvo FANTASTIKA: grupėje 30 vaikų ir buvo…29 mamos ir…vienas tėtė – mergaitės, kurios mama buvo ligoninėje! Gal penkios mamos buvo su lialiais – aš sėdėjau šalia Claire su Victoir (Victoir yra diena jaunesnė už Gertrūdą, o Guilliaume – Vilhelmo vienas geriausių draugų – yra porą savaičių vyresnis už Vilhelmą) ir suskaičiavau penkias, kurios laukiasi:)

Iš pradžių vaikai pasveikino visas mamas. Man patiko tai, kad vaikai nekalbėjo „po vieną”: ta prasme, niekam nebuvo spaudimo atsistoti ir išpyškinti tekstą…jie pradžioj viską sakė kartu su mokytoja. Tada pakvietė mus į lauką. Lauke žaidėme įvairiausius žaidimus: ieškojome poros, ėjome ratelio ir t.t. ir pan. Po to vėl visi grįžome į klasę (grupę).

Ten vaikai galėjo sėdėti arba ant laiptelių, kurie buvo pastatyti grupės viename šone, arba mamai ant kelių. Iš pradžių beveik visi susėdo mamoms ant kelių. Mokytoja išsitraukė gitarą, ir jie visi pradėjo dainuoti. Labai greitai visi vaikai buvo sutūpę aplink mokytoją. Po kiekvienos dainos/eilėraščio mokytoja paklausdavo, ar kas nors nori padainuoti/padeklamuoti VIENAS ar su draugu: beveik visada atsirasdavo keletas savanorių ir tik kartą ar du savanoris buvo vienas, be draugų. Vilhelmas pakėlė ranką paskutinis, o su juo eilėraštį deklamavo trys ar keturios mergaitės! Buvo labai gražu, nes visos mamos vis graudenosi…

Mokytoja dar mums perskaitė vaikų atsakymus, ką geriausiai daro mama. Žinote, ką geriausiai darau aš??? Ogi, pasirodo, gaminu valgyti 😀 Kas kas, bet tai iš tiesų buvo siurprizas!

Ai, dar vienas dalykas, kuris sugraudino įėjus į klasę: per visą klasę buvo ištiestos virvelės, ant kurių buvo sukabinti didžiuliai mamų portretai, kuriuos piešė patys vaikai…nepaprastai jauku. Po eilėraštukų ir dainų visos mamos gavome po gražiai supakuotą dovaną-vaiko rankų gamybos paveiksliuką. Ir dar po atvirlaiškį, kuriame buvo įklijuoti visų dainuotų dainų žodžiai.

Šitas paveiksliukas atrodo sudėtingesnis, nei iš tiesų yra. Tiesa, man labai patiko kaip Vilhelmas suderino spalvas: rudą su oranžine ir pasirinko auksinę juostelę. Kaip jie darė šį darbelį? Mokytoja nupirko (nežinau, kaip jie vadinasi) tokį rėmelį, aptrauktą medžiaga. Per vidurį vaikas apibrėžė atvirlaiškį (paprastu pieštuku). Iki tos linijos Vilhelmas nudažė erdvę ruda spalva. Kai šioji nudžiuvo, nudažė stačiakampį oranžine spalva. Kai šis nudžiuvo, spalvų susilietimo linijoje priklijavo juostelę, o stačiakampyje – dailų lapelį. Dabar šis dailus darbelis kabo mūsų koridoriuje…

Kaip sakant, „apie viską pagalvota”: mamos supakuotos dovanos buvo perjuostos juostele, o juostelė – priklijuota lipduku, ant kurio užrašyta: „geros mamos dienos” ir vaiko vardas. Pirmą kartą mačiau lipduką tokiu užrašu…

Eidama namo kiekviena mama pasiėmė ir savo portretą. Vilhelmas man sako: žinai, kai piešiau, pamiršau, kad tavo plaukai ne geltoni…bet, žinai, man geltona labiau tiko prie mėlynos! (Jo pieštame portrete – mėlynas fonas. Vaikai gavo didelį balto kartono lapą, kurį nuspalvino norima spalva; šiai nudžiuvus, piešė mamą…) Aišku, įspūdingiausias tai darbelio dydis ir spalvų sodrumas…Vilhelmas sakė, kad aš jam labai graži, kai vilkiu žalią savo suknelę, todėl su ja mane ir nupiešė:)))

Šventė baigėsi vaikams sudainavus laaaaaaabai gražią dainą. Na, melodija jau buvo tokia, kurios vadinamos tear-jerker, bet tai dar ne viskas…žodžiai buvo maždaug tokie (priedainis): šokoladinė širdelė – skaniai suvalgyti, mano širdelė – Mamai mylėti, Mamos širdelė – mane mylėti…manau, nereikia nė sakyti, kad visos mamos braukė ašarą ir/arba stengėsi jas visaip paslėpti…

Po šių už širdies griebiančių dainų – suneštinės vaišės. Vilhelmas pareiškė, kad jis mokykloje nevalgys: atnešė man lėkštutę, ėjo prie vaišių ir kaip žiurkėnas žiemai nešė man vaišes į lėkštutę. Visko po tris: „Man, Mortai ir Augustui”… Tai – kai Claire pamatė – iš pradžių juokėsi, kad jis kaip žiurkėnas, o po to net susigraudino, kad jis taip apie brolį ir sesę galvoja…nes VISKO nešė po tris. Gerai, kad Claire turėjo maišiuką, kur jis susikrovė visą savo turtą ir parsinešė namo.

Taigi šventė buvo tokia, kokia ir turėjo būti: kupina vaikų dainų, darbelių, nuoširdžių žodelių ir mamų džiaugsmo ašarų…